Baudžiamoji byla Nr. 2K-132-511/2019
Teisminio proceso Nr. 1-04-6-00033-2015-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.6.1; 2.1.4.7; 2.1.6.2.3; 2.1.15.3.2;
2.2.4.3; 2.4.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato Edgaro Dereškevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 31 d. nutarties.
Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 1 dalį 110 MGL (4142,60 Eur) dydžio bauda. Civilinės ieškovės UAB,,D“ (2019 m. vasario 13 d. išregistruotos iš Juridinių asmenų registro) įgaliotosios atstovės bankroto administratorės UAB,,Talismanas LT“ civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo A. G. priteista 3710,90 Eur turtinei žalai atlyginti. Kita civilinio ieškinio dalis dėl 7752,54 Eur turtinei žalai atlyginti palikta nenagrinėta.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 31 d. nutartimi nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. G. nuteistas už tai, kad nuo 2014 m. lapkričio 17 d. iki 2015 m. vasario 20 d., būdamas UAB,,D“ direktorius, o nuo 2015 m. vasario 23 d. iki liepos 31 d. – UAB,,D“ komercijos vadovas, neperdavė bendrovės turto, piniginių lėšų, prisijungimo prie banko sąskaitų duomenų, dokumentų ir kodų generatorių 2015 m. vasario 23 d. bendrovės direktore tapusiai I. E., toliau faktiškai valdė jam patikėtą UAB,,D“ turtą ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki birželio 16 d. pasisavino iš viso 3710,90 Eur vertės jam patikėtą svetimą UAB,,D“ turtą:
1.1. 2015 m. balandžio 14, 23 d. mokėjimo pavedimais Nr. 126, 138 iš UAB,,D“ AB DNB banke esančios banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 297,20 Eur ir 300 Eur į UAB „V“ AB „Swedbank“ banke esančią banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Atlikdamas šiuos banko pavedimus A. G. apmokėjo dalį pinigų sumos, nurodytos 2015 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) 15222, už uosinių grindų lentų, kurių vertė iš viso 1597,20 Eur, įsigijimą savo reikmėms;
1.2. nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2 d. UAB „G“ uosines grindų lentas iš (duomenys neskelbtini), nugabeno į A. G. priklausantį namą (duomenys neskelbtini). 2015 m. balandžio 1 d. pagal UAB „G“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. GL007385 iš UAB,,D“ AB DNB banke esančios banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 193,60 Eur į UAB „G“ AB „Swedbank“ banke esančią banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), taip apmokėdamas UAB „G“ už suteiktas paslaugas, iš jų – už 133,10 Eur vertės paslaugą, suteiktą A. G., pervežant grindų lentas iš (duomenys neskelbtini), į A. G. priklausantį namą (duomenys neskelbtini);
1.3. tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. balandžio 23 d., gegužės 6 d. mokėjimo pavedimais Nr. 142, 154 iš UAB,,D“ AB DNB banke esančios banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 314,60 Eur ir 363 Eur į UAB „K“ AB DNB banke esančią banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Šiais mokėjimais A. G. apmokėjo 677,60 Eur, nurodytus 2015 m. gegužės 18 d. UAB „K“ išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje, serija TON, Nr. 1331, už statybinių atliekų išvežimą iš A. G. priklausančio namo (duomenys neskelbtini);
1.4. tęsdamas nusikalstamą veiką, pagal E. K. 2015 m. gegužės 16 d. išrašytą sąskaitą faktūrą (be numerio) ir 2015 m. birželio 16 d. pinigų priėmimo kvitą, serija ABU, Nr. 1410102, sumokėjo E. K. UAB,,D“ priklausančius 2303 Eur už baldų gamybą. Pagamintus baldus E. K. A. G. nurodymu 2015 m. birželio mėn. nuvežė į namą Vilniuje, tikslus adresas nenustatytas, ir juos A. G. panaudojo savo reikmėms.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. ir jo gynėjas advokatas E. Dereškevičius prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, priimti išteisinamąjį nuosprendį ir bylą nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:
2.1. Teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20, 44, 58, 110, 114, 301, 302, 320 straipsnių nuostatų pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2, 3, 183 straipsnių nuostatas, nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius. Tai teismams sutrukdė priimti objektyvius, pagrįstus ir teisėtus galutinius sprendimus.
2.2. Baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjo ir 2018 m. spalio 31 d. nutartį priėmė teisėjų kolegija, į kurios sudėtį įėjo ir teisėjas Z. Pocius. Šis teisėjas taip pat priėmė 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartį, kuria sprendė jo gynėjo paduotą skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjos K. Baškienės priimtos 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutarties, pradėjus nagrinėti jo baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme. Taigi, šis teisėjas dalyvavo baudžiamosios bylos nagrinėjime apeliaciniame procese, nors jau anksčiau nagrinėjo jo gynėjo skundą toje pačioje byloje, atlikdamas pirmosios instancijos teismo teisėjos priimtos nutarties procesinės kontrolės funkciją. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl teisėjo Z. Pociaus objektyviojo ir subjektyviojo šališkumo. Abejones teisėjo nešališkumu taip pat sustiprina ir tai, kad baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjusios teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas teisėjas R. Preikšaitis, susipažindamas su baudžiamąja byla ir ruošdamasis ją nagrinėti, šių aplinkybių nepastebėjo, nors turėjo (BPK 323 straipsnio 3 dalis), jei būtų buvęs atidus ir apdairus; bylų skirstymo teisėjams modulis taip pat neidentifikavo to paties teisėjo, nors vadovaujantis Teisėjų tarybos 2015 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 13P-123-(7.1.2), kuriuo patvirtintas Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklių aprašas, turėjo į tai atsižvelgti.
2.3. Asmens teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą yra konstitucinė, ir būtina šalinti bet kokias prielaidas, galinčias sukelti abejonių dėl teisėjo ar teismo nešališkumo. Teismas privalo būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-1034/2003, 3K-3-519/2006, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2008">2K-340/2008</a>). BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos, draudžiančios teisėjui dalyvauti procese, jeigu jis nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje, taikytinos ne tik teisėjui, kuris ikiteisminio tyrimo stadijoje nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje, bet ir aukštesniojo teismo teisėjui, kuris bylos nagrinėjimo teisme stadijoje nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Dėl to teisėjas Z. Pocius negalėjo dalyvauti apeliaciniame procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis jau dalyvavo priimant sprendimą aukštesnės instancijos teisme. Taigi, visos šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, ar tokios sudėties teisėjų kolegija ir konkretūs jos nariai buvo nešališki, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimo.
2.4. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3, 5 punktų reikalavimų ir tai sutrukdė tinkamai išnagrinėti bylą teisme. Kaltinamajame akte nurodoma inkriminuojama žala persidengė už kitus kaltinime nurodytus veiksmus, nenurodyti įstatymai, kuriuos nuteistasis pažeidė ar siekė pažeisti. Tai apsunkino nuteistojo teisę į gynybą ir sutrukdė teismams priimti teisingus sprendimus.
