V. A. pagal BK 176 str., 172 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-341/2012

Teisminio proceso Nr. (nesuteiktas)

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.13.1;

2.1.15.1.2;

2.1.15.3;

2.4.1.1;

2.4.2.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. (V. A.) ir civilinio atsakovo UAB „P“ atstovo kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

Iš civilinio atsakovo UAB „P“ priteista nukentėjusiajam Vladui J. 2018,20 Lt turtinei ir 60000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 8606,40 Lt gydymo išlaidų Valstybinės ligonių kasos naudai.

Iš nuteistojo V. A. priteista 1500 Lt V. J. advokato paslaugoms apmokėti ir 59,90 Lt proceso išlaidų valstybei.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis, kuria Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio pašalinta aplinkybė, kad V. A. pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies ir Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarkos 38 punkto reikalavimus. Kita nuosprendžio dalis nekeista.

Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės ir civilinio atsakovo UAB „P“ apeliaciniai skundai atmesti.

Iš nuteistojo V. A. nukentėjusiojo V. J. naudai priteista 1500 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti ir 73,79 Lt proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimo ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu su pakeitimu, padarytu apeliacinės instancijos teismo nutartimi, V. A. nuteistas už tai, kad pažeidė darbų saugos įstatymuose, teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmogui.

Būdamas UAB „P” darbų vadovu, tiesiogiai atsakingu už darbų saugą, V. A. pažeidė 2003 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo Nr. IX-1672 (toliau - Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas) 39 straipsnio 1 dalį, nes neįvertino rizikos darbo vietoje – iškasus apie 2 m gylio tranšėją (nuo kelio pusės) esant smėlio, žvyro ir juodžemio gruntui, buvo montuojami kanalizacijos vamzdžiai neįrengus iškasos šlaitų tvirtinimo ir nesant reikalaujamam šlaito aukščio santykiui su jos pločiu; jis taip pat pažeidė Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje Nr. DT 5-00, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346 (toliau - Saugos ir sveikatos taisyklės statyboje), 50, 50.1, 50.2, 50.3 punktus, nes neapžiūrėjo iškasos grunto šlaito ir nepanaudojo tinkamų saugos priemonių. Dėl to 2007 m. gruodžio 19 d., apie 16.15 val., Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), kasant 2 m gylio tranšėją, įvyko nelaimingas atsitikimas. UAB „P” vamzdynų klojėjams V. J. ir N. K. įlipus į iškastą tranšėją ir vykdant vamzdžių sujungimo darbus, nuslinko tranšėjos šlaitas ir žemė juos užgriuvo bei prispaudė. Dėl to V. J. buvo sumušta ir suspausta apatinė liemens-pilvo dalis, kairė krūtinės ląstos pusė, padaryti gaktikaulio šakų lūžiai, kairiojo klubakaulio lūžiai, t. y. sunkus sveikatos sutrikdymas, o N. K. buvo sumušta dubens sritis ir padarytas dešinio gaktikaulio viršutinės šakos lūžis, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. A. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagal nuteistojo apeliacinį skundą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė tik nuteistąjį kaltinančiais įrodymais, tačiau neatsižvelgė ir nevertino jį teisinančių įrodymų, taip pažeidė BPK 1 straipsnį, įpareigojantį teismą imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybes dėl Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies bei Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarkos 38 punkto reikalavimų pažeidimų, tačiau nevertino jų reikšmės sprendžiant dėl kasatoriaus atsakomybės ir už kitų byloje nustatytų norminių teisės aktų pažeidimą.

Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog BK 176 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra blanketinė, tačiau, spręsdamas priežastinio ryšio klausimą, vertino tik kasatoriaus, kaip darbų vadovo, veiksmų atitikimą teisės aktų reikalavimams ir visai neatsižvelgė į nukentėjusiųjų veiksmus darbo vietoje, nevertino, ar jie tinkamai laikėsi jiems privalomų teisės aktų reikalavimų. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad nelaimingą atsitikimą darbo vietoje lėmė nukentėjusiųjų didelis neatsargumas ir teisės aktų nesilaikymas, šis teismas atmetė deklaratyviai konstatavęs, kad tokie apeliacinio skundo teiginiai vertintini kritiškai. Spręsdamas klausimą dėl nelaimingo atsitikimo priežasties, teismas nukentėjusiųjų V. J. ir N. K. veiksmus turėjo vertinti remdamasis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 33 straipsniu, kuriame nustatytos šios darbuotojo pareigos: vykdyti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminių dokumentų reikalavimus ir darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, su kuriais jie supažindinti ir apmokyti juos vykdyti, rūpintis savo ir kitų darbuotojų sauga ir sveikata remiantis savo žiniomis ir vadovaujantis padalinio vadovo, darbdaviui atstovaujančio asmens duotais nurodymais. Be to, šiame straipsnyje nustatyta darbuotojo pareiga nedelsiant pranešti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui apie situaciją darbo vietose, darbo patalpose ar kitose įmonės vietose, kuri, jų įsitikinimu, gali kelti pavojų darbuotojų saugai ir sveikatai, taip pat pranešti darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai, padalinio vadovui, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai ar jos darbuotojams, darbdaviui atstovaujančiam asmeniui apie darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimus, kurių patys pašalinti negali arba neprivalo. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiųjų veiksmų šiuo aspektu visiškai nevertino. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusiųjų V. J. ir N. K. neatsargumas, neatsakingumas, nesilaikymas norminių teisės aktų reikalavimų atliekant jiems pavestus darbus, nepranešimas darbų vadovui apie pasikeitusias darbo sąlygas ir buvo nelaimingo atsitikimo, kurio metu šie darbuotojai nukentėjo, priežastimi.

Vertindamas įvykio aplinkybes, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad vienas tranšėjos kraštas buvo tinkamai nušlaituotas, todėl dirbantiesiems buvo gerai žinoma darbų atlikimo tvarka. Nukentėjusiųjų patirti sužalojimai padaryti nuošliaužos ir pagal savo pobūdį negalėjo būti padaryti jiems dirbant, t. y. esant stovimoje padėtyje. Teismas nevertino liudytojo A. B. parodymų, kad jis prieš įvykį nukentėjusiems padaręs pastabą dėl to, kodėl jie darbo metu sėdi ir nedirba, neatsižvelgė į liudytojo R. S., kuris turėdamas didesnę tokio darbo patirtį, padėjo V. J. ir N. K. atkasti vamzdžius, buvo įvykio vietoje ir matė ten esančią situaciją. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad ekskavatorininkas G. V. tranšėją kasė nuo kelio (tai draudžiama) ir taip pažeidė savo pareiginės instrukcijos reikalavimus, nes „pasikasė po asfaltu“ ir tai galėjo nulemti nelaimingą atsitikimą. Dienos pabaigoje darbo vietoje galėjo būti girtaujama. Nukentėjusieji toje pačioje vietovėje, tokiuose pat objektuose, kurie vienas nuo kito nutolę nedideliais atstumais, dirbo ne pirmą dieną, tvarkingai ir saugiai, o tai reiškia, kad jie saugaus darbo reikalavimus puikiai žinojo ir juos vykdė.

Kasaciniame skunde teigiama, kad darbų vadovas jokiais norminiais aktais nėra įpareigotas nepertraukiamai stebėti, kaip darbuotojas, tinkamai supažindintas su darbų saugos reikalavimais, atlieka darbą visą darbo dieną. Darbuotojas, savarankiškai sąmoningai pasirinkęs nesaugų darbo užduoties įvykdymo būdą, siekdamas mažiausiomis fizinėmis sąnaudomis atlikti darbdavio užduotį, kai jis tiesiogiai pats privalo užsitikrinti saugų darbą (nušlaituoti kraštus), pažeidžia darbų saugos reikalavimus, todėl jam tenka pažeidimo teisinės pasekmės. Kasatoriaus nuomone, išdėstytos aplinkybės rodo, kad šioje situacijoje nėra jo, kaip darbų vadovo, kaltės (BK 2 straipsnis), būtinos baudžiamajai atsakomybei kilti.

