Civilinė byla Nr. e2A-42-589/2024
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00217-2023-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.8.9; 2.6.8.11.1; 3.2.4.4; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 27 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimanto Misiūno ir Dalios Pranckienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hekus“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1149-488/2023 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų ir verslo garantijos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hekus“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hekus“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl 2020 m. gruodžio 30 d. paskolos sutarties Nr. GFCOVD0098 nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Investicijų ir verslo garantijos“ (buvusi UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“) (toliau – ir ieškovė) prašė priteisti iš atsakovės UAB „Hekus“ (toliau – ir atsakovė) 96 000 Eur negrąžintos paskolos, 19,02 Eur lengvatinių palūkanų, 303,72 Eur pagalbos susigrąžinimo palūkanų, 3,04 procentų pagalbos susigrąžinimo palūkanų nuo 24 433,47 Eur sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško šių lėšų grąžinimo ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško atsiskaitymo dienos.
2. Ieškovė nurodė, kad 2020 m. gruodžio 30 d. finansų įstaiga UAB „SME Finance“ (toliau – ir finansų tarpininkas) suteikė atsakovei tikslinę 100 000 Eur paskolą, kurios paskirtis yra finansuoti subjektų, veikiančių žemės ūkio ir žuvininkystės produktų gamybos, perdirbimo ir prekybos srityse, apyvartinį kapitalą. Ši lengvatinė paskola, teikiama iš Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų, yra tikslinė pagalba. Paskola turėjo būti panaudota per 6 mėnesius nuo paskolos suteikimo momento ir po panaudojimo per 10 darbo dienų turėjo būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys tai, kad paskola buvo panaudota pagal paskirtį. 26 433,47 Eur paskolos dalis nebuvo panaudota pagal paskirtį, t. y. atsakovė nepateikė duomenų, pagrindžiančių šių lėšų panaudojimą pagal paskirtį. Ieškovė ne kartą siuntė atsakovei raginimus pateikti nurodytų lėšų panaudojimo pagal paskirtį dokumentus, tačiau atsakovė jų nepateikė. 2022 m. rugpjūčio 23 d. buvo priimtas sprendimas „Dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo“ Nr. 9G-468/2022, kuriame konstatuota, kad atsakovė panaudojo pinigines lėšas ne pagal paskirtį ir nuspręsta susigrąžinti ne pagal paskirtį panaudotas lėšas – 26 433,47 Eur. Atsakovė šio administracinio akto neginčijo ir šis sprendimas yra įsiteisėjęs bei galiojantis. 2022 m. gruodžio 13 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 4R-10/2022 pagrindu paskolos sutarties administravimas buvo perleistas ieškovei. 2022 m. gruodžio 16 d. pranešimu ieškovė informavo atsakovę apie kreditoriaus pasikeitimą ir sutarties nutraukimą, jei atsakovė negrąžins piniginių lėšų, bei priverstinį skolos išieškojimą. Paskolos sutarties 9.1.1. papunktyje numatyta, kad esminis sutarties pažeidimu, leidžiančiu vienašališkai nutraukti paskolos sutartį, yra aplinkybė, jog paskolos gavėjas paskolą naudoja ne pagal tikslinę jos paskirtį. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovė dalį paskolos sumos panaudojo ne pagal paskirtį, o šios paskolos esmė, kad kiekvienas paskolos pagrindu suteiktas euras būtų panaudotas pagal tikslinę paskirtį, todėl laikoma, kad tai esminis sutarties pažeidimas. Atsakovė nuo 2022 m. birželio mėnesio iki šiol negrąžina ne pagal paskirtį panaudotų lėšų, tai taip pat yra esminis sutarties pažeidimas, kuris tęsiasi iki šiol. Atsakovė ne tik panaudojo dalį paskolos lėšų ne pagal tikslinę paskirtį, tačiau ir nevykdė pareigos mokėti einamuosius mokėjimus, todėl egzistuoja du esminiai sutarties pažeidimai.