2.5. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą atliko formaliai, perrašė pirmosios instancijos teismo išvadas, pasirinko, kuriuos apeliacinio skundo klausimus nagrinėti, kuria skunde nurodyta teismų praktika kaip precedentu šiai bylai remtis, ir nesivadovavo apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo metu nustatytais faktais.
2.6. Į apeliaciniame skunde keltą klausimą dėl bendrovės direktorės I. E. pareigos, prieš pradedant vykdyti savo, kaip bendrovės direktorės, pareigas, atlikti bendrovės turto inventorizaciją apeliacinės instancijos teismas atsakė formaliai.
2.7. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepagrįstai dėl liudytojos I. E. pareigų ir atsakomybės vadovavosi suinteresuoto ir išgalvotą pareiškimą parašiusio V. R. bei jo pažįstamos I. N. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme. Šis teismas turėjo vadovautis šių liudytojų parodymais, tiesiogiai duotais apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo metu, ir pateikti argumentus dėl jų prieštaringumo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino parodymų, kuriuose I. E. pripažino, kad nei tapusi direktore, nei vėliau baigdama vykdyti ir nutraukdama savo darbo sutartį su bendrove neatliko bendrovės inventorizacijos, nesurašė jokio dokumentų perėmimo akto, ji pati naudojosi banko kortele ir disponavo bendrovei priklausančiais pinigais įnešdama į bendrovės banko sąskaitą, kortelę ir jos PIN kodą paėmusi iš bendrovės biuro patalpų, ir neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 719 patvirtintas Bendrovių inventorizacijos atlikimo taisyklių nuostatas, pagal kurias UAB,,D“ privalėjo inventorizuoti visą turtą ir įsipareigojimus ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą pagal ne vėlesnius kaip ataskaitinių finansinių metų paskutinės dienos duomenis, o subjektai, kurių veikla sezoninė, atsargų likučius privalo inventorizuoti tą laikotarpį, kurį atsargų likučių subjektuose yra mažiausiai; subjektai privalo inventorizuoti turtą ir įsipareigojimus, kai keičiasi materialiai atsakingi ir atsakingi asmenys – inventorizuojama turto dalis, perduodama vieno materialiai atsakingo arba atsakingo asmens kitam materialiai atsakingam arba atsakingam asmeniui (pagal turto perdavimo ir priėmimo dienos būklę).
2.8. Taigi, šis teismas nevertino jo kaltinimo pagrįstumui reikšmingo fakto – t. y. kad ne nuteistasis, o UAB,,D“ direktorė I. E. buvo įpareigota valdyti ir valdė įmonės sąskaitas, atlikdavo banko ir kasos operacijas su įmonės pinigais, kad įmonės sąskaitose buvę pinigai (įmonės turtas) tiek faktiškai, tiek teisiškai buvo patikėti ne jam, o bendrovės direktorei I. E..
2.9. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.87 straipsnio nuostatas bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis, t. y. grupės, atstovavimas bendrovei; tam tikrus sandorius bendrovės vadovas gali sudaryti tik kai yra bendrovės akcininkų susirinkimo ar valdybos (jeigu bendrovėje valdyba sudaroma) sprendimas; juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo narys, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo bei pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie sandorius, sudarytus su bendrove. Administracijos vadovui taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės reikalavimai nei eiliniam bendrovės darbuotojui, todėl jis, vykdydamas jam pavestas pareigas, privalo vadovautis ne tik teisės aktais, bet ir tiesiogiai jo veiklą reglamentuojančiais dokumentais bei bendraisiais teisės principais – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, veiklą vykdyti taip, kad ji neprieštarautų jo vadovaujamos bendrovės veiklos tikslams. Pasielgus priešingai arba pažeidus jam nustatytas pareigas, kyla ne bendrovės darbuotojų, bet pirmiausia bendrovės vadovo atsakomybės klausimas, atsižvelgiant į jo padarytus arba nepadarytus, tačiau būtinus atlikti veiksmus, turi būti taikoma skirtinga atsakomybė: drausminė, civilinė, administracinė ir baudžiamoji. Atsakomybė teisine prasme – tai subjekto pareiga atsakyti už padarytus teisės pažeidimus ir patirti tam tikras prievartos priemones, pavyzdžiui, atlyginti padarytą žalą. Ne be reikalo bankroto administratorė UAB „Talismanas LT“ civiliniame ieškinyje atsakove nurodė direktorę I. E., tačiau teismai, pažeidę teisingumo taikymo visiems lygiai teisingai principą, taip pat draudimą bet kam teikti privilegijas baudžiamajame procese, neteisėtai sudarė sąlygas jai išvengti baudžiamosios atsakomybės.
2.10. Bendrovės turto inventorizacija yra įprastas kiekvienos įmonės buhalterijos darbas. Už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą atsako įmonės vadovas, o už teisingų inventorizacijos rezultatų ir neišieškotų trūkumų bei pertekliaus įtraukimą į apskaitą – įmonės vadovas (I. E.) kurtu su vyriausiuoju buhalteriu (I. N.). Pagrindinis dokumentas, kuriuo įforminama atliktina inventorizacija, yra inventorizavimo aprašas ir tik šiame apraše aprašytos inventorizacijos atlikimo metu įmanoma faktiškai rasti (aptikti) faktą, jog bendrovės atsargų likučiai neatitinka apskaitoje užregistruotų duomenų. Tai konstatavo ir ekspertizę atlikusi ekspertė, tačiau apeliacinės instancijos teismas ir apie tai nutartyje nieko nepaminėjo.
2.11. Turto pasisavinimo atveju subjektas gali būti tik asmuo, kuriam tas turtas buvo patikėtas ar buvo jo žinioje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-385/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-385/2012">2K-385/2012</a>). Taigi, šiuo atveju turto pasisavinimo subjektu turi būti pripažinta bendrovės direktoriaus pareigas (atlikusi ir kasininko funkcijas) inkriminuojamu laikotarpiu ėjusi I. E., kuriai bendrovės turtas kaip tik buvo patikėtas darbo teisinių santykių pagrindu, o ne nuteistasis. Tapęs bendrovės komercijos direktoriumi, jis nebebuvo atsakingas už jokį, jokiu bendrovės vadovo įsakymu jam nepatikėtą turtą. Teismų išvada, kad tiek bendrovės bendram akcininkui V. R., tiek bendrovės direktorei žinant apie tai, jog komercijos direktorius A. G. turi teisę atlikti banko operacijas su bendrovės sąskaitose esančiomis lėšomis, ir tokią situaciją toleruojant, nepaneigia kaltinimo pareigos konkrečiais baudžiamosios bylos duomenimis pagrįsti, kad būtent toks disponavimas bendrovės lėšomis nebuvo inicijuotas būtent akcininko V. R. ar direktorės I. E. nurodymu arba tai nebuvo jų tiesioginės tyčios ar neatsargumo neteisėtai iššvaistyti bendrovės lėšas padarinys.
