V. P. pagal BK 281 str. 3 d., 281 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-309-699/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-57969-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.1.9.2; 1.2.25.4.2.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. (V. P.) ir jo gynėjos advokatės Aldonos Kondratavičienės kasacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 13 d. nutarties.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, V. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vieneriems metams naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones).

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“ priteista L. N. 134,81 Eur turtinės žalos atlyginimo. Iš bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“ priteista nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei E. N. 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir nuspręsta paskirti lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis atstovę pagal įstatymą L. N.. Iš nuteistojo V. P. priteista nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei E. N. 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir nuspręsta paskirti lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis atstovę pagal įstatymą L. N..

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 13 d. nutartimi Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nuosprendis pakeistas.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei E. N. iš transporto priemonių draudikės bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“ ir V. P. priteista po 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis paskiriant atstovę pagal įstatymą L. N.. Iš transporto priemonių draudikės bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“ priteista nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei E. N. 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš V. P. valstybės naudai 205,79 Eur turėtų išlaidų dėl E. N. suteiktos antrinės teisinės pagalbos paliktas nenagrinėtas.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. P. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, būtent: jis 2015 m. spalio 19 d. apie 09.45 val. Mokyklos g., ties pastatu Nr. 8, (duomenys neskelbtini), vairuodamas sau priklausantį automobilį,,VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Vyriausybės 2014 m. spalio 03 d. nutarimo Nr. 1086 redakcija), 24, 119, 127, 128 punktuose nurodytus reikalavimus – būdamas neatidus, neatsižvelgdamas į kelio sąlygas, esant blogam matomumui dėl augančių iš kairės pusės krūmų, šlapios kelio dangos, artėdamas prie Butrimonių A. K. gimnazijos, nesiėmė atsargumo priemonių, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, atsiradus kliūčiai eismo saugumui, privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, dėl to priekinės dalies kairiu kampu, apie 2,8 m atstumu nuo kairiojo važiuojamosios dalies krašto, partrenkė per kelią iš kairėje esančio įvažiavimo į mokyklą ėjusią bei staiga sustojusią pėsčiąją E. N., taip padarė nukentėjusiajai E. N. kūno sužalojimus: kaktikaulio kairės pusės lūžį, perėjusį į kaukolės pamato priekinės daubos kairę su nedideliu kraujo išsiliejimu po kairės kaktinės smegenų skilties dangalais, ir dešinio žastikaulio kūno artimojo trečdalio bei dešinio šlaunikaulio atokiojo galo metafizės lūžius, muštinę dešinio antakio žaizdą ir daugybinius kūno odos nubrozdinimus, dėl to nukentėjusiajai E. N. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. P. ir jo gynėja advokatė A. Kondratavičienė prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą V. P. nutraukti, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Netenkinus pirmojo prašymo, prašoma pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, t. y. panaikinti nuteistajam V. P. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą vieneriems metams, arba šią baudžiamojo poveikio priemonę sušvelninti, sumažinant teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo terminą. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, tais atvejais, kai Kelių eismo taisykles (toliau – ir KET) pažeidžia keli eismo dalyviai, būtina spręsti priežastinio ryšio klausimą tarp visų eismo įvykyje dalyvavusių eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų ir BK 281 straipsnyje nurodytų padarinių atsiradimo. Byloje surinkti duomenys neabejotinai patvirtina, kad pėsčioji E. N. (nukentėjusioji) pažeidė KET bei Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo reikalavimus, važiuojamąją kelio dalį kirsdama toje vietoje, kur tai daryti yra kategoriškai draudžiama. Tačiau bylą nagrinėję teismai, nors ir pripažino, kad pėsčioji E. N. per gatvę ėjo neleistinoje vietoje, net neįvardijo, kokius konkrečius KET punktus ji pažeidė, visiškai nevertino pėsčiosios padarytų šiurkščių KET pažeidimų ir nenagrinėjo šių pažeidimų įtakos eismo įvykiui kilti bei jo padariniams, todėl neabejotinai byloje netinkamai nustatė būtinąją padarinių kilimo sąlygą ir būtinąjį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais, todėl neteisingai kvalifikavo V. P. padarytą veiką, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 281 straipsnio 3 dalis).

2.2. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pėsčioji E. N. Mokyklos gatvę kirto ne pėsčiųjų perėjoje ir ne sankryžoje. Nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde išsamiai išdėstė argumentus, patvirtinančius, kad pėsčioji E. N. gatvę kirto toje vietoje, kurioje šiuo konkrečiu atveju tai daryti yra griežtai draudžiama, ir tokiais savo veiksmais šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus, dėl kurių ir įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta pėsčiosios sveikata. Apeliacinės instancijos teismas į šiuos nuteistojo argumentus neatsižvelgė ir nepagrįstai nevertino šio labai reikšmingo fakto, patvirtinančio pačios pėsčiosios didelį neatsargumą ir grėsmės savo bei kitų eismo dalyvių saugumui sukūrimą, tai buvo viena iš esminių priežasčių, lėmusių nepagrįsto ir neteisingo verdikto šioje byloje priėmimą.

