D. R. pagal BK 300 str. 3 d., 182 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–447/2014

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-10017-2006-5

Procesinio sprendimo kategorija

1.1.8.1.2 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams, 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos, jas apimant, ir nuteistajam D. R. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2007 m. balandžio 24 d. iki 2007 m. liepos 23 d. ir nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. iki 2010 m. spalio 14 d.

Baudžiamosios bylos dalis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 203 straipsnio 2 dalyje, prieš nuteistąjį D. R. nutraukta vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 18 d. nutartis, kuria nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

D. R. nuteistas už tai, kad, veikdamas skirtingų sudėčių bendrininkų grupėmis su įvairiais asmenimis, Vilniaus ir Jonavos miestuose 2002–2007 m. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, suklastojo tikrus dokumentus bei juos panaudojo, dėl to buvo padaryta didelės žalos, o būtent:

D. R., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonių atstovu, į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. nuosprendyje nurodytas sąskaitas–faktūras įrašė ranka arba naudodamasis techninėmis priemonėmis žinomai melagingus duomenis apie tariamus sandorius tarp jo valdomų įmonių naudojamų nusikalstamai veiklai nuslėpti ir realiai veikiančių LR ūkio subjektų bei tariamus atsiskaitymus grynaisiais pagal šiuos sandorius, taip pat pasirašė kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas. D. R., toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, pats tiesiogiai arba per tarpininkus perdavė žinomai suklastotus dokumentus UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, BĮ UAB „(duomenys neskelbtini)“ Anykščių filialas, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovams, kurie šiuos žinomai suklastotus dokumentus panaudojo sukčiavimams mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje ir savo atstovaujamų ūkio subjektų lėšų pasisavinimams. Taip D. R., veikdamas Vilniaus ir Jonavos miestuose, 2002–2007 m. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas bendrininkų grupe, veikdamas vieninga tyčia, suklastojo tikrus dokumentus bei juos panaudojo, dėl to valstybės biudžetui padaryta didelė – 1 695 896,00 Lt – turtinė žala.

Be to, D. R. nuteistas už tai, kad, veikdamas skirtingų sudėčių bendrininkų grupėmis su įvairiais asmenimis, kuriems sukčiavimams PVM ir pelno mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityse reikėjo realiomis prekėmis ir paslaugomis nepagrįstų PVM sąskaitų–faktūrų, realiai valdydamas įmones, skirtas nusikalstamai veiklai nuslėpti, pats tiesiogiai ar per kitus asmenis klastodamas šių priedangos įmonių PVM sąskaitas–faktūras ir jas lydinčius dokumentus, Vilniaus ir Jonavos miestuose 2002–2007 m. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, apgaule 19 realiai veikiančių LR ūkio subjektų naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės 1 695 896,00 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino prievolę šiuos pinigus (PVM ir pelno mokestis) sumokėti į valstybės biudžetą, o būtent:

D. R. savo vardu įsteigė ar įsigijo: UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. D. R. asmeniškai ar per kitus asmenis surado UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovą V. Z., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovą E. Š., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovą A. G., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovą A. V., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovę L. Š., BĮ UAB „(duomenys neskelbtini)“ Anykščių filialo atstovą V. D., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovą E. T., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovą E. B., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovą S. V., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovą G. P., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovą L. S., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovą E. T., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovą V. Š., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovą J. J., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovą E. S., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovą S. K., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovą V. O., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovę I. D. bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovus A. M. ir V. B. ir jiems pasiūlė už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį, įtraukiant į jų įmonių buhalterinę apskaitą suklastotus dokumentus apie tariamus prekių ar paslaugų pirkimus, sumažinti į valstybės biudžetą jų atstovaujamų įmonių mokamą PVM. Minėtų įmonių atstovai sutiko su D. R. pasiūlymu ir jam tiesiogiai ar per tarpininkus pateikė savo įmonių rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ar paslaugos turėtų būti nurodytos suklastotuose dokumentuose kaip tariamai parduodamos šioms įmonėms. D. R., tęsdamas nusikalstamą veiką, suklastojo savo valdomų, neteisėtai veiklai nuslėpti skirtų įmonių PVM sąskaitas–faktūras ir jas lydinčius dokumentus, įrašydamas žinomai melagingus duomenis apie tariamai suteiktas paslaugas ar parduotas prekes ir tokius melagingus duomenis įrašė pats ranka arba atspausdino techninėmis priemonėmis, bei pasirašė kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas, taip pat nurodė V. K. patvirtinti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ suklastotus dokumentus įrašytus žinomai melagingus duomenis. D. R. suklastojo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. nuosprendyje nurodytas sąskaitas–faktūras, šiuose dokumentuose nurodydamas, žinomai melagingus duomenis apie prekių ar paslaugų pardavimą iš viso už 6 343 445,53 Lt, iš jų 1 099 248,36 Lt PVM. D. R. tiesiogiai ar per A. M. ir V. K. perdavė šiuos žinomai suklastotus dokumentus juos užsakiusių įmonių atstovams. Pastariesiems šiuos žinomai suklastotus dokumentus įtraukus į savo įmonių buhalterines apskaitas ir suorganizavus, kad 2002–2004 m. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus, adresu Šermukšnių g. 4, Vilnius ir Kauno apskrities VMI, Jonavos skyriaus, adresu: Vasario 16-osios g. 1, Jonava, darbuotojams būtų pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, BĮ UAB „(duomenys neskelbtini)“ Anykščių filialas, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM ir pelno mokesčio deklaracijos, su į jas įtrauktais duomenimis iš suklastotų PVM sąskaitų–faktūrų ir jas lydinčių dokumentų, mažinančių apmokestinamąjį pelną ir mokėtiną PVM 1 695 896,00 Lt. Taip D. R., veikdamas bendrininkų grupe su V. Z., E. Š., A. G., A. V., L. Š., V. D., E. T., E. B., S. V., G. P., L. S., E. T., V. Š., J. J., E. S., S. K., V. O., I. D., A. M. ir V. B. apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, BĮ UAB „(duomenys neskelbtini)“ Anykščių filialas, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę į 1 695 896,00 Lt LR valstybės biudžeto lėšų ir panaikino didelės vertės turtinę prievolę šiuos pinigus (PVM, pelno mokestis) sumokėti į valstybės biudžetą.

Be to, D. R. nuteistas už tai, kad, veikdamas Vilniaus mieste, 2001–2006 m. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, įsigijo 6 juridinius asmenis nusikalstamai veiklai nuslėpti ir jiems vadovavo, o būtent:

D. R., 2001–2006 m. iš fizinių asmenų už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą atlygį įsigijo šiuos juridinius asmenis nusikalstamai veiklai nuslėpti: UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. kodas 2204307, 1993 m. rugsėjo 2 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filiale, reg. Buivydiškių g. 15-50, Vilniuje, UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. kodas 125939221, 2002 m. kovo 1 d. įregistruota VĮ Registrų centro Vilniaus filiale, reg. V. M. g. 53, Vilniuje, UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. kodas 2587055, 2002 m. vasario 6 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filiale, reg. Kapsų g. 9-2, Vilniuje, UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. kodas 2627815, 2003 m. liepos 15 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, reg. Žemynos g. 51-27, Vilniuje, UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. kodas 110466143, 1993 m. sausio 15 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filiale, reg. Asanavičiūtės g. 20a, Vilniuje, UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. kodas 6030284, 2001 m. kovo 27 d. VĮ Registrų centro Kauno filialas, reg. Akacijų al. 35/6, Kulautuva, Kauno r. ir sav. D. R. toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2002–2007 m. laikotarpiu klastojo įmonių, naudojamų nusikalstamai veiklai nuslėpti, dokumentus, paimdavo grynais pinigines lėšas, pervestas į priedangos įmonių banko sąskaitas už tariamus sandorius, klastojo priedangos įmonių dokumentus ir taip jas naudodamas sukčiavimams mokesčių apskaičiavimo bei sumokėjimo srityje vadovavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šiais D. R. veiksmais buvo padaryta 1 695 896,00 Lt didelė turtinė žala valstybės biudžetui.

