Baudžiamoji byla Nr. 2K-138-689/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50464-2015-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.2.2;
2.1.7.4.2; 2.1.7.4.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Prano Kuconio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. kasacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, ši bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su 2011 m. birželio 15 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme – 1882,53 Eur dydžio bauda ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir 1882,53 Eur dydžio bauda.
Priteista iš V. Ž. UAB,,Lietuvos draudimas“ 1036,11 Eur žalai atlyginti.
Nuspręsta pinigus – 24,92 Eur, saugomus Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate, nuosprendžiui įsiteisėjus perduoti valstybės nuosavybėn; automobilį „Volvo V70“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) – konfiskuoti kaip nusikaltimo padarymo priemonę.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 29 d. nutartis, kuria nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Voliko apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. V. Ž. nuteistas už tai, kad 2015 m. rugsėjo 9 d. apie 2.27 val., veikdamas kartu su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, išlauždamas darbuotojų įėjimo duris įsibrovė į parduotuvę „Aibė“, esančią (duomenys neskelbtini), ir pagrobė 3526,96 Eur vertės UAB „G priklausantį turtą.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. Ž. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, priimti iš esmės pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1–5 dalių, 44 straipsnio 5, 6 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl to buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą ir sukliudyta teismams priimti teisingus nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
2.2. Pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai gilinosi į faktines bylos aplinkybes, išsamiai ir nešališkai neištyrė visų bylos aplinkybių, byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai, atskirai vieną nuo kito, neįvertino jų viseto, rėmėsi įrodomosios reikšmės neturinčiais duomenimis, tinkamai nenurodė motyvų ir išvadų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 178 straipsnio 2 dalį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
2.3. Apeliacinės instancijos teismo nutartis grįsta prielaidomis, priimta pažeidus nuteistojo teisę į teisingą teismą, taip pat reikalavimą visas abejones ir (ar) neaiškumus, nesant galimybių jų pašalinti, vertinti kaltinamojo naudai. Teismas šiurkščiai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nepagrįstai pripažino dalį faktinių duomenų įrodymais, nesugretino įrodymų ir juose esančių prieštaravimų, padarė klaidų dėl įrodymų turinio – rėmėsi vien netiesioginiais įrodymais, kurie patvirtina tik kasatoriaus sąlytį su į įvykio vietą atgabentais daiktais, o ne jo dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką duomenų, kuriais remiantis galima manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Skundžiamoje nutartyje teismas nepasisakė, kodėl atmetė dalį įrodymų, neišdėstė pakankamų ir abejonių nekeliančių motyvų dėl V. Ž. dalyvavimo padarant inkriminuotą veiką, nurodė prielaidas ir spėjimus, kad V. Ž. galėjo būti nusikalstamos veikos padarymo vietoje. Tokia išvada padaryta nesilaikant išvadų argumentavimo ir išsamaus apeliacinio skundo išnagrinėjimo nuostatų.
2.4. Kasatorius pripažintas kaltu padaręs BK 178 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką bendrininkų grupe. Ši aplinkybė pripažinta jo atsakomybę sunkinančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau veika nekvalifikuota pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, neįvardyta BK 24 straipsnyje nurodyta bendrininkavimo rūšis, neindividualizuoti konkretūs V. Ž. ir kitų bendrininkų veiksmai. BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimas, nenustačius ir neįrodžius paties bendrininkavimo, yra nepagrįstas ir neteisėtas.
2.5. Kai asmuo kaltinamas bendrininkavęs su nenustatytais asmenimis, kurių pakaltinamumo ir amžiaus neįmanoma patikrinti, kyla klausimas, ar galima konstatuoti byloje bendrininkavimo buvimą. Teismų praktika nagrinėjamu klausimu nevienoda, tačiau bendrininkų grupės aplinkybė tokiais atvejais dažnai šalinama iš kaltinimų ir teismų nuosprendžių. Kita vertus, nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebūtinai reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti jo indėlį į bendrą veiką, susitarimo su kaltinamuoju bei jų tyčios bendrumo. Nenustatytas asmuo iš tiesų gali būti žinomas, bet pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų, pagaliau apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį teismas gali spręsti iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių specifikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2009">2K-P-9/2009</a>). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, ar kartu veikę asmenys galėjo būti bendrininkai baudžiamosios teisės prasme, kaip to reikalaujama Baudžiamajame kodekse ir pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje, nes nenustatytas jų pakaltinamumas ir amžius, be to, nenustatyta kiekvieno asmens individualių veiksmų apimtis, vaidmuo (bendrininkavimo rūšis). Jei asmuo tik atvežė vykdytojus į nusikalstamos veikos vietą, tačiau neatliko veiksmų, sudarančių nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, jo veiksmai gali būti kvalifikuojami tik pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, o ne kaip tiesioginio vykdytojo. Teismai šių aplinkybių netyrė, vadovaudamiesi tik netiesioginiais įrodymais, kuriais nustatyta, kad V. Ž. biologinių pėdsakų buvo rasta ant daiktų, atgabentų ir rastų netoli nusikaltimo vietos, pripažino jį nusikalstamos veikos vykdytoju, veikusiu bendrininkų grupe.
