Baudžiamoji byla Nr. 2K-359/2012
Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01218-2009-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.5.2;
1.1.4.7;
2.4.2.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. B., A. V. (A. V.), A. S. (A. S.) ir E. V. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:
V. B. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trylikai metų, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkiolikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie šios bausmės iš dalies pridėta laisvės atėmimo bausmė, neatlikta pagal Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 15 d. nuosprendį, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2007 metų lapkričio 23 d. nuosprendžiu, ir galutinė bausmė V. B. paskirta laisvės atėmimas dvidešimčiai metų.
Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, V. B. pripažintas pavojingu recidyvistu.
A. V. – pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie šios bausmės iš dalies pridėta laisvės atėmimo bausmė, neatlikta pagal Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 23 d. nuosprendį, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas septyniolikai metų.
Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, A. V. pripažintas pavojingu recidyvistu.
A. S. – pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie šios bausmės iš dalies pridėta laisvės atėmimo bausmė, neatlikta pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 27 d. nuosprendį, pakeistą 2008 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams.
E. V. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 62 straipsnio 1 dalį, nuteista laisvės atėmimu penkeriems metams.
E. V. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. nuosprendis: E. V., nuteistai pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis ir paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Nuteistųjų V. B., A. V., A. S. apeliaciniai skundai atmesti. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. K. (A. K.), A. V. (A. V.) ir S. Š., o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu atmestas nuteistojo A. V. apeliacinis skundas, tačiau teismų sprendimai dėl šių nuteistųjų kasacine tvarka neskundžiami.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
V. B. ir A. V. pripažinti kaltais pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo Marijampolės pataisos namuose metu nuo 2009 m. spalio 9 iki 16 d., veikdami organizuota grupe su A. K. bei šiai grupei nepriklausančiais E. V. ir A. V., V. B. pasinaudojant GSM ryšiu, susitarė su A. K., kad šis jam nupirks ir per V. B. bei A. V. nurodytą asmenį – E. V. – perduos į Marijampolės pataisos namus labai didelį narkotinės medžiagos – heroino – kiekį; tuo tikslu V. B. į A. K. nurodytą I. R. vardu banke AB „Swedbank“ atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) inicijavo 4400 Lt pervedimą, iš kurių 2009 m. spalio 11 d. 500 Lt pervedė nusikalstamoje veikoje nedalyvavęs jo sūnus D. B., o spalio 12 dieną 3900 Lt pervedė nusikalstamoje veikoje nedalyvavusi J. L. Laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 9 iki 16 d., kartu su V. B. laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose atliekantis organizuotos grupės narys A. V., pasinaudodamas GSM ryšiu, paprašė savo sutuoktinės E. V. paimti iš A. K. jo nupirktą narkotinę medžiagą, taip pat kitų asmenų parūpintas narkotines ir psichotropines medžiagas ir atnešti jam į pataisos namus per 2009 m. spalio 17 d. numatytą judviejų pasimatymą. Organizuotos grupės narys A. K., 2009 m. spalio 16 d., apie 19.00 val., Vilniuje, Rygos g. 2, Justiniškių mikrorajone esančioje „Neste“ degalinėje iš tyrimo metu nenustatyto asmens už V. B. iniciatyva gautus pinigus neteisėtai įgijo 37,241 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis narkotinės medžiagos – heroino kiekis – 15,816 g, šią medžiagą neteisėtai laikė ir gabeno automobiliu BMW 520 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nuveždamas ją į Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) gatvę, kur ne vėliau kaip 2009 m. spalio 16 d. 20.40 val. neteisėtai išplatino, perduodamas E. V.
V. B. ir A. S. pripažinti kaltais pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo Marijampolės pataisos namuose metu, veikdami organizuota grupe su A. K. bei šiai grupei nepriklausančiu S. Š., 2009 m., ne vėliau kaip lapkričio 18 d., V. B. pasinaudojant GSM ryšiu, susitarė su A. K., kad šis jam nupirks ir per V. B. bei A. S. nurodytą asmenį – S. Š. – perduos į Marijampolės pataisos namus labai didelį narkotinės medžiagos – heroino kiekį. Tuo tikslu V. B. į A. K. nurodytą I. R. vardu banke AB „Swedbank“ atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) inicijavo 2200 Lt pervedimą, kurį 2009 m. lapkričio 20 d. padarė nusikalstamoje veikoje nedalyvavęs D. V. Kartu su V. B. laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose atliekantis organizuotos grupės narys A. S., pasinaudodamas GSM ryšiu, 2009 m. lapkričio 22 d. paprašė S. Š. paimti iš A. K. jo nupirktą narkotinę medžiagą (heroiną) ir palaikyti ją pas save, kol paims vėliau A. S. nurodytas asmuo. Organizuotos grupės narys A. K., 2009 m. lapkričio 22 d., apie 19.00 val., Vilniuje, Rygos g. 2, Justiniškių mikrorajone esančioje „Neste“ degalinėje iš nenustatyto asmens, už V. B. iniciatyva gautus pinigus neteisėtai įgijo 19,978 g miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis narkotinės medžiagos – heroino kiekis – 2,188 g, šią medžiagą neteisėtai laikė ir gabeno automobiliu BMW 520 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nuvežė į Klaipėdą, Kretingos g., prie parduotuvės „1 centas“, kur 2009 m. lapkričio 22 d., apie 23.30 val., dalį narkotinės medžiagos – 19,328 g miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis narkotinės medžiagos – heroino kiekis – 2,087 g, neteisėtai išplatino, perduodamas S. Š., o šis neteisėtai iš A. K. įgytą didelį narkotinės medžiagos – heroino kiekį – 2,087 g nunešė paslėpti į (duomenys neskelbtini) esančio namo Nr. (duomenys neskelbtini) rūsyje esančias negyvenamas patalpas, kur ši buvo iki 2009 m. lapkričio 22 d. 23.40 val. (kai buvo paimta policijos pareigūnų).
