Dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams naudojamą dailės kūrinį priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-424/2012

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorija 113.6.1.3

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos valstybės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. K. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, dalyvaujant trečiajam asmeniui Lietuvos dailės muziejui, dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams naudojamą dailės kūrinį priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartimi iš civilinės bylos Nr. 2-39-560/10 į atskirą bylą Nr. 2-5618-560/10 buvo išskirtas ieškovės A. V. K. ieškinio reikalavimas atsakovei Lietuvos valstybei dėl atlyginimo už nusavintą Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“, o išskirta civilinė byla Nr. 2-5618-560/10 sustabdyta iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2307-450/2010 pagal ieškovės Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau – VFR, Vokietija), atstovaujamos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės (trečiasis asmuo – Lietuvos dailės muziejus), dėl kultūros vertybių grąžinimo.

Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. spalio 14 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutarties dalį, kuria nutarta išskirtą civilinę bylą Nr. 2-5618-560/2010 sustabdyti, ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Atsakovės ir trečiojo asmens atstovai prašė nagrinėjamą civilinę bylą sustabdyti iki įsiteisės sprendimas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2978-450/2011 pagal VFR ieškinį Lietuvos valstybei dėl kultūros vertybių grąžinimo; nurodė, kad ieškovės A. V. K. reikalavimas šioje byloje negali būti išnagrinėtas tol, kol nebus nustatyta, ar ieškovė turi teisę į ieškinį. VFR taip pat yra pareiškusi ieškinį, grindžiamą tuo, kad A. Campi paveikslas priklauso Vokietijai, ir toje byloje bus nustatyta, ar ieškovės tėvas teisėtai įgijo paveikslą. Jei paveikslas buvo užgrobtas, Lietuvos valstybė turės atiduoti kūrinį Vokietijai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2978-450/2011 pagal ieškovės Vokietijos Federacinės Respublikos ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl kultūros vertybių grąžinimo.

Teismas sprendė, kad bylos nagrinėjimas stabdytinas CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindu. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 1 400 000 Lt kompensacijos už jos tėvo V. S. kolekcijoje buvusio Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ nusavinimą. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama kita civilinė byla (bylos Nr. 2-2978-450/2011), kuri yra sustabdyta, pagal ieškovės Vokietijos Federacinės Respublikos ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl kultūros vertybių grąžinimo. Toje byloje VFR savo reikalavimą grąžinti paveikslus grindžia tuo, kad Antonio Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ priklauso nuosavybės teise VFR. VFR ieškinyje nurodoma, kad ginčijamas paveikslas ankščiau priklausė Berlyno rūmams. Antrojo pasaulinio karo metu, 1941–1944 metais, siekiant apsaugoti kultūros vertybes nuo bombardavimo, jis kartu su kitų muziejų fondais buvo perkeltas į Naujuosius Sansusi rūmus, esančius Vokietijoje, Potsdame, kurie 1945 metais buvo užimti Raudonosios armijos. VFR teigia, kad paveikslas buvo pagrobtas Raudonosios armijos kariškių, šiuo metu jis yra Lietuvos dailės muziejuje, todėl grąžintinas teisėtam savininkui, t. y. Vokietijai.

Teismas konstatavo, kad ieškovė prašo priteisti jai kompensaciją už tą patį paveikslą, kurį kaip savo nuosavybę nori susigrąžinti VFR. Tuo atveju, jei VFR ieškinys būtų patenkintas ir būtų nuspręsta grąžinti A. Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ Vokietijai, o šioje civilinėje byloje taip pat būtų nuspręsta ieškinį tenkinti bei priteisti ieškovei kompensaciją iš Lietuvos valstybės, susidarytų situacija, jog Lietuvos valstybė, būdama atsakovė abiejose civilinėse bylose, dėl to paties paveikslo nukentėtų du kartus – privalėtų grąžinti paveikslą VFR ir turėtų sumokėti kompensaciją ieškovei.

