I. B. pagal BK 189 str., 24 str. 6 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-93/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.2;

1.1.8.1.1.;

1.1.8.5;

1.1.8.6.2(S)

2009 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. ir nuteistojo V. M. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nuosprendžių.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu D. G. nuteistas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį D. G. išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo, padarant nusikalstamą veiką.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. M. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš D. J., V. M., A. R., S. S., A. M., I. B. priteista 41 900 Lt turtinei žalai A. Č. atlyginti.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmetė, o nuteistųjų D. J., V. M., A. R., A. M., S. S. ir jo gynėjos apeliacinius skundus tenkintino iš dalies ir nuosprendį pakeitė: panaikino nuosprendžio dalį, kuria D. J. ir I. B. nuteisti pagal BK 189 straipsnio 1 dalį; D. J., I. B. pagal BK 189 straipsnio 1 dalį išteisino; panaikino nuosprendžio dalį, kuria nuteistųjų D. J., I. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie veikė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o nuteistųjų V. M., A. R., S. S., A. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie veikė organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas); A. R. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę sumažino, paskiriant trejus metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nuteistieji D. J., S. S., A. R., A. M., I. B. kasacinių skundų nepadavė.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą,

n u s t a t ė :

D. G. nuteistas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį už nusikalstamu būdu (plėšimu) gauto turto įgijimą, o V. M. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį už didelės vertės turto plėšimą, padarytą dalyvaujant organizuotoje grupėje.

Nuteistiesiems inkriminuotos šios faktinės aplinkybės: D. J., iki 2005 m. balandžio 13 d. (tikslesnė data nenustatyta) gavęs iš D. G. informaciją, jog D. ir A. Č., gyvenantys (duomenys neskelbtini), turi daug pinigų, apie tai pasakė I. B. ir pasiūlė surasti asmenis, kurie galėtų juos apiplėšti. I. B. apie galimybę apiplėšti D. ir A. Č. bei užvaldyti didelės vertės turtą pasakė V. M. ir sukurstė jį padaryti plėšimą, taip pat įkalbėjo šiam tikslui suburti asmenų grupę. V. M. subūrė organizuotą grupę, įkalbėjo nusikaltime dalyvauti S. S., A. R., A. M., A. J., parengė nusikalstamos veikos planą, aptarė su grupės nariais plėšimo įvykdymo galimybes, būdą, vietą, laiką.

2005 m. balandžio 13 d., apie 16. 20 val., V. M., vykdydamas iš anksto aptartą planą, su organizuotos grupės nariais A. R., S. S., A. M. ir A. J. atvyko prie D. ir A. Č. namo. A. R. ir A. M. liko stebėti aplinką, kad įvykio vietoje jų netikėtai neužkluptų teisėsaugos pareigūnai. A. J. paskambino į D. ir A. Č. namo duris. Kai nukentėjusioji D. Č. atidarė duris, A. J., o paskui jį ir V. M. su S. S. įsibrovė į namo vidų. A. J. ir S. S. lipnia juosta surišo D. Č. rankas ir kojas, užklijavo burną ir akis, taip atėmė nukentėjusiajai galimybę priešintis. V. M., A. J., S. S. pareikalavo atiduoti jiems seifo, kuriame buvo saugomi pinigai, raktą. Išsigandusi įsibrovusių į namą asmenų smurto ir grasinimų, D. Č. nurodė seifo rakto buvimo vietą. V. M. nurodytoje vietoje raktą surado, namo rūsyje įrengtą seifą atrakino. Taip nuteistieji iš seifo pagrobė nukentėjusiajai priklausančius 50 000 Lt. Po nusikaltimo padarymo organizuotos grupės nariai pagrobtus pinigus pasidalijo, tačiau dalį jų – 5000 Lt – V. M. perdavė I. B. kaip atlygį už suteiktą informaciją. I. B. iš šių pinigų 3300 Lt perdavė D. J.. D. J. iš šių pinigų 1500 Lt perdavė D. G..