E. V. pripažinta kalta pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2009 m. spalio 16 d., (tiksliau laikas nenustatytas) Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) esančiame bute iš A. V. neteisėtai įgijo 2,809 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 1,343 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, taip pat neteisėtai įgijo 1,184 g narkotinės medžiagos – kanapių. Tęsdama nusikalstamą veiką, E. V. tą pačią dieną, ne vėliau kaip 20.40 val., Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), iš A. K. neteisėtai įgijo 37,241 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 15,816 g narkotinės medžiagos – heroino, po to šias iš A. V. ir A. K. įgytas psichotropines bei narkotines medžiagas, taip pat nenustatytomis aplinkybėmis kitų asmenų parūpintas narkotines medžiagas – 30,358 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 12,902 g heroino, 2009 m. spalio 17 d. paslėpusi savo kūno ertmėse iš savo namų neteisėtai nugabeno į Marijampolės pataisos namus, esančius Marijampolėje, Sporto g. 7, ir ten pasikėsino minėtą labai didelį narkotinės medžiagos kiekį ir psichotropines medžiagas išplatinti, perduodama jas laisvės atėmimo vietoje pasimatymo su ja laukusiam A. V., tačiau pataisos namų administracijos darbuotojai 13.00 val. E. V. patikrinimo metu jos paslėptas narkotines ir psichotropines medžiagas rado ir paėmė.
Nuteistasis V. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžius ir jam baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, įrodymus vertino neobjektyviai ir vienpusiškai, nuosprendžio išvados prieštarauja faktinėms aplinkybėmis, jo kaltė grindžiama nuteistųjų E. V., A. V., A. S., A. Š. ir A. K. parodymais, kurie visiškai nepatvirtina kasatoriaus dalyvavimo padarant inkriminuotas veikas, o jo paties paaiškinimai neigiant kaltę įvertinti kaip gynybos būdas. Apeliacinis teismas buvo šališkas, taip pat nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, atsisakė patenkinti jo prašymą apklausti nuteistąjį A. K., liudytojus J. L. ir V. L., kurie būtų davę parodymus, galinčius nulemti esmines teismo išvadas, tačiau šiuo atveju teismas parodė savo šališkumą ir nenustatė visų byloje įrodinėtinų aplinkybių.
Nuteistasis V. B. nurodo, kad jis teisiamojo posėdžio metu prisipažino, jog A. V. prašė jo padėti įsigyti narkotikų, todėl jis (V. B.) kreipėsi į A. K. ir paprašė nurodyti banko sąskaitą, į kurią A. V. galėtų pervesti pinigus už gautus narkotikus, o pastarajam nurodė šios sąskaitos numerį ir paskambinęs A. K. telefoną perdavė A. V., tačiau, apie ką šie bendravo, jis nežino. Kasatoriaus manymu, nuteistųjų A. S., A. V., S. Š., E. V. (ji parodė apie tai, kad vykdė savo vyro A. V. prašymą ir paėmė paketą su narkotikais iš automobiliu BMW atvažiavusio vaikino), liudytojos D. R. parodymai neįrodo jo kaltės, o iš liudytojų V. L. ir D. V. parodymų matyti, kad jie nurodė tarpusavio skolos aplinkybes (V. L. parodė, kad skolinosi iš A. K. pinigų, todėl paprašė žmonos J. L. pervesti 3900 Lt į banko sąskaitą kaip šio skolą; D. V. parodė, kad šis buvo jam (V. B.) skolingas ir jo iniciatyva pervedė 2200 Lt į A. K. nurodytą sąskaitą). Taigi kasatorius niekaip nesusijęs su šiais pinigais. Be to, nuteistojo A. K. paaiškinimai parodo, kad jis (V. B.) šiam paskambino ir paprašė pakalbėti su nuteistuoju A. V., kuris yra narkomanas ir kuriam reikalingi narkotikai. Kasatorius pripažįsta, kad jis suvedė A. V. su A. K., tačiau pastarojo neprašė narkotikų ir A. K. pats bendravo su kitais asmenimis. E. V. ir A. K. parodytas aplinkybes patvirtina ir A. V. Kasatoriaus manymu, visus minėtų asmenų parodymus teismas nepagrįstai įvertino kaip patvirtinančius jo kaltę. Kasatorius teigia, kad atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes yra pagrindas nagrinėjant kasacinę bylą (žodinio proceso tvarka) išklausyti nuteistojo A. K. žodinius paaiškinimus bei jo paties poziciją (BPK 374² straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nuteistasis V. B. atkreipia dėmesį į tai, kad A. K. padėjo ikiteisminio tyrimo metu atskleisti nusikalstamas veikas, iš anksto suderinęs savo veiksmus su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, su jais bendravo ir išprovokavo jo ir kitų nuteistųjų, turinčių priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, veiksmus, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta, tuo tarpu A. K. prieš apeliacinės bylos nagrinėjimą paskambinęs sakė pasirengęs visa tai paliudyti. Nuteistasis nurodo ir tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai jo apklausų metu naudojo psichologinę prievartą, t. y. reikalavo prisipažinti padarius nusikalstamas veikas, nuolat teigė, kad turi metodų ir galimybių jį apkaltinti, kad jo, kaip teisto ir atliekančio bausmę asmens, padėtis yra nepalanki; taip jis nuteistas už tai, ko nepadaręs.
Kasaciniame skunde V. B. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių jo veiksmų, leidžiančių teigti, kad jis buvo susitaręs su kitais asmenimis organizuota grupe daryti nusikaltimus, todėl netinkamai taikė BK 25 straipsnį jo vaidmenį vertindamas kaip organizatoriaus. Pagal BK 24 straipsnį būtini bendrininkavimo požymiai yra tyčia ir susitarimas, tačiau, kasatoriaus manymu, nė vienas šių požymių nenustatytas; nebuvo pasiskirstymo vaidmenimis ir bendrų interesų, todėl negalima teigti, kad jis dalyvavo darant nusikaltimus organizuota grupe. Byloje nėra duomenų, kad jis turėjo tikslą platinti psichotropines ir narkotines medžiagas didesniam asmenų ratui ir būtų turėjęs iš to naudos, kiekvieno nuteistojo veiksmai buvo atskiri, tarp jų nebuvo jokių bendrų interesų, A. V. ir A. K. dėl narkotinių medžiagų tarėsi patys savarankiškai (kasatorius juos tik suvedė nesiekdamas jokių neteisėtų tikslų).
