Dėl teisės paveldėti turtą pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-427/2012

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-12272-2009-2

Procesinio sprendimo kategorija 123.8 (S)

2012 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. P. ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl teisės paveldėti turtą pripažinimo. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja Vilniaus miesto 12-ojo notarų biuro notarė D. S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

2007 m. gegužės 17 d. mirė ieškovės dėdės V. G. sutuoktinė M. G. Ji mirė būdama našlė, duomenų apie kitus jos giminaičius Gyventojų registro tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nėra. 1994 m. birželio 21 d. M. G. parašė testamentą, kuriuo visą tuo metu jai nuosavybės teise priklausiusį turtą – ½ dalį vieno kambario buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), po savo mirties paliko ieškovei. Ieškovė šį palikimą priėmė, gavo paveldėjimo teisės liudijimą. 2003 m. gruodžio 8 d. M. G. po savo sutuoktinio V. G. mirties paveldėjo 641/3729 dalį žemės sklypo ir 14/87 dalių žemės sklypo, esančių Trakų rajono savivaldybės Alešiškių I kaime. Šio turto į savo testamentą M. G. neįrašė, nes 1994 m. birželio 21 d. testamento surašymo metu dar nebuvo šio turto savininkė. Ieškovė tvirtina, kad tikroji M. G. valia buvo palikti ieškovei visą savo turtą, taip pat ir po sutuoktinio mirties paveldėtą žemę, vėliau testamento nepapildė, nes kartu su ieškove buvo sumaniusios šiuos žemės sklypus parduoti, tačiau nespėjo to įgyvendinti (mirė).

Ieškovė prašė pripažinti jai teisę paveldėti ir neįrašytą į testamentą turtą, kuris tapo M. G. nuosavybe po testamento surašymo – 641/3729 dalį žemės sklypo ir 14/87 dalių žemės sklypo, esančių Trakų rajono savivaldybės Alešiškių I kaime.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino – pripažino ieškovei teisę po M. G. mirties 2007 m. gegužės 17 d. paveldėti 641/3729 dalį žemės sklypo, kurio plotas 37,29 ha, ir 14/87 dalių žemės sklypo, kurio plotas 0,87 ha, esančių Trakų rajono savivaldybės Alešiškių I kaime, priteisė ieškovei iš atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.2 straipsnio 3 dalį, jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Ieškovė yra palikėjos M. G. įpėdinė pagal testamentą. Testamentu paliktą palikimą ji priėmė. Testamento surašymo metu palikėja M. G. neturėjo kitokio turto, išskyrus paliktąją ½ buto dalį. Kitą ½ šio buto dalį ieškovei testamentu paliko M. G. sutuoktinis V. G. Šį palikimą ieškovė taip pat priėmė. Teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos: M. G. kaimynė J. S. ir ieškovės sesuo O. T. paaiškino, kad ieškovė ir M. G. gerai tarpusavyje sutarė, ieškovė dažnai lankė M. G., jai padėdavo, kai sutrikdavo sveikata, ją prižiūrėjo. Gerus ieškovės ir M. G. santykius bei tarpusavio pasitikėjimą patvirtina M. G. ieškovei duoti įgaliojimai. Teismas konstatavo, kad iš šių aplinkybių matyti, jog tikroji palikėjų V. G. ir M. G. valia buvo po mirties perduoti visą jų turėtą turtą V. G. dukterėčiai, ieškovei J. P. 641/3729 dalies žemės sklypo ir 14/87 dalių žemės sklypo, esančių Trakų rajono savivaldybės Alešiškių I kaime, neįrašymas į M. G. testamentą neiškreipia palikėjos valios ir nereiškia, kad dalį turto po savo mirties palikėja nusprendė perleisti valstybei. Teismas konstatavo, kad išdėstytų aplinkybių visuma yra pagrindas daryti išvadą, jog ieškovė yra viso turto, likusio po M. G. mirties, paveldėtoja pagal testamentą ir nėra CK 5.2 straipsnio 3 dalyje nustatyto pagrindo šiam turtui pereiti valstybei. Formali kliūtis šiam turtui paveldėti – 641/3729 dalies žemės sklypo ir 14/87 dalių žemės sklypo neįrašymas į M. G. testamentą, pašalintina šiuo teismo sprendimu, patenkinant ieškinyje pareikštą reikalavimą – pripažįstant ieškovei teisę po M. G. mirties paveldėti nurodytą turtą (CK 1.138 straipsnio 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 2 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, patikslino sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nurodant priteisti ieškovei iš atsakovų Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 200 Lt bylinėjimosi išlaidų – po 100 Lt iš kiekvieno.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tikroji palikėjų V. G. ir M. G. valia buvo po mirties perduoti visą jų turėtą turtą V. G. dukterėčiai, ieškovei J. P., o 641/3729 dalies žemės sklypo ir 14/87 dalių žemės sklypo, esančių Trakų rajono savivaldybės Alešiškių I kaime, neįrašymas į M. G. testamentą neiškreipia palikėjos valios ir nereiškia, kad dalį turto po savo mirties palikėja nusprendė perleisti valstybei. Šias aplinkybes patvirtina pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustos liudytojos M. G. kaimynė J. S. ir ieškovės sesuo O. T., taip pat byloje esantys rašytiniai įrodymai: 2001 m. birželio 18 d. M. G. ieškovei išduotas įgaliojimas, kuriuo ieškovė įgaliota tvarkyti visus reikalus, susijusius su nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimu; 2003 m. gruodžio 8 d. M. G. išduotas įgaliojimas ieškovei (5 metams), kuriuo ši įgaliota tvarkyti, valdyti, disponuoti M. G. priklausiusiomis žemės sklypų dalimis, gauti pinigus pagal sudarytas sutartis bei Vilniaus m. 12-ojo notarų biuro 2011 m. sausio 17 d. raštas dėl informacijos pateikimo.

Teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-5/2006, kurioje išaiškinta, kad paveldėjimas reiškia universalų palikėjo teisių ir pareigų perėmimą, taigi palikimo atsiradimo metu perimamas ne tik faktinis palikėjo turtas, bet ir tos turtinės teisės, kurios gali būti perduotos palikėjo nurodytam įpėdiniui. 1994 m. birželio 21 d. testamente dėl turto palikimo įpėdinei J. P. testatorė M. G. nenurodė, kad įpėdinei palieka ginčo žemės sklypą, nes nuosavybės į jį neturėjo ir negalėjo turėti, net ir nurodžius žemės sklypą testamente jo sudarymo metu jis nebūtų legaliai patvirtintas tuometės valdžios institucijų. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė rūpinosi ginčo žemės sklypų nuosavybės teisių atkūrimu bei vėliau jų pardavimu. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog palikėja M. G. testamentu ieškovei paliko visą testamento surašymo metu jai nuosavybės teise priklausiusį turtą, iki mirties šios savo valios nepakeitė, ieškovė priėmė palikimą, nėra požymių, kad M. G. ketino savo turtą palikti kitiems asmenims ar valstybei, ieškovė ir palikėja iki mirties gerai sutarė, ieškovė prižiūrėjo silpnos sveikatos M. G., todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškovė yra viso turto, likusio po M. G. mirties, paveldėtoja pagal testamentą ir nėra CK 5.2 straipsnio 3 dalyje išvardyto pagrindo šiam turtui pereiti valstybei.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 2 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Dėl tinkamo atsakovo ir materialinių teisinių santykių dalyvio. Teismai rėmėsi išimtinai ieškovės pozicija, konstatavę, kad šioje civilinėje byloje atsakovais patraukti tinkami asmenys – Inspekcija ir Nacionalinė žemės tarnyba. Inspekcija negali būti atsakovė šioje byloje, nes nėra paveldėjusi palikėjos turto. Paveldimas turtas automatiškai netampa valstybės nuosavybe. CK 5.2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Palikimą valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, privalo priimti CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių nuostatas valstybei perduotiną (taip pat ir paveldėtiną) turtą apskaito atitinkama apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, gavusi informaciją apie numatomą palikimo perėjimą valstybei. Valstybė, kuriai atstovauja Inspekcija, M. G. palikimo nepriėmė, t. y. nesikreipė į teismą dėl palikėjos turto apyrašo sudarymo ar paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, taigi Inspekcija nėra šios bylos materialinių teisinių santykių dalyvė ir tinkama bylos šalis. Ieškovė nereiškė jokio reikalavimo Inspekcijai, taigi tarp Ieškovės ir Inspekcijos nėra susiklostę jokie materialiniai teisiniai santykiai ir Inspekcija šioje byloje negali būti tinkama atsakovė. Teismai, nepakeisdami Inspekcijos į tinkamą atsakovą, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 45 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tai turėjo įtakos neteisėtų sprendimų priėmimui.

