Baudžiamoji byla Nr. 2K-182-1073/2025
Teisminio proceso Nr. 1-05-6-00022-2020-0
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.17.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gruodžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,
nuteistojo K. Ž. gynėjui advokatui Viliui Jonaičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Ž. ir jo gynėjo advokato Viliaus Jonaičio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 17 d. nuosprendžio.
Telšių apylinkės teismo 2024 m. spalio 21 d. nuosprendžiu K. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Klaipėdos apskrities VMI) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius) civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 17 d. nuosprendžiu Telšių apylinkės teismo 2024 m. spalio 21 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis. K. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda. Klaipėdos apskrities VMI civilinis ieškinys tenkintas ir iš K. Ž. priteistas 39 656 Eur turtinės žalos atlyginimas, taip pat tenkintas VSDFV Klaipėdos skyriaus civilinis ieškinys ir iš K. Ž. priteistas 21 795,02 Eur turtinės žalos atlyginimas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio jo ir jo ginamojo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. K. Ž.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs Šiaulių apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės A. Mickevičiūtės apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog K. Ž. nepadarė veikos, turinčios BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymių. Pirmosios instancijos teismas, nors ir išsamiai ištyrė baudžiamosios bylos medžiagą, tačiau byloje esančius įrodymus vertino atsietai ir nepakankamai atidžiai, t. y. pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį, K. Ž. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine veikla.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis K. Ž. ir jo gynėjas advokatas V. Jonaitis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo 2024 m. spalio 21 d. nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo K. Ž. priimtą išteisinamąjį nuosprendį. Šis teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai) principų pažeidimus, netinkamai taikė BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad K. Ž. veiksmai turi BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismas nesivadovavo kasacinės instancijos teismo dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo pateiktais išaiškinimais. Visa tai apeliacinės instancijos teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, byloje priimti teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą, dėl to buvo pažeista kasatoriaus teisė į nešališką ir teisingą teismą.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikdamas įrodymų tyrimo, nesiimdamas priemonių esminėms bylos aplinkybėms visapusiškai ir objektyviai ištirti, nevertindamas byloje esančių įrodymų visumos, prioritetą suteikdamas kaltinamiesiems įrodymams, neteisingai vertindamas atskirų įrodymų turinį, byloje esančių neaiškumų nevertindamas kasatoriaus naudai, bylą išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai, o skundžiamą nuosprendį iš esmės pagrindė prielaidomis. Šis teismas ignoravo, kad jokie byloje esantys objektyvūs duomenys K. Ž. kaltės pagal šioje byloje jam pateiktus kaltinimus nepatvirtina. Teismo išvados, kad K. Ž. prisidengė užsienio bendrovių įgaliojimais, neteisėtoje prekybos naudotais automobiliais veikoje siekdamas išlikti nematomas, nesusekamas ir neatsekamas valstybei subjektas, jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad neteisėtai verčiasi ūkine, komercine veikla, ir norėjo taip veikti, nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais, faktinėmis aplinkybėmis ir elementaria logika.
3.3. Manydamas, kad pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, ar įrodymai, turintys esminę reikšmę teismo išvadoms, yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, apeliacinės instancijos teismas turi atlikti įrodymų tyrimą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014). Ypatingą reikšmę šių taisyklių laikymasis įgyja tada, kai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados esminiais bylos klausimais yra priešingos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-303/2015). Nors apeliacinio proceso metu nė vienas iš proceso dalyvių neprašė atlikti įrodymų tyrimo, tai nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ribas bei jame keliamus fakto ir teisės klausimus, taip pat pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, neturėjo nuspręsti, jog atlikti įrodymų tyrimą nagrinėjamoje byloje tiesiog būtina. Juolab kad šis teismas padarė priešingas išvadas dėl K. Ž. kaltės, nei jas buvo padaręs pirmosios instancijos teismas.
3.4. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai dėl K. Ž. pripažinimo kaltu nėra pagrįsti visapusišku bylos aplinkybių ir įrodymų išnagrinėjimu, todėl nėra ir negali būti laikomi įtikinančiais. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad kasatorius nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.
