Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių privatizavimo būdu įgyto nekilnojamojo turto (buto dalies) nuosavybės formą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-237-916/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23835-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.6.; 3.1.7.11.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. S. ieškinį atsakovui V. S. dėl buto dalies pripažinimo asmenine nuosavybe.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių privatizavimo būdu įgyto nekilnojamojo turto (buto dalies) nuosavybės formą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo pripažinti jai asmeninės nuosavybės teisę į 72/100 dalis buto (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo butas), priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad šalių santuoka sudaryta 1986 m. lapkričio 22 d.; 1993 metais atsakovas paliko šeimą ir išėjo gyventi pas kitą moterį, nuo to laiko šalys atskirai vedė ūkį, nepalaikė bendrų šeimos santykių, bendravo retai; 1997 m. spalio 29 d. Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo sprendimu santuoka nutraukta galiojant Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) normoms (1969 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. VII-327 redakcija). Santuokai faktiškai pasibaigus 1993 m., ieškovė 1993 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš valstybės įsigijo 72/100, o jos teta S. G. – 28/100 ginčo buto dalis. Atsakovas niekada nepretendavo į ieškovės įgytą buto dalį; jam buvo žinoma, kad tai yra jos asmeninis turtas, įgytas už asmenines lėšas, aiškiai išreiškus valią įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Sutartyje nėra jokio įrašo, kad buto dalis buvo perkama kartu su atsakovu ir įgyjama bendrojon jungtinėn nuosavybėn, atsakovas pirkimo sandoryje nedalyvavo. Nutraukus santuoką sutuoktinių turtas buvo padalytas žodiniu susitarimu; ginčo buto dalis atiteko ieškovės asmeninėn nuosavybėn (įgyta už jos asmenines lėšas). Kitos 28/100 ginčo buto dalys ieškovės vardu asmeninės nuosavybės teise įregistruotos 2010 m. liepos 14 d. dovanojimo sutarties pagrindu.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nutraukiant santuoką šalys klausimo dėl turto padalijimo pagal tuo metu galiojančius teisės aktus neišsprendė, todėl ginčo buto dalis liko bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Atsakovas nereiškė pretenzijų ieškovei dėl buto, nes kartu su ja bute gyveno nepilnametė jų duktė, neigė buvus žodinį susitarimą dėl ginčo buto pasidalijimo. 2014 metais sužinojęs apie pažeistas teises, atsakovas iš karto ėmė jas ginti. Ieškovė žinojo, kad atsakovas manė, jog ginčo buto dalis priklauso ir jam; pati ne kartą buvo pripažinusi, kad atsakovas turi teisę į buto nuosavybės dalį. Atkreipė dėmesį, kad ieškovės pozicija dėl ginčo buto dalies įgijimo asmeninėn nuosavybėn yra prieštaringa.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimu tenkintas pareiškėjos N. S. pareiškimas dėl nuosavybės teisės į buvusią ginčo buto jungtinę nuosavybę pripažinimo įgyjamąja senatimi (suinteresuotas asmuo V. S.). Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 3 d. nutartimi minėtas sprendimas paliktas nepakeistas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. vasario 27 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-103-219/2015) panaikino šiuos žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos N. S. pareiškimą atmesti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylos šalių santuokos nutraukimo metu galiojusio SŠK 36 ir kiti straipsniai, priešingai negu 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos normos (CK 3.51, 3.59 straipsniai) ir 2002 m. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normos (CPK 385 straipsnis), nereikalavo nutraukiant santuoką toje pačioje byloje spręsti dėl santuokos nutraukimo padarinių (vaikų išlaikymo, turto padalijimo, kreditorių teisių į sutuoktinių prievoles ir kt.), todėl nutraukus santuoką pagal SŠK normas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto padalijimo klausimai įprastai sprendžiami bendru buvusių sutuoktinių sutarimu arba pagal vieno iš buvusių sutuoktinių ieškinį teismo sprendimu kitoje byloje. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčo buto dalis, įsigyta santuokos metu, yra bendroji jungtinė nuosavybė. Nenustačius, kad V. S. būtų kaip nors išreiškęs savo valią ir atsisakęs nuosavybės teisių į jam priklausančią daikto dalį ar kitokiu įstatymo nustatytu būdu jas praradęs ir pareiškėjai tai buvo žinoma, pareiškėja, manydama, jog dėl susiklosčiusios faktinės ir teisinės padėties jos teisės, susijusios su butu, yra pažeidžiamos, gali jas ginti vadovaudamasi bendrosios nuosavybės teisės institutu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

