Dėl subnuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

Civilinė byla Nr. 3K-3-176/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 118.4

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Gazolita“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo BAB „Lietuvos kuras“ ieškinį atsakovui UAB „Gazolita“ dėl subnuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis; tretieji asmenys: Vilniaus apskrities viršininko administracija, Kauno apskrities viršininko administracija, Telšių apskrities viršininko administracija, Marijampolės apskrities viršininko administracija, VĮ Registrų centro Marijampolės filialas ir UAB „Lukoil Baltija“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2003 m. kovo 18 d. pareiškė ieškinį Vilniaus apygardos teismui ir ieškinio pareiškime nurodė, kad ieškovo ir atsakovo sudarytos nuomos sutartys Nr. 179, 182, 188, 192, 496 yra niekinės ir negaliojančios. Jos yra valstybinės žemės subnuomos sutartys, sudarytos pažeidžiant imperatyviuosius 1964 m. CK ir Žemės nuomos įstatymo 9 straipsnio 2 punkte nustatytus reikalavimus, nes ginčijamomis sutartimis valstybinės žemės nuomininkas – ieškovas – subnuomojo atsakovui nuomojamų valstybinės žemės sklypų dalis be jų nuomotojų – atitinkamų apskričių viršininkų administracijų – rašytinių sutikimų. Atsakovas pagal ginčijamas sutartis jai subnuomotose žemės sklypų dalyse yra sumontavęs laikinus pastatus, statinius ir kitus įrengimus, skirtus prekiauti suskystintomis dujomis. Pagal ginčijamų sutarčių 3.2.13 punktus atsakovas įsipareigojo pasibaigus sutarčių galiojimo laikui arba jas nutraukus prieš terminą grąžinti ieškovui teritoriją tokią, kokia ji buvo perduota perdavimo-priėmimo aktais, todėl atsakovas privalo išgabenti savo sumontuotus laikinus pastatus, statinius ir kitus įrengimus iš nurodytos teritorijos. Ieškovas pripažino, kad dėl leidimų gavimo subnuomoti jo nuomojamų žemės sklypų dalis jis į Vilniaus, Kauno, Telšių ir Marijampolės apskričių viršininkų administracijas nesikreipė. Ieškovas teigė, kad šiuo metu galėtų kreiptis dėl leidimų gavimo subnuomoti jo nuomojamų žemės sklypų dalis į atitinkamų apskričių viršininkų administracijas, tačiau jam tai daryti nenaudinga, nes, teismui patvirtinus ieškovo sanavimo projektą, pats ketina užsiimti prekyba suskystintomis dujomis. Ieškovas, remdamasis Įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 4.7 punktu, 1964 m. CK 47 straipsniu, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsniu, CK 1.80 straipsniu, Žemės nuomos įstatymo 9 straipsnio 2 punktu, prašė pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis šalių sudarytas subnuomos sutartis Nr. 179, 182, 188, 192, 496 ir įpareigoti atsakovą iš jam pagal priėmimo-perdavimo aktus