2.12. Teismai netinkamai pritaikė BK 183 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nenustatė turto pasisavinimo padarinių. Baudžiamajame įstatyme turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo sudėtys yra materialiosios, todėl, inkriminuojant šias nusikalstamas veikas, būtina nustatyti turtinę žalą, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui.
2.13. Ekspertizės akte nurodyta, kad nėra galimybės nustatyti, ar 2015 m. liepos 31 d. UAB,,D“ kasoje faktiškai buvo 2745,64 Eur grynųjų pinigų likutis, nes faktinis likutis nustatomas inventorizacijos metu, o inventorizacijos aktas tyrimui nepateiktas. Be to, šiame akte nurodyta, kad visos finansinės ūkinės operacijos tiek su UAB,,V“, tiek su UAB,,K“, tiek su E. K. dėl 2303 Eur atsiskaitymo už virtuvės baldus bendrovės buhalterinėje apskaitoje atvaizduotos, reikiamu atveju turtas, įsigytas pagal sąskaitas faktūras, buvo nurašytas į UAB,,D“ atliktų paslaugų netiesiogines išlaidas, su kitomis minėtomis bendrovėmis visiškai atsiskaityta. Tai reiškia, kad jokia turtinė žala bendrovei nebuvo padaryta, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistasis bendrovei padarė 597,20 Eur, 677,60 Eur, 133,10 Eur, 2303 Eur žalą, tariamai pasisavindamas UAB,,D“ patikėtą 3710,90 Eur vertės turtą, nepagrįsta.
2.14. Be to, padaryta žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis ar suinteresuotų savo atsakomybės išvengimu liudytojų (I. E. ir I. N.) parodymais. Bendrovės vadovo neteisėtas disponavimas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, šio turto paėmimas pats savaime dar nereiškia, jog yra padaryta BK 183 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika. Kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant bendrovei buvo padaryta turtinė žala. Pavyzdžiui, buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma apgaulingai, siekiant gauti neįtrauktų į apskaitą grynųjų pinigų, kurie panaudojami bendrovės reikmėms tenkinti, ir nors šiais pinigais disponuojama neteisėtai, tačiau tokiu disponavimu turtinė žala bendrovei nepadaroma ir paprastai tai negali būti laikoma turto pasisavinimu BK 183 straipsnio prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-575/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-575/2010">2K-575/2010</a>, 2K-7-330/2011, 2K-P-78/2012, 2K-92/2012, 2K-P-95/2012).
2.15. Teismai nenustatė nuteistojo tyčios padaryti BK 183 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką ir apie jo veiksmų atitiktį BK 183 straipsnio 1 dalies nuostatoms sprendė vien pagal objektyvųjį veikos požymį – teisės atlikti banko pavedimus turėjimą ir tokių pavedimų už paslaugas atlikimą. Veikos kvalifikavimą lemia kaltininko veiksmų atitiktis visiems BK straipsnio dispozicijos požymiams, todėl vien turto paėmimo faktu negali būti grindžiamas visos veikos kvalifikavimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-330/2011). Apie turto pasisavinimą galima spręsti tik konstatavus ir įvertinus objektyviuosius ir subjektyviuosius šios veikos požymius. Bendrovės direktorius pagal savo, kaip bendrovės darbo organizatoriaus ir vadovo, funkcijas privalo prižiūrėti ir tikrinti, kuris bendrovės darbuotojas kokį pavedimą atlieka ar kiek iš bendrovės sąskaitos grynųjų pinigų paima ir kokiu pagrindu tai atlieka. Būtent direktorius privalo peržiūrėti visas darbuotojų, pavaldinių funkcijas, sudarytus sandorius ir jų teisinius pagrindus, bendrovės sąskaitos valdymo principus ir reglamentuoti šią tvarką.
2.16. Teismų išvada, kad tolesnis pinigų likimas, kvalifikuojant nuteistojo veiksmus, jokios įtakos neturi, nepagrįsta, rodanti, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, o apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl nuteistojo psichinio santykio su daroma veika, t. y. ar banko pavedimas kitai bendrovei, suteikusiai paslaugas, buvo jo tiesioginės tyčios paversti pinigus savo turtu išraiška. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir BPK 44 straipsnyje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpcijos principą, nes ne nuteistasis privalo įrodinėti kaltės nustatymui svarbias aplinkybes, o valstybinis kaltintojas privalo surinkti tiesioginės tyčios įrodymus ir pagrįsti kaltinimo teiginius, kad konkretus bendrovei turėjęs priklausyti turtas atsidūrė nuteistojo namuose ar kad jis tokiu turtu pradėjo realiai disponuoti, o ne grąžino jį bendrovei. Tik nustačius tokią aplinkybę galima teigti, kad tolesni kaltininko veiksmai su tuo turtu neturi kvalifikuojamosios reikšmės. Teismo nuosprendyje vien minimų kasacinių nutarčių numerių nurodymas negali būti pagrįstas motyvas asmenį pripažinti kaltu.
2.17. Teismai sprendimuose privalėjo atskleisti ir analizuoti ne vien sąskaitas, kuriomis remiantis buvo padaryti vieni ar kiti pavedimai vienai ar kitai sprendimuose minimai bendrovei, bet ir atskleisti, kokiais byloje pateiktais prokuroro surinktais duomenimis įrodoma, kad minėtos pinigų sumos nebuvo grąžintos UAB,,D“, taip pat įvertinti nenuginčijamą faktą – bendrovės turto ir dokumentų inventorizacijos rezultatą, kuris galėtų patvirtinti, kad pervesti pinigai nebuvo grąžinti bendrovei.
2.18. Patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-123/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-123/2007">2K-123/2007</a>, 2K-7-388/2007, 2K-192/2011, 2K-255/2011, 2K-191/2012, 2K-210/2012). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus, pavyzdžiui, be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-85/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-85/2007">2K-85/2007</a>, 2K-93/2013, 2K-285/2013).
2.19. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų sąlygų taikyti baudžiamąją atsakomybę, suinteresuoti asmenys, tarp jų ir UAB,,Talismanas LT“, savo teises ir interesus gali ginti civilinio proceso tvarka. Kai uždarosios akcinės bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos, veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus; netinkama juridinio asmens valdymo organų ar jų narių veikla taip pat visų pirma suprantama kaip CK 2.86, 2.87 straipsnių nuostatų pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-251/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-251/2013">2K-7-251/2013</a>, kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-73/2008, 3K-7-444/2009). Tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>, 2K-409/2011, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-251/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-251/2013">2K-7-251/2013</a>).
2.20. Teismai padarė esminius BPK 110 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 113 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg5LTUxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-189-511/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-189-511/2017">2K-189-511/2017</a>, kurioje nurodyta, jog teisė į žalos atlyginimą realiai gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai nustatyta tvarka yra pateiktas civilinis ieškinys, o jo turinys informatyvus, proceso dalyviams suprantamas, jame aiškiai nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas.