3. Atsakovė UAB „Hekus“ priešieškiniu prašė pripažinti, kad 2020 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartis Nr. GFCOVD0098 nutraukta neteisėtai ir priteisti iš ieškovės visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsakovė nurodė, kad ginčo paskolos sutarties 9.1.1. papunkčio pagrindu ieškovė negalėjo nutraukti paskolos sutarties dėl esminio pažeidimo, kadangi paskolos sutartis vienašališkai galėjo būti nutraukta tik tuo atveju, jeigu atsakovė būtų panaudojusi visą paskolos sumą ne pagal paskirtį. Ieškovė ieškinyje pripažįsta, kad paskolos suma buvo nepanaudota, o ne panaudota ne pagal paskirtį. Ieškovė gavo paskolos paskirtį pagrindžiančius dokumentus, kuriuos patikrinusi nustatė, kad pagal paskirtį panaudotos paskolos suma yra 73 566,53 Eur, t. y. ieškovė pripažino ir dėl to nėra jokio ginčo, kad atsakovė pagal paskirtį panaudojo didžiąją dalį paskolos, t. y. net 73,57 procentus paskolos. Taigi vien dėl to negalima teigti, jog atsakovas nevykdė paskolos sutarties ir nepanaudojo jam suteiktos paskolos pagal paskirtį. Aplinkybės, dėl kurių ieškovė vienašališkai nutraukė sutartį, nesudarė jokio pagrindo išvadai, kad atsakovė padarė esminį pažeidimą ir dėl to paskolos sutartis privalėjo būti nutraukta. Ieškovės elgesys aiškiai patvirtino, kad ji neturėjo jokių pretenzijų atsakovei dėl didelės dalies paskolos sutarties vykdymo, reikalavo tik grąžinti nepanaudotą paskolos dalį. Taigi nutraukti paskolos sutartį ieškovas apskritai neturėjo jokio intereso. Be to, atsakovei buvo suteikta paskola, kaip skatinamoji finansinė priemonė, siekiant palengvinti bendrovei tenkančią naštą ir užtikrinti jos funkcionavimą. Todėl nėra abejonės, kad įpareigojimas sugrąžinti visą paskolos sumą, kai dar nėra pasibaigęs paskolos grąžinimo terminas, ir kai atsakovė turėjo teisėtą ir pagrįstą lūkestį grąžinti paskolos sumą tik 2023 metų gale, pažeistų atsakovės teises ir dėl to atsakovė patirtų neproporcingų nuostolių. Be to, paskolos sumos grąžinimo terminas pagal ginčo paskolos sutartį yra 2023 m. gruodžio 30 d., taigi paskolos sutarties grąžinimo terminas dar apskritai nėra suėjęs. Atsižvelgiant į tai, prašė ieškinį atmesti ir tenkinti priešieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priešieškinį atmetė – priteisė iš atsakovės UAB „Hekus“ 96 000 Eur negrąžintos paskolos, 19,02 Eur lengvatinių (paskolos) palūkanų, 303,72 Eur pagalbos susigrąžinimo palūkanų, susidariusių iki 2023 m. sausio 11 d., 3,04 procentų pagalbos susigrąžinimo palūkanų nuo 24 433,47 Eur sumos nuo kreipimosi į teismą dienos (2023 m. sausio 11 d.) iki visiško šių lėšų grąžinimo dienos (pagalbos susigrąžinimo palūkanų dydis turi būti peržiūrimas ir atitinkamai pakeičiamas 12 mėnesių periodiškumu pagal EK nustatytą ir skelbiamą orientacinių palūkanų normų dydį, taikomą atitinkamu laikotarpiu), 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. sausio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3 912,45 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ naudai, o 1 670 Eur žyminio mokesčio – valstybės naudai.