prie subnuomos sutarčių perduotos teritorijos išgabenti sumontuotus laikinus pastatus, statinius ir kitus įrengimus ir grąžinti teritoriją tokią, kokia ji buvo perduota perdavimo-priėmimo aktais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2003 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad BAB „Lietuvos kuras“ pagal 1997–1999 metais sudarytas valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis nuomoja iš valstybės žemės sklypus degalinių verslui plėtoti. 2000 m. vasario 22 d. nuomos sutartimis ieškovas išnuomojo (subnuomojo) atsakovui suskystintų dujų prekybai dalį nuomojamų žemės sklypų su ieškovui tuose sklypuose priklausančiais įrenginiais. Teismas konstatavo, kad Žemės nuomos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žemės nuomininkas turi teisę, gavęs nuomotojo sutikimą, subnuomoti išnuomotą žemę. Tokia žemės subnuomos sąlyga buvo nustatyta ginčijamų sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 310 straipsnyje ir šiuo metu galiojančio CK 6.553 straipsnyje. Minėtų normų paskirtis – apsaugoti ne nuomininko, o žemės savininko (nuomotojo) interesus ir užtikrinti, kad žemė be jo sutikimo nebūtų perduota subnuomininkui. Dėl to ieškovas, prieš sudarydamas su atsakovu sutartis dėl žemės sklypų subnuomos, privalėjo gauti valstybės institucijų – apskričių viršininko administracijų – sutikimus. Teismo nuomone, ieškovas sudarė subnuomos sutartis pažeisdamas įstatymo reikalavimus ir žemės nuomotojo teises. Dėl to yra atsakingas žemės nuomotojui ir atsakovui, kaip sąžiningai subnuomos sutarties šaliai, ir privalo padarytus pažeidimus pašalinti. Minėtas įstatymas nedraudžia, veikiant subnuomos sutartims, kreiptis į įgaliotas valstybės institucijas ir gauti sutikimus dėl žemės subnuomos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 18 d. nutartimi iš dalies patenkino ieškovo apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: ieškovo ieškinį patenkino iš dalies – pripažino BAB „Lietuvos kuras“ ir UAB „Gazolita“ subnuomos sutartis Nr. 179, 182, 188, 496 negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, taikė restituciją ir įpareigojo UAB „Gazolita“ išgabenti iš subnuomojamų teritorijų – degalinės Nr. 69, esančios Nemenčinėje, Pabradės kelyje, degalinės Nr. 90, esančios Vilniuje, Ukmergės kelias, degalinės Nr. 176, esančios Raseinių rajone, Kalnumuose, degalinės Nr. 82, esančios Marijampolės rajone, Adomiškių kaime, – UAB „Gazolita“ sumontuotus laikinus pastatus, statinius ir kitus įrenginius bei įpareigoti atsakovą UAB „Gazolita“ grąžinti ieškovui BAB „Lietuvos keliai“ degalinių Nr. 69, 90, 176, 82 pastatus, statinius, inžinerinius tinklus, įrenginius ir teritoriją tokios būklės, kokios ji buvo perduota perdavimo-priėmimo aktais.

