I. R. pagal BK 129 str. 2 d., 132 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-283-222/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45889-2016-6 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.1.2.3; 1.1.10.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

vertėjai Joanai Rudzianec,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

nuteistajai I. R. (vaizdo konferencijos būdu),

nuteistosios gynėjui advokatui Romanui Bareikai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. R. gynėjo advokato Romano Bareikos kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 23 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 22 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu I. R. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 22 d. nutartimi nuteistosios I. R. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. I. R. nuteista už tai, kad 2016 m. rugsėjo 27 d., laikotarpiu nuo 19 iki 20 val., Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini), namo kambaryje, patraukdama virvės kilpą, esančią ant gulinčio lovoje V. K. (V. K.) kaklo, užspaudė ja nukentėjusiojo kvėpavimo takus, dėl to šis užduso. Taip I. R. tyčia nužudė savo šeimos narį V. K..

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu I. R. gynėjas advokatas R. Bareika prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 23 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba I. R. veiką perkvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį bei, atsižvelgus į nuteistosios asmenybę, sveikatos būklę, paskirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę ir, pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, arba, vadovaujantis BK 76 straipsniu, nuo bausmės atlikimo atleisti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 7 straipsnio, 20 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus ir tinkamai nepatikrino skundžiamo nuosprendžio. Taip nepagrįstai I. R. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos taikant baudžiamąjį įstatymą panašių kategorijų bylose.

2.2. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pakartotos pirmosios instancijos teismo išvados, iškreipiant kai kurias faktines aplinkybes, neatsakant į apeliaciniame skunde iškeltus klausimus, iš jų į esminį klausimą – kodėl gynėjui net tris kartus prašant nebuvo paskirta mikropluoštų ekspertizė, siekiant pašalinti abejones dėl V. K. mirties priežasčių ir patikrinti versiją dėl tikėtinos jo savižudybės, kurios galimybę patvirtina byloje esantys duomenys (neurologo išvada apie pablogėjusią V. K. psichinę būklę prieš mirtį, jo atsisveikinimo rašteliai, virvės, rastos prie lavono, ir kt.). Teismai be pagrindo ir nemotyvuotai šiuos prašymus atmetė, taip pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą. I. R. kaltė iš esmės paremta tik jos neblaivios, nesiorientuojančios situacijoje, pokalbiais su giminaičiais ir paskambinus bendrosios pagalbos telefonu bei ydinga specialisto išvada dėl V. K. mirtį sukėlusių aplinkybių. Įrodymai, kuriais teismai grindė savo išvadas, neįtikinami, priderinti prie Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados apie joje nurodytą V. K. nužudymo būdą, o specialisto S. Chmieliausko paaiškinimai, kuriais rėmėsi teismai, painūs, prielaidų pobūdžio.

2.3. Teismai netyrė ir nenurodė, kokį motyvą nužudyti V. K. turėjo I. R., nekreipė dėmesio į I. R. parodymus teisme apie tai, kad jai nebuvo naudinga V. K. mirtis, ji neturėjo jokio motyvo, nesirengė jo žudyti, be to, ji galėjo būti paveikta V. K. grasinimų, jos sveikatos būklė (dėl stuburą palaikančių implantų) neleistų nužudyti 182 cm ūgio vyro. Iš I. R. telefoninių pokalbių (iškart po įvykio) matyti, kad ji akivaizdžiai nesuprato, jog savo veiksmais galėjo atimti V. K. gyvybę, vadinasi, to nenorėjo ir negalėjo numatyti atsiradusių pasekmių. Atmetus V. K. savižudybės versiją, jos veiksmai kvalifikuotini pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip galimas nusikalstamas nerūpestingumas. Teismas nepagrįstai ir šališkai atmetė I. R. parodymus įvertinę juos kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jos parodymai iš esmės nepaneigti – taip teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus, nes nutartyje nurodyti įrodymų vertinimo motyvai nepagrįsti, nesuprantami, abejotini, neatitinka įvykio aplinkybių, kurias nurodė I. R., arba yra bendro pobūdžio, nesusiję su konkrečiais apeliacinio skundo argumentais ir nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Byloje esantys duomenys neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad I. R. tyčia nužudė savo vyrą, nepaisydami to, teismai, nepaneigę ją teisinančių argumentų ir nesant tiesioginių įrodymų, tai konstatavo.

