Baudžiamoji byla Nr. 2K-304/2014
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00753-2012-3
Procesinio sprendimo kategorijos: (S)
1.2.19.4;
2.1.7.4;
2.1.2.4
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu M. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendis pakeistas – iš kaltinimo pašalinta aplinkybė, kad M. T. savo veiksmais padarė A. V. odos nubrozdinimus abiejuose riešuose.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
M. T. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (toliau – Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) PK) Nusikaltimų tyrimo skyriaus (toliau – NTS) tyrėjas, tyčia viršijo savo, kaip statutinio valstybės tarnautojo, 1999 m. liepos 8 d. Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 2 straipsnio 6 punkte suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu; viršijo savo, kaip policijos pareigūno, 2000 m. spalio 17 d. Policijos veiklos įstatymo Nr. VIII-2048 16 straipsnio l dalyje suteiktus įgaliojimus – teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą, tyčia nevykdė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose nustatytos pareigos – gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves bei užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus. Dėl to didelės žalos patyrė fizinis asmuo ir valstybė. Nustatytos šios nusikalstamos veikos aplinkybės:
2012 m. birželio 8 d., nuo 14.10 iki 14.41 val., tiksliau nenustatytu laiku, Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) PK (duomenys neskelbtini), 208 kabinete, tarnybos metu atliko procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) prieš A. V., siekdamas atskleisti nusikalstamą veiką, ir, versdamas A. V. prisipažinti padarius nusikalstamą veiką, neturėdamas nei faktinio, nei teisinio pagrindo, tyčia panaudojo prieš jį fizinį smurtą: ant kėdės sėdėjusiam A. V. ranka sudavė maždaug 5 kartus į veido sritį, apie 2-3 kartus į pilvą; iš kito kabineto atsinešė guminę lazdą, kuria sudavė A. V. 3-4 kartus į pilvą, parvertė nuo kėdės ant grindų ir gumine lazda sudavė ne mažiau kaip 5 kartus į pilvo sritį ir maždaug tiek pat kartų į nugarą bei po porą kartų per abi kojas. Tokiais savo veiksmais padarė A. V. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kairės akies srityje, kairėje blauzdoje, kairio kelio srityje, dešinėje blauzdoje, krūtinės srityje, nugaroje. Taip M. T. padarė A. V. fizinę žalą, taip pat didelę žalą jo teisėms, numatytoms Konstitucijos 21, 31 straipsniuose, ir kartu didelę žalą valstybei, t. y. sumenkino policijos, kaip valstybinės institucijos, įvaizdį ir autoritetą bei diskreditavo policijos pareigūno vardą.
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą jam nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, suvaržiusių jo teises ir sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus. Anot kasatoriaus, iš esmės buvo pažeistos BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų; BPK 20 straipsnio 3 dalies, 301 straipsnio nuostatos, nes kaip jo (kasatoriaus) kaltę patvirtinantys įrodymai pripažinti niekuo su nusikalstamu įvykiu nesusiję procesiniai dokumentai (nors byloje yra jo nekaltumą patvirtinančių įrodymų), taip pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas ir jam perkelta įrodinėjimo našta. Be to, teismų išvados neatitinka bylos aplinkybių, jos pagrįstos prieštaringais ir tikrovės neatitinkančiais suinteresuotų liudytojų T. G. ir A. V. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl kelių esminių jo apeliacinio skundo argumentų: kad A. V. motina dirba Kauno universitetinėje ligoninėje, o A. V. būtent Kaune nusistatė sveikatos sutrikdymo laipsnį, dėl nusikaltimo padarymo vietos nustatymo, dėl dviejų asmenų, tariamai dalyvavusių darant nusikalstamus veiksmus (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Asmens kaltė negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis, arba, kaip yra šiuo atveju – tikrovės neatitinkančiais (melagingais) liudytojų parodymais (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Kasatorius nurodo, kad nukentėjusiojo motina dirba Kauno klinikose, kurių viename padalinių ir buvo apžiūrėtas A. V.; apžiūros rezultatai kelia pagrįstų abejonių, nes pirminės apžiūros metu kai kurie sužalojimai (apie kuriuos apeliacinės instancijos teisme parodė gydytojas K. Ž.) iš viso nebuvo nustatyti. 