Dėl vartotojų lėšomis iki Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo įsigaliojimo įrengtų bendrojo naudojimo dujų paskirstymo sistemų vertės kompensavimo

Civilinė byla Nr. 3K–3–180/2006

Procesinio sprendimo kategorija 43.2

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valentino Mikelėno ir Juozo Šerkšno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų P. J., J. J., M. A., R. M., A. I. S., G. S., A. Z. L., I. G., I. V., J. G., M. M., A. B., A. M., V. B., J. T., R. G., K. R., A. C., A. A. J., J. A., O. S., R. J. D., A. A. T., I. T., O. Č., G. M., J. V., L. S. N., J. K., V. Z., R. Č., O. K., O. A. G., S. Š., J. O. J., N. K., A. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų P. J., J. J., M. A., R. M., A. I. S., G. S., A. Z. L., I. G., I. V., J. G., M. M., A. B., A. M., V. B., J. T., R. G., K. R., A. C., A. A. J., J. A., O. S., R. J. D., A. A. T., I. T., O. Č., G. M., J. V., L. S. N., J. K., V. Z., R. Č., O. K., O. A. G., S. Š., J. O. J., N. K., A. S. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos dujos“ dėl vartotojų lėšomis iki Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo įsigaliojimo įrengtų bendrojo naudojimo dujų paskirstymo sistemų vertės kompensavimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai nurodė, kad jų lėšomis 1994 metais buvo nutiesti dujotiekio tinklai Panevėžio rajone, Molainių kaime. Norėdami gauti dujas, ieškovai neišvengiamai turėjo pasirašyti jų lėšomis nutiesto dujotiekio perdavimo atsakovui AB „Lietuvos dujos” aktą, kuriame be jų valios buvo įrašyta, kad dujotiekis perduodamas neatlygintinai. Įsigaliojus Gamtinių dujų įstatymui, atsirado galimybė nustatyta tvarka išpirkti bendrojo naudojimo dujotiekio sistemas. Šiuo metu dujotiekio tinklų savininkas yra atsakovas. Ieškovai nurodė, kad atsakovas dujotiekio tinklų savininku tapo vienašališkai, nes nuosavybės teisės įregistruotos ne tinklų perdavimo akto, o Ūkio ministerijos 1998 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 432 pagrindu. Atsakovas įgijo nuosavybės teises į ieškovų lėšomis sukurtą turtą, bet už jį su ieškovais neatsiskaitė. Ieškovai nurodė, kad atsakovas turi už tinklus sumokėti 116 250 Lt. Ieškinio suma – 109 045 Lt - yra mažesnė todėl, kad tinklus statė keturiasdešimt savininkų, o ieškinį pateikė trisdešimt septyni.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2005 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovams iš atsakovo 27 874,52 Lt už perduotus atsakovo nuosavybėn dujotiekio tinklus, 838,74 Lt žyminio mokesčio, 400 Lt advokato pagalbos išlaidų, taip pat priteisė ieškovams iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (be žyminio mokesčio) už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nurodė, kad teismų sprendimais kitoje civilinėje byloje nustatyta, jog Molainių kaimo gyventojų darbu ir lėšomis buvo nutiesti 1505 m ilgio dujotiekio tinklai, kurie 1995 m. balandžio 28 d. aktu buvo perduoti atsakovo AB „Lietuvos dujos“ firmai „Aukštaitijos dujos“. Su tinklų perdavimu atsakovui ieškovai sutiko ir sutinka, nes, tik perdavus tinklus įmonei, turinčiai teisę juos eksploatuoti, buvo galimas dujų tiekimas ieškovams. Įsigaliojus Gamtinių dujų įstatymui, atsirado galimybė Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka išpirkti ar perimti eksploatuoti vartotojų lėšomis iki šio įstatymo įsigaliojimo įrengtas bendrojo naudojimo sistemas ir dujų kiekio matavimo priemones. Teismas nurodė, kad nors ieškovai teismo posėdyje tvirtino, kad jie savo lėšomis ir darbu nutiesė ne atsakovo pripažįstamą tinklų ilgį – 1505 metrus, o didesnį, bet šios aplinkybės jie neįrodė. Tuoj po dujotiekio tinklų perdavimo eksploatuoti atsakovo firma „Aukštaitijos dujos“ užvedė apskaitos kortelę pagal dujotiekio tinklų perdavimo-priėmimo aktą, pagal ją pateikė teismui duomenis apie kiekvieno iš ieškovų įrengto dujotiekio ilgį ir vertę. Atsakovo pateikta suvestinė atitinka 1995 m. balandžio mėn. perdavimo aktą.

