E. J., T. Ž., T. R. ir T. K. pagal BK 294 str. 2 d., 24 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-291/2012

Teisminio proceso Nr.1-18-1-02077-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.28.4; 1.1.4.4.1; 2.4.2. (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. (E. J.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria nuteistojo E. J. apeliacinis skundas atmestas.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu E. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį (dėl 2010 m. rugsėjo 28 d. įvykdytos nusikalstamos veikos) laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal 294 straipsnio 2 dalį (dėl 2010 m. gruodžio 13 d. įvykdytos nusikalstamos veikos) laisvės atėmimu dvejiems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė E. J. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir keturiems mėnesiams.

Iš E. J. ir T. R. (T. R.) solidariai priteista nukentėjusiajam A. K. 2500 Lt turtinės bei 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Iš E. J., T. R. ir T. Ž. solidariai priteista nukentėjusiajam T. K. 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui ir 600 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti T. R. ir T. Ž., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą ir susipažinusi su byla,

nustatė:

E. J. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su T. R., savavaldžiavo panaudodami psichinę prievartą nukentėjusių asmenų atžvilgiu, t. y. 2010 m. rugsėjo 28 d., dienos metu, telefonu paskambinę nukentėjusiajam T. K., pareikalavo grąžinti E. J. tariamą 2000 Lt skolą, baugino nukentėjusiuosius T. K. bei pastarojo tėvus – J. K. ir A. K., jog negrąžinus skolos, E. J. susprogdins K. namus ir nužudys jų šeimos narius. Vėliau T. R. telefonu susitarus su A. K. dėl pinigų perdavimo vietos bei laiko ir 2010 m. rugsėjo 28 d., apie 22.30 val., jam atvykus į K. šeimos butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), jis pasakė J. K., kad jos sūnus T. K. skolingas E. J. 2500 Lt, ir priminė apie skolos negrąžinimo pasekmes - jog E. J. susprogdins jų namus ir nužudys šeimos narius, dėl to A. K., prieš kurį buvo naudojama psichinė prievarta, perdavė T. R. 2500 Lt, t. y. E. J. ir T. R. nuteisti už nusikalstamos veikos, numatytos 294 straipsnio 2 dalyje, padarymą.

Be to, E. J. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su T. R. ir T. Ž., savavaldžiavo panaudodami psichinę ir fizinę prievartą nukentėjusių asmenų atžvilgiu, t. y. 2010 m. gruodžio 13 d., apie 23.00 val., Vilniuje, prie Žėručio g. 5-o namo, T. K. įsėdus į automobilį „BMW 523" (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežė jį į Vilniuje miške esančią Palaimos ir Pažagiškių gatvių sankryžą, kur iš nukentėjusiojo T. K. reikalavo grąžinti tariamą 1100 Lt skolą. Po to, T. Ž. liepė nukentėjusiajam T. K. išimti visus kišenėse turimus daiktus, o T. K. tai daryti atsisakius, T. Ž. ne mažiau kaip tris kartus kumščiu sudavė T. K. į veido sritį, T. R. du kartus kumščiu sudavė T. K. į šonus. Nukentėjusiajam T. K. išsigandus ir padavus savo mobiliojo ryšio telefoną E. J., T. Ž. ranka sugriebė nukentėjusiajam T. K. už kaklo ir kumščiu vieną kartą sudavė į nosį. Tuo metu E. J. užvaldė T. K. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia C5", kainuojantį 700 Lt, su UAB „Tele2 Pildyk" SIM kortele, kainuojančia 5 Lt; taip bendrai veikdami su E. J., T. R. ir T. Ž. padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą ir 705 Lt turtinę žalą, t.y. E. J., T. R. ir T. Ž. nuteisti už nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nebuvo objektyvus ir neteisingai įvertino jo veiksmus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo veiksmuose nėra BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Teigia, kad byloje neįrodytas jo savavališkas ginčijamos teisės vykdymas bei jo ir T. R. susitarimas (BK 24 straipsnis) grasinti nukentėjusiesiems fiziniu susidorojimu. E. J. mano, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas apeliacinį skundą pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio nuostatas. Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė ir 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes nepatikrino T. K. parodymų tikrumo, kurie nebuvo nuoseklūs. Kasatorius teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad jis veikė kartu su T. R., nes E. J. nebaugino nukentėjusiųjų, o telefonu su nukentėjusiuoju T. K. kalbėjo ir pas K. į namus važiavo T. R.. Jokie bylos duomenys nepatvirtina ir to, kad jis T. R. būtų nurodęs nukentėjusiesiems grasinti, jog negražinus skolos, bus susprogdinti jų namai ir nužudyti šeimos nariai. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad E. J. prieš nukentėjusįjį T. K. fizinio smurto nenaudojo ir jam negrasino. Tokių faktų teisme nenurodė ir pats nukentėjusysis.

