Civilinė byla Nr. 3K-3-186-248/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02073-2016-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.1; 2.4.2.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“ ieškinį atsakovams P. V., S. S., G. V.-A. dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą bei dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir registracijos įrašo panaikinimo, trečiasis asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, bei atsakovų priešieškinį dėl automobilių stovėjimo aikštelės pripažinimo parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis priklausiniu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių įgijimo pagrindus, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančia atsakovų P. V. ir G. V.-A. 2012 m. birželio 12 d. deklaraciją apie automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, esančios duomenys neskelbtini, statybos užbaigimą; 2) pripažinti negaliojančia P. V. ir S. S. (V.) 2013 m. vasario 5 d. 1/4 dalies automobilių stovėjimo aikštelės dovanojimo sutartį, taikyti restituciją ir minėtą aikštelę grąžinti ieškovei; 3) panaikinti įrašą Nekilnojamojo turto registre, kad minėta 1/4 dalis automobilių stovėjimo aikštelės nuosavybės teise priklauso P. V., 1/4 dalis – S. S. (V.), 1/2 dalis – G. V.-A.; 4) priteisti iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad pastatė automobilių stovėjimo aikštelę duomenys neskelbtini, taip pat ji yra 2,2751 ha ploto žemės sklypo dalies tuo pačiu adresu nuomininkė. Nepaisant to, minėta stovėjimo aikštelė dalimis buvo įregistruota atsakovų vardu 2012 m. birželio 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą ir 2012 m. rugpjūčio 7 d. susitarimo bei 2013 m. vasario 5 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Ieškovės teigimu, deklaracijoje nurodyti duomenys, kad stovėjimo aikštelės statytojai ir savininkai yra P. V. ir G. V.-A., neatitinka tikrovės, nes statyba vyko ne ūkio būdu, kaip nurodyta deklaracijoje, o rangos būdu, t. y. aikštelę įrengė UAB „Fegda“ pagal UAB „Karolinos turas“ užsakymą dar 1998 m. Atitinkamai 2013 m. vasario 5 d. atsakovas P. V., nebūdamas teisėtas automobilių stovėjimo aikštelės savininkas, neteisėtai padovanojo 1/4 dalį atsakovei S. S. (V.), todėl ši sutartis pripažintina negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 2 dalies, 1.80 straipsnio pagrindu.
4. Atsakovai pateikė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti, kad automobilių stovėjimo aikštelės kaina buvo įskaičiuota į parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis, esančiomis duomenys neskelbtini, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, pardavimo G. V.-A. ir P. V. pagal 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį kainą; 2) pripažinti, kad automobilių stovėjimo aikštelė yra parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis priklausinys; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Atsakovai nurodė, kad jie ir ieškovė 2008 m. kovo 28 d. sudarė negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią buvo perleista ir automobilių stovėjimo aikštelė. Pastaroji į sutartį įrašyta nebuvo, nes sutarties sudarymo metu nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Tačiau šia pirkimo–pardavimo sutartimi šalys susitarė, kad pirkėjai perims visas ieškovės nuomotojo teises ir pareigas pagal ankstesnes nuomos sutartis. Atsakovai nurodė, kad UAB „Karolinos turas“ nuo 1998 m. kartu su parduotuve UAB „Maxima LT“ nuomojo ir automobilių stovėjimo aikštelę, todėl atsakovai, įsigiję parduotuvę, šią kartu su stovėjimo aikštele toliau nuomojo UAB „Maxima LT“. Taip pat šalys 2008 m. kovo 28 d. susitarė, kad atsakovai ieškovei suteikia sutartyje nurodytas teises vystyti teritoriją bendrai nuomojamame valstybiniame žemės sklype, o ieškovė įsipareigoja nevykdyti jokių veiksmų atsakovams priklausančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, taip pat neatlikti aikštelės teisinės registracijos savo vardu. Atsakovų teigimu, tarp stovėjimo aikštelės ir parduotuvės yra reikšmingas ne tik fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), bet ir funkcinis ryšys, todėl aikštelė pripažintina parduotuvės priklausiniu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino, pripažino, kad automobilių stovėjimo aikštelė duomenys neskelbtini, yra parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis, esančiomis Vilniuje, Sausio 13-osios g. 2, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, priklausinys ir kad automobilių stovėjimo aikštelės kaina buvo įskaičiuota į parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis pardavimo atsakovams G. V.-A. ir P. V. pagal 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį kainą.
