Dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir viešojo administravimo subjektų sprendimų panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-136/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. S. kasacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 14 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. B. ieškinį atsakovams B. S., Šalčininkų rajono savivaldybei, Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir viešojo administravimo subjektų sprendimų panaikinimo.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2003 m. rugsėjo 1 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą. Jis nurodė, kad jo senelis J. B. iki 1940 metų nuosavybės teise valdė 21,5 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 1992 metais ieškovo tėvas J. B. – J. B. sūnus – kreipėsi į Pabarės agrarinės reformos tarnybą dėl nurodyto žemės sklypo grąžinimo. J. B. duktė (ieškovo tėvo sesuo) M. B. taip pat pretendavo į nurodyto žemės sklypo grąžinimą; ji prašymą pateikė 1991 metais. Ieškovo tėvas susitarė su seserimi M. B., kad ji domėsis žemės grąžinimo reikalais ir apie tai informuos brolį – ieškovo tėvą. Ieškovo tėvas 1994 m. gruodžio 9 d. mirė, iki to laiko jis nebuvo informuotas apie nuosavybės teisių atkūrimo eigą. 2001 m. kovo 13 d. mirė M. B., kurios turtą paveldėjo jos duktė B. S. Ieškovui pasiteiravus atsakovės dėl turto grąžinimo reikalų, ji jam atsakė, kad žemė nebuvo grąžinta. 2003 m. birželio mėnesį ieškovas sužinojo, kad M. B. už seneliui priklausiusią žemę buvo išmokėta kompensacija. Ieškovui iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriaus gavus dokumentus paaiškėjo, kad 1992 m. rugpjūčio 6 d. arba 1993 m. rugpjūčio 6 d. ieškovo tėvas su savo seserimi M. B. sudarė susitarimą, kuriuo ieškovo tėvas perleido M. B. senelio žemės sklypo dalį, į kurią jis turėjo teisę atkurti nuosavybės teises. Šio susitarimo pagrindu Šalčininkų rajono valdyba 1994 m. rugsėjo 9 d. priėmė sprendimą Nr. 317, kuriuo atkūrė M. B. nuosavybės teisę į 21,5 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), negrąžino turto natūra, sumokėjo 16 770 Lt kompensaciją už išperkamą žemę. M. B. įpėdinė – atsakovė B. S. – 2002 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu pakeisti Šalčininkų rajono valdybos 1994 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą suteikti miško sklypą. Vilniaus apskrities viršininkas, išnagrinėjęs jos prašymą, 2003 m. vasario 21 d. priėmė įsakymą Nr. 810–85, kuriuo pakeitė Šalčininkų rajono valdybos 1994 m. rugsėjo 9 d. sprendimo dalį ir nusprendė M. B. atkurti nuosavybės teisę į 5,163 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), išmokant jai 4027,50 Lt kompensaciją, o nuosavybės teisė į 16,337 ha nurodytą žemės sklypą buvo atkurta Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 2.8–85–9743, perduodant jai nuosavybėn 16,34 ha ploto miško sklypą (duomenys neskelbtini). Ieškovas teigia, kad jo tėvo J. B. ir M. B. susitarimas yra neteisėtas. Ieškovo manymu, jo tėvas nesudarė ir negalėjo sudaryti jokio susitarimo, kuriuo būtų atsisakęs nuosavybės teisės į žemę, susitarime yra ne jo tėvo parašas. Susitarimas neatitiko J. B. valios; susigrąžinęs žemę ir mišką, ieškovo tėvas planavo atstatyti savo gyvenamąjį namą, kuris 1994 metais sudegė. Susitarimas surašytas lietuvių kalba, tuo tarpu ieškovo tėvas nemokėjo lietuvių kalbos, todėl negalėjo suprasti susitarimo turinio. Ginčijamas susitarimas Pabarės seniūnijoje patvirtintas 1992 arba 1993 metais, tačiau Pabarės seniūnijos notarinių veiksmų registre neįregistruotas joks notarinis veiksmas, atliktas 1992 m. rugpjūčio 6 d. arba 1993 m. rugpjūčio 6 d. Ginčijamas susitarimas nebuvo patvirtintas notarine tvarka; susitarimą Pabarės apylinkės viršaičio (seniūno) vardu patvirtino D. Ž., kuri nebuvo apylinkės viršaitė (seniūnė), todėl neturėjo teisės atlikti notarinių veiksmų. Be to, dviejuose ginčijamo susitarimo egzemplioriuose nurodytos skirtingos susitarimo tvirtinimo datos; tėvo vardas ir pavardė susitarime neatitinka duomenų, nurodytų jo pase. Ginčijamas susitarimas neatitiko ne tik įstatymų reikalaujamos notarinės formos reikalavimų, bet ir prieštaravo 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsniui, pagal kurį buvusio turto savininko vaikai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, šią