Teismas nurodė, kad ieškovų atstovų surašytame dujų tinklų perdavimo-priėmimo akte įrašyta, kad tinklai atsakovui perduodami neatlygintinai. Teismo nuomone, negalima konstatuoti, kad ieškovai, perduodami savo lėšomis įrengtus tinklus, atsisakė teisės gauti kompensaciją tuo metu ir ateityje. Jie galėjo tik, atsižvelgiant į tai, kad patys savarankiškai tinklų eksploatuoti negali, atsisakyti teisių valdyti juos nuosavybės teisėmis. Dujotiekio tinklų perėmimas į balansą dar nereiškia, kad atsisakoma visų teisių, jis negali būti neginčijamu nuosavybės teisių įgijimo neatlygintinai įrodymu. Nors Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 125 patvirtinta Negamybinės paskirties ir inžinerinės infrastruktūros objektų statybos finansavimo laikinoji tvarka leido miestuose ir kaimuose statomus energetikos objektus finansuoti fizinių asmenų lėšomis, bet neatlygintino jų perdavimo pagal susitarimą į atitinkamų valstybinių įmonių balansą iš fizinių asmenų atskirai galimybės nenumatė. Ieškovai, perdavę tinklus į atsakovo balansą, nereikalavo ir nereikalauja ginti jų teises išreikalaujant turtą, tačiau neatsisako jų panaudotų lėšų kompensavimo. Jie nepretenduoja valdyti nuosavybės teisėmis jų lėšomis sukurtą turtą, kuris yra specifinės paskirties ir yra sudėtinga jį eksploatuoti, bet siekia, kad už jį būtų atlyginta. Teismo nuomone, pagal ūkio ministro 2001 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 201 patvirtintos Vartotojų lėšomis iki Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo įsigaliojimo įrengtų bendrojo naudojimo sistemų ir gamtinių dujų kiekio matavimo priemonių išpirkimo ar perėmimo eksploatuoti gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo įmonių žinion tvarkos nuostatas gali būti atlyginama ir už bendrojo naudojimo sistemas, kurios nors ir įrengtos vartotojų lėšomis, bet nuosavybės teisės įregistruotos ne vartotojų, bet dujų įmonės, nesudarius tinkamo susitarimo dėl nuosavybės teisių perleidimo su konkrečiais vartotojais fiziniais asmenimis.

Teismas, iš dalies tenkindamas ieškovų reikalavimus, nurodė, kad įvertina korporacijos „Matininkai“, vertinančios turtą ir verslą, tinklų išpirkimo metu nustatytą ieškovų dujų kiekio suvartojimą per metus, išperkamo dujotiekio vamzdžio skersmenį, realią vertę.

III. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo esmė

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo, taip pat procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimo (Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškinio reikalavimų pagrindu ieškovai įvardijo specialiuosius teisės aktus, reglamentuojančius vartotojų lėšomis įrengtų dujotiekio sistemų išpirkimo tvarką. Galimybė išpirkti vartotojų lėšomis įrengtas bendrojo naudojimo dujotiekio sistemas ir dujų kiekio matavimo priemones yra nustatyta Gamtinių dujų įstatyme (2000 m. spalio 10 d., Nr. VIII-1973), įsigaliojusiame 2001 m. liepos 1 d. Įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka dujų perdavimo ir paskirstymo įmonės išperka ar perima ekploatuoti vartotojų lėšomis iki šio įstatymo įsigaliojimo įrengtas bendrojo naudojimo sistemas ir dujų kiekio matavimo priemones. Nurodytų dujų ūkio sistemų ir priemonių išpirkimo arba perėmimo eksploatuoti tvarka bei sąlygos yra reglamentuojamos ūkio ministro 2001 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 201 patvirtinta Tvarka. Būtent šios Tvarkos nuostatomis ieškovai rėmėsi ieškinio pareiškime, prašydami priteisti kompensacijas už jų lėšomis įrengtus dujotiekio tinklus.