2.6. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis vienas kitam prieštaraujančiais įrodymais (parduotuvės vaizdo kamerų įrašais, eksperto K. G. paaiškinimais, liudytojų G. J., B. Š. ir Ž. J. parodymais), selektyviai vertindamas atskiras jų dalis, padarė nepagrįstas išvadas, kad asmuo iš filmuotos medžiagos parduotuvėje ir asmuo, kurį vijosi liudytojas G. J., yra tas pats ir kad kepurė, rasta prie kultūros cento, buvo dėvima nusikaltimo vietoje. Liudytojai G. J. ir Ž. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iš automobilio pasišalinęs asmuo, kurį vijosi G. J., vilkėjo juoda striuke ir buvo su šviesiai pilku gobtuvu. Pagal eksperto paaiškinimus, tokiu atveju vaizdo įraše užfiksuota striukė turėtų būti balta, o gobtuvas – tamsus, tačiau iš nuotraukų byloje matyti, kad gobtuvas yra šviesios spalvos, o striukė tamsesnė už kepurę. Iš vaizdo įrašų ir eksperto paaiškinimų matyti, kad gobtuvas turėtų būti juodas ar labai tamsios spalvos, tačiau liudytojai nurodo, kad jis buvo šviesus. Tie patys prieštaravimai iškyla ir vertinant tikimybę, kad prie kultūros centro rasta kepurė buvo dėvima darant nusikaltimą parduotuvėje. Vaizdo įraše striukė yra tamsesnė už kepurę, jei striukė buvo juoda, kepurė tokiu atveju turėtų būti tamsesnė už striukę, kitu atveju, jei vaizdo įrašas nekeistų atspalvių dėl monochrominio efekto, kepurė, užfiksuota įvykio metu, būtų šviesios spalvos. Tačiau rasta kepurė buvo mėlynos ir raudonos spalvų, kurios yra šviesesnės už juodą.
2.7. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai abejojama, jog tyrimui buvo pateikta būtent ta kepurė, kuri buvo rasta prie kultūros centro pastato, ir konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti specialisto išvada, kurioje detaliai aprašyta pateikta tirti kepurė. Tačiau teismas nenurodė, kuo remdamasis daro tokią išvadą. Teismas nevertino, kad 2015 m. rugsėjo 9 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog kepurė paimta nesupakuota, o užduotyje atlikti tyrimą kepurė pateikiama voke, todėl kyla pagrįsta abejonė, kaip ir kur kepurė buvo saugoma iki užduoties atlikti tyrimą surašymo ir ar tai ta pati kepurė, paimta 2015 m. rugsėjo 9 d. įvykio vietos apžiūros metu. BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Atsižvelgiant į byloje nustatytas kepurės paėmimo ir saugojimo neįpakavus aplinkybes, kyla ir kita abejonė – ar kepurėje rasti biologiniai pėdsakai buvo kepurės paėmimo metu 2015 m. rugsėjo 9 d. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl specialisto išvados, nepasisakė dėl paties daiktinio įrodymo ir jo priimtinumo.