Kasaciniame skunde nurodoma, kad BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktas taikytas netinkamai, nes pagal BK 27 straipsnio 3 dalį teismas, spręsdamas asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimą, privalo atsižvelgti į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, kitas bylos aplinkybes. Kasatorius pažymi, kad teismas neobjektyviai bei šališkai vertino jo asmenybę, be pagrindo jį neigiamai apibūdino, nors jis stengiasi paklusti bausmės atlikimo vietos tvarkai, gerbia įstatymus ir teisėtus pareigūnų nurodymus, turi šeimą, vaikus, suinteresuotas atlikti bausmę ir rūpintis šeima, o darydamas nusikaltimus atimtų galimybę greičiau grįžti namo. Taip nepagrįstai pripažinę pavojingu recidyvistu teismai kasatoriui paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę.
Nuteistasis A. V. kasaciniu skundu prašo sušvelninti bausmę.
Kasatorius nurodo, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 25 straipsnio 3 dalis, 27 straipsnio 2 dalies 1 punktas), paskirta neteisinga bausmė (į bausmės laiką turėtų būti įskaičiuota 2009 m. sausio 23 d. nuosprendžiu paskirta ir atlikta bausmė). Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir objektyviai neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, kaip to reikalauja BPK 332 straipsnio nuostatos.
A. V. pažymi, kad jis apeliaciniame skunde nurodė apie tai, kad byloje nėra įrodymų, jog tarp jo, V. B. ir kitų asmenų buvo susitarimas veikti kartu, kad buvo organizuota grupė, kurioje jie būtų pasiskirstę vaidmenimis, turėtų bendrą tikslą, o kiekvienas iš jų veikė atskirai, turėdami skirtingus interesus. Byloje nėra nustatyta, kad buvo ruošiamasi platinti narkotikus pataisos namuose. Priešingai, būdamas priklausomas nuo narkotikų, kasatorius buvo priverstas įsigyti didesnį jų kiekį savo poreikiams. Kasatorius atkreipia dėmesį į nuteistojo S. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jis tik po sulaikymo suprato, jog tai buvo narkotikai. Nuteistasis nurodo, kad jis paprašė A. S. surasti Klaipėdoje žmogų, kuris paimtų telefoną į įkalinimo įstaigą; A. S. neturėjo galimybės žinoti, kad tolesnis jo (A. V.) pokalbis bus apie narkotikus. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo pagal A. V., V. B., A. S. nurodytas aplinkybes, o tyrė tik kaltinimo pateiktą versiją, todėl pažeidė teisingumo principą ir BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Kasatoriaus manymu, nuteistųjų A. K., E. V., S. Š., liudytojų J. L., R. S., D. V., I. R., V. L. parodymai bei duomenys, gauti vykdant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, nepatvirtina tos aplinkybės, kad jis (A. V.), V. B. ir A. S. būtų susitarę veikti kartu.
Kasatorius teigia, kad jo kaltė padarius nusikalstamą veiką bendrininkaujant organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis) grindžiama įrodymais, kurie neturi įrodomosios reikšmės ir neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatų, todėl ir šis baudžiamasis įstatymas taikytas netinkamai. Apeliacinis teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų dėl netinkamo BK 25 straipsnio 3 dalies taikymo.
Be to, kasatoriaus manymu, jam netinkamai pritaikytas BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktas, pagal kurį jis pripažintas pavojingu recidyvistu. Nesutikdamas su teismų motyvais kasatorius atkreipia dėmesį, kad narkomanija, kuria jis serga, yra liga. Teismai neįvertino ir nusikalstamos veikos pavojingumo, kuris visuomenei nebuvo sukeltas. Būdamas priklausomas nuo narkotikų ir siekdamas jų įsigyti, kasatorius teigia dėl to įkalbėjęs jo pagailėjusią E. V., o A. V. turėjo galimybę pats rinktis kaip pasielgti, tačiau nė prieš vieną iš jų prievartos nenaudojo. Įvertinus visas aplinkybes, pripažinimas pavojingu recidyvistu yra neadekvatus ir neteisingas, o paskirta laisvės atėmimo bausmė turi būti sušvelninta.
