Baudžiamoji byla Nr. 2K-438/2014
Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00722-2009-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.25.4.5;
2.1.7.4;
2.4.2.1 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Stungio kasacinius skundus dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. nutarties.
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu M. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant M. P. atsiprašyti nukentėjusiųjų, t. y. žuvusiojo G. Č. artimųjų, paskelbiant atsiprašymą raštu rajoninėje spaudoje per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. M. P. vieneriems metams šešiems mėnesiams paskirta baudžiamojo poveikio priemonė draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones (BK 67, 68 straipsniai).
Priteista iš M. P. nukentėjusiesiems neturtinei žalai atlyginti: A. Č. dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo 50 000 Lt, dėl sutuoktinio žūties – 100 000 Lt, E. Č. 70 000 Lt, J. Č. 30 000 Lt, J. M. Č. 30 000 Lt, N. Č. 20 000 Lt.
Nuspręsta išieškoti iš M. P. nukentėjusiesiems A. Č. 2700 Lt, E. Č. 2500 Lt advokato padėjėjo ir advokato atstovavimo išlaidų ir 579,72 Lt proceso išlaidų Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. nutartimi nuteistojo M. P. ir jo gynėjo Kęstučio Stungio apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
M. P. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – KET), dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu vienas žmogus žuvo, o kitam sunkiai sutrikdyta sveikata, t. y. 2009 m. rugsėjo 5 d., apie 12.03 val., Ukmergės rajone, pietinio privažiavimo prie Ukmergės nuo automagistralės Vilnius–Panevėžys 3,38 km, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz S 500“, pažeidė KET 133 punktą, nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į vietovės reljefą ir meteorologines sąlygas, t. y. važiavo į statų kalną ir kelio vingyje lyjant lietui nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su priešais atvažiuojančiu G. Č. vairuojamu automobiliu „Audi 80 Avant“; dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų vairuotojas G. Č. mirė, keleivei A. Č. sunkiai sutrikdyta sveikata, o iš paskos „Audi 80 Avant“ važiavęs V. K. vairuojamas automobilis „Subaru Legacy“ nuvažiavo nuo kelio ir buvo nežymiai apgadintas.
Kasaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Nuteistasis nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti, teismai netinkamai pritaikė ir aiškino baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis, 281 straipsnio 5 dalį) ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio pažeidimų, kurie suvaržė jo teisę į gynybą ir sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą; be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neišnagrinėjo jo ir jo gynėjo apeliacinių skundų esminių argumentų.
Kasatoriaus manymu, jis negalėjo būti nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, nes nenustatyta šios veikos objektyviųjų požymių. Teismai, konstatuodami KET 133 punkto pažeidimą, nemotyvavo, kuo jis pasireiškė, nenustatė nė vienos aplinkybės, sudarančios šio pažeidimo turinį. Nėra nustatyta, kad nuteistasis viršijo greitį ir kad greitis ar smarkus lietus kelio vingyje lėmė išslydimą ir eismo įvykį. Akivaizdu, kad eismo įvykis kilo ne dėl kaltinime nurodytų aplinkybių, o dėl tepalo dėmės ant kelio ir tai buvo esminė eismo įvykio priežastis. Nuteistojo įsitikinimu, teismai plečiamai aiškino KET 133 punkto nuostatas, teigdami, kad jis privalėjo numatyti kliūtį, kurios nebuvo įmanoma pamatyti. Teismai negalėjo iš kasatoriaus reikalauti neįmanomo, nes jis negalėjo nutuokti apie kelyje išpiltą tepalą, todėl tepalo dėmė negali būti traktuojama kaip iš anksto numatoma kliūtis.
Kasatorius teigia, kad jis neviršijo leistino greičio, važiavimo sąlygos ir vietovės reljefas nebuvo pavojingas, o meteorologinės sąlygos kelio ir važiavimo kokybei išskirtinai reikšmingos. Tai patvirtina byloje esantys duomenys, kurių teismai nevertino arba vertino atskirai, kasatoriaus versiją patvirtinančius įrodymus atmesdami tik dėl to, kad jie naudingi jam, kaip kaltinamajam. Taip elgdamiesi teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Specialistai ir ekspertai, nežinodami susidūrimo vietos, nenustatė greičio, dėl to pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę greičio viršijimą. Taip pat teismas pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad eismo įvykis įvyko stipriai lyjant. Kasatorius pažymi, kad iš tikrųjų eismo įvykio metu buvo debesuota, retkarčiais lynojo, tačiau įvykio metu nelijo, tai patvirtina pažymos apie meteorologines sąlygas ir liudytojų E. K., G. D., B. V. K. parodymai. Tačiau to nepaisydamas ir niekaip neargumentuodamas, nutartyje nenurodydamas, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis taisomas BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 328 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktų pagrindu, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog eismo įvykio priežastis – per didelis greitis, ir nurodė apie stiprius lietaus srautus, kurie, nuteistajam neva nepasirinkus saugaus greičio, turėjo įtakos eismo įvykiui. Taigi apeliacinės instancijos teismas nurodė aplinkybes, kurių nebuvo eismo įvykio metu, ir savo išvadas grindė vaizdo įrašu, kuris buvo darytas gerokai po įvykio. Toks teismo duomenų vertinimas prieštarauja nustatytoms įrodymų vertinimo taisyklėms.
Taip pat iš eismo įvykio apžiūros protokolo ir vaizdo įrašo matyti, kad eismo įvykio vietos reljefas buvo niekuo neišsiskiriantis – tai buvo tiesus kelias, tačiau abiejų instancijų teismai nurodo, kad kasatorius važiavo į įkalnę. Nuteistasis pažymi, kad pagal KET įkalnės žymimos įspėjamaisiais kelio ženklais (kelio ženklas 118), tačiau jokio ženklo tame kelio ruože nebuvo. Taip pat tame kelio ruože nebuvo ir kelio vingio. Taigi teismų hipotetiniai spėliojimai, siekiant pagrįsti kaltinimą, prieštarauja byloje surinktiems duomenims.
Priešingai negu teigia teismai, kelio danga nebuvo pašiurkštinta, ji buvo lygi (tai matyti iš byloje esančių nuotraukų), todėl užvažiavus ant tepalo dėmės, išsipylusios ant lygios asfalto dangos, automobilio padangų sukibimas su danga tapo nulinis. Tai patvirtina ir eismo įvykio mechanizmas – kasatorius, važiuodamas lygiu šlapiu keliu, kairiaisiais ratais užvažiavo ant tepalo dėmės ir išslydo į priešingą eismo juostą, automobilis tapo nevaldomas, ėmė suktis prieš laikrodžio rodyklę ir apsisuko 180 laipsnių kampu, tada į jo priekinį dešinį sparną atsitrenkė automobilis „Audi 80 Avant“, kuris važiavo ne tepalo dėmės ribose. Po smūgio kasatoriaus automobilis buvo nublokštas ir vėl sukdamasis ant tepalo dėmės apsisuko 360 laipsnių ir atsirado savo važiuojamoje juostoje. Kelyje neliko jokių automobilio sukimosi ir slydimo pėdsakų, o tai patvirtina, kad kelio danga nebuvo pašiurkštinta ir slidi, nes padengta tepalu.