2.21. Šioje byloje civilinė ieškovė, motyvuodama tuo, kad visi įmonės dokumentai yra paimti ir bankroto administratorė negali atlikti patikrinimo bei detaliau išsiaiškinti situaciją dėl galbūt pasisavinto bendrovės turto, ir vadovaudamasi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Klaipėdos apygardos valdybos raštu, prisijungė prie ikiteisminio tyrimo ir pareiškė civilinį ieškinį dėl 7323,44 Eur žalos atlyginimo. Taigi, kyla klausimas, ar apskritai galimas toks prisijungimas prie ikiteisminio tyrimo ir civilinio ieškinio, nes ne civilinė ieškovė, bet FNTT parengė civilinį ieškinį šioje byloje.
2.22. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai civilinio ieškinio nepagrįstumo įrodinėjimo naštą perkėlė nuteistajam, nors tai įrodinėti turėjo bankroto administratorė. Šis teismas nepagrįstai konstatavo, kad civilinio ieškinio įrodinėjimo taisyklės nepažeistos, neišnagrinėjo skundo dėl 2017 m. birželio 27 d. nutarties priėmimo nepagrįstumo ir aplinkybių, susijusių su civilinio ieškinio pateikimo tvarkos pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė tikrovės neatitinkančią aplinkybę, kad apeliantas (nuteistasis) tariamai nenurodė, kokios civilinio ieškinio įrodinėjimo taisyklės konkrečiai buvo pažeistos, nors iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad jame buvo konkrečiai nurodyta apie jo teisės į gynybą pažeidimą, nagrinėjant civilinį ieškinį.
2.23. Pagal BPK 114 straipsnį, jeigu į baudžiamąją bylą kaip civilinis ieškovas įtraukta įmonė ar fizinis asmuo, kuriems iškelta bankroto byla (šiuo atveju bankrutavusi UAB,,D“), civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti iš viso nenagrinėjamas. Tuo atveju, jei civilinis ieškinys nagrinėjamas byloje, tuomet privalo būti užtikrintas civilinio ieškovo (bankroto administratoriaus atstovo) dalyvavimas, kad kaltinamasis ir jo gynėjas turėtų realią procesinę (BPK 10, 22, 44, 253 straipsniai) galimybę išsiaiškinti su ieškiniu susijusius klausimus ir tinkamai gintis, juolab kai ieškinys parengtas bankroto administratoriui nemačius jokių jo parengimui reikšmingų dokumentų, jo suma buvo suformuluota ne ieškovės, bet FNTT tyrėjo, padidinus pradinę ieškinio sumą dvigubai. Nuteistajam nebuvo suteikta teisė pareikšti nuomonę dėl prašymo priimti bankroto administratorės UAB „Talismanas LT“ patikslintą civilinį ieškinį ir užduoti klausimus civilinei ieškovei, išsireikalauti papildomus dokumentus, susijusius su ieškinio pareiškimu. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino civilinį ieškinį už proceso dalyvių akių.
2.24. Apeliacinės instancijos teismas nesprendė civilinės ieškovės dalyvavimo teismo posėdyje klausimo, neužtikrino jos dalyvavimo, nors nuteistasis to prašė, taip pažeisdamas nuteistojo teisę į objektyvų ir tik teisme išnagrinėtais duomenimis pagrįstą civilinio ieškinio išsprendimą. BPK 110 straipsnio 3 dalyje, 113 straipsnyje civiliniam ieškovui nustatyta pareiga kviečiamam teismo dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir įrodyti civilinio ieškinio pagrįstumą ir dydį. Teisė į žalos atlyginimą realiai gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai nustatyta tvarka yra pateiktas civilinis ieškinys, o jo turinys informatyvus, proceso dalyviams suprantamas, jame aiškiai nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg5LTUxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-189-511/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-189-511/2017">2K-189-511/2017</a>).
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė L. Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato E. Dereškevičiaus kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Kasatorių prašymas neatitinka nė vienos iš BPK 382 straipsnio 1 dalyje nustatytų nutarčių, kurias gali priimti kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, rūšies. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama įrodymų vertinimo klausimams (liudytojų I. E., V. R., I. N. parodymams, specialisto išvadai, ekspertizės aktui), nesutinkama su teismų padarytu įrodymų vertinimu, tačiau įrodymų vertinimo klausimai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.
3.2. Kasatorių argumentai dėl teismų padarytų esminių BPK pažeidimų nepagrįsti.
3.3. Objektyvus nešališkumo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje.
3.4. Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Z. Pocius 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi paliko nenagrinėtą kaltinamojo A. G. gynėjo advokato E. Dereškevičiaus skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutarties. Apeliacinės instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1, 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nėra. Be to, BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti teisėjams nušalinimus. Šioje byloje teisė pareikšti nušalinimus nebuvo varžoma, tačiau ja nebuvo pasinaudota.
3.5. Kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas trūkumų, kuriuos nurodo kasatoriai, neturi, o skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Į pagrindinius nuteistojo A. G. apeliacinio skundo motyvus apeliacinės instancijos teismo nutartyje argumentuotai atsakyta, BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai nepažeisti.
3.6. Kasatorių argumentai dėl netinkamo BK 183 straipsnio 1 dalies taikymo nepagrįsti.
3.7. Teismai nustatė, kad A. G. įmonės UAB,,D“ vadovu, veikiančiu juridinio asmens vardu, buvo paskirtas faktiškai nuo įmonės įregistravimo, t. y. nuo 2014 m. lapkričio 17 d. 2014 m. lapkričio 28 d. A. G., veikdamas kaip juridinio asmens UAB,,D“ vadovas ir šios įmonės vardu, pasirašė su DNB banku susitarimą dėl naudojimosi banko paslaugomis internete ir šio susitarimo pagrindu jam buvo suteikta valdymo teisė UAB,,D“ vardu atidarytoms banko sąskaitoms, įteikta pirminio slaptažodžio kortelė ir slaptažodžių generatorius. 2015 m. vasario 23 d. bendrovės direktore buvo paskirta I. E., o A. G. tapo komercijos direktoriumi. Pasibaigus A. G. įgaliojimams veikti UAB,,D“ vardu, banko DNB jam suteikta bendrovės sąskaitų valdymo teisė nebuvo atšaukta (panaikinta), bankui apie įmonės vadovo pasikeitimą nebuvo pranešta. Įmonės akcininkas V. R. ir direktorė I. E. žinojo apie tai, kad komercijos direktorius A. G. turi teisę atlikti banko operacijas su UAB,,D“ sąskaitose esančiomis lėšomis ir tik jam vienam yra patikėtos tokias operacijas inicijuoti leidžiančios banko identifikavimo kodų nustatymo priemonės.
3.8. Įsakymo dėl A. G. įgaliojimų elektroninės bankininkystės būdu atlikti banko operacijas su šios įmonės banko sąskaitose esančiomis lėšomis, taip pat atlikti kasininko funkcijas, nebuvo, tačiau A. G. su direktorės I. E. bei akcininko V. R. žinia ir sutikimu buvo įpareigotas valdyti ir valdė įmonės sąskaitas, atlikinėjo banko ir kasos operacijas su įmonės pinigais. Abejonių nekelia teismų padaryta išvada, kad įmonės sąskaitose buvę pinigai (įmonės turtas) faktiškai buvo jam patikėti, A. G. galėjo laisvai disponuoti tuo turtu, tai jis ir darė. Taigi, nuteistasis A. G. yra tinkamas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, subjektas.