2.3. Pėsčioji E. N. pažeidė KET 42, 48.4, 48.1 punktų bei Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 15 straipsnio 2 dalies ir 15 straipsnio 3 dalies 4 punkto reikalavimus (minėtų KET punktų bei Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo straipsnių analizė pateikta kasacinio skundo 5–8 puslapiuose). Šie pėsčiosios E. N. padaryti pažeidimai turėjo būti teisiškai įvertinti bylą nagrinėjusių teismų, taip pat turėjo būti nustatoma, kokią įtaką šie pėsčiosios E. N. padaryti pažeidimai turėjo eismo įvykiui kilti ir jai padarytiems sužalojimams atsirasti. Bylą nagrinėję teismai to nepadarė, todėl priimti procesiniai sprendimai negali būti laikomi nei tiesėtais, nei teisingais.

2.4. Nesutinkama, kad nuteistasis V. P. pažeidė KET 24, 119, 127 ir 128 punktų reikalavimus. KET 128 punkto nuostatos nurodytus reikalavimus (sulėtinti greitį, sustabdyti transporto priemonę ar apvažiuoti kliūtį) sieja su ta sąlyga, ar vairuotojas atsiradusią kliūtį ar grėsmę eismo saugumui gali pastebėti ir ją pastebėjęs realiai dar gali imtis nurodytų veiksmų. KET 127 punkto reikalavimas sustabdyti transporto priemonę iki kliūties sieja su ta sąlyga, jog ši kliūtis vairuotojui turi būti iš anksto numatoma. Teismų praktikoje, nagrinėjant tokio pobūdžio baudžiamąsias bylas, yra pažymėta, kad transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonės vien tik dėl to, jog yra teorinė galimybė, kad kiti eismo dalyviai, tarp jų ir pėstieji, gali nesilaikyti kelių eismo taisyklių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2007">2K-195/2007</a>). Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad tarp eismo dalyvių galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, jog kiekvienas dalyvis laikosi KET reikalavimų ir nekelia grėsmės eismo saugumui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotus išaiškinimus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems, todėl vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-160/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-160/2014">2K-160/2014</a>). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-537/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-537/2009">2K-537/2009</a> išaiškinta ir tai, kad jeigu transporto priemonę vairuojantis asmuo sukelia BK 281 straipsnyje nurodytus padarinius patekęs į avarinę situaciją, susidariusią dėl nukentėjusiojo ar kito eismo dalyvio padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, teismas sprendžia, ar konkrečioje situacijoje jis turėjo realią galimybę išvengti nusikalstamų padarinių.

2.5. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo suformuotus išaiškinimus, šią baudžiamąją bylą nagrinėję teismai, spręsdami, ar buvo padaryti KET 127 ir 128 punkto pažeidimai, turėjo nustatyti, ar šiuo konkrečiu atveju vairuotojas V. P. privalėjo numatyti kliūties (pėsčiosios E. N.) atsiradimą toje važiuojamosios kelio dalies vietoje, kur įvyko eismo įvykis, bei tai, ar vairuotojas V. P. pastebėjęs pėsčiąją turėjo realią galimybę imtis kokių nors veiksmų eismo įvykiui išvengti. Iš teismų sprendimų gali susidaryti apgaulingas įspūdis, kad pėsčioji E. N. neva ilgą laiką kažkodėl stovėjo viduryje važiuojamosios kelio dalies, o vairuotojas V. P. pėsčiąją neva matė iš tolo, tačiau nieko nedarė, važiavo toliau didelį atstumą iki važiuojamojoje kelio dalyje stovinčios pėsčiosios ir net nestabdęs ją pervažiavo. Tokia situacija būtų visiškai nelogiška ir neatitinkanti elementaraus sveiko proto kriterijaus. Tai, kad situacija buvo visiškai kitokia ir viskas įvyko vos per akimirką, patvirtina tiek vairuotojo, tiek ir liudytojų parodymai, taip pat ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada, o tai leidžia daryti aiškią išvadą, jog vairuotojas V. P. net ir pamatęs pėsčiąją E. N. nebegalėjo realiai spėti imtis kokių nors veiksmų, leidžiančių išvengti susidūrimo su draudžiamoje vietoje į važiuojamąją kelio dalį išbėgusia E. N.

2.6. V. P. laikėsi nustatytų saugaus eismo reikalavimų ir pagrįstai tikėjosi, kad šių reikalavimų laikysis ir visi kiti eismo dalyviai, įskaitant ir pėsčiuosius. Eismo įvykio dieną oro sąlygos buvo geros, o gatvėje, kuria važiavo V. P., nebuvo jokių nei greitį ribojančių, nei įspėjamųjų kelio ženklų, taip pat važiuojamojoje kelio dalyje nebuvo ir jokių vairuotojui matomų ar numatomų kliūčių, todėl vairuotojas pagrįstai galėjo tikėtis, kad yra visiškai saugu važiuoti neviršijant toje vietoje leistino 50 km/h greičio. Tai pirmosios instancijos teisme patvirtino ir apklausiamas Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistas L. A., nurodęs, kad toje konkrečioje situacijoje vairuotojas V. P. galėjo važiuoti maksimaliu leistinu greičiu.