7. Teismas nustatė, kad ieškovei iki 2008 m. kovo 28 d. nuosavybės teise priklausė visas prekybos, paslaugų ir kitos paskirties pastatas, esantis duomenys neskelbtini. Minėtas pastatas yra pastatytas ieškovės iš valstybės išsinuomotame žemės sklype. Šio sklypo teritorijoje šalia pastato vakarinėje jo dalyje buvo įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, ji nebuvo įregistruota VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. 2008 m. kovo 28 d. ieškovė ir atsakovai P. V. bei G. V.-A. sudarė pirkimo–pardavimo sutartis, kuriose nurodyta, kad atsakovams nuosavybės teise perleidžiama pastate esanti parduotuvė su kavinės ir boulingo patalpomis, o automobilių stovėjimo aikštelės, kaip turtinio objekto, perleidimas sutartyje nėra nurodytas. Nepaisant to, sutarties 1.3 punkte nurodyta, kad pirkėjai (atsakovai) lygiomis dalimis perims visas UAB „Karolinos turas“ (ieškovės) kaip nuomotojos teises ir pareigas pagal nuomos sutartis su UAB „Maxima LT“ ir kad nuomos teisė lieka galioti pirkėjams (atsakovams). Šiomis sutartimis nuomos pagrindu UAB „Maxima LT“ be patalpų buvo perduota ir ginčo automobilių stovėjimo aikštelė. Tai reiškia, kad, pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovams perleidus patalpas kartu su teisėmis ir pareigomis pagal nuomos su UAB „Maxima LT“ sutartis, turtas buvo perleistas ta apimtimi, kuria galima buvo toliau vykdyti sutartis ir tęsti nuomos santykius. Teismas sprendė, kad, perduodama atsakovams nuomos teises, ieškovė suprato, jog su pastate esančiomis patalpomis neabejotinai atsakovų nuosavybėn perduoda ir automobilių stovėjimo aikštelę, reikalingą parduotuvės veiklai vykdyti.
8. Teismas nurodė, kad, šalims sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovai pagal įgyto turto apimtį sudarė žemės nuomos sutartis su Vilniaus apskrities viršininko administracija. Atsakovų sudarytose nuomos sutartyse nurodytas žemės sklypo plotas apėmė ne tik plotą po įsigytomis patalpomis, bet ir plotą po ginčo automobilių stovėjimo aikštele.
9. Teismas sprendė, kad nors pirkimo–pardavimo sutartyje lingvistiškai nebuvo nurodyta, jog kartu su pastate esančiomis patalpomis atsakovams perduodama ir ginčo automobilių stovėjimo aikštelė, tačiau, įvertinus faktines aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu, sutarties šalių elgesį po sutarties pasirašymo, šalių subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio, spręstina, kad tikrieji šalių ketinimai buvo ne tik patalpų, bet ir automobilių stovėjimo aikštelės perleidimas.
10. Vertindamas atsakovų pasirašytos deklaracijos teisėtumą, teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog aikštelės statybą vykdė ir užbaigė būtent ji, UAB „Karolinos turas“. Kadangi atsakovai 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo ne tik negyvenamąsias patalpas, bet ir nebaigtą statyti automobilių stovėjimo aikštelę, užbaigę jos statybos procedūras, atsakovai užpildė ir deklaraciją, kuri atitiko įstatymo reikalavimus ir kurios pagrindu buvo registruotos nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre.
11. Teismas, nustatęs, kad pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovams ieškovė perleido ne tik pastatą su patalpomis, bet ir automobilių stovėjimo aikštelę, sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ir kitų su šiais reikalavimais susijusių ieškinio reikalavimų dėl automobilių stovėjimo aikštelės 2013 m. vasario 5 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir įrašo dėl nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre panaikinimo.
12. Pasisakydamas dėl ginčo stovėjimo aikštelės kaip parduotuvės priklausinio, teismas nurodė, kad byloje nepaneigti duomenys, jog aikštelė įrengta tam, kad nuomininkė UAB „Maxima LT“ galėtų jai išnuomotose patalpose vykdyti prekybos veiklą, o ieškovės teiginiai, kad ginčo aikštelė naudojama ir kitos pastato dalies veiklai vykdyti, nėra įrodyti. Teismas pažymėjo, kad stovėjimo aikštelė yra susijusi su pastate esančiomis patalpomis bendra ūkine paskirtimi, fiziniu ir funkciniu ryšiu. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad aikštelė laikytina atsakovų valdomos pastato dalies priklausiniu.
13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.
14. Kolegija nurodė, kad iki 2008 m. kovo 28 d. ieškovei nuosavybės teise priklausė prekybos, paslaugų ir kitos paskirties pastatas, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, kuris yra 3,6805 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, esančiame duomenys neskelbtini (toliau – žemės sklypas). Ieškovė 2005 m. sausio 19 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. duomenys neskelbtini pagrindu išsinuomojo šį žemės sklypą. Iš pastate esančių patalpų buvo suformuoti keli atskiri nekilnojamojo turto objektai: parduotuvė su kavinės ir boulingo patalpomis, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, konferencijų centras su viešbučio ir restorano patalpomis, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, ir lošimo namai, unikalus Nr. duomenys neskelbtini. Šio sklypo teritorijoje šalia pastato vakarinėje jo dalyje, priešais viešbučio įėjimą, buvo įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, ji nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, kaip ir dar dvi šalia pastato esančios aikštelės. Ginčo automobilių stovėjimo aikštelė įregistruota tik 2012 m. birželio 12 d.
15. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, jog ginčo aikštelę pastatė ieškovė. Ieškovės pateikti įrodymai pagrindžia, kad ieškovė atliko statybos darbus, tačiau jie neįrodo, kad ji šiuos darbus užbaigė, suformavo ginčo automobilių stovėjimo aikštelę kaip nekilnojamojo turto objektą. Kolegija sprendė, kad ieškovė ginčo aikštelę pradėjo statyti, tačiau jos neužbaigė, pirkimo–pardavimo sutartimi perdavė ją atsakovams, o šie atliko statybos baigiamuosius darbus ir įregistravo nuosavybės teisę Nekilnojamojo turto registre. Kolegija nurodė, kad 2008 m. kovo 28 d. sudarytomis sutartimis ieškovė patvirtino, jog automobilių stovėjimo aikštelės statybos neužbaigė, teisinės registracijos neatliko, 2007 m. balandžio 4 d. nuomos sutarties pagrindu dar galutinai nepastatytą automobilių stovėjimo aikštelę perdavė UAB „Maxima LT“, o 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ją pardavė atsakovams G. V.-A. ir P. V. Būtent atsakovai ir baigė formuoti aikštelę.
16. Kolegija nurodė, kad teisės aktai nedraudžia parduoti nesuformuoto ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruoto statinio. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad aikštelė yra skirta nuolat tarnauti parduotuvei su kavine ir boulingo patalpomis. Parduotuvė buvo įrengta ir išnuomota dar 1998 m., kartu buvo perduotas ir žemės sklypas automobilių stovėjimo aikštelei įrengti. Apeliacinio skundo argumentas, kad aikštele, statydami automobilius, naudojasi pastato – dvibučio gyvenamojo namo, taip pat kitų aplinkinių namų gyventojai, nepaneigia to, kad aikštelė, esanti prie parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis, skirta asmenų, kurie atvyksta į parduotuvę apsipirkti, taip pat į kavinę, boulingą, automobiliams statyti, taip pat aikštelė skirta parduotuvės ir kavinės su boulingu personalo, tiekėjų ir pan. automobiliams statyti, todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad aikštelę ir parduotuvę bei kavinę su boulingo patalpomis sieja nuolatinis funkcinis ryšys, laikytina pagrįsta.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Karolinos turas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, taip pat priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Bylą nagrinėję teismai, ginčo aikštelę priskirdami vienam iš nurodytoje teritorijoje esančių pagrindinių daiktų, netinkamai aiškino pagrindinių daiktų ir antraeilio daikto (priklausinio), esant pagrindinių daiktų daugetui, santykį. Ginčo aikštelė visada tenkino ne tik parduotuvės, bet ir konferencijų centro su viešbučio ir restorano patalpomis bei lošimo namų poreikius ir su šiomis patalpomis yra susijusi ūkine paskirtimi. Teismams patvirtinus atsakovų nuosavybės teisę į visą aikštelę, kurioje yra 217 automobilių stovėjimo vietų, prekybos centrui reikalingas 128 automobilių stovėjimo vietų skaičius viršijamas 89 vietomis. Atsakovams priklausančios parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis plotas tesudaro apie 1/3 viso pastato ploto. Nors ginčo aikštelė nesiriboja su konferencijų centro su viešbučio ir restorano patalpomis bei lošimo namais, u įstatymas nereikalauja, kad pagrindinis daiktas ir jo priklausinys būtų šalia.
17.2. Bylą nagrinėję teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą. Iš 1998 m. sausio 30 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 5 punkto akivaizdu, kad ieškovė kartu su patalpomis perdavė nuomininkui naudotis 5400 kv. m ploto, bet ne 6572 kv. m ploto automobilių stovėjimo aikštelę. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė ir UAB „Maxima LT“ 2007 m. balandžio 4 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi pratęsė nuomos teisinius santykius. Tačiau, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad ieškovė pirkimo–pardavimo sutartimi perleido nuosavybės teisę į 6572 kv. m ploto automobilių stovėjimo aikštelę. Tad net ir sutikus su teismų išvada, kad ieškovė pirkimo–pardavimo sutartimi kartu su negyvenamosiomis patalpomis perleido ir jų priklausinį – automobilių stovėjimo aikštelę, akivaizdu, kad galimai ieškovės perleistos ir teismų atsakovams nuosavybės teise pripažintos automobilių stovėjimo aikštelės plotas skiriasi net 1172 kv. m. Vadinasi, šios ieškovei priklausančios ir atsakovams neperduotos bei kitais įstatymų pagrindais atsakovų neįgytos asfalto dangos dalies nusavinimas pažeidžia ieškovės nuosavybės teises.
18. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
18.1. Kasacinis skundas grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, t. y. byloje ieškovė nekėlė pagrindinių daiktų daugeto klausimo ir neįrodinėjo, kad atsakovams buvo perleista mažesnio ploto aikštelė. Todėl ieškovė kasaciniame skunde kelia ne teisės, o fakto klausimus, kurie kasaciniame teisme neturėtų būti sprendžiami.