3.9. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori. Nusikaltimą nuteistasis A. G. padarė tiesiogine tyčia. A. G., kuriam buvo patikėtas UAB,,D“ turtas, neteisėtai disponuodamas juo, apmokėdamas juo iš bendrovės kasos ir sąskaitos banke asmenines savo išlaidas, norėjo paversti ir pavertė jį nuosavu turtu, taip siekdamas naudos savininko sąskaita. Iš nuteistojo A. G. parodymų matyti, kad jis suprato esant neteisinga, jog įmonės lėšomis yra apmokamos jo asmeninės sąskaitos, tačiau vis vien taip elgėsi, ir tai parodo jo tyčią. Byloje taip pat įrodyta, kad nuteistasis A. G. civilinei ieškovei UAB,,D“ padarė 3710,90 Eur žalą.
3.10. Nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimas nėra esminis kriterijus sprendžiant dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už turto pasisavinimą. Į šį kriterijų gali būti atsižvelgiama, tačiau jis negali paneigti būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų turto pasisavinimo požymių. Pasisavinimo esmė yra tai, kad nuteistasis savo žinioje esantį, tačiau jam svetimą turtą neteisėtai pavertė savo turtu, padarydamas žalą turto savininkui. Teismai įvertino tai, kad nuteistojo A. G. tyčia buvo nukreipta įgyvendinti nusikalstamą tikslą, ir dėl to jo veiksmai užtraukė baudžiamąją atsakomybę.
3.11. Kasatorių argumentai dėl BPK 110 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 113 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimų nepagrįsti, nuteistojo A. G. procesinės teisės, t. y. teisė duoti paaiškinimus apie patikslintą civilinį ieškinį, pasirengti gynybai nuo patikslinto civilinio ieškinio, nes teismo posėdžiuose nedalyvavo civilinė ieškovė, nepažeistos.
3.12. Civilinės ieškovės bankrutavusios UAB,,D“ atstovė bankroto administratorė UAB „Talismanas LT“, remdamasi ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, pareiškė civilinį ieškinį. Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies, t. y. priteisė tik rašytiniais dokumentais pagrįstą civiliniame ieškinyje nurodytos žalos dalį. Civilinio ieškinio patikslinimas niekaip neapribojo ir nesuvaržė nuteistojo procesinių teisių nei duoti paaiškinimus, nei gintis nuo patikslinto civilinio ieškinio. Iš 2018 m. spalio 18 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad į apeliacinės instancijos teismo posėdį neatvyko civilinės ieškovės bankroto administratorės UAB,,Talismanas LT“ atstovas, gautas atsiliepimas ir prašymas nagrinėti bylą jam nedalyvaujant; teismas nusprendė bylą nagrinėti nedalyvaujant civilinės ieškovės atstovui. BPK 252 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę nagrinėti civilinį ieškinį civiliniam ieškovui nedalyvaujant, jeigu pripažįstama, kad tai reikalinga, arba jeigu yra civilinio ieškovo prašymas nagrinėti ieškinį jam nedalyvaujant.
4. Civilinės ieškovės UAB,,D“ įgaliotosios atstovės bankroto administratorės UAB,,Talismanas LT“ direktorius L. Lobeckis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato E. Dereškevičiaus kasacinį skundą atmesti. Civilinės ieškovės įgaliotosios atstovės direktorius atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Vadovaujantis 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu buvo pripažinta, kad BUAB,,D“ savo veiklą baigė, kai buvo likviduota dėl bankroto. 2018 m. (turėtų būti – 2019 m.) vasario 13 d. bendrovė išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Buvusi civilinė ieškovė BUAB,,D“ yra pasibaigusi, todėl buvusi jos bankroto administratorė UAB „Talismanas LT“ nebeturi jokių teisių atstovauti jau neegzistuojančiam minėtam juridiniam asmeniui. Civilinėse bylose proceso šalis gali būti tik civilinį procesinį teisnumą ir veiksnumą turintys juridiniai asmenys (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 38 straipsnio 1 dalis), o juridinis asmuo pasibaigia nuo jo išregistravimo iš Juridinių asmenų registro (CK 2.95 straipsnio 3 dalis).
4.2. Šios bendrovės pareikštas ieškinys atsakovams buvo pagrįstas, BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 5, 7 dalių, 302, 305, 320, 332 straipsnių, 369 straipsnio 2, 3 dalių, BK 183 straipsnio 1 dalies nuostatos nepažeistos.
4.3. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su kasatorių subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, kad nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas, kad teismas šališkas. Teismai išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai, visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą, motyvavo ir nuosekliai argumentavo išvadas tiek dėl pačios veikos, tiek ir dėl nuteistojo kaltės, todėl pagrįstai jį pripažino kaltu padarius BK 183 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato E. Dereškevičiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016).
7. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>).
8. Nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų detaliai analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir savos vertinimo versijos; pažeidimai grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu nuteistojo kaltei įrodyti, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, teismų padarytomis išvadomis, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo ir patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasatorių teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
9. Kasatoriai abejoja teisėjo Z. Pociaus, vieno iš baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusio teisėjų kolegijos nario, nešališkumu, nes šis teisėjas jau anksčiau nagrinėjo nuteistojo gynėjo skundą toje pačioje byloje, atlikdamas pirmosios instancijos teismo teisėjos priimtos nutarties procesinės kontrolės funkciją, taip pat ir teisėjų kolegijos pranešėjo ir pirmininko teisėjo R. Preikšaičio nešališkumu, nes jis, susipažindamas su baudžiamąja byla ir ruošdamasis ją nagrinėti, šios aplinkybės nepastebėjo.
10. Pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje.
11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Z. Pocius kartu su kitais dviem teisėjų kolegijos nariais nagrinėjo nuteistojo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir 2018 m. spalio 31 d. priėmė nutartį, kuria nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmetė.
12. Be to, šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2017 m. rugpjūčio 9 d. teisiamajame posėdyje kaltinamojo A. G. gynėjas pareiškė prašymą grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto; teisėja 2017 m. rugpjūčio 9 d. priėmė nutartį, kuria šį gynėjo prašymą atmetė. Gynėjui šią nutartį apskundus aukštesniam – Klaipėdos apygardos teismui, skundas buvo paskirtas nagrinėti šio teismo teisėjui Z. Pociui. Teisėjas Z. Pocius 2017 m. rugpjūčio 24 d. priėmė nutartį, kuria kaltinamojo gynėjo skundas dėl pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutarties paliktas nenagrinėtas. Nutartyje nurodyta, kad pagal BPK 439 straipsnį pirmosios instancijos teismo nutartys dėl proceso dalyvių prašymų yra neskundžiamos, dėl to priimti kaltinamojo gynėjo skundą dėl baudžiamosios bylos grąžinimo prokurorui dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto ir jį nagrinėti apygardos teisme nėra teisinio pagrindo.
