Dėl teisės normų, reglamentuojančių termino palikimui priimti atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-262-421/2017

Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00680-2015-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.5; 2.5.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens L. I. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. A.-K. pareiškimą dėl termino atnaujinimo palikimui priimti, suinteresuoti asmenys J. V. A., L. I., A. K., notarė A. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių termino palikimui priimti atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėja V. A.-K. pareiškimu prašė pripažinti svarbiomis palikimo priėmimo termino praleidimo priežastis ir atnaujinti pareiškėjai terminą palikimui pagal įstatymą priimti S. A. turtą (žemės sklypus Palangoje), likusį po jos mirties. Nurodė, kad po Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimo, kuriuo pripažintas juridinis faktas, kad pareiškėja paveldėjo savo 1992 m. vasario 14 d mirusios mamos turtą bei priėmė palikimą, pareiškėja V. A.-K. įgijo subjektinę teisę paveldėti palikėjos S. A. (savo senelės) turtą atstovavimo teise. Terminą močiutės palikimui priimti praleido, nes pareiškėjos mama D. A. mirė anksčiau nei močiutė, be to, jai buvo žinoma tik apie S. A. testamentu kitiems asmenims paliktą turtą. Pareiškėja nurodė 2015 m. kovo mėn. atsitiktinai sužinojusi, kad jos močiutė paliko turto, kuris nebuvo paliktas testamentu ir nėra paveldėtas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Palangos miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 6 d. nutartimi pareiškimą patenkino, atnaujino terminą pareiškėjai palikimui pagal įstatymą priimti. Teismas nurodė, kad nekilnojamasis turtas (žemės sklypai), į kurį S. A. nuosavybės teisės atkurtos ir kuris įregistruotas jos vardu 2014 m. ir 2015 m., negalėjo būti paveldėjimo teisės objektas pagal testamentą ir įstatymą po jos mirties (1996 m. gegužės 18 d.), nes šio turto dar nebuvo. Teismas nustatė, kad pareiškėja apie šį turtą sužinojo tik 2015 m., ir sprendė, kad ji galėjo nesuprasti nesikreipimo per įstatymo nustatytą terminą dėl palikimo priėmimo po mamos D. A. mirties ir dėl palikimo priėmimo atstovavimo teise po močiutės S. A. mirties padarinių, nes po močiutės mirties realaus turto nebuvo. Teismo vertinimu, nėra pagrindo tvirtinti, kad pareiškėja V. A.-K., pretenduodama į atsiradusį turtą, būtų laikoma palikimą priėmusia iš dalies, nes šis turtas atsirado vėliau.

Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal suinteresuoto asmens L. I. atskirąjį skundą, jį atmetė ir 2016 m. spalio 20 d. nutartimi Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad S. A. mirė 1996 m. gegužės 18 d, todėl palikimo atsiradimo metu palikimo priėmimo klausimus reglamentavo 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – 1964 m. CK). 1964 m. CK 567 straipsnyje buvo nustatyta, kad paveldėti galima pagal įstatymą ir pagal testamentą. Esant testamentui, pagal įstatymą paveldimas tiktai tas turtas, kuris nepaliktas testamentu, arba tas, dėl kurio panaikintas testamentas. Teisę paveldėti turto dalį, kuri lieka testamentu nepaskirta, turi visi įpėdiniai pagal įstatymą, išskyrus tuos įpėdinius, iš kurių atimta paveldėjimo teisė (CK 578 straipsnis). Bylos duomenimis, po S. A. mirties jos turtą pagal testamentą paveldėjo vaikaitės J. V. A. ir L. I., dukterys J. M. Ž. ir A. A., o po J. M. Ž. mirties palikimą priėmė jos duktė L. I.

Teismas pažymėjo, kad po palikėjos S. A. mirties palikimas atsirado ne tik pagal testamentą, bet ir pagal įstatymą, nes dalis turto nebuvo palikta testamentu. 2014 m. gruodžio 21 d. ir 2015 m. sausio 6 d. Nekilnojamojo turto registre S. A. vardu buvo įregistruotas turtas: žemės sklypai (duomenys neskelbtini). Kadangi nuosavybės teisės S. A. į šį turtą atkurtos po jos mirties, šis turtas nebuvo paveldėjimo objektu pagal testamentą ir įstatymą.