Kasatorius pažymi, kad teismas rėmėsi ne specialisto V. Mitunevičiaus 2010 m. birželio 28 d. išvada, o Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. lapkričio 27 d. ekspertizės aktu Nr. 11-968(13), motyvuodamas tuo, jog, atliekant ekspertizę Lietuvos teismo ekspertizės centre, buvo naudojama naujesnė programinė įranga, nors bylos proceso metu specialistai ir kiti proceso dalyviai apie tai, kokia programine įranga naudojosi atlikdami tyrimus, nebuvo klausinėjami. Kasatoriaus manymu, ekspertų išvados pateiktos naudojant tą pačią metodiką, o kiek jos yra aprobuotos, nėra žinoma ir proceso metu nebuvo aiškintasi, todėl tokie teismo samprotavimai nėra pagrindas nevertinti Teismo ekspertizės centro ekspertų V. Šakėno ir V. Matusevičiaus (V. Matusevič) išvados, kurie negalėjo nustatyti kasatoriaus važiavimo greičio dėl įvairių išvadose išvardytų priežasčių.
Kasatorius nurodo, kad dėl visų pirmiau kasaciniame skunde nurodytų aplinkybių galima teigti, jog teismai nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo išaiškinimo, kad teismai privalo išnaudoti visas galimybes nustatyti objektyvią tiesą baudžiamojoje byloje ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo.
Be to, kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismui buvo bandoma daryti įtaką dėl palankaus sprendimo nukentėjusiesiems. Pasibaigus posėdžiui, kurio metu buvo perskaityta nutartis, teisėjų kolegijos pirmininkas S. Lemežis pasipiktinęs pareiškė pastabą nukentėjusiesiems dėl mėginimo paveikti teisėjų sprendimą. Teisėjas nurodė, kad tokie nukentėjusiųjų veiksmai sprendimui įtakos neturėjo, tačiau iš nutarties turinio nuteistajam panašu, kad sprendimas buvo priimtas šališkai.
Kasatoriaus teigimu, akivaizdu, kad teismai priėmė sprendimus, vadovaudamiesi proceso šalims nežinomais duomenimis, kurie nebuvo tirti proceso metu. Tai prieštarauja BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, taip pat iš esmės buvo pažeistos BPK 20 straipsnio ir 241 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias įrodymai turi būti vertinami pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.
Kasatorius pažymi, kad jo ir gynėjo apeliaciniuose skunduose buvo ginčijamos kaltinime nurodytos aplinkybės, t. y. neva padarytas pažeidimas (saugaus greičio nepasirinkimas), važiavimas į kalną, kelio vingis, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl to nepasisakė, klaidingai nurodydamas, jog apeliantai šių aplinkybių neginčijo. Taip pat šis teismas visiškai nenagrinėjo apeliacinių skundų argumentų dėl esminių BPK 44 straipsnio 5 dalies, 48 straipsnio 1 dalies 6, 9 punktų, 2 dalies 1 punkto pažeidimų, kurie suvaržė nuteistojo teisę į gynybą, neanalizavo priežastinio ryšio bei kaltės formos nustatymo, ignoravo apeliacinių skundų argumentus dėl, tikėtina, kitos nusikalstamos veikos, numatytos BK 282 straipsnio 2 dalyje, požymių buvimo, už kurią atsakyti turėtų ne kasatorius.
Kasaciniu skundu nuteistojo M. P. gynėjas advokatas K. Stungys prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Gynėjas nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2, 281, 282 straipsnius ir padarė esminių BPK 20, 241 straipsnių pažeidimų.
Pagal BK 2 straipsnio 1 dalies prasmę M. P. gali būti nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį tik tuo atveju, jeigu jis pažeidė KET ir dėl to kilo atitinkami padariniai. Objektyvių duomenų visuma patvirtina, kad eismo įvykis ir jo padariniai kilo ne dėl M. P. įvykdyto KET 133 punkto pažeidimo (greičio), o dėl avarinės situacijos kelyje, kurią lėmė M. P. nematoma ant šlapio asfalto eismo įvykio vietoje esanti 55,7 m ilgio ir pločio per visą asfaltą tepalo dėmė. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas ir KET nereglamentuoja vairuotojo veiksmų esant avarinei situacijai kelyje, todėl BK 281 straipsnio 5 dalyje nenumatyta vairuotojams atsakomybė, jeigu avarinė situacija ir jos padariniai atsirado ne dėl vairuotojo kaltės. Esant tokioms aplinkybėms M. P. atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 5 dalį negalima. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose (Kuolelis, Bartoševičius and Burokevičius v. Lilhuaniu, no. 74357/01, 26764/02 and 27434/02 judgment of 19 February 2008) pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnis turėtų būti aiškinamas ir taikomas taip, jog būtų užtikrinta veiksminga apsauga nuo savavališko baudžiamojo persekiojimo, nuteisimo ir nubaudimo, tai reiškia, kad tik įstatymas gali apibrėžti nusikalstamą veiką ir nustatyti bausmę ir kad baudžiamasis įstatymas negali būti aiškinamas plečiamai ir taikomas kaltinamojo nenaudai. Šis EŽTT aiškinimas, gynėjo teigimu, nagrinėjamu atveju yra svarbus, nes M. P. suteikia teisę žinoti, o teismams pareigą teisingai išaiškinti, kokie veiksmai ar neveikimas sukelia jo baudžiamąją atsakomybę.