18.2. Pasisakydami dėl ieškovės kasacinio skundo argumentų, atsakovai nurodo, kad ieškovė nebeneigia fakto, jog 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ji atsakovams perleido aikštelę, tik sugalvojo naują argumentą, kad perleido mažesnę dalį. Konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas garantuoja tik savininko teisių gynimą, tačiau ieškovė nėra ir niekada nebuvo nei aikštelės, nei jos dalies savininkė. Tai, kad atsakovai įgijo visą 6572 kv. m ploto aikštelę, rodo tai, kad jie įgijo visą faktiškai egzistavusią aikštelę, ieškovė savo iniciatyva atsisakė žemės sklypo dalies po parduotuve ir aikštele nuomos, taip tik pripažindama faktą, kad aikštelė yra atsakovų nuosavybė. Pakartotinis to paties ginčo nagrinėjimas (viena byla buvo iškelta 2014 m., tačiau teisminis procesas buvo baigtas, ieškovei atsiėmus ieškinį) yra susijęs su ieškovės vykdomomis statybomis, dėl kurių teisėtumo yra nagrinėjama civilinė byla. Kad įteisintų statinį, ieškovė turi padidinti atstumą nuo statinio iki aikštelės ribos.
18.3. Atsakovams įrodžius, teismams konstatavus, o ieškovei nebeneigiant fakto, kad kartu su parduotuve ji atsakovams perleido ir asfalto dangą, kasacinio skundo argumentai dėl aikštelės kaip parduotuvės priklausinio statuso neigimo, taip pat dėl viešpataujančiųjų daiktų daugeto nebeturi reikšmės. Be to, ieškovė nekėlė reikalavimo aikštelę pripažinti jos ir atsakovų bendra nuosavybe. O teismai, priimdami sprendimus, įvertino, kad trečiųjų asmenų naudojimasis aikštele nesukuria jiems nuosavybės teisių į aikštelę bei nepaneigia parduotuvės kaip pagrindinio daikto funkcinio ryšio su aikštele. Ieškovė pirmą kartą kasaciniame skunde pateikia aplinkybes, neva įrodančias, kad funkcinis ryšys egzistuoja ne tik tarp aikštelės ir parduotuvės, bet ir su viešbučiu bei sandėliu. Tačiau ieškovė niekada neturėjo realaus poreikio naudotis ginčo aikštele, o nekilnojamų daiktų faktinis buvimas tame pačiame žemės sklype negali sukurti ir nesukuria teisiškai reikšmingo funkcinio ryšio tarp pagrindinio daikto ir priklausinio.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindų
19. Konstitucijoje įtvirtinta teisė įgyti nuosavybę bei garantuota šios teisės apsauga. Pagal Konstituciją nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, inter alia (be kita ko) teisėtumo, sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas).
20. Konkretūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nurodyti CK 4.47 straipsnyje: nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius (nurodyto straipsnio 1 punktas), paveldint (2 punktas), pagaminant naują daiktą (4 punktas), kitais šiame straipsnyje ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Visi šiame straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl automobilių stovėjimo aikštelės nuosavybės teisių. Ieškovė įrodinėja, kad ji pastatė ginčo automobilių stovėjimo aikštelę, todėl ji yra šios aikštelės savininkė, nepaisant to, kad statybos užbaigimas nebuvo deklaruotas ir automobilių stovėjimo aikštelė ir nuosavybės teisės į ją nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Atsakovai, ieškovės vertinimu, neteisėtai savo vardu deklaravo statybos užbaigimą ir įregistravo aikštelę ir nuosavybės teises į ją.
22. Atsakovai P. V. ir G. V.-A. nurodo, kad 2008 m. kartu su parduotuve jiems buvo perleistos ir nuosavybės teisės į automobilių stovėjimo aikštelę kaip parduotuvės priklausinį, taip pat pateikia 2012 m. deklaraciją apie statybos užbaigimą, kurios pagrindu buvo registruotos automobilių stovėjimo aikštelės nuosavybės teisės atsakovams. Registro duomenyse nenurodyta, kad aikštelė registruojama kaip priklausinys (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnis, Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr.1129, 10.3 punktas). Taigi atsakovai pateikia prieštaringą informaciją, viena vertus, teigdami, kad nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra naujo daikto sukūrimas, kita vertus, nurodydami, kad nuosavybės teises įgijo sandorio pagrindu.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai, užpildydami deklaraciją apie automobilių stovėjimo aikštelės statybos darbų užbaigimą, pateikdami ją registruoti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai bei pateikdami Nekilnojamojo turto registrui kaip dokumentą, patvirtinantį nuosavybės teisės įgijimą, viešai deklaravo, kad nuosavybės teisė atsirado CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu, t. y. nuosavybės teisė įgyta sukūrus naują daiktą. Deklaracijoje apie statybos užbaigimą nurodyti statybos metai – 2011–2012 m., pateiktas 2012 m. rugpjūčio 7 d. atsakovų P. V. ir G. V.-A. susitarimas statyti šią aikštelę. Kitaip tariant, atsakovai iki ginčo su ieškove kilimo nuosekliai teigė, kad aikštelę pastatė būtent jie.
