Baudžiamoji byla Nr. 2K–439/2014
Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00112-2010-1
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.19.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aurelijaus Gutausko, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,
dalyvaujant prokurorui Žygimantui Savickui,
išteisintiesiems R. K., E. K.,
išteisintųjų gynėjams advokatams Žygimantui Rutkauskui, Rimantui Bučmai,
nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovams advokatams Vitalijui Vasilionokui ir Gintarui Černiauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. S. atstovo advokato Gintaro Černiausko ir Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Rimkaus kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – R. K. ir E. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnį išteisinti, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu R. K. nuteista pagal BK 229 straipsnį (2003 m. gegužės 1 d. redakcija) 36 MGL (4680 Lt) dydžio bauda; E. K. nuteistas pagal BK 229 straipsnį (2003 m. gegužės 1 d. redakcija) 36 MGL (4680 Lt) dydžio bauda; nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, priteisiant jai iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; iš R. K. ir E. K. išieškota po 137,02 Lt proceso (pašto) išlaidų valstybei.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus tenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu R. K. nuteista, tačiau Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nuosprendžiu išteisinta už tai, kad, dirbdama (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (toliau – ir (duomenys neskelbtini) PK) Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja, t. y. būdama valstybės tarnautoja, dėl nusikalstamo nerūpestingumo netinkamai atliko savo pareigas, kai dėl to fizinis asmuo patyrė didelės žalos, būtent: pažeisdama 1999 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnyje įtvirtintą objektyvumo principą, nustatantį, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, šio įstatymo 14 straipsnyje 2 dalyje nustatytą reikalavimą, kad nagrinėjant asmenų prašymus Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai arba vadovaujantis šiais teisės aktais priimti kiti teisės aktai, taip pat pažeisdama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 177 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką apie ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumą, kad ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini; šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina; draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius; ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 23-1-00834-08, pradėtoje 2008 m. lapkričio 30 d. pagal D. K. pareiškimą dėl mažamečio asmens tvirkinimo, t. y. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnyje, 2008 m. gruodžio 19 d. (duomenys neskelbtini) PK patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), elgdamasi aplaidžiai – neatlikdama ikiteisminio tyrimo veiksmų ir nesiimdama priemonių nusikalstamai veikai ir jos padarymo vietai atskleisti, D. K. parodymų teisingumui patikrinti, neturėdama nešališkų ir objektyvių duomenų apie nusikaltimo įvykį ir jo padarymo vietą, taip pat ikiteisminiam tyrimui vadovaujančios prokurorės leidimo teikti informaciją, surašė ir pateikė (duomenys neskelbtini) PK viršininkui E. K. pasirašyti bei išdavė pareiškėjui D. K. pažymą Nr. 20-23-S-1925 apie juridinį faktą ir ikiteisminio tyrimo duomenis, joje nepagrįstai konstatuodama, jog: „Tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu (duomenys neskelbtini)“; dėl to nukentėjusioji L. S. patyrė didelės moralinės žalos, nes Kauno rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-25039/08, remdamasis šia D. K. pateikta pažyma kaip įrodymu, konstatuodamas, kad ieškovo D. K. nurodytos aplinkybės ir įrodymai, jog tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. L. S. gyvenamojoje vietoje, sudaro pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 2008 m. gruodžio 23 d. priėmė nutartį uždrausti L. S. matytis su dukterimi D. K., gimusia (duomenys neskelbtini), iki civilinės bylos išnagrinėjimo, todėl L. S. nuo 2008 m. gruodžio 23 d. iki 2009 m. liepos 16 d. negalėjo matytis su savo mažamete dukterimi D. K.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu E. K. nuteistas, tačiau Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nuosprendžiu išteisintas už tai, kad, dirbdamas (duomenys neskelbtini) PK viršininku, t. y. būdamas valstybės tarnautoju, dėl nusikalstamo nerūpestingumo netinkamai atliko savo pareigas, kai dėl to fizinis asmuo patyrė didelės žalos, būtent: pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą objektyvumo principą, nustatantį, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, šio įstatymo 14 straipsnyje 2 dalyje nustatytą reikalavimą, kad nagrinėjant asmenų prašymus Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai arba vadovaujantis šiais teisės aktais priimti kiti teisės aktai, taip pat pažeisdamas BPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką apie ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumą, t. y. kad ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini; šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina; draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius; ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 23-1-00834-08, pradėtoje 2008 m. lapkričio 30 d. pagal D. K. pareiškimą dėl mažamečio asmens tvirkinimo, t. y. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnyje, 2008 m. gruodžio 19 d. (duomenys neskelbtini) PK patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), elgdamasis aplaidžiai – nesiremdamas ikiteisminio tyrimo medžiaga, nekontroliuodamas ikiteisminį tyrimą atliekančios tyrėjos R. K. veiklos ir neįsitikinęs, ar ji byloje ėmėsi priemonių nusikalstamai veikai ir jos padarymo vietai atskleisti, D. K. parodymų teisingumui patikrinti, neturėdamas nešališkų ir objektyvių duomenų apie nusikalstamą įvykį ir jo padarymo vietą, taip pat ikiteisminiam tyrimui vadovaujančios prokurorės leidimo teikti informaciją, to paties komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja R. K. surašė, o jis pasirašė ir išdavė pareiškėjui D. K. pažymą Nr. 20-23-S-1925 apie juridinį faktą ir ikiteisminio tyrimo duomenis, joje nepagrįstai konstatuodamas, jog: „Tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu (duomenys neskelbtini)“; dėl to nukentėjusioji L. S. patyrė didelės moralinės žalos, nes Kauno rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-25039/08, remdamasis šia D. K. pateikta pažyma kaip įrodymu, konstatuodamas, kad ieškovo D. K. nurodytos aplinkybės ir įrodymai, jog tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu (duomenys neskelbtini), t. y. L. S. gyvenamojoje vietoje, sudaro pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 2008 m. gruodžio 23 d. priėmė nutartį uždrausti L. S. matytis su dukterimi D. K., gimusia (duomenys neskelbtini), iki civilinės bylos išnagrinėjimo, todėl L. S. nuo 2008 m. gruodžio 23 d. iki 2009 m. liepos 16 d. negalėjo matytis su savo mažamete dukterimi D. K.