Teismas atmetė kaip nesusijusius su nagrinėjama byla ieškovės argumentus dėl VFR praleisto termino kreiptis į teismą dėl paveikslo grąžinimo; nurodė, kad šie klausimai bus sprendžiami civilinėje byloje Nr. 2-2978-450/2011. Toje byloje nustačius, ar tikrai ginčijamas paveikslas nuosavybės priklauso VFR, ar ši nepraleido atitinkamų terminų kreiptis dėl paveikslo grąžinimo, t. y. patvirtinus arba paneigus šias aplinkybes, atsiras pagrindas spręsti dėl ieškovės reikalavimo nagrinėjamoje byloje. Teismas padarė išvadą, kad stabdyti šios bylos nagrinėjimą yra būtina (CPK 164 straipsnio 4 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės atskirąjį skundą, 2012 m. kovo 1 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį panaikino ir išsprendė klausimą iš esmės – prašymą sustabdyti bylą atmetė.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjama civilinė byla jau buvo sustabdyta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartimi CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu; teismo nutarties dalis dėl sustabdymo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartimi, nustačius, jog tarp civilinių bylų dėl paveikslo grąžinimo VFR ir kompensacijos priteisimo A. V. K. nėra prejudicinio ryšio. Kadangi konstatuotos aplinkybės iš esmės nepasikeitė, tai pirmosios instancijos teismas negalėjo vėl sustabdyti bylos nagrinėjimo, remdamasis kitu CPK nurodytu pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. spalio 14 d. nutartyje nurodė, jog situacija, kai abi civilinės bylos būtų sustabdytos ir jose nebūtų atliekami procesiniai veiksmai, galėtų pažeisti ieškovės A. V. K. teisę į operatyvų ginčo išnagrinėjimą teisme. Civilinė byla pagal VFR ieškinį dėl kultūros vertybių grąžinimo (dabartinis civilinės bylos Nr. 2-483-450/2012), siekiant taikaus šalių ginčo išsprendimo, sustabdyta dar 2008 m. vasario 27 d. teismo nutartimi ir nėra duomenų, kad nuo to laiko iki 2011 metų pradžios būtų atlikti kokie nors veiksmai siekiant kuo skubiau taikiai išspręsti ginčą (tai, kad Kultūros ministerija, atstovaujanti VFR civilinėje byloje Nr. 2-483-450/2012, 2012 m. sausio 3 d. kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją prašydama suderinti ieškinio atsiėmimo klausimą su VFR, teisėjų kolegijos nuomone, tokio neveikimo nepateisina). Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamos bylos sustabdymas iki bus išnagrinėta sustabdyta civilinė byla Nr. 2-483-450/2012, kurioje ilgą laiką jokie veiksmai apskritai nebuvo atliekami, CPK 164 straipsnio 4 punkte nustatytu fakultatyviuoju bylos sustabdymo pagrindu negali būti pateisinamas. Be to, paaiškėjus naujų esminių aplinkybių, galėtų būti svarstomas klausimas dėl nagrinėjamos bylos proceso atnaujinimo (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Lietuvos valstybė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismo argumentas dėl civilinės bylos Nr. 2-483-450/2012 vilkinimo, kuriuo kaip pagrindiniu teismas rėmėsi spręsdamas nestabdyti nagrinėjamos civilinės bylos, nepagrįstas. Teismas nevertino kasatorės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentų ir prie jo pridėtų įrodymų – dokumentų, patvirtinančių Kultūros ministerijos atliekamus veiksmus siekiant įrodyti, kad civilinė byla Nr. 2-483-450/2012 nėra tikslingai vilkinama, 2012 m. vasario 20 d. raštu Nr. S2-462 pateiktos papildomos informacijos apie Užsienio reikalų ministerijai 2012 m. sausio 3 d. išsiųstą raštą Nr. S2-15, kuriuose rašoma apie ketinimus CPK 139 straipsnio pagrindu atsiimti ieškinį, taip pat Užsienio reikalų ministerijos 2012 m. vasario 22 d. rašto Nr. (22.3.11.2)-3-1239, kuriuo ši informavo Vilniaus apygardos teismą, pateikdama VFR verbalinę notą, įrodančią, kad byloje Nr. 2-483-450/2012 atstovaus Vokietijos fondai. Šiais duomenimis vadovaudamasis, Vilniaus apygardos teismas turi CPK 167 straipsnio pagrindu atnaujinti civilinės bylos Nr. 2-483-450/2012 nagrinėjimą.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai fizinio asmens interesams suteikė prioritetą prieš viešąjį interesą. Nesustabdžius šios bylos nagrinėjimo, byla gali būti išnagrinėta neišsiaiškinus tikrosios daikto priklausomybės, nepatikrinus, ar tikrai ieškovė, kaip savo tėvo kolekcijos paveldėtoja, yra sąžininga A. Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ įgijėja, t. y. teismas negalės visapusiškai ir teisingai išnagrinėti šią bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Nagrinėjamoje byloje teismui priėmus sprendimą priteisti iš Lietuvos valstybės kompensaciją ieškovei už neteisėtai nusavintą meno kūrinį ir tokį sprendimą įvykdžius, kyla grėsmė, kad Lietuvos valstybė turės dvigubai atlyginti už tą patį meno kūrinį – sumokėdama kompensaciją ieškovei ir grąžindama meno kūrinį VFR, jeigu civilinėje byloje Nr. 2-483-450/2012 bus nustatyta, kad kūrinys priklauso VFR.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė A. V. K. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą; nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino Užsienio reikalų ministerijos 2012 m. vasario 22 d. rašto Nr. (22.3.11.2)-3-1239. Jis nebuvo pateiktas apeliacinės instancijos teismui iki pat teismo nutarties priėmimo ir pridėtas tik prie kasatorės kasacinio skundo.