Gynėjas nurodo, kad, M. P. aiškinimu, ant asfalto buvusi dėmė jam buvo nematoma, todėl negalėjo jos apvažiuoti arba laiku sustabdyti savo automobilio. Tai, kad eismo įvykis kilo dėl tepalo dėmės kelyje, patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotas eismo įvykis ant tepalo dėmės, esančios per visą kelio plotį, taip pat visų eismo įvykio dalyvių parodymai, pagal kuriuos tepalo dėmės jie nematė, automobilis „Mercedes Benz S 500“ išslydo. Be to, kasatoriaus įsitikinimu, tai patvirtina ir visose eismo įvykio ekspertinių tyrimų išvadose nustatytas eismo įvykio mechanizmas.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tepalo dėmė neturėjo reikšmės eismo įvykio kilimui, grindžiama ekspertizės akto Nr. 11-968(13) duomenimis, kurie gauti pažeidžiant BPK 84 straipsnio 1 dalyje, 87 straipsnio 1 dalyje ir 88 straipsnyje nustatytus reikalavimus, dėl to BPK 20 straipsnio prasme negali būti pripažinti įrodymais byloje. Ekspertai neteisėtai revizavo apeliacinės instancijos teismo nutartį atlikti kompleksinę vaizdų eismo įvykio ekspertizę ir atliko atskiras ekspertizes. Ekspertai V. Leipus ir H. Vaitiekūnas, pažeisdami savo dalykinę eismo įvykių tyrimų kompetenciją, veikė kaip vaizdų ekspertai – tyrė byloje esančius vaizdo įrašus ir nustatė, kad asfalto danga eismo įvykio vietos ruože buvo pašiurkštinta skaldos sluoksniu, nors nuotraukose akivaizdžiai matyti šiurkšti asfalto danga be jokio skaldos sluoksnio. Be to, šie ekspertai iš vaizdo medžiagos pagal stiklo šukes, esančias griovyje 4,5 m atstumu prieš automobilį „Audi 80 Avant“, neidentifikavę, kuriam iš trijų automobilių jos priklauso, nustatė susidūrimo vietą ir tai, kad pagal automobilių „Mercedes Benz S 500“ ir „Audi 80 Avant“ pirminio kontakto mechanizmą, kai „Audi 80 Avant“ trenkėsi į „Mercedes Benz S 500“ dešinį šoną, šukės neskraidė, o pabiro vietoje atsiskyrus automobiliams. Šio vaizdų tyrimo metu taip pat buvo nustatyti vandens srautai su vaivorykštiniais atspindžiais dėl išsiliejusių tepalų, nors kaltinime nurodytos aplinkybes – stiprus lietus ir srautai – pirmosios instancijos teisme buvo pašalintos. Tai, kasatoriaus manymu, vaizdų eksperto K. Graželio kompetencija. Eismo įvykio ekspertai neatliko jokių specialių tyrimų ir ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nepateikė jokių tyrimo duomenų savo išvadoms pagrįsti. Kasatoriui neaišku, kada buvo padaryti mėgėjiški korespondento vaizdo įrašai, ar iki šukių ir tepalų nuplovimo nuo kelio, ar nuplovimo metu, ar po jo. Kokius vaizdo įrašus ekspertai peržiūrėjo, ekspertizės akte nenurodyta. Be to, eismo įvykio ekspertai revizavo universalius, ekspertinėje praktikoje naudojamus duomenis ir be jokio tyrimo prielaidomis nustatė, kad ratų ir kelio sukibimas eismo įvykio vietoje buvo 0,45-0,75, tačiau tai viršija net ratų sukibimą (0,75) važiuojant sausu asfaltu; tyrimams ekspertai naudojo sukibimą 0,6, kuris būna važiuojant sausu asfaltu.
Kasatoriaus įsitikinimu, ekspertų išvados nepriimtinos ne tik dėl nekompetencijos, savivalės atliekant ekspertinius tyrimus ir surašant ekspertizės aktą, bet ir dėl to, kad jos grindžiamos ne duomenimis apie tepalo ir vandens faktinę padėtį kelyje, buvusią eismo įvykio metu 12.03 val., o duomenimis, gautais įvykio vietos apžiūros metu, kuri buvo atlikta praėjus dviem valandoms po įvykio. Gynėjo teigimu, praėjus dviem valandoms galėjo pasikeisti tepalo sluoksnis, o dėl lietaus – susiformuoti vandens srautai. Esant tokioms aplinkybėms, ekspertų išvados vertintinos, kaip žinomai klaidingos.
Gynėjas pažymi, kad jeigu ant asfalto dangos būtų skaldelė, kaip nurodo ekspertai, tai 2 tonų svorio nuteistojo automobilis, slysdamas šonu ir apsisukdamas kelyje 360 laipsniais, paliktų slydimo ar bent skaldos nubraukimo nuo kelio dangos pėdsakus, tačiau tokių pėdsakų neužfiksuota. Pagal tepalo dėmių ir automobilių išsidėstymą po eismo įvykio galima spręsti, kad po jų susidūrimo iki išslydimo į šalikeles jie kelyje buvo labai trumpą laiką (apie sekundę), todėl iš jų daug tepalo ištekėti ant kelio negalėjo. Iš įvykio vietos apžiūros schemos matyti, kad dėmės, pažymėtos pozicijose Nr. 8 ir 10, susiformavo iki eismo įvykio, iš kurių tepalas tekėjo žemyn eismo įvykio vietos link, kur susiformavo 55,7 m ilgio ir pločio per visą asfaltą tepalo dėmė, pažymėta schemoje pozicijoje Nr. 7. Pastaroji dėmė susiformavo iki eismo įvykio, o ne išsiliejus tepalui iš automobilio „Mercedes Benz S 500“.
Taigi M. P. veiksmuose nėra kaltės, nes eismo įvykis kilo ne dėl KET pažeidimo. Automobilis važiavo stabiliai, nebuvo jokių požymių apie pavojingą situaciją kelyje, įpareigojančią M. P. mažinti greitį ar sustoti, t. y. vykdyti KET 133 punkto reikalavimus. Pasak gynėjo, svarbu išsiaiškinti, ar pavojingos eismo saugumui situacijos kilimo momentu (nuo automobilio slydimo, sukimosi pradžios) iki susidūrimo su kita transporto priemone, iš M. P. galima buvo reikalauti stabdymu ar manevru išvengti eismo įvykio ir jo padarinių, t. y. įvykdyti KET 134 punkto reikalavimus. M. P. aiškinimas, kad tepalo dėmė kelyje iš jo automobilio salono nebuvo matoma ir ji nebuvo pažymėta kelio ženklu 119 (slidus kelias), lieka nepaneigtas.
