Dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio

Baudžiamoji byla Nr. 2K-336/2012

Teisminio proceso Nr.1-30-2-00116-2008-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.27.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

išteisintajam V. N.,

nukentėjusiajam A. Z.,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Raimundui Jurkai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. Z. atstovo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria atmestas nukentėjusiojo A. Z. atstovo advokato Raimundo Jurkos apeliacinis skundas dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu V. N. (V. N.) išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 290 straipsnį, teismui nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. A. Z. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą, nukentėjusiojo ir jo atstovo, palaikiusių kasacinį skundą ir prašiusių jį patenkinti, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, prokuroro ir išteisintojo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. N. buvo kaltinamas tuo, kad įžeidė viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, būtent:

2008 m. kovo mėnesį, laikotarpiu nuo 13 iki 26 dienos, pateikdamas skundus kontroliuojančioms antstolio A. Z. darbo organizavimą ir procesinę veiklą institucijoms, tyčia įžeidė viešojo administravimo funkcijas atliekantį antstolį A. Z., t. y. 2008 m. kovo 26 d. prašyme prie 2008 m. kovo 13 d. skundo Klaipėdos miesto apylinkės teismui nurodė: „....kad tokie antstolio veiksmai tik patvirtina jo neapykantą mano atžvilgiu, jo nesveiką psichikos būseną ir jo norą atkeršyti man už jam iškeltą mano iniciatyva baudžiamąją bylą ir susidoroti su manimi, be to ir piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi“ ir 2008 m. kovo 26 d. priede prie 2008 m. kovo 18 d. skundo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai nurodė: „...tokie antstolio veiksmai tik patvirtina jo neapykantą mano atžvilgiu, jo nesveiką psichikos būseną ir jo norą atkeršyti man už jam iškeltą mano iniciatyva baudžiamąją bylą ir susidoroti su manimi. Taip pat manau, kad esant tokiai psichikos būsenai žmogus negali eiti antstolio pareigas, nes pasirodė pavojingas visuomenei“. Taip V. N. įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją.

Kasaciniu skundu nukentėjusiojo A. Z. atstovas advokatas Raimundas Jurka prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriaus nuomone, teismų sprendimai neteisėti, nes teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl BK 290 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, todėl šioje byloje yra kasacijos pagrindas, numatytas BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 2 dalyje.

Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog V. N. skunduose ir kituose raštuose įžeidė nukentėjusįjį šiurkščiai pažeisdamas A. Z. orumą, nusižengdamas įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams ir būtent siekė tokio tikslo, bei tai motyvavo tuo, kad V. N., turėdamas teisę skųsti, jo nuomone, neteisėtus antstolio veiksmus, minėtus skundus ir prašymus adresavo būtent antstolių veiklą kontroliuojančioms ir skundus dėl antstolio veiksmų nagrinėjančioms institucijoms, o neparašė asmeniškai antstoliui, siekdamas jį įžeisti, reikšdamas savo nepasitenkinimą tuo, kad antstolis A. Z. nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymų, teismų sprendimų, norėjo tik išreikšti savo nuomonę, požiūrį apie asmenį, kuris, jo nuomone, nevykdo savo pareigų, nesilaiko įstatymų, dėl savo elgesio kelia nepasitikėjimą visuomenėje ir galbūt, anot V. N., turi psichikos sutrikimų. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymas nenumato jokių išskirtinių sąlygų ar pagrindų, pateisinančių tokį kaltininko elgesį siuntinėjant įžeidžiamo turinio raštus. Tiek baudžiamasis įstatymas, tiek ir teismų praktika nenumato, kad BK 290 straipsnyje numatyto asmens įžeidimu nelaikoma, jeigu ir nustatoma, kad valstybės tarnautojas ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo, atlikdamas savo pareigas, veikė netinkamai (visiškai ar iš dalies). Be to, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 9 d. nutartyje nurodoma, kad BK 290 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Taip pat šia BK norma yra saugomi ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Įstatyme nėra numatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas. Analogiškose bylose (kasacinė byla Nr. 2K-7-385/2006) taip pat pripažįstama, jog įstatymas nenumato jokių aplinkybių ar pagrindų, leidžiančių pateisinti baudžiamuoju teisiniu požiūriu neleistiną kaltininko veikimą, todėl nors dėl nukentėjusiojo institucijoms pateikta informacija iš dalies atitinka tikrovę, tačiau taip neatsiranda pagrindas, eliminuojantis nusikalstamą V. N. veiksmų pobūdį, ir neleidžia žeminančiai, paniekinamai ir įžeidžiančiai vertinti antstolio A. Z. veikimo ar neveikimo. Be to, pagal Konstitucijos 28 straipsnį žmogaus teisės ir laisvės turi būti įgyvendinamos ir ginamos įstatymų nustatyta tvarka ir nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir laisvių.