Be to, D. R. nuteistas už tai, kad, veikdamas skirtingų sudėčių bendrininkų grupėmis su įvairiais asmenimis, Vilniaus mieste 2002–2007 m. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, klastojo savo valdomų 6 įmonių, naudojamų neteisėtai veiklai nuslėpti, specialios apskaitos dokumentus, taip užfiksuodamas realiai neegzistuojančius sandorius, imituodamas tariamus atsiskaitymus pagal fiktyvius sandorius, sąmoningai netvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinių apskaitų, suorganizavo apgaulingą minėtų įmonių buhalterinę apskaitą, o būtent:

D. R. pats ar per nesuvokiantį nusikalstamos veikos tarpininką V. K. suklastojo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. nuosprendyje nurodytas sąskaitas–faktūras, įrašant žinomai melagingus duomenis apie tariamai parduotas prekes ir paslaugas bei atsiskaitymą už jas, ir žinodamas, kad pagal šiuos dokumentus sandoriai nėra įvykę, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“ ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus”, suorganizavo apgaulingą UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl to nebuvo galima visiškai nustatyti tikrosios šių įmonių 2002–2007 m. veiklos, jų ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. R. prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas šiais aspektais:

1. Teismai neteisingai konstatavo, kad esminiai jį charakterizuojantys duomenys egzistavo ir anksčiau, t. y. iki nusikalstamų veikų padarymo (nors faktai rodo, kad vaikai gimė 2009 ir 2011 m., o santuoka įregistruota 2010 m.), ir kad tai neva nesutrukdė jam įvykdyti inkriminuojamų nusikaltimų 2002–2007 m. Jis nurodo, kad jo sutuoktinė yra vaiko priežiūros atostogose, todėl šeimą išlaiko jis. Iš pirmosios santuokos turi dukrą, kuri neturinti savarankiško pragyvenimo šaltinio, turi rimtų psichikos sveikatos problemų, todėl gydytojai rekomenduoja dirbti ne daugiau kaip 3-4 val. nesudėtingą darbą, jai siūlomas invalidumas. Dukros iš pirmosios santuokos motina negali tinkamai materialiai ja pasirūpinti, nes augina 4 m. vaiką. Kasatorius teigia, kad jo jaunesnioji dukra nusižudė 2009 m., būdama vos trylikos metų, nes ją pernelyg traumavo jo suėmimas. Vyresniajai dukrai sesers mirtis sukėlė šoką, psichinę traumą, kuri peraugo į psichinę ligą. Yra didžiulė rizika, kad ir ji gali nusižudyti (praėjusiais metais buvo perdozavusi vaistų). Teismas, anot kasatoriaus, neatsižvelgė į šią aplinkybę, kad jis, kaip tėvas, privalo ne tik materialiai padėti savo dukrai, bet ir nuolat su ja bendrauti, rodyti pavyzdį, kad gyvenimiškos problemos yra išsprendžiamos, palaikyti psichologiškai, stebėti jos psichinę būklę ir laiku kreiptis į gydytojus, jei dukters elgesys taptų įtartinas. Būnant kalėjime, to padaryti neįmanoma. Kasatorius teigia, kad dėl dukters savižudybės ne kartą gydėsi psichiatrinėse ligoninėse, o teismai šią aplinkybę – jo ligą – ignoravo.

Kasaciniame skunde D. R. teigia, kad 1996 m. buvo įkūręs didžiausią Vilniuje prekybos statybos medžiagomis centrą „(duomenys neskelbtini)“, kuris bankrutavo. Baudžiamoji byla, iškelta 1998 m., nagrinėjama iki šiol ir, kasatoriaus nuomone, turėjo būti sujungta su šia byla, nes tos pačios sąskaitos figūruoja abiejose bylose. Pasak kasatoriaus, už tą patį veiksmą jis yra nubaustas du kartus, o tai yra šiurkštus LR Konstitucijos 31 straipsnio pažeidimas (niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą (UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2003 m. 2003 m. vasario 28 d. sąskaita-faktūra LGA Nr. 1970237). D. R. teigia, kad vadovauja UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurią įsigijo 2008 m., t. y. po jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo.