Be to, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo nuteistojo V. A. apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, kad jis negali būti šios nusikalstamos veikos subjektu. Teismas vertino tik bendruosius subjektui keliamus reikalavimus – pakaltinamumą, amžių, taip pat tai, kad pagal generalinio direktoriaus patvirtintus Darbų vadovo (meistro) pareiginius nuostatus, darbų vadovas yra tiesioginis vadovas ir gamybos organizatorius paskirtame darbų objekte, atsako už saugą darbe, priešgaisrinę saugą objekte, vidaus tvarkos reikalavimų vykdymą. Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į kasatoriaus turimus kvalifikacijos atestatus, Panevėžio skyriaus darbo inspekcijos nelaimingo atsitikimo darbe akte įvertintas įvykio aplinkybes, liudytojais apklaustų T. D. ir R. T. parodymus teisme, kurie prieštarauja apeliacinės instancijos teismo padarytoms išvadoms.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje suformuluotos išvados neparemtos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teismo ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nurodyti pažeidimai laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nes jis sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus spendimus.

Kasaciniu skundu civilinio atsakovo UAB „P“ atstovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl esminių jo apeliacinio skundo argumentų, nepaaiškino, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, taip pažeidė BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalis. Teismo pareiga surašyti aiškų ir suprantamą baigiamąjį aktą kildinama iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), tačiau apeliacinės instancijos teismas šio reikalavimo nesilaikė.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BPK 312 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu. Skundžiamoje nutartyje teismas padarė išvadą, kad civilinio atsakovo apeliaciniame skunde yra dvi grupės argumentų, iš kurių viena grupė susijusi su nuteistojo nuteisimu ir negali būti apeliacijos dalyku, o kita grupė susijusi su civiliniu ieškiniu, todėl, nors ir nagrinėtina apeliacine tvarka, tačiau yra nereikšminga, neduodanti pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konkrečiai nenurodė, kurie apeliacinio skundo argumentai negali būti nagrinėjami apeliacine tvarka, o dėl kurių pasisakoma. Kasatoriaus nuomone, šis teismas neišnagrinėjo nė vieno jo apeliacinio skundo argumento, o tik formaliai nurodė, kad žalos atlyginimo pagrindą sudaro CK 6.245-6.250, 6.263, 6.284 straipsniai, Darbo kodekso, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas. Toks teismo teiginys taip pat nepagrįstas, nes ne materialinė norma, bet veiksmas (neveikimas) gali būti žalos atlyginimo pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė rungimosi principą, įtvirtinta BPK 7 straipsnyje, nes buvo ignoruotos civilinio atsakovo teisės ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad apeliacijos dalyku nepripažįstami argumentai, tiesiogiai susiję su civiliniu ieškiniu ir jo dydžiu, o būtent, kad nebuvo įvertinta bylos įrodymų visumą, liudytojų A. K., A. B. parodymai, civilinio atsakovo atstovų paaiškinimai ir atsikirtimai. Tik tinkamai įvertinus šiuos įrodymus įmanoma nustatyti nuteistojo kaltę ir kad būtent šis asmuo padarė žalos. Kasatoriaus nuomone, ne vadovas ar darbų vykdytojas privalėjo nušlaituoti tranšėjos kraštus, bet ekskavatorininkas. Pats nukentėjusysis neįvykdė pareigos paruošti objektą saugiam darbui, todėl yra pagrindas arba išteisinti nuteistąjį nesant jo kaltės ir kartu atmesti civilinį ieškinį, arba atsižvelgti į nukentėjusiojo didelį neatsargumą ir atleisti jį nuo civilinės atsakomybės arba gerokai sumažinti jos dydį. Nelaimingas atsitikimas nukentėjusiajam dirbant iš viso negalėjo įvykti, jis galėjo įvykti tik jam sėdint tranšėjoje, nors nukentėjusysis pagal pareiginę instrukciją to daryti negalėjo. Nukentėjusiesiems buvo gerai žinomos saugaus darbo sąlygos, todėl aplinkybė, tinkamai, ar ne jie buvo instruktuoti, teisiškai yra nereikšminga ir civilinis ieškinys, nenustačius nuteistojo kaltės, turi būti atmestas. Pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų, leidžiančių tinkamai taikyti CK 6.253 straipsnio 1 dalį, nes pagal bylos medžiagą nukentėjusysis, būdamas ypač neatsargus, pats prisiėmė žalos atsiradimo riziką, taigi civilinis atsakovas turėjo būti atleistas nuo civilinės atsakomybės arba ji turėjo būti gerokai sumažinta.

