Baudžiamoji byla Nr. 2K–299/2014
Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00309-2008-6 Procesinio sprendimo kategorijos: (S)
1.2.14.5.2;
2.1.7.4;
2.3.6.4.5;
2.4.2.1
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme, paskiriant ją atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuteistosios sulaikymo dienos.
Iš A. M. priteista nukentėjusiajam R. G. 386 668,47 Lt turtinei, 10 000 Lt neturtinei žalai ir 1000 Lt proceso išlaidoms atlyginti, nukentėjusiajam A. B. – 379 309,21 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis, kuria nuteistosios A. M. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 26 d. nuosprendis pakeistas sumažinant iš A. M. nukentėjusiesiems R. G. ir A. B. priteistas turtinės žalos atlyginimo sumas iki 190 906 Lt kiekvienam. Kitos pirmosios instancijos tesimo nuosprendžio dalys paliktos nepakeistos.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
A. M. nuteista už tai, kad ji, turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą – nukentėjusiųjų R. G. ir A. B. vardu gauto kredito pinigines lėšas, dėl ankstesnių tarpusavio santykių bei bendrų pažįstamų rekomendacijų įgijusi nukentėjusiųjų pasitikėjimą, jog veiks jų naudai, nukentėjusiesiems paprašius jiems atstovauti ir jų vardu įgyti žemės sklypą bei banke gauti kreditą šiam sklypui įgyti, iš anksto žinodama, kad nukentėjusiųjų norimas (lygiomis dalimis) įgyti 0,95 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), bus parduodamas už 320 000 Lt, pasinaudodama 2006 m. gruodžio 5 d. UAB,,O.“ preliminariu rinkos vertės nustatymu, pateikė nukentėjusiajam A. B. tikrovės neatitinkančius duomenis, kad žemės sklypas parduodamas už preliminariame vertinime nurodytą 750 000 Lt kainą, o nukentėjusiojo R. G. apie būsimą sandorį visai neinformavo; po to, pagal Vilniaus m. 4-ojo notarų biuro notarės A. A. patvirtintus 2006 m. gruodžio 8 d. – R. G. ir 2006 m. gruodžio 11 d. – A. B. įgaliojimus (suteikiančius jai teisę jų vardu gauti paskolas, įgyti turtą bei atlikti kitus įgaliojimuose nurodytus veiksmus), atstovaudama nukentėjusiesiems AB DnB NORD banke bei gavusi banko sutikimą dėl 749 000 Lt kredito suteikimo, kaip R. G. ir A. B. atstovė pagal įgaliojimus, 2007 m. sausio 23 d. Vilniaus m. 15–ajame notarų biure, esančiame Vilniuje, Tuskulėnų g. 1c-13, pasirašė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (registro Nr. GŠ-404), pagal kurią iš A. J. R. G. ir A. B. naudai lygiomis dalimis A. M. nupirko 0,95 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 320 000 Lt; po to A. M. nukentėjusiųjų apie tikrąsias sklypo įgijimo išlaidas (sklypo kainą bei 60 000 Lt užmokestį tarpininkavusiai UAB,,R.“) neinformavusi bei žinodama, kad likusi kredito dalis nebus panaudota su nukentėjusiaisiais aptartam tikslui – sklypo įgijimui, tęsdama nusikalstamą veiką 2007 m. sausio 31 d. AB DnB NORD banko patalpose, esančiose Vilniuje, Vilniaus g. 18, pasirašė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią AB DnB NORD bankas suteikė R. G. ir A. B. iš viso 749 000 Lt bendrą kreditą vartojimo reikmėms; po to, 2007 m. vasario 15 d., nurodžiusi iš R. G. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (skirtos paskolai) pervesti į pardavėjo A. J. sąskaitą, esančią AB SEB banke (kaip galutinį atsiskaitymą už įsigytą žemės sklypą), 320 000 Lt, A. M. 401 000 Lt sumą iš šios sąskaitos paėmė grynaisiais: 2007 m. vasario 15 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) – 390 000 Lt, 2007 m. birželio 8 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) – 9000 Lt, 2007 m. birželio 20 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 752091 – 2000 Lt; iš kurių dalį panaudojo savo išlaidoms, susijusioms su kredito, pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymu: 60 000 Lt pagal 2007 m. sausio 8 d. paslaugų su UAB „R.“ sutartį Nr. 07-01 ir UAB „R.“ 2007 m. sausio 23 d. kasos pajamų orderį Nr. 0041, 4494 Lt mokestį už kredito sutarties sudarymą, 100 Lt mokestį už hipotekos lakšto įregistravimą, 300 Lt Vilniaus m. 14–ojo notaro biuro notarei R. B. už hipotekos lakšto sudarymą, 142,65 Lt VĮ Registrų centras Vilniaus filialo Trakų miesto (rajono) skyriui už pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, 100 Lt už notaro paslaugas, patvirtinant R. G. bei A. B. įgaliojimus, o likusią sumą – 335 863,35 Lt grynųjų pinigų panaudojo savo reikmėms; taip A. M. apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – R. G. ir A. B. pagal 2007 m. sausio 31 d. AB DnB NORD banko kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) suteiktas pinigines lėšas – 335 863,35 Lt.