Kasaciniu skundu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. S. atstovas advokatas G. Černiauskas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 229 straipsnio nuostatas.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstos išsamiu ir nešališku byloje surinktų įrodymų ištyrimu ir vertinimu, o paremtos tik prielaidomis ir samprotavimais, yra deklaratyvios, prieštaringos, neatitinka bylos įrodymų visumos. Teismas fragmentiškai tyrė ir vertino įvykio aplinkybes, neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu, ignoravo gausią aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl 2008 m. gruodžio 19 d. pažymos Nr. 20-23-S-1925 turinio ir reikšmės vertinimo ir teigia, kad šiuo aspektu teisingas išvadas padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas siauresne prasme nei pirmosios instancijos teismas vertino pažymą ir padarė bylos įrodymų bei faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad šis dokumentas patvirtina tik vienintelį įvykusį juridinį faktą, būtent – ikiteisminio tyrimo pradėjimą. Tačiau, priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, pažyma nebuvo tik pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Pažymoje nurodyti visi duomenys yra savarankiška informacija, patvirtinanti juridinę reikšmę turinčius faktus.
Kasatorius pažymi, kad pažymos dalyje, kurioje teigiama, jog „tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu – (duomenys neskelbtini)“, yra nurodyti tokie esminiai faktiniai ikiteisminio tyrimo duomenys: buvo tvirkinimo, t. y. nusikalstami, veiksmai, jie įvykdyti prieš mažametį asmenį (nukentėjusįjį) ir tai įvyko adresu: (duomenys neskelbtini), be to, padaryta konstatuojanti išvada, kad išvardyti faktai ir duomenys „tyrimo metu nustatyti“. Priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, pažymoje nurodyta ne abstrakti informacija, jog buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo mažametės tvirkinimo, o konstatuojantys juridiniai faktai kaip jau nustatyti pradėto ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau baudžiamojoje byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai objektyviai patvirtina, kad pažymoje įvardyti kaip ikiteisminio tyrimo metu atlikti veiksmai nebuvo atlikti, nebuvo nustatytas nei nusikaltimo įvykis, nei galima jo padarymo vieta, nenustatyti ir nepatvirtinti BPK nustatyta tvarka kiti pažymoje konstatuoti juridiniai faktai. Taigi pateikti rašytiniai duomenys neatitiko tikrovės ir buvo pagrįsti pažymos autorių prielaidomis, kurios iš esmės atkartojo D. K. pareiškime ir jo parodymuose išdėstytus melagingus teiginius. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad išteisintieji žinojo šiuos faktus (objektyvią tikrovę), bet sąmoningai pradėjus ikiteisminį tyrimą nesiėmė teisėtų veiksmų juos patikrinti teisės aktų nustatyta tvarka (nebuvo atliktas nė vienas būtinas proceso veiksmas, kuris objektyviai būtų galėjęs patvirtinti pažymoje pateiktus duomenis), nevykdė tiesioginių pareigų, veikdami nerūpestingai, surašė, pasirašė ir išdavė juridinius faktus patvirtinantį dokumentą, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Šie svarbūs argumentai apeliacinės instancijos teismo nebuvo išnagrinėti iš esmės, o tik formaliai atmesti, teismas nevertino pateiktų duomenų visumos ir jų reikšmės, todėl pirmosios instancijos teismo išvados liko nepaneigtos.
Be to, teismas atskirai nuo visų pažymoje nurodytų duomenų neteisingai išaiškino pažymos frazės „tyrimo metu nustatyta“ reikšmę kaip „yra duomenų“, „galima manyti“ ir pan. ir kad tai jokiu būdu negali būti suprantama kaip kažkokio juridinio reikšmę turinčio fakto konstatavimas. Teismas neatsižvelgė į pažymos turinio reikšmę ir nesiaiškino tikrosios žodžio „nustatyta“ reikšmės. Lietuvių kalbos žodyne žodžio „nustatyta“ reikšmė nurodyta kaip „išaiškinta, nustatyta faktais“, tuo tarpu žodžio „faktas“ reikšmė nurodyta kaip „tikras“, „nepramanytas“. Taigi teismui turėjo būti akivaizdu, kad surašyta pažyma tokių kriterijų neatitiko – ja buvo paviešintos aplinkybės, kurių tikrumu ir teisingumu nebuvo įsitikinta. Negalima sutikti ir su tuo, kad nuteistųjų veiksmų neteisėtumą paneigia aplinkybė, jog jie veikė pagal tuo metu susiklosčiusią praktiką, kai išduodant panašaus pobūdžio dokumentus ikiteisminiame tyrime nurodoma, kad vienos ar kitos aplinkybės buvo „nustatytos“. Tai nepaneigia nuteistųjų, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnų, pareigos veikti visuomenės interesais ir savo profesinėje veikloje būti atsakingiems vertinant vienas ar kitas aplinkybes kiekvienu atskiru atveju.
Dėl neveiklumo ir netinkamo pareigų vykdymo išteisintieji nesugebėjo tinkamai organizuoti darbo ir BPK nurodytais pagrindais bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintose rekomendacijose dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos, kurių reikalavimais privaloma vadovautis prokuratūroje ir ikiteisminio tyrimo įstaigose pradedant ikiteisminį tyrimą registruojant jo pradžią, nustatyta tvarka neatliko netgi vieno būtiniausio pirminio procesinio veiksmo – nenustatė tariamai padaryto nusikaltimo vietos ir jos neapžiūrėjo.
Priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje, pažymoje įrašyti duomenys (taip pat informacija, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas) yra ikiteisminio tyrimo duomenys. Ikiteisminio tyrimo duomenis galima užfiksuoti, surinkti bei nustatyti tik atlikus proceso veiksmus, kurie vykdomi baudžiamojo proceso įstatymo reglamentuota tvarka. Ikiteisminio tyrimo duomenų, kurie yra tarnybinė paslaptis ir disponavimas jais yra apribotas, paskelbimas kitiems asmenims griežtai reglamentuotas. Ikiteisminio tyrimo praktikoje tokie duomenys, jeigu jie nepatikrinti BPK nustatyta tvarka, iš viso neskelbiami, juolab nepranešami kaip nustatyti juridiniai faktai.
Skirtingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, sąvoka „ikiteisminio tyrimo duomenys“ ir jų reikšmė baudžiamajame procese, taip pat būtini ir neatidėliotini pirminiai procesiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai, vienareikšmiškai ir aiškiai reglamentuoti BPK, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintose Rekomendacijose dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos, kitose generalinio prokuroro įsakymais patvirtintose rekomendacijose, reglamentuojančiose ikiteisminio tyrimo organizavimą, kurios yra privalomos prokurorams ir ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnams, o jų nustatyta tvarka gauti duomenys apie reikšmingas bylos aplinkybes pripažintini įrodymais.
