Civilinė byla Nr. 3K-3-248-701/2017
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas Procesinio sprendimo kategorija 3.3.4.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2017 m. gegužės 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjų R. I. U. ir D. U. prašymą atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2426-431/2014 pagal ieškovų R. I. U. ir D. U. ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bei Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso atnaujinimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, kai procesą prašoma atnaujinti ne toje civilinėje byloje, kurioje Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pažeidimą, o kitoje civilinėje byloje.
Pareiškėjai prašo: pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktą atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2426-431/2014 pagal ieškovų R. I. U. ir D. U. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bei Kauno miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2426-431/2014 ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1285/2014 bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjai nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2426-431/2014 atmetė jų ieškinį atsakovams dėl pripažinimo, kad Lietuvos Respublika pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Konvencijos garantuojamas bei saugomas žmogaus teises, dėl Lietuvos Respublikos veiksmų (neveikimo), teismų sprendimais ir nutartimis padarytos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo. Šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi paliktas nepakeistas.
EŽTT 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu byloje U. ir U. prieš Lietuvos Respubliką (peticijos Nr. 16580/09) konstatavo, kad: nesuteikus pareiškėjams teisinės pagalbos rengiant reikalavimus bankroto byloje ir byloje dėl skolos už nuomą (žr. sprendimo 11 punktą), rengiant kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo atsisakymo perduoti pareiškėjų bylas Vilniaus apygardos teismui, taip pat rengiant prašymą dėl bankroto bylos atnaujinimo (žr. sprendimo 14 punktą), taip pat keletą kartų nesuteikus teisinės pagalbos jų teisiniam atstovavimui atnaujintoje byloje dėl skolos už nuomą (žr. sprendimo 16 ir 19 punktus), iš jų buvo atimta galimybė veiksmingai vesti savo bylą nacionaliniuose teismuose; nesuteikus teisinės pagalbos buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.
Pareiškėjai nurodo, kad EŽTT pripažinus, jog buvo pažeista pareiškėjų teisė į teisingą teismo procesą R. I. U. individualios įmonės bankroto ir nuomos įsiskolinimo bylose, tuo atveju, jei bylą dėl pažeistų teisių ir tuo padarytos žalos atlyginimo nagrinėję teismai būtų taikę pareiškėjų prašytas taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei uždraudę likviduoti dėl bankroto R. I. U. IĮ, būtų buvęs pagrindas šiose bylose atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Tačiau, teismams netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, R. I. U. IĮ buvo likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro, ji, kaip juridinis asmuo, neegzistuoja ir nėra jos teisių bei pareigų perėmėjo, todėl, net ir atnaujinus procesą bankroto ir nuomos įsiskolinimo bylose CPK 366 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, procesas nebus pakartotas nuo pradžių ir nebus atkurta pareiškėjų padėtis, buvusi iki nuomos įsiskolinimo bylos iškėlimo teisme dienos – 2001 m. sausio 25 d. Atnaujinus procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2426-431/2014, būtų sudarytos kuo didesnės galimybės grąžinti pareiškėjus į padėtį, buvusią iki jų teisių pažeidimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 22 d. nutartimi pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2426-431/2014 priimtas.
Atsiliepimu į prašymą atnaujinti procesą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo pareiškėjų prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad EŽTT 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu, nustatęs Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą dėl atsisakymo pareiškėjams suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl skolos už pareiškėjos R. I. U. IĮ patalpų nuomą ir dėl delspinigių priteisimo, priteisė pareiškėjams 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o pareiškėjų reikalavimą atlyginti turtinę žalą atmetė, nurodydamas, kad jų patirta žala negali būti išimtinai siejama su teisinės pagalbos nesuteikimu. EŽTT vertinimu, be apribotos teisės į teismą, bylos nagrinėjimas buvo teisingas, kitų teisingo proceso garantijų pažeidimo nenustatyta. Bet kokia pareiškėjų patirta žala dėl apribotos galimybės veiksmingai kreiptis į teismą su advokato pagalba buvo atlyginta priteisiant tinkamą neturtinės žalos atlyginimą. Konvencijos 6 straipsnis, garantuojantis teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, yra procesinė garantija ir savaime nesukuria materialiųjų teisių.