Teismas nustatė, kad 72/100 ginčo buto dalys iš valstybės įgytos šalių santuokos metu. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio, 1991 m. liepos 29 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio notariato įstatymo papildymo“, kuriuo Valstybinio notariato įstatymas papildytas 161 straipsniu, nuostatomis, ieškovės teiginį dėl buto privatizavimo jos vardu pripažino neįrodančiu, kad butas buvo perkamas kaip jos asmeninė nuosavybė.

Taip pat įvertinęs Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto, teismas sprendė, jog vieno iš sutuoktinių vardu privatizuotas (įformintas) būstas buvo laikomas abiejų sutuoktinių nuosavybe, nes priešingu atveju kitas sutuoktinis neturėjo teisės privatizuoti būsto, o tai reikštų jo teisės turėti būstą pažeidimą.

Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas atsisakė būti dalies buto savininku; kad buvo sutuoktinių žodinis susitarimas dėl buto dalies įgijimo ieškovės asmeninėn nuosavybėn; kad nekilnojamojo turto dalis buvo įgyta už ieškovės asmenines lėšas arba lėšas, gautas pardavus asmenine nuosavybe esantį turtą, aiškiai išreiškiant valią įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Teismas sprendė, kad 72/100 ginčo buto dalys buvo įgytos abiejų sutuoktinių kaip bendroji jungtinė nuosavybė ir nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo buto dalis buvo įgyta už asmenines ieškovės lėšas (santaupas). Teismo vertinimu, faktas dėl 1993 m. santuokos metu įgyto abiejų sutuoktinių bendro turto (ginčo buto) gali būti nuginčytas tik kitais oficialiais dokumentais, tačiau ne liudytojų parodymais.

Nesant ieškovės reikalavimo dėl patirtų išlaidų priteisimo iš atsakovo, ieškovei naudojantis bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir ją išlaikant, teismas nevertino liudytojų parodymų apie ieškovės investicijas į būstą ir dėl būsto išlaikymo išlaidų nepasisakė.

Teismas, vadovaudamasis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, atmetęs ieškinį, iš ieškovės atsakovo naudai pagal pateiktą PVM sąskaitą faktūrą dėl teisinių paslaugų priteisė 1210 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą; sumažino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimu iš ieškovės atsakovui priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iki 600 Eur.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad ginčo butas privatizuotas šalims būnant santuokoje, pripažino teisinės reikšmės neturinčiais ieškovės argumentus dėl to, kad ieškovė ginčo buto dalį įgijo už savo asmenines lėšas; kad 1993 m. atsakovas paliko šeimą ir nevedė bendro ūkio, nepasirašė pirkimo–pardavimo sutarties. Kolegijos vertinimu, atsakovui teisė į būstą, kuris pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, atsirado ne bendro ūkio tvarkymo, o specialiojo teisės akto – Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo – pagrindu. Ieškovė nepateikė įrodymų (privatizavimo dokumentų), patvirtinančių, kad atsakovas nedalyvavo privatizavimo procese, nebuvo registruotas ginčo bute ir kt., todėl kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl 72/100 ginčo buto dalių įgijimo abiejų sutuoktinių bendrojon jungtinėn nuosavybėn.