Kasatoriaus įsitikinimu, jeigu automobilio „Mercedes Benz S 500“ šoninio slydimo, sukimosi pradžią laikyti pavojingos eismui situacijos kilimo momentu, kuriam esant M. P. turėjo vykdyti KET 134 punkto reikalavimus, tai jis galėjo būti apkaltintas šio KET punkto pažeidimu tik nustačius, kad nuo automobilio slydimo, sukimosi pradžios iki kontakto su automobiliu „Audi 80 Avant“ buvo pakankamai laiko ir kelio stabdymu, manevru išvengti eismo įvykio ir jo padarinių. Ekspertai V. Leipus ir H. Vaitiekūnas ekspertizės akte Nr. 11-968(13), kurio išvadomis grindžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis, neatsakė į teismo pateiktą klausimą, ar M. P., praradus automobiliui važiavimo stabilumą, turėjo techninę galimybę stabdymu ar manevru išvengti kliudymo, tik pateikė jokiais tyrimais nepagrįstus, abstrakčius samprotavimus apie vairuotojo pareigą neviršyti leistino greičio, o prireikus mažinti jį, ir išvadą, kad jei M. P. būtų įvykdęs tuos neapibrėžtus, nekonkrečius, nesusijusius su eismo įvykio situacija reikalavimus, tai eismo įvykis nebūtų kilęs. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas pateikė, siekdamas patikrinti V. Mitunevičiaus specialisto išvadą MV 2010-09, pagal kurią slydimas išsivystė labai greitai (maždaug per dvi sekundes) ir nei stabdant, nei manevruojant nebuvo galima suvaldyti automobilio. V. Mitunevičiaus išvada ir M. P. aiškinimas apie nevaldomą automobilį ekspertizės aktu nepaneigti. M. P. nuosekliai aiškino, kad jo vairuojamas automobilis ne išvažiavo, o, užvažiavęs ant kelyje esančios nematomos tepalo dėmės, tapo nevaldomas ir išslydo į priešpriešinę eismo juostą, kur įvyko eismo įvykis. Visi ekspertiniai tyrimai ir eismo įvykyje dalyvavę liudytojai tai patvirtina.
Teismų išvada, kad automobilis „Mercedes Benz S 500“ ne išslydo į priešingos krypties eismo juostą, o išvažiavo, ir kad automobilio išvažiavimą lėmė KET 133 punkto pažeidimas (netinkamai pasirinktas greitis važiuojant į kalną, kelio posūkyje ir lyjant lietui) prieštarauja bylos duomenų visumai. Pagal gynybos surinktus ir teismams pateiktus rašytinius duomenis, įkalnės, kelio vingio ir lietaus, lėmusių išslydimą į priešingą kelio pusę, nebuvo, tačiau teismai tai ignoravo, kaip ir eismo įvykį lėmusią eismo įvykio vietoje buvusią 55,7 m ilgio per visą kelio plotį tepalo dėmę. Pirmosios instancijos teismas kaltinime nurodytą aplinkybę – stiprų lietų pašalino, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas pažymų, patvirtinančių, kad eismo įvykio metu nelijo, padarė priešingai. Teismai be jokių paaiškinimų ignoravo duomenis, kad kelio posūkio, lėmusio automobilio slydimą, nėra. Pagal esančio posūkio spindulį slydimas galėjo išsivystyti viršijus 250 km/h greitį, be to, kelyje posūkis pagal „Mercedes Benz S 500“ važiavimo kryptį yra į kairę, todėl jei šis automobilis viršytų greitį ir prarastų ratų sukibimą su keliu, tai jis, veikiamas išcentrinės jėgos, turėtų išslysti nuo kelio į dešinę, o ne į kairę, kaip eismo įvykyje. Tai patvirtina, kad eismo įvykį lėmė ne teismų įvardytas greitis, lietus, įkalnė, kelio vingis, o tepalo dėmė, ant kurios užvažiavęs automobilis išslydo sukdamasis į kairę kelio pusę.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų, pavyzdžiui, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-537/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-537/2009">2K-537/2009</a>), kad ant važiuojamosios kelio dalies gali gulėti pėsčiasis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-169/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-169/2010">2K-169/2010</a>) arba kad kelio važiuojamąja dalimi eis atšvaito nesegintis ir šviečiančio žibinto tamsiu paros metu nesinešantis pėsčiasis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-384/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-384/2013">2K-384/2013</a>). Taigi iš M. P. negalima reikalauti, to, kas neįmanoma, ir bausti už tai, kas šioje eismo situacijoje nepriklausė nei nuo jo valios, nei nuo veiksmų. Pagal bylos duomenis, M. P. veiksmuose nėra nei aplaidumo, nei pasitikėjimo, patvirtinančio KET 133 punkto pažeidimą, lėmusį eismo įvykį.
Pirmosios instancijos teismas, laikydamas, kad automobilio „Mercedes Benz S 500“ tikslus greitis nenustatytas ir neįrodytas, padarė išvadą, jog M. P. greičio neviršijo, ir šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino, taip pat teismas pašalino aplinkybę, jog stipriai lijo. Tačiau, nepaisant to, M. P. buvo nuteistas už tai, kad nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į vietovės reljefą ir meteorologines sąlygas, t. y. kad važiavo į statų kalną, kelio vingyje lyjant lietui nesuvaldė automobilio ir išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Teismas konstatavo KET 133 punkto pažeidimą, keisdamas jame nustatytą reikalavimą važiuoti neviršijant leistino greičio, nauja KET ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nesančia sąvoka „nepasirinko saugaus greičio“. Teismai nuteisė M. P. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį vartodami „saugaus greičio“ sąvoką, tiesiogiai siedami ją su eismo įvykio padariniais. Toks nuteisimas neteisingas. Sąvokos „saugus greitis“ tiesioginis siejimas su eismo įvykio padariniais yra išankstinis vairuotojo apkaltinimas be jokio tyrimo. KET ir BK nėra įpareigojimo vairuotoją pasirinkti saugų greitį – taigi nėra įstatymo, nėra bausmės. Teismai, grįsdami M. P. kaltę „saugaus greičio“ sąvoka ir siedami ją su eismo įvykio padariniais, pažeidė nekaltumo prezumpciją, nes nuteisė M. P. už važiavimą bet kokiu greičiu, be jokio kaltės tyrimo ir tikrųjų eismo įvykio aplinkybių nustatymo. Pagal tokią abiejų instancijų teismų logiką turėjo būti pripažintas kaltu ir žuvęs automobilio „Audi 80 Avant“ vairuotojas G. Č., juolab kad jis turėjo didesnes galimybes įvykdyti KET 134 punkto reikalavimus laiku stabdyti ar manevruoti ir taip išvengti kontakto su automobiliu „Mercedes Benz S 500“, negu automobilio vairuotoja G. D.. G. D., važiavusi priekyje G. Č., pastebėjusi pavojingą eismui situaciją kelyje dėl slystančio jos link automobilio „Mercedes Benz S 500“, išvengė susidūrimo pasukusi savo automobilį į kelkraštį. Taigi G. Č. turėjo didesnes nei G. D. galimybes įvykdyti KET 134 punkto reikalavimą ir išvengti eismo įvykio, nes, važiuodamas G. D. iš paskos, buvo toliau nuo slystančio į jo judėjimo juostą automobilio „Mercedes Benz S 500“ ir turėjo daugiau laiko pastebėti pavojų ir laiku stabdyti automobilį ar manevruoti ir taip išvengti eismo įvykio. Teismai netyrė duomenų visumos, patvirtinančios, kad G. Č. pažeidė KET 134 punkto reikalavimus ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnyje. Ekspertai, pateikdami išvadas, kad G. Č. negalėjo išvengti susidūrimo su automobiliu „Mercedes Benz S 500“, nesiaiškino, ar, kilus pavojui eismo saugumui, jis turėjo galimybę stabdydamas ar manevruodamas išvengti eismo įvykio, kaip to reikalaujama KET 134 punkte, nenustatinėjo, kur buvo G. D., G. Č. ir M. P. vairuojami automobiliai kelio ilgio, pločio ir vienas kito atžvilgiu tuo momentu, kai M. P. vairuojamas automobilis ėmė slysti, suktis, nevertino atstumų, automobilių važiavimo greičio bei jų manevravimo ir stabdymo galimybių, G. Č. susidūrimo neišvengiamumą nustatė modeliavimo metodu. Kasatorius pažymi, kad visose ekspertizėse naudojant modeliavimo programas gauti prieštaringi rezultatai šiuo ir kitais klausimais, pavyzdžiui, visais atvejais M. P. važiavimo greitis buvo nustatytas skirtingai (82, 98, 126 km/h), o ekspertai V. Šakėnas ir V. Matusevičius apskritai pareiškė, kad nėra duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokiu greičiu važiavo M. P.. Apeliacinės instancijos teismas selektyviai parinko kaltinantį M. P. važiavimo greitį. Greičių skirtumai rodo, kad modeliavimo metodas, atliekant ekspertizę, nėra objektyvių duomenų šaltinis ir jo rezultatai priklauso nuo eksperto, todėl, gynėjo manymu, tokiu būdu gauti rezultatai ne tik dėl greičio, bet ir kitais klausimais yra nepatikimi ir negali būti vertinami kaip įrodymai BPK 20 straipsnio prasme. Taigi baudžiamasis įstatymas – BK 281 straipsnio 5 dalis – M. P. pritaikytas nepagrįstai ir aiškintas neteisėtai išplėstai.