2.8. Apeliacinės instancijos teismas 2016 m. lapkričio 14 d. specialisto išvadą Nr. 140-(1776)-IS1-6145 vertino atskirai nuo kitų įrodymų. 2015 m. gruodžio 2 d. specialisto išvadoje Nr. 140- (6185)-IS1-7565 konstatuota, kad nuo pateiktos kepurės, paimtos 2015 m. rugsėjo 9 d. apžiūrint įvykio vietą parduotuvėje „Aibė“, paimti trys pėdsakų mėginiai: pirmame mėginyje rasta susimaišiusių vyro ir moters biologinių pėdsakų, tinkamų abiejų asmenų tapatybei nustatyti tiriant DNR; antrame mėginyje rasta ne mažiau kaip dviejų asmenų susimaišiusių biologinių pėdsakų, iš kurių tik vieno asmens, vyro, biologiniai pėdsakai yra tinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR; trečiame mėginyje ne mažiau kaip dviejų asmenų pėdsakai netinkami identifikuoti. Svarbu tai, kad V. Ž. genotipas sutapo su antrajame mėginyje paimtu genotipu, tai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad tikrai ne V. Ž. paskutinis dėvėjo apie 100 m atstumu nuo įvykio vietos rastą kepurę. Svarbu ir tai, kad nenustatyti kiti mažiausiai penki asmenys, kurie dėvėjo tą pačią kepurę ir paliko joje biologinių pėdsakų, du iš jų, vyrą ir moterį, galima identifikuoti pagal DNR. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kepurė, kurioje rasti ne mažiau kaip šešių asmenų biologiniai pėdsakai, priklauso būtent V. Ž., neparemta įrodymais. Ši kepurė gali priklausyti bet kuriam asmeniui, kurio biologiniai pėdsakai rasti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai aplinkybę, kad V. Ž. nenustatytu laiku turėjo kontaktą su kepure, rasta 2015 m. rugsėjo 9 d. prie kultūros centro, įvertino kaip įrodymą, patvirtinantį, jog V. Ž. dėvėjo kepurę 2015 m. rugsėjo 9 d. Teismas neįvardijo įrodymų, kuriais remdamasis nustatė, kad būtent V. Ž., o ne vienas iš kitų penkių asmenų, kurių biologiniai pėdsakai rasti kepurėje, dėvėjo kepurę 2015 m. rugsėjo 9 d.
2.9. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nustatytas nuteistojo netrumpalaikis kontaktas su medžiaginiu vairuotojo sėdynės užvalkalu leidžia daryti išvadą, jog būtent jis vairavo automobilį, kuriuo prie parduotuvės „Aibė“ atvyko trys asmenys ir kuris buvo paliktas parduotuvės vidiniame kieme. Taip pat šis teismas konstatavo, kad V. Ž. pagrįstai inkriminuota veiką kvalifikuojanti aplinkybė – įsibrovimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, nes į parduotuvės patalpas patekta išlaužiant darbuotojų įėjimo duris. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos vertinimu, kad tikimybė, jog V. Ž. kvapo pavyzdys nusikalstamos veikos padarymo vietoje (ant automobilio sėdynės, automobilio užvedimo rakto) atsirado ne dėl to, kad jis toje vietoje buvo, o kitais būdais, pavyzdžiui, į nusikalstamos veikos padarymo vietą kitiems asmenims atsinešus jo kvapo turinčius objektus (dėvint nuteistojo drabužius ar pan.), laikytina nerealia, ir padarė išvadą, kad odorologinio tyrimo aktas patvirtina V. Ž. kaltumą. Apeliacines instancijos teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti 2016 m. gruodžio 9 d. specialisto išvados tikslumu ir patikimumu, nes odorologinis tyrimas atliktas kompetentingų pareigūnų, nepažeidžiant odorologinių tyrimų atlikimo metodikos ir nuostatų. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja įrodymų, kuriais remtasi, turiniui, nepagrįstos kitais įrodymais ir prieštarauja teismų praktikai. Pagal teismų praktiką kvapo odorologinio tyrimo išvados gali būti pripažįstamos įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2005, 2K-511/2005, 2K-183/2006, 2K-798/2006). Tačiau baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Esant situacijai, kai pagrindas manyti, kad asmuo galėjo dalyvauti darant nusikalstamą veiką, yra vien tik odorologinio tyrimo rezultatai, negali būti konstatuota, kad asmens dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką yra patikimai nustatytas.