Teisėjų kolegija pritarė atsakovo atsiliepime išdėstytai pozicijai, kad ieškovės argumentai, jog po santuokos nutraukimo sutuoktinių turtas buvo padalytas žodiniu susitarimu, t. y. ginčo butas atiteko ieškovės asmeninėn nuosavybėn, nes įgytas už pastarosios asmenines lėšas, prieštarauja ieškovės įrodinėtiems teiginiams, kad ginčo buto dalį jau 1993 m. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė įsigijo asmeninėn nuosavybėn. Ieškovės nurodomo žodinio susitarimo buvimą paneigia ir ankstesnėje jos iniciatyva pradėtoje civilinėje byloje esantys duomenys bei pasirinktas teisių gynimo būdas: ieškovė prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į atsakovo ginčo buto dalį, kuri yra bendroji jungtinė nuosavybė (žr. šios nutarties 5 punktą). Ieškovė, pareikšdama ieškinį nagrinėjamoje byloje, nors ir cituoja minėtą kasacinio teismo nutarties dalį, tačiau pasirinko kitokį savo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. prašo pripažinti jos asmeninę nuosavybę į ginčo buto dalį, reikalavimą grįsdama dviem pagrindais, be kita ko, ir su atsakovu sudarytu žodiniu susitarimu dėl turto padalijimo. Kolegija pažymėjo, kad aptartoje kasacinio teismo nutartyje nustatyta, kad bylos dalyvių santuokinis turtas nėra padalytas iki šiol, kad byloje sprendžiama dėl vieno iš sutuoktinių teisės įgyti įgyjamosios senaties instituto pagrindu nuosavybės teisę į kitam (buvusiam) sutuoktiniui bendrosios (dalinės) nuosavybės teise priklausančią nekilnojamojo turto dalį, šiam ilgą laiką nesinaudojant ir nesiekiant naudotis jam priklausančiu turtu. Atsižvelgdama į šiuos kasacinio teismo argumentus, kolegija sprendė, kad pačios ieškovės ankstesnėje byloje išreikšta pozicija paneigia jos nurodomas aplinkybes buvus žodinį susitarimą su atsakovu dėl turto padalijimo.

Spręsdama klausimą dėl iš ieškovės atsakovui priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kolegija nustatė, kad prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovas buvo pareiškęs atsiliepime į ieškinį, o teismo posėdžio metu pateikė šių išlaidų dydį patvirtinantį įrodymą – 2015 m. gruodžio 23 d. advokato A. Paulausko išrašytą sąskaitą Nr. 23-12/15 už atstovavimą teismo posėdyje ir procesinių dokumentų ruošimą nagrinėjamoje byloje. Kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus maksimalius dydžius, įvertinusi bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį bei vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, sprendė, kad iš ieškovės atsakovui priteista 1210 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma per didelė, todėl mažintina iki 600 Eur.

Kolegija nurodė, kad atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą ir pateikė 2016 m. gegužės 4 d. advokato A. Paulausko išrašytą 605 Eur sąskaitą už atsiliepimo parengimą. Įvertinusi šios nutarties 15 punkte paminėtus kriterijus, bylos sudėtingumą, sprendžiamo klausimo pobūdį, kolegija prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą taip pat sumažino ir iš ieškovės atsakovui priteisė 300 Eur išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį, išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai taikė CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsakovas turėjo ne tik pateikti reikalavimą dėl neprotingai didelio bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, bet ir detaliai jį pagrįsti. Atsakovas ir jo atstovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams nepateikė rašytinių prašymų su bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, nepateikė banko mokėjimo nurodymų ar pinigų priėmimo kvitų, patvirtinančių realų lėšų sumokėjimą advokatui už teisines paslaugas. Šiuo klausimu nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-313/2015; 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2016).

Teismas netinkamai taikė CK 1.7 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas nepagrįstai vadovavosi Butų privatizavimo įstatymo 1998 m. redakcijos normomis, nes pirkimo–pardavimo sutartys dėl ginčo buto sudarytos 1993 m. Ieškovė 1993 m. spalio 28 d. sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį negalėjo tikėtis, numatyti ar nuspėti, kad po 5 metų Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis bus iš esmės pakeista, įstatymo leidėjui įvedant naujas taisykles ir tvarką. Nuosavybės teisę į ginčo buto dalį ieškovė įgijo savo asmeninėn nuosavybėn pagal tuometinę tvarką ir galiojančius įstatymus kartu su teta S. G.. Be to, santuoka su atsakovu buvo nutraukta 1997 m. (taip pat iki 1998 m. Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies papildymo). Civiliniai įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo (įstatymas neturi atgalinio veikimo galios).