Kasatorius nurodo, kad BK 282 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris nevairuodamas transporto priemonės pažeidė transporto eismo tvarkos ar saugumo taisykles, jeigu dėl to žuvo žmogus arba buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. Nagrinėjamu atveju šios nusikalstamos veikos subjektai – asmenys, atsakingi už kelių priežiūrą, privalėję nuvalyti ant kelio išpiltą tepalą, bet to nepadarę, nes dėl tepalo neišvalymo kilo grėsmė eismo saugumui, dėl to vienas žmogus žuvo, o kitam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Būtent tarp tepalo neišvalymo, eismo įvykio ir negrįžtamų padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose buvo ignoruojami prašymai išsiaiškinti, kas išpylė tepalą ir kas atsakingi už kelio priežiūrą. Tai iš esmės lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.
Teismai nevertino Ukmergės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2010 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (25)3-73 (1.89-25) apie tai, kad gaisrininkai valė tepalo dėmes, taip pat 2009 m. spalio 1 d. ir 2010 m. balandžio 19 d. pažymų apie meteorologines sąlygas, iš kurių matyti, jog lietaus srautų, kaip teigia apeliacinės instancijos teismas, nebuvo. Teismai nevertino ir eismo įvykio mechanizmo, kaip objektyviausio įrodymo, leidžiančio teigti, kad šio eismo įvykio priežastis buvo būtent išlietas tepalas ant kelio, dėl kurio nuteistojo vairuojamo automobilio padangų sukibimas su kelio danga tapo nulinis. Taigi teismai neanalizavo ir nesiekė atskleisti objektyvios eismo įvykio eigos, vertino įrodymus padrikai, nesiedami jų į logišką vientisą grandinę.
Be to, abiejų instancijų teismai nesilaikė nuosprendžio bei nutarties surašymui keliamų reikalavimų. Teismų sprendimų aprašomosios dalys prieštarauja rezoliucinėms. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išvardijo byloje esančius duomenis, tarp kurių buvo pateikti ir gynybos, tačiau pastarųjų neanalizavo bylos įrodymų visumos kontekste, taip pat kategoriškai paneigė V. Mitunevičiaus išvadą, kad išsipylę naftos produktai kelio važiuojamojoje dalyje galėjo būti vienintelė šio eismo įvykio priežastis, motyvuodami tuo, jog ši išvada paneigta ekspertizės aktu Nr. 11-2298(10), pagal kurį bylos medžiagoje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, ar naftos produktai, tekėdami kartu su lietaus vandeniu, turėjo neigiamos įtakos automobilių ratų sukibimui su kelio danga. Gynėjo manymu, ekspertai neišsamiai atliko tyrimą, nes įvykio vietos apžiūros protokole yra nurodytos tepalo dėmės, o to, kad užvažiavus ant jų prarandamas ratų sukibimas, neneigė nė vienas specialistas. Kasatoriui neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad neįrodyta, jog M. P. viršijo greitį ir važiavo stipriai 1yjant, nuteisė jį už tą patį neva padarytą pažeidimą – nesilaikymą saugaus greičio atitinkamomis sąlygomis, kurios eismo įvykio metu nebuvo niekuo ypatingos. Be to, teismas neanalizavo BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, tai suvaržė M. P. teisę žinoti, už kokius veiksmus jis yra nuteistas.
Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje pakeitė skundžiamame nuosprendyje konstatuotas įvykio aplinkybes dėl greičio viršijimo ir lietaus aplinkybių, tačiau rezoliucinėje dalyje apie kaltinimo keitimą nenurodė. Taip buvo pažeistas BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimas iš pradžių pateikti rašytinį prašymą dėl kaltinimo aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis, o vėliau apie tai informuoti ir kaltinamąjį. Išplėsdamas kaltinimą teismas suvaržė kaltinamojo teisę į gynybą ir pasunkino jo teisinę padėtį.
Be to, apeliacinės instancijos teismas specialistų bei ekspertų išvadas nepagrįstai vertino pagal programų, kuriomis atlikti tyrimai, naujumą. Kasatoriaus manymu, specialistai ir ekspertai atliko tyrimus su ta pačia programa, o ar jos aprobuotos – nežinoma, todėl teismas šiuo motyvu negalėjo atmesti V. Mitunevičiaus išvados. Šios instancijos teismas taip pat pateikė tikrovės neatitinkančius teiginius, kad apeliaciniame skunde neginčijama, jog buvo važiuojama į kalną, kelio vingiu. Iš tikrųjų priešingai – apeliaciniame skunde apie tai buvo pasisakyta, tačiau teismas šiuos argumentus ignoravo.