Kolegija nutartyje nurodė, kad priimtinas ieškovo atsisakymas nuo ieškinio dalies (pripažinti negaliojančia ieškovo ir atsakovo subnuomos sutartį Nr. 192, įpareigoti atsakovą išgabenti sumontuotus laikinus pastatus, statinius, kitus įrenginius ir grąžinti turtą ir teritoriją tokios pat būklės, kokios buvo perduota perdavimo-priėmimo aktu) ir ši bylos dalis nutrauktina, nes ieškovas bet kurioje proceso stadijoje turi teisę atsisakyti ieškinio. Kolegija nurodė, kad ieškovo atsisakymas nuo ieškinio dalies neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui, nes ieškovas 2004 m. birželio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 50 pardavė pirkėjui UAB „Eurovista ir Ko“ degalinę, esančią Plungės rajone, Pakerių kaime. Kolegija nurodė, kad nuomininkas turi teisę subnuomoti išsinuomotą turtą tiktai gavęs nuomotojo sutikimą (1964 m. CK 310 straipsnis, Žemės nuomos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, CK 6.553 straipsnis). Kolegija padarė išvadą, kad ginčijamos sutartys yra valstybinės žemės subnuomos sutartys (CK 6.193 straipsnis). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad šalys sudarė ne subnuomos, o nuomos sutartis, kuriomis ieškovas už užmokestį suteikė naudos ieškovo sukurta infrastruktūra degalinių teritorijose. Be to, nurodytų sutarčių 3.2.13 punktuose nustatyta, kad nuomininkas įsipareigoja, pasibaigus sutarties galiojimo laikui, jeigu sutartis nepratęsiama arba ją nutraukus prieš terminą, grąžinti nuomotojui turtą ir teritoriją, kurioje jis yra, tokios pat būklės, kokios buvo perduota priėmimo-perdavimo aktu, įvertinus pagal galiojančias normas turto susidėvėjimą. Kolegija padarė išvadą, kad atsakovas, nesudaręs valstybinės žemės subnuomos sutarčių, negalėjo naudotis ieškovo sukurta infrastruktūra. Kolegija pažymėjo, kad valstybinės žemės nuomotojo sutikimai bylos šalims sudarant subnuomos sutartis ir vėliau nebuvo gauti, todėl buvo pažeisti 1964 m. CK 310 straipsnis, Žemės nuomos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, t. y. imperatyviųjų teisės normų reikalavimai. Dėl to ginčijamos subnuomos sutartys pripažintinos negaliojančiomis ir taikytina dalinė restitucija, negrąžinant atsakovui jo sumokėto nuomos mokesčio. Kolegijos manymu, dalinė restitucija taikytina dėl to, kad nepagrįstai ir nesąžiningai nepablogėtų ieškovo padėtis (CK 1.80 straipsnio 3 dalis, 6.145 straipsnio 7 dalis). Be to, byloje nustatyta, kad ginčijamos sutarys ieškovui yra ekonomiškai nenaudingos. Kolegija nurodė, kad nepagrįsta pirmosios instancijos išvada, jog ieškovas turėjo pareigą gauti apskričių viršininkų sutikimus subnuomoti jo nuomojamų valstybinių žemės sklypų dalis atsakovui, o ginčijamos sutartys negali būti pripažintos negaliojančiomis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 29 d. sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 42 straipsnio 2 dalį, nes priėmė ieškovo atsisakymą dėl subnuomos sutarties Nr. 192 ir pripažino, kad toks ieškinio dalies atsisakymas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir viešajam interesui. Kolegijos pripažintos prieštaraujančios imperatyviosioms teisės normoms ir dėl to negaliojančiomis kitos subnuomos sutartys Nr. 179, 182, 188 ir 496 yra identiškos subnuomos sutarčiai Nr. 192, dėl kurios priimtas ieškovo atsisakymas. Kolegija, subnuomos sutartis pripažinusi negaliojančiomis, pripažino, kad susidarę subnuomos santykiai yra neteisėti ir pažeidžia viešąjį interesą. Dėl to teismas privalėjo nepriimti ieškinio dalies atsisakymo, nes tokie ieškovo veiksmai prieštarauja viešajam interesui.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė 1964 m. CK 310 straipsnį, Žemės nuomos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, nes pripažino šias teisės normas imperatyviosiomis. Nurodytos teisės normos tokios nėra, nes jose nėra aiškiai išreikšto imperatyvumo. Be to, šios normos nustatytos siekiant apsaugoti ne visuomenės interesus ar viešąją tvarką, o daikto savininko (nuomotojo) interesus, kad be jo žinios ir sutikimo išnuomotas daiktas nebūtų subuomojamas. Dėl to nurodytų teisės normų pažeidimas nėra pagrindas nuomininkui (ieškovui) ginti savo interesus.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalį, nes nepateikė motyvų, kodėl, jo manymu,1964 m. CK 310 straipsnis, Žemės nuomos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis yra imperatyviosios teisės normos.

