Baudžiamoji byla Nr. 2K-113/2009
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.19.3. (S)
2009 m. balandžio 28 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. gynėjo kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 15 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutarties.
Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 15 d. nuosprendžiu D. V. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis paskirta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta trejų metų laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta treji metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutartimi nuteistojo D. V. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
D. V. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 1 d., apie 17 val., Kauno r., Užliežių sen., kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda 108 km. Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato tarnybiniame automobilyje Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tiesiogiai pasiūlė ir davė 200 Lt kyšį, padėdamas dvi po 100 Lt nominalo kupiūras, kurių Nr. AG 1786696 ir Nr. AA 0770841, tarp priekinių automobilio sėdynių, savo įgaliojimus vykdantiems valstybės tarnautojams – Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos eismo priežiūros tarnybos magistralinių kelių priežiūros būrio vyresniajam patruliui P. B. ir patruliui S. Ž., siekdamas neteisėtos šių valstybės tarnautojų veiklos, t. y. kad nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn surašant administracinės teisės pažeidimo protokolą dėl to, kad 2007 m. rugpjūčio 1 d., apie 17 val., Kauno r., Užliežių sen., kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda 108 km. pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nes transporto priemonę „VW PASSAT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo 123 km/h greičiu ir taip viršijo leistiną 80 km/h greitį.
Kasaciniu skundu nuteistojo D. V. gynėjas prašo teismą panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 15 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutartį ir bylą nutraukti arba panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius skunde teigia, kad teismo nuosprendis yra pagrįstas spėjimais ir prielaidomis, todėl D. V. nepagrįstai nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį.
Kasatorius teigia, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes liudytojų S. Ž. ir P. B. parodymai šioje baudžiamojoje byloje turėjo būti vertintini kritiškai, kadangi anksčiau nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje D. V. buvo kaltinamas ir nuteistas pagal BK 290, 286 straipsnius ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jie pripažinti nukentėjusiaisiais. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad būtent nuteistojo bei liudytojų J. V. bei T. K. parodymai paneigia policijos pareigūnų parodymus apie tai, kad nuteistajam administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo rašomas po to, kai jis pasiūlė kyšį policijos pareigūnams. Būtent liudytoja J. V. parodė, kad nuteistasis administracinio teisės pažeidimų protokolą pasirašė dar iki atvykstant advokatui T. K., todėl policijos pareigūnų teiginys neva nuteistasis protokolą pasirašė tik atvykus advokatui yra nepagrįstas. Be to, ir advokatas T. K. parodė, kad atvykęs visą laiką buvo kartu su nuteistuoju, tačiau pastarasis jokių dokumentų nepasirašinėjo.
Kasatoriaus manymu, policijos pareigūnai po to, kai sulaikė nuteistąjį dėl papirkimo, ir toliau pildydami administracinio teisės pažeidimo protokolą, nesilaikė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką arba kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudytojams nustatyti. Esant šioms aplinkybėms, policijos pareigūnas po to, kai įtarė nuteistąjį papirkimu, privalėjo išsaugoti administracinio teisės pažeidimo protokolą tokį, koks jis iki tol buvo surašytas, o ne pildyti toliau.
Be to, kasatorius teigia, kad policijos pareigūnų veiksmai kelia abejonių dėl jų nešališkumo. Kaip jau minėta, abu policijos pareigūnai buvo pripažinti nukentėjusiais anksčiau nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje buvo nuteistas D. V. Pats policijos pareigūnas S. Ž. pripažino, kad bepildant administracinio teisės paržeidimo protokolą jis pažino nuteistąjį kaip prieš jį anksčiau smurtavusį asmenį. Dėl šių priežasčių policijos pareigūnai privalėjo nusišalinti nuo tolesnio administracinio teisė pažeidimo tyrimo ir iškviesti kitą policijos pareigūnų ekipažą, tačiau to nepadarė.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad policijos pareigūno nešališkumas Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnyje yra įtvirtintas kaip vienas pagrindinių policijos pareigūno veiklos principų. Šis principas taip pat įvardytas ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.8 (Tarnybos metu policijos pareigūnas turi būti nešališkas), 4.14 (Tarnybos metu policijos pareigūnas turi vengti viešų ir privačių interesų konflikto) ir 4.15 (Policijos pareigūnas turi pranešti vadovui ir, jam pritarus, nevykdyti užduoties, jeigu yra interesų konfliktas arba turima argumentų, jog privataus pobūdžio aplinkybės gali pakenkti valstybės ir policijos prestižui) punktuose bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 65.6, 110 (Patruliai, vykdantys eismo priežiūrą, privalo pažeidėjams išaiškinti jų teises ir pareigas) ir 74 (Jeigu eismo dalyvis padarė teisės pažeidimą, jo esmė paaiškinama pažeidėjui remiantis atitinkamai KET ir kitų teisės aktų reikalavimais) punktuose.
