Baudžiamoji byla Nr. 2K-64/2012
Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00999-2009-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.1;
1.1.8.4;
1.2.3.2.2;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Rimanto Baumilo ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
gynėjui advokatui Aldevinui Švedui,
nuteistajam M. K.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 22 d. nutarties.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nuosprendžiu M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktus laisvės atėmimu penkiolikai metų, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų.
Priteista iš M. K. nukentėjusiajam M. Š. 1366,17 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, Valstybinei ligonių kasai 4055,44 Lt M. Š. gydymo išlaidų.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 22 d. nutartimi atmestas nuteistojo M. K. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus, perkvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki dešimties metų, kitą kasacinio skundo dalį dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo ir priteisto civilinio ieškinio sumažinimo atmesti,
n u s t a t ė :
M. K. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir dėl chuliganiškų paskatų pasikėsino nužudyti bejėgiškos būklės žmogų:
2010 m. liepos 25 d., apie 00.55 val., Klaipėdoje, prie Danės upės krantinės suoliukų, ties Žvejų gatvės 2-uoju namu, kitų asmenų akivaizdoje dėl mažareikšmės dingsties – dėl to, jog M. K. pasirodė, kad netoli jo žmonos K. K. stovintis M. Š. bando ją paliesti – dėl chuliganiškų paskatų iš už nugaros smogė kumščiu M. Š. į galvą, sugriebęs nukentėjusiojo galvą trenkė į metalinę šiukšlių dėžę ir, šiam praradus sąmonę bei dėl to tapus bejėgiškos būklės, turėdamas tikslą nužudyti, spyrė gulinčiam nukentėjusiajam, įstumdamas jį į Danės upę. Dėl to M. Š. skendo vandenyje ir tai sukėlė realų pavojų jo gyvybei. M. K. savo tikslo nužudyti nukentėjusįjį neįgyvendino dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, nes M. Š., nugrimzdęs į upės dugną, atsitiktinių žmonių buvo išgelbėtas, ištrauktas iš vandens ir jam buvo suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. Dėl skendimo nukentėjusiajam išsivystė ūmus kvėpavimo funkcijos nepakankamumas bei aspiracinis plaučių uždegimas ir tai sukėlė realų pavojų nukentėjusiojo gyvybei bei sunkiai sutrikdė jo sveikatą.
Nuteistasis M. K. kasaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 25 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 22 d. nutartį, nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, sušvelninti bausmę ir sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.
Kasatorius nurodo, jog nėra jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad jis veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, siekdamas nužudyti nukentėjusįjį, t. y. kad suvokė veikos pavojingumą nukentėjusiojo gyvybei, numatė galimybę ir norėjo bei siekė atimti gyvybę. M. K. nurodo niekada nepripažinęs, jog turėjo tikslą nužudyti ar sunkiai sužaloti M. Š. Nukentėjusysis taip pat netvirtino, kad kasatorius, kurio jis nepažinojo, jam būtų grasinęs atimti gyvybę. Kitos byloje nustatytos aplinkybės taip pat nepagrindžia teismų padarytų išvadų dėl kasatoriaus tyčios. Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp kasatoriaus ir nukentėjusiojo kilo dėl to, jog šis stovėjo greta jo žmonos. M. K. neneigia sudavęs nukentėjusiajam į veidą, tačiau įrodymai nepatvirtina to, kad nuteistasis nukentėjusiojo galvą būtų trenkęs į metalinę šiukšliadėžę ir nuspyręs jį į vandenį.
Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė nekaltumo prezumpciją, nes visas abejones aiškino ne jo naudai ir nuteisė dėl veikos, kuri objektyviai neįrodyta (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, BPK 44 straipsnis). Kasatoriaus nuomone, teismai neišsamiai išnagrinėjo reikšmingas bylos aplinkybes, rėmėsi bylos duomenų detalėmis ir įrodymus vertino selektyviai, atskirai vieną nuo kito, pirmenybę teikdami kaltinantiems įrodymams bei nemotyvuotai atmesdami kitus, taip pat formaliai atmetė kasatoriaus parodymus (jų iš tiesų nepaneigė), be pagrindo atmetė pagrįstus gynybos prašymus. Pasak kasatoriaus, apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų reikalavimų, jo išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių buvimą ar nebuvimą paremtos prielaidomis, o ne neginčijamais įrodymais.