Šioje byloje Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2011 m. balandžio 11 d. buvo priėmęs nuosprendį, kuriuo A. M. buvo nuteista pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl jai patikėto svetimo turto pagal įgaliojimą – 11 000 Lt – pasisavinimo). Teismas nurodė, kad nukentėjusiųjų parodymai prieštaringi, nenuoseklūs, iš bylos duomenų nustatyta, kad jiems buvo žinoma ir priimtina tiek perkamo sklypo kaina, tiek jiems suteikiamo kredito dydis.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 5 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą perdavė prokurorui, pripažinusi, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas neišsamiai, paviršutiniškai, neatlikti visi būtinieji ikiteisminio tyrimo veiksmai, nenustatytos visos veikos padarymo aplinkybės ir joje dalyvavę asmenys, galbūt padarę nusikalstamą veiką, kaltinamasis aktas surašytas skubotai, neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, o tai trukdo nagrinėti bylą teisme.
Kasaciniu skundu nuteistoji A. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė, jog nukentėjusieji A. B. ir R. G. patys vyko į banką, teikė paraiškas, jas pasirašė; abu buvo informuoti, kad kiekvienas iš jų atskirai negali gauti pasirinktam žemės sklypui pirkti reikiamos sumos, todėl abu sutiko, kad imdami kreditą veiktų bendrai, būtų atidaryta bendra jų sąskaita banke; abu pateikė bankui būtinus tam sutikimus, be to, žinojo apie žemės sklypo buvimo vietą, apžiūrėjo būsimą pirkinį, pas notarą davė patvirtintus įgaliojimus atlikti konkrečius veiksmus sudarant sandorį dėl sklypo pirkimo. Kasatorės teigimu, teismai taip pat nustatė, kad ji nesikreipė į nekilnojamo turto agentūrą UAB „O.“ ir nepaėmė iš šios bendrovės perkamo sklypo įvertinimo, neteikė jo kreditą išdavusiam bankui, juolab kad to ji negalėjo fiziškai padaryti, nes dar 2006 m. gruodžio mėn. buvo patyrusi labai sunkų kūno sužalojimą ir tuo metu buvo gydymosi įstaigose. Taigi, nesant kokių nors kitų ir kitiems asmenims išduotų įgaliojimų, tokius nurodytus veiksmus galėjo padaryti tik patys nukentėjusieji abu kartu arba kuris nors vienas iš jų. Kasatorės teigimu, šios aplinkybės paneigia teismo padarytą išvadą, kad ji teikė neteisingus duomenis nukentėjusiesiems apie sklypo kainą, iš viso neinformavo R. G. apie būsimą sandorį, nes visas pasiruošimas gauti kreditą ir įvykdyti pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymą vyko be jos. Be to, byloje nustatyta, kad kasatorė dėl sutarties pasirašymo į notarą nesikreipė, sutarties projekto parengimo neužsakė, nebuvo susitarusi (užsirašiusi) konkrečią dieną pasirašyti sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, todėl akivaizdu, kad sutarties pasirašymo dieną ji turėjo tik duomenis apie tai, kad sklypas parduodamas už 710 000 Lt kainą, o notaro kontoroje kasatorė teigia sužinojusi, kad dalis pinigų turi būti sumokėta grynais pardavėjui. UAB „R.“ direktorius M. K. patvirtino, kad notaro kontoroje buvo su pardavėju, savo uošviu A. J., su kuriuo buvo ten pat atsiskaityta grynaisiais, taip pat, kad kasatorė sumokėjo jam už tarpininkavimą 60 000 Lt. Taigi, anot kasatorės, šis liudytojas patvirtino, kad notaro kontoroje kasatorė iš viso sumokėjo 390 000 Lt, nors tuo metu ji dar nebuvo paėmusį iš banko jokių nukentėjusiems suteikto kredito piniginių lėšų, t. y. tik po žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo bei pasirašymo ir nuosavybės teisių bei hipotekos įregistravimo banko įstaigoje buvo galima sudaryti kredito sutartį su banku ir laisvai disponuoti kredito pinigais. Dėl to, pasak kasatorės, akivaizdu, kad pardavėjui A. J. buvo mokama per du kartus: pirmą kartą notaro kontoroje grynais pinigais ir ne iš kredito lėšų, antrą kartą – pervedant pinigus iš sąskaitos į sąskaitą jau naudojant kredito lėšas, todėl byloje įrodyta, kad kasatorė sumokėjo didesnę sumą, nei nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje, ir buvo priversta šiuos pinigus pasiskolinti iš tarpininko vaidmenį atlikusio D. J.. UAB „R.“ direktorius ankstesnių apklausų teisme metu patvirtino, kad tarpininkavimo suma pagal procentinę išraišką ir nustatytus UAB „R.“ įkainius atitinka didesnę sandorio sumą, nei 320 000 Lt. Taip pat yra neginčijamai nustatyta, kad D. J. buvo pas notarą, kai buvo pasirašoma pirkimo–pardavimo sutartis, toks jo dalyvavimas paaiškinamas tik asmeniniu interesu. Kasatorė pažymi, kad pagal teismų praktiką teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos nusikalstamų veikų, pripažintų įrodytomis, aplinkybės ir jų kvalifikavimas turi atitikti nuosprendžio rezoliucinę dalį, kurioje nurodomas baudžiamasis įstatymas, pagal kurį asmuo pripažintas kaltu ir nuteistas. Nustačius prieštaravimus tarp nuskalstamos veikos sudėties požymius atskleidžiančių faktinių aplinkybių aprašymo ar išvadų dėl veikų kvalifikavimo aprašomoje nuosprendžio dalyje ir veikos teisinio vertinimo, akivaizdu, kad toks nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 307 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, o tai yra esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, esant BPK 329 straipsnio 1 daleis 4 punkte nurodytam pagrindui, turi priimti sprendimą, numatytą BPK 326 straipsnio 4 dalyje, o šioje byloje padarė prieštaringas (dėl pirmiau nurodytų faktinių byloje nustatytų aplinkybių) išvadas, taip pažeisdamas BPK 326, 331 straipsnių reikalavimus. Šie pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui priimti teisingą sprendimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2010).
