Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vaiko gyvenamosios vietos nustatymą ir išlaikymo priteisimą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių jurisdikcijos nustatymą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-256-916/2017

Teisminio proceso Nr. 2-11-3-01485-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.4.2; 2.3.5.2.1; 3.1.2.2.6; 3.6.3.6.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. J. patikslintą ieškinį atsakovui F. S. (F. S.), išvadą teikianti institucija – Visagino savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vaiko gyvenamosios vietos nustatymą ir išlaikymo priteisimą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių jurisdikcijos nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė N. J. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui F. S. dėl vaiko Ch. E. S. (Ch. E. S.), gimusios duomenys neskelbtini, gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Visagino miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 11 d. nutartimi ieškovės N. J. ieškinį paliko nenagrinėtą, civilinę bylą Nr. e2-10-758/2016 nutraukė ir panaikino Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi šioje byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas nustatė, kad 2016 m. liepos 25 d. Moncos miesto apylinkės teismas (civilinėje byloje Nr. R.G. 1601/14) priėmė sprendimą dėl ginčo esmės, kuriuo Ch. E. S. gyvenamąją vietą nustatė su tėvu F. S. bei priteisė iš N. J. išlaikymą dukteriai Ch. E. S. Moncos miesto apylinkės teisme byla buvo pradėta dar 2014 m. balandžio 15 d. dėl ieškovės ir atsakovo dukters Ch. E. S. bendravimo tvarkos nustatymo, o vėliau, ieškovui papildžius ir patikslinus reikalavimus, – dėl globos teisių ir gyvenamosios vietos nustatymo, nagrinėjant šią bylą ieškovė dalyvavo, reiškė savo poziciją ir teikė paaiškinimus teismo posėdžiuose.

Teismas sprendė, kad iš byloje esančio 2016 m. liepos 25 d. Moncos teismo sprendimo dėl ginčo esmės matyti, jog jurisdikcija nagrinėti šalių dukters Ch. E. S., gim. duomenys neskelbtini, globos ir gyvenamosios vietos klausimus priklauso būtent Italijos Moncos teismui, todėl civilinė byla nutraukiama ir ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Teismas padarė išvadą, kad minėto Italijos Moncos teismo sprendimo priėmimas atitinka ir Europos Sąjungos Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, (toliau – ir reglamentas „Briuselis II bis“) 17 bei 19 straipsnių nuostatas.

Teismas, įvertinęs 2016 m. liepos 25 d. Moncos teismo (civilinėje byloje Nr. R.G. 1601/2014) laikiną ir skubų sprendimą, kuriuo paskirta nepilnametės Ch. E. S. globa atsakovui F. S., išnagrinėtas klausimas, kaip ir kur bus apgyvendina nepilnametė Ch. E., aptarti jos išlaikymo ir kiti su vaiko bendravimu bei globa susiję klausimai, nutarė ieškinį palikti nenagrinėtą ir bylą nutraukti.

Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės N. J. atskirąjį skundą, 2017 m. sausio 25 d. nutartimi pakeitė Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartį ir panaikino jos dalį, kuria Visagino miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-10-758/2016 nutraukta.

Teismas nustatė, kad F. S. ir N. J. mažametė duktė Ch. E. S. gimė Italijoje duomenys neskelbtini, ji yra Italijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos pilietė. Ch. E. S. gyvenamoji vieta 2014 m. sausio 19 d. registruota Italijoje, Monte duomenys neskelbtini, o nuo 2014 m. lapkričio 5 d. – ir Lietuvoje, Visagine, duomenys neskelbtini. Italijos Monco teisme nuo 2014 m. balandžio 15 d. buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo F. S. ieškinį atsakovei N. J. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (globos teisių) ir išlaikymo. Šalys nuo vaiko gimimo gyveno Italijoje, abu vaiko tėvus su Italijos valstybe siejo tvirti socialiniai ryšiai, nes jie ten gyveno ilgą laiką, dirbo, turėjo būstą, tačiau šalių santykiai buvo konfliktiški. Byloje nustatyta, kad iki vaiko išvežimo į Lietuvą abu tėvai naudojosi vaiko globos teisėmis. 2014 m. lapkričio 14–15 dienomis N. J. kartu su mažamete dukterimi Ch. E. S., neturėdama vaiko tėvo F. S. sutikimo, išvyko iš Italijos į Lietuvos Respubliką ir čia tebegyvena iki skundžiamos nutarties priėmimo dienos.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė N. J. pareiškė ieškinio reikalavimą nustatyti šalių dukters Ch. E. S., gim. duomenys neskelbtini, gyvenamąją vietą su ja 2015 m. sausio 5 d., o 2016 m. balandžio 22 d. – priteisti jai iš atsakovo F. S. išlaikymą bei jo įsiskolinimą. Italijos Monco teisme nuo 2014 m. balandžio 15 d., t. y. anksčiau, nei ši byla buvo iškelta Visagino miesto apylinkės teisme, buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo F. S. ieškinį atsakovei N. J. dėl jų dukters Ch. E. S. gyvenamosios vietos nustatymo (globos teisių) ir išlaikymo. Moncos teismo 2016 m. liepos 25 d. teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 1601/2014 apeliacine tvarka apskųstas nebuvo, todėl yra įsiteisėjęs bei vykdytinas.