2.10. Odorologinio tyrimo rezultatai, nesant kitų tas pačias aplinkybes patvirtinančių duomenų, neabejotinų išvadų apie asmens kaltumą neleidžia daryti. Tokie rezultatai gali būti tik netiesioginis įrodymas, nes remiantis specialisto išvada, surašyta atlikus odorologinį tyrimą, gali būti nustatoma ne baudžiamojoje byloje įrodinėtina aplinkybė – asmens kaltumas, o tik tarpinis faktas, kad asmuo yra buvęs tam tikroje vietoje (patalpoje, automobilyje ir pan.). Tačiau ir šis tarpinis faktas gali būti laikomas nustatytu tik tuo atveju, kai nerealia galima laikyti tikimybę, jog asmens kvapo pavyzdys nusikalstamos veikos padarymo vietoje atsirado ne dėl to, kad tas asmuo toje vietoje buvo, o kitais būdais, pavyzdžiui, į nusikalstamos veikos padarymo vietą kitiems asmenims atsinešus traukiamo atsakomybėn asmens kvapo turinčius objektus ar pan. Apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, tačiau įrodinėtina byloje aplinkybė pripažinta įrodyta gali būti tik tais atvejais, kai ji nustatyta ištyrus įrodymų visumą, o ne vieną netiesioginį įrodymą. Vertinant odorologinio tyrimo išvadą byloje, kurioje nėra jokių kitų duomenų apie asmens kaltumą, neįmanoma nustatyti, ką konkrečiai būdamas tam tikroje vietoje tas asmuo veikė ir kada toje vietoje jis buvo. Nesurinkus kitų duomenų apie asmens dalyvavimą darant nusikalstamą veiką, neįmanoma paneigti tikimybės, kad asmuo tam tikroje vietoje galėjo būti jau po to, kai nusikalstamą veiką baigė atlikti kiti asmenys, ar toje vietoje buvo dar iki nusikalstamos veikos padarymo. Antra vertus, net ir konstatuojant, kad asmuo su nusikalstama veika susijusioje vietoje buvo nusikalstamos veikos darymo metu, tačiau neturint kitų šiai aplinkybei nustatyti reikšmingų duomenų, neįmanoma visiškai patikimai nuspręsti, kad tas asmuo tyčia ar dėl neatsargumo tuo metu atliko nusikalstamą veiką. Be to, situacijoje, kai egzistuoja tikimybė, kad nusikalstamos veikos vietoje galėjo būti ne vienas asmuo, remiantis vien tik odorologinio tyrimo rezultatais negali būti nustatyta konkretaus asmens veiksmų apimtis, o nenustačius tokių faktų, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą yra neįmanoma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc5LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-279/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-279/2008">2K-279/2008</a>). Šioje kasacinėje nutartyje pažymėta, kad odorologinio tyrimo išvada kaip įrodymas yra specifinis tuo, jog tyrimas atliekamas panaudojant šunis – biodetektorius, kurie signalinėmis pozomis pažymi (parodo), kad lyginami kvapai sutampa arba nesutampa. Tokios išvados patikimumo patikrinimas yra komplikuotas. Bet kokį kitokį tyrimą atlikusį specialistą galima proceso metu apklausti apie jo atliktą tyrimą, užduoti klausimus dėl pateiktų išvadų ir taip tikrinti išvados patikimumą. Odorologinio tyrimo metu tokių galimybių nėra. Žinoma, išvadą pasirašę specialistai gali paaiškinti, kaip tokie tyrimai atliekami, tačiau toks išvados patikrinimas nėra visavertis, nes patikimai išsiaiškinti, kodėl šunys tam tikrus kvapus laikė tapačiais, nėra galimybių. Dėl šių aplinkybių bet koks reikšmingas bylai faktas gali būti laikomas nustatytu tik tada, kai, be odorologinį tyrimą atlikus surašytos specialisto išvados, tas faktas patvirtinamas ir kitais būdais gautais duomenimis.