13. Taigi, kaip matyti, šioje byloje teisėjas Z. Pocius neatliko jokių BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų veiksmų, kaltinamojo skundo jis apskritai nepriėmė ir nenagrinėjo, nesant tam BPK nustatytų pagrindų, jokių kitų klausimų 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje taip pat nesprendė. Todėl nagrinėjamu atveju konstatuoti apeliacine tvarka nuteistojo bylą nagrinėjusio teisėjų kolegijos nario teisėjo Z. Pociaus šališkumą, išankstinės nuomonės turėjimą ar daryti išvadą dėl nešališkumo principo pažeidimo objektyviuoju aspektu nėra jokio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas, manydami, jog apeliacine tvarka bylą nagrinėjantis teisėjas Z. Pocius yra šališkas, galėjo naudotis BPK nustatytu nušalinimo institutu, tačiau nei nuteistojo gynėjas, nei nuteistasis nušalinimo jam nereiškė. Nenustačius BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytų pagrindų nusišalinti teisėjui Z. Pociui nuo nuteistojo baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka, nėra pagrindo abejoti teisėjų kolegijos pirmininko ir pranešėjo teisėjo R. Preikšaičio nešališkumu. Kaip matyti iš bylos, bylai nagrinėti apeliacine tvarka buvo paskirta trijų teisėjų kolegija pagal BPK 323 straipsnio reikalavimus. Aplinkybių, kaip jau minėta, nurodytų BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte, dėl kurių paskirta trijų teisėjų kolegija ar konkretus teisėjas nebūtų galėję dalyvauti procese nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, nenustatyta. Taigi kasatorių argumentai dėl teisėjų šališkumo nepagrįsti, todėl atmestini.
14. Kasaciniame skunde teigiama, kad byla teismui perduota su kaltinamuoju aktu, neatitinkančiu BPK 219 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų, nes jame nurodoma inkriminuojama žala persidengė už kitus kaltinime nurodytus veiksmus, nenurodyti įstatymai, kuriuos nuteistasis pažeidė ar siekė pažeisti.
15. Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas. Surašydamas kaltinamąjį aktą, prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. BPK 219 straipsnio 3, 5 punktuose nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, BK straipsnis (jo dalis ir punktas), nustatantis atsakomybę už padarytą veiką. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-254/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-254/2013">2K-254/2013</a>, 2K-435/2013).
16. Klausimą dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams nuteistojo gynėjas kėlė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pateikė prašymą bylą grąžinti prokurorui. Teismas šį prašymą išnagrinėjo ir nutartimi motyvuotai jį atmetė. Nagrinėjant bylą toliau pirmosios instancijos teisme, prokuroras pateikė teismui prašymą dėl kaltinimo, t. y. faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis, pakeitimo. Teismas šį prašymą, vadovaudamasis BPK 253 straipsniu, priėmė. Kaip matyti iš bylos, kaltinamajame akte ir pakeistame kaltinime yra aiškiai nurodyta veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, inkriminuojama veika detaliai aprašyta, veika kvalifikuota tiksliai nurodant atitinkamą BK normą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas, priėmęs pakeistą kaltinimą, pasiūlė kaltinamajam laiko pasiruošti gynybai, tačiau kaltinamasis ir jo gynėjas nurodė, kad pertrauka nereikalinga, taigi, darytina išvada, kad tiek kaltinamajam, tiek gynėjui kaltinime nurodytos veikos aplinkybės buvo aiškios ir suprantamos. Atsižvelgiant į visa tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų ir tai suvaržė nuteistojo teisę į gynybą.
17. Kasatorių teigimu, teismai pažeidė BPK 110 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 113 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes neužtikrino civilinės ieškovės atstovo dalyvavimo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose ir taip pažeidė nuteistojo teisę į gynybą, civilinis ieškinys buvo pareikštas nesilaikant BPK nustatytos tvarkos ir išnagrinėtas, pažeidžiant įrodinėjimo taisykles, teismai nesivadovavo kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg5LTUxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-189-511/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-189-511/2017">2K-189-511/2017</a> kaip precedentu. Šie kasacinio skundo argumentai yra analogiški nuteistojo apeliacinio skundo argumentams. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas juos itin išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis BPK 109, 110, 113, 252 straipsnių nuostatomis, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad civilinio ieškinio įrodinėjimo taisyklės, nuteistojo procesinės teisės priėmus į baudžiamąją bylą patikslintą civilinį ieškinį pažeistos nebuvo, o minėta kasacine nutartimi nesivadovautina, nes nagrinėjamos ir nurodytos bylos aplinkybės nėra analogiškos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kurių nekartoja, ir papildomai pažymi, kad civilinio ieškinio nagrinėjimas, nedalyvaujant civilinio ieškovo atstovui, savaime nereiškia nuteistojo teisės į gynybą pažeidimo, tai ne kliūtis nagrinėti bylą ir civilinį ieškinį. Be to, nagrinėjamu atveju civilinės ieškovės patikslintą ieškinį byloje palaikė ir prokuroras, prašydamas jį tenkinti, o patikslintas civilinis ieškinys ir jame nurodyta žala iš esmės buvo grindžiami byloje tiriant nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktais duomenimis, byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, o ne kokiomis nors civilinės ieškovės nustatytomis aplinkybėmis, kurioms paaiškinti būtų būtina ją kviesti į teisiamąjį posėdį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nutartyje pažymėjo, jog pirmosios instancijos teisme nuteistasis turėjo galimybę pareikšti tiek nuomonę, tiek prašymus dėl papildomų dokumentų išreikalavimo, tačiau nereiškė jokių prašymų, susijusių su civilinio ieškinio pareiškimu.
18. Priešingai nei teigia kasatoriai, bylos medžiaga nepatvirtina jų nurodomų aplinkybių, kad civilinį ieškinį parengė ne civilinė ieškovė bankroto administratorė UAB,,Talismanas LT“, o FNTT. Civilinės ieškovės išsiųstas teismui patikslintas ieškinys dėl 11 463,44 Eur žalos atlyginimo yra pasirašytas civilinės ieškovės atstovės, jį pirmosios instancijos teismas 2017 m. birželio 27 d. nutartimi priėmė. Tai, kad civilinė ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė, jog negali detaliau išsiaiškinti situacijos, nes visi įmonės dokumentai yra paimti, todėl, vadovaudamasi FNTT raštu reiškia civilinį ieškinį, neleidžia padaryti išvados, kad ieškinį parengė FNTT. Be to, BPK 112–115 straipsnių, reglamentuojančių civilinio ieškinio pareiškimą ir įrodinėjimą teisme, nuostatos nedraudžia civiliniam ieškovui reiškiamą ieškinį grįsti kitų institucijų ar pareigūnų surinktais duomenimis. Dėl minėtų duomenų pripažinimo įrodymais, taip pat ir dėl civilinio ieškinio pagrįstumo galutinai nusprendžia teismas (BPK 20 straipsnio 2 dalis, 115 straipsnis). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies, t. y. priteisė tik rašytiniais dokumentais pagrįstą civiliniame ieškinyje nurodytos žalos dalį.