Šie specialieji teisės aktai nėra skirti vartotojų išlaidų, įrengiant dujų tiekimo sistemas, kompensavimo mechanizmui ar būdams nustatyti. Šiais teisės aktais yra nustatytas bendrojo naudojimo dujų tiekimo sistemų tinkamo ir saugaus eksploatavimo užtikrinimo mechanizmas. Dujų tiekimo, paskirstymo, laikymo ir naudojimo veikla yra specifinė padidinto pavojingumo veikla, todėl saugiai eksploatuoti dujų tiekimo ir paskirstymo sistemas gali tik atitinkamus leidimus, paskirstymo licencijas turintys asmenys (Tvarkos 5 punkto nuostatos). Siekiant kuo geresnio dujų vartotojų interesų ir saugaus dujų sistemų eksploatavimo suderinimo, šiais teisės aktais buvo nustatyti būdai, kaip vartotojų lėšomis įrengtos bendrojo naudojimo sistemos gali būti išpirktos dujų perdavimo ir paskirstymo įmonių arba perduotos ekspoatuoti, šioms įmonės sistemų neišperkant. Nėra jokio pagrindo daryti išvadų, kad tokie vartotojų lėšomis įrengtų sistemų perdavimo dujų įmonėms būdai (perleidimas nuosavybėn arba perdavimas eksploatuoti be nuosavybės teisių perleidimo) buvo numatyti vartotojų išlaidų, įrengiant tas sistemas, kompensavimo tikslais. Be to, Tvarka reglamentuoja tik vartotojų bendrąja nuosavybės teise turimų sistemų išpirkimo arba perėmimo eksploatuoti tvarką ir sąlygas.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad vartotojų lėšomis įrengtų dujotiekių išpirkimo tvarką reglamentuojant specialiaisiais teisės aktais, juose nustatytų sąlygų negalima taikyti pagal analogiją kitokio pobūdžio teisiniams santykiams, kurie faktiškai susiklostė tarp ieškovų ir atsakovo. Ieškovai nėra gamtinių dujų paskirstymo bendrųjų sistemų savininkai, nors šios sistemos ir buvo įrengtos jų lėšomis. Jų reikalavimas sistemų savininkui (atsakovui) kompensuoti sistemų įrengimo išlaidas negali būti nei tiesiogiai, nei pagal analogiją grindžiamas Tvarkos nuostatomis, kurios reglamentuoja kitokio pobūdžio teisinius santykius tarp vartotojų – bendrų sistemų savininkų – ir tas sistemas eksploatuojančių dujų įmonių.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytoms aplinkybėms kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Prie šios civilinės bylos yra pridėta Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-53-15/2002, kurioje išnagrinėtas tų pačių ieškovų ieškinys atsakovams AB „Lietuvos dujos“, S. Š, I. G dėl susirinkimo sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir perdavimo akto dalies pripažinimo negaliojančia. Toje byloje ieškovai reikalavo pripažinti negaliojančia dujotiekio tinklų perdavimo atsakovui AB „Lietuvos dujos“ akto dalį dėl tinklų perdavimo neatlygintinai. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 29 d. sprendimu (įsiteisėjusiu 2003 m. vasario 6 d.) šis ir kiti ieškovų ieškinio reikalavimai buvo atmesti. Šiuo sprendimu (pridėta civilinė byla Nr. 2-53-15/2002; b. l. 260-263) buvo konstatuotos ir aplinkybės dėl ieškovų valios, susijusios su dujotiekio tinklų perdavimo atsakovui būdu. Šiame sprendime, rašoma, kad „…Ieškovų tikslas buvo įsivesti dujas. Todėl jie siekė, kad jų įrengti dujotiekio tinklai būtų priimti į atsakovo (AB „Lietuvos dujos“) balansą. Kadangi ieškovai buvo dujotiekio tinklų perdavimo atsakovui eksploatacijon iniciatoriai, todėl pagrįstas atsakovo AB „Lietuvos dujų“ atstovų aiškinimas, kad dujotiekio tinklai eksploatacijon nebūtų priimti, jei už jų įrengimą būtų reikėję su ieškovais atsiskaityti. Ieškovai buvo įsitikinę, kad atsakovas neturi pareigos už perduotus dujotiekio tinklus atsiskaityti. Tai įrodo ieškovų veiksmai po dujotiekio tinklų perdavimo 1995 metais. Nei vienas iš ieškovų nuo 1995 iki 2000 metų atsakovui AB „Lietuvos dujos“ pretenzijų nereiškė. Iš ieškovų veiksmų prieš ginčijamo akto sudarymą ir po jo galima daryti išvadą, kad ieškovai pritarė ne tik tai akto daliai, kuria dujotiekio tinklai buvo perduoti atsakovui, bet ir tai daliai, kuria dujotiekio tinklai perduoti neatlygintinai. Minėtas aktas sukūrė teisines pasekmes“. Taigi teismine tvarka jau nustatytos aplinkybės, kad ieškovai suvokė, jog jų lėšomis įrengtus dujotiekio tinklus jie atsakovui perduoda neatlygintinai, tai patvirtino tiek ieškovų veiksmai prieš dujotiekio tinklų perdavimą, tiek elgesys po dujotiekio tinklų perdavimo. Šios teismo nustatytos aplinkybės nebuvo paneigtos ar kritiškai įvertintos peržiūrint sprendimą apeliacine ir kasacine tvarka (pridėta civilinė byla Nr. 2-53-15/2002; b. l. 299-301, 334-338). CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad neturi būti įrodinėjamos aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Sprendimui ar nutarčiai įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai negali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių valią dėl dujotiekio tinklų perdavimo neatlyginamumo, pažeidė įstatyme įtvirtintą nustatytų aplinkybių prejudicialumo taisyklę. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nėra paneigti atsakovo motyvai, kuriais remdamasis jis tvirtina apie suderintą su ieškovais valią perimti dujotiekio tinklus iš ieškovų neatlygintinai, atsižvelgiant į atsakovui teksiančius tokių tinklų eksploatavimo kaštus.