Kasatorius įžvelgia, kad pirmosios instancijos teismas, skirtingai nei apeliacinės instancijos teismas, pripažino, kad formaliai veika atitiko BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad išteisintojo veiksmuose nebuvo jokios baudžiamajame įstatyme numatytos veikos, bei tvirtina, jog iš šios bylos duomenų matyti, kad V. N. abu kartus, t. y. 2008 m. kovo 26 d. prašyme prie 2008 m. kovo 13 d. skundo Klaipėdos miesto apylinkės teismui bei 2008 m. kovo 26 d. priede prie 2008 m. kovo 15 d. skundo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, apie antstolį A. Z. atsiliepė užgauliai ir žeminančiai, šį apibūdino ne tik iš dalykinės, bet ir asmeninės pusės, o baudžiamuoju teisiniu požiūriu svarbu vertinti tai, kokių siekių vedamas asmuo atliko veiką, t. y. skunduose, raštuose ar kituose pareiškimuose tretiesiems asmenims ar institucijoms atsiliepė apie kitą asmenį, šiuo atveju valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį.

Pasak kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, aiškindami ir taikydami baudžiamąjį įstatymą, šios bylos aplinkybių kontekste privalėjo vertinti, ar veika, t. y. žodžių išsakymas atitinkama forma, atitinkamoje vietoje, atitinkamu būdu bei laiku, yra pateisinama moraliai, ar analogiškas išteisinamajam asmeniui kitas asmuo būtų taip pat pasielgęs ir oficialioms institucijoms išviešinęs žeminančio pobūdžio, šmeižikiškus teiginius apie savo tarnybines funkcijas vykdžiusį asmenį nepriklausomai nuo to, ar šios tarnybinės funkcijos buvo atliktos tinkamai, ar ne.