19. Kasatoriai taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nesprendė civilinės ieškovės dalyvavimo teismo posėdyje klausimo, neužtikrino jos dalyvavimo, nors nuteistasis to prašė, taip pažeisdamas nuteistojo teisę į objektyvų ir tik teisme išnagrinėtais duomenimis pagrįstą civilinio ieškinio išsprendimą. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų turinys patvirtina, kad nuteistojo prašymas iškviesti į teismo posėdį civilinės ieškovės atstovą buvo patenkintas žodine nutartimi, nutarta civilinę ieškovę informuoti apie apeliacinį procesą ir galimybę jame dalyvauti. Civilinės ieškovės atstovas teismui pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, taip pat prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Apeliacinės instancijos teismas kitame teismo posėdyje proceso dalyviams balsu perskaitė civilinės ieškovės gautą atsiliepimą ir prašymą ir pradėjo įrodymų tyrimą. BPK 324 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimą, ar galima nagrinėti bylą, jei kas nors iš proceso dalyvių neatvyko, priima, vadovaudamasis BPK 266 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 266 straipsnio 1 dalį, jeigu į teisiamąjį posėdį neatvyko civilinio ieškovo atstovas, teismas, vadovaudamasis BPK 246–252 straipsnių nuostatomis, nusprendžia, ar nagrinėti bylą toliau, ar jos nagrinėjimą atidėti. BPK 252 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas turi teisę nagrinėti civilinį ieškinį civiliniam ieškovui, be kita ko, jeigu yra civilinio ieškovo prašymas nagrinėti ieškinį jam nedalyvaujant. Taigi, civilinė ieškovė teismui pateikė prašymą nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, todėl teismas turėjo teisę tai daryti neatvykus civilinės ieškovės atstovui, be to, byloje buvo pateiktas civilinės ieškovės atsiliepimas, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, neužtikrindamas civilinės ieškovės dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, pažeidė BPK 113 straipsnio nuostatas. Pažymėtina ir tai, kad kasatorių skunde nurodomi pažeidimai, susiję su civilinio ieškinio nagrinėjimu, iš dalies yra ir deklaratyvūs – kasatoriai tvirtina, kad dėl padarytų pažeidimų jie negalėjo išsiaiškinti tam tikrų aplinkybių, pareikšti prašymų dėl civilinio ieškinio, tačiau kokias aplinkybes konkrečiai nori išsiaiškinti, kokius prašymus, klausimus norėjo pateikti ir kokią tai reikšmę turėtų išsprendžiant civilinį ieškinį, nenurodė.
20. Atmestini kaip nepagrįsti kasatorių argumentai, kad teismai neišsiaiškino visų bylos aplinkybių, neištyrė įrodymų, vertindami bylos įrodymus, vieniems iš jų teikė prioritetą, o kitus ignoravo, taip pažeidė BPK 20, 301 straipsnių reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl A. G. kaltės pasisavinus UAB,,D“ turtą pagrindė įstatymų nustatyta tvarka gautais, teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kuriuos įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kaip nustatyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kaltinimui prieštaraujančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas A. G. padarytą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, pagrindė įvertinęs teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus: kaltinamojo A. G. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojų V. R., I. E., G. B., E. K., D. Š., A. B., I. N., A. L. parodymus, rašytinius įvairių bendrovių dokumentus apie sandorius su bendrove UAB,,D“, banko sąskaitų išrašus, elektroninius laiškus, PVM sąskaitas faktūras, UAB,,D“ apskaitos dokumentus, ekspertizės išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą – dar kartą apklausęs liudytojas I. E. ir I. N., pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas BPK bylos aplinkybių ištyrimui ir įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti priešingų išvadų. Vien tai, kad teismai įrodymus įvertino kitaip, nei to pageidavo kasatoriai, dar nereiškia jų vertinimo taisyklių ir nuosprendžio (nutarties) surašymui keliamų reikalavimų, nustatytų BPK, pažeidimų.
21. Kasatorių argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, atmestinas. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad jame, priešingai nei teigia kasatoriai, teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo ir atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus – dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, proceso dalyvių parodymų, ekspertizės akto išvadų ir kitų bylos įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo, teisėjos ir ikiteisminio tyrimo pareigūno šališkumo, BPK taisyklių, reglamentuojančių civilinio ieškinio pateikimą ir nagrinėjimą, laikymosi, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasatoriai BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, BPK nuosprendžio, nutarties surašymui keliamų reikalavimų pažeidimus iš esmės grindžia nesutikimu su teismų padarytu nuteistajam nepalankiu įrodymų vertinimu, tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai savaime nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
22. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasatorių nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.
Dėl BK 183 straipsnio 1 dalies taikymo
23. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzcxLTY0OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-371-648/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-371-648/2017">2K-371-648/2017</a>, 2K-21-628/2019).
24. Kasatoriai teigia, kad ne nuteistasis, o UAB,,D“ direktorė I. E. buvo įpareigota valdyti ir valdė įmonės sąskaitas, atlikdavo banko ir kasos operacijas su įmonės pinigais, kad įmonės sąskaitose buvę pinigai (įmonės turtas) tiek faktiškai, tiek teisiškai buvo patikėti ne nuteistajam, o bendrovės direktorei I. E., todėl nuteistasis nėra atsakingas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.
25. Byloje pagal paties nuteistojo A. G. ir liudytojų I. E., V. R., I. N. parodymus nustatyta, kad, I. E. tapus bendrovės direktore, UAB,,D“ banko sąskaitas, kasą valdė A. G., komercijos direktorius, jis atlikdavo visus banko pavedimus, paimdavo grynuosius pinigus iš bendrovės sąskaitos, turėjo banko kortelę ir generatorių. Nors I. E., kaip UAB,,D“ vadovė, nebuvo išleidusi įsakymo dėl A. G. įgaliojimų elektroninės bankininkystės būdu atlikti banko operacijas su šios įmonės banko sąskaitose esančiomis lėšomis, taip pat atlikti kasininko funkcijas, šis taip pat nebuvo pasirašęs sutarties dėl jo materialinės atsakomybės, iš bylos medžiagos matyti, kad A. G. teisėtai su direktorės I. E. bei akcininko V. R. žinia ir sutikimu buvo įpareigotas valdyti ir valdė įmonės sąskaitas, atlikdavo banko ir kasos operacijas su įmonės pinigais, jam vienam buvo patikėtos tokias operacijas inicijuoti leidžiančios banko identifikavimo kodų nustatymo priemonės. Taigi, įmonės sąskaitose buvę pinigai (įmonės turtas) faktiškai buvo patikėti A. G., jis galėjo laisvai disponuoti tuo turtu, tai jis ir darė. Dėl to teismai pagrįstai sprendė, kad nuteistasis laikytinas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, subjektu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, byloje kaltinimai įmonės direktorei nebuvo pareikšti, taigi, šioje byloje nėra pagrindo, kaip nurodo kasatoriai skunde, spręsti įmonės direktorės atsakomybės klausimą.
