Baudžiamoji byla Nr. 2K-305/2014 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-36-1-00126-2013-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4;
2.4.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutarties.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžiu D. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartimi nuteistojo D. P. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
nustatė:
D. P. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su G. D. ir A. J., kuriems priimtas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. apkaltinamasis nuosprendis, siekė G. D. naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą: šio paprašytas už atlygį sudaryti vartojimo kredito sutartį, AB (duomenys neskelbtini) banko patalpose pasirašė 40 000 Lt vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), nors pagal gaunamas pajamas žinojo, kad jam kreditas negali būti suteiktas; A. J., būdamas AB (duomenys neskelbtini) banko klientų aptarnavimo skyriaus viršininkas, įgaliotas AB (duomenys neskelbtini) banko ir paprašytas G. D., pateikusio žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie D. P. gaunamas pajamas, taip pat šios sutarties duomenų teisingumą patvirtino savo parašu. Remiantis tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie D. P. gaunamas pajamas ir sudarytos kredito sutarties pagrindu tą pačią dieną AB (duomenys neskelbtini) banko skyriuje G. D. paėmė 40 000 Lt. Taip D. P. padėjo G. D. apgaule įgyti didelės vertės svetimą – 40 000 Lt turtą. Negrąžinus dalies kredito, AB (duomenys neskelbtini) bankui padaryta 25 538,75 Lt turtinė žala.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. P. ir jo gynėjas advokatas Remigijus Uckus prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai priimti nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalį, nuosprendis ir nutartis grįsti tik teismų netinkamai interpretuotais D. P. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais ir nagrinėjant šią baudžiamąją bylą neapklaustų G. D. ir A. J., kitoje baudžiamojoje byloje neparodžiusiais nieko konkretaus apie su D. P. susijusį veikos epizodą, parodymais. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartimi dėl G. D. ir A. J. apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas buvo panaikintas ir byla grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, taigi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, negalėjo remtis kitoje byloje kasacine tvarka panaikinto nuosprendžio ir nutarties duomenimis. D. P. nuosprendis ir nutartis priimti nesant jokių tiesioginių įrodymų dėl jo kaltės, vertinant tik kitos bylos medžiagą ir joje priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatoriai taip pat nurodo, kad D. P. byloje nenustatytos civilinės ir baudžiamosios atsakomybės ribos. Jau sutarties sudarymo metu nuteistojo D. P. tyčia turėjo būti nukreipta neteisėtai užvaldyti turtą padarant turto savininkui turtinės žalos; svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir jos subjektyvų suvokimą bei turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam suvokimą. Iš D. P. parodymų matyti, kad jis išankstinės tyčios sukčiauti bendrininkaujant neturėjo, būdamas itin jauno amžiaus, neturėdamas kreditinių sutartinių teisinių santykių patirties nesuprato, jog pasirašydamas kredito sutartį tampa banko skolininku ir įsipareigoja ją grąžinti, nežinojo, kad G. D. kredito negrąžins, priešingai, jo, kaip potencialaus darbdavio, buvo įtikintas, kad veikia teisėtai, pačios sutarties neskaitė. D. P. G. D. kaip sąžiningą verslininką pristatė P. M. D. P. nežinojo G. D. finansinės padėties, ryšių, ankstesnių teistumų, visos šios aplinkybės vertė sąžiningai klysti dėl G. D. ketinimų, pats G. D. piktnaudžiavo tokiu D. P. pasitikėjimu. G. D. ir A. J. byloje, kurioje pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinti kasacinės instancijos teismo nutartimi, piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra numatytas kaltinime, tai rodo G. D. veikus nusikalstamai prieš D. P. Byloje nustatyta, kad visus pridedamus prie sutarties dokumentus tvarkė G. D., paėmęs D. P. asmens dokumentą. Neatnaujinus įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, apribota D. P. teisė į gynybą, rungimosi principas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalis.