Kasaciniu skundu nuteistasis D. G. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nuosprendžius pakeisti ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Kasatorius su teismų nuosprendžiais nesutinka. Kasatorius nurodo, kad teismas paskyrė per griežtą bausmę. Anot kasatoriaus, Klaipėdos miesto apylinkės teismas realios laisvės atėmimo bausmės nemotyvavo, o apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl jam paskirtos bausmės yra prieštaringa: nuosprendyje teigiama, kad kolegijos teisė svarstyti kitokios bausmės skyrimą D. G. suvaržoma, nes šiuo atveju apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis) viršijimas neleistinas. Kasatorius su šia teismo išvada nesutinka, nes apeliaciniame skunde taip pat nurodė dėl griežtos bausmės skyrimo. Kasatorius mano, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė BPK 320 straipsnio 3 dalį. Be to, pats apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje paneigė sau nusistatytas apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas ir aptarė jam paskirtos bausmės pagrįstumą. Todėl Klaipėdos apygardos teismas dėl šios dalies priėmė prieštaringą nuosprendį bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Klaipėdos miesto apylinkės teismo paskirta ir apeliacinės instancijos teismo palikta galioti reali laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, todėl, anot kasatoriaus, teismai pažeidė BK 54 ir 55 straipsnių nuostatas.

Kasatorius nurodo, kad jo teistumas yra išnykęs ir teisine prasme turėjo būti laikomas neteistu. Šioje byloje jam inkriminuota veika padaryta prieš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 6 d. nuosprendžiu paskiriant laisvės atėmimo bausmę, taikant jos vykdymo atidėjimą. Po šios bausmės paskyrimo jokių nusikalstamų veikų nepadaręs, laikėsi visų teismo nustatytų apribojimų; turi nuolatinę gyvenamąją vietą, darbą bei atsakingas pareigas, rūpinasi nepilnamečiu sūnumi ir mama, kuri yra pensijoje. Tėvas mirė teisminio bylos nagrinėjimo metu (2008 m. balandžio 7 d.). Kasatorius serga recidyviniu pankreatitu (lėtiniu kasos uždegimu), dėl to jam būtinas specialus maitinimas bei nuolatinis medikamentų vartojimas.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. M. gynėjas advokatas Vaidotas Rutavičius prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nuosprendžius pakeisti, sumažinant paskirtos bausmės dydį ir civilinį ieškinį iki 31 900 Lt. Kasatorius nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas nuosprendžiu panaikino pirmosios instancijos teismo pripažintą ir bausmės skyrimui svarbią sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nesumažino bausmės dydžio. Taigi, anot kasatoriaus, parenkant bausmės dydį buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Kasatoriaus teigimu, teismai taip pat nepagrįstai ignoravo V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Byloje yra duomenų, kad V. M. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl jos nuoširdžiai gailisi. Po sulaikymo jis pirmas davė išsamius paaiškinimus dėl padaryto nusikaltimo (tai užfiksuota pirmos apklausos protokole), kai tuo tarpu kiti asmenys nebuvo davę parodymų ir nebuvo prisipažinę dėl nusikaltimo padarymo. Tai rodo, kad jis padėjo išsiaiškinti šią veiką ir joje dalyvavusius asmenis. Tačiau teismai, skirdami bausmę, į tai neatsižvelgė.

Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai be pagrindo pripažino nuteistąjį V. M. organizavus organizuotą grupę. Jam inkriminuota veika pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir jis buvo nuteistas tik kaip vykdytojas. BK 26 straipsnio 4 dalis nurodo, kad organizatorius atsako pagal BK straipsnį, numatantį vykdytojo atsakomybę, ir pagal BK 24 straipsnio 4 dalį. Kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad nei kaltinamajame akte, nei nuosprendžiuose V. M. veika nėra kvalifikuojama pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti jį organizatoriumi ir atsižvelgti į tai parenkant bausmės dydį. Be to, pagal bylos faktines aplinkybės jis nesubūrė organizuotos grupės, nevadovavo jos nariams, nekoordinavo jų veiksmų, nerengė nusikalstamos veikos plano ir jam nevadovavo. Visi nusikaltime dalyvavę asmenys patvirtino, kad vagystės planas gimė spontaniškai, jie iš anksto nesitarė dėl kiekvieno asmens vaidmens. Taip pat byloje yra nustatyta, kad V. M. pasiūlė apvogti namą tik S. S. ir A. R., o kitus asmenis dalyvauti nusikaltimo įkalbėjo S. S.. Tai rodo, kad V. M. nebuvo organizatorius. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai ji sukuriama daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Anot kasatoriaus, visi nusikaltime dalyvavę asmenys nurodė, kad rengėsi padaryti vagystę, o ne plėšimą, todėl laukė, kol šeimininkai pasišalins iš namų, neturėjo plėšimo priemonių. Pamatę šeimininkę name, ją apiplėšė, o jai surišti panaudojo vietoje rastas priemones. Taigi visi šie požymiai rodo, kad nusikaltimas padarytas ne organizuotos, bet bendrininkų grupės.

Anot kasatoriaus, pasisakydamas dėl bausmės dydžio, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai apibūdino nuteistojo V. M. vaidmenį kaip svarbiausią. Plėšimą vykdė (įsibrovė į namą) trys asmenys – V. M., S. S. ir A. J.. Palyginti su kitais, V. M. veiksmai buvo mažiau sunkūs ir pavojingi, nes tik jis prieš šeimininkę nenaudojo smurto. Tačiau teismai S. S. skyrė mažesnę bausmę nei jam, ir tai, anot kasatoriaus, prieštarauja BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatoms.

Kasatorius taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė pagrobtų pinigų sumą – 50 000 Lt. Nukentėjusieji nepateikė jokio įrodymo, kad jie turėjo šiuos pinigus, kai tuo tarpu visi nusikaltime dalyvavę asmenys nurodė, jog pagrobė 40 000 Lt. Plėšime dalyvavusiems penkiems asmenims teko po 7000 Lt, o I. B. – 5000 Lt, todėl teismai, tenkindami civilinį ieškinį, turėjo priteisti ne 41 900, bet 31 900 Lt.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras A. M. atsiliepimu į nuteistojo D. G. ir nuteistojo V. M. gynėjo kasacinius skundus prašo atmesti.

Prokuroro teigimu, nuteistojo V. M. gynėjas nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas iš veikos sunkinančias aplinkybes, visiškai nepagrįstai nesumažino bausmės dydžio ir kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą ir jame dalyvavusius asmenis. Klaipėdos apygardos teismas savo nuosprendyje smulkiai išnagrinėjo bausmės skyrimo klausimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. M. atliko itin aktyvų vaidmenį įsibraunant į gyvenamąjį namą, šiam nusikaltimui padaryti subūrė asmenis, neatlygino bent dalies nukentėjusiajai padarytos žalos, o kasaciniame skunde minima pagalba atskleidžiant nusikaltimą yra išgalvota. Parodymų davimas vienu iš pirmųjų dar nereiškia, kad tyrimui suteikta pagalba. Byloje nėra duomenų, kad V. M. būtų atskleidęs svarbias nusikaltimo detales. Jis buvo apklausiamas panašiu laiku kaip ir kiti sulaikytieji, kurie taip pat davė parodymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 23 (1993 m. gruodžio 23 d.) rašoma, jog kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Todėl prokuroras sutinka su teismų išvada, kad V. M. veikoje lengvinančių aplinkybių nėra. Teismo paskirtoji bausmė yra mažesnė negu BK 180 straipsnio 3 dalyje sankcijos vidurkis, taigi ji nėra pernelyg griežta.