2.7. 2016 m. liepos 29 d. įtariamojo apklausos protokole yra nurodyta, kad vairuotojas V. P. pėsčiąją E. N. pamatė tuomet, kai iki jos buvo likę vos apie 1 metrą. Tą patį vairuotojas patvirtino ir pirmosios instancijos teisme, tai yra užfiksuota teisiamojo posėdžio protokolo 6 lape. Liudytoja A. Č., kirtusi gatvę kartu su nukentėjusiąja E. N., teisme parodė V. P. vairuojamą automobilį pamačiusi, kai iki jo buvo likę maždaug 2–3 metrai (teisiamojo posėdžio protokolo 2 lapas). A. Č. taip pat parodė, kad automobilio vairuotojas negalėjo jų (t. y. pėsčiųjų A. Č. ir E. N.) matyti (teisiamojo posėdžio protokolo 3 lapas). Be to, 2015 m. lapkričio 4 d. liudytojo apklausos protokole yra užfiksuoti tokie A. Č. parodymai:,,<...> patikslinu, kad kai antrą kartą pamačiau automobilį ir E. sušukau „stok“, ji iš pradžių bėgo per gatvę, o po to sustojo, po mano žodžių.“ 2016 m. vasario 10 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kad liudytoja A. Č. nurodė, jog „iš dešinės pusės pamatė atvažiuojantį automobilį, todėl sustojo, o draugė E. N. perbėgo važiuojamąją dalį, tačiau nespėjo, ją partrenkė“.

2.8. Iš eismo įvykio vietoje buvusių asmenų parodymų darytina pagrįsta išvada, kad vairuotojas ir pėsčiosios vienas kitą turėjo galimybę pamatyti tik likus ne daugiau kaip 1–3 metrų atstumui, o anksčiau to padaryti nebuvo įmanoma dėl palei kelią augančių krūmų. Liudytoja A. Č. patvirtino, kad nukentėjusioji E. N. per važiuojamąją kelio dalį prieš pat susidūrimą bėgo. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad eismo įvykio metu leistinas greitis Mokyklos gatvėje buvo 50 km/h. 2016 m. gegužės 27 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje nustatyta, kad vairuotojas V. P. Mokyklos gatve važiavo neviršydamas leistino 50 km/h greičio. Šią išvadą surašęs specialistas L. A. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, kad techniniu požiūriu vairuotojas turi žiūrėti į tai, kas ant kelio. Krūmai tiesioginės kliūties nesudarė, todėl jis galėjo važiuoti maksimaliu leistinu greičiu. Nustatę šias aplinkybes, bylą nagrinėję teismai turėjo išsiaiškinti, ar vairuotojas V. P., važiuodamas ne didesniu kaip 50 km/h greičiu ir 1–3 metrų atstumu nuo automobilio pamatęs pėsčiąją E. N., išbėgančią iš už krūmų, realiai dar turėjo galimybę imtis veiksmų, nurodytų KET 128 punkte, t. y. sulėtinti greitį, visiškai sustabdyti transporto priemonę ar apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, ir ar šie veiksmai būtų padėję išvengti susidūrimo su pėsčiąja.

2.9. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. gegužės 27 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad jei pėsčioji E. N. per važiuojamąją kelio dalį judėjo didesniu kaip apskaičiuotu 4,7 km/h (ėjo greitu žingsniu ar bėgo) kritiniu vidutiniu greičiu, tai tokiu atveju pėsčiosios E. N. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Pirmosios instancijos teisme parodymus davęs šią specialisto išvadą parengęs Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistas L. A. papildomai paaiškino, kad jeigu pėsčioji judėjo greičiau nei 4,7 km/h greičiu, tai vairuotojui ji buvo neišvengiama kliūtis ir vairuotojas neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo. Byloje surinkti duomenys, įskaitant ir pagrindinės liudytojos A. Č. duotus parodymus, patvirtina, kad pėsčioji E. N. per važiuojamąją kelio dalį prieš pat susidūrimą tikrai ne lėtai ėjo (lėtesniu nei ėjimo ramiu žingsniu greitis), o bėgo. O tai, atsižvelgiant į byloje esančią specialisto išvadą, neabejotinai reiškia, kad vairuotojas V. P., važiuodamas ne didesniu nei toje vietoje leistinu 50 km/h greičiu ir iš už krūmų į važiuojamąją kelio dalį įbėgusią pėsčiąją E. N. pamatęs vos 1–3 metrų atstumu iki automobilio, neturėjo jokių realių galimybių tai pastebėjęs sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, kaip yra nurodyta KET 128 punkte. Tai reiškia, kad vairuotojas negali būti laikomas pažeidusiu KET 128 punkto reikalavimus, nes jis neturėjo galimybių pastebėti važiuojamojoje kelio dalyje atsiradusios (atsirasiančios) kliūties dar tuomet, kai buvo likę pakankamai laiko imtis veiksmų, kurie būtų leidę išvengti susidūrimo ir jo padarinių. Tuo tarpu, kaip jau minėta, lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, kad yra teorinė galimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti KET reikalavimų (pavyzdžiui, bėgti per važiuojamąją kelio dalį tai daryti draudžiamoje vietoje), vairuotojas V. P. neprivalėjo. Pėsčioji E. N. važiuojamąją kelio dalį kirto toje vietoje, kur pagal KET reikalavimus tai daryti yra griežtai draudžiama (t. y. ne pėsčiųjų perėjoje ir ne sankryžoje, kuri buvo pėsčiosios matomumo zonoje, taip pat ne gerai į abi kelio puses apžvelgiamoje vietoje), darytina pagrįsta išvada, kad ji, atsiradusi toje vietoje, kur įvyko susidūrimas su V. P. vairuojamu automobiliu, negali būti laikoma vairuotojui „iš anksto numatoma kliūtimi“, kaip tai yra apibūdinama KET 127 punkte. Neturėdamas pagrindo iš anksto numatyti kliūties atsiradimo, vairuotojas V. P. neprivalėjo važiuoti mažesniu nei toje vietoje leistinu greičiu, todėl šiuo atveju negali būti laikoma, kad pasirinkdamas važiavimo greitį (ne didesnį, nei toje vietoje leistinas) vairuotojas V. P. pažeidė KET 127 punkto reikalavimus. Konstatavus, kad vairuotojas V. P. negalėjo pastebėti atsiradusios kliūties dar tuomet, kai buvo įmanoma imtis realių veiksmų susidūrimui išvengti, taip pat ir tai, jog vairuotojas V. P. negalėjo iš anksto numatyti kliūties atsiradimo (draudžiamoje vietoje važiuojamąją kelio dalį kertančios pėsčiosios), darytina pagrįsta išvada, kad vairuotojas V. P. negali būti laikomas pažeidusiu KET 127 ir 128 punktų reikalavimus.