Taip pat gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, kaip vienu iš pagrindinių įrodymu rėmėsi vaizdo įrašu, padarytu praėjus dviem valandoms po eismo įvykio. Vadinasi, teismas vertino ne sąlygas, lėmusiais eismo įvykį, o sąlygas po eismo įvykio apžiūrint įvykio vietą. Todėl šie duomenys neatitinka eismo įvykio metu buvusios situacijos. Teismo argumentai, kad neva eismo įvykio metu tekėjo vandens srovės, yra nepagrįsti, nes kiti objektyvūs duomenys (pažymos apie meteorologines sąlygas ir liudytojų E. K., G. D., B. V. K. parodymai) tai paneigia. Tais pačiais po įvykio darytais vaizdo įrašais teismas vadovavosi spręsdamas ir apie tepalo dėmės reikšmę įvykiui, t. y. nurodė, kad iš eismo įvykio apžiūros metu daryto vaizdo įrašo matyti, jog niekas iš važinėjančių ir vaikščiojančių keliu neslydinėjo. Kasatorius pažymi, kad tepalai po eismo įvykio buvo nuplauti gaisrininkų (tai patvirtina pažyma), todėl teismo argumentas, jog nėra duomenų, kad gelbėtojai, šalindami eismo įvykio padarinius eismo įvykio vietoje, būtų rinkę išsiliejusius naftos produktus, nepaneigia, kad tepalo dėmė buvo eismo įvykio priežastis.
Teismas palaikydamas kaltinimo poziciją neteisingai nurodė, kad kelio ruože, kur įvykio įvyko eismo įvykis, kelio danga buvo pašiurkštinta skaldos sluoksniu. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad asfaltas yra lygus, o ant jo patekus tepalui, danga pasidaro tokia slidi, jog padangų sukibimas su paviršiumi tampa nulinis. Taigi apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta remiantis hipotetiniais spėliojimais, o ne vadovaujantis byloje pateiktais duomenimis.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus dėl esminių BPK pažeidimų ir dėl, tikėtina, kitos nusikalstamos veikos, numatytos BK 282 straipsnio 2 dalyje, buvimo. Nurodyti BPK pažeidimai suvaržė nuteistojo M. P. teises į gynybą ir teisingą bylos išnagrinėjimą.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo nuteistojo ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.
Prokurorė nurodo, kad nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniai skundai nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta BPK pažeidimų. Priešingai, teismai išnagrinėjo bylą laikydamiesi BPK reikalavimų, jų sprendimai pagrįsti teisminio nagrinėjimo metu išsamiai ištirtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas pagal pateiktus skundus patikrino bylą, nutartyje labai išsamiai ir argumentuotai aptarė kiekvieną apeliaciniuose skunduose nurodytą aplinkybę, pagrindė, kodėl ir kuriais bylos duomenimis remiasi savo sprendime. Šios instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl atmeta apeliacinių skundų argumentus, kad pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti buvo ant kelio išlietas tepalas. Pasisakydamas dėl šio argumento, teismas nurodė ne tik byloje nustatytas eismo įvykio kilimo priežastis ir sąlygas, bet ir 2013 m. lapkričio 27 d. ekspertizės aktą Nr. 11-968(13), kuriame konstatuota, kad, sumodeliavus automobilio „Mercedes Benz S 500“ šoninį slydimą, matyti, jog automobilis į šoninį slydimą turi pereiti dar gerokai iki pažymėtų tepalo žymių zonos ribos, todėl teigti, kad tepalo išsiliejimas važiuojamojoje kelio dalyje turėjo įtakos automobilio „Mercedes Benz S 500“ skersinio stabilumo kelyje praradimui, nėra pagrindo; eismo įvykio vietos apžiūros metu žemyn į nuokalnę jokių tepalo žymių be jau pažymėtųjų, neužfiksuota. Apeliacinės instancijos teismas ne tik pagrįstai ir motyvuotai atmetė „tepalo dėmės“ argumentą, bet pagrindė KET 133 punkto pažeidimo padarymą ir priežastinio ryšio buvimą tarp pažeidimo ir kilusių padarinių, nurodydamas, kad minėtos abi skersinio stabilumo kelyje praradimo priežastys – nepriimtinai staigus vairo pasukimas automobilį vairuojant gerokai didesniu negu leistina greičiu ir didesniu negu leistinas greičiu automobilio įvažiavimas į kelio ruožą, kuriame dėl lietaus į nuokalnę provėžomis tekant dideliam vandens srautui susidarė sąlygos, dėl kurių priekiniai automobilio „Mercedes Benz S 500“ ratai ėmė akvaplanuoti vandens srauto paviršiumi ir visiškai prarado sukibimą su kelio danga; toks saugaus greičio nepasirinkimas, neatsižvelgimas į vietovės reljefą ir meteorologines sąlygas (važiavimas į statų kalną bei kelio vingyje, lyjant lietui) lėmė automobilio nesuvaldymą, išvažiavimą į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrimą su priešais atvažiuojančiu automobiliu „Audi 80 Avant“, susidūrimo metu G. Č. žuvo, o A. Č. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Tai atitinka nusikalstamus veiksmus, už kuriuos M. P. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį.
Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, atliko įrodymų tyrimą ir dar kartą įvertino įrodymus, nutartyje išdėstė įrodymus bei motyvus, paaiškinančius ir pagrindžiančius teismo sprendimą nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti. Apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis teisėta ir pagrįsta, byla išnagrinėta laikantis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų.
Atsiliepimu nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai A. Č., E. Č., J. Č., J. M. Č., N. Č. prašo nuteistojo ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.
Abiejų instancijų teismų sprendimai teisėti ir pagrįsti. Kasacinių skundų argumentai paneigti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktu ir specialisto išvada, kur teigiama, kad naftos produktai, tekėdami kartu su lietaus vandeniu, neturėjo neigiamos įtakos automobilio ratų sukibimui su kelio danga, tepalas eismo įvykio vietoje neturėjo įtakos eismo įvykiui kilti, nes automobilis šonu pradėjo slysti dar gerokai iki pažymėtų tepalo žymių zonos ribos. Tai, kad ekspertai pateikė nuteistajam nepalankias išvadas, nėra pagrindas naikinti teismų priimtus procesinius sprendimus, o kaltais dėl šio eismo įvykio kilimo pripažinti asmenis, atsakingus už kelio priežiūrą.
Nuteistojo M. P. ir jo gynėjo advokato K. Stungio kasaciniai skundai atmestini.
Dėl kasacinių skundų nagrinėjimo tvarkos ir nenagrinėtinų argumentų
Paduotus kasacinius skundus nuteistasis ir jo gynėjas grindžia iš dalies sutampančiais, iš dalies skirtingais argumentais. Visi kasatorių argumentai šioje nutartyje aptariami kartu.
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui (plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85/2011">2K-7-85/2011</a>, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-150/2014 ir kt.).
