Baudžiamoji byla Nr. 2K-290/2014
Teisminio proceso Nr. 1-05-1-02037-2011-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.5.2;
1.2.6.2;
2.1.7.4.5
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. L. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo K. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams trims mėnesiams.
Iš K. L. nukentėjusiosioms R. R. ir E. R. priteista po 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1540 Lt valstybės proceso išlaidų už nukentėjusiųjų atstovavimą.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis, kuria nuteistojo K. L. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
K. L. nuteistas už tai, kad siekdamas, jog nukentėję asmenys būtų įtraukti į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, veikdamas organizuota grupe su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, vardu R., iš anksto susitaręs su jais daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti ir gabenti merginas dirbti prostitutėmis Airijoje bei pelnytis iš jų prostitucijos, kiekvienam iš jų atliekant tam tikrą užduotį, pasinaudodamas nukentėjusiųjų R. R. ir E. R. pažeidžiamumu, t. y. jų sunkia materialine padėtimi, lengvu protiniu atsilikimu, nebrandumu, naivumu, pasyvumu, nesugebėjimu aktyviai priešintis, taip pat apgaule – melagingai žadėdamas, kad tokiu būdu jos materialiai bus aprūpintos, verbavo ir gabeno dirbti prostitutėmis R. ir E. R..
Nuosprendyje nustatyta, kad asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, 2011 m. balandžio mėnesį per kelis kartus R. R. gyvenamojoje vietoje Šiaulių r., Kairių gyv., bei telefoninių pokalbių metu įkalbinėjo R. R. vykti į Airiją dirbti prostitute. R. R. sutikus, šis asmuo nuvežė ją pas K. L. į namus Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), kur jis ir K. L. kartu įkalbinėjo R. R. vykti į Airiją dirbti prostitute. Po to, K. L. Šiaulių centrinėje turgavietėje vykusiame susitikime, kur dalyvavo ir E. R., įkalbėjo ir taip užverbavo R. ir E. R. vykti į Airiją dirbti prostitutėmis, kur iš anksto susitaręs ketino jas už atlygį perduoti ten gyvenančiam asmeniui vardu R.. Šiam asmeniui K. L. perdavė nukentėjusiųjų duomenis ir R. užsakė bei apmokėjo nukentėjusiųjų kelionės lėktuvu bilietus maršrutu „Ryga–Dublinas“.
2011 metų balandžio 28 d., iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens gavęs skrydžio lėktuvų bilietus maršrutu „Ryga–Dublinas“, susitaręs su A. S. dėl nukentėjusiųjų nugabenimo į Rygos oro uostą bei L. Z. dėl jų palydėjimo iš Rygos oro uosto iki Dublino oro uosto, apie 18.40 val. Šiaulių mieste, V. Kudirkos gatvėje prie Šiaulių Respublikinės ligoninės pastato esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, įsodino jas į A. S. vairuojamą lengvąjį automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) turėdamas tikslą nugabenti jas į Rygos oro uostą, tačiau 19.30 val. kelyje Šiauliai–Ryga Joniškio r., Kalvių k., gabenantis nukentėjusiąsias į Rygos oro uostą automobilis buvo sustabdytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų.
Kasaciniu skundu nuteistojo K. L. gynėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo nuteistojo veiksmus, padarė procesinius įrodymų vertinimo pažeidimus, o apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą, nutartyje atkartodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, pateikdamas tik papildomus teorinius samprotavimus.
Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad K. L. verbavo nukentėjusiąsias kaip prekybos žmonėmis nusikaltimo nukentėjusiuosius asmenis, privalėjo nurodyti verbavimo turinį santykiu su įtraukimo į prostituciją normos turiniu, t. y. atskleisti aktyvius K. L. veiksmus palenkiant nukentėjusiosios valią. Nuosprendyje nurodyti nuteistojo atlikti veiksmai bendraujant su R. R.: pokalbis su nenustatytu R. per „skype“ programą bei nukentėjusiosios parodymai, jog neva nuteistasis pasakė, kad jos darbas „bus būti su bernais“, nepatenka į verbavimo sampratą.