IV. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašė panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 3 d. sprendimą. Kasatoriai nurodė šiuos argumentus:

1. Gamtinių dujų įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka dujų perdavimo ir paskirstymo įmonės išperka ar perima eksploatuoti vartotojų lėšomis iki šio įstatymo įsigaliojimo įrengtas bendrojo naudojimo sistemas ir dujų kiekio matavimo priemones. Aiškinant nurodytą teisės normą, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pagal šią įstatymo nuostatą asmenys yra traktuojami kaip tinklų savininkai. Savininkai gali reikalauti turtą susigrąžinti natūra, gali reikalauti jį išpirkti. Įstatyme nustatyta alternatyva perimti eksploatuoti tinklus nepanaikina savininkų teisės reikalauti grąžinti tinklus ir juos vėliau perduoti eksploatuoti dujų įmonei ar reikalauti atlyginti tinklų vertę. Istatymas yra skirtas konkrečioms dujų įmonėms, kurios yra perėmusios vartotojų lėšomis įrengtas bendrojo naudojimo dujotiekio sistemas. Įstatyme nėra nuorodos į tai, kad išperkamos tik tos sistemos, kurios yra įregistruotos asmenų, įrengusių dujotiekio sistemas, vardu, kaip nėra ir draudimo išpirkti tas dujotiekio sistemas, kurios yra įregistruotos atsakovo vardu. Ieškovo nuomone, šia įstatymo nuostata yra siekiama ne tik užtikrinti saugų dujotiekio sistemos funkcionavimą, kaip nurodė Lietuvos apeliacinis teismas, bet ir apginti dujų vartotojų, savo lėšomis įrengusių dujotiekio tinklus, interesus. Dėl to darytina išvada, kad atsakovas turi pareigą atsiskaityti su ieškovais, kaip asmenimis, savo lėšomis įrengusiais dujotiekio tinklus ir išreiškusiais valią, kad už šių tinklų perleidimą atsakovo nuosavybėn būtų tinkamai atlyginta. Ieškovo nuomone, įstatymo nuoroda į tai, kad turtas išperkamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, reiškia, kad ši institucija vykdo turto išpirkimo procedūras, bet jokiu būdu nepanaikina pareigos dujų įmonei atsiskaityti už perimtus dujotiekio tinklus. Ieškovo nuomone, šiuo įstatymu siekta, kad dujotiekio savininkams būtų atlyginta už jų sukurtą turto, kurį priėmė dujų įmonės, vertę. Įstatymo leidėjas siekia apsaugoti vartotojų, savo lėšomis pastačiusių dujotiekio tinklus, interesus, kartu ir viešąjį interesą, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas yra monopolistas ir kad pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą dujotiekio tinklus galėjo turėti tik savo balanse.