2. Dėl ieškovės teisės paveldėti žemės sklypus. Paveldėjimo teisės turinys yra aiškiai nustatytas M. G. testamente ir šios teisės pagal šį testamentą yra įgyvendintos, ieškovei išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas į ½ dalį buto. M. G., po savo sutuoktinio mirties paveldėjusi jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusius ginčo žemės sklypus, gavusi paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, tą pačią dieną įgaliojo ieškovę tik užregistruoti šį liudijimą atitinkamose įstaigose, o vėliau tvarkyti, valdyti ir disponuoti paveldėtomis žemės sklypų dalimis, tačiau nei naminio, nei oficialaus testamento nesurašė. Tais atvejais, kai palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei įstatymų nustatyta tvarka (CK 5.62 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir jokio palikėjo sprendimo tam nereikia. Ieškovės nurodytos aplinkybės dėl tikrosios testatorės M. G. valios šiuo atveju neturi reikšmės pareikštų reikalavimų tenkinimui, nes įstatyme nenustatyta pagrindų, kuriais remiantis būtų galima pakeisti testatorės valią ar plečiamai aiškinti testamento turinį. Civilinio kodekso normos neleidžia ne testatoriui keisti ar plačiau aiškinti testamento turinio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2001, išaiškinta, kad reikalavimas sudaryti testamentą notarine forma rodo, kad įstatymų leidėjas suteikė šio sandorio formai svarbią reikšmę. Notarinis patvirtinimas reikšmingas tuo, kad testatoriaus valia išdėstoma aiškiais, labiau įstatymą atitinkančiomis formuluotėmis, keliančiomis mažiau abejonių valios turiniu ir tikrumu. M. G. valia buvo aiškiai užfiksuota notarės 1994 m. birželio 21 d. patvirtintu testamentu. Testatoriaus valia savo nuožiūra spręsti dėl viso ar dalies turto palikimo konkretiems įpėdiniams įtvirtinta CK 5.19 straipsnyje. Ieškovė nėra M. G. įpėdinė, o pagal CK 5.62 straipsnio 2 dalį, jeigu nėra įpėdinių pagal įstatymą, o testamentu palikta tiktai dalis palikėjo turto, likusi dalis pereina valstybei.

3. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Valstybė, kuriai atstovauja Inspekcija, M. G. palikimo nepriėmė, Inspekcija nėra šios bylos materialinių teisinių santykių dalyvė ir tinkama šalis, todėl teismai neteisėtai ir nepagrįstai priteisė iš Inspekcijos ieškovei žyminį mokestį, be pagrindo taikė CPK 93 straipsnio 1 dalį.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 2 d. nutartį. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Civilinėje byloje atsakovais patraukti tinkami asmenys – mokesčių inspekcija ir Nacionalinė žemės tarnyba. Abi šios institucijos valstybės vardu skirtingais tarpsniais įgyvendina valstybės teises į paveldėtiną ar jau paveldėtą turtą. Apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, kurios veiklos teritorijoje yra paveldėtinas turtas, valstybės vardu kaip palikimą priima žemės sklypus ir šį procesą administruoja iki tol, kol yra išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas. Gavusi paveldėjimo teisės liudijimą apskrities valstybinė mokesčių inspekcija jį perduoda Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal žemės buvimo vietą. Apskrities valstybinė mokesčių inspekcija žemės sklypus paveldi, bet šio valstybės vardu paveldėto turto neapskaito, nesaugo, nerealizuoja. Nacionalinė žemės tarnyba toliau įgyvendina paveldėto žemės sklypo valstybės nuosavybės teises: turtą apskaito, saugo, realizuoja. Mokesčių inspekcija būtinai turi būti traukiama atsakove šioje civilinėje byloje, nes ji atlieka pirminius veiksmus – valstybės vardu priima palikimą. Nacionalinė žemės tarnyba imasi žemės sklypų administravimo veiksmų tik tada, kai dėl paveldėto turto jau yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Nacionalinė žemės tarnyba valstybės vardu palikimo nepriima, ji įgyvendina valstybės, kuri jau yra tapusi paveldėtų žemės sklypų savininke, teises. Taigi valstybės vardu paveldint žemės sklypus teisėmis ir pareigomis dalijasi apskrities valstybinė žemės mokesčių inspekcija ir Nacionalinė žemės tarnyba, kurios ir yra bendraatsakovės šioje civilinėje byloje. Ieškinys yra reiškiamas valstybės institucijoms, turinčioms atstovauti valstybei priimant palikėjos palikimą, kaip vieninteliams subjektams, kuriems teismo sprendimas sukels tiesioginius padarinius: joms arba liks galimybė perimti palikėjos turtą ir jį valstybės vardu valdyti ieškinį atmetus, arba tokios galimybės neliks ieškinį patenkinus.