Atsiliepimu į prašymą atnaujinti procesą atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nurodo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.22.2 papunkčiu, bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Teisingumo ministerija. Šio Vyriausybės nutarimo 3.29 papunktyje išvardyti atvejai, kai valstybei atstovauja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tačiau nė vienas iš jų neatitinka šios bylos aplinkybių ir todėl nėra teisinio pagrindo šioje byloje Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos laikyti atsakovės Lietuvos Respublikos atstove. Atsiliepimu prašoma Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pašalinti iš atsakovų.
k o n s t a t u o j a:
Vadovaujantis CPK 370 straipsnio 2 ir 3 dalimis, priimtas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamas teismo posėdyje, siekiant nustatyti, ar prašymas pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais ir ar paduotas nepraleidus terminų, nurodytų CPK 368 straipsnyje. Tai, kaip įvykdyti šie įstatymo reikalavimai, lemia sprendimą dėl proceso atnaujinimo – teismas nutartimi atnaujina procesą arba atsisako jį atnaujinti, konstatavęs, kad pateiktas prašymas neatitinka bent vieno iš pirmiau nurodytų reikalavimų.
Dėl prašymo atnaujinti procesą padavimo termino
CPK 368 straipsnyje nustatyta, kad: prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą (1 dalis); prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, o CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu atveju – jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip vieni metai (2 dalis).
Pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktu, EŽTT 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu byloje U. ir U. prieš Lietuvos Respubliką (peticijos Nr. 16580/09). Pareiškėjų teigimu, apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, jie sužinojo 2016 m. lapkričio 8 d., kai EŽTT paskelbė nurodytą sprendimą. Taigi CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas prašymui atnaujinti procesą pateikti pareiškėjams prasidėjo 2016 m. lapkričio 9 d. ir tęsėsi iki 2017 m. vasario 8 d. imtinai (CPK 73 straipsnio 3 dalis, 74 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamas jų pašymas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme paštu gautas 2017 m. vasario 8 d. (gavimo pašte žyma – 2017 m. vasario 4 d.). Taigi pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą yra paduotas nepraleidus CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino.
Pareiškėjai prašo atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2426-431/2014, kurioje pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2014 m. kovo 3 d., o įsiteisėjo jį palikus nepakeistą apeliacinės instancijos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi. Taigi pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą yra paduotas nepraleidus CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto penkerių metų termino.
Dėl pagrindo atnaujinti procesą vadovaujantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktu
Proceso atnaujinimo, kaip civilinio proceso teisės instituto, esmė ir tikslai ne kartą buvo aiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-363/2008; 2010 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2010; 2014 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad proceso atnaujinimo instituto taikymas yra išimtinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas vertintinas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, siekiant išaiškinti, ar nurodytos aplinkybės leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų (nutarčių) teisėtumu ir pagrįstumu. Procesas turi būti atnaujintas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių byloje priimti teismų sprendimai gali būti neteisėti.
EŽTT praktikoje nurodoma, kad vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamomis aplinkybėms (žr., pvz., EŽTT 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (peticijos Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (peticijos Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (peticijos Nr. 8564/02). Taigi prašymas atnaujinti procesą gali būti tenkinamas tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų (svarbių ir įtikinančių) aplinkybių byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas gali būti neteisėtas.