Kasatoriai teigia, kad šioje byloje nebuvo atriboti civiliniai ir baudžiamieji teisiniai santykiai, Šiaulių bankas dar iki šios bylos pradėjimo kreipėsi civilinio proceso tvarka dėl kredito sutarties tarp banko ir D. P. nevykdymo atsiradusios žalos atlyginimo į Marijampolės rajono apylinkės teismą, byla pradėta nagrinėti. D. P. kaltę teismai grindė prielaida, kad, tikėtina, pats D. P. iškreipė objektyvią tiesą apie savo pajamas, t. y. savo parašu patvirtino pažymą apie pajamas, melagingą kredito ėmimo tikslą ir pateikė bankui, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Iš byloje esančio nuosprendžio kitoje A. J. ir G. D. byloje matyti, kad minėtus dokumentus užpildė banko darbuotoja I. K., o duomenis pateikė G. D., pats D. P. jų nematė, šių dokumentų banke jam taip pat nerodė, kredito sutartį pasirašė, neskaitydamas jos turinio, patikėjęs banko darbuotoja, parodžiusia dokumentą, kuriame numatyta, kad laiduotojas yra G. D. ir būtent jis atsakingas už kredito grąžinimą. Esant tokioms aplinkybėms nebuvo galima teigti, kad D. P. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir juos patvirtino, taip siekdamas suklaidinti banko darbuotojus. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad nebuvo apklausti asmenys, susiję su kredito gavimu, dalyvavę pateikiant bankui pažymas, taip pat pasirašant sutartį ir kitus dokumentus, t. y. A. J., G. D., I. K. ir kiti, o pats D. P. nebuvo nuosekliai ir visapusiškai apklaustas apie visas jam žinomas aplinkybes, buvo tik siekiama, kad jis prisipažintų padaręs nusikalstamą veiką.
Byloje taip pat neįrodytas D. P. ir G. D. bei A. J. bendrininkavimas dėl nusikalstamos veikos padarymo. D. P. teigė G. D. žinojęs tik kaip darbdavį, kuris žadėjo jį įdarbinti savo įmonėje, o su A. J. nebendravo. Neapklausus byloje G. D. ir A. J., jų pozicija dėl bendro veikimo nežinoma. Šioje byloje, siekiant tinkamai įvertinti bylos medžiagą bei priimti teisingą nuosprendį, buvo būtina apklausti G. D., A. J., I. K., kasininkę, išmokėjusią kreditą, kitus banke pasirašant sutartį dalyvavusius asmenis, tačiau teismai to nepadarė. Neginčijamais įrodymais byloje neįrodyta, kad D. P., kaip bendrininkas, veikė suvokdamas savo veiksmus, dalyvaujant sandoryje ir parašu patvirtinant tikrovės neatitinkančią savo turtinę padėtį, pajamas, melagingą kredito ėmimo tikslą. Apie tai, kokią apgaulę ir prieš kokį asmenį D. P. panaudojo, koks jo kaltės turinys, kaip pasireiškė jo bendrininkavimas su A. J., G. D., pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai nepasisakyta.
Atsiliepimu į nuteistojo D. P. ir jo gynėjo advokato R. Uckaus kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė visus įrodymus, juos įvertino, padarė pagrįstas išvadas dėl kaltės formos. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus, nutartyje išdėstė motyvus, pagrindžiančius sprendimą nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pagal BPK 257 straipsnį jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi teisėjas, išnagrinėjęs bylą dėl G. D. ir A. J. kvalifikuoto sukčiavimo, ir priėmęs jiems apkaltinamąjį nuosprendį, informavo Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiąjį prokurorą, kad 38 asmenys, tarp jų ir D. P., galėjo būti įvykdę nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje. Dėl visų šių asmenų 2012 m. rugpjūčio 20 d. buvo pradėtas vienas ikiteisminis tyrimas, o 2013 m. balandžio 30 d. tyrimas D. P. buvo išskirtas. Jo byloje, be rašytinių duomenų (vartojimo kredito sutarties, su jos sudarymu susijusių dokumentų), pridėti įtariamųjų ir liudytojų apklausų ikiteisminiame tyrime protokolai iš G. D. ir A. J. bylos, taip pat teismo posėdžio protokolas, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendis G. D. ir A. J. D. P. baudžiamojoje byloje jis apklaustas kaip įtariamasis, taip pat surinkta D. P. charakterizuojanti medžiaga.