Kasatoriaus nuomone, teismai vadovavosi nukentėjusiajam palankių liudytojų parodymais, nepaisydami to, kad jie prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai Nr. G 1081/10 (03). Ekspertas nustatė du ar tris trauminius poveikius nukentėjusiajam: į veidą – burną (vienas), į dešinio kelio sąnario priekinį paviršių (vienas ar du). Kasaciniame skunde nurodomi eksperto nustatyti sužalojimai, jų pobūdis, kilmė (T. 1, b. l. 15–16) ir teigiama, kad specialisto išvada nepatvirtina, jog M. Š. galva po smūgio į veidą dar būtų smūgiuota į metalinę šiukšliadėžę, kurios briauna – kelių milimetrų storio, taip pat nenustatyta jokių sužalojimų, kurie turėjo atsirasti spiriant į M. Š. nugarą, šoną ar krūtinę. Kasatoriaus manymu, teismai rėmėsi nenustatytomis aplinkybėmis, o apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas apie specialisto išvados akto tiriamosios dalies turinį, eksperto D. Vitkaus paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu (T. 2, b. l. 143), šiuos bylos duomenis vertino neobjektyviai, ignoravo eksperto atsakymą į gynėjo klausimą (kad smūgio galva į šiukšliadėžę atveju pasekmės būtų buvusios kitokios, jas būtų buvę galima nustatyti, tačiau tokių sužalojimų nenustatyta). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismai, pasisakydami dėl tokio smūgio buvimo, nevertino nukentėjusiojo parodymų apie tai, jog po pirmo smūgio į veido sritį jis prarado sąmonę ir apie įvykį sužinojo tik ligoninėje iš J. J. pasakojimo.
Kasatorius teigia, kad neįrodyta aplinkybė, jog be sąmonės gulintį nukentėjusįjį jis nuspyrė nuo krantinės, ir nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad liudytojų J. J., V. Š., Ž. E. parodymuose apie tai, kaip buvo nukritęs ir kokioje pozoje ant krantinės gulėjo nukentėjusysis, esantys nedideli prieštaravimai nėra labai svarbūs nustatant nuteistojo nusikalstamą veiką liudijančius faktus ir kad dėl to nėra būtinybės atlikti eksperimento. Kasatoriaus nuomone, teismas šių liudytojų parodymus vertino šališkai ir jais rėmėsi nepagrįstai, nes jie nenuoseklūs, prieštaringi, o tai turi lemiamą reikšmę nustatant parodymų tikrumą. Be to, minėtų liudytojų parodymai neatitinka nuteistojo, nukentėjusiojo bei kitų liudytojų nurodytų aplinkybių, specialisto išvados. Kasatoriaus manymu, teismai, vertindami nukentėjusiojo ir eksperto parodymus, turėjo konstatuoti, jog po smūgio į veidą (eksperto užfiksuota lūpos kraujosruva), nukentėjusysis, praradęs sąmonę, krito (eksperto užfiksuotos poodinės dešinio kelio sąnario priekinio paviršiaus kraujosruvos, atsiradusios dėl atsitrenkimo, suklupus, pargriuvus). Esant tokioms aplinkybėms kasatorius negalėjo trenkti gulinčio nukentėjusiojo galvos į viršutinę šiukšliadėžės briauną, todėl ši teismų nustatyta aplinkybė tėra prielaida, paremta liudytojų Ž. E., V. Š., J. J. parodymais, kurie prieštarauja nukentėjusiojo nurodytai aplinkybei (kad jis prarado sąmonę ir krito nuo vienintelio smūgio į veidą) bei specialisto išvadai. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirminiai liudytojų Ž. E. ir V. Š. parodymai (apklausiant jas ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. liepos 30 d.) yra vienodi, todėl galima teigti, kad šios liudytojos buvo susitarusios tokius duoti; tačiau jų parodymai teisiamajame posėdyje buvo kitokie (skyrėsi nuo duotų ikiteisminio tyrimo metu). Kasatoriaus nuomone, jo kaltės nebuvo galima grįsti kaltinimui palankių liudytojų parodymais, nes jie skiriasi nuo liudytojų U. A., M. R., M. V. ir M. K. parodymų, pagal kuriuos M. Š. nuo jo (M. K.) smūgio į veidą krito ant nugaros ir bandydamas atsistoti įkrito į vandenį, tai atitinka ir teismo specialisto išvadą. Teismai šių liudytojų parodymus nepagrįstai laikė prieštaringais ir atmetė kaip neteisingus suinteresuotų asmenų parodymus. Jei teismai būtų tinkamai įvertinę bylos įrodymus, pakankamai juos analizavę, padarytos išvados dėl faktinių aplinkybių būtų buvusios teisingos. Tačiau įvykio eiga ir nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas nebuvo išsamiai atskleistas.