Teismas, nustatęs verbavimo požymį, nebuvo nuoseklus, nes konstatavo, kad R. R. vykti į Airiją dirbti prostitute įkalbinėjo asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, taigi ją užverbavo ne K. L., o kitas asmuo, todėl K. L. dar kartą verbuoti nukentėjusiosios nebuvo reikalo. Pasak gynėjo, verbavimas nuosprendyje grindžiamas ne bylos duomenų analize, o teoriniais samprotavimais, kurie neatskleidžia nuteistojo tyčios palenkti nukentėjusiųjų valią ir perimti jas savo žinion, tas leistų vėliau jas išnaudoti bei pelnytis iš jų prostitucijos. Nuosprendyje minimas nuteistojo K. L. bendravimas telefonu su kitais asmenimis ir su R. R. nėra informatyvus sprendžiant dėl prekybos žmonėmis verbavimo požymio. Pasak gynėjo, nuosprendyje pateikiami kontaktų skaičiai bei nuteistojo pokalbių su S. R. ir nenustatytu asmeniu R. fragmentai yra neinformatyvūs, nepakankami teismo išvadai, kad K. L. verbavo abi nukentėjusiąsias darbui prostitutėmis Airijoje ir dar turėjo tikslą pelnytis iš prostitucijos. Be pagrindo nuteistojo veiksmai padedant nukentėjusiosioms įsigyti bilietus skrydžiui į Dubliną bei pastangos, kad jas pasitiktų nenustatytas asmuo R., sutapatintos su prekybos žmonėmis objektyviaisiais ir subjektyviaisiais požymiais. Nuosprendyje nėra duomenų, kuriais būtų grindžiamas E. R. verbavimas, nes iš nuosprendžio galima spręsti, kad ją užverbavo jos sesuo R. R.. Pasak gynėjo, esminę įrodomąją reikšmę byloje turi tik nukentėjusiosios R. R. parodymų patikimumas, nes jos sesers E. R. parodymai tėra tik R. R. jai suteiktos informacijos atkartojimas. Tuo tarpu nukentėjusiosios R. R. parodymai nėra nuoseklūs, prieštaringi, tačiau teismas šių prieštaravimų nesistengė pašalinti, neaišku, buvo ar nebuvo dar vienas vyras nukentėjusiajai bendraujant pirmą kartą su nuteistuoju K. L.. Teismas, vertindamas nukentėjusiųjų parodymus, turėjo atsižvelgti į specialisto išvadą, kad tiek R. R., tiek E. R. gali klaidingai aiškinti įvykio aplinkybes, gali klysti dėl atminties sutrikimų. Taigi teismas nukrypo nuo proceso reikalavimų daryti išvadas tik išsamiai nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes ir visus faktus sujungiant į loginę visumą.
Gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas tik formaliai nustatė pasinaudojimo nukentėjusiųjų pažeidžiamumu požymį. Teismas nenurodė jokių patikimų bylos duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog K. L. žinojo nukentėjusiųjų materialinę padėtį arba jų psichologinį pažeidžiamumą, kurį byloje nustatė tik specialistai ir tik ikiteisminio tyrimo metu. K. L. ir R. R. bendravimo telefonu turinys taip pat neinformatyvus sprendžiant apie nukentėjusiųjų materialinę padėtį ar jų abiejų pažeidžiamumą, juo labiau kad nuteistasis bendravo tik su R. R., kuri prieš tai turėjo darbo užsienyje patirties.
Teismo manymas, kad nukentėjusiųjų darbas užsienyje būtų susijęs su prostitucija tėra tik ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų ir ikiteisminį tyrimą kontroliavusio prokuroro versija, nepatvirtinta abejonių nekeliančiais bylos duomenimis. Teismas nukentėjusiųjų darbą prostitutėmis kildina iš nuteistojo pasakytų žodžių „su bernais būti“, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Tokia teismo išvada prieštarauja E. R. parodymams ikiteisminio tyrimo metu, kad, šiai pasiteiravus apie darbą užsienyje, R. R. pasakiusi, jog reikės būti su bernais, o darbą pačioms susirasti. E. R. panašiai aplinkybes aiškino ir teisme, nurodydama, kad jokios kalbos apie darbo pobūdį nebuvo, K. L. tik užsirašė jos sesers asmens kodą.