Nuteistasis A. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžius.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų, bylą išnagrinėjo tendencingai ir šališkai, dėl to pažeidė nekaltumo prezumpciją, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Be to, nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio nuostatų. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde jis nurodė, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jam nebuvo suteikta galimybė susipažinti su pagrindinę įrodomąją reikšmę turinčiu įrodymų šaltiniu – telefoninių pokalbių išklotinėmis, nors jis, kaip nustatyta BPK 22 straipsnio 3 dalyje, turi teisę žinoti, kuo kaltinamas, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant. Kasatoriaus manymu, telefoninių pokalbių išklotinių turinys neturi įrodomosios reikšmės, yra klaidinantis, juose nėra kalbama apie disponavimą narkotikais, todėl pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį negali būti pripažinti įrodymais (šią nuostatą teismai pažeidė). Apeliacinis teismas neatliko įrodymų tyrimo, nepateikė telefoninių pokalbių išklotinių, šių duomenų nepatikrino ir neišnagrinėjo skundo argumento dėl tokių duomenų vertinimo.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nusikalstama veika padaryta įkalinimo įstaigoje – pataisos namuose, t. y. specifinėmis sąlygomis, kur egzistuoja vidaus tvarka, susiklostę kalinių bendravimo ypatumai stengiantis palaikyti gerus santykius, padėti ir pan. Kasatorius teigia, kad A. V. paprašė jo surasti žmogų Klaipėdoje, kuris paimtų telefoną į įkalinimo įstaigą; jis (A. S.) neturėjo galimybės žinoti, kad tolesnis A. V. pokalbis bus dėl narkotikų. Todėl neatitinka tikrovės nuosprendžio teiginys, kad, pagal S. Š. parodymus, kasatorius tarėsi dėl heroino perdavimo, šio fakto teismas nepatikrino. Pasak A. S., V. B. ir A. K. nėra nurodę, kad jis žinojo apie heroiną, o ir neturėjo galimybės žinoti, kad jo vardu bus pasinaudota. Nei A. V., nei V. B. taip pat neparodė, kad su A. S. susitarė dėl heroino, taip pat nenurodė aplinkybių, kurios liudytų, jog kasatorius suvokė, žinojo ar turėjo galimybę žinoti apie tikslą, interesus ir rezultatus dėl heroino įsigijimo. Pagal nuosprendyje nurodytas aplinkybes V. B. pranešė (išsiųsdamas SMS) A. K. asmens, vardu I., telefono numerį ir kad skambinant reikia prisistatyti, jog yra iš Vilniaus arba „nuo T.“. Nesutikdamas su teismų išvadomis vertinant minėtus įrodymus, kasatorius teigia, kad nebuvo nustatytas koks nors (žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais) jo susitarimas.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo ir jo apeliacinio skundo argumento dėl suinteresuoto liudytojo – policijos pareigūno R. S. parodymų vertinimo. R. S. parodė, kad jis bendravo su S. Š. po sulaikymo, šis prisipažino, kad paimti narkotikus prašė A. S.. Kasatorius pažymi, kad šis liudytojas pats rinko klaidinančią informaciją, o byloje nėra įrodymų, jog iš tikrųjų toks pokalbis tarp R. S. ir S. Š. vyko, nes S. Š. to nepatvirtino. Be to, S. Š. turėjo būti apklaustas pagal BPK 179 ir 188 straipsnių reikalavimus ir minėti jo parodymai turėjo būti užfiksuoti, tačiau toks ikiteisminio tyrimo veiksmas neatliktas, todėl R. S. nurodytos aplinkybės, esą sužinotos iš S. Š., nepatvirtintos ir R. S. parodymai neatitinka 20 straipsnio 4, 5 dalių reikalavimų.
Nuteistasis A. S. nurodo ir tai, kad apklausų metu, pateikiant jam įtarimą ir kaltinimą, buvo naudojamas šantažas ir grasinimai, reikalaujama duoti kaltinančius V. B. parodymus; jam tai daryti atsisakius, kaip kerštas pateiktas įtarimas. Kasaciniame skunde A. S. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė ne objektyviais bylos įrodymais, o vadovavosi tuo, ką pateikė prokuratūra, bylos nagrinėjimo metu leido prokurorui neatsakinėti į užduodamus klausimus. Kasatoriaus įsitikinimu, buvo pažeisti BPK 301 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio reikalavimai, jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, nes nusikaltimo nepadarė. Apskųstą apkaltinamąjį nuosprendį, paremtą klaidinančiais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas pripažino teisingu taip pat remdamasis prielaidomis ir spėjimais, o ne objektyviu įrodymų vertinimu bei išsamiu visų turinčių reikšmės bylai aplinkybių išnagrinėjimu. Dėl to abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti.
Nuteistoji E. V. kasaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžių dalis dėl jos nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti jai minimalią įstatyme numatytą laisvės atėmimo bausmę.
Nuteistoji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 41, 54 straipsnių nuostatas, nes paskirtoji penkerių metų laisvės atėmimo bausmė (tokio dydžio ji buvo paskirta ir pirmosios instancijos teismo) yra aiškiai per griežta, dėl to neteisinga. Kasatorė teigia nesanti tiek pavojinga visuomenei, kad jai ilgam laikui būtų atimta laisvė. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jai skirtinos bausmės klausimą, nurodė iš esmės pagrįstus faktus, t. y. kad ji nusikalto pirmą kartą, padarė vieną labai sunkų nusikaltimą, prisipažino ir gailisi, padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, viena išlaiko du mažamečius vaikus. Dėl to kasatorei paskirta švelnesnė nei įstatymo numatyta bausmė. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl BK 62 straipsnio taikymo, nurodė, kad šis teismas nustatė tik vieną jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi), todėl padarė išvadą, kad skiriant jai bausmę BK 62 straipsnio 2 dalies taikymas negalimas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įvertinus nusikaltimo padarymo motyvus (buvo įkalbėta kalinčio už tyčinį nužudymą vyro, pati savo valia nesiryžtų nusikalsti), būdą (nusikaltimą įvykdė ją pačią ypač žeminančiu būdu), nekilo padarinių (heroinas nepateko pas nuteistuosius), E. V. asmenybę, jos šeiminę padėtį (neteista, išlaiko du mažamečius vaikus) ir kad paskyrus ilgalaikę straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę ilgam nutruktų kasatorės ir jos vaikų tarpusavio ryšys, vaikai ilgam liktų be motinos, jiems artimo žmogaus priežiūros bei dėmesio. Esant šioms teismo konstatuotoms išimtinėms aplinkybėms, kasatorė mano, kad bausmės sutrumpinimas proporcingai jos padarytai nusikalstamai veikai, kurią padarė jau seniai ir dėl to labai gailisi, yra galimas ir toks sprendimas atitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarime nurodytą iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kylančią pareigą teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus ne vien formaliai, bet ir savo turiniu.
Kasatorės manymu, teismai, paskyrę jai griežtą laisvės atėmimo bausmę, formaliai vertino aplinkybes, reikšmingas teisingumo principo įgyvendinimui, Baudžiamojo kodekso normoms, reglamentuojančioms bausmę, jos paskirtį (BK 41 straipsnis), todėl priimtas nepagrįstas ir neteisėtas nuosprendis keistinas.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Tomas Meškauskas atsiliepimu į nuteistųjų V. B., A. V., A. S. ir E. V. kasacinius skundus prašo juos atmesti.