2.5. Byloje nenustatyta, kad I. R. ruošėsi nužudyti V. K. (būtų parūpinusi nusikaltimo įrankį, nugirdžiusi iki tokios būklės, kai jis negalėtų suvokti savo veiksmų (V. K. nustatytas 1,85 prom. girtumas), o po to uždėjusi virvę jam ant kaklo ir tempusi iki pasmaugimo. Teismai taip pat neatsakė į klausimą, ar I. R., V. K. paliepimu kelias sekundes patraukusi virvę, suvokė savo veiksmus ir turėjo tyčią jį nužudyti. Juolab net specialistas negalėjo paaiškinti, kiek reikia laiko laikyti užspaudus kvėpavimo takus, kad žmogus būtų pasmaugtas. Teismai neatliko išsamaus įrodymų tyrimo, nepašalino gynybos iškeltų motyvuotų abejonių dėl V. K. mirties priežasčių, įrodymus vertino fragmentiškai, todėl padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus ir tai sutrukdė teisingai išnagrinėti bylą ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką kaltinamajam nebūtina teismui pateikti neginčijamų jo kaltės įrodymų, o pakanka įrodyti, kad duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra nepakankami ir neleidžia daryti patikimų išvadų apie asmens kaltumą. Nagrinėjamu atveju abejotino I. R. prisipažinimo galbūt neatsargiai nužudžius V. K. nepakanka. Tuo atveju, jei gynybos versija, išnaudojus visas priemones ją ištirti, nepasitvirtintų, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl I. R. kaltės neatsargiai nužudžius V. K. (BK 132 straipsnis).

2.6. Viso baudžiamojo proceso metu I. R. sveikatos būklė blogėjo, dėl to apeliacinės instancijos teismas patenkino gynėjo prašymą skirti jai teismo medicinos ekspertizę tam, kad būtų galima svarstyti jos atleidimo nuo bausmės vykdymo BK 76 straipsnyje nustatytu pagrindu klausimą. Tačiau, teismui paskyrus ekspertizę, I. R. nebuvo kviečiama pas ekspertą, todėl eksperto išvada, padaryta remiantis medicinos išrašų analize, formali. Išvada, kad I. R. sveikatos būklė nepatenka į Sveikatos apsaugos ministerijos įsakyme nurodytų nepagydomų ligų sąrašą, todėl gali atlikti laisvės atėmimo bausmę, tėra tik vienas, rekomendacinio pobūdžio, duomenų šaltinis. Be to, nenustačius nei nusikalstamos veikos motyvo, nei tiesioginės tyčios nužudyti V. K., I. R. ir jos gynėjas pagrįstai tikėjosi, kad teismas perkvalifikuos jos veiką ir skirs švelnesnę bausmę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į I. R. sveikatos būklę, t. y. į tai, kad jai nustatytas neįgalumas, dėl kurio ji turi specialiųjų poreikių, nepagrįstai neatleido jos nuo bausmės atlikimo, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika panašių kategorijų bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-677/2015).

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Nuteistosios I. R. gynėjo advokato R. Bareikos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl I. R. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą

4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai esmingai pažeidė BPK 7, 20 straipsnių nuostatas ir tai lėmė netinkamą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymą I. R. veikai. Šių pažeidimų buvimas grindžiamas tuo, kad teismai, atmesdami pakartotinius gynybos prašymus skirti mikropluoštų, mikrodalelių ekspertizę, neišsiaiškino tikrųjų V. K. mirtį sukėlusių aplinkybių, vadovavosi ydinga specialisto išvada bei specialisto S. Chmieliausko paaiškinimais, nepagrįstai atmetė I. R. versiją apie V. K. savižudybę arba I. R. neatsargumą atimant V. K. gyvybę, rėmėsi nepatikimais jos paaiškinimais iš karto po įvykio, kai buvo sukrėsta ar neblaivi. Kasatoriaus manymu, byla turėtų būti perduota nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teisme, nes skundžiamą nutartį priėmęs šios instancijos teismas ne tik padarė minėtus BPK pažeidimus, bet kartu neatsakė į apeliaciniame skunde iškeltus klausimus. Taip pat kasatorius pateikia alternatyvų prašymą – perkvalifikuoti I. R. veiką į BK 132 straipsnio 1 dalį.

5. Pažymėtina, kad iš kasacinio skundo turinio matyti, jog nesutinkant su teismų atliktu įrodymų vertinimu (laikant jį neišsamiu ir neteisingu) daugiausia išdėstomi teiginiai apie tai, kaip jie turėjo būti įvertinti, kad teismai turėjo patikėti I. R. versija aiškinant, jog ji neturėjo motyvo nužudyti V. K., nenorėjo jo mirties, o šie padariniai kilo dėl to, kad V. K. paprašyta patraukusi jo paties ant kaklo užsidėtą virvę pasielgė neatsargiai arba – pagal kitą I. R. versiją – jis pats nusižudė pasismaugdamas ta pačia virve. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai iš esmės suponuoja tokią kasatoriaus poziciją: įrodymų vertinimas būtų tinkamas, o faktinės įvykio aplinkybės nustatytos teisingai tuo atveju, jei teismai padarytų tokias išvadas, kokias pateikia kasatorius ir apie kokių aplinkybių buvimą bylą nagrinėjant teisme parodė I. R.. Tačiau tai, kad teismų išvados minėtais klausimais nepalankios nuteistajai ir neatitinka jos gynėjo pozicijos, savaime nereiškia teisės pažeidimo.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus – nuosprendį ir nutartį – teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo teiginiai apie rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis) pažeidimus nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.

7. Pažymėtina, kad BPK 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, reiškia, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti. Kaip matyti iš teismų posėdžių protokolų, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, šias teises nuteistoji ir jos gynėjas įgyvendino aktyviai dalyvaudami tiriant įrodymus. Nors iš tiesų dalis gynybos prašymų buvo atmesta, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prieš pradedant įrodymų tyrimą nukentėjusiosios gynėjas advokatas R. Bareika pateikė rašytinį prašymą (apie kurį nurodoma kasaciniame skunde) paskirti mikropluoštų ar mikrodalelių ekspertizę, kad būtų atsakyta į klausimą, ar ant lubų fragmento, kur įkalta vinis, ant vinies nėra virvės dalelių ir pan., bet baigiant įrodymų tyrimą šio prašymo atsisakė, ekspertizės skirti nepageidavo. Šį prašymą gynėjas vėl pateikė bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, apsvarstęs šį ir kitus gynėjo prašymus dėl papildomo įrodymų tyrimo, mikropluoštų ir mikrodalelių ekspertizės neskyrė, dėl visų prašymų (kuriuos atmetė ar tenkino) nurodė atitinkamų sprendimų motyvus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodinėjimo procesas nėra begalinis, šį procesą reglamentuojančios BPK normos neįpareigoja teismų besąlygiškai tenkinti kurios nors proceso šalies prašymus, neapibrėžia, kiek ir kokių prašymų dėl įrodymų tyrimo turėtų būti patenkinta. Teisingam baudžiamajam procesui svarbu, kad visais atvejais proceso šalis būtų išklausyta, o dėl jos prašymų priimti motyvuoti sprendimai. Tai ir buvo padaryta šioje byloje. Iš BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymams ir jų vertinimui keliamų reikalavimų, taip pat iš BPK nuostatų, reglamentuojančių teismų nuosprendžiuose ir nutartyse daromų išvadų pagrindimą (BPK 305 straipsnio 1 dalis ir kt.) kyla reikalavimai asmens kaltumą padarius konkrečią nusikalstamą veiką grįsti bylos duomenimis (įrodymais), patvirtinančiais arba paneigiančiais bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, patikrinti gautų duomenų patikimumą, išsiaiškinti, ar jų pakanka byloje įrodinėtiniems faktams nustatyti, įrodymų vertinimą pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, įrodymų vertinimas bei teismų daromos išvados visų pirma turi atitikti kriterijus, kylančius iš įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų. Nagrinėjamoje byloje teismai, darydami išvadas apie tai, kad I. R. tyčia nužudė V. K., minėtas BPK nuostatas įgyvendino, priimtuose sprendimuose pasisakė dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo, pateikė argumentus, paaiškinančius, kokiais įrodymais remiasi ir kodėl atmeta I. R. parodymus, duotus teisme.

8. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą, iš naujo įvertino bylos įrodymus ir, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, ne pakartojo pirmosios instancijos teismo išvadas, o nutartyje pateikė savus motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinį skundą atmeta, o nuosprendį pripažįsta teisingu. Apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka jos turiniui keliamus reikalavimus (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

9. Iš bylos medžiagos bei apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šis teismas kruopščiai išanalizavo I. R. versijas apie tai, kad V. K. galimai pats pasismaugė virve arba kad ji galbūt neatsargiai elgėsi pati traukdama virvę, esančią ant gulinčio V. K. kaklo. Tai, kad tokie nuteistosios teiginiai neatitinka tikrovės, teismas grindė teismo medicinos specialisto išvadomis (buvo paskirti ir atlikti trys medicininiai tyrimai) dėl V. K. padaryto sužalojimo – kaklo suspaudimo mechanizmo, kurį parodo stranguliacinės vagos lokalizacija, kryptis, ir kitų mirtį sukėlusių aplinkybių, taip pat teismo medicinos specialisto S. Chmieliausko paaiškinimais, juos atitinkančiais kitais įrodymais, iš jų – įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotomis aplinkybėmis. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio skundo teiginys, esą teismo medicinos specialisto išvados nepatikimos, yra paremtos subjektyviu šių bylos duomenų interpretavimu, tačiau ne teisiniais argumentais, pagrindžiančiais tokių duomenų neatitiktį BPK 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Pažymėtina, kad specialisto išvados – tai tokia įrodymų rūšis, kai atliekamas tyrimas, reikalaujantis specialių žinių ir įgūdžių, to tyrimo rezultatas – išvada; specialistas išvadą arba paaiškinimus teikia jo kompetencijos klausimais (BPK 89, 90 straipsnis). Specialisto išvadų, kaip ir kitų įrodymų, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas specialisto išvadą ir specialisto paaiškinimus, nepažeidė BPK 20 straipsnio. Teismas taip pat vertino visų nuteistosios I. R. parodymų patikimumą, iš jų ir duotų ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei atliekant parodymų patikrinimą vietoje, kai ji nurodė aplinkybes, patvirtinančias tyčinius veiksmus pasmaugiant V. K.. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotas išvadas, pripažindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstu, jame nustatytas faktines aplinkybes – teisingomis. Abiejų instancijų teismų išvados dėl faktinių aplinkybių, kurių pagrindu I. R. nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, įrodytumo atitinka įrodymų turinį, daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

10. Pažymėtina, kad pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas – tyčinė veika. Kaltininko tyčia gali būti tiek tiesioginė, tiek netiesioginė. BK 15 straipsnyje pateiktas šių kaltės rūšių apibrėžimas: nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti arba jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatyti padariniai, ir jų norėjo; nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad I. R. žinodama, jog V. K. sunkiai juda, šiam gulint traukė ant jo kaklo uždėtą kilpą, tai darydama suprato savo veiksmų pavojingą pobūdį ir numatė, kad dėl jų V. K. gali uždusti, to siekdama laikė traukiamą virvę tol, kol šis sumojavo rankomis ir nurimo. Nustatyta V. K. mirties priežastis – uždusimas suspaudus kaklą kilpa. Teismų sprendimuose atskleistas tiesioginės tyčios turinys ir priežastinis ryšys tarp nuteistosios I. R. veiksmų ir kilusių padarinių – jos sugyventinio V. K. mirties – patvirtina, kad jos veika atitinka BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyto nusikaltimo sudėtį sudarančius požymius.