2012 m. birželio 11 d. specialisto išvadoje Nr. G 1471/12(02) konstatuota, kad A. V. padaryta poodinės kraujosruvos kairės akies srityje, kairėje blauzdoje, kairio kelio srityje, dešinėje blauzdoje, krūtinės srityje, nugaroje, odos nubrozdinimai abiejuose riešuose, krūtinės srityje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti prieš 3-5 dienas iki apžiūros. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Siekiant konkretizuoti minėtą specialisto išvadą, buvo atliktas kitas tyrimas (2012 m. birželio 22 d. specialisto išvada Nr. G 1635/12 (02), ekspertei pateikiant papildomus klausimus, į kuriuos ji davė kardinaliai priešingą atsakymą – pasirodo, A. V. nustatyti kūno sužalojimai nebūdingi savigynai, sužalojimai galėjo būti dėl devynių ir daugiau trauminių poveikių, tačiau kiek daugiau – nenurodoma. Beje, buvo užduotas klausimas, į kurį ekspertė neatsakė: ar sužalojimų vietose yra pėdsakų, pagal kuriuos galima būtų spręsti apie įrankio (įrankių) formą, dydį? Be to, kasatorius nurodo, kad specialisto išvadose nėra tiriamųjų dalių, kuriose ekspertas privalėjo nurodyti, kokie konkrečiai objektai pateikti ištirti, atlikti tyrimai, nurodytas motyvuotas gautų rezultatų įvertinimas, lyginant jį su tiesiogine kūno apžiūra. Dėl to, kasatoriaus manymu, nėra objektyvios galimybės įsitikinti, ar specialisto išvados padarytos tinkamai įvertinus bylos duomenis. Apeliacinės instancijos teismui dėl to nekilo jokių abejonių, šiuo klausimu pateiktas prašymas liko neišnagrinėtas, o specialisto išvadų neatitikimas įstatymų reikalavimams – neįvertintas. Taigi nuosprendis pagrįstas neleistinais duomenimis, o apeliacinės instancijos teismas šių trūkumų neištaisė.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatytos aplinkybės, jog kas nors šioje byloje darė įtaką ir poveikį bylos tyrimui, nepagrįsta, be to, tai patvirtina, jog teismas buvo šališkas (BPK 44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis). Kasatorius nurodo, kad byloje yra Seimo narės R. Baškienės 2012 m. birželio 14 d. raštas Nr. 209, taip pat Policijos departamento 2012 m. birželio 27 d. raštas Nr. 5-12-S-428, kurie, anot kasatoriaus, patvirtina, kad buvo daromas neteisėtas poveikis ir spaudimas šią bylą nagrinėjusiems tyrėjams bei ją kontroliavusiems prokurorams: Seimo narė, galbūt tenkindama savo asmeninius interesus, pažeisdama Konstitucijos 29, 114 straipsnių nuostatas, darė tiesioginį spaudimą tyrėjams, prokurorams ir tai galbūt lėmė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė 2013 m. gegužės 27 d. prašymą šiuo klausimu ir dėl jo nepasisakė.
Kasatorius nurodo, kad nuosprendis pagrįstas tikrovės neatitinkančiais, abejotinais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos duodamas jis melavo dėl svarbių bylai aplinkybių; taip iš esmės pažeistos BPK 20, 184 straipsnių nuostatos, nes tokie parodymai nelaikytini leistinais. Pasak kasatoriaus, A. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė skirtingą smūgių skaičių, skirtingas vietas, į kurias buvo suduota. Pavyzdžiui, asmens parodymo atpažinti metu A. V. parodė, kad jis (kasatorius) porą kartų ranka trenkė jam per veidą, o teisme – maždaug 5 smūgius į veido sritį; į pilvą buvo smogta vieną kartą, o štai teisme parodė, kad 2 ar 3 kartus; po to, kai jis buvo pargriautas nuo kėdės ant grindų, gumine lazda jis (kasatorius) trenkė jam per pilvą, o teisme parodė – kad prieš numetant jį nuo kėdės ant grindų gumine lazda per pilvą sudavė 3 kartus (kasatorius prašo atkreipti dėmesį, kad tai išvis nauja faktinė aplinkybė, kurios kaltinamajame akte nebuvo). Parodymo atpažinti metu nukentėjusysis taip pat parodė, kad jam buvo suduota į nugarą ir į abi šlaunis, o teisme melavo, kad ant grindų gumine lazda 5 ar daugiau kartų jam buvo suduota į pilvo sritį, taip pat 5 kartus į nugarą, 2 kartus į kairę ir 2 kartus į dešinę kojas. Taigi iš viso A. V. buvo suduota net 14 kartų, visas šias melagingas aplinkybes teismas nurodė nuosprendyje, jų nepatikrinęs, net smūgių nesuskaičiavęs. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis nesugebėjo paaiškinti, kodėl nurodė skirtingą smūgių skaičių. Kasatoriaus manymu, nukentėjusysis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnyje, nes teismui davė melagingus parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 6 straipsnio 3 dalies nuostatas, suteikė privilegiją A. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir dar tokiais parodymais grindė jo kaltę.