Kolegija pažeidė CPK 263 straipsnio 2 dalį dėl dviejų priežasčių. Pirma, ji sprendime rėmėsi įrodymais ir aplinkybėmis, kurios nebuvo ištirtos teismo posėdyje. Kolegija nurodė, kad šalių subnuomos sutartys Nr. 179, 182, 188, 496 sudarytos nenaudingomis ieškovui sąlygomis. Nurodytos aplinkybės nebuvo tirtos teismo posėdyje. Antra, teismas posėdyje netyrė aplinkybių ar įrodymų, susijusių su restitucijos taikymu, nors taikė išimtinį restitucijos atvejį (CK 145 straipsnio 2 straipsnis).

Kolegija nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BAB „Lietuvos kuras“ prieš UAB „Gazolita“, bylos Nr. 3K-3-452/2004, suformuotos praktikos, nes pripažino 1964 m. CK 310 straipsnį, Žemės nuomos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį imperatyviosiomis teisės normomis. Kasacinis teismas, priešingai negu apeliacinės instancijos, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovo nurodytas įstatymo pažeidimas netraktuotinas kaip imperatyvusis, nes, gavus apskrities viršininko administracijos sutikimą dėl valstybinės žemės subnuomos sutarties sudarymo, šie sandoriai atitiktų įstatymo reikalavimus (sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 310 straipsnį, Žemės nuomos įstatymo 9 straipsnio 2, 4 dalis, CK 6.553 straipsnį). Be to, kasacinis teismas analogiškų ginčijamiems sandorių nepripažino niekiniais.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad CPK 42 straipsnio 2 dalis nepažeista, nes nagrinėjamoje byloje ieškovas atsisakė ne ieškinio, o dalies apeliacinio skundo. Be to, degalinė, dėl kurios subnuomos ieškovas atsisakė savo reikalavimo, paduota UAB „Eurovista ir Ko“. Naujasis degalinės savininkas nedavė ieškovui įgaliojimų bylinėtis jų vardu.

Kasatorius nepagrįstai kvestionuoja apeliacinės instancijos teismo teiginį, kad 1964 m. CK 310 straipsnis, Žemės nuomos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis yra imperatyviosios teisės normos. Tai, kad nurodytos teisės normos yra imperatyviosios, matyti iš to, jog jose įsakmiai įpareigoti visi teisinių santykių subjektai atlikti įstatymo nustatytą pareigą – subnuomoti valstybinę žemę tik gavus nuomotojo sutikimą.

Ieškovo manymu, kasatoriaus teiginys, kad pirmiau nurodytų materialinės teisės normų pažeidimas nėra pagrindas nuomininkui (ieškovui) ginti savo interesus, yra nepagrįstas dėl dviejų priežasčių. Pirma, ieškinį dėl nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pareiškė ne bendrovės administracija, kuri ir sudarė ginčijamas sutartis, o teismo paskirtas bendrovės bankroto administratorius, vykdydamas Bankroto įstatyme jam nustatytą pareigą. Antra, žemės sklypo savininkas negalėjo kreiptis dėl subnuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nes nežinojo apie jas.

Ieškovo nuomone, nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad ieškovas ieškinyje ir apeliaciniame skunde nekėlė ginčijamų subnuomos sutarčių ekonominio naudingumo jam klausimo. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad kasacinis teismas 2005 m. vasario 7 d. nutartyje, kuria byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodė, kad bankrutuojančios įmonės administratorius sprendė, jog žemės subnuomos sutartys buvo sudarytos nenaudingomis sąlygomis. Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad šios aplinkybės teismai nesvarstė ir nevertino. Taigi ieškovas ir apeliacinės instancijos teismas vadovavosi pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartimi.