Teismas netinkamai taikė CPK 12 straipsnio, 142 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktų, 178 straipsnio nuostatas. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas neigė ieškinyje nurodytas aplinkybes ir nesutiko su ieškinio reikalavimais, nesudarė pagrindo teismui vadovautis atsakovo pozicija bei teiginiais ir daryti išvadas, kad atsakovo argumentai yra teisingi ir pagrįsti, nes atsakovas turėjo tą įrodyti (pateikti: pažymą apie savo deklaruotą gyvenamąją vietą ginčo bute (jeigu jis teigė, kad ten gyveno); sutartis su darbdaviais ar kitus įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kad jis tiek iki 1993 m. spalio 28 d., tiek po šios datos dirbo ir gavo pajamų, t. y. finansiškai prisidėjo prie ginčo buto dalies įsigijimo ir išlaikymo; dalyvavo buto privatizavimo procese ir 1993 m. spalio 28 d. sudarant pirkimo–pardavimo sutartis bei jas pasirašant kartu su ieškove ir jos teta S. G.; kad ieškovė tariamai buvo išreiškusi valią įsigyti ginčo buto dalį kartu su atsakovu bendrojon nuosavybėn). Ši pareiga įstatymu nustatyta atsakovui, o ne ieškovei, tačiau jos jis neįvykdė.

Teismas netinkamai taikė CPK 14, 176, 177, 183, 185 straipsnių nuostatas:

17.4.1. Netinkamai įvertintos faktinės aplinkybės, neatsižvelgta į kito asmens, dalyvavusio ginčo buto privatizavimo procese, t. y. ieškovės giminaitės (tetos) S. G., elgesį, veiksmus ir valią (būtent S. G. gyveno ginčo bute; su pastarosios žinia ir leidimu ieškovei daugiau kaip prieš 3 metus iki santuokos sudarymo su atsakovu (santuoka registruota 1986 m. lapkričio 22 d.) buvo leista deklaruoti savo gyvenamąją vietą ginčo bute (1983 m. birželio 9 d.); atsakovui palikus šeimą ir išėjus gyventi su kita moterimi šalys nuo 1993 m. nepalaikė artimų santykių, atskirai vedė ūkį (šių aplinkybių neginčijo ir atsakovas).

17.4.2. Teismas neįvertino aplinkybių, kad ginčo buto privatizavimo procedūras inicijavo ir pradėjo S. G. su ieškove. 1993 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad būtent ieškovė sumokėjo pinigus už perkamą ginčo buto dalį, taigi šis įrodymas paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad teismui nepateikta įrodymų, kuris iš sutuoktinių mokėjo už buto dalies išsipirkimą.

17.4.3. Liudytojai (I. S., Z. T., L. O. N., L. R.) patvirtino, kad ginčo buto dalį ieškovė savo asmeninėn nuosavybėn įgijo jau faktiškai negyvendama su atsakovu, iš savo asmeninių lėšų. Atsakovas neprieštaravo tam ir neginčijo ieškovės valios įgyti ginčo buto dalį savo asmeninėn nuosavybėn, priešingų įrodymų nepateikė.

17.4.4. 1997 m. spalio 29 d. Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme sprendžiant klausimą dėl šalių santuokos nutraukimo ginčo buto dalis pagal žodinį šalių susitarimą liko ieškovės asmenine nuosavybe. Atsakovas to neginčijo, tokiai santuokos nutraukimo tvarkai (susitarimui) neprieštaravo. Todėl kiekvieno iš sutuoktinių vardu registruotas turtas buvo ir liko kiekvieno iš jų asmenine nuosavybe ir santuoką nutraukus. Teismai visiškai neatsižvelgė į VĮ „Regitra“ 2015 m. lapkričio 16 d. pažymoje su priedais esančius duomenis, kad atsakovas 1994 m. gruodžio 9 d. įsigijo, o 1995 m. sausio 4 d. pardavė automobilį „BMW 315“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir dėl šių duomenų nepasisakė. Šiuose automobilio pirkimo–pardavimo sandoriuose ieškovė nedalyvavo, lygiai taip pat kaip atsakovas nedalyvavo 1993 m. spalio 28 d. ginčo buto dalies pirkimo–pardavimo sandoryje.