Kasatorius teigia, kad taip pat tikrovės neatitinkantys ir abejones keliantys yra liudytojo T. G. parodymai (beje, jis yra nukentėjusiojo vaikystės draugas, bendradarbis, jųdviejų veikla tirta kaip turinti sukčiavimo požymių). Pirmosios instancijos teisme T. G. parodė, kad jie su A. V. susiskambinę su klientu, kad apžiūrėtų, kokius remonto darbus reikia atlikti, ir pas jį nuvykę, o štai A. V. parodė priešingai, kad 2012 m. birželio 8 d. jie su T. G. nuvyko sekretorės nurodytu adresu, taip slėpdamas faktą, kad iš tikrųjų klientų Vilniuje jie ieškojo patys. Be to, vienas iš jų teigė, kad A. V. buvo guldomas ant automobilio priekinio dangčio, kitas – ant galinės bagažinės. Šių prieštaravimų teismai nepašalino. Apeliacinės instancijos teismas, nemotyvuotai pritardamas teismo išvadai, kad liudytojo T. G. parodymai jokių abejonių dėl jų pagrįstumo ar šališkumo nekelia, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Liudytojai L. A. ir S. Ž. teisme parodė, kad jie nuo pradžios iki pabaigos dalyvavo A. V. apklausoje, uždavinėjo jam klausimus ir nė vienas jų nematė net menkiausio smurto (beje, guminė lazda nesurasta). Tačiau teismas, pažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, nusprendė, kad jis (kasatorius) piktnaudžiavo tarnyba. Beje, šių liudytojų ir nukentėjusiojo bei liudytojo T. G. parodymų prieštaravimai nepašalinti. Kasatoriaus teigimu, tokie teismo veiksmai yra šališki ir neteisėti, pažeidžiantys BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatas. Tai lėmė nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas ne tik neištaisė šių pažeidimų, bet ir dėl jų nepasisakė.
Pasak kasatoriaus, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis, neatitinka BPK 305 straipsnio nuostatų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.2, 3.1.8, 3.1.10 punktų reikalavimų. Kasatorius nurodo, kad nors specialisto išvadomis A. V. ir nustatyti kūno sužalojimai, tačiau byloje nėra jokių teisėtų ir neabejotinų duomenų, patvirtinančių, kad šiuos sužalojimus padarė būtent jis (kasatorius). Byloje nenustatytas nusikaltimo padarymo įrankis, teismai neatskleidė priežastinio ryšio, nenurodė, kokiais įrodymais jis grindžiamas. Dėl to, kasatoriaus manymu, padarinių kilimą šiuo atveju galima susieti su keliomis sąlygomis ar priežastimis. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad A. V. vengė iš karto rašyti pareiškimą, kai jis dar buvo policijoje, kai buvo galima imtis neatidėliotinų veiksmų surasti nusikaltimo įrankį. Be to, šioje byloje jokia kita versija, taip pat ir A. V. sužalojimų atsiradimo versija (pvz., sužalojimai padaryti pačiam prašant dėl keršto policijos pareigūnams ir dėl atsakomybės už sukčiavimą vengimo) nebuvo tiriama. Teismai, konstatuodami jo kaltę, nenurodė, kuo grindžiamas subjektyviųjų požymių įrodytumas. Kasatorius teigia, kad jis neatliko nuosprendyje nurodytų veiksmų, tai patvirtina visa aptarta bylos medžiaga, kurioje nėra neginčijamų jo kaltės duomenų. Teismai pažeidė teisės principą, kad visi neaiškumai ir abejonės turi būti aiškinami kaltinamojo naudai, nes neįrodytas asmens kaltumas prilygsta įrodytam jo nekaltumui. Akivaizdu, kad teismai vadovavosi ne nekaltumo prezumpcijos (BPK 44 straipsnio 6 dalis), o tikimybių pusiausvyros principu, kuriuo vadovaujamasi civiliame procese (jeigu yra daugiau pagrindo tikėti, kad tokios aplinkybės galėjo būti, tai pripažintina įrodyta).