Kasatorė nurodo, kad Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu nepripažino jos kalta dėl didžiosios kredito dalies pagrobimo, nustatė, kad kasatorės priešingi teisei veiksmai yra susiję tik su 2007 m. birželio 8 d. – 9000 Lt ir 2007 m. birželio 20 d. – 2000 Lt išgryninimu. Vilniaus apygardos teismas, šią bylą apeliacine tvarka 2012 m. kovo 5 d. nutartimi išnagrinėjęs pirmą kartą, nustatė, kad buvo pažeisti BPK 219 straipsnio reikalavimai, netinkamai surašytas kaltinamasis aktas, bei konstatavo, kad aiškiai matyti, jog nusikaltimas buvo padarytas grupės asmenų, o nenustačius jų bei jų vaidmens nusikaltimo padaryme iš viso negalima daryti kokių nors išvadų, ar A. M. padarė ar ne kokią nors nusikalstamą veiką, todėl byla buvo grąžinta prokurorui. Tačiau prokuratūra, antrą kartą perduodama bylą su kaltinamuoju aktu teismui, apsiribojo tik tuo, kad iš kaltinamojo akto pašalino bet kokias užuominas, jog nusikaltimas buvo padarytas grupės asmenų, t. y. ikiteisminį tyrimą atliko formaliai, palikdama kaltinamajame akte tuos pačius trūkumus, kurie buvo nustatyti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartimi. Antrą kartą nagrinėdami šią baudžiamąją bylą nei Vilniaus miesto apylinkės teismas, nei Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes, nors ankstesniu įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu buvo nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas išsamiai, bet tik formaliai pašalinant iš kaltinamojo akto nustatytas aplinkybes, kurios trukdė kasatorę nuteisti. Dėl nurodytų aplinkybių kasatorė teigia prašiusi ją išteisinti, nes kaltinimas nepajėgė įrodyti jos kaltės. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132/2010), bet kokie BPK 219 straipsnio pažeidimai kliudo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Apeliacinės instancijos teismas pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, su ta išimtimi, kad esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, turėję neigiamos įtakos asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, yra bylos apeliacinio nagrinėjimo dalykas nepriklausomai nuo to, ar dėl jų buvo gautas skundas. Teismas turi patikrinti, ar kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus ir ar nėra BPK 254 straipsnyje 3 dalyje numatyto pagrindo bylą perduoti prokurorui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 4.4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tos pačios instancijos teismas jau buvo bylą perdavęs prokurorui dėl BPK 219 straipsnyje padarytų pažeidimų ir esant objektyviems duomenims bei apeliaciniame skunde nurodytu pagrindu, dėl ko turėtų būti panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, turėjo bylą įvertinti BPK 219 straipsnio ir 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto kontekste (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23/2010). Tai, anot kasatorės, yra esminis BPK pažeidimas, sukliudęs tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kasatorės nuomone, tiek iš kaltinamojo akto, tiek iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 26 d. nuosprendžio bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarties matyti, kad anksčiau buvusi aplinkybė – bendrininkavimas buvo pašalinta ne dėl bendrininkavimo formai keliamų specialių požymių, nurodytų BK 25 straipsnio 2 dalyje, nebuvimo, bet dėl to, kad prokuratūrai ši aplinkybė kliudė po Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutarties priėmimo perduoti bylą teismui, o teismams – nagrinėti bylą iš esmės. Eliminavus bendrininkavimą buvo pašalintas kitų kaltų asmenų atsakomybės klausimas, tačiau šiuo konkrečiu atveju pašalinta ir galimybė išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą bei nustatyti, ar kasatorė apskritai padarė kokią nors nusikalstamą veiką. Kasatorė pabrėžia, kad bet koks nepagrįstas bendrininkavimo pašalinimas iš kaltinimo yra prilyginamas netinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui, tai leidžia pagal BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009). Kasatorės teigimu, esant pirmiau nurodytiems pažeidimams, galima daryti pagrįstas išvadas, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Vilma Vidugirienė prašo nuteistosios A. M. kasacinį skundą atmesti, nes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išanalizavę surinktus duomenis, įrodymus įvertino remdamiesi nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistajai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, o baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Atsiliepime nurodoma, kad, priešingai nei teigia kasatorė, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytos faktinės aplinkybės, atskleidžiančios nusikalstamos veikos požymius, atitinka teismo padarytą išvadą dėl veikos teisinio vertinimo, kvalifikuojant šiuos veiksmus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o bylą nagrinėję teismai išsamiai išnagrinėjo ir išanalizavo surinktus duomenis, įrodymus įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas išvadas dėl A. M. dalyvavimo nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padaryme. Anot prokurorės, visi BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyti objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai nustatyti tinkamai, todėl kasatorės teiginiai dėl esminių BPK pažeidimų atmestini. Be to, priešingai nei teigia kasatorė, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartimi grąžinus bylą prokurorui, buvo atliktas išsamus tyrimas – ištirtos teismo nutartyje nurodytos aplinkybės, tačiau nenustačius galbūt su A. M. veikusio asmens, pakartotinai teismui perduodant bylą, kaltinimas A. M. suformuluotas taip, kad ji BK 182 straipsnyje numatytą veiką padarė su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Teismui perduotas kaltinamasis aktas atitiko BPK 219 straipsnio reikalavimus ne tik dėl būtinos šiame dokumente informacijos buvimo, bet ir dėl A. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos. Antrą kartą bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs naujai surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinime nurodyta aplinkybė, jog A. M. veikė su nenustatytais asmenimis, nepasitvirtino, todėl, taip palengvindamas ir kasatorės padėtį, šią sunkinančią atsakomybę aplinkybę pašalino iš kaltinimo. Taigi, pasak prokurorės, teismas įvertino ne tik surinktus įrodymus, tačiau ir baudžiamosios bylos grąžinimo prokurorui priežastis, atsižvelgė į kasatorės nurodytos Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutarties argumentus.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasatorės A. M. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir tinkamo baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų taikymo
Kasatorė nurodo esant prieštaravimų tarp nuskalstamos veikos sudėties požymius atskleidžiančių faktinių aplinkybių, nurodytų aprašomoje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalyje, ir veikos teisinio vertinimo, todėl, jos nuomone, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 182 straipsnio 2 dalis), o priimtas nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 307 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorės, taip pat padarė prieštaringas išvadas dėl esminių faktinių bylos aplinkybių ir pažeidė BPK 326 straipsnio 4 dalies, 331 straipsnio reikalavimus.