Teismas sprendė, kad subjektinė pareiškėjos paveldėjimo teisė atstovavimo teise pagal 2000 m. CK 5.12 straipsnio nuostatas į močiutės S. A. turtą atsirado po 2015 m. birželio 30 d. teismo sprendimo, kuriuo nustatytas juridinis faktas, jog po palikėjos D. A. mirties visą jos turtą paveldėjo ir palikimą priėmė jos duktė V. A.-K., pradėdama faktiškai valdyti palikėjos turtą. Teismas pažymėjo, kad tikslus palikėjos testamento turinys pareiškėjai nebuvo žinomas, nes ji nebuvo įpėdinė pagal testamentą, todėl ji nežinojo, ar po močiutės mirties liko turto, paveldimo pagal įstatymą, o L. I. elgesys galbūt buvo nesąžiningas, nes ji neinformavo kitų įpėdinių pagal įstatymą apie galimybę kreiptis dėl palikimo priėmimo.

Turtinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą testamentu nebuvo niekam paliktos, pagal įstatymą jų niekas nepaveldėjo, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad termino palikimui priimti atnaujinimas neigiamai paveiktų suinteresuotų asmenų teisėtus interesus. Teismas atmetė argumentus, kad pareiškėja siekia priimti palikimą iš dalies, o tai draudžia įstatymas, nurodydamas, jog palikimas yra priimtas vienos įpėdinės – J. M. Ž. Kadangi nei pareiškėjai, nei kitiems palikėjos įpėdiniams nebuvo žinoma apie palikimo sudėtyje buvusią turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, negalima daryti išvados, jog pareiškėja siekia priimti palikimą tik dėl vėlesnio palikimą pagausinusio turto atsiradimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo L. I. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikimas priimamas visas, jo negalima priimti dalimis ar su išlygomis, t. y. įtvirtintas imperatyvus draudimas priimti palikimą iš dalies. Tokia pat nuostata įtvirtinta ir CK 5.50 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2008 neatnaujino praleisto palikimo priėmimo termino, pažymėdamas, kad jei po palikėjo mirties jo vardu atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį daiktą asmens (įpėdinio) norą priimti palikimą nulėmė vien tik vėlesnis turto atsiradimas, tai ši aplinkybė nelaikoma svarbia termino praleidimo priežastimi. Neturėjęs ketinimų priimti palikimo jo atsiradimo metu, tačiau pareiškęs norą dėl palikimo priėmimo vėliau, kada atsiranda papildomai turto, įeinančio į palikimo sudėtį, asmuo faktiškai išreiškia savo valią tik dėl dalies palikimo priėmimo, tačiau priimti tik dalį palikimo draudžia įstatymas. Nagrinėjamu atveju situacija yra analogiška, nes pareiškėjos apsisprendimas ir noras priimti palikimą atsirado ne po S. A. mirties (1996 m.), o tik 2015 m., kai buvo atkurtos palikėjos nuosavybės teisės į žemę, esančią Palangos mieste.

Lietuvos Aukščiausio Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartyje civilinė byloje Nr. 3K-3-382/2010 pažymėta, kad įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Pagal 1996 m. lapkričio 21 d. išduotą S. A. turto paveldėjimo teisės liudijimą S. A. turtą pagal įstatymą priėmė J. M. Ž. (suinteresuoto asmens motina). Be to, 2011 m. liepos 21 d. J. M. Ž. išduotas papildomas paveldėjimo teisės liudijimas į S. A. turtą – žemės sklypą (duomenys neskelbtini), taigi visas S. A. palikimas pagal įstatymą jau yra priimtas vieno įpėdinio – J. M. Ž. Dėl šios priežasties teismai nepagrįstai konstatavo, kad S. A. turtas atsirado ir įregistruotas jos vardu po jos mirties, todėl šis turtas nebuvo paveldėjimo objektu pagal testamentą ir įstatymą ir nėra paveldėtas iki šiol, taip sudarydami sąlygas priimti palikimą dalimis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011 pažymėta, kad viso paveldimo turto nežinojimas nėra priežastis pratęsti praleistą terminą palikimui priimti. Teismas šioje byloje nurodė, kad pareiškėjos nežinojimas, jog po senelės mirties atsirado (egzistavo) turtas, kurį ji turi teisę paveldėti, nepateisino įstatymo reikalavimo priimti palikimą per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos nevykdymo ir lemia atitinkamus padarinius – teisės paveldėti palikėjo turtą praradimą (CK 5.50 straipsnio 1, 3 dalys). Pažymėtina, kad aptariamoje byloje teismai neatnaujino termino, kuris buvo praleistas mažiau nei metus, o nagrinėjamu atveju pareiškėjai atnaujintas beveik 20 metų praleistas terminas, nors jokių objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių kreiptis dėl palikimo priėmimo, nebuvo.