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. I-48 patvirtintose Ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo rekomendacijose (nors jos patvirtintos po įvykio, bet jomis įtvirtinta iki tol galiojusi ir veikusi teisinė praktika, reglamentuota atskirais teisės aktais) išsamiai paaiškinta, kas yra ikiteisminio tyrimo duomenys. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintose Rekomendacijose dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos įtvirtinti reikalavimai, kuriais vadovaujamasi prokuratūroje ir ikiteisminio tyrimo įstaigose pradedant ikiteisminį tyrimą, registruojant jo pradžią ar atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą. Rekomendacijos priimtos baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pagrindu ir nustatyta tvarka. Rekomendacijų IV dalyje, pavadintoje „Ikiteisminio tyrimo pradėjimas, ikiteisminio tyrimo pradžios registravimas ikiteisminio tyrimo įstaigoje“, išdėstyti konkretūs reikalavimai ir tvarka, kuriais būtina vadovautis nagrinėjant pareiškimus, skundus ar pranešimus apie nusikalstamą veiką, tarp jų – ir apie neatidėliotinus, būtinus veiksmus (neatidėliotinas informacijos apie galimą nusikalstamą veiką patikrinimas (neatidėliotinas išvykimas į informacijos apie galimą nusikalstamą veiką nurodytą vietą arba pas šią informaciją suteikusį asmenį, siekiant nustatyti, ar informacija apie galimą nusikalstamą veiką yra tikra, taip pat surasti ir (ar) apsaugoti nusikalstamos veikos padarymo ar kitoje įvykio vietoje esančius daiktus (pėdsakus), turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, ir (ar) nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, nukentėjusįjį, liudytojus), būtini pirminiai tyrimo veiksmai; Rekomendacijų 44, 45, 47, 49 ir kt. punktai).
Ikiteisminio tyrimo duomenys, ikiteisminiam tyrimui keliami reikalavimai, tokie kaip neatidėliotini būtini pirminiai tyrimo veiksmai, procesinių veiksmų greitas atlikimas yra įtvirtinti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtose nutartyse, akcentuojami Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose. Taigi, priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, buvo ir yra numatyti privalomi atlikti būtini neatidėliotini ikiteisminio tyrimo veiksmai, kartu ir ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo eiliškumas, taip pat aiškūs ir konkretūs ikiteisminio tyrimo ir atskirų būtinų proceso veiksmų atlikimo terminai. Priešingos apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja baudžiamojo proceso paskirčiai (BPK 1 straipsnis) bei suponuoja išvadą, kad, teismo manymu, iš karto galima užbaigti ikiteisminį tyrimą net neišvykus į įvykio vietą ir nesurinkus ten esančių įrodymų, be to, iš karto neatidėliotinai neapžiūrėjus įvykio vietos, ši gali būti pakeista, dingti svarbūs įrodymai arba ten esantys objektai prarasti savo įrodomąją reikšmę ir pan.
Pagrįsdamas aplinkybę, kad pažymoje teisingai nurodyta galima įvykio vieta, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šį faktą neva patvirtina vėliau baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08 prokuroro surašytas kaltinamasis aktas, kuriame nurodyta ta pati vieta. Tačiau teismas tik iš dalies ir šališkai įvertino baudžiamosios bylos Nr. 23-1-00834-08 duomenis, kurie galėjo patvirtinti ar paneigti pažymoje konstatuotus faktus, nes ignoravo tai, kad visų instancijų teismai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, patvirtinantį, jog D. K. tiek pirminiame pareiškime policijai ir teismui, tiek apklausose užfiksuoti teiginiai, taip pat ir tariamos įvykio vietos buvimas bei adresas, neatitinka tikrovės. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas išteisinamąjį nuosprendį, prieštaringai nurodė galimos nusikalstamos veikos padarymo vietą – vienu atveju vietos adresą nurodė –(duomenys neskelbtini), kitu – (duomenys neskelbtini).
Skirtingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra konstatuota, kad 2008 m. gruodžio 19 d. pažyma buvo neobjektyvi dėl iki jos išdavimo per mažai atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų skaičiaus. Ne dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų skaičiaus yra kaltinimo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė, o būtinų neatidėliotinų pirminių proceso veiksmų neatlikimas – nebuvo atliktas nė vienas proceso veiksmas, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrinta gauta informacija (D. K. pareiškime nurodytos aplinkybės). Apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir savaip interpretavo pirmosios instancijos teismo išvadas.
Kasatoriaus nuomone, nepagrįsti ir apeliacinės instancijos argumentai, kad pažymos išdavimas vertintinas kaip suteikta administracinė paslauga ir dėl to tai negali turėti sąsajų su baudžiamosios atsakomybės taikymu. Tai prieštarauja teismų formuojamai praktikai, pagal kurią netinkamas pareigų atlikimas galimas ne tik vertinant baudžiamajame procese valstybės pavestas funkcijas vykdančių pareigūnų profesinę veiklą, bet ir tokią jų veiklą, kuri vykdoma administraciniame ar civiliniame procese (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-228/2008, 2K-10/2008). Taigi kaltinamųjų veiksmų – pažymos išdavimo – vertinimas kaip administracinės paslaugos suteikimo nepaneigia jų veiksmų neteisėtumo baudžiamąja teisine prasme.
Be to, priešingai apeliacinės instancijos teismo išvadoms, pradėjus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, visus ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokurorų, teismo veiksmus, susijusius su atliekamu ikiteisminiu tyrimu byloje, reglamentuoja tik baudžiamojo proceso įstatymas, o ne Viešojo administravimo įstatymas. BPK nenustatyta, kad ikiteisminio tyrimo duomenys, tarp jų ir pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, teikiami Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Kiekvienas ikiteisminio tyrimo įstaigos ar prokuroro veiksmas yra aiškiai reglamentuotas BPK. Netgi pranešimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pateikimas pareiškėjui yra konkrečiai reglamentuotas BPK 166 straipsnio 4 dalyje.
Dėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad nei R. K., nei E. K. neturėjo jokio teisėto pagrindo neišduoti pažymos, nes ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas prieš D. K. paprašant šį juridinį faktą patvirtinančios pažymos, kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje apskritai nėra kaltinimų dėl 2008 m. gruodžio 19 d. pažymos išdavimo ar pranešimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, todėl ir ši apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta.
Apibendrindamas kasatorius teigia, kad policijos pareigūnų R. K. ir E. K. 2008 m. gruodžio 19 d. pažymoje išvardyti duomenys apie tariamai buvusius faktus (įvykio vietą, tvirkinimo veiksmus, nukentėjusiąją mažametę mergaitę, asmenis, kurie tariamai tvirkino ją) nebuvo nustatyti, šios aplinkybės nebuvo patikrintos BPK nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimas, kad pažymoje nurodyti duomenys buvo teisingi, neatitinka tikrovės. Skirtingai nei apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas analizavo visą pažymos tekstą, jos kontekstą, ne tik atskirus žodžius ir faktus, ir padarė pagrįstas išvadas dėl pareigūnų netinkamo pareigų vykdymo.