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nekreipė pakankamo dėmesio į tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė prašymus paskirti eksperimentą bei situacijos ekspertizę, nors apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas, kokiais objektyviais kriterijais remiantis apkaltinamajame nuosprendyje padaryta išvada, jog M. K., būdamas stipresnis, dėl nukentėjusiojo padėties neabejotinai turėjo galimybę spirdamas koja nustumti į upę gerokai smulkesnio kūno sudėjimo, sąmonės netekusį nukentėjusįjį ir tam netrukdė pakankamai didelis tarpas tarp suoliukų. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo pastebėjimu, kad eksperimento atlikimas nėra privalomas tyrimo veiksmas (BPK 197 straipsnis). Kasatorius nurodo, kad pagal byloje pateiktą įvykio vietos schemą ir fotolentelę nukentėjusiojo kūnas negalėjo gulėti išilgai krantinės; kadangi tarp suoliukų esantys metalinis žibintas, knechtas ir šiukšliadėžė išsidėstę nedideliais atstumais, o M. Š. nukrito galva link upės, buvo būtina aiškintis, ar galima vienu kojos spyriu nuspirti (ne „nustumti“, kaip nurodyta nuosprendyje) M. Š. kūno sudėjimo žmogų ir tai padaryti taip, kad ant kūno neliktų jokių pastebimų tokio smūgio pėdsakų. Taip liko nenustatyta konkreti vieta, kur ir kokia kūno poza gulėjo nukentėjusysis. Teismai, ignoruodami objektyviam tiesos nustatymui svarbius faktus, apribojo kasatoriaus teisę į gynybą.
Kasaciniame skunde pažymima, kad pasikėsinimas nužudyti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą gali būti kvalifikuojamas tik tada, kai kaltininkas suvokia bejėgišką nukentėjusiojo būklę ir ja pasinaudodamas kėsinasi atimti gyvybę. Byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie leistų teigti, kad kasatorius kėsinosi atimti gyvybę bejėgiškos būklės asmeniui, todėl ši veiką kvalifikuojanti aplinkybė negalėjo būti inkriminuota.
Kasatorius nurodo ir tai, kad jam paskirta penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra akivaizdžiai per griežta, neatitinka BK 41, 54, 61 straipsnių nuostatų, bausmės skyrimo pagrindų, prieštarauja teisingumo principui, bausmės tikslams ir yra neadekvati padarytam nusikaltimui, nes viršija straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Kasatoriaus manymu, teismai nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, to, kad jis anksčiau nebuvo nusikaltęs, o padarytai veikai įtakos turėjo provokuojantis neblaivaus nukentėjusiojo M. Š. elgesys (šis neneigė stovėjęs šalia kasatoriaus žmonos) ir tai paskatino kasatorių prieš jį nusikalsti.
Kasatorius teigia, kad teismai, nustatydami nukentėjusiajam priteistinos atlyginti neturtinės žalos dydį – 50 000 Lt, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio, BPK 113, 115 straipsnių reikalavimus, nukrypo nuo teismų praktikos. Kasatoriaus manymu, teismai neatsižvelgė į padarinius, jo turtinę padėtį bei interesus ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kasatorius prašo sumažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį, nes 50 000 Lt suma bus nepakeliama našta jo šeimai ir turės įtakos mažamečio vaiko gyvenimo kokybei.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Skundžiami teismų sprendimai keistini dėl netinkamo Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų taikymo skiriant bausmę (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK normų taikymu
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų. Nuteistasis M. K. teigia, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės, jog jis trenkė nukentėjusiojo M. Š. galvą į metalinę šiukšliadėžę, o po to jį (parkritusį ir bejėgiškos būklės) spirdamas koja nustūmė į vandenį (Danės upę), iš tiesų yra neįrodytos. Be to, liko nenustatyta konkreti vieta ir nukentėjusiojo kūno padėtis tuo momentu, kai šis esą buvo nuspirtas į upę. Šios aplinkybės yra svarbios ir jas būtų galima nustatyti tik atlikus situacijos ekspertizę (eksperimentą), tačiau tokį prašymą ištirti minėtas aplinkybes teismai nepagrįstai atmetė. Kasatoriaus manymu, taip pat neįrodyta, kad jis kėsinosi atimti gyvybę bejėgiškos būklės asmeniui. Pasak kasatoriaus, teismai neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, pirmenybę teikdami kaltinantiems ir nemotyvuotai atmesdami teisinančius įrodymus, todėl išvados dėl jo kaltės pasikėsinus nužudyti bejėgiškos būklės nukentėjusįjį paremtos prielaidomis ir dėl to pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Kasaciniame skunde analizuojami bylos įrodymai ir kritikuojamos teismų išvados dėl jų vertinimo (kaip patikimų ar nepatikimų) nustatant reikšmingas faktines aplinkybes.