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Rimvydas Valentukevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Prokuroras atsiliepime nurodo, kad didžioji dalis kasacinio skundo argumentų susiję su faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimu, pateikiant subjektyvų jų interpretavimą, abejojant teismų išvadų teisingumu. Kasacinio skundo esminiai argumentai (įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir patikimumas, tai sietina ir su faktinių aplinkybių nustatymu) yra išimtinai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencija, kasacinės instancijos teismui nėra įstatyminio pagrindo iš naujo vertinti įrodymus ar iš naujo nustatinėti bylos aplinkybes. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius jame iš esmės neigdamas savo kaltę pateikia argumentus, kurie iš esmės susiję su kai kurių nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymu, atskirų įrodymų vertinimu, nesutikimu su tokiu vertinimu. Tokie argumentai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl paliktini nenagrinėti.
Atsiliepime nurodoma, kad iš kaltinamojo akto ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog kaltinamajame akte nurodyto kaltinimo ir nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės visiškai nesiskiria. Todėl kasacinio skundo teiginys, kuriuo grindžiamas BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimas, nepagrįstas. Teismo nuosprendyje padarytos išvados visiškai atitinka nustatytas bylos aplinkybes. Ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas iš kaltinimo pašalino tam tikrą aplinkybę, negali būti laikoma esminiu BPK 255 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes, vadovaujantis BPK 255, 256 straipsnių nuostatomis, teismas turi teisę savo iniciatyva patikslinti ar pakeisti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, jeigu tos aplinkybės nėra iš esmės skirtingos nuo kaltinamajame akte nurodytųjų. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių būtų kitokia. Taigi teismas turi įvertinti keistinų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pobūdį ir spręsti, ar jos reikšmingos kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimui. Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-23/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-23/2013">2K-23/2013</a>). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs iš kaltinimo aplinkybę, kad M. T. savo veiksmais padarė A. V. odos nubrozdinimus abiejuose riešuose, faktinių veikos aplinkybių nepakeitė iš esmės skirtingomis, veikos kvalifikavimui tai neturėjo jokios reikšmės. Kasatoriaus teisė į gynybą dėl to taip pat nepažeista. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo teiginiais dėl tariamai neįvykdytos prokuroro pareigos įstatymų nustatyta tvarka užtikrinti, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 2 dalis), dėl BPK 301 straipsnio nuostatų pažeidimo taip pat nėra pagrindo sutikti su skundo teiginiais, susijusiais su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą, grindė jas prieštaringais ir tikrovės neatitinkančiais suinteresuotų, susijusių draugystės ryšiais liudytojo T. G. ir nukentėjusiojo A. V. parodymais. Teismai tinkamai vertino įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Iš skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai įvertino surinktų įrodymų visumą, tiek kasatorių kaltinančius, tiek ir jį teisinančius, nė vieniems nesuteikiant nepagrįsto prioriteto, teismų išvados pagrįstos ne prielaidomis, o išnagrinėtais ir tinkamai įvertintais įrodymais. Iš teismų padarytų išvadų, teismo posėdžių protokolų matyti, kad visi kasatoriaus nurodyti bylos duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, kurie teismų pripažinti įrodymais, buvo tinkamai ištirti ir įvertinti, padarytos išvados motyvuotos. Dėl to nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas ar padaryta kitų esminių BPK pažeidimų.