Kasatorius nurodo, kad civilinis atsakovas ir jo atstovai apeliacine tvarka gali ginčyti civilinio ieškinio dydį, jo priteisimo pagrįstumą, su civiliniu ieškiniu susijusius įrodymus, kitus su civiliniu ieškiniu susijusius klausimus. Civilinio atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašė nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tačiau nepateikė prašymų, susijusių su veikos kvalifikavimu ir bausmės skyrimu. Kasatorius pažymi, kad tek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo priteisimas galimas tik tuo atveju, jei asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, todėl civilinis atsakovas gali pasisakyti ir dėl įrodymų, kurių pagrindu asmuo pripažintas kaltu, teikti savo argumentus dėl visų klausimų, jeigu jų sprendimas gali lemti civilinio ieškinio priteisimą ar jo dydį. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, apeliaciniame skunde nėra nė vieno argumento ir motyvo, kuris nebūtų susijęs su civiliniu ieškiniu ar jo dydžio nustatymu. Kasatoriaus nuomone, BPK 312 straipsnio 3 dalis leidžia kelti visus klausimus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai gali lemti pareigos atlyginti žalą atsiradimą ar jos dydį, ir šie klausimai yra tinkamas apeliacinio skundo pagrindas. Tai patvirtina BPK 312 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad apeliacinis skundas paduodamas bet kokiais pagrindais ir motyvais.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė civilinį atsakovą, todėl pažeidė BPK 111 straipsnio 1 dalį. Civiliniu atsakovu yra ne darbdavys, bet asmuo, kuris materialiai atsako už nuteistojo padarytą žalą, t. y. draudimo bendrovė. Byloje yra informacijos, kad civilinis atsakovas yra apdraudęs savo darbuotojus (CK 6.254 straipsnis), o tai reiškia, kad civilinis atsakovas atsako tik tada, jei draudimo atlyginimo nepakanka žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas siekė nukentėjusiųjų (civilinių ieškovų) ir civilinių atsakovų interesų kompromiso. Šio teismo nutartyje, nesant jokių įrodymų apie neturtinės žalos mastą, teigiama, kad nukentėjusiam priteista reali, teismų praktiką atitinkanti suma, visiškai nemotyvuojant, būtent kokiose bylose suformuota ši tariamai egzistuojanti praktika.

Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad byloje buvo iš esmės pažeista BPK 115 straipsnio 1 dalis, nes ieškinys tenkintas nesant įrodymų, pagrindžiančių jo pagrįstumą ir dydį, taip pat BPK 115 straipsnio 2 dalis, nes, esant visoms išvardytoms sąlygoms, ieškinio dydžio klausimas nebuvo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo nuteistojo V. A. ir civilinio atsakovo atstovo kasacinius skundus atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje detaliai ir argumentuotai pasisakyta dėl V. A. skundo argumentų, išanalizuoti ir įvertinti faktiniai duomenys, pagrindžiantys jo kaltę, todėl BPK 320 ir 332 straipsnių nuostatos nepažeistos.

Anot prokurorės, kasatorius nepagrįstai teigia, kad jis nėra BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas. Nutartyje nurodyta, kad V. A. atitinka šio nusikaltimo subjekto kriterijus, nes dėl savo tarnybinės padėties bei su tuo susijusių specialių įgaliojimų yra atsakingas už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi. 2001 m. liepos 30 d. UAB „P“ generalinio direktoriaus patvirtintuose Darbų vadovo (meistro) pareigybiniuose nuostatuose nustatyta, kad darbų vadovas yra tiesioginis vadovas ir gamybos organizatorius paskirtame darbų objekte, atsako už saugą darbe, priešgaisrinę saugą objekte, vidaus tvarkos reikalavimų vykdymą. V. A. buvo darbų vadovas, įvykio dieną jis buvo paskirtas vadovauti nuotekų ir vandentiekio tinklų remonto darbams, šios aplinkybės neginčija ir pats nuteistasis.