Kaltinimas D. P. formuluotas bendrai veikus su G. D. ir A. J., kuriems 2012 m. rugpjūčio 9 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Taigi tyčios kryptingumas bendrininkaujant turėjo būti įrodinėjamas su šiais abiem asmenimis. Tačiau pirmosios instancijos teismas šioje byloje remdamasis tik rašytine G. D. ir A. J. bylos medžiaga, apklausus teisminio proceso metu tik įtariamąjį D. P., šio tyčios turinio neatskleidė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendyje tik lakoniškai pasisakyta, kad veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, nes „kaltinamasis veikė kaip padėjėjas“. Taip pat pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė ir teismo posėdžio protokolais, kuriuose, nagrinėjant G. D. ir A. J. baudžiamąją bylą buvo užfiksuoti nukentėjusiųjų, teisiamųjų, kitų proceso dalyvių parodymai, ištirti rašytiniai įrodymai. Taip pat 2012 m. rugpjūčio 9 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriuo teismas G. D. pripažino kaltu padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, A. J. – BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje (Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartimi A. J. apeliacinis skundas atmestas) nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas, nors ir rėmėsi minėtais dokumentais, tačiau neatskleidė jų turinio, nevertino kartu su kitais įrodymais byloje kaip visumos.
Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartimi nuteistojo D. P. apeliacinis skundas atmestas. Pagal BPK 332 straipsnio 3 dalį aprašomojoje nutarties dalyje trumpai išdėstomos apskųstame nuosprendyje nurodytos apelianto ginčijamos bylos aplinkybės, nurodoma apeliacinio skundo esmė, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dalyvavusių proceso dalyvių prašymai, išdėstomos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo. D. P. ginčijo jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstumo aspektu, t. y. dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo iš esmės buvo pakartotos pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, remtasi 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 15 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 18 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Ši aplinkybė Kauno apygardos teismui, nagrinėjusiam D. P. bylą apeliacine tvarka, buvo žinoma. Taigi 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs, juo remtis priimant apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą D. P. byloje nebuvo galima. Taip pat akcentuotina tai, kad Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. vasario 20 d. nutartimi panaikino Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendį ir perdavė bylą prokurorui. Esant tokiai situacijai, teismų procesiniai sprendimai teisiškai ydingi BPK 20 straipsnio 5 dalies aspektu, nes D. P. byloje surinkti įrodymai nevertinti kaip visuma, neatskleistas jų turinys, jie nelyginti tarpusavyje, kyla klausimas ir dėl jų pakankamumo. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kaltinimas D. P. formuluotas taip, kad padėjimas G. D. ir A. J. bendrininkauti sukčiaujant nurodytas pažymint ir apie šių nuteisimą apkaltinamuoju 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu, tad kaltinamasis aktas yra ydingas BPK 219 straipsnio 3 punkto aspektu. Turėtų būti atkreipiamas dėmesys į tai, kad BPK 257 straipsnio pagrindu priimta teisėjo nutartis po apkaltinamojo nuosprendžio G. D. ir A. J. priėmimo yra tik galima vada ikiteisminiam tyrimui pradėti. Ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas atliekamas paisant BPK 1 straipsnyje įtvirtinto tikslo išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, nusikalstamos veikos požymių nustatymas kiekvienu atveju turi būti individualizuotas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio D. P. baudžiamojoje byloje techninės klaidos nurodant aprašomojoje jo dalyje kito asmens, minimo teisėjo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartyje, pavardę buvimas taip pat parodo D. P. bylos tyrimo ir nagrinėjimo neišsamumą; G. D. ir A. J. byloje D. P. buvo apklaustas kaip liudytojas apie vartojimo kredito ėmimo aplinkybes; šioje byloje nebuvo aiškintasi, ar įtariamojo, kaltinamojo, vėliau ir nuteistojo statuso turėjimas D. P. yra suderinamas su BPK 80 straipsnio 1 punktu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a:
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Antanas Klimavičius
Aurelijus Gutauskas