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).
Kasatorės A. M. kaltė apgaule įgijus nukentėjusiųjų R. G. ir A. B. vardu gauto kredito lėšas – didelės vertės svetimą turtą – pagrįsta byloje surinktais įrodymais: nukentėjusiųjų parodymais, juos detaliai palyginus su kaltinamosios keltomis gynybos versijomis bei šias motyvuotai atmetus, liudytojų M. G., A. J., D. J., R. S., M. K., T. G. (dėl tarpininkavimo su A. M. ieškant tinkamo žemės sklypo, sklypo kainos, apmokėjimo už jį aplinkybių), D. R. J. (dėl kredito suteikimo aplinkybių, A. M. vaidmens veikiant pagal nukentėjusiųjų įgaliojimus ir gaunant kreditą jų vardu) parodymais, rašytiniais bylos duomenimis (nukentėjusiųjų įgaliojimais, suteiktais nuteistajai, nukentėjusiųjų paraiškomis dėl paskolos suteikimo, kreditavimo sutartimi, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi, R. G. banko sąskaitos istorijos išrašais ir kt.). Kasatorės teiginiai, kad visas pasiruošimas gauti kreditą ir sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį vyko be jos, dėl to ji negalėjo nukentėjusiųjų klaidingai informuoti apie perkamo sklypo kainą, o nukentėjusiajam R. G. – apie tai nepranešti, pripažintini nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, palyginęs juos tarpusavyje, pagrįstai konstatavo, kad dauguma byloje apklaustų asmenų, kurie tarpusavyje nebuvo susiję: nukentėjusieji, žemės sklypo pardavėjas, pardavimui tarpininkavę asmenys, banko darbuotojai nuosekliai nurodė kasatorę kaip asmenį, organizavusį sklypo pirkimo–pardavimo ir kredito gavimo procesą, veikusią pagal nukentėjusiųjų jai suteiktus įgaliojimus. Kaip nustatyta byloje, visi pagrindiniai paskolos gavimo ir sklypo pirkimo veiksmai buvo atlikti būtent A. M. : jai surašyti nukentėjusiųjų įgaliojimai, ji pasirašė tarpininkavimo su UAB „R.“, sklypo pirkimo–pardavimo, paskolos sutartis, išgrynino paskolos dalį, likusią po 320 000 Lt sumos pervedimo pardavėjui A. J., sutvarkė dokumentus dėl nukentėjusiųjų nuosavybės teisių į sklypą įregistravimo VĮ Registrų centras. Nurodytos aktyvaus A. M. vaidmens (ieškant, tarpininkaujant, perkant žemės sklypą, sudarant nukentėjusiųjų vardu kreditavimo sutartį) aplinkybės, taip pat nukentėjusiųjų parodymai dėl to, su kuo jie bendravo visais klausimais, liudytojo M. G. parodymai, jog jis anksčiau su A. M. turėjo reikalų dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, patvirtina, kad ji užsiėmė tokio pobūdžio tarpininkavimo veikla. Žinias apie nekilnojamojo turto įforminimo procedūras patvirtina ir pažyma apie nuteistosios vardu registruotus keletą nekilnojamojo turto objektų. Tokios faktinės aplinkybės taip pat paneigia kasatorės teiginius dėl to, kad visus žemės sklypo pirkimo, kredito nukentėjusiesiems suteikimo reikalus tvarkė jos buvęs sutuoktinis I. M., o ji apie nekilnojamojo turto sandorių sudarymo procedūras nenusimanė. Be to, priešingai kasacinio skundo teiginiams, byloje nėra duomenų, kad kasatorė notaro kontoroje pardavėjui A. J. ir UAB „R.“ direktoriui būtų grynaisiais sumokėjusi 390 000 Lt, t. y. 60 000 Lt UAB „R.