Atmestinas kasatoriaus teiginys, kad nenustatytas priežastinis ryšys tarp darbų saugos įstatymuose nustatytų darbų saugos reikalavimų pažeidimų ir kilusių padarinių. Iš 2008 m. sausio 21 d. nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktų Nr. 38/5 ir Nr. 37/4 matyti, kad juose įvardijamos šios nelaimingo atsitikimo darbe priežastys: netinkamas pavojingų darbų organizavimas ir vykdymas statybvietėje, netinkamas darbo vietos įrengimas, darbo atlikimas nustatyta tvarka neapmokyto ir (ar) neatestuoto, neinstruktuoto saugos ir sveikatos darbe klausimais asmens. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2010 m. gegužės 7 d. ekspertizės akte Nr. 11-996(10) taip pat nurodyta, kad nelaimingą atsitikimą lėmė iškasos kasimas stačiu nesutvirtintu šlaitu ir reikiamų saugos priemonių, užtikrinančių šlaitų patikimumą, nenaudojimas. Šią ekspertizės akte pateiktą savo išvadą ekspertas T. Dėjus patvirtino teisiamojo posėdžio metu. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais nustatyta, kad būtent V. A. vadovavo darbams bei prižiūrėjo šių darbų saugų atlikimą. Tai patvirtino ir teismo posėdyje apklaustas UAB „P“ technikos direktorius A. K. Be to, liudytojas G. V. parodė, kad V. A. neleido nušlaituoti duobės krašto, kad nereikėtų daužyti asfalto dangos. Nustatęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nelaimingą atsitikimą ir dėl jo kilusius padarinius lėmė tai, jog V. A. neįvertino rizikos darbo vietoje, neapžiūrėjo iškasos grunto šlaito ir nepanaudojo tinkamų saugos priemonių.

Teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, įvertino ir nuteistojo teiginius apie pačių nukentėjusiųjų tikėtiną neatsargumą, netinkamą elgesį išgėrinėjant nelaimingo atsitikimo vietoje ir motyvuotai, remdamasis bylos duomenimis, juos atmetė. Ekspertizės akte Nr. 11-996(10) nurodyta, kad, atsižvelgiant į tai, jog statybos darbų technologinis projektas nebuvo parengtas ir darbuotojai nebuvo tinkamai instruktuoti darbo vietoje apie tai, kaip saugiai iškasti gruntą ir kaip atlikti darbus iškasoje, nėra pagrindo teigti, jog V. J., N. K. ir G. V. veiksmai neatitiko jiems privalomų darbuotoju saugos ir sveikatos normų teisės aktų reikalavimų. Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo akte Nr. 38/5 nurodyta, kad V. J. įvykio metu buvo blaivus. Šie duomenys užfiksuoti VšĮ Panevėžio apskrities ligoninės išduotoje pažymoje Nr. K2-3397. Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo akte Nr. 37/4 nurodoma, kad nenustatytas faktas, jog N. K. įvykio metu buvo neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar kitų medžiagų.

Ištyręs byloje esančius įrodymus bei papildomai atlikęs įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, nepaisant dalies kaltinime nurodytų aplinkybių pašalinimo, dėl kitų kaltinime išvardytų teisės aktų pažeidimų V. A. kaltė pasitvirtino. Jo veiksmuose nustačius BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, konstatuota, kad nuteistojo veiksmų turinys, nors ir susiaurintas, bet visiškai atitiko nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad civilinio atsakovo atstovo argumentai dėl jo apeliacinio skundo neišnagrinėjimo yra nepagrįsti. BPK 312 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu. Tai suprantama kaip civilinio atsakovo teisė ginčyti civilinio ieškinio dydį, jo priteisimo pagrįstumą, su civiliniu ieškiniu susijusius įrodymus. Tuo tarpu civilinio atsakovo apeliaciniame skunde iš esmės buvo ginčijami pirmosios instancijos nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiama nuteistojo V. A. kaltė bei bandoma įrodyti, kad dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo kalti patys nukentėjusieji. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė analizuoti civilinio atsakovo skundo argumentus, nesusijusius su civiliniu ieškiniu. Pažymėtina, kad analogiškus argumentus dėl savo kaltės ir nukentėjusiųjų veiksmų pateikė ir nuteistasis V. A. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje šie argumentai detaliai išanalizuoti ir į juos atsakyta. Darytina išvada, kad civilinio atsakovo teisės baudžiamajame procese nebuvo pažeistos. Baudžiamojoje byloje buvo pagrįstai vadovaujamasi CK 6.264 straipsnio 1 dalimi, kuri įpareigoja darbdavį atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo kaltės.