Atsakydamas į kasatoriaus argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos ir laikė 1964 m. CK 310 straipsnį, Žemės nuomos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį imperatyviosiomis teisės normomis, ieškovas nurodė, jog sutikimo ieškovas (valstybinės žemės nuomininkas) negali gauti dėl dviejų priežasčių. Pirma, pagal subnuomos sutartis atsakovas iš ieškovo nuomojasi ne tik žemės sklypą, bet ir naudojasi ieškovo turtu (asfaltuotu keliu, inžineriniais tinklais), o ieškovas negali pritarti tokiam sandoriui. Antra, 2005 m. kovo 1 d. nustojo galioti ginčijamos subnuomos sutartys Nr. 179, 182, 188.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Teismai nurodė, kad BAB „Lietuvos kuras“ pagal 1997–1999 metais sudarytas valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis, nuomoja iš valstybės žemės sklypus degalinių verslui plėtoti. Ieškovas 2000 m. vasario 22 d. nuomos sutartimis Nr. 179, 182, 188, 496 išnuomojo (subnuomojo) atsakovui suskystintų dujų prekybai dalį nuomojamų žemės sklypų su ieškovui tuose sklypuose priklausančiais įrenginiais. Ginčijamomis sutartimis valstybinės žemės nuomininkas – ieškovas – subnuomojo atsakovui nuomojamų valstybinės žemės sklypų dalis be jų nuomotojų – atitinkamų apskričių viršininkų administracijų – rašytinių sutikimų. Atsakovas pagal ginčijamas sutartis jai subnuomotose žemės sklypų dalyse yra sumontavęs laikinus pastatus, statinius ir kitus įrengimus, skirtus prekybai suskystintomis dujomis. Ieškovas dėl leidimų gavimo subnuomoti jo nuomojamų žemės sklypų dalis nesikreipė į Vilniaus, Kauno, Telšių ir Marijampolės apskričių viršininkų administracijas.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Ieškovas ginčijamas sutartis įvardija kaip žemės subnuomos sutartis ir ieškinio pagrindu nurodo, kad valstybinės žemės subnuomos sutartys buvo sudarytos negavus žemės nuomotojo sutikimo, taip pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas (sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 310 straipsnio, Žemės nuomos įstatymo 9 straipsnio 2 ir 4 dalys, CK 6.553 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad ginčijamomis sutartimis AB „Lietuvos kuras“ laikinai išnuomojo UAB „Gazolita“ savo teritorijos dalis ir kitą turtą, esantį AB „Lietuvos kuras“ degalinėse, pagal prie sutarčių pridedamą preliminarų teritorijos planą, suskystintų dujų užpylimo įrangai statyti ir prekiauti suskystintomis dujomis. Atsakovui perdavimo-priėmimo aktais buvo perduotos ieškovo nuomojamos teritorijos dalys pagal šalių suderintus teritorijos planus-schemas. Šiose teritorijose atsakovas, suderinęs su ieškovu, įgijo teisę statyti dujų pilstymo įrenginius, laikinus statinius ir įrengimus bei užsiimti suskystintų dujų prekyba. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ginčijamas sutartis traktavo kaip susitarimą dėl valstybinės žemės sklypo subnuomos, bet ne dėl tam tikrų įrengimų, pritaikytų suskystintų dujų prekybai, nuomos ir teisės už tam tikrą atlyginimą užsiimti suskystintų dujų prekybos verslu ieškovui priklausančiose degalinėse. Iš ginčijamų sutarčių turinio išplaukia, kad šalių santykiai buvo apibrėžti kaip subnuomotojo ir subnuomininko, kai subnuomininkas įgyja teisę laikinai valdyti turtą ir juo naudotis už užmokestį. Dėl to atsakovui buvo perduotos tik žemės sklypų dalys, tačiau nebuvo perduoti jokie statiniai ir įrengimai verstis suskystintų dujų prekyba. Atsakovas savo lėšomis pasistatė laikinus statinius suskystintų dujų prekybai ir saugojimui.