2.10. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai konkrečiai neįvardijo ir teisiškai neįvertino pėsčiosios E. N. padarytų KET ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pažeidimų, todėl liko objektyviai nenustatyta, kurio iš eismo dalyvių padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir turėjo būtinąjį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais. Tai yra akivaizdus pažeidimas, leidžiantis pagrįstai konstatuoti priimto nuosprendžio bei nutarties nepagrįstumą ir neteisėtumą. Be to, susidarė ydinga situacija, kai vienam eismo dalyviui (vairuotojui) už teisės aktų galimą pažeidimą yra taikoma visiška atsakomybė, o kitas eismo dalyvis (pėsčioji) yra visiškai nuo jos atleidžiamas. Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnį, būtina nustatyti, kad šis asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, padarė konkretų KET pažeidimą (pažeidimus) ir kad būtent dėl šio pažeidimo kilo eismo įvykis, kurio metu buvo sukelti šiame straipsnyje nurodyti padariniai. Sprendžiant eismo įvykio priežasties klausimą, turi būti nustatomi ir įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padaryti KET pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės padariniams atsirasti, ir nustatyta, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje nurodytus padarinius, priežastis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xLTY5My8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-1-693/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-1-693/2018">2K-7-1-693/2018</a>).

2.11. Šią baudžiamąją bylą nagrinėję teismai neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp V. P. galbūt padarytų KET pažeidimų ir eismo įvykio metu atsiradusių padarinių. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 281 straipsnio 3 dalies nuostatas bei suklydo iš esmės nemotyvuotai nutarę, kad pagrindinė eismo įvykį lėmusi priežastis buvo nuteistojo, o ne nukentėjusiosios veiksmai, t. y. teismai neteisingai įvertino nuteistojo veiksmus priežastinio ryšio su padariniais nustatymo aspektu, visiškai neanalizavo nukentėjusiosios veiksmų, todėl neteisingai nusprendė, kad toks ryšys su kilusiais padariniais sieja būtent vairuotojo V. P. veiksmus. Esant tokioms aplinkybėms, kai abu eismo įvykio dalyviai pažeidė KET reikalavimus, buvo būtina atsakyti į klausimą, ar vienam eismo dalyviui analogiškoje situacijoje laikantis kelių eismo taisyklių, o kitam eismo dalyviui jas pažeidus eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje nurodyti padariniai, neįvyktų, t. y. kurio iš eismo įvykio dalyvių padarytas pažeidimas buvo būtinoji padarinių atsiradimo sąlyga ir priežastis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xLTY5My8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-1-693/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-1-693/2018">2K-7-1-693/2018</a> aiškindamas priežastinio ryšio nustatymo klausimą nurodė, kad nustačius, jog asmuo, net ir nepažeisdamas kelių eismo taisyklių, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais. Šiuo atveju yra akivaizdu, kad jeigu pėsčioji E. N. nebūtų pažeidusi pėstiesiems nustatytų KET bei Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo reikalavimų, tai ji nebūtų atsiradusi toje važiuojamosios kelio dalies vietoje, kurioje įvyko susidūrimas su V. P. vairuojamu automobiliu, ir taip neabejotinai būtu išvengta eismo įvykio bei pėsčiosios patirtų sužalojimų, net jei vairuotojas V. P. ir būtų pažeidęs KET 127 ir 128 punktų reikalavimus, o tai, atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būtent pėsčiosios E. N. padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. E. N. pažeidė KET 42, 48.4, 48.1 punktų, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 15 straipsnio 2 dalies bei 15 straipsnio 3 dalies 4 punkto reikalavimus ir būtent šie jos pažeidimai bei kliūties sudarymas važiuojamojoje kelio dalyje yra laikytini būtinąja baudžiamajame įstatyme nurodytų padarinių kilimo sąlyga. Pirmosios instancijos teismo, aptariant priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, yra pripažinta, kad iš dalies ir nukentėjusioji buvo nerūpestinga, kirsdama kelią, o apeliacinės instancijos teismo aptariant tą patį klausimą yra nurodyta, jog veikos padarymui įtakos turėjo ir rizikingas pačios nukentėjusiosios elgesys, t. y. faktinėmis aplinkybėmis nustatyta, kad nukentėjusioji E. N. buvo partrenkta ne pėsčiųjų perėjoje, o gatvės važiuojamojoje dalyje, eidama per gatvę neleistinoje vietoje.