Toliau kasaciniame skunde pasisakoma dėl pareigūnų nusikalstamo aplaidumo sukeltos didelės neturtinės žalos, kurią, kasatoriaus nuomone, patyrė ne tik nukentėjusioji L. S., bet ir jos mažametė duktė bei valstybė (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2007">2K-76/2007</a>, 2K-7-335/2013).
Pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotas išvadas dėl to, kad nukentėjusioji L. S. patyrė didelę neturtinę žalą, apribojus jai galimybę bendrauti su dukterimi. Apeliacinės instancijos teismas šių teismo išvadų nepaneigė. Kita vertus, abiejų instancijų teismai išsamiai neanalizavo ir neįvertino tiek nagrinėjamoje byloje, tiek kitose baudžiamosiose (pagrindinė baudžiamoji byla Nr. 23-1-00834-08, pradėta pagal D. K. pareiškimą dėl mažamečio asmens tvirkinimo) ir civilinėse bylose esančių duomenų, patvirtinančių, kad didelę neturtinę žalą patyrė ir mažametė nukentėjusiosios L. S. duktė D. K. bei valstybė.
Būtent dėl R. K. ir E. K. išrašytos pažymos ir jos sukeltų neigiamų padarinių nukentėjusioji L. S. patyrė didelių dvasinių išgyvenimų. Ji ilgą laiką (beveik septynis mėnesius) negalėjo matytis su savo mažamete ketverių metų dukterimi, jos auginti, dėl to labai išgyveno. Dėl savo sveikatos būklės L. S. kreipėsi į medikus 2006, 2007, 2008 m., o ypač tada, kai buvo apkaltinta pardavinėjusi savo dukterį (padidėjo širdies, nervų problemos ir pan.). D. K. taip pat buvo atskirta nuo motinos, o D. K., jo šeimos nariams ir suinteresuotiems asmenims buvo sudarytos sąlygos daryti neigiamą įtaką vaikui tiek psichologiškai, tiek fiziškai, vaikas buvo psichologiškai ir fiziškai gniuždomas piktnaudžiaujant tėvo, vėliau – ir globėjo teisėmis bei pareigomis, psichologiškai traumuota, palaužta, mažai bendraujanti, ji atstūmė motiną, jai atsirado sveikatos problemų, buvo reikalinga reabilitacija. Visa tai reiškia, kad dėl policijos pareigūnų R. K. ir E. K. 2008 m. gruodžio 19 d. pažymoje nurodytos neatitinkančios tikrovės informacijos ir tuo pagrindu veikusio D. K. veiksmų buvo padaryti šiurkštūs vaiko ir motinos teisių, teisėtų interesų ir laisvių pažeidimai, ignoruojami nacionaliniuose ir tarptautinės teisės aktuose įtvirtinti imperatyvūs reikalavimai (1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3, 9, 16, 18 straipsniai, 1996 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 6, 10 straipsniai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20-22, 38, 39 straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155, 3.156, 3.159 straipsniai, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 181 straipsnis).
Taip pat byloje yra pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamo pareigų vykdymo didelė žala buvo padaryta ir valstybei. Teismai šio klausimo neanalizavo ir argumentuotai dėl to nepasisakė. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog policijos pareigūnai netinkamai atliko savo pareigas, nurodė jų padarytus BPK 177 straipsnio 1 dalies, Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies pažeidimus. Tačiau, kasatoriaus požiūriu, teismas detaliau neatskleidė, kokios pareigos buvo atliktos netinkamai. Atsakant į klausimą, ar išteisintieji tinkamai atliko jų kompetencijai priskirtas pareigas, jų veiksmus būtina pagrįsti ne vien jų veiklą reglamentuojančiomis taisyklėmis, bet ir įvertinti būtinumą veikti tarnybos ir kitų asmenų interesams užtikrinti, atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Šių aplinkybių abiejų instancijų teismai detaliau neanalizavo.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik žinybinėmis 2009 m. spalio 26 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Generalinio inspektoriaus skyriaus (kuris įstatymais neįgaliotas tikrinti BPK nustatyta tvarka priimtų sprendimų) išvadomis (T. 3, b. l. 92-100), kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas tinkamai, iš kaltinimo be pagrindo pašalino svarbias aplinkybes iš esmės jų neanalizuodamas, t. y. kad R. K. įvykdė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 229 straipsnyje, be kita ko, pažeisdama (duomenys neskelbtini) tyrėjos pareigybės aprašymo V dalyje 7.1 punkte nustatytą pareigą griežtai laikantis įstatymų reikalavimų atlikti ikiteisminį tyrimą baudžiamosiose bylose bei BPK 2 straipsnyje nustatytą pareigą paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, o E. K. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 straipsnyje, pažeisdamas (duomenys neskelbtini) PK viršininko pareigybės aprašymo V dalyje 7.5 punkte nustatytą pareigą organizuoti, kontroliuoti tinkamą ikiteisminio tyrimo atlikimą, jo intensyvumą bei pareigybės aprašymo V dalyje 7.6 punkte nustatytą pareigą teisės aktų nustatyta tvarka organizuoti ir kontroliuoti atliekančių ikiteisminį tyrimą pavaldžių padalinių ir darbuotojų veiklą. Baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad policijos pareigūnai R. K. ir E. K., eidami svarbias pareigas, netinkamai vykdė šių ir kitų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išvardytų teisės aktų reikalavimus ir tokiais veiksmais sumenkino valstybės institucijų – Lietuvos policijos, (duomenys neskelbtini) PK autoritetą, buvo diskredituotas policijos, ikiteisminio tyrimo įstaigos, jos vadovo, ikiteisminio tyrėjo vardas, policijos prestižas, pažeisti daugelio asmenų interesai, pakirstas pasitikėjimas valstybės valdymo tvarka, padaryti Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių, tarptautinių ir šalies teisės aktų pažeidimai, sukeltas didelis neigiamas rezonansas visuomenėje, būtent tokiais veiksmais padaryta didelė neturtinio pobūdžio žala ne tik nukentėjusiajai L. S. ir jos dukrai, bet ir valstybei (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzU1LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-355/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-355/2009">2K-355/2009</a>, 2K-529/2008, 2K-421/2008, 2K-660/2007, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2007">2K-76/2007</a>, 2K-16/2010). Taigi R. K. ir E. K. veikė priešingai tarnybos ir kitų asmenų, tarp jų – ir mažamečio, interesams.