BPK 367 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kasacine tvarka apskųsti nuosprendį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, klausimas dėl draudimo bendrovės prievolių apeliaciniuose skunduose nebuvo keliamas ir apeliacine tvarka nenagrinėtas, todėl civilinio atsakovo atstovo kasacinio skundo argumentai dėl BPK 111 straipsnio 1 dalies pažeidimo taip pat nenagrinėtini.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BK 176 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. Šio nusikaltimo objektyvieji požymiai reiškiasi kaip: 1) veika – darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų darbų saugos ar sveikatos saugos darbe reikalavimų pažeidimu; 2) pavojingi padariniai – nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar kitokie sunkūs padariniai; 3) priežastinis ryšis tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių. Pagal BK 176 straipsnį atsako tik specialūs subjektai – darbdaviai ir kiti asmenys, kurie dėl savo tarnybinės padėties ar specialių įgaliojimų yra atsakingi už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi. Ši nusikaltimo sudėtis yra blanketinė, todėl, taikant šią normą, būtina nustatyti, kokie darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe įstatymų reikalavimai buvo pažeisti. Kiekvienu konkrečiu atveju analizuojami tie įstatymai ir įstatymų lydimieji lokalinio pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi. Ši nusikalstama veika gali būti padaryta tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo (kasacinės nutartys Nr. 2K-267/2009, 2K-134/2010, 2K-221/2011 ir kt.).

Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 176 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių buvimą V. A. veikoje bylą nagrinėję teismai nustatė tinkamai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, įpareigojančiomis įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad V. A., būdamas UAB “P” darbų vadovu, tiesiogiai atsakingu už darbų saugą, pažeidė darbų saugos įstatymuose, teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus ir dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu buvo sužaloti nukentėjusieji N. K. ir V. J.. Nuteistojo kaltė padarius inkriminuojamą nusikaltimą pagrįsta teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma – nukentėjusiųjų V. J. ir N. K., liudytojų A. Z., M. K., V. K., G. V. ir R. B. parodymais (šie liudytojai nurodė, kad iškasos kraštas buvo nenušlaituotas, nebuvo naudojama jokių apsaugos nuo įgriuvos priemonių), specialistų išvadomis, įvykio vietos apžiūros protokolais, ekspertizės aktu ir kitais bylos duomenimis. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo išvados grindžiamos ne tik byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, bet ir konkrečiais norminiais teisės aktais, kurių nuostatos susietos su faktinėmis aplinkybėmis. Teismų sprendimuose nurodyta, kokių norminių aktų reikalavimus pažeidė nuteistasis ir koks yra jo pareigos imtis priemonių, užtikrinančių saugias darbo sąlygas, teisinis pagrindas. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad V. A. nėra BK 172 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas. Šio nusikaltimo subjektai –darbdaviai ir kiti asmenys, kurie dėl savo tarnybinės padėties ar specialių įgaliojimų yra atsakingi už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi. Bylos duomenys patvirtina, kad V. A. inkriminuojamų veiksmų padarymo metu ėjo UAB „P” darbų vadovo pareigas. Pagal generalinio direktoriaus patvirtintus Darbų vadovo (meistro) pareigybinius nuostatus, darbų vadovas yra tiesioginis vadovas ir gamybos organizatorius paskirtame darbų objekte, atsako už saugą darbe, priešgaisrinę saugą objekte, vidaus tvarkos reikalavimų vykdymą. Tai, kad V. A. vykdė šias pareigas, patvirtino ir byloje liudytojais apklausti asmenys, nukentėjusieji, šią aplinkybę pripažįsta ir pats nuteistasis.

Ištyręs byloje esančius įrodymus bei papildomai atlikęs įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies ir Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarkos 38 punkto reikalavimų pažeidimai V. A. buvo inkriminuoti nepagrįstai, todėl juos iš kaltinimo pašalino. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nuteistasis padarė kitų kaltinime nurodytų teisės aktų – Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 39 straipsnio 1 dalies bei Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje 50, 50.1, 50.2, 50.3 punktų – pažeidimus, nes neapžiūrėjo iškasos grunto šlaito ir nepanaudojo tinkamų saugos priemonių, neįvertino rizikos darbo vietoje, iškasus apie 2 m. gylio tranšėją (nuo kelio pusės), esant smėlio, žvyro ir juodžemio gruntui, buvo montuojami kanalizacijos vamzdžiai, neįrengus iškasos šlaitų tvirtinimo, nesant reikalaujamo šlaito aukščio santykio su iškasos pločiu.

