Baudžiamoji byla Nr. 2K-354/2012
Teisminio proceso Nr. 1-37-1-00177-2009-8
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.7.4 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį ketveriems metams, 150 straipsnio 4 dalį – šešeriems metams, 140 straipsnio 2 dalį – aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį A. K. paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šią subendrintą bausmę apėmimo būdu subendrinus su bausme, A. K. paskirta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartis, kuria nuteistojo A. K., jo gynėjo advokato Romualdo Matonio ir Kauno apygardos prokuroro Tomo Stelionio apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą,
n u s t a t ė :
A. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad pasikėsino oraliniu būdu prievartauti mažametį asmenį. Jis 2008 metais, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikos padarymui, E. V. sodyboje, (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad L. S., gimęs 2000 m. rugpjūčio 16 d., yra mažametis, grasindamas prieš jį panaudoti fizinį smurtą ir pasinaudodamas dėl mažametystės bejėgiška jo būkle, siekdamas prieš nukentėjusiojo valią patenkinti savo lytinę aistrą, pasikėsino nukentėjusįjį seksualiai prievartauti oraliniu būdu – liepė jam čiulpti A. K. lytinį organą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.
A. K. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad oraliniu būdu prievartavo mažametį asmenį. Jis 2008 metais, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikos padarymui, E. V. sodyboje, (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad K. S., gimusi 2002 m. spalio 2 d., yra mažametė, grasindamas prieš ją panaudoti fizinį smurtą ir pasinaudodamas dėl mažametystės bejėgiška jos būkle, siekdamas prieš nukentėjusiosios valią patenkinti savo lytinę aistrą, prieš jos valią įkišo nukentėjusiajai į burną lytinį organą ir taip oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą.
A. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą mažamečiams. Jis 2008 metais E. V. sodyboje, (duomenys neskelbtini), mušdamas L. S. gimusį 2000 m. rugpjūčio 16 d., ir K. S., gimusią 2002 m. spalio 2 d., į įvairias kūno vietas, sukėlė jiems fizinį skausmą
Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio 2 dalį. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi mažamečių nukentėjusiųjų parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, taip pat vertino tik jo nubaudimu suinteresuotų asmenų parodymus bei jį kaltinančius įrodymus ir nevertino jo paties parodymų apie tai, kad nukentėjusiųjų tėvas V. S. su teta L. S. paskatino ir primokė vaikus jį apkalbėti, nes jie suinteresuoti jį iškeldinti iš E. V. namų, išskirti su ja tam, kad V. S., grįžęs iš įkalinimo vietos, turėtų kur gyventi.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras S. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami A. K. baudžiamąją bylą, nepadarė esminių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl teismų sprendimai šioje byloje yra teisėti ir pagrįsti.
Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus teiginiais dėl įrodymų vertimo, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad faktinių bylos aplinkybių vertinimas bei analizė nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas – kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, priimtus nuosprendžius bei nutartis patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Prokuroro teigimu, teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remiantis padarė išvadas dėl A. K. kaltės padarius jam inkriminuotas veikas, kodėl nuteistojo parodymus apie tai, kad vaikai jį apkalba primokyti tetos, vertina kritiškai ir kodėl neturi pagrindo netikėti bei nesivadovauti ikiteisminio tyrimo teisėjui bei teismui duotais mažamečių nukentėjusiųjų parodymais. Pasak prokuroro, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, mažamečių nukentėjusiųjų parodymai šioje byloje nėra vienintelis įrodymų šaltinis – juos patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Prokuroro tvirtinimu, nukentėjusiųjų parodymai buvo vertinami kartu su liudytojų R. V., R. K., R. R. parodymais bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Kartu prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teisme kaip liudytoja apklausta L. S. paneigė tai, jog ji įkalbėjo nukentėjusiuosius apkalbėti nuteistąjį, ir parodė, kad apie tai, kas vyko su jos brolio vaikais, ji sužinojo tik iš globos namų auklėtojų.
Prokuroras atsiliepime taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas A. K. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė mažamečių nukentėjusiųjų apklausoje ikiteisminio tyrimo metu dalyvavusią specialistę psichologę V. S., kuri paaiškino, jog vaikai pagal savo amžių negalėjo išgalvoti apklausų metu papasakotų aplinkybių – jie turėjo būti asmeniškai susidūrę; tai, kad nukentėjusieji kažkieno primokyti ar jiems būtų buvusi daryta įtaka, neišryškėjo – priešingai, išryškėjo bandymas nuslėpti, nepasakoti to, kas atsitiko.
Nuteistojo A. K. kasacinis skundas atmestinas.
Esminis kasatoriaus skundo argumentas yra tas, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio 2 dalį. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi mažamečių nukentėjusiųjų parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, taip pat vertino tik jo nubaudimu suinteresuotų asmenų parodymus bei jį kaltinančius įrodymus ir nevertino jo paties parodymų.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Taigi teismas savo išvadas gali grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, jo aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jo aprašomojoje dalyje yra išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl A. K. padarytų nusikaltimų įrodytumo, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – A. K. teisinančius – įrodymus, taip pat įvertintas byloje esančių įrodymų visetas, nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai bei išvados. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir pašalinti bet kokias abejones, prieštaravimus, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė specialistę psichologę V. S., balsu perskaitė specialisto išvadas, nukentėjusiųjų L. S. ir K. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nukentėjusiosios L. S. piešinių paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, iš naujo analizavo byloje esančius įrodymus, pateikė jų viseto įvertinimą ir nurodė, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis laikomas pagrįstu, o nuteistojo A. K., jo gynėjo ir prokuroro apeliaciniai skundai atmetami. Taigi teismai šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius visus – tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek jį teisinančius – įrodymus, pateikė jų viseto analizę, susiedami juos į vientisą loginę grandinę.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nuteistojo A. K. baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Armanas Abramavičius
Vladislovas Ranonis