24. Tokį atsakovų nurodytą nuosavybės įgijimo pagrindą ieškiniu ginčijo ieškovė, prašydama pripažinti negaliojančia atsakovų P. V. ir G. V.-A. 2012 m. birželio 12 d. deklaraciją apie automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, esančios duomenys neskelbtini, statybos užbaigimą. Ieškovei įrodžius, kad aikštelę pastatė ne atsakovai, o ieškovė, ir teismui patenkinus šį reikalavimą būtų paneigtas atsakovų nuosavybės teisės įgijimas nurodytu pagrindu.
25. Atsakovų versija apie kitą nuosavybės teisės įgijimo pagrindą – pagal sandorį (CK 4.47 straipsnio 1 punktas) išdėstyta priešieškinyje, kuris pareikštas, ginantis nuo pareikšto ieškinio. Nustačius, kad iš tiesų atsakovams negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartimi kaip šių patalpų priklausinys buvo perleista ir automobilių stovėjimo aikštelė, būtų patvirtinta jų nuosavybės teisė į ginčo objektą. Jei aikštelė buvo įsigyta kaip nebaigtas statyti statinys ir ją užbaigė statyti atsakovai, tai reikštų, kad jie perėmė statytojo teises ir baigė statyti naują daiktą, todėl jų nurodytas ir registruotas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas būtų tinkamas ir atitinkantis faktinę padėtį. Tačiau jei kaip pagrindinio daikto priklausinys įsigytas užbaigtas statinys, jo įgijimo pagrindas būtų sandoris, tai reikštų, kad registruodami nuosavybės teisę atsakovai nurodė neteisingą nuosavybės teisės įgijimo pagrindą.
26. Taigi šioje byloje turi būti nustatytos tokios teisiškai reikšmingos aplinkybės: ar atsakovai statybos būdu sukūrė naują daiktą; ar ginčo objektas atitinka priklausiniui keliamus kriterijus; ar negyvenamųjų patalpų įsigijimo sandoriu buvo perleista ir automobilių stovėjimo aikštelė; ar perleidimo metu šis objektas buvo nebaigtas statyti ir po įsigijimo naujasis savininkas atliko statybos darbus, reikalingus statybai užbaigti, o ne tik atliko baigto statyti objekto kadastrinius matavimus ir teisinę registraciją. Šias faktinio pobūdžio aplinkybes turėjo nustatyti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.
27. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad nebaigta statyti automobilių stovėjimo aikštelė buvo perduota atsakovams pagal 2008 m. negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartį kaip šių patalpų priklausinys (CK 4.47 straipsnio 1 punktas), po to atsakovai užbaigė statybą, pateikė deklaraciją apie statybos užbaigimą ir teisėtai registravo nuosavybės teises į ginčo automobilių stovėjimo aikštelę kaip į naujai pagamintą daiktą (CK 4.47 straipsnio 4 punktas).
28. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, tik kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Ši nuostata reiškia, kad kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato, tačiau gali patikrinti, ar bylą nagrinėję teismai jas nustatydami tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas.
29. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-155/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-155/2010">3K-3-155/2010</a>; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-35/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-35/2011">3K-3-35/2011</a>; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-486/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-486/2012">3K-3-486/2012</a>; 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjQtNzAxLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-524-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-524-701/2018">3K-3-524-701/2018</a>, 68 punktas; ir kt.).
30. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė į bylą įrodymus, kad aikštelė pastatyta ieškovės: rangos sutartį, darbų atlikimo aktus, sąskaitas faktūras ir dokumentus, patvirtinančius atliktus mokėjimus rangovui. Teismai nurodė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų spręsti, jog šią aikštelę pastatė ieškovė. Nors ieškovės pateikta 1998 m. rangos sutartis ir kiti dokumentai pagrindžia, kad ieškovė atliko statybos darbus, tačiau jie neįrodo, kad ji šiuos darbus užbaigė, suformavo ginčo automobilių stovėjimo aikštelę kaip nekilnojamojo turto objektą. Atsižvelgdami į tai, teismai sprendė, kad ieškovė ginčo automobilių stovėjimo aikštelę pradėjo statyti, tačiau jos neužbaigė ir pirkimo–pardavimo sutartimi perdavė ją atsakovams, o šie atliko statybos baigiamuosius darbus ir įregistravo daiktą bei nuosavybės teisę į jį Nekilnojamojo turto registre. Taigi, teismai pripažino, kad atsakovų viešai deklaruojamos nuosavybės teisės įgijimo pagrindą patvirtinančios aplinkybės (statybos metai; kad jie buvo vieninteliai aikštelės statytojai) buvo neteisingos, tačiau konstatavo, kad atsakovai užbaigė anksčiau ieškovės pradėtus statybos darbus, suformavo nekilnojamojo turto objektą ir atliko jo teisinę registraciją.
31. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl gyvenamojo namo nuosavybės teisės įgijimo, yra pažymėjęs, kad būtent namo statymas statybos procese teisės aktų nustatyta tvarka yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o ne jo teisinė registracija. Gyvenamojo namo neįregistravimas registre nepaneigia asmens turimų nuosavybės teisių į jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDEtNjExLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-341-611/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-341-611/2018">3K-3-341-611/2018</a>, 30 punktas). Šie išaiškinimai taikytini ir kitiems statiniams. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad atliekant teisinę nekilnojamojo daikto registraciją yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais. Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės atsiradimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-192/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-192/2010">3K-3-192/2010</a>).
32. Kasacinio teismo taip pat pasisakyta, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio ketvirtąją dalį nekilnojamojo daikto kadastro duomenys – duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes, geometrinius statinių parametrus ir nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas. Šios nuostatos patvirtina, kad nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų paskirtis – identifikuoti konkretaus nekilnojamojo daikto parametrus. Pažymėtina, kad nekilnojamojo daikto kadastriniai matavimai, kaip ir pirmiau jau aptarta nekilnojamojo daikto teisinė registracija, patys savaime nelemia tokio daikto teisinio likimo, inter alia, kadastrinių matavimų atlikimas nesukuria nuosavybės teisės į tokių matavimų objektu esantį daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTc3LTY4Ny8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-177-687/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-177-687/2019">e3K-3-177-687/2019</a>, 44 punktas).
33. Pagal 2008 m. negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusią Lietuvos Respublikos statybos įstatymo redakciją nebaigtas statinys buvo apibrėžiamas kaip statinys, kuris dėl neužbaigtų statybos darbų negali būti naudojamas pagal paskirtį ir nėra pripažintas tinkamu naudoti (Statybos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis).
34. Taigi, šiuo atveju atsakovai, teigdami, kad įsigijo nebaigtą statyti aikštelę, ir baigė ją statyti, turėjo įrodyti, kad jie atliko kokius nors statybos darbus, atitinkančius Statybos įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje pateiktą statybos darbų apibrėžtį, pagal kurią statybos darbai – visi darbai, atliekami statant arba griaunant statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių, apdailos, įrenginių paleidimo ir derinimo). Atsakovai ne tik neteikė įrodymų, patvirtinančių statybos darbų atlikimą, tačiau iš viso nenurodė, kokie darbai buvo atlikti. Iš byloje nustatytų aplinkybių ir bylą nagrinėjusių teismų išvadų matyti, kad ginčo automobilių stovėjimo aikštelė buvo nuomojama kartu su patalpomis parduotuvei UAB „Maxima LT“, vadinasi, buvo naudojama pagal paskirtį. Taigi teismų liko neįvertinta ir ta aplinkybė, kad nors automobilių stovėjimo aikštelės statybos užbaigimas nebuvo deklaruotas teisės aktų nustatyta tvarka, ji buvo naudojama pagal paskirtį (arba, priešingai įstatymų reikalavimams, pagal paskirtį buvo naudojamas nebaigtas statinys). Taip pat teismai nepasisakė dėl ieškovės nurodomų faktų, kad ginčo aikštelės kadastriniai matavimai atlikti anksčiau (2012 m. sausio mėn.), nei atsakovai P. V. ir G. V.-A. sudarė susitarimą statyti šią aikštelę (2012 m. rugpjūčio 7 d.).
35. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl to, kad atsakovai įsigijo nebaigtą statyti automobilių aikštelę ir patys užbaigė jos statybą, padaryta netinkamai taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176–185 straipsniai, nutarties 26 punktas). Šios aplinkybės turi būti nustatomos iš naujo ir pagal įrodinėjimo rezultatą sprendžiama dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą teisėtumo.
Dėl daikto pripažinimo priklausiniu ir jo teisinio likimo
36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo nuosavybės teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas turi būti išreikštas aiškiai ir neabejotinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zOC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-38/2008">3K-7-38/2008</a>).
37. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2008 m. negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartyje apie automobilių stovėjimo aikštelę expressis verbis (tiesiogiai) nėra kalbama, todėl spręstina, ar ji atsakovams perėjo kaip pagrindinio daikto priklausinys.
38. Pagal CK 4.12 straipsnį pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Jie turi atitikti daiktams keliamus reikalavimus ir neturi būti draudimo jiems savarankiškai būti civilinėje teisinėje apyvartoje. Pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius (CK 4.13 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniai yra savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.
39. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu, yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas pagrindiniam daiktui tarnauti ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui. Sprendžiant, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys – ar priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui, – fakto klausimas, susijęs su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu ir nustatytinas nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 353 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-551/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-551/2014">3K-3-551/2014</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
40. Nors automobilių stovėjimo aikštelė pagal savo funkcinę paskirtį paprastai yra skirta tinkamai gyvenamųjų ar negyvenamųjų pastatų eksploatacijai užtikrinti, kitiems gyventojų poreikiams patenkinti, todėl turi ne pagrindinio, bet šiam tarnaujančio antraeilio daikto statusą (CK 4.13 straipsnis), tokios prezumpcijos įstatyme nenustatyta, todėl kiekvienu atveju antraeilio daikto statusą patvirtinančios aplinkybės turi būti įvertintos atskirai.
41. Bylą nagrinėję teismai pritarė atsakovų pozicijai ir tenkino jų reikalavimą pripažinti ginčo automobilių stovėjimo aikštelę patalpų, kurias užima parduotuvė, priklausiniu. Teismai rėmėsi 1998 m. ir 2007 m. ieškovės ir UAB „Maxima LT“ sudarytomis nuomos sutartimis, pagal kurias nuomininkei buvo išnuomotos ne tik negyvenamosios patalpos parduotuvei įrengti ir prekybos veiklai vykdyti, bet ir automobilių stovėjimo aikštelė. Teismai sprendė, kad automobilių stovėjimo aikštelė yra susijusi su pastate esančiomis patalpomis bendra ūkine paskirtimi, nes ji yra ne tik realiai naudojama prekybos veiklai vykdyti (lankytojų automobiliams laikyti), bet be jos prekybos veikla apskritai negalėtų būti vykdoma.
42. Teisėjų kolegija su tokia bylą nagrinėjusių teismų išvada sutinka iš dalies. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pakanka duomenų spręsti, kad ginčo automobilių stovėjimo aikštelė yra pagrindinio daikto – komercinės paskirties pastato priklausinys. Šiame pastate yra įrengta parduotuvė su kavinės ir boulingo patalpomis, konferencijų centras su viešbučio ir restorano patalpomis, lošimo namai. Tai yra objektai, į kuriuos nuolat atvyksta daug žmonių, dažnai, ypač į parduotuvę, – nuosavu transportu. Ginčo santykių atsiradimo metu galiojęs statybos techninis reglamentas STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61, nustatė stovėjimo vietų poreikio normatyvus atskiriems objektams (parduotuvėms, viešbučiams, restoranams, kavinėms ir pan.) (reglamento 2.1-2.4 punktai ir 10 lentelė). Kai statiniuose įrengiamos skirtingų paskirčių patalpos, statiniui reikalingas automobilių stovėjimo vietų skaičius nustatomas sumuojant kiekvienos paskirties patalpoms (tarp jų ir butams) reikalingą automobilių stovėjimo vietų skaičių, nustatytą pagal 10 lentelėje nurodytus normatyvus įvairių paskirčių statiniams ir savivaldybių tarybų patvirtintus koeficientus (STR 2.06.01:1999 2.7 punktas). Toks automobilių stovėjimo vietų įrengimo reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad automobilių stovėjimo vietos – aikštelė – yra įrengiamos statiniui, o ne konkrečioms statinyje esančioms patalpoms, todėl tuo atveju, kai statinyje yra kelių skirtingų paskirčių patalpos, automobilių stovėjimo vietų skaičius apskaičiuojamas ir jos atitinkamai įrengiamos visoms patalpoms kartu. To paties reglamento 3.1 punktas nustatė, kad statinio ar statinių grupės privalomos automobilių vietos įrengiamos šio statinio ar statinių grupės žemės sklypo ribose, išskyrus tam tikras išimtis. Ginčo automobilių aikštelė buvo įrengta žemės sklype, suformuotame statinių grupei, tarp jų – ir pastatui, kurio dalis buvo parduota atsakovams, eksploatuoti. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad automobilių stovėjimo aikštelė skirta pagrindiniam daiktui – komercinės paskirties pastatui aptarnauti, juos sieja nuolatinis funkcinis ryšys, t. y. kad aikštelė atitinka priklausinio kriterijus. Bylą nagrinėję teismai išvadą dėl to, kad ginčo aikštelė yra būtent parduotuvės patalpų priklausinys, padarė neišnagrinėję visų reikšmingų aplinkybių.
43. Nustačius, kad daiktas neturi savarankiško daikto statuso, o yra kito daikto priklausinys ar kitaip susijęs su pagrindiniu daiktu, taikytina CK 4.14 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai sutartyje nepadaryta išlygos, jog priklausinys neperduodamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Nuosavybės teisė į tokį daiktą pripažintina pagrindinio daikto savininkui ir tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-428/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-428/2014">3K-3-428/2014</a>). Tam, kad priklausinio neištiktų pagrindinio daikto likimas, t. y. kad priklausinys būtų atskirtas nuo pagrindinio daikto, tai turi būti specialiai ir aiškiai aptarta pagrindinio daikto perleidimo sutartyje. Priešingu atveju būtų pagrindas vertinti, kad šalys nesusitarė dėl išimties taikymo, ir reikėtų daryti išvadą, kad priklausinį ištiko pagrindinio daikto likimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-422/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-422/2011">3K-3-422/2011</a>; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-452/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-452/2011">3K-3-452/2011</a>).