Kasatorius nurodo, kad teismai neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp jo veikos ir kilusių padarinių. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Priežastinis ryšys tarp V. A. padarytų darbo saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų ir kilusių padarinių konstatuotas įvertinus byloje esančius rašytinių dokumentų - nelaimingo atsitikimo darbe ir ekspertizės aktų - duomenis, nelaimingą atsitikimą tyrusio ir šį aktą surašiusio R. Trotos bei eksperto išvadą pateikusio eksperto T. Dėjaus teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, nukentėjusiųjų V. J. ir N. K. bei liudytojų parodymus. Šių bylos duomenų (įrodymų) visuma leido teismui padaryti išvadą, kad nelaimingą atsitikimą ir dėl jo kilusius padarinius lėmė tai, jog V. A. neįvertino rizikos darbo vietoje, neapžiūrėjo iškasos grunto šlaito ir nepanaudojo tinkamų saugos priemonių. Abejoti tokia teismų išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Bylą nagrinėję teismai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, įvertino ir nuteistojo teiginius apie pačių nukentėjusiųjų galimą neatsargumą, ir netinkamą elgesį nelaimingo atsitikimo metu ir, remdamiesi ekspertizės akto Nr. 11-996(10) bei Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktų Nr. 38/5 ir 37/4 duomenimis ir kitais bylos įrodymais, motyvuotai juos atmetė. Ekspertizės akte nurodyta, kad, atsižvelgiant į tai, jog statybos darbų technologinis projektas nebuvo parengtas ir darbuotojai nebuvo tinkamai instruktuoti darbo vietoje apie tai, kaip saugiai iškasti gruntą ir kaip saugiai atlikti darbus iškasoje, nėra pagrindo teigti, jog V. J., N. K. ir G. V. veiksmai neatitiko jiems privalomų darbuotojų saugos ir sveikatos normų teisės aktų reikalavimų. Tuo tarpu nelaimingo atsitikimo tyrimo aktuose bei VšĮ Panevėžio apskrities ligoninės išduotoje pažymoje Nr. K2-3397 užfiksuota, kad nukentėjusieji nelaimingo atsitikimo metu buvo blaivūs. Kasacinio skundo argumentas, kad nukentėjusieji buvo pasirašytinai supažindinti su instrukcija, kurioje numatyta ir darbuotojo teisė atsisakyti dirbti, jeigu yra pavojus sveikatai ir gyvybei, tačiau jie šia teise nepasinaudojo, analizuotas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų ir atmestas kaip nepagrįstas. Teismai padarė teisingą išvadą, kad darbdavys privalo užtikrinti, jog darbo vietoje nebūtų nesaugių ar pavojingų darbo vietų ir technologinių procesų. Be to, atsižvelgta ir į liudytojų parodymais nustatytą aplinkybę, kad V. A. davė nurodymus dėl kaltinime nurodytų darbų bei prižiūrėjo šių darbų atlikimą, o darbo dienos pabaigoje darbuotojams nurodė, kuo skubiau baigti numatytus darbus.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai padarė pagrįstą išvadą, kad V. A. nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo – jis nenumatė, kad dėl jo veikos gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal teismo išanalizuotas aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, motyvuotai atsakė į visus nuteistojo V. A. apeliacinio skundo argumentus (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys) ir pripažino, kad nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingų išvadų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjant bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas V. A. pritaikytas tinkamai, esant visiems BK 176 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiams.

Dėl civilinio atsakovo kasacinio skundo

Kasaciniame skunde civilinio atsakovo atstovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl esminių jo apeliacinio skundo argumentų, nepaaiškino, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, ir taip pažeidė BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Nors civilinio ieškinio išsprendimas, kaip teisingai nurodo kasatorius, tiesiogiai priklauso nuo teismo nustatytų faktinių aplinkybių, tarp jų ir nuo to, kas pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos ir ja padarytos žalos, tačiau BPK 312 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu. Taigi šioje normoje įtvirtinta ribota apeliacijos teisė joje išvardytiems asmenims, suteikiant jiems teisę ginčyti tik civilinio ieškinio dydį, jo priteisimo pagrįstumą, su civiliniu ieškiniu susijusius įrodymus. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad civilinio atsakovo apeliaciniame skunde iš esmės buvo ginčijami pirmosios instancijos nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiama nuteistojo V. A. kaltė ir nurodoma, kad dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo kalti patys nukentėjusieji. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas analizuoti civilinio atsakovo skundo argumentus, nesusijusius su civiliniu ieškiniu, BPK reikalavimų nepažeidė. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš esmės analogiškus argumentus dėl savo kaltės ir nukentėjusiųjų veiksmų pateikė ir nuteistasis V. A. Šie argumentai apeliacinės instancijos teismo buvo detaliai išanalizuoti ir motyvuotai atmesti.