Kasatorius mano, kad organizuotos grupės požymis kildinamas iš teismo prielaidos, kad nukentėjusiosios į Airija vyko užverbuotos ir prostitucijai, t. y. kad asmuo, kuriam byla nutraukta, nenustatytas asmuo R. ir K. L. turėjo išankstinį nusikalstamą sumanymą ir susitarimą vykdyti prekybą žmonėmis prostitucijai. Pasak kasatoriaus, tam reikia nustatyti, kad R. yra susijęs su prostitucija, tačiau tokių duomenų iš Airijos Respublikos negauta, nors Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos ir vykdė susirašinėjimą su Airijos Respublikos atitinkamomis institucijomis. Nenustačius byloje minimo asmens R., nepatvirtinus jo ryšių su prostitucija, pasak gynėjo, teismas negalėjo konstatuoti bendrininkavimo su šiuo asmeniu vykdant prekybą žmonėmis prostitucijai. Taip pat nepakankamas ir bendravimo su S. R. turinys išvadai, jog buvo iš anksto susitarta dėl prekybos žmonėmis. Byloje neužfiksuoti jokie pokalbiai su S. R., nors K. L. pokalbiai buvo kontroliuojami daug anksčiau kitame ikiteisminiame tyrime.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1 ir 4 dalis, nes remtis operatyvinės veiklos metu surinktais duomenimis negalėjo. Teismas, spręsdamas kaltės klausimą, rėmėsi slaptai darytų K. L. telefoninių pokalbių įrašų turiniu, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad šios prievartos priemonės buvo taikomos kitame operatyviniame ar ikiteisminiame tyrime, dėl kurio baigties byloje nėra jokių duomenų. Teismas bylose, kuriose kaltinimas grindžiamas operatyvinės veiklos metu surinktais duomenimis, privalo patikrinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant tuo metu galiojusios Operatyvinės veiklos įstatymu (toliau –OVĮ) nustatytos tvarkos, ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais veiksmais. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas to nepadarė, o tik nurodė į Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartį ir OVĮ 10 straipsnį, tačiau toks teismo sprendimas neatsako į klausimą, ar buvo faktinis pagrindas pradėti slaptą ginamojo telefoninių pokalbių klausymąsi. Teismas atmetė ir gynėjo prašymą išreikalauti visus duomenis dėl operatyvinių veiksmų prieš nuteistąjį.
Nutarties dėl operatyvinių veiksmų teisėtumas, pasak gynėjo, kelia pagrįstų abejonių, nes jos priėmimo metu Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinė taip pat ir šios rinktinės Operatyvinės veiklos skyrius neegzistavo. Pakrančių apsaugos rinktinė nepatenka į Šiaulių apygardos teismo jurisdikciją, todėl ir Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras neturėjo teisės kreiptis į Šiaulių apygardos teismą su teikimu pratęsti operatyvinių priemonių taikymą K. L., o teismas negalėjo jų pratęsti.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Ona Rojutė prašo nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo teiginiais dėl netinkamo BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo. Prekybos žmonėmis sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti bent vieną nusikalstamą veikimą (neveikimą) ir bent vieną nukentėjusiojo valios palenkimo būdą pagal BK 147 straipsnio 1 dalį. Pasak prokurorės, teismas nuosprendyje atskleidė verbavimo turinį, nes įrodymais pagrįsta, jog nuteistasis žadėjo nukentėjusiosioms lengvą pragyvenimą užsienyje, skatino ir siekė įtikinti nukentėjusiąsias važiuoti į užsienį. Teismo nuosprendyje pagrįstas ir nukentėjusiųjų gabenimo faktas, kuris įrodytas objektyviai atliktais K. L. veiksmais: jis organizavo bilietų į lėktuvą pirkimą, juos atspausdino, perdavė nukentėjusiosioms, organizavo nukentėjusiųjų nuvežimą iki Rygos oro uosto. Prokurorės teigimu, pokalbis su nenustatytu asmeniu R. per „Skype“ programą ir frazė, kad nukentėjusiųjų darbas „bus būti su bernais“, patenka į verbavimo sampratą, nes tokiais veiksmais nukentėjusiosios jau buvo pažindinamos su asmeniu, kuris tiesiogiai susijęs su nukentėjusiųjų darbo Airijoje organizavimu bei su paties darbo pobūdžiu. Nuosprendyje aiškiai nurodyta, kaip nuteistasis vykdė verbavimą su nukentėjusiosiomis. Nors iš pradžių jis siekė užverbuoti tik R. R., bet vėliau suprato, kad yra galimybė užverbuoti ir E. R., nes jos materialinė padėtis buvo sunki ir ji taip pat buvo pasiryžusi vykti į užsienį, taigi nuteistojo tyčia apėmė ir E. R. verbavimą. Nukentėjusiųjų darbas turėjo būti susijęs su prostitucija, tą jos suprato ir parodė apklausų metu. Darbo sąsajas su prostitucija patvirtina telefoniniai pokalbiai tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios bei nenustatyto asmens R..