teisę galėjo perleisti tik savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui, vaikaičiams. Tuo tarpu ieškovo tėvas perleido savo teisę seseriai. Pagal Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos 10 punktą pretendentai galėjo susitarti dėl jiems grąžinamos ar valstybės išperkamos žemės plotų, tačiau tik taip, kad vienas iš pretendentų atsisakytų visų teisių, jas neatlygintinai perleisdamas kitam pretendentui. Ieškovo teigimu, pripažinus ginčijamą susitarimą negaliojančiu, laikytini negaliojančiais ir šio susitarimo pagrindu priimti Šalčininkų rajono valdybos 1994 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Nr. 317, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. vasario 21 d. įsakymas Nr. 810-85, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 6 d. sprendimas Nr. 2.8-85-9743. Ieškovas apie ginčijamą susitarimą ir viešojo administravimo subjektų priimtus sprendimus sužinojo 2003 m. rugpjūčio 1 d., kai jo advokatas gavo nuosavybės teisių atkūrimo bylos nuorašus. Ieškovas, remdamasis 1964 m. CK 47 straipsniu, 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsniu, prašė teismo pripažinti M. B. ir J. B. 1993 m. rugpjūčio 6 d. arba 1992 m. rugpjūčio 6 d. susitarimą negaliojančiu, panaikinti Šalčininkų rajono valdybos 1994 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 317, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. 810–85, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 2.8–85–9743.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2005 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nurodė, kad tiek 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas suteikė mirusio savininko vaikams teisę, o ne pareigą atkurti nuosavybės teises į tėvų nekilnojamąjį turtą; nurodytuose įstatymuose nustatyti formos reikalavimai susitarimams dėl teisės atkurti nuosavybės teisę perleidimo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams. Teismas nustatė, kad byloje yra J. B. ir M. B. susitarimai: 1992 m. rugpjūčio 6 d. ir 1993 m. rugpjūčio 6 d.; jie surašyti pagal Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos 10 punkto reikalavimus dėl susitarimo formos; rašysenos ekspertizės išvadoje nurodyta, kad susitarimus tikrai pasirašė J. B., jo parašą patvirtino Šalčininkų rajono Pabarės seniūnijos viršaičio pavaduotoja D. Ž., t. y. susitarimai buvo patvirtinti pagal tuo metu galiojusio 1974 m. birželio 26 d. Valstybinio notariato įstatymo reikalavimus dėl susitarimo formos, tačiau teismas pripažino juos negaliojančiais, nes susitarimai neatitiko įstatymo reikalavimų dėl privalomo jų tvirtinimo notarine tvarka. Byloje yra du M. B. ir J. B. susitarimai dėl žemės perleidimo (1993 m. rugpjūčio 6 d. susitarimas, rejestro Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1992 m. rugpjūčio 6 d., rejestro numeris nenurodytas), jų neįmanoma identifikuoti, todėl teismas pripažino šiuos susitarimus negaliojančiais. Išvadą teismas motyvavo tuo, kad pagal 1974 m. birželio 26 d. Valstybinio notariato įstatymo 20 ir 23 straipsnius, 1992 m. rugsėjo 15 d. Notariato įstatymo 31 ir 34 straipsnius notaras, atlikdamas notarinius veiksmus, turi nustatyti fizinių asmenų, jų atstovų asmenybę ir asmenybės nustatymo būdą nurodyti sudaromame dokumente; notaro dokumentai turi būti parašyti aiškiai ir tiksliai, su dokumento turiniu susiję terminai, datos ir skaičiai parašyti nors vieną kartą žodžiais. Teismas nustatė, kad 1992 m. rugpjūčio 6 d. susitarimo ir 1993 m. rugpjūčio 6 d. susitarimo egzemplioriuose nurodytos skirtingos susitarimo sudarymo ir jo tvirtinimo datos, datos nurodytos tik skaičiais, J. B. vardas ir pavardė neatitinka jo pase nurodytų duomenų. Be to, visi notariniai veiksmai turėjo būti registruojami notariniame registre, nes tai būtų įrodymas, kad buvo atliktas notarinis veiksmas; notarinės formos nesilaikymas yra pagrindas pripažinti susitarimą negaliojančiu ir jis nesukelia tų teisinių pasekmių, kurių siekė susitarimą sudariusios šalys. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, konstatavo, kad ginčijami susitarimai buvo patvirtinti nesilaikant 1974 m. birželio 26 d. Valstybinio notariato įstatymo, 1992 m. rugsėjo 15 d. Notariato įstatymo, Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo įstatymo reikalavimų, taip pat neatitiko įstatymų reikalaujamos notarinės formos, todėl jie pripažintini negaliojančiais. Teismas pripažino negaliojančiais ir ginčijamų susitarimų pagrindu priimtus Šalčininkų rajono valdybos 1994 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 317, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. 810–85 ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 2.8–85–9743. Teismas netenkino atsakovės prašymo taikyti ieškinio senaties terminą ieškovo teisei pareikšti ieškinį; motyvavo, kad ieškovas apie ginčijamus susitarimus ir jų pagrindu priimtus viešojo administravimo subjektų sprendimus sužinojo 2003 m. rugpjūčio 8 d., kai jo advokatas gavo nuosavybės teisių atkūrimo bylos nuorašus. Teismas vadovavosi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, pažymėjo, kad atsakovė, nutylėdama apie ginčijamų susitarimų sudarymą ir nuosavybės teisių jai atkūrimą, elgėsi nesąžiningai ieškovo atžvilgiu. Teismas nurodė, kad pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnį ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį visi buvusio savininko vaikai, o jiems mirus – jų vaikai, laiku pareiškę prašymus, turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Ieškovo tėvas J. B. ir atsakovės motina M. B. laiku pateikė prašymus, tačiau tiktai M. B. pasinaudojo šia teise.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2005 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimu ir išvadomis. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, pagrįstai vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nors ginčijamame susitarime dėl žemės teisių perleidimo yra J. B. parašas, tačiau sudarant šį sandorį nebuvo laikomasi įstatymų reikalaujamos formos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šį susitarimą negaliojančiu. Kolegija nurodė, kad 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnyje yra nurodyti asmenys, kurie turėjo teisę atkurti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, o 19 straipsnyje – terminai ir tvarka, kaip turėjo būti išnagrinėti pareiškėjų pareiškimai. Pretendentai M. B. ir J. B. įgijo teisę prašyti atkurti jiems nuosavybės teises į jų senelio J. B. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, savo valią jie išreiškė pateikdami prašymus dėl nuosavybės atkūrimo. Kolegija nustatė, kad kompetentinga institucija nėra priėmusi sprendimo dėl ieškovo tėvo pateikto prašymo; atsakovė iki 2003 metų slėpė nuo ieškovo aplinkybę, kad nuosavybės teisė į žemę buvo atkurta jos motinai. Ieškovas yra priėmęs palikimą, šis juridinis faktas yra patvirtintas įsiteisėjusiu Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2–922–05/2003 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl turi būti ginamos ieškovo, kaip įpėdinio, teisės paveldėti jo tėvo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė neteisingą išvadą, kad ieškovas, po tėvo mirties priėmęs palikimą, turi teisę ginčyti savo tėvo veiksmus. Pagal Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos 10 punktą pretendentas, kuriam gali būti atkurtos nuosavybės teisės, turi teisę prašyti atkurti nuosavybės teisę ir taip pat su kitu pretendentu susitarti, kokiomis dalimis ir kieno vardu bus atkurta nuosavybės teisė, t. y., kasatorės manymu, tretieji asmenys neturi teisės ginčyti tokio susitarimo po to, kai pretendentai pasinaudojo įstatyme nustatyta teise pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises ir pateikė minėtą susitarimą. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, neteisingai aiškino ir vertino 1993 m. rugpjūčio 6 d. susitarimą kaip vienašalį sandorį dėl žemės perleidimo. Pretendentas atkurti nuosavybės teises, kol nėra priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisų jam atkūrimo, dar nėra savininkas, todėl jis neturi teisės perleisti nekilnojamojo turto, kuris jam negrąžintas. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė neteisingą išvadą, kad ginčijamas susitarimas nebuvo patvirtintas pagal tuo metu galiojusio 1974 m. birželio 26 d. Valstybinio notariato įstatymo reikalavimus. Susitarimas, kieno vardu ir kokiomis dalimis bus atkurtos nuosavybės teisės, nėra turto ar jo dalies perleidimo sutartis, jo forma ir tvirtinimo tvarka buvo nustatyta Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos priede.