Anot prokuroro, V. M. dalyvavimas organizuotoje grupėje įrodytas, o V. M. gynėjo teiginiai, kad buvo rengiamasi tik vagystei ir kad plėšimas įvyko spontaniškai, nepagrįsti. Nuteistųjų ir jų bendrininkų tikslas buvo užvaldyti svetimą turtą, o kokios tam bus naudojamos priemonės, konkrečiai nebuvo aptarta. Smurto panaudojimo laipsnis ir intensyvumas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, taigi visų nusikaltimo bendrininkų tyčia dėl smurto veiksmų ir jų padarinių buvo neapibrėžta – jiems buvo priimtinos bet kokios priemonės, užvaldant turtą. Nesvarbu, kad V. M. nemušė šeimininkės, nes jis atliko kitus aktyvius veiksmus – subūrė asmenis nusikaltimui, vykdydamas iš anksto aptartą planą su organizuotos grupės nariais, atvyko prie nukentėjusiųjų namo, įsibrovė į namo vidų, nukentėjusiosios nurodytoje vietoje surado raktą ir atrakino namo rūsyje įrengtą seifą. Be to, V. M. turėjo matyti kitus bendrininkus naudojant smurtą prieš nukentėjusiąją, o tai rodo, kad jis suprato ir sutiko su bet kokio pobūdžio smurtu bei jo padariniais ir toliau dalyvavo darant nusikaltimą, taigi veikė su kitais plėšimo bendrininkais kaip nusikaltimo bendravykdytojas.

Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistieji buvo pasidaliję vaidmenimis, kas atveš iki nusikaltimo vietos, kas stebės, ar neatvyksta policija, kas eis į namo vidų. Plėšimas buvo vykdomas šviesiu paros metu, kaimynystėje vyko statybos, todėl nuteistieji suvokė, kad negali triukšmauti, užtat nebuvo pasiruošę įrankių namo durims atrakinti (durų nelaužė, o į jas paskambino). Nuteistieji buvo surinkę informacijos apie namo gyventojus, žinojo, kad namuose liko D. Č. ir jos anūkė, laukė kol išvažiuos pasipriešinti galintis A. Č.. D. Č. buvo reikalinga užpuolikams, kad kankinant ar grasinant iš jos būtų įmanoma kuo greičiau išgauti informaciją apie paslėptą raktą ir seifą, o vėliau pasišalinti. Visa tai įrodo nuteistųjų organizuotus veiksmus, kurie, net ir esant išankstiniam susitarimui apvogti, galėjo vystytis ir pereiti į plėšimą. Todėl V. M. paskirtoji bausmė nėra per griežta.

Prokuroras taip pat atmeta kasaciniame skunde pateiktus teiginius, kad nuteistieji pagrobė ne 50 000, o 40 000 Lt. Argumentai, kad visi nusikaltime dalyvavę asmenys nurodė, jog pagrobė tik 40 000 Lt, yra abejotini ir gali būti vertinami kaip noras sumažinti turtinės žalos atlyginimo sumą. Teismai pagrįstai rėmėsi nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais dėl pagrobto turto dydžio.

Prokuroras siūlo atmesti ir nuteistojo D. G. kasacinį skundą. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje buvo pasisakyta dėl skundo nagrinėjimo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), todėl pakartotinai šio klausimo nagrinėti nėra pagrindo. Nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai, jog nebuvo atsižvelgta į tai, kad jo teistumas išnykęs ir kad tai galėjo turėti įtakos griežtesnės bausmės paskyrimui. Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nuosprendyje aiškiai parašyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 5 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę jis jau atliko ir priimant 2008 m. lapkričio 17 d. nuosprendį teistu nelaikytinas. Todėl šis skundo argumentas yra nemotyvuotas. Anot prokuroro, D. G. bausmė buvo skiriama atsižvelgiant į jo asmenį apibūdinančius faktus (jie taip pat aptarti apeliacinės instancijos nuosprendyje). Prokuroras pažymi, kad D. G. kasacinio skundo motyvai iš esmės atkartoja jo apeliacinio skundo motyvus, į kuriuos atsakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Tai, kad kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos sprendimu, vertintina kaip gynybinė pozicija ir neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagrįstumu. Prokuroro teigimu, baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai duomenų, įrodančių D. G. kaltę, jo veika kvalifikuota tinkamai, paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta. Kasatoriaus nurodytos aplinkybės (kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, darbą bei atsakingas pareigas, rūpinasi nepilnamečiu sūnumi bei motina, serga recidyviniu pankreatitu), yra aptartos žemesnės grandies teismų nuosprendžiuose ir į jas atsižvelgta skiriant bausmę. Šios aplinkybės negali būti pripažintos pagrindu keisti bausmę.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl organizuotos grupės