Dėl kito BK 229 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio – netinkamo tarnybos pareigų neatlikimo ir kilusios didelės žalos priežastinio ryšio kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas į šį klausimą išsamiai ir argumentai neatsakė. Teismas padarė iš esmės deklaratyvią ir bylos įrodymų tyrimu nepagrįstą išvadą, kad ne 2008 m. gruodžio 19 d. pažyma sukėlė neigiamus padarinius, o Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimas, kuriuo buvo patenkintas D. K. reikalavimas jo iniciatyva pradėtoje civilinėje byloje dėl motinos valdžios apribojimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. uždrausti L. S. matytis su dukterimi D. K. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvados, kad tarp R. K. ir R. K. neatsargių veiksmų – pažymos, parengtos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, išdavimo ir šių veiksmų padarinių – nukentėjusiosios L. S. patirtos didelės neturtinės žalos negalint matytis su savo mažamete dukterimi – yra priežastinis ryšys, pagrįstos byloje esančių įrodymų visumos analize. Teismas pagrįstai konstatavo, kad neišdavus pažymos, kurioje buvo nurodyti neatitinkantys tikrovės ir paviešinantys ikiteisminio tyrimo duomenis juridiniai faktai, teismas nebūtų priėmęs sprendimo, uždraudžiančio nukentėjusiajai L. S. matytis su dukterimi, ir motinos bei vaiko ryšys nebūtų nutrauktas, nukentėjusioji ir toliau būtų mačiusis su savo mažamete dukterimi ir nebūtų patyrusi didelės neturtinės žalos. Taigi pažymos rengėjų veiksmai, pasireiškę atitinkamų teisės aktų nesilaikymu, buvo tiesioginė priežastis nurodytiems padariniams kilti.
Aptartos aplinkybės taip pat patvirtina, kad R. K. ir E. K. dėl neatsargumo padarė nusikalstamą veiką, t. y. dėl nusikalstamo nerūpestingumo netinkamai atliko savo pareigas: galėjo ir turėjo suvokti, kad nepakankamai apdairiai vykdo pareigas, numatyti, jog dėl to bus padaryta žala, bei įvertinti padarinių dydį. Abejingas požiūris į savo pareigas reiškėsi tuo, kad R. K. ir E. K. nenumatė, jog dėl netinkamo ikiteisminio tyrimo organizavimo ir pavaldaus asmens kontrolės nesiėmimo kils sunkūs padariniai, tačiau pagal savo asmenines savybes (išsilavinimą, ilgametę profesinę darbo patirtį) bei veikos aplinkybes (žinojimas apie ypatingą dėmesį tokios kategorijos bylų tyrimui, galimą santykių aiškinimąsi tarp nesutariančių sutuoktinių, vieno asmens interesų (D. K.) iškėlimą aukščiau kitų (nukentėjusiosios, jos dukters, valstybės) galėjo tai numatyti.
Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs tų pačių byloje esančių įrodymų ir faktų visumą, visiškai nepagrįstai priėjo skirtingą nei pirmosios instancijos teismas išvadą, jog R. K. ir E. K. veiksmuose nėra jiems inkriminuotos BK 229 straipsnyje numatytos veikos sudėties. Esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, kasatoriaus nuomone, egzistuoja pakankamas pagrindas konstatuoti, kad išteisintųjų veiksmais buvo padaryta priešinga valstybės tarnybai veika – netinkamai atliktos pareigos, dėl to kilo padariniai – padaryta didelė žala nukentėjusiajai, jos dukrai, valstybei, ir netinkamas pareigų atlikimas neabejotinai priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais, nes be išteisintųjų neteisėtų veiksmų jokia žala nebūtų buvusi padaryta.
Kasaciniu skundu taip pat skundžiamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo išsprendimo klausimas. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, netinkamai pritaikė BPK 113 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė į tai, kad žalos atlyginimas reglamentuotas civilinio proceso įstatyme, kurio normos, remiantis įstatymo analogija, taikomos sprendžiant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Žalos atlyginimo klausimą teismas sprendė įvertinęs tik kelis tokios žalos atlyginimo aspektus, tačiau apskritai nevertindamas pažeistų interesų (prarasto motinos ir vaiko ryšio) svarbos. Prašomos priteisti žalos dydis buvo sumažintas remiantis vieninteliu argumentu – teismų praktika, tačiau kitokio pobūdžio bylose, kurios precedentinės reikšmės nagrinėjamu atveju neturėjo, todėl tokie teismo argumentai negali būti laikomi nei tinkamais, nei pakankamais priteistinos neturtinės žalos dydžiui pagrįsti ir nesant objektyvių aplinkybių, paneigiančių nukentėjusiosios prašytos priteisti neturtinės žalos dydį (100 000 Lt), teismas jį turėjo tenkinti visa apimtimi. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjama situacija yra precedento Lietuvoje neturintis atvejis, kuriam kaip orientaciniai negali būti taikomi jokie teismų praktikos suformuoti kriterijai dėl neturtinės žalos dydžio.
Atsižvelgiant į neturtinės žalos reglamentavimo sampratą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis), dėl išteisintųjų veiksmų kilę nukentėjusiosios ir jos mažametės dukters išgyvenimai (plačiau aptarti ankstesnėje skundo dalyje dėl neturtinės žalos pasireiškimo) vertintini kaip didelė žala. Pareigūnų R. K. ir E. K. veiksmai lėmė šiurkštų įsibrovimą į nukentėjusiosios privatų gyvenimą, pažeidžiant jos garbę ir orumą, suteršiant jos, kaip motinos, vardą visuomenėje, atimant galimybę bendrauti su artimiausiu žmogumi bei verčiant kasdien dėl to išgyventi. Tokiais veiksmais neteisėtai buvo apribotos L. S. ir jos dukters konstitucinės teisės ir laisvės, jie nulėmė ilgalaikius išgyvenimus, emocinę įtampą, baimę, nervinį išsekimą ir bejėgiškumo, nepilnavertiškumo jausmus, L. S. buvo priversta slėptis nuo persekiojimo bei galimo fizinio susidorojimo. Toks motinos ir vaiko prarasto ryšio atkūrimas reikalauja didelių pastangų ir laiko. Saugoti ir globoti vaikystę yra valstybės konstitucinė pareiga (Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis), tačiau nagrinėjamu atveju ji nebuvo užtikrinta.
Be to, kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį ir nukentėjusiosios L. S. civilinį ieškinį palikus nenagrinėtą, nukentėjusiosios teisė į apeliaciją iš esmės liko neįgyvendinta.
Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras M. Rimkus prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas, kad R. K. ir E. K. neturėjo jokio teisėto pagrindo neišduoti pažymos D. K., kad pažymoje nurodyti duomenys jos surašymo ir išdavimo metu buvo teisingi, kad nagrinėjama pažyma yra tik dokumentas, patvirtinantis įvykusį juridinį faktą, t. y. pradėtą ikiteisminį tyrimą, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ją surašydami, pasirašydami ir išduodami D. K. byloje nustatytomis aplinkybėmis nei R. K., nei E. K. nepažeidė skundžiamame nuosprendyje nurodytų teisės aktų reikalavimų ir jų veikoje nėra netinkamo pareigų atlikimo kaip nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, požymių.
Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, surašant pažymą ikiteisminis tyrimas buvo tik pradėtas, byloje buvo atliktos tik mažametės D. K. ir D. K. apklausos, jokių objektyvių įrodymų apie galimos nusikalstamos veikos įvykdymo vietą, prieš mažametę atliktus tvirkinamuosius veiksmus surinktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje nebuvo, o liudytojų D. K. ir D. K. parodymai, kurių nepatvirtino kiti duomenys, negalėjo būti laikomi objektyviu duomenų šaltiniu. Įvertinęs surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymos turinį vertino kaip neatitinkantį objektyvios tikrovės ir teisingai nustatė, kad R. K. ir E. K. pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintą objektyvumo principą, reiškiantį, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.
Priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad D. K. išduotos pažymos turinio neobjektyvumas reiškėsi ne tik galimos nusikalstamos veikos įvykdymo vietos nurodymu pažymoje, bet ir juridinio fakto, jog „tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami“, konstatavimu.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ta aplinkybė, jog praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui (daugiau kaip po metų po pažymos išdavimo) ir baigus ikiteisminį tyrimą, pradėtą pagal D. K. pareiškimą, 2010 m. vasario 23 d. surašytame kaltinamajame akte A. Ū. buvo kaltinamas atlikęs tvirkinamuosius veiksmus prieš mažametę L. S. dukterį gyvenamojoje vietoje, adresu: (duomenys neskelbtini), patvirtina, jog net jeigu ir prieš pažymos išdavimą būtų buvę atlikti visi įmanomi ikiteisminio tyrimo veiksmai, tai nebūtų pakeitę pažymos turinio esmės, todėl pagrindas nurodyti, kad ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl L. S. gyvenamojoje vietoje padarytos galimos nusikalstamos veikos, nebūtų išnykęs, ir kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvada, jog surašyta pažyma buvo neobjektyvi dėl iki jos išdavimo per mažai atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų skaičiaus, yra nepagrįsta. Prokuroras pažymi, kad Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d nuosprendžiu A. Ū. buvo išteisintas dėl visų jam pateiktų kaltinimų vaiko tvirkinimu. Teismas nustatė, kad vienintelė reali vaiko seksualinė patirtis buvo įgyta 2008 m. lapkričio–2009 m. rugpjūčio mėn. jos tėvo (D. K.) namuose įkyrių, nekvalifikuotų ir neteisėtų klausinėjimų ir filmavimo metu. Be to, teismui buvo perduota nagrinėti tik nedidelė dalis kaltinimų A. Ū. ir kitiems asmenims (dalis versijų pripažintos nepagrįstomis dar 2010 m. vasario 26 d. prokuroro nutarimu).
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė ir tai, kad esminę reikšmę teismui priimant nutartį uždrausti L. S. matytis su dukterimi buvo pažymoje nurodytas faktas, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl mažamečio tvirkinimo L. S. gyvenamojoje vietoje. Kaip liudytoja apklausta Kauno miesto apylinkės teismo teisėja M. R. patvirtino, kad šios pažymos turinys turėjo reikšmę priimant sprendimą civilinėje byloje ir kad šią pažymą ji vertino kaip juridinį faktą patvirtinantį dokumentą. Iš nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas civilinėje byloje priimdamas nutartį uždrausti L. S. matytis su dukterimi rėmėsi ne tik pažymoje nurodytu faktu apie „pradėtą ikiteisminį tyrimą“, bet ir patvirtintu juridiniu faktu, jog „tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami“.
Prokuroro teigimu, šios aplinkybės reiškia, kad pažymoje konstatuoti juridiniai faktai nebuvo pagrįsti jokiais objektyviais duomenų šaltiniais ir pažymos turinys neatitiko objektyvios tikrovės. R. K. surašydama ir E. K. pasirašydamas bei išduodamas pažymą pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkto nuostatas, būdami valstybės tarnautojais, netinkamai atliko savo pareigas ir tokie jų veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais, kad L. S. nuo 2008 m. gruodžio 23 d. iki 2009 m. liepos 16 d. negalėjo matytis su savo mažamete dukterimi D. K.
Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro M. Rimkaus bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. S. atstovo advokato G. Černiausko kasaciniai skundai tenkintini.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 229 straipsnį ir civilinio ieškinio
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, todėl valstybės institucijos ir pareigūnai, kaip valstybės valios reiškėjai ir vykdytojai, jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires (viršydami įgaliojimus) ir pažeisti žmogaus teisių bei laisvių. Atsižvelgiant į tai, valstybė turi pareigą užtikrinti ne tik žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir neleisti, kad jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai.
BK 229 straipsnyje (2003 m. gegužės 1 d. redakcija) nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą dėl neatsargumo, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, kuris suprantamas kaip pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas. Netinkamas savo pareigų atlikimas – tai valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens aplaidus, nekokybiškas, atmestinas ar nepakankamai efektyvus savo pareigų vykdymas, neužtikrinantis tarnybos interesų. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas. Tarnybos pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas gali pasireikšti tiek ilgalaikiu, sistemingu tarnybos pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu, tiek vienkartiniu poelgiu (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-305/2011). Darydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 straipsnyje (2003 m. gegužės 1 d. redakcija), valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo pažeidžia teisės aktus, kurie apibrėžia ir nustato jo kompetenciją.
Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas, E. K. bei R. K. perduoti teismui ir pirmosios instancijos teismo nuteisti, o apeliacinės instancijos teismo išteisinti dėl 2008 m. gruodžio 19 d. pažymos Nr. 20-23-S-1925 surašymo ir išdavimo. Šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė visiškai priešingas išvadas dėl 2008 m. gruodžio 19 d. pažymos Nr. 20-23-S-1925, kurioje nurodyta: „Pranešame, kad (duomenys neskelbtini) PK kriminalinės policijos skyriuje, 2008-11-30 d., pagal D. K., a/k (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), pareiškimą dėl mažamečio asmens tvirkinimo, pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08, pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 153 str. Tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu – (duomenys neskelbtini). Pažyma išduota pil. D. K. prašant“. Pažymą pasirašė (duomenys neskelbtini) PK viršininkas E. K. ir (duomenys neskelbtini) PK Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja R. K.