Kasatorius mano, kad turi būti aptartos nuostatos dėl pavojingos veikos apibrėžimo šioje byloje. Be to, nors BK 290 straipsnyje nenumatyta, kokiu būdu įžeidimas gali būti išreiškiamas,tačiau vien tokios veikos pasireiškimas viešai rodo kaltininko pavojingumo laipsnį, jo požiūrį įteisės saugomas vertybes. Skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo pozicija, jog išteisintasis teiginius, dėl kurių yra kaltinamas, išdėstė neviešai. Pasak kasatoriaus, bet koks kreipimasis į oficialias institucijas siekiant išspręsti vieną ar kitą teisiškai reikšmingą klausimą, nėra laikytinas ne viešu (viešumo koncepcija formuluojama kasacinėje byloje Nr. 2K-7-3 85/2006). Teismai šių aspektų, reikšmingų tinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui, neišanalizavo, dėl to buvo priimti neteisėti procesiniai sprendimai. Klaipėdos apygardos teismo teisiniai motyvai dėl viešumo turinio yra neteisingi, neatitinka formuojamos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje be jokio teisinio pagrindo nurodo perteklinę informaciją, kad V. N. turėjo pagrindo abejoti antstolio A. Z. veiksmų teisėtumu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas akcentavo ne V. N. išsakytų žodžių turinį ir jų kontekstą, jų pateikimo formą, laiką ir būdą, bet tai, ar V. N. nurodyti duomenys yra atitinkantys tikrovę. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad BK 290 straipsnio dispozicija numato atsakomybę už įžeidimą, o ne už šmeižtą. Tai teisiniu požiūriu skirtingi draudimai. Pirmosios instancijos teismas analizavo, ką atitinka V. N. išsakyti žodžiai: tiesą, faktą ar nuomonę. Anot teismo, tai buvo tik nuomonė apie asmenį, kuris, pasak išteisintojo, nevykdo savo pareigų, nesilaiko įstatymų, dėl savo elgesio kelia nepasitikėjimą visuomenėje ir galbūt turi psichikos sutrikimų. Toks teismo vertinimas nepagrįstas, nes neįsigilinta į šių žodžių turinį, jų kontekstą, šių žodžių junginyje - sakinyje vartojamą nuosaką ir teigiamąjį pobūdį. Šių žodžių junginys, jų dermė ir turinys rodo, kad baudžiamuoju teisiniu požiūriu V. N. tuo išdėstė ne nuomonę, bet tvirtus, jo paties tikėjimu egzistuojančius faktus, kurie, kaip tokie, neatitinka nei realios tikrovės, nei juo labiau turi ką nors bendra su moralės bei dorovės galiojančiomis žmonių elgesio ir bendravimo nuostatomis, tai stipriai įžeidžiantys žodžiai. Tokios pat nuomonės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija (kasacinė nutartis Nr. 2K-330/2008), nurodydama, kad būtina vertinti, ar konkretūs žodžiai parodo „įžeidžiamai negatyvų vertinimą". Atskleidžiant įžeidžiamų žodžių ir nuomonės santykio turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-437/2008). Nuomonė turi vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra daromas aiškus faktinių pranešimų ir vertinimų atribojimas. 2001 m. liepos 12 d. sprendime, priimtame byloje Feldek prieš Slovakiją (pareišk Nr. 29032/95, Reports of Judgments and Decisions 2001-VIII), teismas išaiškino, kad faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas. Taigi pirmosios instancijos teismo teiginys, kad V. N. tik išdėstė nuomonę, neatitinka baudžiamojo įstatymo turinio esmės.

Nepagrįstai Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad V. N. rašydamas skundus siekė, kad būtų keliamas klausimas dėl A. Z. tinkamumo eiti antstolio pareigas dėl jo nuolatinių daromų pažeidimų V. N. vykdomosiose bylose, o ne siekė įžeisti, apšmeižti, melagingai informuoti. Šie apygardos teismo motyvai tarsi pateisina bet kokį asmens kreipimąsi į oficialias institucijas siekiant apginti galimai pažeistus interesus, nepaisant to, kokio turinio šis kreipimasis yra. Kasatorius nekvestionuoja to, kad V. N. negalėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją bei teismą, tačiau nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad į baudžiamojo įstatymo reglamentuojamų santykių sritį nepatenka tokia situacija, kai asmuo, gindamas savo interesus ir dėl to kreipdamasis į oficialias institucijas, rašte, pareiškime ar skunde itin nepagarbiai, įžeidžiančiai bei žeminančiai apibūdina asmenį, šiuo atveju valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį.

Skunde akcentuojama, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog visos Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieną darnią sistemą, tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos Konstitucijos nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai). Taigi ir V. N. atveju, kreipdamasis į atitinkamas oficialias institucijas, jis neturėjo teisės itin žeminančiai apibūdinti antstolio, kuris dėl tokių žodžių buvo įžeistas.