Taigi kasacinių skundų teiginiai, nors į ir su nuorodomis į atskirus baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimus, tačiau kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskiras aplinkybes, įrodymus, jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl apkaltinamojo nuosprendžio ir nutarties išvadų atitikties bylos aplinkybėms, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kolegija tokius abiejų skundų teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo
BK 281 straipsnio 5 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Kvalifikuojant veiką pagal šio straipsnio 5 dalį ar kitas dalis, būtina nustatyti, kokius KET (ar kito teisės akto) punktus (ar dalis) kaltininkas pažeidė.
Nagrinėjamoje byloje apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti KET 133 punkto reikalavimai, kuriuos pažeidė nuteistasis M. P. pietiniame privažiavime prie Ukmergės vairuodamas automobilį „Mercedes Benz S 500“, ir išdėstytos įrodytomis pripažintos bylos aplinkybės bei įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl šio KET punkto pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė KET 133 punkte numatytų pažeidimų apimtį, nurodydamas, kad neįrodyta, jog M. P. viršijo leistiną greitį, kad eismo įvykio metu lijo stiprus lietus, tačiau patvirtindamas, kad nuteistasis, nepasirinkęs saugaus greičio, važiavo į statų kalną ir kelio vingyje lyjant lietui nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su priešais atvažiuojančiu G. Č. vairuojamu automobiliu „Audi 80 Avant“. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą, nurodė, kad M. P. vairuojamo automobilio stabilumo kelyje praradimo priežastis ir neteisėtas išvažiavimas į priešingą eismo juostą sukeltas dėl to, jog automobilis „Mercedes Benz S 500“ buvo vairuojamas dideliu greičiu, t. y. valdomas nepasirinkus saugaus greičio, neatsižvelgus į vietovės reljefą ir meteorologines sąlygas.
Minėta, kad BK 281 straipsnio dispozicija yra blanketinė norma, nukreipianti į kitus teisės aktus, todėl ją taikant būtina nurodyti konkrečius teisės aktų reikalavimus, kuriuos kaltininkas pažeidė. Abiejų grandžių teismų sprendimuose aiškiai nurodyta, kokie KET 133 punkto reikalavimai pažeisti. Taigi nėra pagrindo kasacinių skundų teiginiams, kad nenustatyta nė vienos aplinkybės, sudarančios šiame KET punkte numatyto pažeidimo turinį, kad teismai plečiamai aiškino KET 133 punkto nuostatas, kad M. P. kaltinime panaudota teisės aktų nenumatyta sąvoka „nepasirinko saugaus greičio“. Vairuotojo pareigos vairuoti saugiai, laikytis atsargumo priemonių kitų eismo dalyvių atžvilgiu įtvirtintos Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, KET. Vertinimas, ar vairuotojas pasirinko saugų greitį, yra tinkamas apibūdinti ir įvertinti vairuotojo pasirinktą tinkamą važiavimo greitį, esant sudėtingam vietovės reljefui, sunkioms meteorologinėms sąlygoms, sprendžiant, ar nėra pažeistos KET 133 punkte nustatytos taisyklės. Netgi nuteistojo gynėjo skunde nurodytoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-384/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-384/2013">2K-384/2013</a> pažymėta, jog „nekelia abejonių, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę“.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi išaiškinimais, pateiktais kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-539/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-539/2010">2K-539/2010</a>, kurioje faktinė ir teisinė situacija artima nagrinėjamai bylai. Šioje nutartyje nurodyta, kad pagal KET 133 punkte suformuotos vairuotojo elgesio taisyklės prasmę svarbu yra tai, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo sudėtingomis kelio ir meteorologinėmis sąlygomis pasirinktų tokį greitį, kuris leistų saugiai valdyti transporto priemonę ir nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams. KET 133 punkte esančios taisyklės ir su ja sistemiškai susijusių kitų KET nuostatų aiškinimas niekaip neleidžia daryti išvados, kad transporto priemonės vairuotojui, važiuojančiam leistinu greičiu, nekyla jokios papildomos pareigos, atsižvelgiant į KET 133 punkte nurodytas vairavimo sąlygas, sulėtinti greitį, pasirinkti ne bet kokį leistiną, o tik atitinkantį eismo sąlygas (saugų) važiavimo greitį.
Kasacinių skundų argumentai dėl netinkamo priežastinio ryšio nustatymo, nuorodos, kad eismo įvykis ir jo padariniai kilo ne dėl M. P. padaryto KET pažeidimo, o dėl avarinės situacijos kelyje, kurią lėmė „Mercedes Benz S 500“ vairuotojui nematoma, eismo įvykio vietoje ant šlapio asfalto esanti tepalo dėmė, buvo abiejų teismų nagrinėjimo objektas. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nagrinėjamos faktinės eismo įvykio aplinkybės, nustatinėjama loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką šis teismas, nagrinėdamas teisės taikymo aspektu su eismo įvykiais susijusias baudžiamąsias bylas, tikrina, ar teismo išvados dėl priežastinio ryšio pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ar jos tinkamai motyvuotos ir pagrįstos visų eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų analize (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-38/2008">2K-38/2008</a>, 2K-410/2008, 2K-158/2009, 2K-179/2009, 2K-468/2009, 2K-388/2014).
Iš abiejų grandžių teismų sprendimų turinio nagrinėjamoje byloje matyti, kad teismai apie priežastinį ryšį sprendė, atsižvelgdami ne tik į nuteistojo automobilio valdymo aplinkybes, jo padaryto KET 133 punkto pažeidimų pobūdį, bet įvertindami ir kitų vairuotojų veiksmus, kuriais KET reikalavimai nebuvo pažeisti. Teismai taip pat daug dėmesio skyrė vertindami bylos duomenis apie konkrečias eismo sąlygas, kelio ruožo pietiniame privažiavime prie Ukmergės važiuojant nuo automagistralės Vilnius–Panevėžys 3,38 km ypatumus. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas įvykio vietos apžiūros rezultatus apie trijų tepalo žymių nustatymo vietas, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo V. K., liudytojų E. K., G. D. parodymus, kitą bylos medžiagą, išdėstė aiškius argumentus, kodėl tepalo žymės negalėjo būti nuteistojo automobilio paslydimo ir neteisėto išvažiavimo į priešpriešinio eismo juostą priežastis. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo gynėjo skundo argumentus patikrinęs bylos aplinkybių pagrįstumą, įvertinęs naujus įrodymus, remdamasis 2013 m. lapkričio 27 d. eismo įvykio ekspertizės akto Nr. 11-968(13) išvadomis, kad nuteistojo vairuojamas automobilis į šoninį slydimą turi pereiti dar gerokai iki pažymėtų tepalo žymių zonos ribos, pagrįstai patvirtino nuosprendyje nustatytas eismo įvykio sukėlimo ir jo metu sukeltų padarinių priežastis. Iš šio teismo nutarties argumentų aiškiai išplaukia, kad būtent nuteistojo prieštaraujantis KET elgesys – nesaugus, netinkamas automobilio valdymas, buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo ir G. Č. mirties bei A. Č. sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Taigi nėra pagrindo kasatorių teiginiams, kad teismų išvados dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo padaryto KET pažeidimo ir šiuo pažeidimu sukeltų padarinių nėra analizuotos, jos nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ar nemotyvuotos.