11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nustatydami I. R. veiką apibūdinančias faktines aplinkybes bei pripažindami jas įrodytomis, nepadarė esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų, bylą išnagrinėjo išsamiai, įvertinę visų šalių (ir gynybos) argumentus, įgyvendindami BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, o apeliacinės instancijos teismas – ir laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų bylos patikrinimo apeliacine tvarka reikalavimų. Pagal teismų nustatytas ir nuosprendyje bei nutartyje nurodytas faktines aplinkybes I. R. baudžiamasis įstatymas taikytas teisingai.

Dėl BK 76 straipsnio taikymo

12. Baudžiamajame įstatyme įtvirtintos nuostatos, kai esant tam tikroms objektyvioms priežastims bausme įgyvendinami tikslai, bausmės paskirtis (BK 41 straipsnis) tampa nepasiekiami. BK 76 straipsnyje nurodyti trys atleidimo nuo bausmės dėl ligos atvejai: iki nuosprendžio priėmimo nusikalstamą veiką padaręs asmuo suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku; po nuosprendžio priėmimo asmuo suserga sunkia nepagydoma liga; asmeniui po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutrinka psichika ir jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Tais atvejais (BK 76 straipsnio 1, 2 dalys), kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo suserga (serga) ne psichine, o kitokia sunkia nepagydoma liga, jis gali būti atleidžiamas nuo bausmės, kai dėl ligos pobūdžio ir dėl paskirtos bausmės ypatumų (pvz., laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų) tampa neįmanomas bausmės paskirties įgyvendinimas, liga trukdo atlikti bausmę. Sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicininis. Teismo diskrecija (teismas gali, bet neprivalo) sunkia nepagydoma liga sergantį asmenį atleisti nuo bausmės įvertinus nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, ligos gydymo galimybes bausmės atlikimo metu ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant, ar liga suderinama su bausmės atlikimu. Taip pat teismas turėtų atsižvelgti į tai, ar tokia liga kaltininkas sirgo jau darydamas nusikaltimą, ar tai netrukdė jam nusikalsti. BK 76 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos suponuoja, kad vien susirgimas (sunki nepagydoma liga) nėra pakankamas ir besąlygiškas pagrindas atleisti nuteistąjį nuo bausmės. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad, pasikeitus nuteisto bausmę atliekančio asmens sveikatos būklei, atleidimo nuo bausmės klausimas sprendžiamas BPK 359, 362 straipsniuose nustatyta tvarka.

13. Iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šios instancijos teismas nuteistosios gynėjo prašymu paskyrė teismo medicinos ekspertizę I. R. sveikatos būklei nustatyti. Atlikus tyrimą teismo ekspertai pateikė išvadą, kurioje nurodyta, kokiomis ligomis serga I. R., be to, nurodyta, kad jai nenustatyta ligų, pasiekusių Sunkių nepagydomų ligų sąraše apibrėžtą lygį (stadiją). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs gautą ekspertizės aktą, taip pat kitus bylos duomenis, apibūdinančius I. R. sveikatos būklę, bei atsižvelgęs į aplinkybes, turinčias reikšmės bausmei paskirti, jai individualizuoti, padarė išvadą, kad pagrindo švelninti bausmę ar nuo jos atleisti nėra.

14. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus ir bylos aplinkybes teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas ir konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistajai paskirtos bausmės ir netaikydamas BK 76 straipsnio, teisės pažeidimų nepadarė.

15. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, jie pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios I. R. gynėjo advokato R. Bareikos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Rima Ažubalytė

Dalia Bajerčiūtė