6. Teismas nustatė, kad 2020 m. gruodžio 30 d. finansų tarpininkas UAB „SME Finance“ ir paskolos gavėja UAB „Hekus“ sudarė paskolos sutartį Nr. GFCOVD0098 (toliau – ir paskolos sutartis), kuria atsakovei buvo suteikta 100 000 Eur paskola pagal skatinamosios finansinės priemonės „Paskolos ūkio subjektų veikiančių žemės ūkio ir žuvininkystės produktų gamybos, perdirbimo ir prekybos srityse, likvidumui užtikrinti COVID-19 ligos protrūkio laikotarpiu“ schemą, patvirtintą 2020 m. liepos 16 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-539. Schemoje numatyta, kad paskolų gavėjams lengvatinės paskolos teikiamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, paskolų teikimas pagal finansinę priemonę yra valstybės pagalba paskolų gavėjams ir šios lengvatinės paskolos teikiamos išskirtinai apyvartiniam kapitalui finansuoti. Paskolos sutarties specialiosios dalies 4.9 punkto 2 papunktyje numatyta, jog paskolos gavėjas įsipareigoja naudoti paskolą tik pagal paskolos sutartyje nustatytą paskirtį ir po visos paskolos panaudojimo per 10 darbo dienų Žemės ūkio paskolų garantijų fondui pateikti paskolos panaudojimą pagal paskirtį pagrindžiančius dokumentus.
7. 2021 m. birželio 1 d. ieškovė el. paštu išsiuntė atsakovei raštą (priminimą) Nr. 2A-2840 apie artėjančią paskolos panaudojimo termino pabaigą bei paskolos gavėjo pareigą pateikti paskolos panaudojimo pagal tikslinę paskirtį pagrindžiančius dokumentus. Paskolos panaudojimo terminas baigėsi 2021 m. birželio 29 d., dokumentų pateikimo terminas baigėsi 2021 m. liepos 14 d., tačiau atsakovė savo prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė ir visų privalomų pateikti ieškovei dokumentų nepateikė. Ieškovė 2021 m. rugsėjo 17 d. el. paštu pakartotinai prašė atsakovės ne vėliau kaip iki 2021 m. rugsėjo 27 d. pateikti dokumentus. 2021 m. rugsėjo 27 d. ir 2022 m. birželio 6 d. ieškovė gavo paskolos sutartį pagrindžiančius dokumentus, iš kurių nustatė, kad pagal paskirtį panaudotos paskolos suma yra 73 566,53 Eur. Nepanaudotos paskolos likutis sudarė 26 433,47 Eur. 2022 m. birželio 21 d. raštu dėl lengvatinės paskolos panaudojimo pagal tikslinę paskirtį Nr. 2A-1886 ieškovė nurodė Paskolos gavėjui ne vėliau kaip iki 2022 m. liepos 7 d. elektroninio pašto adresu [email protected] pateikti dokumentus 26 433,47 Eur sumai arba grąžinti 26 433,47 Eur nepanaudotą paskolos dalį, kartu ieškovei pateikiant tai patvirtinantį dokumentą. Paskolos gavėjui taip pat buvo nurodyta, jog nepateikus dokumentų, pagrindžiančių dalies paskolos panaudojimo pagal paskirtį, ar negrąžinus nepanaudotos paskolos dalies, paskolos dalis bus pripažinta kaip panaudota ne pagal paskirtį ir susigrąžinta vadovaujantis Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant valstybės pagalbos žemės ūkiui, maisto ūkiui, žuvininkystei ir kaimo plėtrai ir kitas iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamas priemones, administravimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 3D-750. Paskolos gavėjui negrąžinus paskolos dalies, panaudotos ne pagal paskirtį, taip pat nepateikus papildomų dokumentų, buvo priimtas 2022 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas „Dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo“ Nr. 9G-468/2022 ir raštas dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo Nr. 2A-2544, kuriuo atsakovei buvo nurodyta grąžinti lėšas.
8. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi finansų tarpininkas neatlygintinai perleido, o ieškovė perėmė reikalavimo teises, kylančias iš paskolos sutarties atsakovės atžvilgiu. Atsakovei el. paštu ir registruotu paštu ieškovė išsiuntė 2022 m. gruodžio 16 d. pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo, paskolos sutarties nutraukimo ir tolimesnio prievolių vykdymo Nr. 2A-4141, kuriuo ieškovė informavo atsakovę apie kreditoriaus pasikeitimą ir pakartotinai įpareigojo atsakovę ne vėliau kaip per 7 dienas nuo pranešimo išsiuntimo dienos grąžinti 24 433,47 Eur paskolos dalį, lengvatines (paskolos) ir pagalbos susigrąžinimo palūkanas. Pranešime taip pat buvo nurodyta, kad jei atsakovė iki nustatyto termino pabaigos neįvykdys reikalavimų, bus laikoma, kad paskolos sutartis yra nutraukta ir pradėtas skolos išieškojimas teisės aktų nustatyta tvarka. Suėjus nustatytam terminui ir atsakovei negrąžinus paskolos bei su ja susijusių sumų, paskolos sutartis 2022 m. gruodžio 27 d. laikoma nutraukta.
9. Teismas nurodė, kad nė viena iš ginčo šalių neneigia fakto, kad šalių sudaryta paskolos sutartis yra tikslinė. 2020 m. gruodžio 30 d. UAB „SME Finance“ ir atsakovės sudarytos paskolos sutarties pagrindu atsakovei buvo suteikiamos lėšos išskirtinai apyvartiniam kapitalui finansuoti.
10. Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, jog 26 433,47 Eur (iš 100 000 Eur) paskolos sumos panaudojimas ne pagal paskirtį negali sukelti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.217 straipsnyje numatyto vienašališko sutarties nutraukimo teisinių padarinių. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė duomenų, patvirtinančių aplinkybes, jog paskolos 26 433,47 Eur suma buvo panaudota pagal tikslinę paskolos sutarties paskirtį. Byloje taip pat nėra duomenų, jog atsakovė grąžino ieškovei 24 433,47 Eur lėšas, panaudotas ne pagal paskirtį (26 433,47 Eur suma sumažinta atsižvelgiant į informaciją apie paskolos administravimo mokesčio sumokėjimą iš paskolos lėšų). Nei įstatymai, nei šalių sudaryta paskolos sutartis nenumato išlygų, susijusių su paskolos dalimi, kurios panaudojimas ne pagal paskirtį, todėl tai sukelia įstatyme numatytus sutarties pažeidimo padarinius. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad nustačius, jog dalis tikslinės paskolos buvo panaudota ne pagal jos paskirtį (byloje nėra duomenų, patvirtinančių nurodytų lėšų panaudojimą pagal paskirtį), atsakovei nustatytu terminu negrąžinus paskolos dalies, kuri buvo panaudota ne pagal paskirtį, ieškovės vienašališkas sutarties nutraukimas buvo pagrįstas ir teisėtas. Dėl nurodytų priežasčių teismas atsakovės priešieškinį atmetė.
11. Teismas nurodė, kad paskolos sutarties bendrosios dalies 9.1. punktu paskolos šalys susitarė, jog esminiu paskolos sutarties pažeidimu, leidžiančiu finansų tarpininkui (UAB „SME Finance“) ar jo teisių perėmėjui vienašališkai, nesikreipiant į teismą, nutraukti paskolos sutartį ir / arba raštu pareikalauti nedelsiant grąžinti paskolą (jos dalį) kartu su visomis priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis pagal paskolos sutartį mokėtinomis sumomis, kai yra bent viena paskolos sutarties 9.1.1–9.1.5 papunkčiuose nurodytų aplinkybių. Paskolos sutarties 9.1.1. papunktyje yra įtvirtinta, jog paskolos sutartis gali būti nutraukta, jei klientas (šiuo atveju atsakovė) naudoja paskolą ne pagal paskirtį.
12. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nesilaikė paskolos sutarties 6.2.1. papunktyje įtvirtintų įsipareigojimų ir dalį paskolos lėšų, t. y. 26 433,47 Eur sumą panaudojo ne pagal paskolos sutartyje nurodytą paskirtį, ir šie atsakovės veiksmai laikomi esminiu paskolos sutarties pažeidimu. Atsakovė neįvykdė finansų tarpininko ir ieškovės reikalavimo per nustatytą papildomą 7 dienų terminą grąžinti nepanaudotą paskolos sumą, todėl paskolos sutartis laikoma nutraukta nuo 2022 m. gruodžio 27 d. ir iš atsakovės ieškovei priteistina 96 000 Eur negrąžintos paskolos suma. Kadangi paskolai buvo pritaikytos 0,19 procentų fiksuotos lengvatinės (paskolos) palūkanos, kurių dydis įtvirtintas paskolos sutarties specialiosios dalies 4.5. punkte, paskolos sutarties nutraukimo dieną (2022 m. gruodžio 27 d.) nesumokėtos lengvatinės (paskolos) palūkanos sudarė 19,02 Eur sumą, kurios ieškovei priteistinos iš atsakovės.
13. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsižvelgus į tai, jog atsakovė paskolos dalį panaudojo ne pagal tikslinę paskirtį, remiantis Reglamento (ES) Nr. 2015/1589 16 straipsnio, Reglamento (ES) Nr. 794/2004 V skyriaus bei Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant valstybės pagalbos žemės ūkiui, maisto ūkiui, žuvininkystei ir kaimo plėtrai ir kitas iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamas priemones, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. spalio 13 d. įsakymo Nr. 3D-750 14.1, 15.1 ir 16.1 punktų nuostatomis, iš atsakovės priteistinos pagalbos susigrąžinimo palūkanos nuo valstybės pagalbos išmokėjimo dienos iki visiško jos grąžinimo dienos, t. y. 303,72 Eur pagalbos susigrąžinimo palūkanų, paskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos (2023 m. sausio 11 d.) ir 3,04 procento dydžio per metus pagalbos susigrąžinimo palūkanų nuo 24 433,47 Eur sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško šių lėšų grąžinimo dienos.
14. Ieškinį tenkinęs, teismas ieškovei iš atsakovės priteisė procesines palūkanas ir visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, o valstybei – žyminį mokestį, nuo kurio mokėjimo ieškovė atleista pagal įstatymą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Atsakovė UAB „Hekas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priešieškinį tenkinti bei priteisti atsakovei jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
16. Nurodo, kad teismo sprendimas priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas, taip pat nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Skundžiamame sprendime iš esmės nepasisakyta dėl atsakovės priešieškinio argumentų, todėl visiškai nėra aišku, kodėl teismas atmetė priešieškinį.
17. Tvirtina, kad teismas, netinkamai taikydamas CK 6.217 straipsnį, nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė iš esmės pažeidė paskolos sutartį. Kadangi buvo panaudota 73,57 procento paskolos sumos, tai, akivaizdu, kad atotrūkis tarp atsakovės pažadėto prievolės įvykdymo ir faktiškai atlikto yra neesminis ir nežymus. Be to, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad likusią paskolos dalį atsakovė panaudojo ne pagal paskirtį.
18. Mano, kad teismas netinkamai aiškino paskolos sutarties 9.1.1. papunktį. Paskolos sutartis vienašališkai galėjo būti nutraukta tik tuo atveju, jeigu atsakovė būtų panaudojusi visą paskolos sumą ne pagal paskirtį. Minėtame punkte nėra įtvirtina paskolos davėjo teisė vienašališkai nutraukti paskolos sutartį dėl dalies paskolos sumos, kuri būtų panaudota ne pagal paskirtį.
19. Akcentuoja ir tai, kad teismas privalėjo paskolos sutarties nutraukimo pagrindą įvertinti ir sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais.
20. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, taip pat prašo priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
21. Nurodo, kad su atsakovės apeliacinio skundo argumentus laiko visiškai nepagrįstais. Mano, kad teismas pagrįstai sprendė, jog pažeidus paskolos sutarties sąlygas, paskolos sutartis dėl esminio sutarties pažeidimo buvo nutraukta teisėtai. Nutraukus paskolos sutartį, taikoma restitucija ir atsakovė privalo grąžinti visą paskolos sumą ir susijusias mokėtinas sumas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų
22. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės UAB „Hekas“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.