2.11. Automobilis „Volvo V70“, kuriuo asmenys atvyko į parduotuvę daryti nusikaltimo, nėra pati įvykio vieta. Kasatorius galėjo turėti su šiuo automobiliu kontaktą, dėl to jame liko jo kvapo pėdsakas, be to, automobilyje galėjo būti kasatoriaus daiktų, nuo kurių automobilio salonas galėjo įgauti jo kvapą. 2016 m. gruodžio 9 d. specialisto išvada Nr. 140-(1759)-IS1-6776 patvirtina tik tai, kad nenustatytu laiku V. Ž. ar jo daiktai turėjo kontaktą su automobiliu, kuris buvo atgabentas į įvykio vietą. Taigi odorologinis tyrimas nepatvirtina, kad kasatorius kaltinime nurodytu laiku buvo parduotuvėje. Net ir tuo atveju, jei kasatorius būtų atvykęs minėtu automobiliu prie parduotuvės, byloje nėra įrodymų apie jo veiksmų apimtį (išlaužė duris, įsibrovė į patalpą, pagrobė konkrečius daiktus, laukė automobilyje, stebėjo lauke teritoriją) ar kad jis žinojo, kad atvykimo tikslas yra nusikalstama veika. Vaizdo įraše užfiksuoti trys į parduotuvę įsibrovę asmenys, tačiau nenustatyta, kiek asmenų atvyko automobiliu prie parduotuvės, taip pat kad V. Ž. būtų parduotuvės viduje. Byloje nenustatyta data ir laikas, kada V. Ž. turėjo kontaktą su automobiliu, po kurio liko jo kvapas. Kadangi automobilyje daugiau kaip prieš mėnesį buvo paliktas jo buvusio trumpalaikio savininko kvapas, tikėtina, kad ir kasatoriaus kvapas galėjo būti paliktas vieno mėnesio laikotarpiu.
2. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:
3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir esminių BPK pažeidimų nepadarė.
3.2. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, įvertino bylos įrodymus ir surašė nuosprendį laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Šis teismas pagrįstai nurodė, kad nors V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nepripažino kaltės padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai patvirtina, jog jis kartu su dviem nenustatytais asmenimis pagrobė svetimą turtą kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Tai patvirtina liudytojų B. Š., E. P., G. J. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas ir kiti bylos rašytiniai įrodymai. Aplinkybė, kad trys asmenys buvo parduotuvėje, iš jos išėjo su krepšiais ir tuo pat metu bėgo nuo į parduotuvės kiemą atvykusių E. P., G. J. ir Ž. J., duoda pagrindą padaryti išvadą, kad būtent trys asmenys veikė kaip bendrininkai. Teismas nuosprendyje aptarė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pagrindė savo išvadas ir nurodė, kodėl V. Ž. parodymus vertina kritiškai. Pasisakydamas dėl byloje atlikto odorologinio tyrimo, teismas pažymėjo, kad V. Ž. kvapo buvo rasta net ant dviejų objektų paviršių, paimtų iš automobilio „Volvo V70“, ir tai tik padidina tikimybę, kad ant jų užsifiksavęs būtent kaltinamojo V. Ž. kvapas. Teisme apklaustas specialistas nurodė, kad jeigu V. Ž. automobilyje būtų sėdėjęs trumpą laiko tarpą ar tiesiog atsitiktinai kažkokiu būdu atsidūręs šiame automobilyje, toks trumpalaikis kontaktas su automobilio vairuotojo sėdynės paviršiumi nebūtų palikęs kvapo pėdsako, iš kurio būtų galima identifikuoti asmenį. Taigi V. Ž. kontaktas su medžiaginiu vairuotojo sėdynės užvalkalu nebuvo trumpalaikis, o tai leidžia daryti išvadą, kad jis vairavo šį automobilį, kuriuo prie parduotuvės „Aibė“ atvyko trise ir dalyvavo darant vagystę iš parduotuvės. Nerealu, kad V. Ž. kvapas nusikaltimo vietoje atsirado kitiems asmenims atsinešus jo kvapą turinčius objektus ar pan., o ne dėl to, kad jis toje vietoje buvo. Taigi pirmosios instancijos teismas pripažino odorologinį tyrimą kasatoriaus kaltės įrodymu, įvertinęs šį tyrimą kartu su kitais įrodymais.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas pagal pateiktą skundą patikrino bylą, priimtoje nutartyje išsamiai ir argumentuotai aptarė nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes ir pagrindė, kuo remiasi savo sprendime. Šis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pasisakė tiek dėl atskirų įrodymų, tiek dėl įrodymų visumos.
3.4. Priešingai nei teigia kasatorius, abiejų instancijų teismai, vertindami kasatoriui pateikto kaltinimo pagrįstumą, odorologinio tyrimo rezultatus vertino kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis grįstas ne prielaidomis ar nepatikimais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas. Skundžiama nutartis teisėta ir pagrįsta.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Nuteistojo V. Ž. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
4. Nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bylos įrodymai iš naujo nevertinami, naujos faktinės bylos aplinkybės nenustatomos, skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis. Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo V. Ž. paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamos teismų nustatytos bylos aplinkybės, kritikuojamas atliktas įrodymų (specialisto išvadų, eksperto K. G. paaiškinimų, liudytojų G. J., B. Š., Ž. J. parodymų) vertinimas ir pateikiamas savas jų vertinimas, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinių skundų teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
5. Be to, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas ir nuteistojo kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos teismo išvados, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe, ir šios aplinkybės pripažinimas jo atsakomybę sunkinančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistasis ir jo gynėjas tokių klausimų apeliaciniame skunde nekėlė ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje apie tai nepasisakyta.