2.12. Esant nurodytiems nukentėjusiosios E. N. neteisėtiems veiksmams ir jos dideliam neatsargumui, eismo įvykis vis tiek būtų įvykęs, nepriklausomai nuo to, ar vairuotojas V. P. būtų padaręs pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nurodytus KET pažeidimus, ar jų nebūtų padaręs, t. y. tarp V. P. galbūt padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio, dėl to jis negali būti pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nurodytą BK 281 straipsnio 3 dalyje. Faktą, kad pėsčiosios E. N. veiksmai (padaryti KET pažeidimai) techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti ir kad pėsčioji vairuotojui buvo neišvengiama kliūtis, o vairuotojas neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo (tuo atveju, jeigu per važiuojamąją kelio dalį nukentėjusioji bėgo arba greitai ėjo), patvirtina ir byloje esanti Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. gegužės 27 d. specialisto išvada bei bylos nagrinėjimo metu šią išvadą surašiusio specialisto L. A. duoti paaiškinimai. Būtent pėsčiosios E. N. padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji baudžiamajame įstatyme (BK 281 straipsnio 3 dalis) nurodytų padarinių kilimo sąlyga ir būtent jos veiksmai turi būti laikomi eismo įvykio metu kilusių padarinių priežastimi.

2.13. Bylą nagrinėję teismai išsamiai ir nešališkai neištyrė bylos aplinkybių, teisingai nenustatė visų reikšmingų faktinių eismo įvykio aplinkybių, neįvertino byloje esančių įrodymų viseto, todėl vertindami įrodymus pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tai šiuo atveju sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vieną pagrindinių eismo įvykio aplinkybių – ar pėsčioji iki susidūrimo su automobiliu per važiuojamąją kelio dalį ėjo ar bėgo (ėjo greitu žingsniu), nesivadovavo pagrindinės bylos liudytojos A. Č. bei kitų liudytojų (L. N., R. G. (R. G.), kurie patvirtino, jog nukentėjusioji per važiuojamąją kelio dalį bėgo, duotais parodymais ir šių liudytojų parodymų neįvertino kartu su 2016 m. gegužės 27 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – LTEC) specialisto išvadoje pateiktais specialisto atsakymais, nurodančiais, jog tuo atveju, jeigu nukentėjusioji per važiuojamąją kelio dalį bėgo arba ėjo greitu žingsniu, tai būtent pėsčioji sudarė neišvengiamą kliūtį vairuotojui ir techniniu požiūriu pėsčiosios veiksmai buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje apskritai nurodyta, kad pėsčioji susidūrimo su automobiliu metu važiuojamojoje kelio dalyje ne judėjo, o stovėjo, tačiau tai visiškai prieštarauja byloje esančiai specialisto išvadai, kurioje yra nurodyta, kad prieš kontaktą su automobiliu pėsčioji E. N. judėjo. Šiai bylai teisingai ir objektyviai išspręsti buvo būtina, remiantis byloje esančių įrodymų visetu, tiksliai nustatyti esminę eismo įvykio aplinkybę, t. y. ar iki susidūrimo su automobiliu pėsčioji E. N. per važiuojamąją kelio dalį ėjo ar bėgo (ėjo greitu žingsniu), o išsiaiškinus šią esminę aplinkybę, aptariamo eismo įvykio kaltininką įvardyti tik nustatytą esminę aplinkybę vertinant kartu su 2016 m. gegužės 27 d. LTEC specialisto išvados 1 punkte pateiktais specialisto atsakymais. Tai, kad nukentėjusioji E. N. važiuojamąją kelio dalį kirto ne eidama, o bėgdama, patvirtina ne tik pirmiau nurodytų liudytojų parodymai, tačiau ir ikiteisminio tyrimo metu surašyti ikiteisminio tyrimo dokumentai. 2016 m. balandžio 14 d. prokurorės J. P. prašyme pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą yra nurodoma, kad vairuotojas V. P. partrenkė staigiai į kelio važiuojamąją dalį išbėgusią mergaitę E. N.. Analogiškai yra nurodyta ir kituose prokurorės prašymuose pratęsti ikiteisminį tyrimą. Kaltinamojo akto 2 puslapyje (pirmoje pastraipoje) taip pat nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį dėl to, kad V. P., vairuodamas jam priklausantį automobilį „VW Passat“, partrenkė staiga į kelio važiuojamąją dalį išbėgusią mergaitę E. N. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylos liudytojų parodymus, patvirtinančius, kad nukentėjusioji per važiuojamąją kelio dalį ne ėjo, o bėgo, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pėsčioji važiuojamojoje kelio dalyje stovėjo. Toks klaidingas ir byloje esantiems duomenims prieštaraujantis esminių faktinių eismo įvykio aplinkybių nustatymas šiuo atveju pripažintinas esminiu BPK pažeidimu, nes tai lėmė nepagrįstų ir neobjektyvių teismo išvadų padarymą V. P. pripažįstant kaltu padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 281 straipsnio 3 dalyje.