“ už tarpininkavimą, 330 000 Lt – sklypo pardavėjui. Nuteistosios teiginiai, kad ji grynųjų pinigų perdavimą įformino skolos raštu, kurį vėliau pametė, yra ne tik nepagrįsti, bet ir neįtikinantys, atsižvelgiant į tai, kad tai daugiau kaip 300 000 Lt suma, ji su sklypo pardavėju nebuvo artimai pažįstama, be to, nuteistoji turi patirties tvarkant piniginius klausimus, yra įgijusi aukštąjį išsilavinimą. Bylą nagrinėję teismai išsamiai ir motyvuotai, įrodymais pripažindami bylos duomenis, kurie vieni kitus patvirtina, yra išsamūs, nuoseklūs, patvirtinantys arba paneigiantys tam tikras bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes (BPK 20 straipsnio 2, 3 dalys), nustatė, kad A. M., veikusios pagal nukentėjusiųjų A. B. ir R. G. įgaliojimus, iš pardavėjo A. J. pirktas sklypas kainavo 320 000 Lt, jokių kitų mokėjimų už sklypą A. J. nėra gavęs. Šią nurodytą sklypo kainą patvirtino ne tik pirkimo–pardavimo sutarties duomenys, bet ir liudytojų M. K., D. J. parodymai, rašytiniai įrodymai: A. J. Vilniaus miesto 15–ajai notarų kontorai pateiktas pareiškimas dėl visos sklypo kainos (320 000 Lt) jam sumokėjimo (pervedimu per banką), notarės R. Š. liudijimas, kad su pardavėju A. J. pagal sklypo pirkimo–pardavimo sutartį visiškai atsiskaityta, R. G. kreditinės banko sąskaitos duomenys dėl tokios sumos pervedimo A. J., taip pat pažyma, kad A. J., remdamasis Žemės įstatymo 31 straipsniu, būtent už 320 000 Lt kainą siūlė sklypą įsigyti Vilniaus apskrities viršininko administracijai, UAB „R.“, teikusios tarpininkavimo ieškant tinkamo sklypo paslaugas, 2007 m. sausio 17 d. A. M. pateiktas komercinis pasiūlymas dėl nurodyto ginčo sklypo, kurio kaina 320 000 Lt.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje itin atidžiai ir detaliai aptarė kasatorės A. M. parodymus ir jų kaitą tiek dėl nukentėjusiųjų nuosavybėn pirkto sklypo kainos, kredito dydžio ir poreikio imti tokį kreditą, tiek dėl kitų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir argumentuotai konstatavo, kad nukentėjusiosios keltų gynybos versijų nepagrindė kiti byloje surinkti duomenys. Taip pat byloje, priešingai nei samprotauja kasatorė, apskirtai nenustatyta, koks asmuo kreipėsi dėl turto vertinimo į UAB „O.“. Kasaciniame skunde pateikiamos kasatorės interpretacijos, kaip tokią aplinkybę, jos manymu, turėjo vertinti teismai, t. y. neva yra nustatyta, kad kasatorė į UAB „O.“ dėl sklypo vertinimo nesikreipė, dėl to galėjo kreiptis abu arba vienas nukentėjusiųjų, atmestini, vertintini kaip jos asmeninė gynybinė pozicija, kurią ji turėjo teisę išreikšti teismui, siūlydama, kaip vertinti byloje surinktus duomenis ir kokių įrodymų pagrindu kokias išvadas daryti, tačiau ji teismams nebuvo privaloma.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas byloje tiesiogiai ištirtais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), tinkamai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), išsamiai nurodant, kuriais iš jų teismas rėmėsi, o kuriuos atmetė, darydamas išvadas dėl A. M. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Pažymėtina, kad nuosprendžio aprašomoji dalis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, o rezoliucinė – BPK 307 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, nes pagal nustatytas faktines aplinkybes, A. M. veiksmuose esant visiems būtiniesiems nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymiams, ji pagrįstai nuteista pagal šį baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistosios A. M. apeliacinį skundą, atsakė į esminius jo argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis), iš dalies atlikęs įrodymų tyrimą, išsamiai pasisakė dėl