Dėl V. Ž. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį
6. Kasatorius V. Ž. neigia dalyvavimą pagrobiant svetimą turtą iš parduotuvės, tvirtina, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 1–5 dalių reikalavimus, nes bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai, įrodymus įvertino netinkamai, sprendimus grindė abejotinais įrodymais ir duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais, nes neatitinka leistinumo reikalavimų, be to, teismų sprendimai surašyti nesilaikant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų ir 332 straipsnio 5 dalies nuostatų, apeliacinės instancijos teismo nutartis grįsta prielaidomis. Dėl nurodytų pažeidimų, nuteistojo teigimu, buvo suvaržyta jo teisė į gynybą ir teisingą teismą. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. rugsėjo 9 d. apie 2.27 val., veikdamas kartu su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, išlauždamas darbuotojų įėjimo duris, įsibrovė į parduotuvę „Aibė“, esančią (duomenys neskelbtini), ir pagrobė 3526,96 Eur vertės UAB „G“ priklausantį turtą. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus: liudytojų B. Š., E. P., G. J., Ž. J., kitų asmenų parodymus, išvadas pateikusių specialistų L. G., K. G. paaiškinimus, rašytinius įrodymus (E. P. ir G. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolus, įvykio vietos ir automobilio „Volvo V70“ apžiūros protokolus, vaizdo kamerų įrašų protokolą, specialisto išvadas Nr. 140-(6185)-IS1-7565, 140-(1759)-IS1-6776, 140-(1776)-IS1-6145, ekspertizės aktą Nr. 11-1508(17), 11K-297(17) ir kitus bylos duomenis).
8. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, laikėsi BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus, nuteistasis V. Ž. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, nurodytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.
10. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles.
11. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, kad kaltinamo asmens veiksmai turi visus konkrečius jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali bylos nagrinėjimo metu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokie proceso dalyvių pasiūlymai teismams nėra privalomi ir jų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
12. Nuteistasis V. Ž. kasaciniame (kaip ir apeliaciniame) skunde kelia įrodymų, patvirtinančių kepurės priklausomybę kasatoriui, patikimumo klausimą, teigia, kad nors specialisto išvadoje konstatuota, jog kepurėje rastuose biologiniuose pėdsakuose esantis genotipas sutampa su V. Ž. genotipu, tai nepatvirtina kepurės priklausomybės jam fakto ir kad jis ją dėvėjo 2015 m. rugsėjo 9 d.
14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, paneigė šiuos nuteistojo ir jo gynėjo teiginius. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad iš parduotuvėje „Aibė“ esančių vaizdo kamerų 2015 m. rugsėjo 9 d. užfiksuotų nespalvotų vaizdo įrašų matyti, jog du asmenys krauna į krepšius prekes, abu mūvi pirštines, vieno iš jų (kameros Nr. 8 įrašas) vilkimi drabužiai buvo matomi kaip baltos spalvos. Matomas minėto asmens vilkimas džemperis arba striukė su gobtuvu, bet jo ant galvos neužsimovęs, ant galvos – skrybėlės formos kepurė, ant kaklo šviesios spalvos šalikas. Kitame vaizdo įraše (kamera Nr. 7) šis asmuo gobtuvą užsimauna ant kepurės ir toliau matomas su džemperio ar striukės gobtuvu ant galvos. Ekspertas K. G. teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad tyrimui pateiktuose