2.14. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 14 punkte V. P. prašymo panaikinti jam pritaikytą baudžiamojo poveikio priemonę atmetimas yra grindžiamas tuo, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 423 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta atsakomybė tam, kas, pažeisdamas kelių eismo taisykles, sukėlė nežymų kitų asmens sveikatos sutrikdymą. Teismas nurodo, kad, vadovaujantis minėto straipsnio 4 dalimi, asmenims už šio straipsnio 2 dalyje nustatytą administracinį nusižengimą gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas nuo vienerių iki dvejų metų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai, kad už mažiau pavojingas veikas (administracinius nusižengimus) yra nustatyta galimybė taikyti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, reiškia, jog asmeniui, kuris yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, neskirti nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės galima tik esant išskirtinėms aplinkybėms. Su tokiomis apeliacinės instancijos išvadomis nesutinkama. Tiek ANK 423 straipsnis, tiek BK 67 straipsnio 3 dalis nurodo, kad teisė vairuoti transporto priemonę gali būti (tačiau neprivalo būti) atimama. BK 67 straipsnio 3 dalies nuostatos nenustato, kad uždraudimas naudotis specialia teise gali būti netaikomas tik esant kokioms nors išskirtinėms ar ypatingoms aplinkybėms, kaip galima suprasti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties. Tai reiškia, kad teisė vairuoti gali būti atimama arba to gali nebūti daroma atsižvelgus į kiekvienos konkrečios situacijos poreikį ir į konkrečios nagrinėjamos bylos (nepriklausomai nuo to, ar tai būtų administracinė ar baudžiamoji byla) aplinkybių visumą. Vertinant, ar byloje yra pagrindas skirti kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti transporto priemones, atsižvelgtina tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, šio kaltininko padarytus konkrečius KET pažeidimus, nukentėjusiojo veiksmus, jo padarytus KET pažeidimus ir pan. Išanalizavus šioje byloje nagrinėjamo eismo įvykio aplinkybes, abiejų eismo įvykio dalyvių veiksmus bei itin didelį pėsčiosios neatsargumą pasirenkant važiuojamąją kelio dalį kirsti tai daryti draudžiamoje ir itin pavojingoje vietoje, nėra jokio pagrindo išvadai, kad vairuotojui V. P. yra būtina taikyti BK 67 straipsnio 3 dalies nuostatas ir iš jo atimti teisę vairuoti transporto priemones. Šiuo atveju itin svarbu tai, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog vairuotojas V. P. važiavo neviršydamas toje vietoje leistino greičio, jo vairuojama transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga, apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, vairuotojas buvo visiškai blaivus, tai neabejotinai rodo visiškai atsakingą požiūrį į dalyvavimą viešajame eisme. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad BK 67 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė šiuo atveju laikytina pertekline ir nuteistajam V. P. pritaikyta nepagrįstai. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nustatyta, kad vairuotojas V. P. dirba statybininku pagal turimą šiai veiklai verslo liudijimą, gyvena mažame Butrimonių miestelyje, kuriame statybos užsakymų yra itin mažai ir vien iš šių užsakymų jam niekaip nepavyktų užsidirbti pinigų sau bei šeimai pragyventi. Dėl to V. P. turi įvairių užsakymų atlikti statybos darbus ne tik aplinkiniuose rajonuose ar Šalčininkų mieste, bet ir toliau, pavyzdžiui, Alytaus bei kituose nutolusiuose rajonuose. Viešojo susisiekimo, kuriuo V. P. galėtų iš savo gyvenamosios vietos nuvykti į darbo objektus, nėra – tuo labiau viešuoju transportu niekaip nebūtų įmanoma gabentis darbui būtinų įrankių, statybinių medžiagų ir kitų kasdien statybose naudojamų reikmenų. Todėl teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas nuteistajam V. P. neabejotinai reikštų ir darbo bei pragyvenimo šaltinio netekimą, o tai ne tik kad taisomai neveiktų nuteistojo bei nepadėtų pasiekti paskirtos bausmės tikslų, bet ir turėtų visiškai priešingą efektą.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į nuteistojo V. P. ir jo gynėjos advokatės A. Kondratavičienės kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras nurodo:

3.1. Kasatoriai, teigdami, kad V. P. objektyviai negalėjo išvengti eismo įvykio, vadovaujasi ne visais byloje esančiais įrodymais. Nuteistojo parodymai patvirtina, kad jis matė besiruošiančią per kelią bėgti nukentėjusiąją E. N., t. y. kliūtis, atsiradusi kelyje, jam nebuvo netikėta. Nors skunde teigiama, kad dėl objektyvių priežasčių V. P. negalėjo sustabdyti automobilio ir išvengti eismo įvykio, tačiau šias aplinkybes paneigia kiti byloje esantys duomenys.