Pagal civilinių bylų nagrinėjimo teismuose principus nagrinėjimo dalyką nustato ginčo šalys. Šis principas galioja nagrinėjant bylas instancine tvarka – pirmosios instancijos teisme ginčo šalys nustato ieškinio dalyką, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose bylos nagrinėjimo dalykas yra apibrėžiamas atitinkamai apeliacinio ir kasacinio skundo nustatytomis ribomis. Tai paaiškinama rungimosi, dispozityvumo ir šalių lygiateisiškumo civiliniame procese principais (CPK 5, 12, 13, 17 straipsniai). Priklausomai nuo pasirinkto nagrinėjimo dalyko, šalys nurodo teisinius faktus ir pateikia juos patvirtinančius įrodymus. Analogiškai, laikantis pirmiau nurodytų bylų nagrinėjimo teismuose principų, taikomas ir bylos proceso atnaujinimo institutas, t. y. bylos proceso atnaujinimo siekianti šalis turi, be kita ko, nurodyti konkretų faktinį proceso atnaujinimo pagrindą, motyvus, pateikti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą patvirtinančius įrodymus (CPK 369 straipsnis).
Nagrinėjamas pareiškėjų prašymas grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu proceso atnaujinimo pagrindu, pagal kurį procesas gali būti atnaujinamas, kai EŽTT pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika.
Pagal Konvencijos 46 straipsnį valstybės privalo vykdyti EŽTT priimtus sprendimus, prižiūrimos Europos Tarybos Ministrų Komiteto. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad, EŽTT priėmus sprendimą dėl žmogaus teisių pažeidimo, valstybė turi teisinę pareigą ne tik sumokėti EŽTT, kaip teisingą atlyginimą, priteistas sumas, bet taip pat privalo imtis bendro pobūdžio priemonių (pvz., teisės aktų, atitinkamos teismo praktikos keitimo) ir (arba), jeigu reikia, individualaus pobūdžio priemonių (pvz., proceso atnaujinimo), skirtų konstatuotam pažeidimui nutraukti ir jo pasekmėms atlyginti taip, kad kiek įmanoma būtų atkurta situacija, buvusi iki pažeidimo (žr. 2000 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Scozzari ir Giunta prieš Italiją, peticijos Nr. 39221/98 ir 41963/98, Ila?cu ir kiti prieš Moldovą ir Rusiją, peticijos Nr. 48787/99, 2006 m. sausio 26 d. sprendimą byloje Lungoci prieš Rumuniją, peticijos Nr. 62710/00). Pažymėtina, kad iš esmės EŽTT konstatuoto pažeidimo pobūdis lemia galimybę atnaujinti bylos nagrinėjimą nacionaliniu lygiu ir kiekvienu atveju proceso atnaujinimo poreikis turėtų būti vertinamas pagal individualią situaciją, todėl, kad ir kokie būtų Ministrų Komiteto kontrolės sprendimai vykdymo procedūroje, valstybė gali laisvai pasirinkti priemones ar būdus įsipareigojimams pagal Konvencijos 46 straipsnį įvykdyti, aišku, pabrėžiant, jog šie turi būti suderinami su EŽTT padarytomis išvadomis byloje (žr. cituotą sprendimą byloje Scozzari ir Giunta prieš Italiją).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka pagrindas gali būti konstatuotas tada, kai EŽTT konstatavus Konvencijos pažeidimą, tam, kad pažeistos teisės būtų atkurtos neviršijant Konvencijoje ar valstybės vidaus įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių garantijų ribų, reikia taikyti papildomas nacionalines teisių gynimo priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-363/2008). Proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu paskirtis – užtikrinti galimybę pašalinti Konvencijos pažeidimo padarinius, išlikusius po EŽTT sprendimo priėmimo. Dėl to proceso atnaujinimas nėra automatiška EŽTT sprendimo, kuriuo konstatuotas Konvencijos pažeidimas, pasekmė. Kiekvienu atveju esminis kriterijus, kuris turi būti įvertintas, – ar neatnaujinus proceso asmuo patirtų (patiria) nepatogumų, kurių neįmanoma išvengti kitaip, kaip tik atnaujinus procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2016, 34 punktas).