Kasacinio skundo argumentai, susiję su BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimais, yra nepagrįsti. BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 326 straipsnyje nurodytos apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys. BPK 332 straipsnyje nustatyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui. Prokuroras teigia, kad skundžiama nutartis surašyta nepažeidžiant BPK tokio teismo sprendimo surašymui keliamų reikalavimų. Iš nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis minėtųjų BPK nuostatų ir vadovaudamasis esama teismų praktika dėl BPK 320 straipsnio taikymo ir jame esančių BPK normų turinio prasmės, aprašomojoje dalyje išdėstė motyvuotas išvadas ne tik dėl esminių M. T. apeliacinio skundo argumentų, tačiau argumentuotai pasisakė ir dėl tų skundo argumentų, kuriuos kasatorius savo kasaciniame skunde nurodo kaip neįvertintus. Teismas įvertino kasatoriaus nurodytą aplinkybę dėl nukentėjusiojo A. V. motinos darbo Kauno universitetinėje ligoninėje, konstatuodamas, kad aplinkybė, kur dirba A. V. ar liudytojo T. G. motinos, neturi reikšmės liudytojo gydytojo K. Ž. surašyto išrašo iš medicinos dokumentų apie nukentėjusiojo apžiūros metu ant jo kūno nustatytus sužalojimus vertinimui, nes liudytojas K. Ž., apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, vienareikšmiškai parodė, kad apžiūrėjo A. V. išimtinai dėl savo atliekamų darbo funkcijų. Taip pat teismas pagrįstai konstatavo, kad, priešingai nei savo apeliaciniame skunde teigė nuteistasis M. T., šioje byloje esančios specialisto išvados nėra priimtos vien tik minėtame išraše iš medicininių dokumentų nurodytos informacijos pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, pašalindamas iš kaltinimo aplinkybę, jog nuteistasis savo veiksmais, nurodytais kaltinime, padarė A. V. odos nubrozdinimus abiejuose riešuose, tačiau iš esmės pripažinęs likusioje dalyje skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagrįstu, nutartyje padarydamas atitinkamas išvadas dėl nukentėjusiojo atžvilgiu jo sulaikymo metu ir kasatoriaus darbo vietoje - policijos komisariato kabinete Nr. 208 atliktų veiksmų pagal tuomet galiojusį Operatyvinės veiklos įstatymą teisėtumo, šiurkščiai pažeidus BPK nuostatas, taip pat įvertinęs įvykio vietoje (policijos komisariato kabinete Nr. 208) buvusių kartu su kasatoriumi jo kolegų – liudytojų L. A. ir S. Ž. parodymus, įvertino ne tik šių parodymų pakankamumą kasatoriaus nekaltumui pagrįsti, tačiau iš esmės pasisakė ir dėl šių dviejų liudytojų vaidmens ir galimos atsakomybės už nereagavimą į kasatoriaus neteisėtą elgesį, dėl kurio jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir nuteistas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nurodytas reikalavimas apeliacinės instancijos teismui išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo negali būti suprantamas kaip reikalavimas išdėstyti detalias išvadas dėl kiekvieno apeliacinio skundo teiginio ar argumento. Prokuroras nurodo, kad nėra pagrindo teigti, jog teismų sprendimai nepagrįsti, neišsamūs ar šališki dėl tariamai likusių nepašalintų abejonių dėl nusikalstamos veikos aplinkybių ir kasatoriaus kaltės ar kad jie grįsti tik subjektyviomis teismų prielaidomis. Teismų priimti sprendimai atitinka jiems keliamus reikalavimus (BPK 305, 332 straipsniai).
Kasatoriaus skundo argumentai dėl teismų sprendimuose nenurodytų jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties subjektyviųjų požymių įrodytumo, priežastinio ryšio, jo įrodytumo, – taip pat nepagrįsti, nes M. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo atveju akivaizdu, kad ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia. Kaltės dėl šios nusikalstamos veikos padarymo turinys atkleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu, padarius šią veiką, tačiau teismui nustačius ir kitus subjektyvius šios nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant. Teismų praktikoje dėl piktnaudžiavimo subjektyviųjų požymių nustatymo ypatumų laikomasi nuostatos, kad apie asmens kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį. Piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi (BK 228 straipsnio 1 dalis) motyvas ir tikslas nėra būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2007">2K-76/2007</a>). Taigi teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodami kasatoriaus veiksmus pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą nukentėjusysis A. V. prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad teismų sprendimai pagrįsti ir teisėti, juos keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo. Iš esmės nuteistasis savo kasaciniame skunde neatskleidžia kasacijos pagrindų, o tik nurodo, kodėl nesutinka su įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, analizuoja bendruosius teisės principus. Be to, daugelis skundo argumentų dėl įrodymų vertinimo, jų pakankamumo ir patikimumo yra analogiški apeliacinio skundo argumentams, į kuriuos itin išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, nuosekliai ir detaliai pasisakydamas dėl visų nuteistojo iškeltų klausimų bei versijų.
Nuteistojo M. T. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribų
BPK 367 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Bylos nagrinėjimas teisės aspektu reiškia, kad kasacinės instancijos teismas gali tikrinti, ar kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose buvo teisingai aiškintos ir taikytos įstatymų nuostatos, tačiau kasacinės instancijos teismas negali nei iš naujo tirti, vertintini įrodymus, nei iš naujo nustatyti bylos faktines aplinkybes. Taigi nuteistojo M. T. kasaciniame skunde keliami klausimai, kurie nebuvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme, taip pat kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu bei išvadomis dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, laikytini nenagrinėtinais argumentais.