Prokuroras pažymi, kad nuteistasis V. B. ginčija teismų konstatuotą faktą, jog jis aktyviai dalyvavo nusikalstamoje veikloje, pabrėždamas savo paties parodymų svarbą ir sumenkindamas kitų, ypač A. K. parodymus, nutylėdamas visų įrodymų tarpusavio santykį ir visumos vertinimą. Šio nuteistojo kasacinio skundo argumentai susiję ne su teisės taikymo klausimais, bet su įrodymų peržiūrėjimu, jų atranka ir vertinimu, ir tik po to – su veikos kvalifikavimu. Pvz., V. B. pripažįsta paprašęs A. K. padėti gauti A. V. narkotinių medžiagų, t. y. „suvedęs juos“, ir mano, kad tokiuose veiksmuose nėra nusikaltimo požymių. Tačiau bylos tyrimo metu nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė aplinkybių, kurios leistų kitaip traktuoti V. B. veiksmus. Teismai padarė pagrįstas išvadas, kad V. B. organizavo neteisėtą disponavimą draudžiamomis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti, jo kaltė visiškai įrodyta. Jis pagrįstai ir motyvuotai pripažintas pavojingu recidyvistu. Kasatoriaus nurodyti argumentai negali būti pagrindu keisti tokį sprendimą, nes jie laikytini tik teigiamu savęs apibūdinimu, o ne objektyviomis, reikšmingomis ir teismų neįžvelgtomis aplinkybėmis ar duomenimis.
Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo A. S. kasaciniame skunde nesuformuluotas kasatoriaus prašymas, o kaip teisinis argumentas nurodytas netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas, pasireiškęs tuo, kad jis pripažintas kaltu, nesant subjektyviųjų nusikaltimo požymių. Nuteistojo manymu, pagrindinis teismų sprendimų trūkumas tas, kad jam nebuvo leista išklausyti telefoninių pokalbių išklotinių ir iš naujo jų tirti Apeliaciniame teisme. Prokuroras pažymi, kad sunku įsivaizduoti, kaip galima supažindinti ką nors su telefoninių kontaktų sąrašu, kurio nėra kokiu nors garso įrašo pavidalu, t. y. neįmanoma proceso dalyvio supažindinti su tuo, kas neegzistuoja. A. S. nebuvo jokių kliūčių susipažinti su bylos medžiaga nei ikiteisminio tyrimo metu ar jį baigus, nei pirmininkaujantiesiems pasirašius teismo posėdžių protokolus, skųsti juos ar reikšti pastabas įstatymo nustatyta tvarka. A. S. teiginiai apie tai, kad žemesnės instancijos teismo posėdžių metu pažeistos jo teisės, vertintini kaip neatitinkantys tikrovės. Elektroninių ryšių kontrolės metu užfiksuoti duomenys (SMS žinutės) bei liudytojo R. S. parodymai buvo ištirti ir patikrinti apygardos teisme, o Apeliacinis teismas argumentuotai pasisakė dėl jų patikimumo.
Dėl nuteistojo A. V. kasacinio skundo prokuroras nurodo, kad jis ne visiškai atitinka kasacinio skundo formai ir turiniui keliamus reikalavimus, nes prašymas subendrinti bausmes išdėstytas aprašomojoje dalyje ir gali būti tik numanomas iš konteksto, o prašymas sušvelninti bausmę grindžiamas BPK 376 straipsniu, reglamentuojančių ne Aukščiausiojo Teismo sprendimų rūšis, o įgaliojimų ribas. Nuteistojo argumentas, jog teismai nepagrįstai ir neteisėtai pripažino jį veikusį organizuota grupe su nuteistaisiais A. S., A. K. ir V. B., kad neįvertino jam palankių duomenų – jo paties, V. B. ir A. S. parodymų, neatitinka bylos medžiagos. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino visus bylos duomenis ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų tarpusavio sąveikos, teisingumo bei svarumo. Apeliacinis teismas analogiškus apeliacinio skundo argumentus nuodugniai patikrino. Teismas taip pat pagrįstai pripažino A. V. pavojingu recidyvistu ir savo sprendimą argumentavo. Tokį sprendimą Apeliacinis teismas patikrino ir, pagrįsdamas jį bei paaiškindamas motyvus, paliko galioti. Dėl nuteistojo A. V. argumento įskaičiuoti į paskirtą bausmę anksčiau atliktos bausmės dalį prokuroras pažymi, kad teismas, bendrindamas bausmes, to daryti neprivalėjo. Apeliacinis teismas revizavo ir pagrindė tokį apygardos teismo sprendimą. Dėl visų A. V. prašymų apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir savo sprendimus pagrindė.
Dėl nuteistosios E. V. kasacinio skundo prašymo sušvelninti bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti minimalią įstatyme nustatytą laisvės atėmimo bausmę, prokuroras pažymi, kad jis yra nelogiškas, nes už jos padarytą nusikaltimą įstatyme numatyta minimali dešimties metų laisvės atėmimo bausmė, o jai paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Kasatorė siekia, kad jai būtų dar labiau sušvelninta laisvės atėmimo bausmė. Tačiau toks prašymas nepagrįstas, nes abiejų instancijų teismai ne formaliai, o išsamiai išnagrinėjo ir įvertino E. V. asmenybę apibūdinančius duomenis, nusikalstamus veiksmus, jos vaidmenį nusikaltime, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir padarė teisiškai pagrįstas išvadas dėl galimybės dar labiau švelninti įstatymo numatytą bausmę nebuvimo. Baudžiamajame kodekse nėra numatytos to švelninimo ribos ar apimtis, todėl žemesnės instancijos teismai nebuvo įpareigoti paskirti atitinkamo dydžio ar rūšies bausmes. Šiuo konkrečiu atveju nuteistajai už labai sunkaus nusikaltimo padarymą bausmė buvo sumažinta perpus.