Pasak kasatoriaus, šie gyvenimo faktai ir pokyčiai, atsiradę po inkriminuojamų veikų padarymo, teismų nebuvo tinkamai įvertinti ir dėl to nepagrįstai nepripažinti išskirtinėmis aplinkybėmis, leidžiančiomis švelninti bausmę.

Kasatorius mano, kad teismas, skirdamas subendrintą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę ir įskaitęs į paskirtą bausmę kardomąjį suėmimą (nuo 2007 m. balandžio 24 d. iki liepos 23 d.), neatsižvelgė į tai, kad nuo 2007 m. liepos 23 d. iki kovo mėn. jam buvo skirtas namų areštas itin griežtomis sąlygomis (iš namų buvo leidžiama išeiti tik nuo 10.00 iki 14.00 val.), kuris taip pat galėjo būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, leidžiančių švelninti ar pakeisti bausmę.

2. Kasatorius mano, kad teismai neteisingai įvertino nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis 2001–2006 m. laikotarpiu, veikdamas vieninga tyčia, įsigijo 6 juridinius asmenis nusikalstamai veiklai nuslėpti. Kasatorius teigia, kad įmones įsigijo tam, kad galėtų plėtoti verslą keliomis kryptimis. Po patirto bankroto statybų srityje tikėjosi atgaivinti senąjį verslą ir 1999 m. įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet 2000 m., kai nesumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini) 75 000 Lt už daugiabučio pastato apdailos darbus, turėjo imtis kitos ūkinės veiklos, kad galėtų atsiskaityti su kreditoriais. Sukūrė ir patentavo dovanų pakuotės modelį, pradėjo gamybą ir prekybą, tačiau dėl iškeltos baudžiamosios bylos ir namų arešto didinti apyvartą buvo ypač sudėtinga, kreditoriai persekiojo dėl skolų, buvo padegtas butas, bandoma prievartauti jo dukrą, pats buvo du kartus pagrobtas. Esant tokioms aplinkybėms, pradėjo rašyti fiktyvias sąskaitas, kad atsiskaitytų su kreditoriais. Pasak kasatoriaus, tokią atsiskaitymo formą kaip legalią pasiūlė V. K. (finansininkas, pripažintas mokslininkas, vienas iš Tarptautinės aukštosios verslo ir vadybos mokyklos vadovų). Teismai netinkamai traktavo jo ir V. K. veikas, kad kasatorius nurodė įrašyti nesuprantančiam, jog dalyvauja nusikalstamoje veikoje, V. K. žinomai melagingus duomenis į tikrus dokumentus, nes neturėjo tokio išsilavinimo ir žinių kaip V. K.. Kasatorius nurodo, kad 2002 m. FNTT pradėjo taikyti operatyvinės prievartos priemones jo atžvilgiu, todėl teisėsaugos institucijos jau 2003 m. turėjo visas galimybes nutraukti jo nusikalstamą veiklą, tačiau valstybinės institucijos nevykdė pareigos, numatytos LR Operatyvinės veiklos įstatymo 5 ir 8 straipsniuose, t. y. išaiškinti nusikalstamas veikas ir atlikti rengiamų, daromų ar jau padarytų nusikalstamų veikų prevenciją. Teisėsaugos institucijų ir VMI ilgalaikis neveikimas, pasak kasatoriaus, 2002-2007 m. peraugo į neteisėtus provokuojančius veiksmus, kurie negali būti laikomi teisėtais ir atitinkančiais baudžiamojo proceso tikslus (BPK 1 ir 2 straipsniai) bei Europos žmonių teisių konvencijos nuostatas. Kasatorius mano, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys yra gauti neteisėtu būdu (BPK 20 straipsnis 4 dalis) ir nelaikytini įrodymais, todėl teismo nuosprendis yra neteisingas. Jo nuomone, turėtų būti taikoma 182 straipsnio l dalis, nes nei jis, nei įmonė naudos neturėjo.