objektyviųjų ir subjektyviųjų sukčiavimo (BK 182 straipsnio 2 dalys) požymių A. M. veiksmuose, detaliai nurodydamas, kuo pasireiškė A. M. apgaulė (piktnaudžiavimas nukentėjusiųjų pasitikėjimu), kokiais veiksmais ir kada A. M. pasisavino nukentėjusiesiems suteikto kredito lėšas, atskleidė A. M. vaidmenį, veikiant nukentėjusiųjų vardu ir interesais pagal jai suteiktus įgaliojimus, taip pat, įvertinęs ir pačių nukentėjusiųjų nerūpestingą elgesį, jų realiai patirtą turtinę žalą, pagrįstai sumažino priteistą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sumą. Atsižvelgiant į tai ir į apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytą argumentaciją bei motyvaciją, konstatuotina, kad buvo tinkamai laikytasi BPK 332 straipsnio reikalavimų. Kasatorės teiginiai dėl nuosprendyje ir nutartyje nustatytų faktinių aplinkybių neatitikties jos padarytos veikos kvalifikacijai – atmestini. Pabrėžtina, kad A. M. nesutikimas su teismų išvadomis dėl bylos faktinių aplinkybių, nenustačius esminių BPK pažeidimų, padarytų tiriant ir vertinant įrodymus, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teisingus ir teisėtus teismų sprendimus.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje nepagrįstai eliminavus bendrininkavimą buvo ne tik pašalintas kitų kaltų asmenų atsakomybės klausimas, bet ir galimybė išsamiai bei objektyviai išnagrinėti bylą ir nustatyti, ar kasatorė apskritai padarė kokią nors nusikalstamą veiką. Tokia bendrininkavimo instituto pašalinimo aplinkybė prilyginama netinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui, todėl pagal BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktą, anot kasatorės, naikintini teismų priimti sprendimai.
Nagrinėjama byla Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartimi, panaikinus Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendį, buvo perduota prokurorui, pripažinus, kad kaltinamasis aktas byloje neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų, nebuvo atlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, nenustatytos visos reikšmingos aplinkybės (dėl tarpininkavimo sutarties su UAB „R.“ sudarymo ir tikslo, žemės sklypo vertinimo užsakymo bei įvertinimo atsiėmimo, kai už jį nebuvo sumokėta, paraiškų dėl kredito suteikimo padavimo bankui ir kreditavimo sutarties sudarymo), visi baudžiamojon atsakomybėn trauktini asmenys.
Iš bylos duomenų matyti, kad grąžinus bylą prokurorui buvo atlikta nemažai ikiteisminio tyrimo veiksmų dėl apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytų aplinkybių išsamesnio ištyrimo: apklausti AB DnB banko darbuotojai dėl grynųjų pinigų A. M. išmokėjimo aplinkybių (I. M., D. R. J., A. T., V. R., A. B.), UAB „O.“ darbuotojai dėl turto vertinimo ir ataskaitų pateikimo tvarkos šioje įmonėje (R. P., A. G., S. L.), siekta pakartotinai apklausti I. M., tačiau jis atsisakė duoti parodymus, papildomai apklausti liudytojai S. J., M. K., įtariamoji A. M.; pareikštas patikslintas įtarimas; surinkti duomenys apie A. M. darbovietes, sveikatos, gydymosi istoriją; atliktas papildomas tyrimas dėl būtinumo jai skirti psichiatrinę ekspertizę. Kasatorės teiginiai, kad grąžinus bylą prokurorui nebuvo atlikta jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų, tik formaliai ištaisant kaltinamajame akte A. M. pateikto kaltinimo aplinkybes, – nepagrįsti bei neatitinka bylos duomenų.