Atsiliepime į nuteistojo E. J. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius siūlo nuteistojo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas E. J. apeliacinį skundą, laikėsi BPK reikalavimų bei teismų praktikos, reglamentuojančios baudžiamųjų bylų nagrinėjimą apeliaciniame procese. Kitoks teismo ištirtų įrodymų vertinimas, negu norėtų nuteistasis, pasak prokuroro, savaime nėra laikomas esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, kuris turi įtakos teisingo ir pagrįsto nuosprendžio priėmimui. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teisme baudžiamoji byla buvo išnagrinėta išsamiai ir nešališkai, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o nutartyje atsakyta į esminius E. J. apeliacinio skundo argumentus bei motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Prokuroras teigia, kad kasatoriaus argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, kvalifikuojant E. J. padarytas veikas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nepagrįsti. Įgyvendindamas savo teises, kurių atsiradimo pagrindas gali būti sutartys ir kiti sandoriai, taip pat įvykiai ir veiksmai, su kuriais įstatymas sieja civilinius teisinius padarinius, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Draudžiama įgyvendinti savo civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims (CK 1.137 straipsnis). Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Prokuroro teigimu, E. J. ir kitų jo bendrininkų - T. R. bei T. Ž. - bendrai atlikti neteisėti veiksmai prieš nukentėjusiuosius atžvilgiu abiejuose nusikalstamuose epizoduose atitinka BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą dispoziciją, todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Atsiliepime į nuteistojo E. J. kasacinį skundą civiliniai ieškovai ir nukentėjusieji T. K. ir A. K. siūlo nuteistojo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes teismas nepažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio ir kitų baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės normų. Atsiliepime teigiama, kad jeigu, kaip nurodo E. J., nukentėjusysis T. K. buvo jam skolingas, o skola nebuvo įforminta rašytiniais dokumentais, jis galėjo ir turėjo savo teises ginti civilinio proceso tvarka kreipdamas į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo įrodinėjant žodinės paskolos sutarties sudarymą, tačiau nuteistojo veiksmai patvirtina, kad jis, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai, panaudodamas psichinę prievartą, vykdė tariamą teisę, t.y. atliko nusikalstamą veiką. Nukentėjusieji atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis E. J., siekdamas paneigti savo nusikalstama veiką ir kaltę, atsiribojo nuo bendrininkavimo, tačiau tokie jo veiksmai, kaip psichinės prievartos naudojimas prieš nukentėjusįjį T. K. siekiant įbauginti, kad būtų įvykdytas piniginis reikalavimas, taip pat E. J. nurodymas T. R. priminti T. K. apie skolą ir pritarimas išsakytiems grasinimams, patvirtina nuteistojo nusikalstamos veikos atlikimą ir tyčią, nes E. J. šiuos nurodytus veiksmus atliko savanoriškai, suprasdamas jų reikšmę bei numatydamas padarinius ir jų norėdamas.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl E. J. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį

Nuteistasis E. J. mano, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą pripažindami jį kaltu ir nuteisdami pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nes jis tiesiog reikalavo iš T. K. skolos.

Už savavaldžiavimą numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. ATPK 188 straipsnyje savavaldžiavimas apibrėžtas kaip savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamas kito asmens, nepadaręs esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms. Šioje įstatymo normoje pateikta savavaldžiavimo samprata.

BK 294 straipsnis nustato dvi savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtis: pirmoje dalyje – pateikta savavaldžiavimo sudėtis, kai padaroma didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams; antroje dalyje – savavaldžiavimas padarytas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.

Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 ir 1.137 straipsniuose.

Pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (numatytą CK 1.136 straipsnyje), kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą, nustatė, kad E. J. 2010 m. rugsėjo 28 d. veikdamas kartu su T. R. savavaldžiavo panaudodami psichinę prievartą (grasino susprogdinti K. namus ir nužudyti šeimos narius) prieš nukentėjusiuosius T. K. ir jo tėvus A. ir J. K. – reikalavo grąžinti E. J. tariamą 2000 Lt skolą, dėl to A. K. perdavė T. R. 2500 Lt, o 2010 m. gruodžio 13 d. E. J., veikdamas kartu su T. Ž. ir T. R., savavaldžiavo panaudodami psichinę ir fizinę prievartą (grasino, sukūrė baimę keliančią aplinką, naudojo fizinį smurtą) prieš nukentėjusįjį T. K. – reikalavo grąžinti tariamą 1100 Lt skolą, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą ir 705 Lt turtinę žalą. E. J. nusikalstami veiksmai kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta išsami įrodymų analizė nusikalstamų veikų aplinkybėms patvirtinti. E. J. kaltė, padarius jam inkriminuotas veikas, įrodyta nukentėjusiųjų T. K., J. K. ir A. K., liudytojų E. K. (E. K.), P. Lapinsko, G. L. S., S. V., J. Ž. (J. Ž.) parodymais, iš dalies nuteistųjų E. J., T. Ž. ir T. R. parodymais, nukentėjusiojo T. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką bei asmens parodymo atpažinti protokolais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 4749/10(01), automobilio „BMW 523" (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolu.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio pagrįstumas, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutarties, patikrintas apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą, pagrįstai pripažino nuosprendį teisėtu ir pagrįstu.

BK 294 straipsnio 2 dalis numato kvalifikuotą savavaldžiavimo sudėtį, kuri taikoma tais atvejais, kai savavališkas teisės vykdymas susijęs su fizinės ar psichinės prievartos panaudojimu. Fizinė ir psichinė prievarta savavaldžiaujant naudojama kaip priemonė priversti nukentėjusįjį įvykdyti tikrą ar tariamą prievolę. Prievarta gali būti panaudota tiek prieš asmenį, kurį siekiama priversti įvykdyti prievolę, tiek ir prieš jam artimą žmogų. Kvalifikuotoje savavaldžiavimo sudėtyje psichinė prievarta apima tik pačius pavojingiausius grasinimus – panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Fizinė prievarta – tai neteisėtas tyčinis, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, žalos sveikatai padarymo, fizinio skausmo ar kitų fizinių kančių sukėlimo, laisvės atėmimo arba bejėgiškumo būklės sukėlimo.

Kasatoriaus E. J. teiginys, kad jo veiksmai neperžengė teisėto elgesio ribų yra nepagrįstas. Byloje įrodyta, kad E. J., reikalaudamas iš T. K. tariamos skolos, nesilaikė ir peržengė teisėto elgesio ribas ir padarė nusikaltimą. Konflikto dalyviai buvo tariamo teisinio santykio subjektai. Reikalavimas atiduoti skolą pirmu atveju buvo lydimas psichinės prievartos (grasinimų susprogdinti Kondrotų namus ir nužudyti šeimos narius), kuri buvo naudota tiek prieš T. K., tiek prieš jam artimus žmones – jo tėvus, ir dėl to pinigai buvo perduoti, o antru atveju - tiek psichinės prievartos (grasinimų susidoroti, baimę keliančios aplinkos sukūrimu), tiek ir fizinės prievartos (fizinio smurto), padarant T. K. nežymų sveikatos sutrikdymą ir turtinę žalą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. J. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padarytos veikos pagal BK 294 straipsnio 2 dalį kvalifikuotos teisingai.

Dėl BK 24 straipsnio nuostatų taikymo

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad E. J. mano, jog neįrodytas jo ir kitų nuteistųjų susitarimas padaryti savavaldžiavimą, o teismai, pripažindami jį BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo bendravykdytoju, į tai neatsižvelgė ir dėl to netinkamai taikė BK 24 straipsnio nuostatas. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

E. J. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už kvalifikuotą savavaldžiavimą, padarytą veikiant bendrininkų grupe, panaudojant psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusiuosius. Tai, jog veiką padarė bendrininkų grupė, pripažinta nuteistojo E. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistojo E. J. nusikalstamus veiksmus teismai kvalifikavo be nuorodos į BK 24 straipsnį, pripažindami jį abiejų nusikalstamų veikų vykdytoju (bendravykdytoju), nes bendravykdytojai atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, t. y. tą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį, kurio dispozicijoje numatytos veikos sudėtį atitinkančias veikas bendrininkaudami padarė.