Taip pat atskleistas ir pasinaudojimo pažeidžiamumu požymis, nes nuteistasis žinojo apie sunkią nukentėjusiųjų materialinę padėtį, todėl apgaule žadėjo, kad jos užsienyje turės gerą materialinį atlyginimą ir bus viskuo aprūpintos. Kad nukentėjusiųjų finansinė padėtis buvo sunki, nuteistajam buvo akivaizdu iš objektyvių aplinkybių: abi seserys sunkiai pragyveno, E. R., mokydamasi verslo mokykloje, dirbo (prižiūrėjo draugės vaiką), R. R. dirbo Olandijoje, grįžusi vėl ieškojo darbo užsienyje. Prokurorė teigia, kad bejėgiška būklė reiškia nukentėjusiojo psichinę būklę, dėl kurios nukentėjusysis neturi galimybės suvokti su juo daromų veiksmų esmės. Teismo psichologijos ekspertizės aktai patvirtina, kad nukentėjusiosioms konstatuotas įgimtas intelekto defektas – lengvas protinis atsilikimas, kuris turėjo įtakos visam nukentėjusiųjų situacijos vertinimui, jos supratimui, išvadų padarymui, psichologinių, socialinių, moralinių pasekmių numatymui, o nuteistasis tą neabejotinai suvokė.
Byloje nustatyta, kad nusikaltimo bendrininkai buvo pasidaliję vaidmenimis – vienas pasiūlė R. R. vykti dirbti į užsienį, K. L. suderino išvykimo į Airiją reikalus: pasirūpino, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo R. nukentėjusiosioms nupirktų bilietus, joms nuvykti iki Rygos oro uosto; šis asmuo nupirko nukentėjusiosioms bilietus į Airiją ir pagal susitarimą turėjo jas sutikti oro uoste bei užtikrinti jų įtraukimą į prostituciją. Taigi bendrininkų veiksmus apėmė vieninga tyčia, ši informacija patvirtinta ir nukentėjusiųjų parodymais bei operatyvinės veiklos metu užfiksuotais nuteistojo telefoniniais pokalbiais. Pasak prokurorės, telefoninių pokalbių įrašai atskleidė tam tikrus neteisėto verslo organizavimo principus, jame dalyvaujančius asmenis, jų tarpusavio ryšius, todėl jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Prokurorė nesutinka dėl skundo teiginių, kurias tvirtinama, kad nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo operatyviniams veiksmams ir todėl nebuvo galima remtis jų metu gauta informacija kaip įrodymu. Byloje operatyvinės veiklos priemonės sankcionuotos Šiaulių apygardos teismo pirmininko 2011 m. kovo 24 d. nutartimi, kuri priimta Šiaulių apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro teikimo pagrindu, todėl teisinis pagrindas egzistuoja. Leidimą atlikti operatyvinius veiksmus suteikė teismas, tai yra pakankama garantija, jog buvo įstatyme numatyti pagrindai šių veiksmų atlikimui ir abejoti jų leistinumu nėra pagrindo.
Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Operatyvinės veiklos įstatymo bei Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatas; tikrindamas faktinį ir teisinį pagrindą operatyviniams veiksmams atlikti, teismas gautais duomenimis rėmėsi tik patikrinęs juos kitais byloje surinktais duomenimis. Užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, jų išklotinės yra išslaptintos ir įstatymo nustatyta tvarka panaudotos šioje byloje. Pasak prokurorės, nepagrįsti skundo teiginiai, kad Pakrančių apsaugos rinktinė nepatenka į Šiaulių apygardos teismo jurisdikciją, nes tuo metu galiojusį įstatymą konspiracijos tikslais motyvuota nutartis dėl operatyvinių veiksmų atlikimo gali būti priimta bet kuriame apygardos teisme.
Nuteistojo gynėjo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85/2011">2K-7-85/2011</a>, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-150/2014 ir kt.).