Kasaciniame skunde nurodyti teiginiai bei argumentai, kuriais jie grindžiami, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad esminių BPK reikalavimų pažeidimų teismai nepadarė (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti ir aptarti visi įrodymai, tarp jų – kasatoriaus kritikuojami liudytojų J. J., V. Š., Ž. E. bei kasatoriui palankių liudytojų U. A., M. R., M. V., M. K. parodymai, taip pat išanalizuotos teismo medicinos specialisto išvados ir jas pateikusio eksperto D. Vitkaus paaiškinimai (teisiamojo posėdžio metu) apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus bei galimybes juos nustatyti po jo skendimo ir dėl to kilusių padarinių. Pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą dar kartą patikrino apeliacinės instancijos teismas, kuris, išnagrinėjęs nuteistojo M. K. apeliacinio skundo argumentus (iš esmės tuos pačius, kaip ir kasaciniame skunde), padarė išvadą, jog apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, kad įvykio vietoje, kurios apžiūros protokole užfiksuota atitinkama informacija, buvę liudytojai J. J., V. Š. ir Ž. E. patvirtino matę, kai M. K., priėjęs su draugais, elgėsi agresyviai, nors tam nebuvo jokių priežasčių, o po to trenkė M. Š. į šiukšlių dėžę (V. Š., Ž. E. nurodė, kad galvą), po šio smūgio nukentėjusysis gulėjo be sąmonės ir jį tokios būklės M. K. nuspyrė (t. y. kojos spyriu nustūmė) nuo krantinės į Danės upę. Teismų sprendimuose nurodyta, kodėl netikėti šių asmenų parodymais nėra priežasčių. Be to, tai, kad nukentėjusysis įkrito į vandenį ir nugrimzdo į dugną, patvirtina ir kiti įrodymai; skendimo fakto neneigia nė pats kasatorius. Taip pat nustatyta, kad po to, kai nukentėjusysis įkrito į upę, M. K. su draugais pabėgo iš įvykio vietos; paskendusiojo gelbėti ėmėsi netoliese buvę ir pagalbos šauksmus išgirdę bei atbėgę S. G. ir V. G., paliudiję, kad po 3–4 kartus nėrę į keleto metrų gylį iš pradžių paskendusiojo neaptiko, jį surado po 4–5 minučių, o ištraukus iš upės dugno netrukus medicinos pagalbą nukentėjusiajam suteikė medikai, kuriuos buvo iškvietęs liudytojas E. N., kai išgirdo šūksnius, kad skęsta žmogus. Taigi atmestini kasatoriaus argumentai dėl bylai svarbių aplinkybių neišsiaiškinimo, t. y. dėl to, kaip nukentėjusysis galėjo nuo krantinės patekti į upę, šiuo tikslu paskiriant situacijos ekspertizę (ar eksperimentą). Tokį nuteistojo ir jo gynėjo prašymą teismai motyvuotai atmetė, o savo sprendimuose nurodė, kad kasatoriaus versiją paneigia ir faktą, jog būtent jis įstūmė nukentėjusįjį į upę, neabejotinai patvirtina byloje surinkti ir ištirti įrodymai; dėl to nagrinėjamu atveju iš tiesų nėra reikšminga tai, kokioje padėtyje buvo parkritusio nukentėjusiojo kūnas krantinėje, nuo kurios jis buvo įstumtas (pateko) į vandenį, nes tai nėra esminė aplinkybė, galinti patvirtinti ar paneigti kasatoriui inkriminuotus veiksmus ir jais sukeltus padarinius. Pirmosios instancijos teismui patenkinus kasatoriaus prašymą, teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų M. R., M. K. ir M. V. parodymai taip pat aptarti (pasak šių liudytojų, jie įvykio metu buvę kitame upės krante ir juos pakvietęs liudyti advokatas). Atmesdamas šių asmenų, be to – ir liudytojos U. A., parodymus kaip nepatikimus ir neatitinkančius tikrovės, pirmosios instancijos teismas nurodė bylos duomenimis paremtus motyvus, o apeliacinės instancijos teismas šiuos motyvus pripažino esant pagrįstais ir teisingais. Remiantis teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad M. Š. dėl skendimo išsivystė ūmus kvėpavimo funkcijos nepakankamumas ir aspiracinis plaučių uždegimas; dėl ūmaus kvėpavimo funkcijos nepakankamumo kilo realus pavojus nukentėjusiojo gyvybei; šis sveikatos sutrikimas kvalifikuotas kaip sunkus. Tai, kad teismo medicinos specialisto išvados neprieštarauja