17.4.5. Rengti pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį ir teikti teismui pasiūlė ir patį pareiškimą parengė ne pati ieškovė, o Vilniaus antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros paskirta atstovė. Ieškovė, neturinti teisinio išsilavinimo, pasitikėjo paskirtu teisininku. Todėl teismų prielaidos, kad pačios ieškovės ankstesni pareiškimai paneigia jos ieškinyje nurodytus argumentus, neteisingos.

Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006) nurodyta, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo panašaus pobūdžio bylose praktiką sprendžiant dėl to, ar turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti įstatyme nurodytas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5 straipsniai). Atsakovas minėtų sąlygų neatitiko ir neįvykdė, o teismai į jas (sąlygas) neatsižvelgė ir dėl jų nepasisakė.

Teismas netinkamai aiškino ir taikė anksčiau galiojusio SŠK 23 straipsnio 4 dalies nuostatas. Pagal šią normą turtui, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, padalyti buvo nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas atsakovui ginčyti nuosavybės padalijimo tvarką prasidėjo nuo 1997 m. spalio 29 d. (Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui nutraukus santuoką). Atsakovas, tvirtindamas, kad ginčo buto dalis yra ne ieškovės asmeninė nuosavybė, o bendroji jungtinė sutuoktinų nuosavybė ir atitinkama buto dalis priklauso jam, turėjo per įstatymo nustatytą terminą kreiptis dėl turto atidalijimo, įregistravimo jo vardu. Tačiau to nepadarė ir praleido 3 metų senaties terminą.

Teismas pažeidė CPK 314 straipsnio nuostatas. Atsisakydamas pridėti prie bylos ieškovės su apeliaciniu skundu pateiktą įrodymą – darbo knygelę (serija KT-I Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patvirtina, kad iki santuokos sudarymo ieškovė dirbo ir turėjo asmeninių lėšų, neatsižvelgė į aplinkybę, jog šio įrodymo pateikimo būtinybė atsirado po pirmosios instancijos teismo padarytos išvados: „nepateikta įrodymų, jog santaupos, už kurias buvo įsigytas (privatizuotas) butas, buvo asmeninės ieškovės lėšos, gautos iki santuokos sudarymo arba padovanotos, ar paveldėtos“. Teismas, net ir laikydamasis pozicijos, kad minėtas įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turėjo įvertinti ir nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti, tačiau to neatliko. Pirmosios instancijos teismas galėjo ir turėjo teisę pasiūlyti ieškovei pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius jos gaunamas pajamas, arba juos išsireikalauti pats. Tačiau to neatliko, o sprendime nurodė siurprizinę išvadą, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių gautas pajamas iki santuokos sudarymo, nors tiek ji pati nagrinėjant bylą tvirtino, tiek ir byloje apklausti liudytojai paliudijo, kad ginčo buto dalį ieškovė pirko iš savo asmeninių lėšų.

Teismas pažeidė CPK 322 straipsnio nuostatas. Ieškovės prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmestas nepagrįstai, byla apeliacinės instancijos teisme turėjo būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka buvo nepakankamas (klaidingai nustatytos faktinės aplinkybės, netinkamai vertinti ir nuodugniai neištirti byloje pateikti įrodymai).

Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, palikti galioti skundžiamą teismo nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Aplinkybė, kad ginčo buto dalis, įgyta ieškovei esant santuokoje su atsakovu, yra bendroji jungtinė nuosavybė, yra pripažinta kasacinio teismo nutartimi (žr. šios nutarties 5 punktą) ir turi būti vertinama kaip prejudicinę galią turinti aplinkybė (CPK 182 straipsnis). Ši civilinė byla yra ieškovės noras toliau bylinėtis po nepalankios pirmosios bylos baigties.

Butų privatizavimo įstatymas nustato, kad sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą butą nustatoma pagal galiojančius šeimos teisės įstatymus. Ieškovė siekia pakeisti kasacinio teismo praktiką, pagal kurią bendroji jungtinė nuosavybė jos ir atsakovo santuokos metu įgytam turtui atsiranda nepriklausomai nuo to, kurio iš sutuoktinių vardu buvo privatizuota ginčo buto dalis.