Remiantis CPK 43 straipsnio 2 dalimi, 45 straipsnio 1, 3 dalimis, teismai neturėjo jokio pagrindo be ieškovės prašymo ar aiškiai išreikšto sutikimo pakeisti atsakovo.

2. Ieškovė daug metų bendravo su savo vaikų neturėjusia dėdės ir jo sutuoktinės šeima, jais rūpinosi, jie buvo ieškovei kaip tėvai, o ieškovė buvo jiems kaip duktė, todėl dėdės ir M. G. valia buvo ieškovei palikti visą savo turtą. Dėdė ir M. G. pasirinko ieškovę savo vienintele įpėdine. Gerus ieškovės ir M. G. santykius bei tai, kad M. G. valia buvo ieškovei palikti visą jos turėtą turtą, patvirtina byloje esantys įrodymai.

3. Remiantis 1964 m. CK 575 straipsniu, 2000 m. CK 5.19 straipsniu, kiekvienas fizinis asmuo turi teisę pasirinkti savo įpėdinį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-5/2006, išaiškinta, kad paveldėjimas reiškia universalų palikėjo teisių ir pareigų perėmimą, kad testatorius turi besąlyginę teisę pasirinkti savo įpėdinį, todėl jeigu testatorius testamente palieka įpėdiniui visą savo turtą, turimą testamento sudarymo metu, laikytina, kad testatorius išreiškė valią šiam įpėdiniui palikti ir tą turtą bei turtines teises, kurie atsiras po testamento sudarymo.

4. Teismai tinkamai taikė CPK 79 straipsnio 1 dalį, 93 straipsnio 1 dalį, patenkinus ieškinį, priteisė ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės inicijuoti kasacinį procesą

Procesinio atstovavimo institutas nukreiptas užtikrinti tinkamos, kvalifikuotos, atstovaujamojo interesus ir jo valią atitinkančios pagalbos teikimą teismo procese. Procesinį atstovavimą reglamentuojančios normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šiuos civilinės proceso teisės instituto tikslus. Bylą nagrinėjantis teismas ex officio turi patikrinti atstovavimo tinkamumą atstovo teisės atstovauti, įgalinimų įforminimo ir teisių apimties aspektais, t. y. ir kasacinės instancijos teismas turi pareigą, net jei atstovavimo tinkamumo klausimas nekeliamas kasaciniam teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, patikrinti, ar kasacinis skundas nėra pasirašytas neįgalioto asmens, ar asmens, neturinčio teisės inicijuoti kasacinį procesą (CPK 356 straipsnis 6 dalis).

Juridinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti jų darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (CPK 56 straipsnis 2 dalis); atstovo pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta tvarka išduotame ir įformintame įgaliojime (CPK 57 straipsnis 1 dalis). Pagal CPK 58 straipsnį įgaliojimas gali būti duodamas tam tikrai įgaliotojo bylai, kelioms ar visoms jo byloms vesti arba atskiriems procesiniams veiksmams atlikti, o tuo atveju, kada išduodamas įgaliojimas atstovauti teisme, toks įgaliojimas suteikia atstovui teisę atstovaujamojo vardu atlikti visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime (CPK 59 straipsnis).

Nagrinėjamos bylos atveju Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kasacinį skundą pasirašė Nepriemokų administravimo departamento bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjas. Iš kartu su kasaciniu skundu pateikto Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. V-444 Dėl įgaliojimų suteikimo matyti, kad Nepriemokų administravimo departamento bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjui suteikti savarankiški šio skyriaus atstovavimo įgaliojimai. Savarankiško atstovavimo teisę šis subjektas turi, kada teisės kreiptis į teismą teisę įgyvendina Nepriemokų administravimo departamento bankroto ir restruktūrizavimo skyrius pagal konkrečiai priskirtą, įgaliojime nurodytą kompetenciją bei šios teisės įgyvendinimas apribotas proceso inicijavimu pirmosios instancijos teisme (įsakymo 1.18.5.2, 1.18.5.3, 1.18.5.6 punktai). Taigi įgaliojime aiškiai įvardyti procesiniai veiksmai, kuriuos yra įgaliotas savarankiškai atlikti Nepriemokų administravimo departamento bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjas. Šiam subjektui nesuteikta teisės pasirašyti kasacinį skundą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos vardu ir taip inicijuoti kasacinį procesą. Ši aplinkybė, nustatyta bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme metu, teikia pagrindą kasacinį procesą nutraukti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 356 straipsnio 6 dalis).

Pripažinus, kad pagal paduotą kasacinį skundą kasacinis procesas negalimas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo nenagrinėjamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 361 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį procesą nutraukti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Pranas Žeimys