3.2. Iš kelių eismo įvykio apžiūros plano-schemos matyti, kad kelio plotis yra 5,50 m, V. P. vairuoto automobilio priekinio lango stiklo šukės buvo rastos trijų metrų atstumu nuo kelio dešinio krašto, tai patvirtina, kad nukentėjusiosios ir automobilio priekinio stiklo kontaktas įvyko maždaug kelio viduryje. Ši aplinkybė neprieštarauja apeliacinės instancijos teismo padarytai išvadai, kad V. P. KET pažeidimas pasireiškė ir tuo, jog jis matydamas kliūtį kelyje ne tik kad nepasirinko saugaus greičio dėl susidariusių aplinkybių, jo nesumažino ir nesustojo, neapvažiavo kliūties, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, o pasukdamas vairą kairiau, nevažiavo arčiau dešinio krašto, dėl to įvyko eismo įvykis. Minėtame plane-schemoje užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, kad laikydamasis KET reikalavimų ir važiuodamas arčiau kelio dešiniojo krašto V. P. stovinčios nukentėjusiosios 2,8 m atstumu nuo kairio kelio krašto būtų nekliudęs. Liudytoja A. Č. parodė, kad po to, kai ji sušuko: „E., stok“, ši sustojo, o iš dešinės atvažiavęs automobilis, kuris nebuvo stabdomas, ją partrenkė, o liudytojas R. G. parodė, jog nuteistasis važiavo kelio viduriu. Ekspertų nustatyta, kad nukentėjusioji pirma kontaktavo su automobilio priekinio kairės pusės buferio dalimi ir tik po to krisdama kontaktavo su automobilio priekinio lango kaire puse. Minėtų įrodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis prieš eismo įvykį matė per kelią besiruošiančią eiti E. N. ir imdamasis priemonių, t. y. stabdydamas automobilį, nekeisdamas važiavimo krypties galėjo išvengti eismo įvykio. Sutiktina su skundo argumentais, kad nukentėjusios veiksmai turėjo įtakos eismo įvykiui kilti, tačiau nebuvo eismo įvykio būtinoji kilimo sąlyga. Įvertinę visas bylos aplinkybes teismai padarė pagrįstą išvadą, kad dėl kilusio eismo įvykio ir jo pasekmių kaltas yra automobilio vairuotojas V. P.. Nors byloje ir tiksliai nėra nustatytas pradinis nukentėjusiosios išėjimo į kelią greitis, tačiau nėra pagrindo abejoti, kad prieš eismo įvykį ji pagal A. Č. paliepimą sustojo ir stovinti buvo parblokšta važiuojančio automobilio. Pagal teismų praktiką laikoma, kad eismo įvykio bylose nukentėjusiojo neatsargus elgesys, turėjęs įtakos eismo įvykiui, yra pagrindas mažinti civilinį ieškinį, todėl apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs didelį nukentėjusiosios E. N. neatsargumą, civilį ieškinį neturtinei žalai atlyginti sumažino per pusę ir jį priteisė iš draudimo bendrovės.

3.3. Kaip nuteistojo nekaltumą patvirtinantys įrodymai skunde nurodyti liudytojų V. B. ir R. G. parodymai. Atkreiptinas dėmesys, kad abiejų instancijų teismai argumentuotai pasisakė, dėl kokių priežasčių jais nesivadovauja. Toks teismų įrodymų vertinimas nepažeidžia BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Įvertinus teismų nustatytas byloje aplinkybes, argumentus dėl nuteistojo kaltės, pritartina teismų išvadai, kad nukentėjusiosios E. N. pasirodymas kelyje nebuvo toks netikėtas, jog to nebuvo galima numatyti ir išvengti eismo įvykio ir kilusių pasekmių.

3.4. Kasatorių nuomone, teismai netinkamai taikė ir aiškino BK 67 straipsnio 3 dalį dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti transporto priemones vienerių metų laikotarpiui. Nors skunde teigiama, kad tokios teisės atėmimas reiškia pragyvenimo šaltinio netekimą, tačiau šis teiginys prieštarauja teismų nustatytai aplinkybei, jog pagal nuteistojo paaiškinimą jo darbas nėra susijęs su transporto priemonės vairavimu (apeliacinės instancijos teismo nutarties 3 lapas). Įvertinus teismų argumentus dėl BK 67 straipsnio 3 dalies taikymo, nėra pagrindo su jais nesutikti.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo V. P. ir jo gynėjos advokatės A. Kondratavičienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 281 straipsnio 3 dalies taikymo

5. Nuteistojo V. P. ir jo gynėjos advokatės kasacinio skundo prašymas panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti grindžiamas tuo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminius BPK įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus bei netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio 3 dalį. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės nemotyvuotai nutarė, jog pagrindinė eismo įvykį lėmusi priežastis buvo nuteistojo, o ne nukentėjusiosios veiksmai, t. y. teismai neteisingai įvertino nuteistojo veiksmus priežastinio ryšio su padariniais nustatymo aspektu, visiškai neanalizavo nukentėjusiosios veiksmų, todėl neteisingai nusprendė, kad padariniai kilo dėl vairuotojo V. P. veiksmų. Kasatorių manymu, šiuo klausimu padarytos abiejų instancijų teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nėra pagrįstos išsamiu bylos įrodymų vertinimu, nebuvo įvertintos visos priežastiniam ryšiui nustatyti svarbios aplinkybės. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama bylos įrodymų analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir vertinimo versija akcentuojant specialistų išvadas ir nukentėjusiosios veiksmus – važiuojamosios kelio dalies kirtimą toje vietoje, kur tai daryti draudžiama, – kaip turėjusius esminę reikšmę eismo įvykiui kilti.

6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms ir atliktam įrodymų vertinimui paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

7. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.

8. Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šiame BK straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 3 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų įvardytų požymių buvimą. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir ar šie eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-38/2008">2K-38/2008</a>, 2K-158/2009, 2K-52/2010, 2K-127/2010).

9. Teismų praktikoje neretai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Toks vertinimas galimas, kai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas būtina sąlyga (kartais ji įvardijama kaip pagrindinė ar dėsninga sąlyga) eismo įvykiui kilti, o kito eismo dalyvio padarytas pažeidimas, atvirkščiai, tokiu nelaikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-38/2008">2K-38/2008</a>, 2K-297/2009). Visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių veiksmų (padarytų pažeidimų) analize.