Tvarkos 28 punkte yra nurodyta, kad bendrojo naudojimo sistemos savininkas, pateikdamas prašymą dėl išpirkimo, gali nepateikti dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į išperkamą sistemą (19.1 punktas); sistemos dokumentų (19.2); darbų priėmimo aktų (19.3), kai parduodamą bendrojo naudojimo sistemą priėmė naudoti ta pati dujų įmonė, kuriai sistemą siūloma išpirkti. Panevėžio apygardos teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad teisingumo ir protingumo kriterijai reikalauja, kad tokiomis pačiomis sąlygomis būtų išperkami ir dujotiekio tinklai iš ieškovų, nors šie tinklai atsakovo ir yra priimti nuosavybėn. Įstatyme įtvirtinta ir vartojama išpirkimo sąlyga yra sietina su atlygintinumo sąvoka. Šioje civilinėje byloje būtent ir buvo siekiama atlyginti už iš ieškovų paimtą turtą, kurį gavo atsakovas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių bei 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuota, kad šiuo įstatymu siekiama, jog už telekomunikacijų tinklus, įrengtus gyventojų lėšomis, atlygintų „Lietuvos telekomas“. Analogiškai turėtų būti aiškinama ir Gamtinių dujų įstatymo 22 straipsnio 2 dalis, taikant CK 1.8 straipsnio nuostatas.

Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 22 d. dienos nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2004. Šioje nutartyje nepasisakyta dėl Gamtinių dujų įstatymo 22 straipsnio 2 dalies taikymo sprendžiant dujotiekio išpirkimo klausimą tais atvejais, kada dujų įmonė yra faktiškai priėmusi eksploatuoti dujotiekio tinklus ir įteisinusi juos kaip savo nuosavybę.

2. Lietuvos apeliacinis teismas neteisingai nustatė, kad ankstesnėje byloje yra nustatytas prejudicinis faktas, kuris užkirstų ieškovams kelią reikalauti atlyginti išlaidas, turėtas įsirengiant dujotiekio tinklus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka peržiūrėdamas Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-53-15/2002, 2003 m. spalio 1 d. nutartyje nurodė: „Teismai pagrįstai pažymėjo, jog ginčo esmė šioje byloje yra ne dujotiekio tinklų perdavimas firmai „Panevėžio dujos“, bet perduotų dujotiekio tinklų vertės kompensavimas asmenims, kurių lėšos buvo panaudotos tiesiant šiuos tinklus. Kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, įsigaliojus Gamtinių dujų įstatymui (2000 m. spalio 10 d. Nr. VIII-1973), kuris nustato bendruosius gamtinių dujų sektoriaus organizavimo principus ir gamtinių dujų įmonių veiklą bei santykius su vartotojais, atsirado galimybė Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka dujų perdavimo ir paskirstymo įmonėms išpirkti ar perimti eksploatuoti vartotojų lėšomis iki šio įstatymo įsigaliojimo įrengtas bendrojo naudojimo sistemas ir dujų kiekio matavimo priemones (Įstatymo 22 straipsnis). Ieškovai tokio reikalavimo šioje byloje nėra pareiškę, todėl teismai neturėjo teisinio pagrindo šiuo aspektu ginčo spręsti“.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 29 d. sprendime nėra nustatyti prejudiciniai faktai dėl ieškovų valios perduoti dujotiekio tinklus neatlygintinai nuosavybėn atsakovui, kiek tai susiję su ieškovų reikalavimu atlyginti dujotiekio statybos išlaidas – išpirkti dujotiekio tinklus. Minėtą civilinę bylą apeliacine ir kasacine tvarka nagrinėję teismai konstatavo, kad byloje yra nesvarbus ir nesvarstomas klausimas dėl ieškovų valios buvimo atlygintinai ar neatlygintinai perduoti dujotiekio tinklus atsakovui, kad šis klausimas bus svarbus ir galės būti svarstomas tik nagrinėjant ginčą dėl dujotiekio išpirkimo.