Nuteistųjų V. B., A. V., A. S. ir E. V. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nenagrinėtinų V. B., A. V. ir A. S. kasacinių skundų argumentų
Kasatoriai teigia, kad jų kaltė padarius nusikalstamas veikas, už kurias nuteisti, neįrodyta, kad teismai neteisingai (jų manymu) vertino bylos įrodymus. Šiuos teiginius argumentuoja tuo, kad įrodymais nustatytos aplinkybės dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis esą rodo kiekvieno iš dalyvavusiųjų darant atitinkamas veikas ne bendrą veikimą, o atskirą, savarankišką, turint skirtingus interesus, bet neturint tikslo tokias medžiagas platinti pataisos namuose. Neigdami teismų nustatytus faktus bei jų įrodytumą kasatoriai tai grindžia tuo, kad tiesiog nurodo kitokias, jų manymu, tikrąsias faktines aplinkybes, t. y. šiuo atveju nurodo argumentus, kurie yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas (jie buvo išnagrinėti bei išspręsti).
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas skundžiamus teismų nuosprendžius ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas netiria ir iš naujo nevertina bylos įrodymų, nenustatinėja faktinių aplinkybių, o nagrinėdamas bylą, vadovaudamasis BPK 369 straipsnyje nustatytais apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, sprendžia, ar nepadaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, ar tinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas. Taigi tie kasacinių skundų argumentai dėl veikų įrodytumo, kurie nesusiję su teisės taikymu, nenagrinėjami, nes nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Dėl V. B., A. V. ir A. S. kasacinių skundų argumentų dėl BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio nuostatų pažeidimų
Kasatorių manymu, teismai padarė esminių BPK normų pažeidimų: V. B. nurodo, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnis, 301 straipsnio 1 dalis, A. V. – BPK 20 straipsnis, 301 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnis, A. S. – BPK 20 straipsnis, 22 straipsnio 3 dalis, 301 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnis. Kasatoriai teigia, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas – neobjektyvus, tendencingas ir šališkas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis neparemtas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, o apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos ir išsamiai neišnagrinėjo jų apeliacinių skundų argumentų bei į juos neatsakė.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šie kasatorių teiginiai daugiausia argumentuojami ne konkrečiais nurodytų BPK normų pažeidimais, o tiesiog nesutinkama su teismų padarytomis jiems nepalankiomis išvadomis, tačiau vien tai nereiškia, kad teismai šališkai vertino bylos įrodymus ir kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinius skundus, jų neišnagrinėjo ar neatsakė į jų argumentus.
Kasatorių teiginiai nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Pažymėtina, kad analogiškus nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus kruopščiai išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas, kuris išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą sprendžiant jų baudžiamosios atsakomybės klausimus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas V. B. bei A. V. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, V. B. bei A. S. – numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 2 dalyje, pagrindė teisėtai byloje surinktų, teisiamajame posėdyje, kaip reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos, išnagrinėtų įrodymų (atitinkančių BPK 20 straipsnio 1–4 dalis) visetu. Kasatoriai (tarp jų – ir A. S.) turėjo galimybę aktyviai dalyvauti teisiamojo posėdžio metu tikrinant įrodymus, užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, teikti naujus įrodymus, duoti paaiškinimus apie tiriamas bylos aplinkybes ir savo teisėmis, nustatytomis BPK 22 straipsnio 3 dalyje, pasinaudojo. Iš naujo vertindamas bylos įrodymus apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotas išvadas, kad faktus apie tai, jog V. B. su A. V. ir V. B. su A. S., veikdami organizuota grupe (dalyvaujant ir kitiems asmenims), padarė jiems inkriminuotas (ir apkaltinamajame nuosprendyje aprašytas) nusikalstamas veikas, patvirtina patikimi ir pakankami įrodymai. Paneigdamas nuteistųjų versijas apeliacinės instancijos teismas aptarė tiek kasaciniuose skunduose nurodytus, tiek kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius reikšmingas bylai aplinkybes (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Konstatuodamas įrodytomis pripažintų, teisinę reikšmę turinčių faktinių aplinkybių buvimą ir jas visas atskleisdamas, apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimą grindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, t. y. vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytais reikalavimais. Apeliacinės instancijos teismas patikrino kasatorių V. B., A. V. ir A. S. veikų įrodytumą nepažeisdamas BPK 20 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, o savo sprendimą (atmesdamas jų apeliacinius skundus bei pripažindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisingu) motyvavo, kaip to reikalauja BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatos. Kasatorių argumentai, kuriais jie savaip interpretuoja kaltinančių įrodymų turinį bei jų vertinimą, teismo išvadų nepaneigia.
Kasatorius V. B. nepagrįstai teigia, kad dėl to, jog apeliacinės instancijos teismas atmetė jo prašymą ir neapklausė nuteistojo A. K. bei liudytojų J. L. ir V. L., buvo iš esmės pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka V. B. prašė apklausti A. K. ir V. L., kurie (taip pat kasaciniame skunde minima J. L.) buvo apklausti pirmosios instancijos teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė prašymą pakartotinai apklausti šiuos asmenis, o jų parodymų patikimumą įvertino, nuosprendyje pasisakydamas dėl atitinkamų V. B. (kartu ir kitų nuteistųjų) apeliacinio skundo argumentų. Pažymėtina, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, tačiau tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas ištyrė prašomus dar kartą tirti įrodymus ir jų tyrimą atliko išsamiai, jų netirdamas apeliacinės instancijos teismas nepažeidžia BPK nuostatų. Apeliaciniame procese teismui nustatyta pareiga patikrinti bylą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo pažeista. Kasatoriaus V. B. teiginiai, kad A. K. parodymus (jį kaltinančius) išprovokavo ikiteisminio tyrimo pareigūnai, pasinaudoję šio priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, taip pat kad pareigūnai naudojo psichologinę prievartą prieš kasatorių, nėra paremti teisiniais argumentais.