2016 m. liepos 25 d. Italijos Moncos teismo procesiniame sprendime, įvertinus reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio („Bendroji jurisdikcija“), 10 straipsnio („Jurisdikcija vaikų grobimo atvejais“) nuostatas, konstatuota, kad šis teismas išlaikė jurisdikciją ir kompetenciją spręsti vaiko globos ir tėvų pareigų vaikui klausimus, nes: F. S. nesutiko su nepilnametės dukters išvežimu į Lietuvą; 2015 m. balandžio 15 d. Moncos savivaldybės socialinės tarnybos pateikė prašymą, kad, remiantis 1980 m. Hagos konvencija dėl vaikų tarptautinio grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija), nepilnametė būtų sugrąžinta į Italiją; 2015 m. birželio 5 d. F. S. pateikė analogišką prašymą sugrąžinti nepilnametę į Italiją, o vėliau, remdamasis Hagos konvencija, 2015 m. lapkričio 13 d. dar kartą pateikė prašymą Vilniaus apygardos teismui; F. S. pasiliko teisę pateikti prašymą remdamasis reglamento „Briuselis II bis“ 11 straipsnio 7 punktu po to, kai Lietuvos teisinės institucijos atsiųs straipsnyje nurodytus dokumentus.

Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovės keliamų reikalavimų jurisdikcijos klausimas jau yra išspręstas, sprendimas pagal byloje pateiktus duomenis įsiteisėjęs, kitos ES valstybės narės teismo sprendimo peržiūrėjimas iš esmės negalimas. Teismui nustačius, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, toks ieškinys turi būti paliekamas nenagrinėtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 296 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 782 straipsnio nuostatomis, todėl skundžiamos nutarties dalį, kuria civilinė byla nutraukta, teismas panaikino.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė N. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – nustatyti ieškovės N. J. ir atsakovo F. S. dukters Ch. E. S. gyvenamosios vietos nustatymo klausimą nagrinėti Visagino miesto apylinkės teismui pagal dukters gyvenamąją vietą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai netinkamai vadovavosi reglamentu „Briuselis II bis“, nes jurisdikciją turėjo nustatyti ne pagal Moncos miesto apylinkės teismo sprendimą, civilinės bylos Italijos Respublikoje iškėlimo datą, tačiau būtent pagal reglamentą, nustatant dukters gyvenamąją vietą. Akivaizdu, kad dukters gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, Visagino mieste, duktė gyvena ne tik kartu su motina – ieškove, bet ir su seserimi, šiame mieste lankė darželį, be kita ko, Lietuvos Respublikoje gyvena dukters giminaičiai, kuriuos ji atpažįsta kaip artimus. Net jeigu ir tik gimusi duktė gyveno Italijos Respublikoje, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikoje ji gyvena jau daugiau nei dvejus metus, o jokio ryšio su tėvu nepalaiko, neatpažįsta jo kaip artimo, Italijos Respublika negali būti laikoma dukters gyvenamąja vieta, nes šioje šalyje duktė gyveno tik tiek, kiek gyveno pati ieškovė, čia ji nėra integravusis į socialinę bei šeiminę aplinką, nes jokių asmenų Italijoje duktė nepažįsta bei neatpažįsta. Priešingai, kaip matyti iš faktinių aplinkybių, tiesioginis dukters interesų centras yra būtent Lietuvos Respublika. Dukters gyvenamoji vieta yra nustatoma Lietuvos Respublikoje kartu su motina, nes tiek gyvenant Italijoje, tiek Lietuvos Respublikoje dukterimi rūpinosi tik ieškovė.

Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2T-23-407/2016 yra aiškiai nurodęs, kad Moncos miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. R.G. 1601/14 nagrinėti klausimai ir priimti sprendimai prieštarauja dukters interesams, todėl iš esmės atsisakė pripažinti ir vykdyti Italijos Respublikos teismo procesinius sprendimus dukters atžvilgiu. Kadangi duktė nenutrūkstamai gyvena Lietuvos Respublikoje, būtent čia ji įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą, todėl jos gyvenamosios vietos nustatymo klausimai negali priklausyti Moncos miesto apylinkės teismo jurisdikcijai, nes tai prieštarautų dukters interesams.

Atsakovas F. S. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 25 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismo jurisdikcija nagrinėti konkretų ginčą nustatoma ieškinio priėmimo metu. Reglamentas „Briuselis II bis“ nenustato konkretaus jurisdikcijos atsisakymo procesinio būdo (t. y. nenurodo, kaip turi būti atsisakoma jurisdikcijos, pavyzdžiui, nenustato, kad ieškinys paliekamas nenagrinėtas, byla nutraukiama ir kt.), todėl šiais klausimais galioja nacionalinės proceso teisės normos – konkretūs jurisdikcijos atsisakymo būdai priklauso nuo nacionalinės teisės. Visagino miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-10-758/2016 pagrįstai buvo nutraukta, nes analogiška byla jau buvo pradėta anksčiau ir yra išnagrinėta Italijos teisme, kuris savo jurisdikciją nagrinėti šį ginčą yra patvirtinęs.

Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnis ginčo atveju negali būti taikomas, nes byla dėl vaiko gyvenamosios vietos ir globos teisių buvo pirmiausiai pradėta kilmės valstybėje Italijoje, kur duktė turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą. Pagal reglamento „Briuselis II bis“10 straipsnį kilmės valstybės teismai (iki neteisėto išvežimo turėtos nuolatinės gyvenamosios vietos teismai) išlaiko jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis ir vaiko globa susijusias bylas, nebent būtų įgyvendintos 10 straipsnyje numatytos sąlygos, tačiau nė viena iš šiame straipsnyje nurodytų sąlygų nėra įvykusi, todėl Moncos miesto teismas civilinėje byloje Nr. 3277/16 pagal reglamento 11 straipsnio 6–8 dalių nuostatas yra priėmęs galutinį 2017 m. kovo 2 d. dekretą (sprendimą) sugrąžinti vaiką į Italiją.

Bylinėjimasis Italijos Respublikos teismuose negali būti savaime vertinamas kaip vaiko teisių ir interesų pažeidimas. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad dukters nesieja jokie socialiniai ar šeiminiai ryšiai su Italijos Respublika.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismingumo byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (tėvų pareigų) ir išlaikymo priteisimo

Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu. Spręsti dėl pareikštų reikalavimų teismingumo teismas privalo savo iniciatyva. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. Pagal CPK 137 straipsnio 1 dalį ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas rezoliuciją. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).

Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus.

Kai šalių ar vienos iš jų ir (ar) vaiko yra skirtinga pilietybė ar jų gyvenamoji vieta yra skirtingose ES valstybėse narėse, sprendžiant teismingumo klausimą taikomas ES teisinis reguliavimas – 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas).

Reglamento „Briuselis II bis“ 2 straipsnio 7 punkte sąvoka „tėvų pareigos“ apibrėžiama kaip visos teisės ir pareigos, susijusios su vaiko asmeniu ar turtu, suteikiamos fiziniam ar juridiniam asmeniui teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pagal Lietuvos teisę reglamento „Briuselis II bis“ prasme laikytinos bylomis, susijusiomis su tėvų pareigomis vaikui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 16 punktą).

Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis teismingumo pagrindas reikalavimams dėl tėvų pareigų, pagal kurį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje, tačiau reglamentas „Briuselis II bis“ nustato ir specialiąsias teismingumo taisykles, pavyzdžiui, vaikų grobimo atvejais (10 straipsnis), kai vien vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos susiformavimo valstybėje, į kurią vaikas atvyko, nepakanka šios valstybės teismų jurisdikcijai pagrįsti pagal reglamentą.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, kurios valstybės – Lietuvos ar Italijos – teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl tėvų pareigų.