CK 6.264 straipsnio 1 dalis įpareigoja darbdavį atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo kaltės. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kaltu dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo ir kilusių padarinių buvo pripažintas UAB „P“ atsakingas darbuotojas V. A., todėl teismas pagrįstai nustatė UAB „P“ civilinės atsakomybės pagrindą ir priteisė iš bendrovės atlyginti žalą nukentėjusiajam V. J. bei Valstybinei ligonių kasai. Kasacinio skundo argumentai, kad civiliniu atsakovu turėjo būti pripažinta ne UAB „P“, bet draudimo bendrovė, atmestini.

Iš bylos medžiagos matyti, kad įmonės darbuotojai, tarp jų ir nukentėjusieji V. J. bei N. K., draudimo bendrovėje „PZU Lietuva“ buvo apdrausti nuo nelaimingų atsitikimų, tačiau byloje nėra duomenų, kad nuteistasis V. A. ar UAB „P“ būtų apdraudę savo civilinę atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas draudimo bendrovę „PZU Lietuva“ įtraukė į bylą kaip civilinį atsakovą. Iš byloje esančio šios bendrovės raštiško paaiškinimo matyti, kad po nelaimingo atsitikimo darbe nei nukentėjusysis V. J., nei draudėjas į „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos nesikreipė, bylos administravimui būtinų dokumentų nepateikė, todėl draudiko ekspertai nėra susipažinę su atitinkamais medicininiais dokumentais bei nelaimingo atsitikimo aplinkybėmis ir neturi galimybės apskaičiuoti galimos draudimo išmokos.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti nuosprendį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, klausimas dėl draudimo bendrovės prievolių civilinio atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nebuvo keliamas ir apeliacine tvarka nenagrinėtas, todėl, vadovaujantis minėta norma, šis klausimas negali būti nagrinėjamas ir kasacine tvarka. Pažymėtina, kad civilinis atsakovas (draudėjas) UAB „P“ gali kreiptis į draudimo bendrovę dėl žalos atlyginimo ir po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 009 16.3 straipsnis), o kilus ginčui – kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Kasatorius nesutinka ir su nukentėjusiajam V. J. priteisto neturtinės žalos dydžio nustatymu, nurodydamas, kad byloje nėra jokių duomenų apie tokios žalos mastą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas turi atsižvelgti į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas. Dėl to neturtinės žalos dydžio nustatymas pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nėra kasacinės instancijos teismo kompetencija (žr., pvz., kasacines bylas Nr. 2K-408/2008, 2K-383/2010, 2K-4/2011). Kasacinės instancijos teismas privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą, ir nenustatęs šių normų pažeidimų negali padidinti ar sumažinti priteisto neturtinės žalos dydžio.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgta į tai, kad nukentėjusiajam V. J. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, dėl šio sužalojimo jis neteko 60 procentų pastovaus bendrojo darbingumo, ilgą laiką jautė didelį fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, nepatogumus, ilgai gydėsi, sužalojimo padarinius ir skausmus jaučia iki šiol, yra darbingo amžiaus, tačiau nebegali dirbti pagal įgytą specialybę, darbų sąrašas, kuriuos nukentėjusysis galėtų dirbti po šio įvykio, yra labai mažas ir ribotas, sumažėjo ir jo bendravimo galimybės. Taip pat teismas atsižvelgė ir į UAB „P“ pablogėjusią turtinę padėtį, ir į tai, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl neatsargių darbuotojo V. A. veiksmų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes šio teismo išvados atitinka CK normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymą, reikalavimus bei neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. A. ir civilinio atsakovo UAB „P“ atstovo kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Albinas Sirvydis

Aldona Rakauskienė

Olegas Fedosiukas