Byloje tinkamai vertinti ieškovės pateikti įrodymai, pagrįstai nustatyta, kad ji neįrodė, jog ginčo buto dalį įgijo iš asmeninių lėšų. Atsakovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju bendroji jungtinė nuosavybė turi būti sąžiningai padalijama, o ne siekiama jos nusavinimo. Tai, kad atsakovas nereikalavo išmokėti kompensacijos iš karto, nesudarė kliūčių ginčo bute gyventi buvusiai sutuoktinei ir jų bendram vaikui, nesukūrė ieškovei pagrindo nusavinti atsakovo turto dalį.

Nepagrįstas ieškovės teiginys dėl netinkamo CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Visos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sąskaitos pateiktos teismui, jos atsakovo apmokėtos, o jo atstovas yra deklaravęs atitinkamų pajamų gavimą ir sumokėjęs mokesčius valstybei.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl buto dalies, įgytos pagal Butų privatizavimo įstatymą, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe

Pagal bendrąją galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe; sutuoktiniai turėjo lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti (SŠK 21 straipsnio 1 dalis (1969 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. VII-327 redakcija, galiojusi nuo 1970 m. sausio 1 d.)

Butų privatizavimo procesas buvo orientuotas į gyventojų aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis, sudarant sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, lengvatinėmis sąlygomis šias patalpas įsigyti privačion nuosavybėn. Tiek nuomininkams, tiek ir jų šeimos nariams įstatymai užtikrino lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis (Butų kodekso 54 straipsnis (redakcija, galiojusi nuo 1983 m. kovo 1 d.; 1964 m. CK 330 straipsnis), taip pat šias patalpas privatizuojant lengvatine tvarka.

Butų privatizavimo įstatyme (1991 m. gegužės 28 d., įstatymo Nr. I-1374 redakcija, galiojusi nuo 1991 m. liepos 5 d.) buvo nustatyta valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo ir pardavimo tvarka bei apibrėžta, kokios valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti parduodamos, kas turi teisę jas pirkti: 4 straipsnyje nustatyta, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai turi lygias teises pirkti jų nuomojamą gyvenamąją patalpą, taip pat kad nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto, o 5 straipsnyje nurodytos šios teisės įgyvendinimo sąlygos.

Nuomininkas ir jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitarę dėl nuomojamo buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps buto savininku (bendraturčiais) (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), bei įforminę buto pirkimo–pardavimo sutartį, pripažįstami įgyvendinę Butų privatizavimo įstatymu jiems suteiktą teisę privatizuoti vieną butą, todėl pagal šį įstatymą privatizuoti kito buto negalėjo. Taigi, butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusia gyvenamąjį būstą, skirtą visiems šeimos nariams bendrai naudoti.

Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis 1998 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. VIII-847 buvo papildyta, nustatant, kad sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą butą ar namą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas arba butas.

Kasacinis teismas, aiškindamas Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, savo praktikoje nurodęs, kad nors iki Butų privatizavimo įstatymo papildymo nebuvo aiškiai išreikštos nuostatos dėl sutuoktinių teisės į privatizuotą butą, o pagal bendrą įstatymų galiojimo taisyklę civilinis įstatymas neturi atgalinio veikimo galios tačiau butai, kuriuos sutuoktiniai įsigijo pagal Butų privatizavimo įstatymą iki šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies papildymo, taip pat laikomi bendrąja jungtine jų nuosavybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/1999).

Atsižvelgiant į specifinę butų privatizavimo proceso paskirtį ir įstatyme nustatytą tvarką kasacinio teismo praktika plėtojama išaiškinant, kad, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsniu ir SŠK 21 straipsniu, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002; 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2005; 2012 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012 ir jose nurodytą praktiką).