Kasatoriaus nuomone, nepasisakyta dėl apeliacinio skundo argumentų apie tai, jog V. N. įžeidžiantys teiginiai buvo nurodyti (išsakyti) oficialiuose raštuose; šie raštai pateikti oficialioms institucijoms; tai buvo padaryta viešai, t. y. žodžiai apie antstolį A. Z. buvo išsakyti viešai; raštuose buvo analogiškai atkartoti įžeidžiantys teiginiai; tai nebuvo vienkartinis veikimas - tai buvo vienas po kito sekantys asmens (V. N.) veiksmai; tai nebuvo momentinė reakcija į stresinę situaciją, kurią galėjo sukelti antstolis A. Z.; V. N., valstybės institucijoms pateikdamas oficialius raštus, kuriuose analogiškai atkartojami įžeidžiantys antstolį teiginiai – tvirtinimai, demonstravo bendrą neigiamą jo (antstolio A. Z.) asmenybės vertinimą, diskreditavo jį ir siekė kenkti jo moraliniam prestižui tiek tarp trečiųjų svetimų asmenų, tiek ir apie tai žinant pačiam antstoliui (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-04-28 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-3 95/2011); V. N. raštuose išdėstyti teiginiai yra ne abstraktaus pobūdžio, o priešingai – jie yra konkretūs ir skiriami antstoliui A. Z.; dėl išteisintojo raštuose išdėstytų teiginių įsižeistų ne tik antstolis A. Z., bet ir kitas asmuo, jei tai būtų susiję su jo pareigomis; sprendžiant iš minėtuose raštuose suformuluotų teiginių, akivaizdu, kad išteisintasis siekė demonstruoti pyktį, kuris peržengė padorumo ribas. Šių argumentų visumos vertinimas leistų atsakyti, ar V. N. veikoje, t. y. teiginių išsakyme, yra įžeidimui būdingų teiginių, ar vis tik šie teiginiai nelaikytini įžeidžiančiais baudžiamąja teisine prasme.

Kasatorius atkreipia dėmesį, kad Lietuvių kalbos žodynas terminą „nepadorus" apibūdina kaip – nepaisantis doros normų, nemoralus; negero elgesio, nemandagus elgesys. Klaipėdos apygardos teismo teiginys, kad vertinant V. N. teiginius apie antstolį A. Z. negalima teigti, kad šių posakių turinyje esama nepadoria forma išsakytų teiginių, yra teisiškai ir lingvistine prasme neteisingas. „Nesveikos psichinės būsenos" priskyrimas antstoliui A. Z., kaip pareigūnui, prasilenkia su padorumo ribomis ir normomis, mat tokios „būsenos" priskyrimas yra pateikiamas dokumentuose, adresuotuose ministerijai bei teismui siekiant spręsti antstolio drausmės ir teisinės (procesinės) atsakomybės klausimus. Psichinės būsenos aprašymas ir jos kildinimas iš tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo anksčiau susiklosčiusių santykių, turėjusių reikšmės tokiems išteisintojo „atsiliepimams" apie antstolį, šios būsenos atsiradimo ir būklės nurodymas raštuose akivaizdžiai rodo, jog tuo ne tik buvo siekiama spręsti antstolio drausmės ir teisinės atsakomybės klausimus, bet kartu ir pažeminti antstolį A. Z. kaip pareigūną ir kaip asmenį.

Kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad V. N. veikoje nėra subjektyviųjų tiesioginės tyčios įžeisti nukentėjusįjį požymių. Nors pirmosios instancijos teismas atskirai neanalizavo požymių, galinčių atsakyti, ar V. N. veiksmuose esama tiesioginės tyčios požymių, tačiau aukščiau aptarti motyvai leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad išteisintasis, veikdamas kryptingai, sistemingai ir suvokdamas savo veiksmų esmę, suprasdamas, kad tarp jo ir nukentėjusiojo pareigų esama tiesioginio ryšio, veikė savo valia, norėjo taip daryti, suprato, kad jo teiginiai yra įžeidžiantys valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, ir taip norėjo elgtis. V. N. raštų, vieno ir kito, pateikimas skirtingu metu (laiko tarpas nebuvo didelis), skirtingoms valstybės institucijoms, tačiau juose išdėstant analogiškus įžeidžiančius antstolį A. Z. teiginius, rodo akivaizdų kryptingą siekimą įžeisti, pažeminti ir įskaudinti savo pareigas atlikusį A. Z.. Be to, nevienkartinis žeminančių, niekinančių žodžių vartojimas sustiprina jų įžeidžiamą turinį bei parodo ir patvirtina kaltininko tikslą įžeisti asmenį (kasacinė nutartis Nr. 2K-287/2011).

Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai, vertindami V. N. kaltę, kaip subjektyvųjį sudėties požymį, iš esmės nagrinėjo objektyviuosius požymius, iš kurių galima spręsti apie asmens atliekamų veiksmų intelektualųjį ir valinį momentus. Klaipėdos apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad vien kreipimasis į ministeriją ir teismą, siekiant kontroliuoti antstolio drausminę ir teisinę veiklą, nesudaro pagrindo manyti, kad tokiais veiksmais buvo siekiama tyčia paniekinti ar pažeminti antstolį A. Z.. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad vien kreipimosi faktas į oficialias institucijas neeliminuoja paniekinamojo ar įžeidžiančio pobūdžio teiginių buvimo, vadinasi, ir tiesioginės tyčios, mat išteisintojo kreipimaisi į ministeriją bei teismą iš esmės turėjo du siekius: pirma, inicijuoti antstolio A. Z. drausminės ir teisinės atsakomybės procedūras, antra: kartu niekinamai atsiliepti apie patį antstolį, kaip pareigūną ir kaip asmenį, o šių aspektų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neanalizavo, nors tai itin reikšminga baudžiamajam teisiniam vertinimui.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 290 straipsnio taikymo

Nagrinėjamoje byloje ginčijamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados išteisintojo V. N. veiksmuose, kuriuos pats išteisintasis pripažįsta, nesant jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių.

BK 290 straipsnyje nustatyta atsakomybė už savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą. Šia teisės norma saugoma normali pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla, autoritetas, taip pat jo asmeninė ir profesinė garbė bei orumas. Įstatyme nenumatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas. BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvusis požymis – valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas tuo metu, kai jis atlieka savo pareigas. Įžeidimas reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas vykdantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse. Šio nusikaltimo sudėtis – formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Nusikaltimo baigtumui nustatyti ir jam kvalifikuoti nesvarbu, kaip nukentėjusysis reagavo į kaltininko veiką: piktinosi, tylėjo, iškvietė kitus pareigūnus ar kt. Kvalifikuojant veiką pagal BK 290 straipsnį, svarbu nustatyti nusikaltimo motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų. Įžeidimas padaromas būtent kaip atsakas į teisėtai pavestų pareigų vykdymą (kasacinė nutartis Nr. 2K-525/2011).

Byloje nustatyta, kad tarp išteisintojo V. N. ir nukentėjusiojo A. Z. dėl pastarojo atliekamų viešojo administravimo (antstolio) funkcijų buvo susiklosčiusi konfliktinė situacija. Antstolio veiksmai vykdant sprendimus yra nevienkartinio pobūdžio, antstolis eina savo pareigas iki vykdomosios bylos užbaigimo. Taigi nekyla abejonių, kad BK 290 straipsnio prasme nukentėjusysis ėjo savo pareigas, dėl kurių išteisintasis atliko jam inkriminuotus veiksmus.