2. Kasatorės argumentas, kad Lietuvos valstybei gali tekti du kartus atlyginti už paveikslą, nepagrįstas. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad VFR praleido trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis dėl paveikslo grąžinimo, todėl civilinėje byloje Nr. 2-483-450/2012 VFR ieškinys negali būti patenkinamas.

3. Dėl teismo nutarties nestabdyti civilinės bylos negali būti duodamas kasacinis skundas (CPK 334 straipsnio 1 dalis, 341 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. A. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-191/1999), todėl ši kasacinė byla nutrauktina (CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 5 dalis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl privalomojo civilinės bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu

Pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintas privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje; negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatinėjami kitoje byloje, kurioje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Longlita“ v. UAB,,Ekorida“, bylos Nr. 3K-3-413/2008; 2012 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „KRS“ v. TŪB „Energija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-332/2012; kt.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė patikslintu ieškiniu prašo priteisti jai iš Lietuvos valstybės kompensaciją pinigais už Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“, 1951 metais nusavintą kartu su kitais jos tėvo V. S. kolekcijos kūriniais. Kitoje civilinėje byloje, nagrinėjamoje Vilniaus apygardos teisme (bylos Nr. 2-483-450/2012), Vokietijos Federacinė Respublika ieškiniu, pareikštu Lietuvos valstybei, prašo priteisti tą patį A. Campi paveikslą jos nuosavybėn, reikalavimą grįsdama tuo, kad Antrojo pasaulinio karo metais paveikslas buvo neteisėtai išvežtas iš Vokietijos ir turi būti grąžintas teisėtam savininkui, t. y. Vokietijai. Kadangi abiejose bylose sprendžiami šalių ginčai susiję su tuo pačiu paveikslu, tai turi būti išsiaiškinta, ar tarp šių bylų nėra tiesioginio teisinio ryšio.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė nereikalauja priteisti jai paveikslo natūra (visos V. S. paveikslų kolekcijos grąžinimo natūra klausimas išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 28 d. nutartimi, kurioje teisėjų kolegija konstatavo, kad paveikslai negali būti grąžinti, nes tai yra muziejinės vertybės, kurių grąžinimo natūra buvusiems savininkams galimybės įstatymuose nenustatyta), tačiau pareikštas reikalavimas priteisti už paveikslą kompensaciją reiškia būtinybę nustatyti paveikslo savininką, t. y. išsiaiškinti, ar ieškovės tėvas V. S., iš kurio paveikslas buvo konfiskuotas ir perduotas valstybės nuosavybėn, buvo teisėtas paveikslo savininkas, nes tik įrodžius asmens nuosavybės teisę į turtą jo nusavinimo momentu gali būti sprendžiamas klausimas dėl teisingo atlygio už jį priteisimo iš valstybės. Taigi viena iš nustatytinų aplinkybių byloje, kurioje prašoma priteisti kompensaciją už nusavintą turtą, yra tai, kas turto konfiskavimo metu buvo jo savininkas.