3. Panevėžio apygardos teismas teisingai nurodė, kad ieškovai negalėjo savarankiškai eksploatuoti dujotiekio tinklų, todėl, tik perdavę dujotiekio tinklus į atsakovo balansą, jie galėjo gauti energiją (dujas). Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 125 9 punkte nustatyta, kad „Respublikos miestų, rajonų valdybos, įmonės, organizacijos, bendrijos gali pastatytus įrenginius, nutiestus inžinerinius tinklus bei gatves nustatyta tvarka neatlygintinai perduoti pagal susitarimą į atitinkamų valstybinių įmonių balansą arba užtikrina tinkamą jų naudojimą savo jėgomis ar sutarčių pagrindu“. Taigi fiziniai asmenys negalėjo neatlygintinai perduoti valstybinėms įmonėms į balansą inžinerinių tinklų. Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 8 d. nutarimo Nr. 654 1.5 punkte buvo nustatyta, kad suskystintų dujų įrengimus su tinklais, taip pat gamtinių dujų tinklus pagal esamą techninę būklę perima į savo balansą Energetikos ministerijos specializuotos įmonės. Energetikos ministerijos 1992 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. 12 2.4 punkte nustatyta, kad gamtinių dujų paskirstomuosius dujotiekius ir jų įrengimus priima į balansą valstybinių dujų įmonės. Taigi perėmimu į balansą iš viso nebuvo sprendžiami nuosavybės pasikeitimo ar atlyginimo už turto perleidimą klausimai.

4. Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas ginčą, turėjo taikyti CK 1.5 nuostatas, reikalaujančias civilinio teisinių santykių subjektus elgtis pagal teisingumo, sąžiningumo ir protingumo reikalavimus. Teismas turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, kad dujotiekio tinklų paėmimas dujotiekio įmonės nuosavybėn be ieškovų – savininkų – sutikimo yra pakankamas pagrindas, taikant minėtus principus, priteisti iš atsakovo kompensaciją už dujotiekio tinklus. Aplinkybė, kad ieškovai buvo dujotiekio tinklų savininkai, nekelia abejonių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. spalio 22 d. nutartyje Nr. 3K-3-991/2003 yra pažymėjęs, kad perduodant turtą iš vienos įmonės balanso į kitos balansą priėmimo-perdavimo aktu nebuvo perduodama ir perimama nuosavybės teisė.

Akivaizdu, kad ieškovų vardu veikiančių asmenų pasirašytas dujotiekio tinklų perdavimo aktas negali būti laikomas nuosavybės perleidimo pagrindu, nes tokiam turtui perleisti kito asmens nuosavybėn buvo būtina prieš tai turtą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, o sandoris turėjo būti patvirtintas notaro. Taigi darytina išvada, kad dujotiekio tinklai nebuvo perduoti atsakovui turto perdavimo-priėmimo aktu. Toks teisės normų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto perleidimą, aiškinimas yra nurodytas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-865/2005.

V. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašė atmesti ieškovų kasacinį skundą ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Kadangi dujotiekių sistemų savininkas yra atsakovas, kurio nuosavybės teisė į dujotiekio tinklus buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, TAIvisi dokumentai, kurių pagrindu atsakovas įgijo nuosavybės teisę į dujotiekio tinklų sistemas, yra galiojantys, nuosavybės teisė nenuginčyta. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovų reikalavimas atsakovui, kaip sistemos savininkui, kompensuoti sistemų įrengimo išlaidas nEpagrįstas nei Gamtinių dujų įstatymo, nei Tvarkos nuostatomis, todėl atmestinas.

Nepagrįstas yra kasatorių argumentas, kad Tvarkos 28 punkte yra nustatyta, kad bendrojo naudojimo sistemos savininkas, pateikdamas prašymą dėl išpirkimo, gali nepateikti dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į išperkamą sistemą, sistemos dokumentų, darbų priėmimo aktų, kai parduodamą bendrojo naudojimo sistemą priėmė naudoti ta pati dujų įmonė, kuriai sistemą siūloma išpirkti, ir kad todėl turi būti išperkami ir tie dujotiekio tinklai, nors jie atsakovo ir yra priimti nuosavybėn.