Bylos proceso atnaujinimo siekiančios šalies prašyme, be kita ko, turi būti teisiniais ir faktiniais argumentais pagrindžiamas proceso atnaujinimo pagrindo, atsižvelgiant į jo aiškinimą ir taikymą teismų jurisprudencijoje, buvimas, kurie (argumentai) patikrinami ir įvertinami teismui sprendžiant klausimą, ar egzistuoja proceso atnaujinimo pagrindas. Procesą prašant atnaujinti pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, privalu įvertinti sąsajas tarp EŽTT nustatyto pažeidimo ir civilinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimto teismo sprendimo.
Paprastai CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu procesą prašoma atnaujinti civilinėje byloje, kurioje priimti teismų procesiniai sprendimai EŽTT pripažinti prieštaraujančiais Konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams. Nagrinėjamo prašymo specifiškumas pasireiškia tuo, kad pareiškėjai, teigdami, jog, EŽTT pripažinus buvus pažeistą jų teisę į teisingą teismo procesą R. I. U. IĮ bankroto ir nuomos įsiskolinimo bylose, būtų buvęs pagrindas būtent šiose bylose atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktą, procesą šiuo pagrindu prašo atnaujinti kitoje byloje – Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2426-431/2014. Toks prašymas pareiškėjų argumentuojamas R. I. U. IĮ likvidavimu ir išregistravimu iš Juridinių asmenų registro, šios įmonės, kaip juridinio asmens, nebeegzistavimu ir jos teisių bei pareigų perėmėjo nebuvimu, dėl to nebuvimu galimybės atnaujinus procesą bankroto ir nuomos įsiskolinimo bylose jas išnagrinėti pakartotinai, atkurti pareiškėjų padėtį, buvusią iki nuomos įsiskolinimo bylos iškėlimo teisme dienos – 2001 m. sausio 25 d., tuo tarpu, anot pareiškėjų, atnaujinus procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2426-431/2014, būtų sudarytos kuo didesnės galimybės grąžinti pareiškėjus į padėtį, buvusią iki jų teisių pažeidimo.
Aiškinant CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktą konstatuotina, kad jame nustatytu proceso atnaujinimo pagrindu gali būti atnaujintas ne vien tik išimtinai tos civilinės bylos, kurioje priimti teismų procesiniai sprendimai EŽTT pripažinti prieštaraujančiais Konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, procesas, tačiau ir procesas kitoje civilinėje byloje, jeigu tarp EŽTT nustatytų pažeidimų vienoje byloje ir teismo sprendimo kitoje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, egzistuoja glaudžios sąsajos, priežastinis ryšys. Teismui nustačius, kad tokio ryšio nėra, procesas aptariamu pagrindu tokioje kitoje byloje neatnaujintinas.
Pažymėtina, kad nagrinėjamame pareiškėjų prašyme nėra pateikta argumentų, patvirtinančių priežastinį ryšio tarp EŽTT 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu byloje U. ir U. prieš Lietuvos Respubliką (peticijos Nr. 16580/09) konstatuoto Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2426-431/2014 buvimą. Iš pastarojo teismo sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 17 d. nutarties, kuria sprendimas paliktas nepakeistas, turinio matyti, kad teisinės pagalbos R. I. U. IĮ bankroto ir nuomos įsiskolinimo bylose pareiškėjams (ne)suteikimas, būtent kurios nesuteikimas EŽTT sprendimu pripažintas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu, ir to teisinis įvertinimas neįėjo į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimo dalyką. Dėl to konstatuotina, kad tarp EŽTT 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu nustatyto Konvencijos pažeidimo ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2426-431/2014 sąsajų ir priežastinio ryšio nėra.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą, todėl atnaujinti procesą atsisakytina (CPK 370 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 370 straipsnio 3 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjų R. I. U. ir D. U. prašymą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2426-431/2014.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Rimvydas Norkus
Antanas Simniškis