Teismų išvados dėl nuteistojo E. J. bendrininkavimo dviejų savarankiškų nusikalstamų veikų, numatytų BK 294 straipsnio 2 dalyje, padaryme pagrįstos išsamia byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų analize, yra motyvuotos ir teisingos. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad žemesnės instancijos teismai, vertindami įrodymus dėl E. J. dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas kartu su kitais bendrininkais, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Vykdytoju laikomas asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius baudžiamojo įstatymo nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju) (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 28 d. nuteistasis T. R., girdint ir pritariant nuteistajam E. J., paskambino nukentėjusiajam T. K. ir iš jo reikalavo 2000 Lt, kuriuos nukentėjusysis tariamai buvo skolingas E. J.. Tariamos skolos reikalavimas buvo lydimas psichinės prievartos – minėto pokalbio metu nukentėjusiajam buvo pasakyta, kad, negrąžinus skolos, jam bus blogai, Ž. (t. y. E. J.) gali susprogdinti Kondrotų namus ir nužudyti šeimą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu E. J. parodė, jog girdėjo, kaip T. R. kalbėjo telefonu su T. K., prašė, kad šis primintų apie jo skolą, ir T. R. priminė (T. 3, b. l. 211). Šiuos nuteistojo E. J. parodymus, lygindami su kitais byloje esančiais įrodymais ir paties E. J. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, teismai įvertino ir pagrįstai jais rėmėsi. Ypač detaliai šiuo klausimu pasisakė apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas išvadas dėl nuteistojo E. J. dalyvavimo šioje nusikalstamoje veikoje, veikiant kartu su T. R.. Nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat pateiktos motyvuotos išvados, kodėl teismas atmeta nuteistųjų T. R. ir E. J. parodymus apie tai, kad minėto telefoninio pokalbio metu nukentėjusiajam nebuvo grasinama. Pažymėtina, kad vykdytojas yra asmuo, ne tik tiesiogiai realizavęs visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir toks asmuo, kuris realizavo bent dalį jų. Šiuo atveju nustatyta, kad nuteistasis E. J., pritardamas T. R. telefonu išsakytiems grasinimams nukentėjusiajam T. K., darė įtaką T. R. veiksmams, sustiprindamas pastarojo naudojamą psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį T. K., kitaip tariant, E. J. veikdamas kartu su T. R. tiesiogiai realizavo vieną iš BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos kvalifikuoto savavaldžiavimo nusikaltimo sudėties požymių – panaudojo psichinę prievartą, neteisėtai įgyvendindamas teisę į tariamą skolą. Apie bendrininkų susitarimą padaryti nusikalstamą veiką, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes. Byloje nustatyti nuteistųjų E. J. ir T. R. veiksmai parodo, kad tarp jų buvo susitarimas veiką padaryti bendrai. Tokio susitarimo buvimą patvirtina ir nuteistųjų naudotos psichinės prievartos turinys, tiesiogiai susijęs su E. J. : T. R. visuose pokalbiuose su nukentėjusiaisiais nurodė, kad smurtą prieš juos ir jų nuosavybę panaudos E. J., kad nukentėjusysis T. K. skolingas būtent nuteistajam E. J., galiausiai išreikalautas iš nukentėjusiųjų turtas ir buvo perduotas nuteistajam E. J.. Todėl teismai pagrįstai pripažino, kad nuteistasis E. J. buvo BK 294 straipsnio 2 dalies nusikaltimo vykdytoju ir šį nusikaltimą padarė veikdamas kartu su kitu nuteistuoju T. R.. Esant tokioms aplinkybėms, teismai, konstatuodami BK 25 straipsnio 2 dalyje numatytos bendrininkavimo formos – bendrininkų grupės buvimą, teisės taikymo klaidų nepadarė.