10. Nors kasatoriai ginčija priežastinio ryšio tarp nuteistojo padarytų pažeidimų ir kilusių padarinių buvimą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad abiejų instancijų teismai faktines bylos aplinkybes nustatė ir atitinkamas išvadas padarė išsamiai neišanalizavę ir neįvertinę visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių. Byloje nustatyta, kad V. P. pažeidė KET 24, 119, 127, 128 punktuose nurodytus reikalavimus – matydamas kelyje besiblaškančius vaikus, nesiėmė papildomų atsargumo priemonių, matydamas kliūtį kelyje, nepasirinko saugaus greičio, dėl susidariusių aplinkybių jo nesulėtino ir nesustojo, neapvažiavo kliūties, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, pasukdamas vairą kairiau, nevažiavo arčiau dešinio krašto, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sužalota nuketėjusiosios E. N. sveikata. Teismai nustatė, kad pagrindinė ir lemiama eismo įvykio kilimo priežastis buvo vairuotojo V. P. veiksmai; kad jis, būdamas to paties kaimo gyventojas, buvęs tos pačios mokyklos mokiniu, puikiai žinojęs šios kelio atkarpos specifiką (ši kelio atkarpa nepažymėta jokiomis kelio linijomis, toje kelio atkarpoje nėra šaligatvio ir pėsčiųjų perėjos, prie pat kelio auga krūmai, už kurių bėgioja vaikai, neretai pertraukų metu išbėgantys į kelią), nepasirinko saugaus važiavimo greičio (važiavo ne mažesniu nei 50 km/h), nesilaikė taisyklės važiuoti arčiau dešiniojo krašto, nesulėtino važiavimo greičio ir nesustojo, būdamas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus. Skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai daug dėmesio skyrė būtent eismo įvykio mechanizmui, priežastiniam ryšiui tarp eismo dalyvių veiksmų ir kilusių padarinių nustatyti. Vertinant, kurio vairuotojo veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, pažymėtina, kad nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio nustatymui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, kurių išvadas privalo įvertinti teismas, vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir vertindamas kitus įrodymus. Specialisto išvados – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija. Tiek pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje darydamas išvadas dėl priežastinio ryšio buvimo tarp V. P. veiksmų ir kilusių padarinių, tiek apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apkaltinamajame nuosprendyje padarytų išvadų teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo visas reikšmingas bylai aplinkybes, o jų nustatymą grindė išsamiu bylos įrodymų vertinimu. Minėtą išvadą dėl eismo įvykį lėmusios sąlygos teismai padarė ne tik įvertinę Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. gegužės 27 d. specialisto išvadą Nr. 11-994(16), bet ir ištyrę visus kitus byloje esančius duomenis, pripažintus įrodymais (kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, ekspertų paaiškinimus, eismo įvykio vietos apžiūros, papildomos eismo įvykio vietos apžiūros, transporto priemonės,,VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros ir techninės būklės patikrinimo, E. N. apžiūros protokolus, 2015 m. gruodžio 2 d. Vaikų ligoninės, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo, gydymo stacionaro ligos istoriją Nr. E15-2PS-615, 2016 m. gegužės 24 d. LTEC specialisto išvadą Nr. 11-490(16)). Nors pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konkrečiai ir neįvardijo nukentėjusiosios E. N. padarytų KET ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pažeidimų, tačiau, įvertinus visas nustatytas faktines aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, tai nesutrukdė teismams objektyviai įvertinti, kurio iš eismo dalyvių padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir turėjo būtinąjį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais. Nėra abejonių, o tą nustatė ir teismai, kad nukentėjusiosios E. N. veiksmai turėjo įtakos šiam eismo įvykiui kilti, tačiau nebuvo šio eismo įvykio būtinoji kilimo sąlyga. Į tai, kad nukentėjusioji buvo neatsargi (nerūpestinga), buvo atsižvelgta nustatant priteistinos atlyginti neturtinės žalos dydį.

11. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes V. P. baudžiamasis įstatymas – BK 281 straipsnio 3 dalis – pritaikytas tinkamai.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise taikymo

12. BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 67 straipsnio 3 dalies nuostatos leidžia teismui šią baudžiamojo poveikio priemonę skirti kartu su bausme. Baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo termino nustatymas yra šios priemonės, o kartu kaltininkui skiriamos bausmės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Pagal teismų praktiką BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje nurodytas nusikaltimas, skiriant bausmę svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą. Ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnyje nurodytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-103/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-103/2010">2K-103/2010</a>, 2K-431/2013, 2K-401/2014).

13. Kolegijos vertinimu, teismai, paskirdami V. P. baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą – vieneriems metams, baudžiamojo įstatymo nepažeidė. BK 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas baudžiamojo poveikio priemones skiria laikydamasis šio skyriaus, t. y. IX skyriaus „Baudžiamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas“, nuostatų. Baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos ir jų dydis nustatomas, įvertinant visas tam reikšmingas bylos aplinkybes ir atsižvelgiant į tai, kiek jos padeda įgyvendinti bausmės paskirtį, ir tai yra teismo prerogatyva. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos dydį buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios V. P. padaryto nusikaltimo pavojingumą bei nuteistojo asmenybę. Kasatorių nurodyta aplinkybė, kad jis turi verslo liudijimą ir darbo reikalais jam reikalingas vairuotojo pažymėjimas, nėra pagrindas panaikinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Tai, kad paskirta baudžiamojo poveikio priemonė sukels nuteistajam tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, kurie truks vienerius metus, nereiškia, kad teisės vairuoti atėmimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasacinio skundo argumentais nėra BPK 369 straipsnyje nurodytų teismų sprendimų panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, todėl kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. P. ir jo gynėjos advokatės Aldonos Kondratavičienės kasacinį skundą.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Armanas Abramavičius

Aldona Rakauskienė