įrašuose kamera fiksavo vaizdą, apšviesdama aplinką infraraudonųjų spindulių šviestuvu, o filmuojant tokiu, t. y. nakties, režimu, infraraudonieji spinduliai neskiria spalvų, jie skiria tik atspalvius ir visą vaizdą daro monochrominį. Filmuojamos tamsios spalvos, apšviestos infraraudonaisiais spinduliais, vaizdo įraše fiksuojamos kaip šviesios, beveik baltos, todėl kepurė, vadinama panama, užfiksuota vaizdo įraše ant vieno asmens galvos, jeigu ji buvo dviejų tamsių atspalvių, buvo fiksuojama kaip šviesios spalvos ir galėjo būti vientiso atspalvio kepurė. Tikimybių, kad spalva nepasikeis nuo infraraudonųjų spindulių, nėra. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad liudytojo G. J. parodymuose apibūdinto asmens apranga atitinka vaizdo įraše užfiksuoto asmens aprangą. Šis liudytojas nurodė, kad vaikinas, iššokęs iš automobilio vairuotojo pusės, kurį jis vijosi, vilkėjo juoda striuke, pilku džemperiu, ant galvos buvo džemperio gobtuvas, ant galvos, ant veido užsirišęs skarelę ar šaliką, vijosi apie 50 m, kol suklupo, tas žmogus nubėgo į kiemą už kultūros centro, būtent ten ir buvo rasta mėlynos ir raudonos spalvų kepurė, vadinama panama. Be to, liudytoja B. Š. parodė mačiusi, kaip iš parduotuvės sandėlio patalpų išėjo vienas asmuo, jis rankoje nešėsi didelį pilną krepšį, netrukus iš sandėlio išėjo dar du asmenys, kiekvienas iš jų turėjo po vieną didelį pilną krepšį. Žmogų, vairavusį parduotuvės kieme stovėjusį automobilį, po to išlipusį iš automobilio ir nubėgusį, vijosi G. J. Liudytoja Ž. J. taip pat parodė mačiusi tą vairuotoją, jis buvo su šviesiai pilku gobtuvu, juoda striuke, veidas pridengtas kauke, kaip skara, šaliku. Ji kepurės nepastebėjo, ant galvos buvo džemperio gobtuvas, kai asmuo bandė atbulomis išvažiuoti, automobilis atsitrenkė į sieną, tada jis išlipo ir pradėjo bėgti kultūros centro link, o jos vyras jį nusivijo. Remdamasis šiais duomenimis, teismas konstatavo, kad iš filmuotos medžiagos parduotuvėje matyti, jog asmuo, kurį vijosi G. J., yra tas pats. Tai, kad prie kultūros centro rasta mėlynos ir raudonos spalvų kepurė, vadinama panama, priklauso V. Ž., patvirtina specialisto išvada Nr. 140-(1776)-IS1-6145. Joje nurodyta, kad tikimybė, jog egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų V. Ž. lokusų genotipui, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė kaip 0,00000000000000005 proc. Apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių, kad specialistui tirti buvo pateikta būtent ta kepurė, kuri buvo rasta prie kultūros centro įvykio vietos apžiūros metu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad, atlikus įvykio vietos apžiūrą, buvo apžiūrėti rasti įvairūs daiktai, tarp jų ir kepurė. Nors protokole nenurodyta, kad kepurė supakuota, tačiau iš 2015 m. rugsėjo 29 d. užduoties atlikti objektų tyrimą matyti, jog specialistui siunčiamas objektas (kepurė) supakuotas. Kad tirti siųstas objektas buvo supakuotas voke, patvirtina ir specialisto įrašas išvadoje Nr. 140-(6185)-IS1-7565. Teisėjų kolegija, įvertinusi procesinių veiksmų eigą, daro išvadą, kad neužfiksavimas įvykio vietos apžiūros protokole, jog daiktinis įrodymas – kepurė – supakuotas, nelaikytinas esminiu BPK 179 straipsnio nuostatų pažeidimu, nes tai neturėjo jokios įtakos tyrimo rezultatams (t. y. specialisto išvadoms Nr. 140-(6185)-IS1-7565 ir 140-(1776)-IS1-6145, kuriomis buvo nustatytas biologinio pėdsako, rasto ant kepurės, genotipas), todėl teismai pagrįstai grindė V. Ž. kaltę šiuo įrodymu.