Taigi, kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės nagrinėti atskirų įrodymų, iš naujo vertinti įrodymus patikimumo ir pakankamumo aspektais, jų pagrindu nustatyti kitokias bylos aplinkybes. Gynėjo paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais prašoma atsižvelgiant į atskirus bylos duomenis, jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl nuosprendžio ir nutarties išvadų atitikties bylos aplinkybėms, daryti išvadas dėl to, kurie bylos duomenys geriau atspindi tikrąsias aplinkybes, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasatorius nesutinka su BK 147 straipsnio 2 dalies taikymu, nes mano, kad K. L. veiksmuose nebuvo šios nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos. Teismai nenustatė verbavimo, pasinaudojimo nukentėjusiųjų pažeidžiamumu požymių bei kvalifikuojančio nusikaltimą požymio – nusikalstamos veikos padarymo organizuota grupe.
Nagrinėjamoje byloje K. L. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas organizuota grupe, verbavo ir gabeno dvi nukentėjusiąsias prostitucijai pasinaudodamas jų pažeidžiamumu ir apgaule. Verbavimas suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (pvz., duoti sutikimą, vykti į užsienį ir kt.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn.
Priešingai negu teigiama skunde, teismai verbavimo požymį K. L. veikoje atskleidė ir pagrindė bylos duomenimis, nurodydami, kad verbavimas šiuo atveju vyko susitikimo pas K. L. su R. R. ir R. R. metu, kur ši mergina buvo nuvežta parodyti K. L., o šis jai pasiūlė vykti į užsienį, apie ją kalbėjo su kitu asmeniu, naudodamasis kompiuteryje įrengta vaizdo kamera šiam asmeniui ją pristatė. K. L. po šio susitikimo telefonu ne kartą bendravo su pačia nukentėjusiąja R. R., aiškino jai būsimos kelionės detales, išvykimo ir būsimos veiklos sąlygas, prašydamas jos ir E. R. asmens kodų, ramindamas, kad nesijaudintų. Kasacinės instancijos teismas pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl verbavimo požymio konstatavimo, kad verbavimas prostitucijai konkrečiai šioje byloje pasireiškė K. L. pasiūlymais ir pažadais, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą užsiimti prostitucija. K. L., būdamas daug vyresnis nei nukentėjusiosios, akivaizdžiai didesnę gyvenimo patirtį turintis asmuo, žadėjo vos pilnametystės slenkstį perkopusioms ir sunkiai besiverčiančioms merginoms užsienyje materialinį atlyginimą, gerą viskuo aprūpintą gyvenimą. Kolegija neturi pagrindo teigti, kad teismų nustatytos aplinkybės dėl K. L. veikimo pobūdžio neatitinka verbavimo požymio turinio.
Nėra pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo teiginiais, kad nuosprendyje nėra duomenų, kuriais būtų grindžiamas E. R. verbavimas, nes iš nuosprendžio galima spręsti, kad ją užverbavo jos sesuo R. R.. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad E. R. apie darbą ir jo pobūdį bei asmenis, siūlančius šį darbą, sužinojo tiesiogiai iš savo sesers, tačiau akivaizdu, kad ne R. R., o tik K. L. turėjo galimybę priimti sprendimą dėl E. R. išvykimo. E. R. nors tiesiogiai iš pradžių su K. L. nebendravo, tačiau pasiūlymą dėl darbo ir pažadus dėl atlyginimo, priešingai negu nurodoma skunde, suprato gaunanti ne iš savo sesers R. R., bet iš nukentėjusiųjų išvykimą organizuojančio K. L., nes būtent jis buvo nukentėjusiųjų laikomas kaip atsakingas asmuo, kuris joms žadėjo darbą ir gerą atlygį. Vėliau organizuojant merginų gabenimą K. L. veikė aktyviai, buvo tiesiogiai susitikęs su abiem merginomis aptarti kelionės išvykimo detalių, prašė ne vienos, o abiejų nukentėjusiųjų asmens duomenų.
Kasaciniame skunde nesutinkama su tuo, kad byloje nustatytas pasinaudojimo nukentėjusiųjų pažeidžiamumu požymis, teigiant, kad nėra duomenų, jog nuteistasis K. L. žinojo R. ir E. R. sunkią materialinę padėtį, negalėjo suprasti jų psichologinio pažeidžiamumo. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su teismų sprendimais ir dėl šio požymio vertinimo.