Bylos duomenimis, nustatyta, kad ginčo šalių santuoka buvo sudaryta 1986 m. lapkričio 22 d. Ieškovė 1993 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš valstybės įsigijo 72/100, o jos teta S. G. – 28/100 ginčo buto dalis. 1997 m. spalio 29 d. Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo sprendimu santuoka nutraukta galiojant SŠK normoms. Nutraukiant santuoką, nebuvo sprendžiamas klausimas dėl sutuoktiniams priklausančio turto padalijimo, santuokinis turtas nėra padalytas iki šiol.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje teismų nustatytas aplinkybes ir pirmiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, pažymi, kad butų privatizavimo tvarką reglamentavo atskiras Butų privatizavimo įstatymas, tačiau sutuoktinių teisėms į privatizuojamus butus turėjo būti taikomos SŠK normos, kurios šiuo atveju laikytinos specialiosiomis normomis, taip pat vadovaudamasi teismų praktikoje suformuluota taisykle, kad butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina, sprendžia, jog aplinkybės dėl buto įgijimo nuosavybėn po to, kai ginčo šalių santuoka faktiškai buvo pasibaigusi (žr. šios nutarties 3 punktą), bet nenutraukta teismine tvarka, žemesnės instancijos teismų tinkamai teisiškai kvalifikuotos ir ginčo buto dalis, įsigyta iki santuokos nutraukimo, pagrįstai pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog ginčo buto dalis privatizuota už vienos ieškovės asmenines lėšas, sutuoktiniams ilgą laiką nebetvarkant bendro ūkio ir kartu negyvenant, pagal Butų privatizavimo įstatymo, SŠK ir CK nuostatas bei suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nėra pagrindas šią ginčo buto dalį pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe.

Dėl CPK 98 straipsnio 1 dalies taikymo nagrinėjamoje byloje

CPK 98 straipsnis reglamentuoja išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą. Jo pirmoje dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Priešingu atveju būtų pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai bei CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus. Prašymą dėl išlaidų atlyginimo ir atitinkamus įrodymus šalys gali pateikti bet kuriuo proceso metu, iš karto dėl visų išlaidų ar dalimis, svarbu, kad kiekvienoje instancijoje tai būtų padaryta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015 ir joje nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016 20 punktą).

Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 88 ir 98 straipsniai. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis). Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos. Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti nuostoliai sumokėjus pinigus dėl bylos sprendimo teisme. Realumo kriterijus yra taikomas teismų praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimą, priimtą byloje S. Jasiūnienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41510/98; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016 28 punktą; 2017 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017 10 punktą; ir kt.). Turi būti aišku, kada šalis, prašanti priteisti atstovavimo išlaidas, atsiskaitė su advokatų kontora, nes nuo to priklauso Rekomendacijose nustatytų dydžių taikymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017 26 punktą).

Nagrinėjamu atveju, bylos duomenimis, nustatyta, kad atsakovo atstovas advokatas A. Paulauskas pirmosios instancijos teismui 2015 m. rugsėjo 18 d. atsiliepime į ieškinį pateikė prašymą priteisti iš ieškovės atsakovo naudai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nurodydamas, jog bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai bus pateikti teismui vėlesnėje bylos stadijoje. Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pirmosios instancijos teisme jis pateikė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 23-12/15. Apeliacinės instancijos teismui 2016 m. gegužės 4 d. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą advokatas pateikė prašymą priteisti iš ieškovės atsakovo naudai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, taip pat PVM sąskaitą faktūrą Nr. 4-5/16. Tačiau dokumentų, patvirtinančių, kad atsakovas minėtas sąskaitas apmokėjo, t. y. patyrė prašomas priteisti iš ieškovės išlaidas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams advokatas A. Paulauskas nepateikė. Teismai pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimus (žr. šios nutarties 11, 15 punktus).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutarties dalyje nurodytas teisės normas ir kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas atsakovui iš ieškovės nepriteistinas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir netinkamai išsprendė atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl šios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalys naikintinos ir priimamas naujas sprendimas – šį atsakovo reikalavimą atmesti.

Dėl CPK 314 straipsnio taikymo nagrinėjamoje byloje

Įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieškiniu (CPK 135 straipsnio 2 dalis), esant poreikiui jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis (CPK 314 straipsnis).

Kasacinio teismo praktika, aiškinant šią proceso teisės normą, yra nuosekliai išplėtota. Aiškindamas ir taikydamas ją, kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Kasacinio teismo suformuota nuosekli praktika, aiškinant, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014 ir joje nurodytą praktiką; 2016 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 14 punktą).