Pakartotinai perdavus bylą su 2012 m. gruodžio 19 d. kaltinamuoju aktu pirmosios instancijos teismui, A. M. buvo inkriminuotas kaltinimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nurodant, kad ji veikė kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 26 d. nuosprendžiu konstatavo, kad A. M. pateiktame kaltinime nenurodyta, kokius A. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius ar jų dalį realizavo nenustatyti asmenys, koks buvo jų indėlis į šią nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nesurinkta pakankamai įrodymų apie kartu su A. M. veikusius asmenis, jų atliktus veiksmus. Dėl to kaltinime nurodyta aplinkybė, kad A. M. nusikalstamą veiką padarė veikdama su nenustatytais asmenimis, pripažinta prielaida bei pašalinta.
Bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tai iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Nagrinėjamoje byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų apie tai, kas (kiek asmenų) ir kokius bendrus veiksmus atliko kartu su A. M., tokios aplinkybės nebuvo atskleistos ir A. M. pareikštame kaltinime. Bylą nagrinėję teismai negalėjo padaryti pagrįstų ir motyvuotų išvadų dėl kitų, nenustatytų asmenų bendrininkavimo su A. M. darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, nors tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo išnaudotos baudžiamojo proceso priemonės tokioms aplinkybėms nustatyti ir pagrįsti. Pati nuteistoji nepateikė duomenų, kurie būtų reikšmingi atskleidžiant bendrininkų vaidmenį padarytame nusikaltime. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010), teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, bet daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Dėl to, pagrįstai konstatavus, kad šiuo atveju nėra pakankamai duomenų apie tai, ar su A. M. veikė kiti, nenustatyti asmenys, kokie buvo jų veiksmai ir pan., tokios aplinkybės buvo pašalintos iš kaltinimo A. M..
Kasaciniame skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. sausio 6 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009, kurioje pasisakyta dėl bendrininkavimo su nenustatytu asmeniu galimybės. Nurodytoje byloje bendrininkavimas buvo pašalintas vien dėl tos aplinkybės, kad nebuvo nustatytas bendrininko asmuo, tačiau byloje esant pakankamai duomenų apie tą asmenį ir jo kartu su kaltinamuoju padarytą nusikalstamą veiką, indėlį į bendrą veiką, tyčią ir kitas objektyvias bei subjektyviąsias aplinkybes, todėl buvo pripažinta, kad pašalinant bendrininkavimą buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nagrinėjamu atveju bendrininkavimas pašalintas būtent dėl objektyviųjų ir subjektyviųjų bendrininkavimo požymių nebuvimo, byloje nesant duomenų, patvirtinančių tokias kitų asmenų, veikusių su A. M. veikas, aplinkybes, tyčią ir pan., t. y. dėl bendrininkavimui keliamų požymių nebuvimo. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismai tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir bendrininkavimą iš kaltinimo A. M. pašalino pagrįstai bei motyvuotai.
Kita vertus, kaip pirmiau išsamiai aptarta šioje nutartyje, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių būtent A. M. nusikalstamus veiksmus, atitinkančius visus nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius. Dėl A. M. buvo priimtas motyvuotas bei byloje surinktais įrodymais pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis, o baudžiamasis įstatymas jai pritaikytas tinkamai. Pažymėtina, kad bendrininkavimo instituto pašalinimas iš A. M. pareikšto kaltinimo neturėjo įtakos jos veiksmų tinkamam teisiniam įvertinimui bei kvalifikavimui ir atitiko in dubio pro reo principą, kad visos abejonės, prieštaravimai, kurių nepavyko pašalinti byloje baudžiamojo proceso priemonėmis, vertintini kaltinamojo naudai – nesant bendrininkavimo, nebuvo spręsta galimybės pripažinti nuteistosios baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Nenustačius netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ar esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios A. M. kasacinį skundą.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Dalia Bajerčiūtė
Alvydas Pikelis