Nėra jokio pagrindo teigti, kad teismai nepagrįstai pripažino nuteistąjį E. J. nusikalstamos veikos bendravykdytoju ir dėl antros nusikalstamos veikos, padarytos 2010 m. gruodžio 13 d. Byloje ištirtais įrodymais nustatyti nuteistųjų E. J., T. Ž. ir T. R. veiksmai nuvežant E. J. vairuojamu automobiliu nukentėjusįjį T. K. į mišką, fizinio smurto naudojimas prieš jį, padarant T. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, E. J. veiksmai paimant nukentėjusiojo T. K. mobiliojo ryšio telefoną, pažadant už jį nurašyti 200 Lt tariamos skolos, patvirtina nuteistojo E. J. tyčią savavaldžiauti, veikiant bendrai su kitais nuteistaisiais. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikta išsami ir teisiškai reikšminga argumentacija, paneigianti apeliacinio skundo teiginius, kurie kartojami ir kasaciniame skunde, kad nuteistojo E. J. susitarimas su kitais bendrininkais prieš nukentėjusįjį T. K. panaudoti fizinį smurtą neįrodytas. E. J., matydamas, kad T. R. ir T. Ž. elgiasi nusikalstamai, naudoja smurtą prieš T. K., neišreiškė nepritarimo tokiems jų veiksmams, pats reikalavo pinigų iš nukentėjusiojo – palaikė savo bendrus dėl jų atliekamų veiksmų ir aktyviai dalyvavo įvykdant šį nusikaltimą: vairuodamas automobilį ir grasindamas, kad bus nuvežtas į mišką ir kad jam bus blogai, jei negražins pinigų, t. y. prieš nukentėjusįjį T. K. naudojo psichologinę prievartą siekdamas įbauginti, kad šis įvykdytų keliamus reikalavimus. Nuteistojo E. J. ir kitų nuteistųjų veiksmų pobūdis rodo, kad šie veiksmai buvo suderinti ir atlikti bendrai, suvokiant bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidedant prie jo įgyvendinimo kiekvienam iš bendrininkų realizuojant bent dalį BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra priskiriami ar išskaidomi atskiriems bendrininkams. Teismų išvada, kad BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą E. J. padarė veikdamas bendrininkų grupe, yra teisinga.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo E. J. veiksmuose nustatyti visi būtinieji tiek inkriminuotos nusikaltimo sudėties, tiek ir bendrininkavimo su kitais nuteistaisiais požymiai.

Dėl BPK normų pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas jo apeliacinį skundą pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio nuostatas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalimis, nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų ir to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas aptarė visus E. J. apeliaciniame skunde iškeltus klausimus: pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų atitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, įrodymų vertinimo, baudžiamojo įstatymo taikymo, nusikalstamų veikų kvalifikavimo bei bausmės skyrimo ir pateikė išsamius atsakymus. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas E. J. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio nuostatų, nes nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl E. J. esminių apeliacinio skundo argumentų ir nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė ir 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes neatliko įrodymų tyrimo.

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Atlikti įrodymų tyrimą yra apeliacinės instancijos teismo teisė, o ne pareiga. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą turi atlikti tais atvejais, kai reikia ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės teismo išvadoms, arba pakartotinai ištirti įrodymus, kurie yra prieštaringi ir esami prieštaravimai nėra pašalinti. Teisėjų kolegija mano, kad šioje byloje nėra pagrindo išvadai, jog apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą.

Iš byloje esančio apeliacinės instancijos teismo 2011 m. lapkričio 15 d.–gruodžio 5 d. posėdžio protokolo matyti, kad kolegijos pirmininkė klausė proceso dalyvių nuomonės, ar reikia atlikti įrodymų tyrimą. Visi proceso dalyviai (taip pat nuteistojo E. J. gynėja advokatė L. Guižauskienė) sutiko su prokuroro Ž. Katkevičiaus nuomone, kad įrodymų tyrimas nereikalingas, todėl teisėjų kolegija pasitarusi vietoje nutarė įrodymų tyrimo neatlikti, o vertinti byloje surinktus įrodymus.

Taigi apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas E. J. skundą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir jį išnagrinėjo tinkamai.

Teisėjų kolegija pagal kasacinio skundo motyvus nenustatė BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo E. J. kasacinį skundą.

Teisėjai Valerijus Čiučiulka

Albinas Sirvydis

Vytautas Masiokas