3.5. K. Ž.
3.6. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad automobilių pirkėjai K. K., P. B. ir V. B. dalį lėšų už pirktus automobilius banko pavedimais sumokėjo į vienos iš užsienio bendrovių sąskaitą, kurią AB Šiaulių banke buvo atidaręs S. Č.. Duomenų, kad šiomis lėšomis kokiu nors būdu galėjo disponuoti K. Ž., byloje nėra.
3.7. Taigi, esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, kad K. Ž. neva savarankiškai vykdė transporto priemonių prekybą ir gavo pajamų, prisidengdamas užsienio įmonių įgaliojimais. Jis, nebūdamas parduodamų automobilių savininkas, juos galėjo parduoti tik kaip įgaliotas asmuo (tarpininkas), tai jis apklausiamas byloje ir parodė. Tai patvirtina ir byloje apklaustų liudytojų parodymai, rašytinė bylos medžiaga. Pagal oficialius dokumentus ir VĮ „Regitra“ duomenų bazėje užfiksuotus duomenis, parduoti automobiliai priklausė užsienio bendrovėms, todėl šie duomenys neturėtų būti kvestionuojami, kol jie nenuginčyti įstatymo įtvirtinta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių, K. Ž. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu duotų paaiškinimų, taip pat atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą pateiktų argumentų visiškai nevertino, dėl jų nepasisakė, tik nurodė, kad visa tai yra kasatoriaus gynybinė versija.
3.8. Net ir tuo atveju, jeigu K. Ž. bylai pateikti iš užsienio įmonių gauti pinigų priėmimo kvitai yra sudaryti iš atskirų dalių (suklastoti), be to, juose nėra ir jo (K. Ž.) parašų, yra ir kitų neatitikimų bei nesutapimų, tokios aplinkybės negalėjo būti laikomos kasatoriaus kaltės dėl jam pateikto kaltinimo įrodymu, kadangi byloje nėra nustatyta, kad šiuos kvitus klastojo ar juos surašė būtent jis. Be to, jis negali būti atsakingas už užsienio įmonių buhalterinę apskaitą.
3.9. Pirmiau nurodytos aplinkybės lėmė neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio pagal BK 202 straipsnio 1 dalį K. Ž. priėmimą, todėl šis nuosprendis turi būti panaikintas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo kasatoriui priimtas išteisinamasis nuosprendis.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo K. Ž. ir jo gynėjo advokato V. Jonaičio kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl įrodymų vertinimui ir naujo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų laikymosi
5. Nagrinėjamoje byloje K. Ž. pateikti kaltinimai dėl neteisėto vertimosi ūkine, komercine veikla – versliškai ir stambiu mastu vykdyto variklinių transporto priemonių pirkimo–pardavimo (BK 202 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija)). Žemesnės instancijos teismai skirtingai nusprendė dėl kaltinime nurodytų aplinkybių byloje pasitvirtinimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad K. Ž. pateiktas kaltinimas iš esmės yra grindžiamas prielaidomis, byloje nėra patikimų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad jis, kaip fizinis asmuo, neįregistravęs individualios veiklos, 2016–2019 m. laikotarpiu pardavė nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatytų asmenų įsigytus kaltinime nurodytus naudotus automobilius ir gavo iš viso ne mažiau kaip 219 700 Eur pajamų. Todėl kaltinamąjį dėl paminėtos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pirmosios instancijos teismas išteisino. Apeliacinės instancijos teismas, pagal prokurorės apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, padarė išvadą, kad žemesnės instancijos teismas, nors ir išsamiai ištyrė baudžiamosios bylos medžiagą, tačiau byloje esančius įrodymus vertino atsietai ir nepakankamai atidžiai, todėl padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir nepagrįstai K. Ž. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos išteisino. Apeliacinės instancijos teismas K. Ž. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) pripažino kaltu ir už šios veikos padarymą jam paskyrė straipsnio sankcijoje nustatytą bausmę – baudą.
6. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo K. Ž. priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principų pažeidimus, motyvuotai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje padarytų išvadų, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai K. Ž. veiksmuose nustatė BK 202 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teisėjų kolegija nurodytiems kasatorių argumentams pritaria.
7. BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumą (kaip būtiną nusikalstamos veikos požymį) lemia tai, kad ji vykdoma neturint licencijos (leidimo), kai ji (jis) reikalinga, ar nesilaikant kitų esminių verslo legalumui keliamų reikalavimų, pvz., nuslėpus individualią veiklą ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus; akivaizdžiai peržengus licencijoje (leidime) apibrėžtas veiklos ribas; licenciją (leidimą) gavus pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-263-788/2022 ir kt.). BK 202 straipsnio 1 dalies prasme vertimasis kuria nors iš išvardytų veiklų yra neteisėtas, kai vykdant veiklą padaromi ne atskiri pažeidimai (pvz., neapskaičiuojamos, nuslepiamos pajamos), o pažeidžiami esminiai teisiniai reikalavimai, keliami veiklos (verslo) legalumui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-455-693/2016). Pažymėtina, kad sąvoka „vertimasis veikla“ suprantama kaip visuma tarpusavyje susijusių veiksmų, kuriais paprastai siekiama gauti pajamų; tai tokia veikla, kuriai būdingas pastovumas, sistemingumas, aktyvūs veiksmai. Versliškumo požymis veikoje nustatomas konstatavus, kad ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla užsiimama sistemingai ar nuolat (paprastai ne mažiau kaip tris kartus) ir tokia veikla yra nuolatinis pagrindinis ar reikšmingas papildomas kaltininko pajamų ar pragyvenimo šaltinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-539/2013, 2K-91-976/2023, 2K-184-511/2023 ir kt.). Versliškumo požymis apima ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, tačiau iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ūkinės, profesinės ar kitokios veiklos mastą (ir pavojingumą), kurį galėtų rodyti išvystyta neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai (pvz., su tiekėjais), aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-262-697/2016, 2K-184-511/2023 ir kt.). Šių požymių tinkamo nustatymo ir pagrindimo apeliacinės instancijos teismo sprendime pasigendama.
8. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šioje dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui išsamiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-9-594/2023, 2K-132-648/2025, 2K-138-594/2025 ir kt.).
9. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamas veikas ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-43-458/2021, 2K-227-976/2021, 2K-106-628/2022, 2K-51-813/2025 ir kt.).
10. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio nuosprendžio priėmimą, pagrindinių nuostatų. Be to, pagal teismų praktikoje pateiktus to paties straipsnio 2 dalies nuostatų išaiškinimus, naujame apkaltinamajame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-112-895/2019, 2K-150-594/2023 ir kt.), jame negali būti prieštaravimų ir neatitikčių faktinėms bylos aplinkybėms.
11. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi žemesnės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių vertinimas ir jų pagrindu suformuluotos išvados atitinka įrodymų visumos vertinimo taisykles. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, pats nesilaikė iš šios normos kylančių įrodymų vertinimo taisyklių – įrodymus vertino atsietai, netinkamai vertino atskirų įrodymų turinį, dalies įrodymų iš viso nevertino. Šis teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų, nepašalinęs abejonių ir neaiškumų dėl veikos padarymo aplinkybių ir K. Ž. kaltės, jų nevertino kaltinamojo naudai, padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias ir prieštaringas išvadas, nustatydamas kaltinime nurodytas aplinkybes ir kartu BK 202 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, rėmėsi prielaidomis. Galiausiai skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišdėstė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas paneigiančių argumentų, nenurodė nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingų aplinkybių, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas. Visa tai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė tiek įrodymų vertinimui, tiek naujo apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.
12. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismų procesiniais sprendimais neginčijamai nustatyta, kad K. Ž. laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2019 m. gruodžio 16 d., įkeldamas į interneto svetainę www.autoplius.lt skelbimus apie automobilių pardavimą su savo kontaktiniais duomenimis ir taip surasdamas automobilių pirkėjus, pardavė kaltinime nurodytus 24 automobilius (išskyrus L. S. įsigytą automobilį) fiziniams ir vienam juridiniam asmeniui, už šiuos automobilius pastarieji sumokėjo 215 810 Eur. Nuteistasis K. Ž. šių byloje nustatytų aplinkybių neginčija, taip pat patvirtina, kad jis pats bendravo su automobilių pirkėjais, tvarkė automobilių pardavimo dokumentus, padėjo pirkėjams juos įregistruoti VĮ „Regitra“ ir paėmė iš pirkėjų už automobilius grynaisiais sumokėtus pinigus.
13. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą įrodymais išvadą, kad K. Ž. pats įgijo visus 25 kaltinime nurodytus automobilius, visus juos pardavė pirkėjams (taip pat ir L. S.) ir kaip asmenines pajamas gavo 219 700 Eur, todėl netinkamai taikė BK 202 straipsnio 1 dalį. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka bylos duomenų.
14. Pirma, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas pirmiau nurodytus neteisėto vertimosi ūkine, komercine veikla veikos objektyviuosius požymius, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nesilaikė teismų praktikoje suformuluotų specialisto išvadoje (ekspertizės akte) pateiktų sąlyginių išvadų vertinimui keliamų reikalavimų. Pagal teismų praktiką, tokio pobūdžio išvados, kai užduotyje specialistui (ekspertui) ar tyrimui (ekspertizei) atlikti pateiktuose duomenyse (kurių vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva) jau būna formuluojamos tam tikros sąlygos, yra laikomos sąlyginėmis. Nors sąlyginės specialisto ar ekspertizės akto išvados savaime nerodo jų neišsamumo ar nepatikimumo, jų vertinimas turi ypatumų. Tokiu atveju eksperto (specialisto) atsakymas į pateiktą klausimą yra siejamas su viena ar keliomis sąlygomis, todėl aplinkybės, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, turi būti nustatytos patikimai ir nekelti jokių abejonių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-511/2017, 2K-44-489/2024 ir kt.). Patikimai nenustačius būtinos sąlygos, nurodytos sąlyginėje specialisto (eksperto) išvadoje, neleistina remtis ta išvados dalimi, kuri buvo siejama su sąlygos nustatymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155-976/2021).
15. Iš specialisto išvadoje Nr. 4-5153 ir ekspertizės akte Nr. 11-1295(23) pateiktų išvadų matyti, jog K. Ž. automobilių prekybos veiklos versliškumas ir komerciškumas, pareigų įregistruoti individualią automobilių prekybos veiklą ir sumokėti apskaičiuotus pridėtinės vertės, gyventojų pajamų mokesčius bei valstybinio socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo įmokas atsiradimas siejami su sąlyga, kad K. Ž., vykdydamas savarankišką automobilių prekybos veiklą, per tęstinį 2016–2019 m. laikotarpį pardavė 25 automobilius ir iš viso gavo 219 700 Eur pajamų.
16. Apeliacinės instancijos teismas paminėtų aplinkybių, kuriomis grindžiamos specialisto išvados ir ekspertizės akto sąlyginės išvados, patikimai nenustatė. Vien skelbimų apie parduodamas transporto priemones įkėlimas (jų ištrynimas), kontaktavimas ir bendravimas su potencialiais automobilių pirkėjais elektroninėmis ryšio priemonėmis bei gyvai dėl parduodamų automobilių techninės būklės, pardavimo kainos, susitikimo laiko ir vietos, pristatymas automobilių dėl techninės apžiūros, automobilių dokumentų pateikimas jiems įregistruoti Lietuvoje, kaip ir didžiosios dalies automobilių pirkėjų manymas, kad automobilius jie perka iš K. Ž., kaip fizinio asmens (nors apie tai jie paties K. Ž. net neklausė), nei vertinant šias aplinkybes atskirai, nei kartu, nesuteikė apeliacinės instancijos teismui pagrindo padaryti abejonių nekeliančią išvadą, kad K. Ž. savarankiškai vykdė automobilių prekybą ir iš šios veiklos siekė gauti bei gavo kaltinime nurodytas pajamas. Nors skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad K. Ž. pardavinėjo nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatytų asmenų įsigytus automobilius, tačiau