Nėra pagrindo ir kasatorių teiginiams, kad teismai pažeidė BK bendrosios dalies nuostatas, nekaltumo prezumpciją, nes nuteisė M. P.; be jokio kaltės tyrimo nuteistasis nubaustas už tai, kas teismų nustatytoje eismo situacijoje nepriklausė nei nuo jo valios, nei nuo veiksmų, pagal bylos duomenis, M. P. veiksmuose nėra nei nusikalstamo aplaidumo, nei pasitikėjimo, patvirtinančio KET 133 punkto pažeidimą.
Teismai nurodė, kad nuteistasis padarė neatsargų nusikaltimą, nuosprendyje išdėstyti motyvai dėl šio nusikaltimo kvalifikavimo, tačiau konkrečios neatsargios kaltės formos šis teismas nedetalizavo. Vien toks nuosprendžio trūkumas nelaikytinas aiškiai netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Iš bylos aplinkybių matyti, kad M. P. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nes jis nenumatė, kad dėl jo automobilio valdymo pasirinkus netinkamą greitį gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo vairavimo patirtį galėjo ir turėjo tai numatyti. Byloje nustatytos eismo sąlygos, kelio ruožo ypatumai, priešpriešinio eismo dalyvių buvimas rodo, kad nuteistasis šiuo atveju išvažiuodamas iš kelio vingio turėjo važiuoti mažesniu greičiu ir būti atsargesnis valdydamas didesnio pavojaus šaltinį.
Taigi darytina išvada, kad pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes nuteistajam M. P. BK 281 straipsnio 5 dalis pritaikyta tinkamai ir BK 2 straipsnio nuostatų taikymo klaidų nepadaryta.
Dėl kasaciniuose skunduose nurodomų BPK pažeidimų
Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu konstatuotina, kad įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, kurios sudarė faktinį pagrindą M. P. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.
Nėra pagrindo teigti, kad, pažeidžiant BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo neišnagrinėti teisiamajame posėdyje, taip pat kolegija nenustato, kad nagrinėjant bylą teismuose iš esmės būtų pažeistos BPK 241 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios teisiamojo posėdžio pirmininko pareigą imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad išsamiai ir nešališkai būtų ištirtos bylos aplinkybės.
Nekaltumo prezumpcijos nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje, reglamentuoja tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, teismų praktikoje, be kita ko, pripažįstama ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad teismai, nustatydami M. P. kaltumą, įrodymus vertino netinkamai bei vienašališkai ir pažeidė nekaltumo prezumpcijos reikalavimus.
Nuteistajam M. P. priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas pirmosios instancijos teismo patikrintais ir įvertintais įrodymais, kurie tarpusavyje susiję. Iš jų analizės, vertindamas įrodymų visumą, o ne atskirus bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas, šio nuteistojo kaltumą patvirtinančias išvadas. Teismas aptarė ir šio nuteistojo parodymus ir esminius bylos duomenis, kurie tvirtino M. P. nurodomas eismo įvykio kilimo priežastis, nurodė, kokie įrodymai patvirtina būtent nuteistojo kaltinime dėl KET 133 punkto pažeidimo nustatytas aplinkybes ir kokie bylos duomenys ir jais nustatytos aplinkybės jas paneigia.
Abiejų grandžių teismai nepažeidė jokių BPK nuostatų savo sprendimuose neanalizuodami, ar „Audi 80 Avant“ automobilio vairuotojas žuvusysis G. Č. pažeidė KET 134 punkto reikalavimus. Nagrinėjamos bylos medžiaga nesuteikė jokių prielaidų daryti tokius vertinimus. Byloje iš jokių aplinkybių neišplaukia, kad kiti transporto priemones vairavę asmenys, eismo įvykio metu važiavę savo eismo juostoje, padarė KET pažeidimus.
Nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog tepalo dėmė neturėjo reikšmės eismo įvykio kilimui, grindžiama neleistino įrodymo – kompleksinės vaizdų ir eismo įvykio ekspertizės akto Nr. 11-968(13) duomenimis, nepagrįsti. Šios ekspertizės, beje, atliktos būtent pagal kasatoriaus prašymą ir pagal jame suformuluotus klausimus, turinys, ekspertų naudota medžiaga, jų kompetencija, tyrimo būdai nesudaro pagrindo manyti, kad ekspertai viršijo savo kompetencijos ribas ir šis įrodymas gautas iš esmės pažeidžiant BPK 84 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1 dalies ir 88 straipsnyje nustatytus reikalavimus.
Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio niekaip neišplaukia ir gynėjo kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl BPK 256 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje pakeitė skundžiamame nuosprendyje konstatuotas įvykio aplinkybes, praplėtė suformuluotą kaltinimą, kasatorius remiasi atskira iš nutarties motyvų konteksto paimta fraze ir savaip ją interpretuoja.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje neatsakė į nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kitų asmenų veikos, numatytos BK 282 straipsnio 2 dalyje, padarymo, tačiau ši apeliacinio skundo dalis buvo grindžiama neteisinga prielaida, kad įvykio vietos metu ant kelio rastos dėmės susijusios su eismo įvykio kilimu. Šis teismas patvirtindamas pagrindinę eismo įvykio sukėlimo priežastį, paneigdamas nuteistojo nurodomas eismo įvykio kilimo aplinkybes, įvertino tepalo dėmių buvimo ant kelio faktą.
Apeliaciniame skunde nurodyti BPK 44 straipsnio 5 dalies, 48 straipsnio 1 dalies 6, 9 punktų, 2 dalies 1 punkto pažeidimai, buvo siejami su netinkamu pirmosios instancijos teismo atliktu atskirų įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti motyvai, kodėl pirmosios instancijos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, jais pagrįstų bylos faktinių aplinkybių nustatymo, teisingos, taigi nėra pagrindo nuteistojo kasacinio skundo teiginiams, kad į apeliacinio skundo dalį dėl esminių BPK pažeidimų neatsakyta.
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas teismui nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamas kaip reikalavimas pateikti atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA5LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-109/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-109/2009">2K-109/2009</a>, 2K-115/2009, 2K-279/2010).
Taigi apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas, kuriose paaiškino, kurie nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami.
Dėl to kas pasakyta, darytina išvada, kad nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ir bylos nutraukimo pagrindų, kasaciniai skundai atmetami.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo M. P. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Stungio kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Viktoras Aidukas
Tomas Šeškauskas