Byloje nustatyta, kad vaikas, dėl kurio vyksta ginčas, gimė duomenys neskelbtini Italijoje. Motina, Lietuvos Respublikos pilietė, ieškovė šioje byloje, ir tėvas, Italijos Respublikos pilietis, atsakovas šioje byloje, kartu negyveno, susituokę nebuvo. 2014 m. lapkričio viduryje motina su dukterimi išvyko į Lietuvą be dukters dokumentų ir tėvo sutikimo. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą dėl vaiko grąžinimo apeliacine tvarka, 2016 m. kovo 16 d. nutartimi nustatė, kad iki vaiko išvykimo į Lietuvą abu jo tėvai naudojosi vaiko globos teisėmis. Taip pat neginčijamos aplinkybės, kad vaikas gimė Italijoje ir gyveno ten iki išvykimo į Lietuvą, abu vaiko tėvus su šia valstybe siejo tvirti socialiniai ryšiai, nes jie ten gyveno ilgą laiką, dirbo, turėjo būstą. Taigi, iki motinos išvykimo su dukterimi į Lietuvą dukters nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Italijoje.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Italijos Moncos teisme nuo 2014 m. balandžio 15 d. buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo F. S. ieškinį atsakovei N. J. dėl jų dukters gyvenamosios vietos nustatymo (globos teisių) ir išlaikymo. Atvykusi su dukterimi į Lietuvą, N. J. Visagino miesto apylinkės teisme 2015 m. sausio 5 d. pareiškė ieškinį, kuriame reikalavo nustatyti šalių dukters gyvenamąją vietą su ja, o 2016 m. balandžio 22 d. – priteisti jai iš atsakovo išlaikymą bei jo įsiskolinimą. Visagino miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 11 d. nutartimi ir Panevėžio apygardos teismas 2017 m. sausio 25 d. nutartimi ieškovės N. J. ieškinį paliko nenagrinėtą, motyvuodamas tuo, kad analogiška byla yra pradėta pirmiau nagrinėti Italijoje.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija nevertina bylos esmės, t. y. su kuriuo iš tėvų vaikui būtų geriau ir kurioje valstybėje gyventi, tačiau, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, pasisako tik dėl bylos teismingumo.

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas iš naujo nenustato faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis bylos aplinkybėmis, patikrindamas, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino įstatymą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki išvykimo į Lietuvą buvo Italijoje (žr. šios nutarties 20 punktą). Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. „Bylos iškėlimo teisme“ samprata reglamento „Briuselis II bis“ 16 straipsnyje apibrėžta autonomiškai, taigi, ji nėra tapati nacionalinėje teisėje įtvirtintai bylos iškėlimo sampratai, tačiau aiškinama, be kita ko, atsižvelgiant ir į teismo vietos valstybės nacionalines civilinio proceso normas, reglamentuojančias bylos iškėlimo ar lygiaverčio dokumento pateikimą teismui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju bylos dėl tėvų pareigų iškėlimo Italijoje metu vaiko, dėl kurio vyksta ginčas, nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Italijoje.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą dėl vaiko grąžinimo apeliacine tvarka, 2016 m. kovo 16 d. nutartimi patvirtino, kad vaikas iš Italijos buvo išvežtas neteisėtai, tačiau įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus sprendė, kad yra pakankamas pagrindas taikyti 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaiko grobimo civilinių aspektų 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį bei atsisakyti vaiką grąžinti į kilmės vietos valstybę, nes per daugiau nei vienerių metų laikotarpį dvejų metų vaikas (išvežimo iš Italijos į Lietuvą metu buvo vienerių metų) prisitaikė prie naujos fizinės ir socialinės aplinkos, todėl šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jo teisių ir teisėtų interesų bei būtų jam žalingas.

Vis dėlto, nepaisant Lietuvos apeliacinio teismo priimto sprendimo dėl vaiko grąžinimo, Europos Sąjungos viduje visų pirma taikomos ne Hagos konvencijos, bet reglamento „Briuselis II bis“ nuostatos (žr. reglamento 60 straipsnį), kurio 10 straipsnis, priešingai nei Hagos konvencija, nenustato jurisdikcijos perėjimo pasikeitus vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai vaiko neteisėto išvežimo atveju ir imperatyviai nustato išliekančią vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės iki neteisėto vaiko išvežimo jurisdikciją bylose dėl tėvų pareigų, jei nėra nustatyti konkretūs kiekybiniai ir kokybiniai reikalavimai, sudarantys prielaidas jurisdikcijos pasikeitimui.