nuosprendyje nenurodyti jokie šias aplinkybes patvirtinantys duomenys ir nepateikti šių aplinkybių nustatymą pagrindžiantys argumentai. Skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas apie K. Ž. vykdytos veiklos savarankiškumą, visiškai nevertino byloje esančių įrodymų – automobilių pardavimo dokumentuose užfiksuotų duomenų, automobilių registracijos duomenų, duomenų apie UAB „Taminga“ veiklą ir kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad K. Ž. parduoti automobiliai priklausė užsienio bendrovėms „Steelcore Overseas LP“, „Lankerrshire Limited Partnership“, „Verysten Services LP“. Pagal bylos duomenis, bendrovė „Steelcore Overseas LP“ transporto priemones įsigijo iš UAB „Taminga“. Tuo tarpu UAB „Taminga“ K. Ž. fiziniams asmenims – V. D., A. A., P. L., V. K., L. S., D. G., A. K., T. S., V. P., K. V. – parduotus automobilius įsigijo iš JAV aukcionuose transporto priemones pirkusios įmonės „Baltic Auto Shipping Inc“. Duomenų, kad K. Ž. būtų susijęs su kuria nors iš paminėtų bendrovių, dalyvavęs šių bendrovių veikloje, pirkęs automobilius JAV aukcionuose ar iš kurios nors paminėtos įmonės (išskyrus tai, kad jis automobilių prekybą Lietuvoje vykdė įmonių „Steelcore Overseas LP“, „Lankerrshire Limited Partnership“, „Verysten Services LP“ atstovo išrašytų įgaliojimų pagrindu), byloje nėra gauta. Apygardos teismas nei išsamiai patikrino šiuos duomenis, nei gretino juos su byloje kaip liudytojo apklausto S. Č., kuris, kaip nustatyta ir skundžiamame nuosprendyje, yra įmonių „Primewall Group Limited“, „Steelcore Overseas LP“, „Lankerrshire Limited Partnership“, „Verysten Services LP“ vadovas, parodymais apie automobilių priklausomumą jo vadovaujamoms bendrovėms. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog nuteistasis turėjo galimybes įsigyti savo vėliau parduotus automobilius, kad jis už įsigytus automobilius atliko mokėjimo pavedimus ar atsiskaitė kokiu nors kitu būdu. Byloje nustatyta, kad K. Ž. nė su vienu iš pirkėjų asmeniškai nepasirašė automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, visi automobiliai VĮ „Regitra“ buvo registruojami transporto priemonės registracijos liudijimo pagrindu, atliekant nuolatinį užsienyje registruotos transporto priemonės įregistravimą Lietuvos Respublikoje.
17. Antra, pagal automobilių įsigijimo JAV dokumentus, visi automobiliai buvo daužti. Tuo tarpu didžioji dalis K. Ž. parduotų kaltinime nurodytų automobilių neturėjo defektų arba turėjo smulkių defektų. Duomenų, kad K. Ž. būtų organizavęs automobilių remontą, už jį sumokėjęs, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas nei šias byloje nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančius duomenis papildomai tyrė, nei pateikė atskirą jų vertinimą.
18. Trečia, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl K. Ž. nurodytų aplinkybių apie tarpininkavimą parduodant automobilius, kaip ir pripažino, kad jo parduotos transporto priemonės priklausė pirmiau nurodytoms užsienio bendrovėms. Tačiau, įvertinęs tai, kad automobilių pardavimo veikla buvo vykdoma pagal užsienio bendrovių įgaliojimus, kurie savaime K. Ž. neleido verstis automobilių prekybos veikla Lietuvoje, šis teismas padarė prieštaringą ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, jog nuteistasis, prisidengdamas paminėtais įgaliojimais, savarankiškai vykdė automobilių prekybos veiklą ir iš to gavo kaltinime nurodytas pajamas.
19. Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, be kita ko, nepaneigė žemesnės instancijos teismo nustatytų abejonių dėl už parduotus automobilius gautų pinigų priklausomumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra patikimų, abejonių nekeliančių įrodymų, jog už parduotus automobilius kaltinime nurodytas 219 700 Eur pajamas gavo būtent K. Ž.. Šis teismas, remdamas paties K. Ž., automobilius pirkusių asmenų parodymais, nustatė, kad buvo tokia praktika, jog už parduotus automobilius grynieji buvo perduodami ne K. Ž., o automobilius atvežusiems tralo vairuotojams. K. Ž. parodė ir tai, kad jis ir jam už automobilius grynaisiais sumokėtus pinigus perduodavo per automobilius atvežusius vairuotojus, sau palikdavo tik po 100 Eur už kiekvieno automobilio pardavimą. Be to, byloje nustatyta, kad dalis automobilius pirkusių asmenų dalį pinigų pervesdavo į bendrovės „Lankerrshire Limited Partnership“ Lietuvoje atidarytą banko sąskaitą (liudytojai P. B., K. K., V. B.), kuria disponavo ne K. Ž., o S. Č.. Apeliacinės instancijos teismas šių bylos duomenų ir jais nustatytų aplinkybių iš esmės nevertino. Vien įvertinęs tai, kad byloje pateikti pinigų gavimo kvitai suklastoti, nors byloje nėra duomenų, jog juos suklastojo būtent K. Ž., apeliacinės instancijos teismas padarė bylos įrodymų visuma nepagrįstą išvadą, kad už automobilių pardavimą 219 700 Eur pajamas gavo K. Ž.. Byloje esantys įrodymai ir jais nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad paminėtas lėšas už užsienio bendrovėms priklausančių automobilių pardavimą gavo K. Ž..
20. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo bylos įrodymų visumos pagrindu padarytai išvadai, kad byloje nebuvo gauta patikimų duomenų, patvirtinančių, jog K. Ž. vykdyta automobilių prekybos veikla būtų turėjusi savarankiškos veiklos požymių, kad būtent jis organizavo naudotų automobilių prekybą, pardavė sau priklausančius automobilius ir iš to gavo pajamų. Byloje liko nepaneigta K. Ž. versija, kad jis automobilius pardavinėjo pagal užsienio bendrovių „Steelcore Overseas LP“, „Lankerrshire Limited Partnership“, „Verysten Services LP“ atstovo suteiktus įgaliojimus. Tuo tarpu K. Ž., kaip tarpininko, vykdyta neįregistruota užsienio bendrovėms priklausiusių automobilių prekybos veikla, už kurią jis 2016–2019 m. laikotarpiu gavo 2400 Eur pajamų, neatitinka BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.
21. Kasaciniame skunde keliamas ir BPK 324 straipsnio 6 dalies, reglamentuojančios įrodymų tyrimo atlikimą apeliacinio proceso metu, reikalavimų pažeidimo klausimas. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas priešingą nei pirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą byloje, privalėjo atlikti įrodymų tyrimą. Šie kasatorių argumentai yra pagrįsti iš dalies.
22. Pažymėtina, kad apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ar nutartys nebūtų naikinami ar keičiami. Todėl apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą. Šiam tikslui įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymas suteikia apeliacinės instancijos teismui teisę tiek iš naujo vertinti byloje esančius įrodymus, tiek atlikti jų tyrimą, tiek ištirti ir įvertinti naujai pateiktus įrodymus. Taigi įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme nėra privalomas proceso veiksmas. Tačiau apeliacinės instancijos teisme jis turi būti atliekamas, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai ar yra būtinumas pašalinti kitus pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo metu padarytus procesinius pažeidimus (BPK 324 straipsnio 6 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-284-648/2016, 2K-173-648/2017 ir kt.). Ypatingą reikšmę šių taisyklių laikymasis įgyja tada, kai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados esminiais bylos klausimais yra skirtingos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-113-303/2015, 2K-324-976/2018, 2K-178-976/2021). Ir nors, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, dalis aplinkybių, kuriomis grindžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, yra vertintinos kaip keliančios abejonių, tačiau apeliacinės instancijos teismas nei ėmėsi priemonių joms patikslinti, nei pateikė aiškius argumentus, kodėl jas vertina kaip patikimai nustatytas, o kai kurias apskritai nutylėjo. Todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepilnai įgyvendino apeliacinio proceso tikslus ir paskirtį.
23. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo esmingai pažeisdamas įrodymų vertinimui ir naujo nuosprendžio surašymui keliamus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, iš nekaltumo prezumpcijos kylantį in dubio pro reo principą ir kartu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 ir 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo 2024 m. spalio 21 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Olegas Fedosiukas
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