Kasatorius pažymi, kad policijos pareigūnas S. Ž. pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 5-V-462 patvirtintų Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos 28 punktą, kuriame nurodyta, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui draudžiama duoti pasirašyti neužpildytą arba nevisiškai užpildytą protokolą, šiam asmeniui pasirašius, draudžiama protokolą taisyti, braukyti bei pildyti, nes po to, kai nuteistasis pasirašė protokole dėl greičio viršijimo, jis darė prierašus protokole nurodydamas, kad nuteistasis vairavo transporto priemonę, kai teisė vairuoti motorines transporto priemones buvo atimta. Ši išvada seka iš paties protokolo turinio, kadangi jame yra tik nuteistojo paaiškinimas dėl greičio viršijimo, tuo tarpu tai, kad nuteistajam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemonę paaiškėjo tik po to patikrinimo atitinkamoje duomenų bazėje.
Kasatorius teigia, kad policijos pareigūnų parodymais verčia abejoti ir tai, kad nuteistajam siūlant kyšį nebuvo daromi jokie garso ar vaizdo įrašai.
Iš byloje esančio administracinio teisės pažeidimo protokolo turinio matyti, kad nuteistasis policijos pareigūnams ne tik prisipažino viršijęs leistiną greitį, bet ir raštu pateikė atitinkamus paaiškinimus dėl padaryto pažeidimo esmės, o po to pasirašė ir visą protokolą. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis po protokolo surašymo duodamas policijos pareigūnams 200 Lt siekė sumokėti baudą už padarytą administracinį teisės pažeidimą. Be to, nuteistasis protokolą pasirašė, todėl nelogiškas policijos pareigūnų teiginys neva nuteistasis prašė nerašyti protokolo. Be to, pačiame protokole nėra užfiksuota, kad nuteistasis būtų atsisakęs pasirašyti protokolą. Tuo tarpu Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos 6.14 punkte nurodyta, kad jeigu asmuo atsisako pasirašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, jame pažymima „Atsisakė“. Kadangi nuteistajam surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo nei vienoje grafoje nėra nurodyta, kad jis atsisakė pasirašyti protokolą, todėl policijos pareigūnų parodymai apie nuteistojo atsisakymą pasirašyti protokolą aiškiai neatitinka tikrovės.
Kasatorius nurodo, kad apkaltinamajame nuosprendyje be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys, o teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos, tačiau teismas šio reikalavimo nesilaikė ir nenurodė pagrįstų motyvų, kodėl atmetė nuteistąjį teisinančius liudytojų J. V. ir T. K. parodymus. Priešingai, liudytojo T. K. parodymai byloje yra itin svarbūs, nes jie paneigia liudytojo policijos pareigūno S. Ž. parodymus dėl administracinio teisės protokolo pasirašymo laiko bei patvirtina, kad vienas iš policijos pareigūnų grasino susidoroti su nuteistuoju.
Kasatorius pabrėžia, kad nuteistasis nežinojo, kad už jo padarytus administracinius teisės pažeidimus numatytos minimalios baudos viršija 200 Lt, todėl pagrįstai manė, kad jo policijos pareigūnams siūlomi 200 Lt yra ne kyšis, o bauda.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo ir nevertino visos eilės nuteistojo nurodytų argumentų. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas nekreipė dėmesio į liudytojo T. K. parodymus, kuris teigė, jog policijos pareigūnai grasino susidoroti su nuteistuoju, teigdami, kad pastarasis labai „naglas“. Be to, apeliacinės instancijos teismas pakartotinai neapklausė liudytojų policijos pareigūnų S. Ž. ir P. B., siekiant nustatyti galimą jų šališkumą nuteistojo atžvilgiu.
Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras nurodo, kad kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai turėjo vadovautis liudytojų J. V. ir T. K. parodymais, nes J. V. prie automobilio priėjo tik praėjus 10 min nuo sustabdymo, todėl ir negalėjo matyti, kaip nuteistasis siūlė kyšį, tuo tarpu T. K. net nematė, kaip buvo rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas.
Nelogiškas kasatoriaus teiginys, kad 200 Lt buvo skirti baudai sumokėti, kadangi pagal Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2006 m. kovo 15 d. įsakymą Nr. 5-V-161 eismo įvykio vietoje gali būti paimama ne didesnė kaip 200 Lt dydžio bauda, tuo tarpu už nuteistojo padarytus administracinius teisės pažeidimus numatytos minimalios baudų ribos viršija 200 Lt.
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad policijos pareigūnai, kurie anksčiau buvo nukentėję nuo neteisėtų nuteistojo veiksmų, buvo šališki, todėl turėjo visą surinktą medžiagą perduoti kitam policijos ekipažui. Pažymėtina, kad nuteistasis šiais motyvais nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje neskundė, o pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.
Nors kasatorius mini, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo, o priimta nutartis grindžiama deklaratyviais teiginiais, tačiau detalizuodamas šį motyvą tenurodo, jog liko nepasisakyta dėl liudytojo T. K. parodymų, kuriuose jis teigė neva policijos pareigūnai grasino nuteistajam, o policijos pareigūnai tik teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažino praeityje buvę nukentėję nuo nuteistojo. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė apie visų liudytojų parodymus bei policijos pareigūnų tolimesnius veiksmus paaiškėjus, kad KET pažeidimą padarė asmuo, nuo kurio veiksmų jie anksčiau buvo nukentėję.
Nuteistojo D. V. gynėjo kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl J. V. nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį
BK 227 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui siekdamas tų pačių rezultatų, o to paties straipsnio 2 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus padarė siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikos vykdant įgaliojimus. Papirkimas už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą yra tada, kai kyšis pasiūlomas, pažadamas arba duodamas už tokius valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmus (ar neveikimą), kuriuos jis gali ir privalo atlikti (arba neveikti) vykdydamas įgaliojimus, o papirkimas siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikos – tada, kai kyšis pasiūlomas, pažadamas ar duodamas už tai, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo atliktų neteisėtus veiksmus (ar neteisėtai neveiktų) ir, taip neteisėtai veikdamas (ar neveikdamas), patenkintų papirkėjo interesus. Kadangi BK 227 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yras formali, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka atlikti bent vieną iš straipsnio dispozicijoje aprašytų alternatyvių veiksmų.
Kolegija laiko, kad teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nuteistojo D. V. veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį. Nuteistasis davė neteisėtą atlygį už tai, kad nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn už padarytą administracinį teisės pažeidimą, t. y. jis inicijavo neteisėtas policijos pareigūnų veikas.
Nuteistasis neneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, o būtent tai, kad jo vairuojamas automobilis buvo policijos pareigūnų sustabdytas dėl viršyto greičio. Nustatyta, kad nuteistasis kelio atkarpoje leistiną 80 km/h greitį viršijo 43 km/h. Nuteistasis neneigia, kad dėl to jis buvo pakviestas į policijos automobilį administracinio teisės pažeidimo protokolui užpildyti. Taip pat jis neneigia, kad prie pavarų svirties padėjo 200 Lt (dvi 100 litų nominalo pinigų kupiūras), tačiau teigia, kad pinigus policijos pareigūnams davė siekdamas sumokėti paskirtą baudą už padarytus administracinius teisės pažeidimus jau po to, kai buvo užpildytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, o ne tikslu papirkti pareigūnus.