Nagrinėjant 2008 m. gruodžio 19 d. pažymos Nr. 20-23-S-1925 išdavimo teisėtumą ir jame nurodytų duomenų pagrįstumą, itin aktualūs yra du klausimai: 1) ar pareigūnai E. K. ir R. K. turėjo teisę išduoti pažymą apie bylos ikiteisminio tyrimo pradžią ir jo eigą, jei taip, 2) kokio turinio turėjo būti pažyma.
Baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08, kuri pradėta remiantis D. K. 2008 m. lapkričio 29 d. pareiškimu, gautu 2008 m. lapkričio 30 d. (duomenys neskelbtini) PN, tą pačią dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 23-1-00834-08. Pažymos išdavimo dieną buvo atlikti du procesiniai veiksmai, kuriais nustatyti tyrimui reikšmingi duomenys: antrą kartą kaip liudytojas apklaustas pareiškėjas D. K. ir atlikta mažametės D. K. apklausa. 2008 m. gruodžio 17 d. (duomenys neskelbtini) tyrėjos R. K. surašytame liudytojo apklausos protokole užfiksuoti D. K. (duomenys neskelbtini) parodymai apie D. K. 2008 m. lapkričio 29 d. pareiškime nurodytas aplinkybes. 2008 m. gruodžio 19 d. tyrėjos R. K. surašytame liudytojo D. K. papildomos apklausos protokole užfiksuoti D. K. parodymai, kad jis tvirtina savo 2008 m. lapkričio 30 d. duotus parodymus ir kad kol vyksta tyrimas jis (D. K.) nori apriboti motinos pasimatymus su dukterimi, kad pastaroji nebūtų veikiama bei moraliai traumuojama, dėl to jis turi kreiptis į teismą ir prašo išduoti pažymą, kad atliekamas (šis) ikiteisminis tyrimas.
Vertinant minėtos pažymos išdavimą ir joje surašytų aplinkybių turinį, nepagrįsta laikytina apeliacinės instancijos teismo išvada, kad visa nagrinėjama pažyma yra tik dokumentas, patvirtinantis įvykusį juridinį faktą, t. y. pradėtą ikiteisminį tyrimą, o jos išdavimas vertintinas kaip suteikta administracinė paslauga (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Pažymos išdavimo dieną D. K. turėjo liudytojo ir mažametės liudytojos įstatyminio atstovo teises bei pareigas, todėl jo teisės pradėto ikiteisminio tyrimo procese apibrėžtos BPK 82 ir 83 straipsniuose, taip pat mažametės liudytojos atstovo teisių apimtimi, įgyvendinant procesines mažamečio asmens apsaugos bei neleistino poveikio tam asmeniui garantijas, todėl jis neturėjo teisės gauti informacijos, susijusios su ikiteisminio tyrimo duomenimis. Pažymėtina, kad pradėtame ikiteisminiame tyrime baudžiamojo proceso eiga ir visi su procesu susiję klausimai yra reglamentuojami baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, o aptariamu atveju informacijos apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pateikimą reglamentuoja BPK 177 straipsnio 1 dalies pagrindinė nuostata, jog ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Išimtis numatyta įstatyme, kad tokie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokurorui leidus ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Toks informacijos apie ikiteisminį baudžiamosios bylos tyrimą ribojimas siejamas su asmens, kuris įtariamas nusikaltimo padarymu, teisių apsauga atsižvelgiant į nekaltumo prezumpcijos principo nuostatas, taip pat į tai, kad tokių duomenų paskelbimas gali pažeisti kitų proceso dalyvių teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę. BPK 177 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtintas kategoriškas draudimas skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius. Šis draudimas susijęs su vaiko teisių apsauga. Todėl bet kokioje informacijoje apie bylą, kurioje nukentėję ar įtariamieji yra nepilnamečiai, ypač tai taikytina, kai atliekamas tyrimas dėl nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, negali būti nepilnametį asmenį identifikuojančių duomenų. Šiuo atveju pažymoje buvo konstatuotas BK 153 straipsnyje numatytos veikos faktas ir konkretus gyvenamosios vietos adresas. Tokie paviešinti duomenys sudaro galimybę identifikuoti mažametį nukentėjusįjį.
Kaip civilinės bylos proceso šalis D. K. turėjo teisę prašyti informacijos apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Šią teisę – gauti atitinkamą leistiną informaciją apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, D. K. galėjo realizuoti pateikdamas civilinę bylą nagrinėjančiam teismui prašymą užklausti apie tai ikiteisminio tyrimo įstaigą. Remiantis išdėstytais argumentais, kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai E. K. bei R. K. 2008 m. gruodžio 19 d. pažymą Nr. 20-23-S-1925 D. K. išdavė teisėtai. Šiame kontekste nepagrįsti ir kontraversiški apeliacinės instancijos teismo motyvai, kuriuose teigiama, kad pagal D. K. pareiškimą pradėtoje byloje atlikus visus įmanomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, 2010 m. vasario 23 d. surašytas kaltinamasis aktas, kuriame konstatuota, jog tvirkinamieji veiksmai prieš mažametę buvo atliekami (duomenys neskelbtini). Tai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, atitinka pažymoje nurodytą adresą – (duomenys neskelbtini), nes tokia buvo L. S. nuolatinė gyvenamoji vieta. Toks apeliacinės instancijos teismo samprotavimas logikos požiūriu nesuprantamas ir spekuliatyvus, nes įvykio vieta baudžiamajame procese reikšminga dėl veikos aplinkybių nustatymo ir nusikaltimo pėdsakų suradimo, o ne dėl asmens (L. S.), kuriam byloje nebuvo pareikšti įtarimai, gyvenamosios vietos.