44. Be to, paminėtina, kad priklausinys, kaip ir bet kuris daiktas, gali tarnauti keliems pagrindiniams daiktams ir būti su jais susijęs bendra ūkine paskirtimi. Tais atvejais, kai pagrindiniai daiktai priklauso skirtingiems savininkams, priklausinys, galintis būti nuosavybės teisės objektu, gali priklausyti keliems bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.72 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-51/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-51/2012">3K-3-51/2012</a>; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02Ni05MTYvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-66-916/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-66-916/2018">3K-3-66-916/2018</a>, 21 punktas). Todėl jei perleidžiama dalis pagrindinio daikto ir sutartyje neaptarta kitaip, kartu su pagrindiniu daiktu pereina ir dalis priklausinio.
45. Minėta, nagrinėjamu atveju negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartyje priklausinių klausimas atskirai neaptartas, taigi išlygos, kad priklausiniai su pagrindiniu daiktu neperleidžiami, nėra. Vadinasi, atsakovams įsigyjant dalį pagrindinio pastato, jiems kartu su pagrindiniu daiktu – pastatu galėjo pereiti ir dalis jo priklausinių. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kokia priklausinių dalis kartu su įsigytu daiktu galėjo pereiti atsakovams. Paprastai, jei nesusitariama kitaip, nuosavybės teisės į priklausinį dalys tarp kelių savininkų nustatomos pagal jiems tenkančias pagrindinio daikto dalis.
46. Byloje yra duomenų, kad, be ginčo aikštelės, žemės sklype yra ir kitos automobilių stovėjimo aikštelės, kurios galėtų būti pripažintos pastato kaip pagrindinio daikto priklausiniais. Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl ginčo automobilių stovėjimo aikštelės statuso, nenustatė tikslaus ginčo automobilių stovėjimo aikštelės dydžio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, netyrė ginčo automobilio stovėjimo aikštelės ir kitų tame žemės sklype esančių automobilių stovėjimo aikštelių dydžių bendrai, jų atitikties automobilių stovėjimo vietų poreikiui pagal pirmiau nurodyto STR reikalavimus žemės sklype esančiuose pastatuose veikiančioms atitinkamos paskirties įstaigoms ir kitų bylai reikšmingų aplinkybių. Nustačius šias aplinkybes spręstina, kokia priklausinių dalis tenka atsakovų įsigytai pastato daliai ir ar ji atitinka ginčo aikštelės plotą, buvusį sutarties sudarymo metu.
47. Teisėjų kolegija tai pat pažymi, kad, esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2005). Taigi nagrinėjamoje byloje ši pareiga tenka atsakovams. Todėl atsakovai P. V. ir G. V.-A., teigdami, kad visa ginčo aikštelė buvo jų įsigytos pastato dalies priklausinys, turi tai įrodyti.
48. Atsakovai, pasisakydami dėl kasacinio skundo argumento, kad jei ginčo automobilių stovėjimo aikštelė yra priklausinys, tai ji priklauso pagrindinių daiktų – visų pastato komplekso patalpų daugetui, atsiliepime nurodo, kad tai yra naujai pareikšti ieškovės argumentai. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka, nes dar pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčo automobilių stovėjimo aikštelę kaip atsakovams priklausančių negyvenamųjų patalpų, parduotuvės, priklausinį, pažymėjo, kad „ieškovės teiginiai, jog ginčo aikštelė naudojama ir kitos pastato dalies veiklai vykdyti, taip pat ja naudojasi aplinkinių namų gyventojai, nėra įrodyti. Iš bylos duomenų matyti, kad prie kitos pastato dalies galima patekti ir kitu keliu, o aplink pastatą yra įrengtos dar trys automobilių stovėjimo aikštelės, kurios naudojamos pagal paskirtį“. Tai leidžia teigti, kad ieškovė visą laiką kėlė klausimą dėl to, kad ginčo automobilių stovėjimo aikštelė negali būti tik atsakovams priklausančių patalpų priklausinys ir tai nėra naujai kasaciniame skunde pareikšti argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo.
49. Ieškovės reikalavimas dėl 2013 m. vasario 5 d. dovanojimo sutarties, kuria atsakovas P. V. perleido dalį ginčo automobilių stovėjimo aikštelės atsakovei S. V. (dabar S.), pripažinimo negaliojančia yra išvestinis, nes nuosavybės teisę pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį gali perduoti tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Šio reikalavimo išsprendimas priklauso nuo kitų reikalavimų procesinės baigties.
50. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai neištyrė ir neįvertino visų ginčui išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su ginčo automobilių stovėjimo aikštelės sukūrimu ir perdavimu, dėl to liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsti byloje pareikšti reikalavimai. Tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys, o priešieškinis tenkintas, ir perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis, 360 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51. Atsižvelgiant į tai, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 13,19 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 29 d. pažyma).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą panaikinti, grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Janina Januškienė
Algirdas Taminskas