Apeliaciniame skunde nuteistasis M. T. savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo priimtu nuosprendžiu grindė trimis argumentais: 1) neišsamiu bylos aplinkybių, ne visų bylos įrodymų ištyrimu, 2) neteisingu įrodymų vertinimu ir 3) valstybės pareigūnų įtaka. Į visus apeliaciniame skunde keltus klausimus apeliacinės instancijos teismas atsakė tinkamai. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, yra deklaratyvūs. Minėta, kad nesutikimas su įrodymų vertinimu nėra teisės taikymo klausimas, todėl į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas įeina tik apeliacinio proceso metu nagrinėti klausimai dėl bylos aplinkybių bei įrodymų išsamaus ištyrimo ir valstybės pareigūnų galimos įtakos proceso nešališkumui, objektyvumui. Kiti kasacinio skundo argumentai, kuriais nėra iškeliamas teisės taikymo klausimas ir (ar) kurie nebuvo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas (nepagrįsti teiginiai dėl esminių kaltinimo aplinkybių keitimo, pažeidžiant BPK 255 straipsnio nuostatas, dėl neteisingo nukentėjusiojo A. V., liudytojo T. G., liudytojų policijos pareigūnų parodymų vertinimo, dėl apeliaciniame skunde nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio netinkamo surašymo, specialisto išvadų turinio trūkumų, deklaratyvių teiginių dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo bei subjektyviųjų požymių neįrodytumo ir pan.), neįeina į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas.
Dėl bylos aplinkybių ir įrodymų išsamaus ištyrimo
Apeliacinės instancijos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje padaryta teisinga išvada, kad A. V. ir T. G. motinų darbo vieta jokios reikšmės darant išvadas dėl bylos aplinkybių neturi. A. V. padaryti kūno sužalojimai nustatyti remiantis specialistų išvadomis. Ištyrus bylos įrodymus paneigta tikimybė, kad šių išvadų turinį galėjo lemti kokių nors pašalinių asmenų veiksmai. Kasaciniame skunde nurodomi tariami specialistų išvadų, kaip įrodymų, trūkumai, kaip minėta, nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde, todėl kasacine tvarka šie kasatoriaus argumentai nenagrinėjami. Kita vertus, nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje surašytos specialistų išvados neatitinka BPK 90 straipsnyje nustatytų specialistų išvadų turiniui keliamų reikalavimų, kaip ir pagrindo daryti išvadą, jog kasacine tvarka apskųsti teismų sprendimai yra surašyti nesilaikant BPK ir teismų praktikoje nustatytų reikalavimų.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, tirdami ir vertindami įrodymus, esminių BPK pažeidimų nepadarė, visi reikšmingi bylos išsprendimui įrodymai yra ištirti ir teismų sprendimuose analizuoti, išvados dėl reikšmingų bylos aplinkybių nėra grįstos prielaidomis, todėl nėra pagrindo tenkinti kasatoriaus prašymą ir naikinti apskųstus teismų sprendimus.
Dėl valstybės pareigūnų galimos įtakos
Kasacinio skundo argumentai dėl politikų darytos įtakos ikiteisminiam tyrimui taip pat nėra pagrindas kasaciniam skundui tenkinti, nes nėra jokio pagrindo manyti, kad dėl tokios įtakos ikiteisminis tyrimas ar bylos nagrinėjimas teisme galėjo vykti neobjektyviai, šališkai. Tam tikrų pareigūnų domėjimasis baudžiamaisiais procesais, baudžiamųjų bylų aplinkybėmis savaime nereiškia, kad ikiteisminio tyrimo subjektai ir teismai negali sąžiningai vykdyti savo procesinių funkcijų. Kokių nors politikų ar kitų pareigūnų kišimasis galėtų būtų vertinamas kaip esminių baudžiamojo proceso principų pažeidimas, turėjęs įtakos teismų priimtų sprendimų teisėtumui bei pagrįstumui, tik nustačius, kad dėl tokio kišimosi netinkamai buvo atliekami proceso veiksmai, varžomos proceso dalyvių teisės, priiminėjami nepagrįsti procesiniai sprendimai. Tokie faktai nagrinėjamoje byloje nėra nustatyti, todėl kasaciniame skunde nurodytos politikų domėjimosi byla aplinkybės nėra pagrindas daryti išvadą, kad kasacine tvarka apskųsti teismo sprendimai turi būti naikinami.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo M. T. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Tomas Šeškauskas
Gintaras Goda