Ieškovė kasaciniame skunde nurodė, kad atsisakydamas pridėti prie bylos jos su apeliaciniu skundu pateiktą įrodymą – darbo knygelę (serija KT-I Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patvirtina, kad iki santuokos sudarymo ieškovė dirbo ir turėjo asmeninių lėšų, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog šio įrodymo pateikimo būtinybė atsirado po pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad nepateikta įrodymų, jog santaupos, už kurias buvo įsigytas (privatizuotas) butas, buvo asmeninės ieškovės lėšos, gautos iki santuokos sudarymo (uždirbtos, padovanotos ar paveldėtos ir pan.). Grįsdama šiuos teiginius, ieškovė nurodo, kad teismas, net ir laikydamasis pozicijos, jog minėtas įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turėjo įvertinti ir nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti, tačiau to neatliko. Pirmosios instancijos teismas galėjo ir turėjo teisę pasiūlyti ieškovei pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius jos gaunamas pajamas, arba juos išsireikalauti pats. Tačiau to neatliko, o sprendime nurodė siurprizinę išvadą, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių gautas pajamas iki santuokos sudarymo, nors tiek pati ieškovė nagrinėjant bylą tvirtino, tiek ir byloje apklausti liudytojai paliudijo, jog ginčo buto dalį ieškovė pirko iš savo asmeninių lėšų.

Šios nutarties 23 punkte minėta, kad įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieškiniu (CPK 135 straipsnio 2 dalis), esant poreikiui jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Ieškovė, turėdama būti rūpestinga ir atidi proceso dalyvė, nepateikė šio įrodymo kartu su ieškiniu ar bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu, nors ieškinyje teigia, kad ginčo buto dalis įgyta už jos asmenines lėšas, todėl šį faktą patvirtinančius įrodymus turėjo pateikti (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pripažinus, jog nėra pagrindo ginčo buto dalį pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe, pirmiau minėtas įrodymas neturėtų reikšmės šios bylos galutiniam teisiniam rezultatui.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Ieškovė, be to, kad reiškė reikalavimą pripažinti ginčo butą asmenine jos nuosavybe kaip įgytą pagal sandorį iš asmeninių lėšų, teigia, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė anksčiau galiojusio SŠK 23 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Bendrosios jungtinės ištuoktų sutuoktinių nuosavybės padalijimas nėra šios bylos dalykas, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl ieškovės argumentų, susijusių su neva netinkamai įvertintomis faktinėmis aplinkybėmis dėl ginčo buto dalies privatizavimo proceso ir procedūrų, ir dėl kasaciniame skunde nurodomo žodinio šalių susitarimo ginčo buto dalį palikti ieškovės asmenine nuosavybe, kaip neaktualių nagrinėjamo ginčo sprendimui.

Ieškovė kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas pažeidė CPK 322 straipsnio nuostatas (žr. šios nutarties 17.8 punktą).

Pagal CPK 322 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismas turi teisę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir išreikštas asmens pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu, kad byla apeliacinėje instancijoje būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog šioje byloje apeliacinės instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir tokiu būdu pažeidė CPK 322 straipsnį.

Dėl bylos procesinės baigties

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir netinkamai išsprendė atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl šios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalys naikintinos (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kadangi bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra tarp šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis (reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų priteisimą yra procesinis prašymas ir nevertinamas kaip materialinis ieškinio reikalavimas), todėl kasacinio skundo argumentai dėl ginčo esmės neteikia pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias privatizavimo būdu įgyto buto dalies nuosavybės formą, todėl naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).

Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti jos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 93 straipsnis). Atsakovas prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniam teismui nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 straipsnis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 4,41 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovės N. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistas 1210 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 29 d. nutarties dalį, kuria sumažintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimu iš ieškovės N. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iki 600 Eur, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – šį atsakovo reikalavimą atmesti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 29 d. nutarties dalį, kuria iš ieškovės N. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteista 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo, panaikinti ir šį atsakovo reikalavimą atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 29 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės N. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,41 Eur (keturis Eur 41 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), įmokos kodas – 5660).

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. sausio 5 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo perleisti buto (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisę.

Apie šios nutarties priėmimą informuoti VĮ Registrų centrą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Andžej Maciejevski

Dalia Vasarienė