Pasinaudojimas pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo kaip tik pasiduoti tam piktnaudžiavimui. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimą į išnaudojimą kaip būdą ištrūkti iš skurdo. Teismai nusikalstamos veikos padarymo būdą – pasinaudojimą nukentėjusiojo asmens pažeidžiamumu – konstatavo nustatę dvejopo pobūdžio pažeidžiamumą: pasinaudojimą sunkia nukentėjusiųjų materialine padėtimi ir pasinaudojimą nukentėjusiųjų psichinės sveikatos sutrikimais. Nagrinėjamoje byloje teismai pakankamai atskleidė ir bylos įrodymais pagrindė šį požymį. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ekspertizės akto išvadomis, konstatavo, kad nukentėjusiosios pagal savo amžių pasižymėjo neadekvačia branda, naivumu, tam tikro lygio protiniu atsilikimu, nesugebėjimu aktyviai priešintis, atsižvelgiant į tai, kaltininkui buvo lengviau jas įtikinti. Taip pat byloje remiantis pačių nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais nustatyta, kad merginos nusikalstamos veikos darymo metu buvo sunkioje materialinėje padėtyje, nes neturėjo jokio darbo, buvo netekusios tėvo, gyveno su mama, ieškojo pragyvenimo šaltinio. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nuteistojo suvokimą apie tokią tiek materialinę, tiek psichinės sveikatos nukentėjusiųjų būklę patvirtina pokalbių įrašų tarp K. L. ir S. R., taip pat tarp nuteistojo ir R. turinys.
Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog darbas užsienyje turėjo būti susijęs su prostitucija, nes nukentėjusiosios R. R. žodžių „būti su bernais“ nepatvirtina kiti duomenys. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad darbo pobūdį patvirtino ne vien tik nukentėjusiosios parodymai, bet ir telefoninių pokalbių turinys tarp K. L. ir S. R. bei nenustatyto asmens R. ir R. R., iš kurių matyti, kad darbo pobūdis, nors tiesiogiai ir neįvardijant prostitucijos, buvo būtent šis, o ne kitoks ūkio srities darbas. Teismai tokias išvadas padarė vertindami aplinkybes, kad K. L., nesiverčiantis jokia legalia įdarbinimo tarpininko veikla, kitiems asmenims apibūdino nukentėjusiųjų išvaizdą, svarstė kaip būtų galima ją pagerinti, domėjosi merginų lytine sveikata (ar jos neserga lytiškai plintančiomis ligomis ir pan.), nukentėjusiųjų prašė niekam apie išvykimą nepasakoti, be to, užuominomis kalbėdamas su R. R., atskleidė darbo pobūdį, kurį tiek ji, tiek jos sesuo aiškiai suprato ir pagal savo intelektinio išsilavinimo lygį, gyvenimo supratimą įvardijo.
Kasacinės instancijos teismas nesutinka su kasatoriaus prieštaravimais, kad K. L. veikoje nenustatytas organizuotos grupės požymis. BK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kvalifikuojantis požymis veikos padarymas organizuota grupe. Šis požymis aiškintinas remiantis BK bendrosios dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis bendrininkavimą. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra bendrininkavimo forma, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį (įstatymo redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos darymo metu). Taikant šią normą būtina nustatyti atitinkamą bendrininkų susitarimą, nusikalstamos veikos sunkumo laipsnį bei tam tikrą organizuotumo lygį. Pagal nuosprendyje nustatytas aplinkybes organizuotos grupės konstatavimui svarbūs faktai atitinka BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl minimalaus tokios grupės dalyvių skaičiaus, jų susitarimo, nusikaltimo sunkumo ir tam tikros užduoties ar vaidmens atlikimo. Teismai visas šias aplinkybes nustatė ir išsamiai motyvavo šio požymio buvimą. Byloje aiškiai nustatyta, kad K. L. dėl nukentėjusiųjų verbavimo ir gabenimo veikė su keliais asmenimis, būtent su jais derino detales, bendrininkus vienijo bendras tikslas išgabenti nukentėjusiąsias į užsienį, kad ten jos galėtų užsiimti prostitucija. Šio tikslo bendrininkai siekė, atlikdami skirtingas užduotis. Pagal teismų praktiką vaidmenų pasiskirstymas esant organizuotai grupei nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai ar iš dalies įgyvendintų nusikaltimo sudėtį. Skirtingai nei esant bendrininkų grupei, kelių vykdytojų buvimas nėra būtinas organizuotos grupės požymis. Organizuotą grupę išskiria vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEwLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-210/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-210/2009">2K-210/2009</a>, 2K-140/2014 ir kt.). K. L., nuolat palaikydamas ryšį su kitais dviem asmenimis ir derindamas su jais veiksmus pasiūlė merginoms darbą užsienyje, rūpinosi kelionės reikalais, organizavo lėktuvo bilietų pirkimą, aiškino merginoms apie elgesį kelionės metu. Priešingai negu skunde teigia kasatorius, teismai nustatė išankstinį sumanymą, kuris atsiskleidė per konkrečius suderintus, kryptingai atliekamus bendrininkų veiksmus.