26. Kasatoriai kasaciniame skunde taip pat akcentuoja, jog teismai nenustatė turto pasisavinimo objektyviojo požymio – padarinių. Toks kasatorių argumentas yra nepagrįstas. Pasisavinimo esmę sudaro tai, kad kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą ar turtinę teisę neteisėtai (viršydamas įgaliojimus) neatlygintinai paverčia savu turtu, kitaip tariant, ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Veika, kuria pasisavinamas kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas, besąlygiškai sukelia nusikalstamus padarinius – turtinę žalą. Nusikalstami padariniai čia yra nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-332/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-332/2014">2K-332/2014</a>).
27. Teismai, vadovaudamiesi bylos įrodymais, visiškai pagrįstai konstatavo, kad A. G., įmonės pinigais atsiskaitydamas už jam asmeniškai suteiktas paslaugas ir prekes, svetimą – įmonės turtą pavertė savo turtu ir taip padarė turtinę žalą įmonei. Pažymėtina, kad nuteistojo tvirtinimai, jog teismas privalėjo nustatyti, kad toks turtas atsirado nuteistojo namuose ar kad jis pradėjo realiai disponuoti tokiu turtu, nepagrįsti, priešingai, teismas, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais – nuteistojo, liudytojų parodymais, buhalteriniais dokumentais ir kitais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad lentos, baldai asmeniškai buvo pagaminti, lentų pervežimo ir šiukšlių išvežimo paslaugos asmeniškai buvo suteiktos nuteistajam A. G., o ne bendrovei. Teismai pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad minėti gaminiai ir paslaugos būtų buvę panaudoti bendrovės reikmėms. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Taigi, pasisavinus turtą (įgijus realią galimybę juo naudotis bei disponuoti savo nuožiūra) tolesni kaltininko veiksmai su šiuo turtu neturi reikšmės veikos kvalifikavimui. Dėl to, nagrinėjamu atveju nustatę, kad nuteistasis paslaugas ir prekes neteisėtai pavertė ne įmonės, kurios lėšomis už visa tai atsiskaitė, o savo asmeniniu turtu, teismai, priešingai nei teigia kasatoriai, neprivalėjo aiškintis tolesnio prekių (paslaugų) likimo. Be to, priešingai nei nurodo nuteistasis, jis, kaip proceso dalyvis, turi teisę teismui teikti jį teisinančius įrodymus ir tai nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>, 2K-P-78/2012).
28. Kasatoriai teigia, kad teismai apie A. G. tyčią padaryti BK 183 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką sprendė vien pagal objektyviuosius veikos požymius – teisės atlikti banko pavedimus turėjimą ir tokių pavedimų už paslaugas atlikimą.
29. BK 183 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tyčia. Kaltininko siekimas neteisėtai ir neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą ar turtinę teisę ypač akivaizdus turto pasisavinimo atveju, nes šios nusikalstamos veikos esmę kaip tik ir sudaro neteisėtas turto ar turtinės teisės pavertimas savo nuosavybe. Kaltininkas sąmoningai užvaldo (pasisavina) jam patikėtą ar esantį jo žinioje, tačiau jam nuosavybės teise nepriklausantį (svetimą) turtą ar turtinę teisę, žinodamas, kad tokie jo veiksmai yra neteisėti, peržengiantys darbo ar civilinės teisės normų pagrindu jam suteiktus įgaliojimus valdyti, naudoti turtą ar juo disponuoti. Be to, turtas ar turtinė teisė pasisavinami savininkui už tai neatlyginant. Taigi, nors ir suvokdamas pavojingą savo veiksmų pobūdį, kaltininkas nori taip veikti, o numatydamas, kad dėl šių veiksmų neišvengiamai atsiras nusikalstamų padarinių – turtinė žala turto savininkui, nori tokių padarinių ir sąmoningai jų siekia. Sprendžiant, ar asmuo, neteisėtai disponuodamas jo lėšomis, padarė BK 183 straipsnyje nustatytą nusikalstą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą), t. y. kokį sumanymą turėjo įmonės vadovas, paimdamas pinigus, kurie turėjo būti panaudoti konkrečiam tikslui, ir jais disponuodamas: ar juos panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti ar įmonės reikmėms. Apie asmens sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-332/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-332/2014">2K-332/2014</a>, 2K-83-942/2018).
30. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl tyčinio A. G. veiksmų pobūdžio. Jis, teisėtai disponuodamas jam patikėtomis įmonės lėšomis, tačiau neteisėtai pervesdamas jas kitoms įmonėms ir fiziniam asmeniui už asmeniškai A. G., kaip fiziniam asmeniui, suteikiamas paslaugas ir prekes, suprato, kad neteisėtai, t. y. neturėdamas jokio teisėto pagrindo, pažeisdamas bendrovės interesus, paverčia bendrovės turtą savo turtu. Darydamas tokius veiksmus, jis negalėjo nenumatyti, kad įmonei nebus padaryta turtinė žala. Visa tai rodo tyčios buvimą A. G. veiksmuose ir tą faktą, išsamiai įvertinę visus bylos įrodymus, pagrįstai konstatavo teismai. Be to, nuteistasis neneigė, kad iš įmonei priklausančių pinigų jis atsiskaitė už jam asmeniškai teikiamas paslaugas ir prekes, ir iškėlė versiją, kad jis taip atsiėmė skolą iš įmonės, tačiau teismų sprendimuose ši jo versija motyvuotai, remiantis byloje ištirtais įrodymais, atmesta.
31. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad dėl nuteistojo veiksmų nepasunkėjo nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis, todėl tarp nuteistojo ir bendrovės susiklostė civiliniai, o ne baudžiamieji teisiniai santykiai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimas nėra esminis kriterijus sprendžiant dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis). Sprendžiant dėl BK 183 straipsnio taikymo į šį kriterijų gali būti atsižvelgiama, tačiau jis negali paneigti būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų turto pasisavinimo požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUwLTYyOC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-150-628/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-150-628/2018">2K-150-628/2018</a>, 2K-280-648/2018). Turto pasisavinimo esmė yra tai, kad kaltininkas veikdamas tiesiogine tyčia jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu, ir taip padaro žalą turto savininkui. Būtent nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos aplinkybės, ištirti įrodymai patvirtina tai, kad nuteistasis jam patikėtą svetimą bendrovės turtą neteisėtai, neatlygintinai pavertė savo turtu, pažeisdamas turto patikėjimo sąlygas, t. y. ėmė elgtis su juo kaip su nuosavu, ir padarė žalą turto savininkui (UAB,,D“). Tokie nuteistojo veiksmai atitinka BK 183 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymius.
32. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas aplinkybes A. G. veikai baudžiamasis įstatymas – BK 183 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato Edgaro Dereškevičiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Alvydas Pikelis
Eligijus Gladutis