Kolegija laiko, kad teismai pagrįstai atmetė nuteistojo versiją apie neva mokamą baudą. ATPK 124 straipsnio 4 dalies sankcijoje už nustatyto greičio viršijimą nuo 30 iki 50 kilometrų per valandą numatyta bauda nuo 300 iki 500 Lt. Taigi už tokio pobūdžio teisės pažeidimą policijos pareigūnai negalėjo paskirti 200 Lt baudą, nes tai prieštarautų įstatymui. Jei jie būtų šią sumą pinigų iš nuteistojo paėmę, jie patys padarytų kyšininkavimo ar piktnaudžiavimo nusikaltimą. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad už padarytą pažeidimą nuobauda iš viso nebuvo paskirta, o byla perduota nagrinėti 2007 08 23 dienai Kauno rajono policijos komisariate. Turint galvoje minėtas įstatymo nuostatas kasacinio skundo teiginys apie tai, kad nuteistasis 200 Lt policijos pareigūnams padavė po administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo nėra reikšmingas šios bylos sprendimui. BK 227 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėčiai svarbu už ką buvo mokami pinigai, o ne kada jie buvo mokami. Papirkimo nusikaltimo požymiams atitinka pinigų davimas iki surašant teisės pažeidimo protokolą, jo surašymo metu ir jį surašius.
Kasacinio skundo teiginys apie tai, kad policijos pareigūnai buvo šališki ir apkalba nuteistąjį dėl kyšio davimo, nes anksčiau nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje jis buvo kaltinamas ir nuteistas pagal BK 290, 286 straipsniu ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą, policijos pareigūnai buvo pripažinti nukentėjusiaisiais, yra nepagrįstas. Policijos pareigūnai buvo tarnyboje ir vykdė tarnybos pareigas. Sutinkamai su 2000 m. spalio 17 d. Policijos veikos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti; įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti. To paties Įstatymo 21 straipsnio (Policijos pareigūno pareigos) 1 dalies 2 punktas nurodo, kad policijos pareigūnas privalo gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Taigi policijos pareigūnas privalo reaguoti į daromą teisės pažeidimą ir negali nusišalinti nuo pareigų vykdymo vien dėl to, kad pažeidėjas yra asmuo, su kuriuo pareigūnas jau anksčiau susidūrė vykdydamas tarnybos pareigas. Taigi užfiksavę veikos, turinčios nusikaltimo požymių, padarymo faktą (papirkimą), policijos pareigūnai privalėjo pranešti apie tai policijos komisariatui ir sulaikyti asmenį, ką jie ir padarė.
Kas dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo, pažymėtina, kad policijos pareigūnai tik surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, ką juos įpareigoja Policijos veikos įstatymo nuostatos, tačiau nuteistajam nuobaudą skyrė kiti pareigūnai. D. V. nepasinaudojo jam įstatymo suteikta teise skųsti administracinio teisės pažeidimo nutarimą. Pareigūnų tariamai padaryti pažeidimai surašant protokolą, kuriuos nurodo kasatorius nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir nesusiję su D. V. pateiktu kaltinimu dėl policijos pareigūnų papirkimo. Kolegija laiko, kad atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai, todėl tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Taigi apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.
Kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, konstatavo, kad įrodymai įvertinti teisingai, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, bylą iš naujo nagrinėdamas apeliacine tvarka, ištyrė apeliaciniame skunde buvusius argumentus. Juos palyginęs su byloje surinkta medžiaga, pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, išsamiai aptarė nuteistojo D. V. kaltę patvirtinančius įrodymus, juos išanalizavo ir nurodė, kokias aplinkybes patvirtina ar paneigia surinkti įrodymai. Kadangi byloje buvo surinkta pakankamai vienas kitą papildančių įrodymų, apeliacinės instancijos teismas neatnaujino įrodymų tyrimo, o ir niekas iš proceso dalyvių, tame tarpe ir nuteistojo gynėjas, to neprašė.
Taigi nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus, reglamentuojančius bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. V. gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Josifas Tomaševičius Vytautas Piesliakas