Darytina išvada, kad nustatytos aplinkybės bei nuosprendyje ir nutartyje išdėstyti argumentai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo K. L. nusikalstamą veiką kaip prekybą žmonėmis, kuri padaryta veikiant organizuota grupe.
Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų laikymosi
Dalis kasatoriaus teiginių dėl BPK 20 straipsnio pažeidimų siejami su netinkamu nukentėjusiųjų parodymų vertinimu. Nagrinėdama bylą teisės taikymo aspektu kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, argumentuotai nurodė, kodėl konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiųjų R. ir E. R. parodymus, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Šio teismo nutarties 7–10 lapuose pateikti išsamūs atsakymai dėl šių nukentėjusiųjų parodymų reikšmės nustatant faktines bylos aplinkybes. Kasatorius nurodo, kad teismai nukentėjusiųjų parodymus turėjo vertinti kritiškai, atsižvelgdami į specialisto išvadas dėl jų psichinės sveikatos. Nepaisant to, kad nukentėjusiosioms buvo nustatytas lengvas protinis atsilikimas, nebrandumas, iš eksperto išvados aišku, kad nukentėjusiosios galėjo suprasti su jomis atliekamų veiksmų pobūdį ir apie jį suteikti tinkamos informacijos. Nustatytas įgimtas intelekto defektas – lengvas protinis atsilikimas – nesudaro kliūties teisme patikrintus nukentėjusiųjų parodymus pripažinti įrodymais, atitinkančiais įstatymo reikalavimus.
Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių pašalinti abejones dėl operatyvinių veiksmų metu gautų įrodymų leistinumo. Nagrinėdamas bylą teismas įpareigojo prokurorą išreikalauti tinkamą nutartį dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo prieš K. L.. Šis teismo nurodymas buvo įvykdytas, byloje gauta išslaptinta Šiaulių apygardos teismo pirmininko 2011 m. kovo 24 d. nutartis, kuria pagal OVĮ nuostatas sankcionuotas K. L. naudojamo mobiliojo ryšio telefono klausymasis, perduodamo informacijos įrašų darymas nuo 2011 m. kovo 30 d. iki 2011 m. birželio 30 d. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, įvertino šios nutarties teisėtumą.
Teismų praktikoje nurodoma, kad įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-178/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-178/2012">2K-P-178/2012</a>). Šioje byloje operatyviniai veiksmai prieš K. L. buvo atliekami turint patikrintą operatyvinę informaciją dėl asmens tapatybės kortelių, pasų ir kitų dokumentų klastojimo, tačiau, šio operatyvinio tyrimo metu pratęsus K. L. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę, paaiškėjo informacija ir dėl galimo kito labai sunkaus kvalifikuoto nusikaltimo – prekybos žmonėmis, kuri pasitvirtino pradėjus ikiteisminį tyrimą. Teismai, remdamiesi operatyvinės veiklos metu surinktais duomenimis, BPK 20 straipsnio nuostatų dėl įrodymų vertinimo ir leistinumo nepažeidė, savo išvadas grindė ne vien pagal OVĮ nuostatas gautais duomenimis, tačiau ir šiuos duomenis patvirtinančiais įrodymais, kurie gauti BPK numatyta tvarka ir teismų ištirti bylos nagrinėjimo teisme metu.
Kasaciniame skunde abejojama, ar prieš K. L. atlikti operatyvinio tyrimo veiksmai atlikti teisėtai, nes Pakrančių apsaugos rinktinė nepatenka į Šiaulių apygardos teismo jurisdikciją, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinė nutarties priėmimo metu neegzistavo. Tačiau šis klausimas nesudaro kasacinio bylos nagrinėjimo dalyko, nes susijęs su faktų tikrinimu, be to apeliacinės instancijos teisme nebuvo keltas ir nagrinėtas (BPK 367 straipsnio 3 dalis).
Taigi, darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo K. L. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Dalia Bajerčiūtė
Alvydas Pikelis
Tomas Šeškauskas