Civilinėje byloje Nr. 2-483-450/2012 pareikštas VFR ieškinys Lietuvos valstybei, grindžiamas tuo, kad A. Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvo neteisėtai išvežtas iš teisėto jos savininko – Vokietijos – teritorijos, yra vindikacinis ieškinys, t. y. reikalavimas grąžinti turtą jo savininkui iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Vokietija teigia, kad ji yra paveikslo savininkė. Akivaizdu, kad šiai bylai išnagrinėti esminę reikšmę taip pat turi faktas, kas yra teisėtas paveikslo savininkas; tai yra pagrindinė toje byloje nustatinėtina aplinkybė, esminė įstatyme nustatyta sąlyga vindikaciniam ieškiniui patenkinti.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tiek nagrinėjamoje byloje pagal ieškovės A. V. K. ieškinį Lietuvos valstybei, tiek civilinėje byloje Nr. 2-483-450/2012, kurioje ieškinį Lietuvai pareiškė VFR, pagrindinė nustatinėtina faktinė aplinkybė sutampa, t. y. teismas visų pirma turi išsiaiškinti A. Campi paveikslo nuosavybės teisės subjektą. Akivaizdu, kad ši aplinkybė įrodo dviejų bylų tiesioginį teisinį ryšį. Iš to išplaukia išvada, kad bylų nagrinėjimo procesas neturėtų vykti vienu metu, nes gali įvykti taip, kad bus priimti ir įsiteisės skirtingi teismų sprendimai dėl to paties fakto. Taigi aplinkybė, kas buvo A. Campi paveikslo savininkas, turi būti nustatyta vienoje iš bylų, o kitai bylai šis faktas turės prejudicinę (tuo atveju, jeigu pirmiau išnagrinėtoje byloje dalyvavo tie patys asmenys, CPK 182 straipsnio 2 punktas) ar kitokią įrodomąją reikšmę.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi civilinės bylos Nr. 2-483-450/2012 nagrinėjimas atnaujintas, 2012 m. balandžio 11 d. nutartimi patenkintas A. V. K. prašymas ir ji įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsakovės Lietuvos valstybės pusėje. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 11 d. nutartimi įtraukė A. V. K. į bylą trečiuoju asmeniu motyvuodamas būtent tuo, jog toje byloje bus nustatinėjamas A. Campi paveikslo savininkas, todėl priimtas teismo sprendimas gali turėti įtakos A. V. K. reikalavimams priteisti kompensaciją už šį paveikslą. Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad civilinėje byloje Nr. 2-483-450/2012, kurioje keliamas A. Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ nuosavybės teisės subjekto klausimas ir kurioje dalyvauja visi asmenys, kurių teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos teismo nustatyta aplinkybė, kas yra paveikslo savininkas, priimtu teismo sprendimu nustatyti faktai turės prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai (CPK 182 straipsnio 2 punktas), todėl šios bylos negalima nagrinėti tol, kol nebus išspręsta pirmiau nurodyta civilinė byla Nr. 2-483-450/2012, ir tai yra pagrindas sustabdyti nagrinėjamą bylą pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą. Šioje CPK normoje nurodytas bylos sustabdymo pagrindas yra privalomasis. Tai reiškia, kad teismas, konstatavęs bylas siejančio ryšio pobūdį, atitinkantį CPK 163 straipsnio 3 punkte nurodytus kriterijus, neturi diskrecijos teisės, o privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad tarp šių dviejų bylų nėra prejudicinio ryšio, kuris sudarytų pagrindą sustabdyti nagrinėjamą bylą. Ši išvada padaryta neįsigilinus į byloje pareikštų reikalavimų esmę ir neišsiaiškinus, kokios aplinkybės sudaro vienos ir kitos bylos įrodinėjimo dalyką. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad šios civilinės bylos nagrinėjimas užtruko pakankamai ilgą laiką ir kad nepagrįstas jos sustabdymas galėtų reikšti ieškovės A. V. K. teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, tačiau tokie teismo argumentai šiuo atveju neturėjo nulemti sprendimo atsisakyti stabdyti bylos nagrinėjimą. Tais atvejais, kai susiduriama su poreikiu spręsti dviejų teisinių vertybių – bylos nagrinėjimo operatyvumo ir teisingo teismo sprendimo priėmimo – pusiausvyros klausimą, prioritetas teiktinas toms procesinėms priemonėms, kurių tikslas yra pasiekti, jog byla būtų išnagrinėta tinkamai, t. y. nustatytos visos reikšmingos bylai faktinės aplinkybės ir priimtas teisingas teismo sprendimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, nacionaliniai teismai gali laukti paraleliai vykstančių teismo procesų rezultatų, ir tai gali būti laikoma procesinio veiksmingumo priemone, su sąlyga, kad toks sprendimas būtų proporcingas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žr., pvz., Herbst v. Germany, judgment of 11 January 2007, no. 20027/02, § 78; Stork v. Germany, judgment of 13 July 2006, no. 38033/02, § 44; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje „Svenska Petroleum Exploration“ AB v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bylos Nr. 3K-3-510/2008, yra pasisakiusi, kad CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu byla sustabdoma, kai sprendimas kitoje byloje turės prejudicinę arba įrodomąją reikšmę, o tai procesiniu požiūriu reiškia, kad, prieidamas prie išvados, jog bylą būtina stabdyti, teismas turi konstatuoti, jog negali išnagrinėti civilinės bylos dėl to, kad pats negali nustatyti faktų, kurie bus nustatyti kitoje byloje, ir jie sustabdomoje byloje turės prejudicinę arba įrodomąją reikšmę; dėl to pagrįstas ir teisėtas bylos sustabdymas ne tik nepažeidžia civilinio proceso tikslų ir principų bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio reikalavimų, bet ir yra vienas iš procesinių teisinių garantų, užtikrinančių tinkamą asmenų teisių bei teisėtų interesų gynybą, įstatymų taikymą, kuo greitesnį teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą bei proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos visos procesinio pobūdžio sąlygos šiai bylai sustabdyti CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir susiklosčiusią procesinę situaciją, teismo sprendimas sustabdyti šios bylos nagrinėjimą nėra neproporcinga priemonė ieškovės A. V. K. atžvilgiu. Dalyvaudama trečiuoju asmeniu civilinėje byloje Nr. 2-483-450/2012, kurios nagrinėjimas atnaujintas, A. V. K. galės tinkamai apginti savo teisėtus interesus, susijusius su toje byloje nustatinėtinomis jai reikšmingomis aplinkybėmis, įgyvendindama jai proceso įstatymo suteiktas trečiojo asmens procesines teises.

Vadovaudamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo nutartis dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo, naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą sustabdyti bylos nagrinėjimą grindė kitu įstatymo pagrindu – CPK 164 straipsnio 4 punktu, tačiau šis netikslumas nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė A. V. K. nepagrįstai nurodo, kad pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį ir 341 straipsnį apeliacinės instancijos teismo nutartis neskundžiama kasaciniu skundu. Apeliacinės instancijos teismas nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas ir kurios apskundimo galimybė numatyta CPK 165 straipsnyje. Šioje kasacinėje byloje kasacinis teismas tikrino tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, vertino teisinius argumentus, susijusius su civilinių bylų tarpusavio santykio pobūdžio nustatymu bei bylos sustabdymo pagrindo taikymo galimybe atsižvelgiant į galimą asmens teisių į tinkamą teismo procesą pažeidimą. Tokio kasacijos ribojimo ieškovės nurodytame CPK 341 straipsnyje nenustatyta.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, nes jie neturi teisinės reikšmės šioje kasacinėje byloje nagrinėjamam procesiniam klausimui spręsti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Janina Januškienė

Algis Norkūnas