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuota grupė gali susiformuoti rengimosi padaryti nusikaltimą stadijoje arba jau pradėtos ar tęsiamos veikos metu. Nustatant organizuotos grupės buvimą atsižvelgtina į rengto ar padaryto nusikaltimo (ar nusikaltimų) pobūdį ir sudėtingumą, ar grupės nariai aptarė jo padarymo būdą, vietą, laiką ir kitus svarbius momentus, susitarė dėl kiekvieno užduoties ar vaidmens, numatė priemones, padedančias paslėpti nusikaltimo pėdsakus bei išvengti atsakomybės, ir pan. Inkriminuojant atskiram bendrininkui organizuotos grupės aplinkybę, būtina, kad šis suprastų priklausąs tokiai grupei.

Byloje nustatyta, kad didelės vertės turto plėšimui (sunkiam nusikaltimui) daryti buvo suburta penkių asmenų grupė; nusikaltimui buvo kruopščiai rengiamasi – aptartas nusikaltimo padarymo planas, susitarta dėl jo padarymo būdo (įsibrovimo, smurto), vietos ir laiko; grupės nariai buvo pasiskirstę užduotimis (vieni grupės nariai įsibrovė į nukentėjusiųjų namą, naudojo smurtą prieš nukentėjusiąją, paėmė iš seifo pinigus, kiti – liko stebėti aplinką), darant nusikaltimą buvo imamasi priemonių, užtikrinančių galimybes laiku pasitraukti, jei iškiltų pavojus būti sulaikytiems; padarius plėšimą, grupės nariai pasidalijo pagrobtais pinigais ir atsiskaitė su informaciją pateikusiu asmeniu; kiekvienas plėšimo vykdytojas suprato, jog daro nusikaltimą kartu su kitais grupės nariais, ir siekė bendro tikslo. Visa tai rodo, kad teismas teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką kaip plėšimą, padarytą organizuotos grupės (BK 180 straipsnio 3 dalis). Kasatoriaus teiginiai, kad plėšimas buvo padarytas atsitiktinai, iš tikrųjų buvo ketinta padaryti vagystę, neatitinka bylos duomenų. Ši versija teismų motyvuotai atmesta.

Kolegija neturi pagrindo abejoti ir teismų konstatuotomis aplinkybėmis dėl aktyvaus V. M. vaidmens darant nusikaltimą ir suburiant organizuotą grupę. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, šioms teismų konstatuotoms aplinkybėms neprieštarauja tai, kad V. M. nuteistas už plėšimą kaip vykdytojas, o ne kaip organizatorius. Vadovaujantis BK 26 straipsnio 4 dalimi, organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį. Tačiau pagal teismų praktikoje susiformavusią nuostatą nuoroda į BK 24 straipsnio atitinkamą dalį nėra būtina kvalifikuojant organizuotos grupės narių padarytą nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-481/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 20 p.). Taigi nors V. M. atliko net tik vykdytojo, bet ir organizatoriaus vaidmenį, teismas pagrįstai kvalifikavo jo padarytą plėšimą pagal BK 180 straipsnio 3 dalį be nuorodos į BK 24 straipsnio 4 dalį. Kita vertus, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į kiekvieno bendrininko dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį (BK 58 straipsnio 1 dalį). Todėl teismai, motyvuodami V. M. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, pagrįstai atsižvelgė į aktyvų jo vaidmenį padarant nusikaltimą bei suburiant organizuotą grupę.

Dėl paskirtų bausmių

Kolegija nenustatė BK nuostatų pažeidimų skiriant bausmes nuteistiesiems D. G. ir V. M..