Pasak kasatoriaus A. S., apeliacinės instancijos teismas nepatikrino telefoninių pokalbių išklotinių, todėl šių duomenų negalėjo pripažinti įrodymais (BPK 20 straipsnio 3 dalis), be to, minėti duomenys neturi įrodomosios reikšmės. A. S. manymu, apeliacinės instancijos teismas taip pat nepatikrino ir neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų dėl liudytojo R. S., kaip suinteresuoto policijos pareigūno, parodymų vertinimo, o S. Š., su kuriuo bendravęs R. S., parodė apie judviejų pokalbio turinį (ką S. Š. sakęs dėl A. S. prašymo paimti narkotikus) nebuvo apklaustas BPK 179, 188 straipsniuose nustatyta tvarka; dėl to minėtų asmenų parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų, o jų vertinimas – BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Pirma, kasatoriaus A. S. nurodyti įrodymai buvo ištirti teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme, t. y. išklausyti telefoninių pokalbių garso įrašai, apklaustas liudytojas R. S. ir nuteistasis (toje pačioje byloje) S. Š., kurie davė parodymus aiškinantis bylai reikšmingas, iš jų – ir kasatoriaus nurodytas – aplinkybes. Antra, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal paduotą A. S. apeliacinį skundą, minėtus įrodymus vertino ir nuosprendyje padarė motyvuotas išvadas.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad esminių BPK pažeidimų, kurie būtų sukliudę priimti jų byloje teisingą sprendimą, nepadaryta (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Dėl BK 25 straipsnio 3 dalies taikymo kasatorių V. B., A. V. ir A. S. veikoms
Kasatorių teiginiai, kad byloje nenustatytos aplinkybės, rodančios, jog nusikalstamas veikas jie padarė organizuota grupe, yra nepagrįsti. Iš teismų sprendimų turinio matyti, jog visi jie neteisėtai disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis veikiant organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis), be to, bendrininkaudami su tokiai grupei nepriklausančiais kitais asmenimis.
BK 25 straipsnio 3 dalyje numatyti organizuotos grupės požymiai yra, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Šie požymiai konkrečiai atskleisti aprašant įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, taip pat teisiškai įvertinti apkaltinamajame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl organizuotos grupės buvimo, V. B. kaip organizatoriaus vaidmens (BK 24 straipsnio 4 dalis), A. V., A. S., kaip organizuotos grupės narių, indėlio dalyvaujant nusikalstamų veikų, už kurias jie nuteisti, padaryme. Nustatyta, kad šie bendrininkai susitarė padaryti labai sunkų ir sunkų nusikaltimus ir juos padarė: V. B. ir A. V. – BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką; V. B. ir A. S. – BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Šiais tikslais V. B. suvienijo ir nukreipė kitų bendrininkų pastangas, organizavo ir derino jų veiksmus, numatė priemones ir būdus, kaip disponuoti narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Taip, V. B. vadovaujant, jo nurodymu A. K. (pripažintas organizuotos grupės nariu) narkotines medžiagas pirko, gabeno ir perdavė kitiems asmenims (E. V., S. Š.). A. V. pasirūpino, kad jo žmona E. V. paimtų iš A. K. labai didelį kiekį narkotinės medžiagos (heroino) bei psichotropines medžiagas iš kitų asmenų ir jas atgabentų į Marijampolės pataisos namus (kur jis, taip pat V. B. tuo metu atliko bausmę). A. S. surado Klaipėdos mieste asmenį – S. Š., galintį tarpininkauti disponuojant narkotinėmis medžiagomis; šis iš A. K. paėmė pastarojo įgytas narkotines medžiagas – didelį kiekį heroino – ir laikinai paslėpė. V. B., organizuodamas abiejų nusikaltimų padarymą, inicijavo pinigų už įgytas narkotines ir psichotropines medžiagas pervedimą į A. K. sugyventinės I. R. vardu atidarytas banko sąskaitas (atitinkamas sumas į jas pervedė D. B., J. L. ir D. V.). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptartas organizuotos grupės bendrininkų pasiskirstymas vaidmenimis, įvardyti kiekvieno jų konkretūs suderinti veiksmai, jų eiga, ryšiai įgyvendinant bendrus nusikalstamus ketinimus. Pagal byloje nustatytas ir teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes kasatorių V. B., A. V. ir A. S. veikoms baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.
Dėl BK 27 straipsnio nuostatų taikymo kasatoriams V. B. bei A. V. ir jų kasacinių skundų argumentų dėl bausmių paskyrimo (atsižvelgiant į pavojingo recidyvo pripažinimą)
Pasak nuteistųjų V. B. ir A. V. jie nepagrįstai pripažinti pavojingais recidyvistais (BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktas). V. B. šį teiginį argumentuoja tuo, kad teismai, vertindami bylos aplinkybes, šališkai akcentavo tai, kas neigiamai jį apibūdina, nors jis nepažeidžia įstatymų, laisvės atėmimo vietos taisyklių. A. V. atkreipia dėmesį, kad jis yra priklausomas nuo narkotikų (o tai yra liga), todėl ir nusikalto siekdamas jų įsigyti; be to, nei prieš E. V., nei prieš A. V. nenaudojo prievartos, dėl jo veikos pavojaus visuomenei nekilo. Abiejų kasatorių manymu, BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punkto netaikymas leistų sušvelninti ir jiems paskirtas bausmes, kurios yra per griežtos.
Kasatorių teiginiai atmestini, jų nurodyti argumentai nėra pagrįsti.
Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. BK 27 straipsnio 2 dalyje, be kitų atvejų, 1 punkte nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo, turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą. Pagal to paties straipsnio 3 dalį teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu.