Pripažinus, kad pažymos išdavimas buvo neteisėtas, vis dėlto aktualu yra aptarti pažymos turinį, nes ši aplinkybė yra reikšminga veikos atribojimui nuo drausminės atsakomybės ir BK 229 straipsnyje numatytos veikos požymių nustatymui. Kaip išdėstyta pirmiau, R. K. ir E. K. baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08 atliekamame ikiteisminiame tyrime pažymos išdavimo dieną disponavo D. K. ir jo mažametės dukters D. K. apklausos duomenimis. Jokių kitų įrodymų šaltinių dėl veikos, numatytos BK 153 straipsnyje, padarymo nebuvo gauta. Nebuvo atlikta įvykio vietos apžiūra, krata, poėmis, kurie yra vieni iš pirminių ikiteisminio tyrimo veiksmų tokio pobūdžio nusikalstamų veikų tyrime, nes šiais veiksmais yra didelė galimybė surasti ir užfiksuoti seksualinio išnaudojimo biologinius pėdsakus patalpoje, ant rūbų ir pan., todėl šie procesiniai veiksmai yra labai svarbūs. Taigi, neatlikus minėtų veiksmų, pažyma dėl nustatytos nusikalstamos veikos vis dėlto buvo suformuluota kaip kategoriškas teiginys – kaip ikiteisminio bylos tyrimo metu nustatyto nusikaltimo įvykio ir nusikaltimo vietos faktas. Šios aplinkybės patvirtina, kad tyrėja E. K., elgdamasi aplaidžiai – neatlikdama ikiteisminio tyrimo veiksmų ir nesiimdama priemonių nusikalstamai veikai ir jos padarymo vietai atskleisti, D. K. parodymų teisingumui patikrinti, neturėdama nešališkų ir objektyvių duomenų apie nusikaltimo įvykį ir jo padarymo vietą, taip pat ikiteisminiam tyrimui vadovaujančios prokurorės leidimo teikti informaciją, surašė ir pateikė (duomenys neskelbtini) PK viršininkui E. K. pasirašyti bei išdavė pareiškėjui D. K. pažymą Nr. 20-23-S-1925, o E. K., elgdamasis aplaidžiai – nesiremdamas ikiteisminio tyrimo medžiaga, nekontroliuodamas ikiteisminį tyrimą atliekančios tyrėjos R. K. veiklos ir neįsitikinęs, ar ji byloje ėmėsi priemonių nusikalstamai veikai ir jos padarymo vietai atskleisti, D. K. parodymų teisingumui patikrinti, neturėdamas nešališkų ir objektyvių duomenų apie nusikalstamą įvykį ir jo padarymo vietą, taip pat ikiteisminiam tyrimui vadovaujančios prokurorės leidimo teikti informaciją, tyrėjai R. K. surašius, pasirašė ir išdavė pareiškėjui D. K. pažymą Nr. 20-23-S-1925 apie juridinį faktą ir ikiteisminio tyrimo duomenis.
Šios kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytos veikos aplinkybės atitinka objektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje požymius. R. K. ir E. K. neteisėti veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiais padariniais.
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis patvirtina, kad išnagrinėjus D. K. ieškinį buvo nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-25039-192/2008 ir uždrausti L. S. matytis su dukterimi D. K., gimusia (duomenys neskelbtini), iki civilinės bylos Nr. 22-25039-192/2008 išnagrinėjimo. Nutartyje nurodoma, kad: „Iš ieškovo byloje nurodytų aplinkybių ir įrodymų, kad jau yra pradėtas ikiteisminis tyrimas (duomenys neskelbtini) PK baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 153 str., ir tyrimo metu yra nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu (duomenys neskelbtini), t. y. L. S. gyvenamojoje vietoje, sudaro pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones uždrausti atsakovei L. S. matytis su dukra D. K.“. Tai, kad nutarties motyvuose yra perkeltas pažymos Nr. 20-23-S-1925 turinys ir šia pažyma pasiremta kaip įrodymu, patvirtina, jog minėta pažyma turėjo lemiamą reikšmę taikant laikinąsias apsaugos priemones bei uždraudžiant L. S. pasimatyti su dukterimi, todėl R. K. ir E. K. veiksmai teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu siejasi su atsiradusiais padariniais. Nukentėjusioji L. S. nuo 2008 m. gruodžio 23 d. iki 2009 m. liepos 16 d. negalėjo matytis su savo mažamete dukterimi D. K. Taip ilgam laikui buvo pažeista pamatinė motinos teisė bendrauti su savo vaiku, vaiko teisės į šeimos ryšius, kurios yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje, CK 3.161 straipsnio 3 dalyje. Baudžiamojoje jurisprudencijoje pripažįstama, jog esminis asmens konstitucinių teisių pažeidimas yra pagrindas konstatuoti didelę žalą nukentėjusiajam asmeniui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-199/2009, 2K-232/2012, 2K-P-1/2014).
R. K. ir E. K. veiksmuose yra neatsargi kaltė, nes netinkamai atlikdami valstybės tarnybos pareigas jie, nors ir nenumatė, kad dėl neatsakingo pareigų atlikimo kils žalingi padariniai, tačiau, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, jų išsilavinimą ir profesinę patirtį, galėjo ir turėjo tai numatyti, nes pagal D. K. prašymą jie žinojo, kad pažyma skiriama civilinei bylai dėl motinos valdžios vaikui apribojimo. Išduodami tokio turinio pažymą, kuri paremta suinteresuoto asmens D. K. ir jo mažametės dukters liudijimu, nepatvirtinant šių duomenų jokiais kitais ikiteisminio tyrimo veiksmais ir įtvirtinant tokio turinio informaciją, oficialia ikiteisminio tyrimo įstaigos pažyma, suformuluota kategoriškais teiginiais, R. K. ir E. K. suprato tokios pažymos reikšmingumą ir tai, kad ji gali sukelti didelius neigiamus padarinius.
L. S. buvo pareiškusi civilinį ieškinį šioje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš dalies patenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį. Apeliacine tvarka šį klausimą skundė civilinis atsakovas Policijos departamentas prie LR VRM dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir civilinio atsakovo nustatymo bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovas – dėl neteisingo neturtinės žalos dydžio nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas priėmė kaltinamuosius R. K. ir E. K. išteisinamąjį nuosprendį, nurodydamas, kad civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, o dėl skundų argumentų, liečiančių civilinį ieškinį, nepasisakyta. Esant tokioms procesinėms aplinkybėms (civilinio ieškinio klausimai nebuvo nagrinėjami apeliacine tvarka), kasacinės instancijos teismas neturi įstatyminio pagrindo šį klausimą spręsti iš esmės, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir į BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, bylos dalis dėl civilinio ieškinio perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4, 5 punktais,
n u t a r i a:
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nuosprendį dėl R. K. bei E. K. išteisinimo pagal BK 229 straipsnį ir palikti galioti apkaltinamojo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio dalį, kuria R. K. nuteista pagal BK 229 straipsnį (2003 m. gegužės 1 d. redakcija) 36 MGL (4680 Lt) dydžio bauda, E. K. nuteistas pagal BK 229 straipsnį (2003 m. gegužės 1 d. redakcija) 36 MGL (4680 Lt) dydžio bauda, iš R. K. ir E. K. išieškota po 137,02 Lt proceso (pašto) išlaidų valstybei.
Baudžiamosios bylos dalį dėl civilinio ieškinio perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Gintaras Goda
Alvydas Pikelis