Kasatorius pažymi, kad savo funkcijas atliekančio antstolio įžeidimas negali būti pateisinamas antstolio padarytais įstatymų pažeidimais, tačiau teismai bylos duomenis dėl antstolio veiksmų vertino ne kaip šalinančius išteisintojo atsakomybę, bet kaip duodančius išteisintajam pagrindo abejoti jų teisėtumu. Atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstama veika – įžeidimas – padaroma tik tiesiogine tyčia. Nagrinėjamoje situacijoje teismai nustatė, kad skundai buvo adresuoti ne pačiam nukentėjusiajam, o antstolių darbo organizavimą ir procesinę veiklą kontroliuojančioms institucijoms. Išteisintasis V. N. nurodė antstolio A. Z. padarytus pažeidimus, dėl kurių atsiliepė apie nukentėjusįjį išteisintajam inkriminuotais žodžiais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje tyčia įžeisti savo pareigas einantį valstybės tarnautoją siunčiant įžeidžiančio turinio laišką konstatuota, kai toks laiškas buvo siunčiamas į nukentėjusiojo darbovietę kaip ironiškas sveikinimas valstybės tarnautojui (kasacinė nutartis Nr. 2K-330/2008). Šios bylos faktinės aplinkybės kitokios. Išteisintojo skundai pateikti institucijoms, kompetentingoms priimti sprendimus juose keliamais klausimais. Juose nėra įžeidžiančio turinio teiginių apie nukentėjusįjį. Tokie teiginiai tik tarp kitko išdėstyti papildomai prie skundų pridėtuose prašymuose, kuriuose pagrindinė mintis yra išteisintojo vertinimu antstolio padaryti pažeidimai, apie kuriuos išteisintasis sužinojo po skundų pateikimo. Iš šių aplinkybių teismai sprendė išteisintojo tyčią buvus nukreiptą ne į siekį, kad antstolis sužinotų, kaip išteisintasis vertina jo asmenybę ir būtų tokio vertinimo įžeistas, o į įstatymų pažeidimų pašalinimą ir antstolio atsakomybę. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo teisės taikymo aspektu kvestionuoti tokią teismų išvadą.

Kasatorius atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą nesant išteisintojo V. N. tiesioginės tyčios įžeisti nukentėjusįjį A. Z., bet išteisintojo veiksmus vertino ir kaip neatitinkančius įžeidimo objektyviųjų požymių.

Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje vertinama ne tik semantinė atskirų žodžių prasmė, bet ir kontekstas, kuriame tie žodžiai buvo išsakyti: vieta (erdvė), santykiai tarp pasakytų žodžių autoriaus ir adresato, tikslai, kurių siekiama pasakytais žodžiais, ir šios aplinkybės dažnai yra lemiančios vertinant, ar žodžiai yra įžeidžiantys adresatą, ar ne (kasacinė nutartis Nr. 2K-287/2011). Šioje byloje svarbu tai, kad antstolis yra viešasis asmuo, veikiantis išskirtinėmis sąlygomis. Vykdydami savo tiesiogines pareigas, tarp jų ir viešą valstybės deleguotą funkciją – prievartinį tam tikrų sprendimų vykdymą, antstoliai susitinka su bylos šalimis, kurios gera valia nevykdo sprendimų ar įpareigojimų, o tai suponuoja situaciją, kuri reikalauja paties antstolio precizinio įstatymų laikymosi atliekant savo tiesiogines pareigas. Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad teismas antstolio procesiniuose veiksmuose vykdomosiose bylose dėl išieškojimų iš išteisintojo V. N. ir jo vadovaujamų įmonių yra nustatęs pažeidimų. Šiuo metu dėl įtarimų A. Z. veiksmuose esant nusikalstamų veikų požymių atliekamas ikiteisminis tyrimas, V. N. pripažintas civiliniu ieškovu, jis yra pareiškęs civilinį ieškinį dėl 547600 Lt turtinės ir 35000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. A. Z., kaip antstolio, įgaliojimai yra sustabdyti. Išteisintojo V. N. skunduose dėl antstolio veiksmų kartu su dalykiniais argumentais išdėstyti samprotavimai apie antstolio asmenybę peržengia normalaus, korektiško bendravimo ribas, bet tai, atsižvelgiant į aptartą išsakytų žodžių kontekstą, negali būti traktuojama kaip veika, už kurią atsakoma pagal BK 290 straipsnį. Asmens garbės ir orumo gynimas galimas ir civilinio proceso tvarka. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus savo vidinį įsitikinimą pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad ši konkreti situacija nepatenka į baudžiamojo įstatymo reguliavimo sritį, o V. N. pagal BK 290 straipsnį išteisintas pagrįstai, ir atmesdamas nukentėjusiojo A. Z. atstovo apeliacinį skundą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nukentėjusiojo A. Z. atstovo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Vytautas Greičius

Vladislovas Ranonis