15. Pažymėtina, kad odorologinio kvapų tyrimo išvada vertinama kaip ir kiti duomenų šaltiniai. Pagal teismų praktiką odorologinio kvapų tyrimo išvada pripažįstama tinkamu duomenų šaltiniu (įrodymu), jeigu ją patvirtina ir kiti byloje išnagrinėti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai pasisakė dėl minėtos specialisto išvados vertinimo jos patikimumo aspektu ir įrodomosios reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą ištyręs bylos medžiagą, susijusią su minėto tyrimo atlikimu, įvykio vietos apžiūros protokole aprašyta kvapų pavyzdžių paėmimo procedūra ir nuteistojo V. Ž. lyginamųjų kvapų pavyzdžių paėmimo eiga, atsižvelgdamas į specialisto paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti odorologinį tyrimą atlikusių specialistų išvados dėl kvapų identifikavimo rezultatų tikslumu ir patikimumu, nes odorologinis tyrimas atliktas kompetentingų pareigūnų, nepažeidžiant odorologinių tyrimų atlikimo metodikos ir nuostatų. Kvapai buvo paimti nuo automobilio „Volvo V70“ užvedimo raktelio, rasto ant automobilių vairuotojo sėdynės, priekinės keleivio sėdynės ir vairuotojo sėdynės sėdimųjų dalių, taip pat paimtas automobilio foninis kvapas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kvapų pavyzdžiai buvo paimti praėjus nedaug laiko po įvykio, taip pat kad kvapų pavyzdžiai buvo paimti nuo automobilio užvedimo raktelio, kurio matmenys labai nedideli. Kaip pirmosios instancijos teisme paaiškino specialistas, laiko aplinkybė yra svarbi, nes objektai ant jų paliekamą kvapą išlaiko atitinkamą laiką (gali ir iki kelių dienų, priklausomai nuo to, ant kokio paviršiaus jis paliekamas), kaip ir aplinkybė, koks yra kvapo atidavimo objektas. Šiuo atveju tai žmogaus ranka, lietusi raktą, ar to žmogaus drabužiai (pavyzdžiui, kišenė), kur jis buvo laikomas, automobilio užvedimo raktelis turėjo pakankamai laiko kontaktuoti su tais daiktais. Specialistas nurodė, kad ant rakto paviršiaus liko kvapas žmogaus, kuris jį ilgiausiai paskutinis lietė, nes kitam asmeniui pernešti kvapą ant tokio dydžio rakto nuo kito paviršiaus yra neįmanoma, kaip ir manyti, kad kas nors tą raktą su ant jo likusiu V. Ž. užsifiksavusiu kvapu galėjo atgabenti iš kitos vietos (liudytojas G. J. parodė, kad nusivijo automobilio vairuotoją, o automobilis įvykio vietoje buvo paliktas užvestas). Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad šiuo atveju svarbu, jog nuteistojo V. Ž. kvapo buvo rasta net ant dviejų objektų paviršių, ir tai tik padidina tikimybę, kad ant jų užsifiksavęs būtent V. Ž. kvapas. Specialistas teisme nurodė, kad jeigu V. Ž. automobilyje būtų sėdėjęs trumpą laiko tarpą ar tiesiog atsitiktinai kažkokiu būdu atsidūręs šiame automobilyje, trumpalaikis kontaktas su automobilio vairuotojo sėdynės paviršiumi nebūtų palikęs kvapo pėdsako, iš kurio būtų galima identifikuoti asmenį. Tuo remdamiesi teismai padarė išvadą, kad ši aplinkybė patvirtina, jog V. Ž. kontaktas su medžiaginiu vairuotojo sėdynės užvalkalu buvo netrumpalaikis, jis vairavo minėtą automobilį, juo trise atvyko prie parduotuvės „Aibė“, paliko šį automobilį parduotuvės vidiniame kieme.
16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad specialisto išvados dėl kvapų identifikavimo tyrimas ir vertinimas kitų bylos įrodymų kontekste nagrinėjamoje byloje buvo atliktas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Kaip matyti, abiejų instancijų teismai išanalizavo įrodymų gavimo tvarką, juos sugretino su kitais bylos įrodymais ir, susieję juos į vientisą loginę grandinę, padarė ne prielaidomis, o įrodymų visumos pagrindu grįstą išvadą dėl V. Ž. dalyvavimo pagrobiant svetimą turtą iš parduotuvės. Pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir pateikė aiškius ir išsamius motyvus, kuriais atmetė V. Ž. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismo nutartyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakyta, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, pateikė motyvus, paaiškinančius, dėl ko apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu. Nuteistojo kasacinio skundo teiginiai dėl jo teisių į gynybą suvaržymo ir teisės į teisingą teismą pažeidimo yra deklaratyvaus pobūdžio.
17. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas – BK 178 straipsnio 2 dalis – nuteistajam V. Ž. pritaikytas tinkamai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo V. Ž. kasacinį skundą.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Vytautas Masiokas
Pranas Kuconis