23. Apeliacijos dalyką pagal apeliacinio skundo ribas sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas priešieškinis dėl paskolos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir tenkintas ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
24. Nagrinėjamoje byloje ieškovė UAB „Investicijų ir verslo garantijos“, perėmusi iš finansų tarpininko UAB „SME Finance“ visas reikalavimo teises pagal 2020 m. gruodžio 30 d. UAB „SME Finance“ ir atsakovės UAB „Hekus“ sudarytą paskolos sutartį Nr. GFCOVD0098 su vėlesniais jos pakeitimais, prašė priteisti iš atsakovės UAB „Hekus“ 96 000 Eur negrąžintos paskolos, 19,02 Eur lengvatinių palūkanų, 303,72 Eur pagalbos susigrąžinimo palūkanų, 3,04 procentų pagalbos susigrąžinimo palūkanų nuo 24 433,47 Eur sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško šių lėšų grąžinimo ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško atsiskaitymo dienos. Ieškovė ieškinio pagrindu nurodė tai, kad egzistuoja esminis paskolos sutarties pažeidimas, įtvirtintas paskolos sutarties 9.1.1. papunktyje, nes atsakovė pažeidė pareigą paskolą naudoti pagal paskirtį, taip pat numatytas paskolos sutarties 9.1.3. papunktyje, nes atsakovė iki šiol neįvykdė 2022 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo „Dėl grąžintinų lėšų“ Nr. 9G-468/2022, kuriuo atsakovė buvo įpareigota grąžinti 26 433,47 Eur paskolos dalį sprendime nustatytu terminu, ir dėl to paskolos sutartis dėl esminio paskolos sutarties pažeidimo buvo nutraukta. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, pareikštu priešieškiniu prašė paskolos sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, motyvuojant tuo, kad ji pagal paskirtį panaudojo didžiąją dalį paskolos (73,57 procento), o paskolos sutartis vienašališkai galėjo būti nutraukta tik tuo atveju, jeigu atsakovė būtų panaudojusi visą paskolos sumą ne pagal paskirtį. Atsakovė taip pat laikėsi pozicijos, kad paskolos sutarties 9.1. punkte nebuvo įtvirtina paskolos davėjo teisė vienašališkai nutraukti paskolos sutartį dėl dalies paskolos sumos, kuri būtų panaudota ne pagal paskirtį.
25. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė duomenų, patvirtinančių aplinkybes, jog paskolos 26 433,47 Eur sumą ji panaudojo pagal tikslinę paskolos sutarties paskirtį ar grąžino ieškovei 24 433,47 Eur lėšas, panaudotas ne pagal paskirtį (26 433,47 Eur suma sumažinta atsižvelgiant į informaciją apie paskolos administravimo mokesčio sumokėjimą iš paskolos lėšų), ieškovės vienašališką paskolos sutarties nutraukimą laikė teisėtu ir pagrįstu, todėl priešieškinį atmetė ir ieškinį tenkino. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nei įstatymai, nei šalių sudaryta paskolos sutartis nenumato jokių išlygų, susijusių su panaudojama ne pagal paskirtį paskolos dalimi.
26. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą sprendimą, kadangi netinkamai aiškino paskolos sutarties 9.1.1. papunkčio nuostatas, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias esminį sutarties pažeidimą bei įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.
Dėl CK 6.217 straipsnio taikymo ir paskolos sutarties 9.1.1. papunkčio aiškinimo
27. Apeliaciniu skundu atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas CK 6.217 straipsnį, nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė iš esmės pažeidė paskolos sutartį. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nenurodė jokių motyvų dėl CK 6.217 straipsnio 2 dalies taikymo, nors byloje buvo nustatyta, kad atsakovė panaudojo pagal tikslinę paskirtį 73,57 procento paskolos sumos, kas reiškia, kad atotrūkis tarp atsakovės pažadėto prievolės įvykdymo ir faktiškai atlikto yra neesminis ir nežymus, be to, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad likusią paskolos dalį atsakovė panaudojo ne pagal paskirtį.
28. Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nurodytais atvejais. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį arba kad šis pažeidimas objektyviai atitiktų esminio pažeidimo kriterijus. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2014 sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015).
29. Nagrinėjamu atveju paskolos sutarties 9.1. punkte, reglamentuojančiame paskolos sutarties nutraukimą, sutarties šalys susitarė, kad esminiu paskolos sutarties pažeidimu, leidžiančiu vienašališkai, nesikreipiant į teismą, nutraukti paskolos sutartį ir / arba raštu pareikalauti nedelsiant grąžinti paskolą (jos dalį) kartu su visomis priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis pagal paskolos sutartį mokėtinomis sumomis, yra bent viena iš žemiau nurodytų aplinkybių: klientas naudoja paskolą ne pagal paskirtį (9.1.1. papunktis); klientas ilgiau kaip 90 kalendorinių dienų vėluoja vykdyti bet kokius savo mokėjimo įsipareigojimus pagal paskolos sutartį (9.1.3. papunktis).
30. Bendrųjų paskolos sutarties sąlygų 6.2.1. papunkčiu atsakovė įsipareigojo naudoti paskolą pagal paskolos sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą paskirtį, UAB „SME Finance“ arba UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ pareikalavus, nedelsiant pateikti paskolos panaudojimą pagal paskirtį pagrindžiančius dokumentus (originalus arba tinkamai patvirtintas kopijas). Paskolos sutarties specialiosios dalies 4.9. punkto 2 papunkčiu atsakovė taip pat įsipareigojo paskolą naudoti tik pagal paskolos sutartyje nustatytą paskirtį ir po visos paskolos panaudojimo per 10 darbo dienų UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondo“ elektroninio pašto adresu [email protected] arba registruotu paštu pateikti paskolos panaudojimą pagal paskirtį pagrindžiančius dokumentus (originalus arba tinkamai patvirtintas kopijas). Šiuo atveju terminas pateikti dokumentus apie paskolos panaudojimą pagal paskirtį suėjo 2021 m. liepos 14 d. Pagal paskolos sutarties specialiosios dalies 4.9. punkto 3 papunktį atsakovė įsipareigojo paskolą panaudoti ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo paskolos išdavimo. Nepanaudojus paskolos per 6 mėnesių terminą, atsakovė įsipareigojo grąžinti likusią nepanaudotą paskolos dalį. Kadangi paskolos sutartis buvo sudaryta 2020 m. gruodžio 30 d., terminas panaudoti paskolą pagal paskirtį suėjo 2021 m. birželio 29 d.
31. Nei priešieškiniu, nei apeliaciniu skundu atsakovė neginčija, kad atsakovei buvo suteikta 100 000 Eur tikslinė paskola pagal konkrečią paskirtį – apyvartiniam atsakovės kapitalui finansuoti; 26 433,47 Eur paskolos dalis buvo panaudota ne pagal paskirtį, kadangi nebuvo pateikti šios dalies paskolos panaudojimo pagal paskirtį patvirtinantys dokumentai bei ši paskolos dalis pagal paskolos sutarties taisykles nebuvo grąžinta; 2021 m. rugsėjo 17 d., 2022 m. birželio 21 d. ir 2022 m. rugpjūčio 23 d. siųstuose raštuose atsakovei buvo paaiškinta, jog nepateikus dokumentų, pagrindžiančių paskolos panaudojimą pagal paskirtį ar negrąžinus nepanaudotos paskolos dalies, paskolos dalis bus pripažinta kaip panaudota ne pagal paskirtį ir bus inicijuojamas paskolos (jos dalies) susigrąžinimas, vadovaujantis Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant valstybės pagalbos žemės ūkiui, maisto ūkiui, žuvininkystei ir kaimo plėtrai ir kitas iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamas priemones, administravimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 3D-750; atsakovė neginčijo ieškovės 2022 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo „Dėl grąžintinų lėšų“ Nr. 9G-468/2022, kuriuo atsakovė buvo įpareigota grąžinti 26 433,47 Eur paskolos dalį sprendime nustatytu terminu.