Nepagrįstas yra kasatorių argumentas, kad Gamtinių dujų įstatyme nurodyta išpirkimo sąvoka yra sietina su besąlyginio atlygintinumo sąvoka. Taikant Gamtinių dujų įstaymo 22 straipsnio 2 dalies normą, reikia atsižvelgti į tai, kad AB,,Lietuvos dujos“ yra verslo subjektas, kuris savo veiklą užtikrina gaunamomis lėšomis iš ūkinės veiklos, todėl, atsižvelgiant į daikto eksploatavimo išlaidas ir gaunamas pajamas, atsakovui būtų visiškai nenaudinga turėti savo balanse šį dujotiekį, nes šis yra nuostolingas dėl mažo dujų kiekio vartojimo. Būtent dėl to neatlygintinis dujotiekių sistemų perėmimo būdas ir buvo pasirinktas dar 1995 m., kaip sąlyga, kad dujotiekis būtų perduotas eksploatuoti.

CK 1.8 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų. Be to, vartotojo ir gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo įmonės santykiai dėl iki Gamtinių dujų įstatymo įsigaliojimo įrengto bendrojo naudojimo dujų sistemų išpirkimo tvarkos ir sąlygų yra reglamentuoti specialiuosiuose teisės aktuose. Tai reiškia, kad šiuo atveju negalima taikyti pagal analogiją kitus santykius reglamentuojančių specialiųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2004).

2. Nepagrįstas yra kasatorių teiginys, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-53-15/2002 nėra nustatyti prejudiciniai faktai dėl ieškovų valios perduoti dujotiekio tinklus neatlygintinai nuosavybėn atsakovui, kiek tai susiję su ieškovų reikalavimu atlyginti dujotiekio statybos išlaidas – išpirkti dujotiekio tinklus.

k o n s t a t u o j a :

Kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų ir yra saistomas žemesnės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pasisako tik dėl materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Byloje nustatyta, kad Molainių kaimo gyventojų darbu ir lėšomis įrengta 1502 m ilgio bendrojo naudojimo dujų sistema 1995 m. balandžio 28 d. aktu perduota atsakovui. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad šios sistemos priėmimas į atsakovo balansą savaime nereiškia, jog buvo išspręstas nuosavybės klausimas. Nepaisydamas to, kad dujų perdavimo sistema nebuvo perduota nuosavybėn, atsakovas į balansą perduotą dujų sistemą įregistravo kaip savo nuosavybę. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 512 straipsnį asmuo negalėjo įgyti turto be pagrindo, o jeigu jį įgijo, privalėjo grąžinti tam asmeniui, kuris turtą turėjo. Pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą nustatyta ir 2000 m. CK 6.237 straipsnyje. Taigi pagal įstatyminį reglamentavimą nuosavybės teisės įregistravimas neatleidžia atsakovo nuo pareigos kompensuoti už turtą, kurį įgijo pagal 1995 m. balandžio 28 d. perdavimo aktą. Atsakovo pareigą kompensuoti už dujų bendrojo naudojimo sistemą suponuoja ir vėlesnis specialus teisinis reglamentavimas (Gamtinių dujų įstatymo 22 straipsnis), nustatantis dujų perdavimo ir paskirstymo įmonių pareigą išpirkti ar perimti eksploatuoti vartotojų lėšomis iki šio įstatymo įsigaliojimo įrengtas bendrojo naudojimo sistemas ir dujų kiekio matavimo priemones.

Pažymėtina, kad pareigą kompensuoti už fizinių asmenų įrengtas dujų sistemas konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija 2004 m. kovo 22 d. nutartyje, priimtoje byloje P. Č. v. AB,,Lietuvos dujos” ir Trakų rajono valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K – 3 – 215/2004. Nors šioje nutartyje išaiškinta, kad dujotiekio sistemai išpirkti pagal analogiją negali būti taikomos Telekomunikacijų įstatymo nuostatos, tačiau nutartyje neneigiama AB,,Lietuvos dujos“ pareigos sumokėti už iki Gamtinių dujų įstatymo įsigaliojimo jai perduotą fizinio asmens lėšomis ir darbu įrengtą bendrojo naudojimo sistemą.

Kadangi atsakovas savo nuosavybe įregistravo ieškovų lėšomis ir darbu įrengtą bendrojo naudojimo dujų sistemą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ieškovų teisę gauti piniginę kompensaciją.

Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes jas taikė tinkamai, todėl paliktinas galioti šios instancijos teismo sprendimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 3 d. sprendimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Valentinas Mikelėnas

Juozas Šerkšnas