Dėl teisėsaugos provokuojančio elgesio, kasatoriaus teigimu, 2006 m. per tarpininką buvo nupirkta UAB „(duomenys neskelbtini)“; kai daugiau kaip metus laiko neberašė fiktyvių sąskaitų, atsiradus kredito unijoms, gavo kreditą Vilniaus regiono unijoje (kurį sėkmingai grąžino) ir, pasibaigus namų areštui, užsiėmė vien naujų produktų gamyba. Tačiau, pasak kasatoriaus, FNTT reikėjo papildomų įrašų, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“, jam nupirko naują įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“, o prieš UAB „(duomenys neskelbtini)“ tyrimas nebuvo pradėtas, nors būtent su šia įmone buvo sudaryta fiktyvių sandorių. Šie faktai rodo, kad teismai bausmę paskyrė pažeisdami BK 54 straipsnio nuostatas. Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai įvertino jo padarytos veikos pavojingumą (nors teigiama, kad padarė sunkų nusikaltimą, tačiau sunkiu nusikaltimas tapo tik dėl minėto pareigūnų provokuojančio ilgalaikio skatinimo ir dėl to, kad nusikalstama veika nekėlė jokio pavojaus, o tik žadėjo pareigūnams asmeninės naudos, nes buvo kontroliuojama). Pareigūnai piktnaudžiavo savo teisėmis dėl savanaudiškų paskatų, todėl jo veika turi būti traktuojama kaip lengva ir nepavojinga, kaip V. K.. Teismai neįvertino aplinkybės, kad jo įmonės vykdė realią veiklą (byloje surinktos tik suklastotos sąskaitos-faktūros, bet buvo ir nesuklastotų dokumentų). Dėl to nusikalstama veika negali būti vertintina kaip tyčinė ir kaip baigtinė. Jis nenorėjo taip veikti, norėjo grąžinti skolas, išsaugoti vaikų ir savo sveikatą bei gyvybę ir kad buvę klientai išspręstų laikinas finansines problemas ir išgelbėtų nuo žlugimo savo verslą. Įmonių, kurioms yra klastojęs dokumentus, atstovams nėra skirtos laisvės atėmimo bausmės, nes tai buvo veikiančios įmonės. Teismai tendencingai nuosprendyje akcentavo, kad jo įmonės įgytos nusikalstamai veikai nuslėpti. Kasatorius teigia, kad visos jo įmonės vykdė ir vykdo realią veiklą. Žalą realiai atlygino dauguma įmonių dar ikiteisminio tyrimo metu. Kasatoriaus teigimu, nebuvo net menkiausių pastangų ar motyvų kvalifikuotai slėpti veiką per trečius asmenis ar įmones, jis tikėjo kad, kaip sakė V. K., viskas yra legalu, norėjo, kad atsirastų mokestinių paskolų sutartys ir įmonės sugebėtų išspręsti savo finansines problemas.

3. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 41 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies reikalavimus bei nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-192/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-192/2011">2K-192/2011</a>) dėl baudžiamojo proceso nagrinėjamoje byloje trukmės vertinimo (baudžiamasis persekiojimas užsitęsė daugiau kaip 7 metus). Teismai, nepaisydami Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatų, teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, 2K-102/2009, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimai bylose Jakumas prieš Lietuvą, Kuvikas prieš Lietuvą, Gečas prieš Lietuvą), nepagrįstai neišskyrė ilgos proceso trukmės, kaip savarankiško bausmės švelninimo pagrindo, ir „nurašė“ tai bylos sudėtingumui, daugiatomiškumui, liudytojų gausai, objektų tyrimo trukmei ir jo gydymuisi psichiatrijos ligoninėse. Byloje, pasak kasatoriaus, nesiaiškinta, ar ilgą bylos tyrimą lėmė didelis skaičius sudėtingų procesinių veiksmų, ar jie buvo atliekami operatyviai ir racionaliai pagal būtinumą, ar atlikti proceso veiksmai, dėl kurių užtruko procesas, buvo reikšmingi priimant nuosprendį. Nebuvo nustatyta, ar bylos nagrinėjimas teisme vyko glaustu grafiku, ar nebuvo nepagrįstų atidėjimų, labai ilgų intervalų tarp posėdžių. Kasatoriaus teigimu, nebuvo nustatyta, kad jis piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, priešingai, pažeisdamas BPK 293 straipsnio 6 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas ne kartą apribojo jo pasisakymo trukmę, neuždavė nė vieno klausimo. Atsižvelgiant į baudžiamojo proceso trukmę, pasak kasatoriaus, tiek nusikalstama veika, tiek jis, kaip kaltininkas, nebegali būti vertinami kaip pavojingi ir paskirtos bausmės švelninimas tik straipsnio sankcijos ribose yra nepakankamai adekvati ir proporcinga priemonė, visiškai neatitinkanti šiuolaikinės teismų praktikos. Kasatoriaus nuomone, nepagrįstai ilga nagrinėjamos bylos baudžiamojo proceso trukmė, pažeidžianti asmens teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą, tai, kad jis dirba ir išlaiko verslą, kuria darbo vietas, moka valstybei mokesčius, jo veikla mokesčių ir pelno klientams davė per 200 000 Lt vertės naudą, yra sudaręs ilgalaikes sutartis su didžiausiais prekybos tinklais, gaminius patentuoja kaip išradimus, neturėjo naudos iš nusikalstamos veikos, visa žala atlyginta, sudaryta santuoka ir yra du mažamečiai vaikai, tragiška dukterų iš pirmosios santuokos nelaimė, mokslas Petro Leono akademijoje, vertintina kaip išimtinė aplinkybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskiriant jam bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Atsiliepimu į nuteistojo D. R. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras atsiliepime nurodo, kad pirmosios ir apeliacines instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo D. R. skundą, išnagrinėjo ir įvertino pagrindinius skundo teiginius ir argumentus, todėl yra teisėti ir pagrįsti.

Pasak prokuroro, kasatoriaus teiginiai, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir nepaskyrė švelnesnių bausmių nei numatyta sankcijose, nepagrįsti, nes teismai, spręsdami kasatoriui skirtinos bausmės klausimą, išimtinių aplinkybių, leidžiančių jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenustatė. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę kasatoriui, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, šeiminę padėtį, asmenybę, ankstesnį teistumą, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą (viena iš veikų priskiriama sunkių nusikalstamų veikų kategorijai) ir kt. bei motyvuotai pasisakė, kodėl D. R. netaikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai pasisakė dėl D. R. skirtinos bausmės dydžio ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų netaikymo. Prokuroro nuomone, kasatoriui paskirta bausmė neperžengia sankcijų už padarytas nusikalstamas veikas ribų ir yra mažesnė už sankcijoje numatytų bausmių vidurkius, todėl nėra pagrindo teigti, kad paskiriant tokią bausmę buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar paskirtos bausmės aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Nuteistojo D. R. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasatorius savo prašymą skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, argumentuoja tuo, kad teismai, esant, jo nuomone, išimtinėms aplinkybėms (jo teigiamai apibūdinamą asmenybę: dirba, moka mokesčius, atlygino žalą; tvirtus socialinius ryšius; per ilgą proceso trukmę) nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Be to, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2009, 2K-3/2010, 2K-128/2011, 2K-633/2011). Nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė, pažeidžianti asmens teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, gali būti vertinama kaip išimtinė aplinkybė ir pripažįstama pagrindu skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir jų išaiškinimų nuostatomis formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne tik su proceso ilgumu, bet ir su konkrečių bylos aplinkybių, lėmusių nepagrįstą pernelyg ilgą proceso trukmę, nustatymu. Taigi sprendimas dėl bausmės švelninimo atsižvelgiant į proceso trukmę turi būti priimamas tik nuosekliai įvertinus šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui (Jakumas prieš Lietuvą, Jakumas v. Lithuania no. 6924/02, judgement of 18 July 2006).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad skiriant bausmę D. R. netinkami taikytas baudžiamasis įstatymas. Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, priešingai kasatoriaus tvirtinimui, nelaikytinos išimtinėmis, suteikiančiomis pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Nagrinėjamoje byloje nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai, spręsdami D. R. skirtinos bausmės klausimą, išimtinių aplinkybių, leidžiančių jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenustatė. Vilniaus miesto apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam D. R. bausmę, įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas aplinkybes, kad D. R. padarė vieną sunkų ir du apysunkius tyčinius baigtus nusikaltimus, į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, į sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kad vieną kartą teistas, baustas administracine tvarka, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, vedęs, turi suaugusią dukterį ir du mažamečius vaikus, yra sukūręs ir užpatentavęs išradimų, į jo sveikatos būklę (ne kartą gydytas psichiatrijos ligoninėse), ir remdamasis BK 41 straipsnyje įtvirtintais bausmės tikslais paskyrė D. R. daug mažesnes laisvės atėmimo bausmes negu BK 300 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 2 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, o galutinę subendrintą bausmę paskyrė pritaikęs bausmių apėmimo būdą.

Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą pagal D. R. apeliacinį skundą, iš esmės įvertino visas kasaciniame skunde nurodytas nuteistajam teisiškai palankias aplinkybes ir išsamiai motyvavo, kodėl šios aplinkybės nėra išimtinės ir nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Teismas sprendė, kad nuteistojo apeliaciniame skunde papildomai nurodytų aplinkybių, jog jis nepadarė naujų nusikaltimų, o reali laisvės atėmimo bausmė gali sužlugdyti jo verslą ir atimti galimybę rūpintis vaikais, taip pat nėra pagrindo vertinti kaip išimtinių. Kartu teismas akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas D. R. bausmę atsižvelgė į visas apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, reikšmingas švelninant bausmę.

Pažymėtina, kad žemesnių instancijų teismai taip pat svarstė D. R. argumentus dėl per ilgo baudžiamojo proceso šioje byloje (penkerius metus truko ikiteisminis tyrimas ir dvejus metus byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad bylos proceso trukmei turėjo įtakos didelis bylos sudėtingumas, daugiatomiškumas (47 tomai), liudytojų gausa, daug procesinių veiksmų ir tai, jog D. R. nuolat gydėsi psichiatrijos ligoninėse (atliktos dvi stacionarios ekspertizės). Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs bylos medžiagą, visas bylos aplinkybes, konstatavo, kad pagrindo pripažinti, jog ikiteisminis tyrimas byloje būtų nepagrįstai vilkintas, nėra.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas nurodyta aukščiau, atmeta D. R. kasacinio skundo argumentus dėl nepateisinamai ilgo baudžiamojo proceso ir pagrindo dėl to jam skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Kasatoriaus skunde nurodomi jo asmenybę teigiamai apibūdinantys duomenys (kuriuos teismas vertino ir į juos atsižvelgė skirdamas daug mažesnę nei įstatymo sankcijose numatytos bausmės vidurkis bausmę) nėra išimtinės aplinkybės. Atlyginti savo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą yra nuteistojo pareiga, o ne išimtinė aplinkybė. Esant tokioms aplinkybėms žemesnių instancijų teismai pagrįstai konstatavo, kad D. R. nėra teisinio pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Teisėjų kolegija laiko, kad esant byloje nustatytoms aplinkybėms D. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir atitinka bausmės paskirtį. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas D. R. prieštarautų teisingumo principui.

Pažymėtina, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis apeliaciniame skunde nekėlė klausimo dėl teisėsaugos institucijų neveikimo, kuris, anot kasatoriaus, peraugo į neteisėtus provokuojančius veiksmus prieš jį, apeliacinės instancijos teismas šių klausimų nenagrinėjo, todėl šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo D. R. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Viktoras Aidukas

Aurelijus Gutauskas