Pagal kasacinio teismo praktiką situacija, kai pareiškėjas prašo atnaujinti palikimo priėmimo terminą, nors kiti įpėdiniai šias teises yra įgyvendinę, sudaro atskirą pagrindą prašymą atmesti (2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2015; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-191/2012). Teismo vertinimu, net sunki sveikatos būklė nėra pakankamas pagrindas atnaujinti praleistą terminą, nes būtų pažeisti suinteresuoto asmens, kuris įstatymų nustatytais terminais įgyvendino savo teises, interesai. Nagrinėjamu atveju teismai atnaujino terminą pareiškėjai ne tik nesant objektyvių termino praleidimo priežasčių, bet ir pažeisdami kito įpėdinio interesus.

Atsiliepimu pareiškėja prašo suinteresuoto asmens kasacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad ginčo turtas dar nėra paveldėtas, jis registruotas palikėjos vardu, todėl suinteresuotas asmuo nepagrįstai teigia, kad, 1996 m. lapkričio 21 d. išdavus paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, palikimas jau yra priimtas vieno įpėdinio – palikėjos dukters J. M. Ž. Byloje įrodyta, kad pareiškėja apie naujai atsiradusį turtą sužinojo tik 2015 m. ir siekia priimti palikimą ne dalimis, o jį visą, testamentu niekam nepaliktą ir pagal įstatymą iki šios dienos nepaveldėtą, kiek jai priklauso paveldint pagal įstatymą.

Kasaciniame skunde nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, kuriose konstatuota, kad paveldimo turto masės nežinojimas nėra priežastis pratęsti praleistą terminą palikimui priimti, nagrinėjamu atveju nėra aktualios, nes bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Nagrinėjamoje byloje visas turtas, kuris buvo žinomas įpėdiniams, buvo paveldėtas pagal testamentą, todėl pareiškėja neturėjo pagrindo spręsti, kad dalis turto (turtinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą) egzistuoja ir nėra paveldėta. Pareiškėjos norą priimti palikimą lėmė ne palikimo pagausėjimo faktas, o apskritai paaiškėjęs faktas, kad yra testamentu nepalikto ir įpėdinių pagal įstatymą nepaveldėto turto.

Pareiškėja iš karto po palikėjos mirties nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, nes žinojo, kad palikėja yra sudariusi testamentą dėl viso savo turto, todėl papildomai kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo pagal įstatymą neturėjo pagrindo. Ginčo turtas atsirado po palikėjos mirties 2014–2015 m., todėl iki tol pareiškėja objektyviai negalėjo apie šį turtą žinoti ir į jį pretenduoti. To iki šios dienos nėra padarę ir kiti asmenys, nes turtas tebėra registruotas palikėjos vardu. Pareiškėja niekada neatsisakė teisės priimti palikimą, o buvo įsitikinusi, kad nėra testamentu nepaveldėto turto. 2015 m., sužinojusi apie atsiradusį papildomą ir dar niekieno nepaveldėtą palikėjos turtą, t. y. sužinojusi, kad jos mama D. A. turi teisę į palikėjos palikimo dalį, kuri nebuvo palikta testamentu, pareiškėja iš karto išreiškė tokią savo valią: 2015 m. kovo 24 d. pateikė pareiškimą notarei dėl palikimo priėmimo, o 2015 m. balandžio 10 d. kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Palangos miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-656-588/2015 patenkino pareiškėjos prašymą ir nustatė juridinę reikšmė turintį faktą, kad po D. A. mirties visą jos turtą paveldėjo ir palikimą priėmė jos duktė (pareiškėja), pradėdama faktiškai valdyti turtą. Taigi, pareiškėjos teisė paveldėti močiutės turtą atstovavimo teise pagal CK 5.12 straipsnio nuostatas atsirado tik po šio teismo sprendimo.

Pažymėtina, kad trečiasis asmuo L. I., pati veikdama kaip J. M. Ž. globėja, apie palikėjos testamentu nepaliktą turtą (duomenys neskelbtini), sužinojo tik 2011 m. Ji kreipėsi į Palangos miesto pirmojo notarų biuro notarę A. B. ir pareiškime dėl paveldėjimo nurodė melagingą informaciją, kad kitų įpėdinių nėra. Dėl šios priežasties kiti įpėdiniai, priėmę palikimą pagal testamentą, neįgyvendino savo paveldėjimo teisės į pirmiau nurodytą atsiradusį naują turtą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl paveldėjimą sudarančio turto ir termino palikimui priimti