Nustatyta, kad V. B. ir A. V., atlikdami laisvės atėmimo bausmes už labai sunkų nusikaltimą (abu nuteisti už tyčinius nužudymus), padarė kitą labai sunkų nusikaltimą (V. B. – dar ir sunkų nusikaltimą). Tai atitinka BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą sąlygą, kuriai esant nusikaltimus padaręs asmuo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu. Abiejų instancijų teismai taip pat vadovavosi BK 27 straipsnio 3 dalies nuostatomis, t. y. atsižvelgė į reikšmingas šio klausimo išsprendimui bylos aplinkybes – V. B. ir A. V. asmenybes apibūdinančius faktus, jų dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas pobūdį ir kitas. Pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl kasatorių pripažinimo pavojingais recidyvistais patikrinęs apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje išsamiai pasisakė dėl nuteistųjų V. B. ir A. V. apeliacinių skundų argumentų, kuriuos jie analogiškai nurodo ir kasaciniuose skunduose, ir atmesdamas juos kaip nepagrįstus padarė motyvuotas išvadas, kad pagal bylos aplinkybes BK 27 straipsnio nuostatos taikytos tinkamai. BK 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė; kitokia bausmė pavojingam recidyvistui gali būti skiriama tik šio kodekso 62 straipsnyje numatytais pagrindais. Taigi, vadovaujantis šiomis nuostatomis, taip pat kitomis BK bendrosios dalies normomis, reglamentuojančiomis bausmės skyrimo klausimus, ir BK specialiosios dalies – 260 straipsnio 3 dalyje numatytomis sankcijomis už padarytas nusikalstamas veikas, V. B. ir A. V., pripažintiems pavojingais recidyvistais, paskirtos atitinkamos bausmės. Kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas ir tenkinti kasatorių skundų.
Dėl kasatoriaus A. V. prašymo sušvelninti bausmę
A. V. prašymas sušvelninti bausmę argumentuojamas netinkamu BK 27 straipsnio taikymu bei tuo, kad į bausmės laiką turėtų būti įskaitytas ankstesniu 2009 m. sausio 23 d. nuosprendžiu paskirtos ir atliktos bausmės laikas.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su A. V. pripažinimu pavojingu recidyvistu (BK 27 straipsnis), šioje nutartyje yra pasisakyta.
Dėl A. V. prašymo įskaityti į bausmės laiką Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 23 d. nuosprendžiu (kuriuo jis nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų) paskirtą ir atliktą bausmę teisėjų kolegija pažymi, kad analogišką argumentą nuteistasis nurodė ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu pasisakė, motyvuotai nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas subendrino pagal du nuosprendžius nuteistajam A. V. paskirtas bausmes, teisingai taikydamas BK 64 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika, nuostatas. Pirmosios instancijos teismas taikė švelnesnį bausmių subendrinimo būdą (dalinį bausmių sudėjimą): prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo ankstesniu 2009 m. sausio 23 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį – penkerius metus (kai neatlikta bausmės dalis yra daugiau negu septyneri metai). Pažymėtina, kad pagal BK 63 straipsnio 9 dalį į bausmės laiką įskaitoma bausmė, atlikta pagal ankstesnį nuosprendį, tokiu atveju, kai asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikalstamą veiką. Tačiau šiuo atveju tokių aplinkybių nėra, nes A. V. naują nusikalstamą veiką padarė po 2009 m. sausio 23 d. nuosprendžio priėmimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas paskiriant A. V. galutinę subendrintą bausmę pritaikytas tinkamai, dėl kasaciniame skunde nurodytų aplinkybių jos švelninti nėra teisinio pagrindo.
Dėl E. V. kasacinio skundo
Nuteistoji E. V. teigia, kad jai paskirta laisvės atėmimo bausmė (savo dydžiu) yra per griežta. Prašymą sutrumpinti laisvės atėmimo bausmės trukmę kasatorė grindžia BK 41, 54 straipsnių nuostatomis, nurodo teismų nustatytas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuotas aplinkybes (apibūdinančias veikos pavojingumą, jos asmenybę, šeiminę padėtį ir pan.), kurias, pasak E. V., teismas įvertino formaliai.
Pažymėtina, kad apeliaciniu skundu E. V. prašė neskirti jai su laisvės atėmimu susijusios bausmės, tačiau iš esmės nurodė tuos pačius argumentus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas bausmės teisingumo klausimą, pasisakydamas tiek dėl jos rūšies, tiek dėl dydžio, išsamiai atsakė į nuteistosios skundo argumentus. Teismas įvertino E. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, taip pat visas kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės paskyrimui, iš jų – ir nurodytas kasaciniame skunde, ir, pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalį, paskyrė nuteistajai švelnesnę bausmę (laisvės atėmimą penkeriems metams) negu numatyta įstatyme už jos padarytą nusikalstamą veiką (BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo dešimties iki penkiolikos metų). Tuo tarpu kasatorė, akcentuodama tik jai palankias aplinkybes (kuriomis argumentuoja teisingumo principo pažeidimą), nepagrįstai teigia, jog teismas formaliai jas įvertino. Pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama nusikaltimą (ar baudžiamąjį nusižengimą) padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnis), jos paskirtis (ir teisingumo principas) įgyvendinama, kai laikomasi ir BK 54 straipsnyje įtvirtintų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgiama į šio straipsnio 2 dalyje nurodytas (ir byloje nustatytas) aplinkybes. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvados yra motyvuotos, atitinka BK 41, 54 straipsnių nuostatas; kitaip vertinti byloje nustatytų aplinkybių ir švelninti E. V. paskirtos bausmės dydį teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Baudžiamasis įstatymas, skiriant E. V. bausmę, taikytas tinkamai (BPK 369 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija pagal kasacinių skundų argumentus nenustatė BPK 369 straipsnyje įtvirtintų skundžiamų teismų sprendimų naikinimo ar keitimo pagrindų, todėl jie pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistųjų V. B., A. V., A. S. ir E. V. kasacinius skundus.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Viktoras Aidukas
Dalia Bajerčiūtė