Sutarčių sudarymo metu galiojusių 1964 m. CK 310 straipsnyje ir Žemės nuomos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta teisė žemės nuomininkui subnuomoti išsinuomotą žemę tik gavus nuomotojo sutikimą pagal nuomos sutartyje nustatytus reikalavimus ir sąlygas. Byloje nustatyta, kad valstybinės žemės subnuomos sutartys buvo sudarytos negavus žemės nuomotojų – apskričių viršininkų administracijų – sutikimo. Šis įstatymo pažeidimas nepašalintas ir iki bankroto bylos AB „Lietuvos kuras“ iškėlimo. Situacija, kai valstybinė žemė nuomojama be nuomotojo sutikimo ir toks sutikimas nėra gautas sutarties vykdymo metu, turi būti vertinama kaip visuomenės interesų ir viešosios tvarkos pažeidimas (CK 1.93 straipsnio 3 dalis), nes valstybinė žemė subnuomos pagrindu, negavus tam įgaliotos valstybės institucijos sutikimo, perduodama privačiam juridiniam asmeniui. Bankrutuojančios įmonės administratorius, pareikšdamas ieškinį dėl tokių sutarčių panaikinimo, gina įmonės kreditorių interesus. AB „Lietuvos kuras“ nevykdė įstatymų reikalavimų, nes nei iki sutarties sudarymo, nei po jos sudarymo negavo nuomotojo sutikimo, o atsakovas, nepaisydamas nurodytų teisės normų pažeidimų, subnuomotoje žemėje vykdė komercinę veiklą. 1964 m. CK 310 straipsnis ir Žemės nuomos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis turi būti vertinami kaip imperatyviosios teisės normos, nes nebuvo gautas apskrities viršininko administracijos sutikimas dėl valstybinės žemės subnuomos sutarties sudarymo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sudarytas valstybinės žemės subnuomos sutartis be nuomotojo sutikimo pagrįstai ir teisėtai pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

Toks šių įstatymų nuostatų taikymas ir aiškinimas neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BAB „Lietuvos kuras“ prieš UAB „Gazolita“; bylos Nr. 3K-3-452/2004, suformuotai praktikai, nes imperatyviosios įstatymo normos pažeidimas buvo siejamas su apskrities viršininko administracijos sutikimo gavimu ar negavimu. Toks sutikimas nebuvo gautas nei iki, nei po bankroto bylos iškėlimo AB „Lietuvos kuras“, nei bylos nagrinėjimo metu.

Kasaciniam teismui konstatavus, kad subnuomos sutartys yra niekinės ir dėl to negalioja nuo jų sudarymo momento, teisiškai nereikšmingi tampa kasacinio skundo argumentai dėl CPK 263 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimų, susijusių su tuo, jog teismai nesvarstė ginčijamų sutarčių nenaudingumo AB „Lietuvos kuras“.

Ieškinio atsisakymas yra viena iš daugelio ieškovo procesinių teisių (CPK 42 straipsnio 1 ir 4 dalys). Pasinaudojus nurodyta procesine teise yra įgyvendinamas dispozityvumo principas, nes civilinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis ieškovo ar pareiškėjo iniciatyva. Vis dėlto ieškovo atsisakymas nuo ieškinio teismui nėra besąlyginis pagrindas nutraukti bylą, todėl teismas neturėtų priimti atsisakymo nuo ieškinio, kuris prieštarauja įstatymui ir pažeidžia asmens teises bei įstatymų saugomus interesus. CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nepriima ieškovo atsisakymo nuo ieškinio, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Ieškovo atsisakymas nuo dalies reikalavimų neprieštaravo nurodytoms nuostatoms. Teismas, spręsdamas klausimą dėl atsisakymo nuo dalies ieškinio, įsitikino, kad ieškovas atsisakė nuo ieškinio laisva valia, nebuvo veikiamas trečiųjų ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų, to nepadarė dėl suklydimo. Nurodytas atsisakymas nepažeidė imperatyviųjų teisės normų, atsakovo teisių ir teisėtų interesų. Be to, ir atsakovas nenurodo, kuo šis dalies reikalavimų atsisakymas susijęs su jo interesų pažeidimu. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl CPK 42 straipsnio 2 dalies pažeidimo atmestini.

Kasacinio skundo argumentai dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutarties, kuria atnaujintas terminas kasaciniam skundui paduoti ir priimtas kasacinis skundas, nesvarstytini, nes atrankos kolegijos nutartis yra galutinė ir neskundžiama (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės bei proceso teisės normas. Dėl to nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį kasaciniame skunde nurodytais motyvais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Romualdas Čaika

Sigitas Gurevičius

Egidijus Laužikas