Skirdamas V. M. laisvės atėmimo bausmę ir parinkdamas jos dydį, artimą sankcijoje nustatytam vidurkiui (penkeri metai), teismas atsižvelgė į tai, kad jis ne kartą teistas ir baustas už administracinės teisės pažeidimus, padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, nėra lengvinančių atsakomybę aplinkybių, bet yra sunkinanti atsakomybę aplinkybę – nusikaltimas padarytas dalyvaujant organizuotoje grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kurią jis pats subūrė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta nepagrįstai, nes į organizuotos grupės aplinkybę jau buvo atsižvelgta kvalifikuojant V. M. padarytą plėšimą pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. Taigi organizuotos grupės sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas) buvo pagrįstai iš nuosprendžio pašalinta. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas dėl to paskirtos bausmės nesumažino motyvuodamas, kad nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta (mažesnė nei sankcijos vidurkis), taip pat atsižvelgdamas į itin aktyvų nuteistojo vaidmenį įsibraunant į nukentėjusiųjų namus, suburiant kitus asmenis nusikaltimui padaryti, nukentėjusiesiems neatlyginta žala. Kolegija sutinka su šiais apeliacinės instancijos teismo argumentais ir konstatuoja, kad penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, paskirta V. M., atitinka įstatymo reikalavimus ir jos keisti nėra pagrindo. Nuteistojo teiginiai, kad jo vaidmuo padarant nusikaltimą nebuvo aktyvus, yra ne teisės, bet faktų sritis, todėl nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kolegija neturi pagrindo abejoti teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis dėl aktyvaus V. M. vaidmens įvykdant plėšimą ir suburiant kitus asmenis šiam tikslui. Kolegija taip pat konstatuoja, kad teismai pagrįstai nepripažino nuteistajam atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. M. prisipažino dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo iš dalies, tvirtino ketinęs padaryti vagystę, o ne plėšimą, nors ši jo versija paneigta byloje esančių įrodymų. Tokiomis aplinkybėmis teismas neturėjo pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas patikrino nuteistojo argumentus dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir motyvuotai juos atmetė.

Skirdamas D. G. laisvės atėmimo bausmę ir parinkdamas jos dydį, atitinkantį sankcijoje nustatytą vidurkį (vieneri metai), teismas atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau buvo teistas, tačiau teistumas išnykęs, dirba, padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, baustas už administracinės teisės pažeidimus, nėra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl parinko laisvės atėmimo bausmę, ir kad nuoroda į išnykusį teistumą nėra visai tinkama, tačiau konstatavo, kad D. G. paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu yra teisinga. Motyvuodamas šią išvadą, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad D. G., nors jam inkriminuotą nusikaltimą padarė nebūdamas teistas, bet prieš tai yra padaręs ir kitų nusikaltimų, dėl kurių vėliau nuteistas (Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 6 d. nuosprendis). Kolegija pritaria tokiam vertinimui ir konstatuoja, kad pagrindo keisti D. G. paskirtą bausmę nėra.

Dėl kitų argumentų

Kolegija sutinka su nuteistojo D. G. argumentu dėl apeliacinės instancijos teismo nenuoseklumo nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus dėl pernelyg griežtos bausmės – teismas nuosprendyje pasisakė dėl negalimumo nagrinėti kitokios bausmės skyrimo jam klausimą neperžengiant skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), tačiau vis dėlto šį klausimą nagrinėjo ir dėl bausmės teisingumo pasisakė. Kita vertus, šis trūkumas nesuteikia pagrindo naikinti ar keisti nuosprendį ir nutartį, nes nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl pernelyg griežtos bausmės buvo teismo išnagrinėti ir motyvuotai atmesti.

Nuteistojo V. M. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus kasaciniame skunde teigiama, kad teismas neteisingai nustatė pagrobto turto (ir civilinio ieškinio) vertę. Anot kasatoriaus, nuteistieji pagrobė 40 000, o ne 50 000 Lt. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Kasatorius nepateikė argumentų, kurie rodytų, kad teismas, nustatydamas pagrobtų pinigų sumą, nesilaikytų įrodymų vertinimo reikalavimų, taigi klausimas dėl pagrobto turto vertės nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas ir paliktinas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. G. ir nuteistojo V. M. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Dalia Bajerčiūtė

Olegas Fedosiukas