32. Esant nurodytoms aplinkybėms, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė pažeidė paskolos sutartį ir šis pažeidimas pagal paskolos sutarties nuostatas laikytinas esminiu, dėl kurio ieškovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti paskolos sutartį (2022 m. gruodžio 27 d.). Kaip jau buvo nurodyta, pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, esant tokioms sutartinėms nuostatoms, teismas neturi pagrindo vertinti, ar atsakovės padarytas pažeidimas galėjo būti pripažintas esminiu ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsakovė taip pat nepagrįstai siekia perkelti įrodinėjimo naštą, jog atsakovė paskolą panaudojo ne pagal paskirtį, ieškovei, kadangi pagal bendrųjų paskolos sutarties sąlygų 6.2.1. papunktį ir paskolos sutarties specialiosios dalies 4.9. punkto 2 papunktį pareiga įrodyti, jog paskola panaudota pagal paskirtį, nustatyta būtent atsakovei.
33. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad paskolos sutartis vienašališkai galėjo būti nutraukta tik tuo atveju, jeigu atsakovė būtų panaudojusi visą paskolos sumą ne pagal paskirtį. Paskolos sutarties 9.1.1. papunktyje nėra įtvirtina paskolos davėjo teisė vienašališkai nutraukti paskolos sutartį dėl dalies paskolos sumos, kuri būtų panaudota ne pagal paskirtį.
34. Kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo klausimu yra nurodyta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018 23 punktą; 2019 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019 30, 31 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2020 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
35. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo atliktam paskolos sutarties 9.1.1. papunkčio aiškinimui, kad net dalies tikslinės paskolos panaudojimas ne pagal paskirtį suteikia teisę nutraukti tikslinę paskolos sutartį ir reikalauti grąžinti paskolos sumą prieš terminą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šalių sudaryta paskolos sutartis nenumato jokių išlygų, susijusių su panaudojama ne pagal paskirtį paskolos dalimi. Atsakovės pateikiamas minėto paskolos sutarties papunkčio aiškinimas, kad paskolos sutartis vienašališkai galėjo būti nutraukta tik tuo atveju, jeigu atsakovė būtų panaudojusi visą paskolos sumą ne pagal paskirtį, neatitinka minėtos sutarties 9.1.1. papunkčio nuostatos, prieštarauja bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, į kuriuos, be kita ko, privalu atsižvelgti aiškinant sutartį.
36. Atsakovė apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad pagal kasacinio teismo praktiką sutartyje įtvirtinti jos nutraukimo pagrindai yra sutarties sąlygos, kurių teisėtumas ir sąžiningumas sutartį pažeidusios šalies iniciatyva teismo gali būti patikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-641-313/2015), tačiau atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tokių aplinkybių neįrodinėjo ir neteikė jas patvirtinančių įrodymų. Apeliaciniame skunde taip pat tik deklaratyviai tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas to nepadarė ir dėl to teismo sprendime nepasisakė, tačiau jokių argumentų, kodėl ginčo paskolos sutarties sąlygą dėl sutarties nutraukimo reikėtų laikyti neteisėta ir nesąžininga, nenurodė. Šiuo atveju reikšminga yra ir tai, kad atsakovei ši lengvatinė paskola buvo teikiama iš Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų, paskolos sutarties sąlygos yra susijusios su viešosios teisės normų tinkamu įgyvendinimu.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, netenkindamas atsakovės priešieškinį dėl paskolos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir tenkindamas ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo, pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
39. Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovės apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 684,32 Eur išlaidas. Šių išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio (8.11 punktas, 2 000,1 Eur × 1,3), todėl apeliacinio skundo netenkinus, ieškovei iš atsakovės priteisiamas 1 684,32 Eur šių išlaidų atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hekus“, juridinio asmens kodas 304341596, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų ir verslo garantijos“, juridinio asmens kodas 110084026, naudai 1 684,32 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų aštuoniasdešimt keturių eurų ir 32 euro centų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Rita Dambrauskaitė
Laimantas Misiūnas
Dalia Pranckienė