1964 m. CK 587 straipsnyje (redakcija, galiojusi palikimo atsiradimo metu) buvo nustatyta, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šie veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. 1964 m. CK 578 straipsnyje buvo nustatyta, kad testatoriaus turto dalis, kuri lieka testamentu nepaskirta, padalijama tarp įpėdinių pagal įstatymą, šaukiamų paveldėti pagal 1964 m. CK 573 ir 574 straipsniuose nustatytas taisykles. 1964 m. CK 588 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad 1964 m. CK 587 straipsnyje nustatytą palikimui priimti terminą gali teismas prailginti, jeigu jis pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Šiuo metu galiojančio CK 5.50 straipsnyje įtvirtinta, kad palikimo priėmimo veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, o jeigu šis terminas praleistas, jis gali būti atnaujinamas CK 5.57 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kasacinis teismas dėl praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo yra nurodęs, kad tokiu atveju, kai įpėdinis praleidžia terminą palikimui priimti, CK 5.57 straipsnyje įtvirtinta galimybė įpėdiniui kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo ir įrodinėti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam atnaujinti, t. y. kad tam tikros priežastys lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme nustatytų savo teisių. Atsižvelgiant į tai, kad asmenų tam tikrų teisių ar pareigų, materialinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą įstatymas sieja su materialiosios teisės normomis nustatytų terminų pabaiga (CK 5.57 straipsnio 1 dalis), taip pat į tai, kad sprendimas atnaujinti terminą palikimui priimti gali turėti neigiamų padarinių tiek asmens, prašiusio atnaujinti terminą, tiek kitų asmenų teisių ir pareigų apimčiai, teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinės reikšmės turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios palikimui priimti priežastys pripažintinos svarbiomis, ar šios yra pagrindas jį atnaujinti, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio atnaujinti terminą (arba kurio vardu prašoma priimti palikimą), teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2006; 2007 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2007; 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nurodė, kad terminą palikimui priimti ji praleido todėl, jog jos motina mirė anksčiau nei močiutė, kurios turtą siekiama paveldėti atstovavimo teise, be to, ji tik 2015 m. atsitiktinai sužinojo, kad močiutė paliko turto, kuris nėra paveldėtas ir nebuvo paliktas testamentu kitiems įpėdiniams. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą palikėjos vardu buvo atkurtos po jos mirties ir šis turtas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas tik 2014–2015 metais. Atsižvelgdami į tai teismai sprendė, kad šis turtas nebuvo paveldėjimo objektu pagal testamentą ir įstatymą bei nėra paveldėtas iki šiol, todėl pareiškėjai atnaujino terminą palikimui priimti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai nuosavybės teisės yra atkuriamos po palikėjo mirties, yra laikoma, jog paveldimą turtą sudaro teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tai yra turtinė teisė, kuri tampa palikimo dalimi ir paveldima bendra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2004; 2009 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2009; 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011). Taigi, nagrinėjamu atveju palikėjos mirties momentu (1996 m. gegužės 18 d.) paveldimą turtą sudarė ne tik testamente išvardyti objektai, bet ir jame nepaminėtos turtinės teisės – teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Šios teisės paveldimos pagal įstatymą, įpėdiniams pagal įstatymą atliekant palikimo priėmimo veiksmus įstatyme nustatytais terminais, kurie skaičiuojami ne nuo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo dienos ar šio turto įregistravimo viešame registre momento, o nuo palikimo į turtines teises atsiradimo dienos, t. y. nuo palikėjos mirties.

Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, neanalizavo, ar terminas kreiptis dėl turtinių teisių (teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą) paveldėjimo praleistas dėl objektyvių priežasčių. Teismai analizavo, kada pareiškėjai tapo žinoma apie turto, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, egzistavimą, nors byloje buvo būtina nustatyti aplinkybes, susijusias ne su turto, o su turtinių teisių paveldėjimu, taip pat išsiaiškinti, ar po palikėjos mirties buvo atlikti kokie nors veiksmai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimo procesu, kas juos atliko ir ar šios aplinkybės buvo žinomos pareiškėjai. Nenustačius šių aplinkybių ir neišsiaiškinus, ar terminas palikimui pagal įstatymą priimti, kurį sudarė turtinės teisės, yra praleistas dėl objektyvių priežasčių, nėra galimybės nuspręsti, ar egzistuoja pagrindas atnaujinti šį terminą.

Sužinojimo apie palikimą momentas ir termino palikimui priimti praleidimo priežastys yra fakto klausimai, kurie nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 353 straipsnio 1 dalis). Kadangi aplinkybės, susijusios su turtinių teisių paveldėjimu, teismų nebuvo nustatytos ir vertintos, o bylą nagrinėjant kasacine tvarka jos negali būti nustatytos, bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas naikintinas ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasaciniame skunde nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011 faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos (nurodomoje byloje turtas nebuvo paliktas testamentu, pareiškėja buvo vienintelė pirmosios eilės įpėdinė, nuosavybės teisės buvo atkurtos iki palikėjos mirties), todėl plačiau dėl kasacinio skundų argumentų, susijusių su šia nutartimi, nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 11,39 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Sigitas Gurevičius

Donatas Šernas