Tam, kad jurisdikcija pereitų iš vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės iki neteisėto vaiko išvežimo, šiuo atveju Italijos, valstybei, į kurią vaikas atvežtas, šiuo atveju Lietuvai, būtinos dvi kumuliatyvios sąlygos: 1) vaikas turi įgyti nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje ir 2) išvežimui ar negrąžinimui turi pritarti kitas globos teises turintis asmuo arba vaikas, pragyvenęs naujoje valstybėje bent vienerius metus, prie jos prisitaikė ir kartu yra tenkinama bent viena iš nustatytų alternatyvių keturių sąlygų. Taigi vien vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos įgijimo valstybėje, į kurią vaikas buvo neteisėtai atvežtas, faktas nėra pakankamas jurisdikcijos nagrinėti bylas dėl tėvų pareigų perėjimo pagrindas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnio kriterijų, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti pasibaigus Italijos teismų jurisdikciją, nėra.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai teisingai sprendė dėl teismingumo šioje byloje dėl tėvų pareigų ir pagrįstai nustatė neturį jurisdikcijos spręsti dėl ginčo esmės bei pagrįstai ieškinį paliko nenagrinėtą. Jurisdikcijos taisyklė, kuri nustatyta tėvų pareigoms, taip pat galioja ir išlaikymo prievolėms, nes pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktą teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl tėvų pareigų, turi jurisdikciją nagrinėti ir išlaikymo prievolių klausimą, jei šioje byloje toks klausimas keliamas papildomai.

Kitas šioje byloje svarbus klausimas yra lis pendens taisyklės taikymas. Lis pendens taisyklė reiškia, kad bet kuris teismas, išskyrus tą, kuris iškėlė pirmąją bylą, savo iniciatyva privalo atsisakyti savo jurisdikcijos pirmojo, iškėlusio bylą teismo naudai, t. y. ieškovas praranda teisę pareikšti tapatų ieškinį kitam teismui. Ši taisyklė įtvirtinta tiek reglamento „Briuselis II bis“ 19 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl tėvų pareigų to paties vaiko atžvilgiu ir tuo pačiu ieškinio pagrindu, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, savo iniciatyva sustabdo nagrinėjimo procesą, kol nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija, tiek Išlaikymo reglamento 12 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skirtingų valstybių narių teismuose procesai pradedami tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, kitas nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, savo iniciatyva turi sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija. Ieškovė ginčija, kad teismas Lietuvoje, prieš palikdamas ieškinį nenagrinėtą, privalėjo sustabdyti civilinę bylą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog kiltų pareiga taikyti lis pendens taisykles tėvų pareigų bylose, pirma, bylos turi būti iškeltos dėl pareigų tarp tų pačių tėvų pareigų turėtojų tam pačiam vaikui. Antra, turi sutapti ieškinio pagrindas. Terminas „ieškinio pagrindas“ yra autonomiškai aiškinama sąvoka, nepriklausanti nuo valstybių narių teisėje įprastos atitinkamos sąvokos. Jei tenkinamos lis pendens taikymo sąlygos, teismas, į kurį kreiptasi vėliau, ex officio (pagal pareigas) privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol pirmasis teismas nustatys jurisdikciją. Tačiau tais atvejais, kai galutinai nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija nagrinėti bylą, antrasis teismas privalo atsisakyti jurisdikcijos (žr. reglamento „Briuselis II bis“ 19 straipsnio 3 dalį ir Išlaikymo reglamento 12 straipsnio 2 dalį).

Nors nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, gavęs informaciją apie tai, kad kitos valstybės narės teisme nagrinėjama byla tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu ieškinio pagrindu, privalėjo ex officio sustabdyti bylą ir laukti, kol Italijos teismas nustatys jurisdikciją nagrinėti bylą, minėtas užsienio valstybės teismas jurisdikciją spręsti ginčą iš esmės nusistatė 2016 m. liepos 25 d. procesiniu sprendimu, o pirmosios instancijos teismas Lietuvoje, taikydamas lis pendens taisykles, ieškinį paliko nenagrinėtą 2016 m. spalio 11 d. nutartimi. Atsižvelgiant į lis pendens tikslą, bylos nesustabdymas šiuo atveju nepažeidė lis pendens taisyklių paskirties – teismas bylos iš esmės nenagrinėjo, nebuvo priimta prieštaraujančių teismo sprendimų, todėl tai nesudaro teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo procesinį sprendimą.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, palikdami ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo nenagrinėtą dėl to, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčą, tinkamai aiškino ir taikė atitinkamas Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės normas, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamas nutartis ir bylą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas patyrė 3,92 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės N. J. (a. k. duomenys neskelbtini) 3,92 Eur (tris Eur 92 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Andžej Maciejevski

Dalia Vasarienė