2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas dėl ieškinio senaties eigos pradžios nustatymo. 1964 m. CK 86 straipsnyje buvo nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ginčijamas susitarimas buvo sudarytas 1993 m. rugpjūčio 6 d., ieškovo tėvas mirė 1994 m. gruodžio 9 d. Ieškovas tik 2003 metais pradėjo rūpintis įpėdinio teisėmis, iki to laiko nesidomėjo dėl jo tėvo paduoto prašymo atkurti jam nuosavybės teises nagrinėjimo eigos, t. y. be svarbių priežasčių praleido terminą ginčyti M. B. ir J. B. susitarimą.

3. Kasatorė nurodo, kad ji po motinos mirties pagal paveldėjimo pagal testamentą liudijimą 2001 metais paveldėjo jos turtą, taip pat ir ginčijamais sprendimais atsakovės motinai suteiktą 21,50 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Ieškovas testamento ar paveldėjimo teisės liudijimo nagrinėjamoje byloje neginčijo, todėl kasatorės įgyta nuosavybės teisė, įsiteisėjus skundžiamiems teismų procesiniams dokumentams, turėtų likti nepakitusi.

Atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius dokumentus. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorio notarinės formos tvirtinimo tvarką, taip pat 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnį ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, nustatančius draudimą perleisti nuosavybės teisės atkūrimo teisę broliams ar seserims, teisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią.

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovo senelis iki 1940 metų nuosavybės teise valdė 21,5 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 1992 m. rugpjūčio 6 d. arba 1993 m. rugpjūčio 6 d. ieškovo tėvas sudarė su seserimi – atsakovės motina – susitarimą, kuriuo ieškovo tėvas savo seseriai M. B. perleido savo dalį jam priklausiusio atkurti žemės sklypo. Ji mirė 2001 m. kovo 13 d., visą jos turtą paveldėjo atsakovė. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad byloje yra du J. B. ir M. B. susitarimai: 1992 m. rugpjūčio 6 d. ir 1993 m. rugpjūčio 6 d.; jie surašyti pagal Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos 10 punkto reikalavimus dėl susitarimo formos, susitarimus tikrai pasirašė J. B., jo parašą patvirtino Šalčininkų rajono Pabarės seniūnijos viršaičio pavaduotoja D. Ž., t. y. susitarimai buvo patvirtinti pagal tuo metu galiojusio 1974 m. birželio 26 d. Valstybinio notariato įstatymo reikalavimus, tačiau neatitiko įstatymo reikalavimų dėl privalomo jų tvirtinimo notarine tvarka. Teismai nurodė, kad ieškovas ieškinio senaties termino ieškiniui pateikti nepraleido, nes apie ginčijamus susitarimus ir jų pagrindu priimtus viešojo administravimo subjektų sprendimus sužinojo 2003 m. rugpjūčio 8 d., kai jo advokatas gavo nuosavybės teisių atkūrimo bylos nuorašus.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorio notarinės formos tvirtinimo tvarką, taip pat 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnį ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį dėl nuosavybės teisės atkūrimo teisės perleidimo kitiems asmenims, ar teisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalių senelis J. B. iki 1940 metų nuosavybės teise valdė 21,5 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). J. B. vaikai J. B. ir M. B. kreipėsi į Pabarės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisių į minėtą žemės sklypą atkūrimo (M. B. kreipėsi 1991 m. spalio 21 d., o J. B. – 1992 m. balandžio 30 d.). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad J. B. ir M. B., būdami pretendentai dėl nuosavybės teisių į tėvo žemę atkūrimo, 1993 m. rugpjūčio 6 d. susitarimu susitarė, kad J. B. savo dalį žemės perleidžia savo seseriai M. B. Šis pretendentų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo susitarimas atitiko Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos 10 punkto reikalavimus dėl susitarimo formos ir turinio (1992 m. sausio 31 d. redakcija, Vyriausybės nutarimas Nr. 64). Minėto nutarimo 10 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai atkurti nuosavybės teisę į žemę ar mišką pretenduoja keli asmenys, kiekvienam jų grąžinamas ar valstybės išperkamas žemės ir miško plotai apskaičiuojami vadovaujantis raštišku pretendentų susitarimu pagal šios tvarkos 5 priede pateiktą formą. Raštiškas susitarimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą turi būti patvirtintas notariškai. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 1993 m. rugpjūčio 6 d. susitarimą tikrai pasirašė J. B., susitarimą ir J. B. ir M. B. parašus patvirtino Šalčininkų rajono Pabarės seniūnijos viršaičio pavaduotoja D. Ž., kuri turėjo teisę tvirtinti tokius pretendentų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo susitarimus (tai buvo nustatyta tuo metu galiojusiame 1974 m. birželio 26 d. Valstybinio notariato įstatyme). 1993 m. rugpjūčio 6 d. susitarimas neprieštaravo ir Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio nuostatoms, nes pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą galėjo laisva savo valia notariškai patvirtinta sutartimi turimas teises dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo perleisti kitam pretendentui arba šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims, kurie nebuvo pretendentai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, t. y. savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams. Teisėjų kolegija vertina, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Vyriausybės nutarimo Nr. 376 (1992 m. sausio 31 d. redakciją Vyriausybės nutarimas Nr. 64) ir 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio nuostatas. Be to, bylą nagrinėję teismai, tirdami ginčijamą susitarimą, neatsižvelgė į susitarimą sudariusių asmenų tikrąją valią, jų ketinimus ir tikslą sudarant šį sandorį (CK 6.196 straipsnis), taip pat į tai, kad brolis ir sesuo gyveno tame pačiame kaime, šio susitarimo patys neginčijo, jo laikėsi, o svarbiausia, kad Šalčininkų rajono valdyba, remdamasi šiuo susitarimu, 1994 m. rugsėjo 9 d. priėmė sprendimą Nr. 317, kuriuo atkūrė M. B. nuosavybės teisę į 21, 5 ha ploto žemės sklypą ir, pretendentei pageidaujant, sumokėjo 16 770 Lt kompensaciją už žemę. J. B. tuo metu buvo gyvas, šio rajono valdybos sprendimo neginčijo, pats jokios iniciatyvos dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba dėl kompensacijos už išperkamą žemę gavimo nerodė, nors gyveno tame pačiame kaime, o po gaisro, kurio metu sudegė jo namas, kurį laiką gyveno ir pas seserį M. B. Ieškovo tėvas J. B. mirė 1994 m. gruodžio 9 d., kai nuosavybės teisės jau buvo atkurtos M. B., tačiau byloje nėra duomenų ir teismai neišsiaiškino, kodėl ieškovas po tėvo mirties nepasidomėjo nuosavybės teisių į žemę tėvui atkūrimo klausimo sprendimu, nors Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriuje jau buvo dokumentai apie nuosavybės teisių atkūrimą M. B. (šie duomenys yra vieši ir jau buvo Žemėtvarkos skyriuje). Be to, ieškovas iki jo tėvo mirties apie nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimo sprendimą galėjo sužinoti iš paties tėvo, o po jo mirties – iš tetos (tėvo sesers) M. B., kuri mirė tik 2001 m. kovo 13 d. Esant išvardytoms bylos aplinkybėms, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai turėjo nustatyti momentą, nuo kada ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą (būtina nustatyti, kas, kada ir kaip konkrečiai pažeidė ieškovo teises), o tai nustačius, bus galima nustatyti ieškinio senaties termino eigos pradžią ir padaryti išvadą, ar ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino ginčyti J. B. ir M. B. susitarimą. Šiuo atveju teismų sprendimų motyvai dėl 1964 m. CK 84–86 ir 90 straipsnių taikymo yra nepakankamai argumentuoti ir nepagrįsti įrodymais bei faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, todėl netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, o apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų (CPK 326 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama (CPK 359 straipsnio 3 dalis) ir byla perduodama Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Sigitas Gurevičius

Algimantas Spiečius