kasatoriaus ginčijamiems byloje nustatytiems faktams, patvirtintiems kitų įrodymų, teismai, be kita ko, rėmėsi ir šią išvadą pateikusio eksperto D. Vitkaus paaiškinimais teisiamajame posėdyje apie tai, jog nukentėjusysis skundėsi galvos skausmu, tačiau po skendimo ir dėl to patirtos hipoksijos galvos sumušimo žymės ir smegenų sukrėtimo požymiai galėjo neišryškėti. Faktą dėl galvos skausmo patvirtino pats nukentėjusysis M. Š., tai užfiksuota ir jo ligos istorijoje. Kasatoriaus teiginiai dėl kitų prieštaravimų (tarp M. Š. ir įvykio liudytojų parodymų) iš esmės paremti subjektyviomis interpretacijomis vertinant bylos įrodymus. Tačiau teismų išvados dėl įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, kurias ginčija kasatorius, atitinka įrodymų turinį, jos paremtos objektyvia bylos duomenų analize, jų palyginimu ir yra grindžiamos įrodymų visuma; teismai įvertino tiek kaltinančių, tiek teisinančių įrodymų patikimumą, pašalino prieštaravimus ir argumentuotai pasisakė dėl įrodymų pakankamumo sprendžiant kasatoriaus kaltės ir baudžiamosios atsakomybės klausimus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamus sprendimus priėmę teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, savo išvadas grindė įrodymais, nurodydami motyvus, paaiškinančius, kodėl vienais iš jų remiasi, o kitus atmeta. Taigi įrodymų vertinimas ir teismų sprendimų turinys atitinka BPK nustatytus reikalavimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 332 straipsnio 5 dalis).
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo kvalifikuojant kasatoriaus veiką pagal BK 22 straipsnio dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą
Kasatorius M. K. mano, kad jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų. Tai jis argumentuoja aplinkybėmis, kurios esą neįrodytos, nurodydamas, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą (ir 22 straipsnio 1 dalį) turi būti nustatyta, jog kaltininkas suvokia bejėgišką nukentėjusiojo būklę ir ja pasinaudodamas kėsinasi atimti gyvybę.
Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo įstatymo taikymo (veikos kvalifikavimo) klausimus kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų nustatytas ir jų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes, nes bylą nagrinėja teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Šioje nutartyje pasisakyta dėl kasatoriaus ginčijamų faktinių aplinkybių įrodinėjimo (BPK normų taikymas). Pagal nustatytas faktines aplinkybes skundžiamus sprendimus priėmę teismai teisingai kvalifikavo kasatoriaus veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą atsako tas, kas nužudė bejėgiškos būklės žmogų. Pasikėsinimas (BK 22 straipsnio 1 dalis) padaryti šią nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pasikėsinimas nužudyti yra tada, kai jis padaromas tiesiogine tyčia. Pagal BK 15 straipsnio 2 dalį nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Tai reiškia, kad viena iš būtinų baudžiamosios atsakomybės sąlygų nagrinėjamu atveju yra kaltininko suvokimas, jog nukentėjusysis yra bejėgiškos būklės, t. y. tokios būklės, dėl kurios jis negali gintis, išvengti pavojaus (mirties). Subjektyvusis veikos požymis – tiesioginė tyčia pasikėsinant nužudyti konstatuojama nustačius, kad kaltininkas supranta, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali ją atimti, ir to siekia. Sprendžiant apie kaltininko tyčios turinį turi būti atsižvelgiama į visas padarytos veikos aplinkybes.
Byloje nustatyta ir teismų sprendimuose nurodyta, kad po kasatoriaus M. K. veiksmų – po to, kai jis trenkė nukentėjusiojo M. Š. galvą į metalinę šiukšliadėžę, šis parkritęs gulėjo be sąmonės, t. y. akivaizdžiai buvo bejėgiškos būklės. Nepaisant to, kad kasatoriaus sutuoktinė bandė jį sutramdyti, matydamas ir suprasdamas, kad dėl jo kaltės nukentėjusysis yra bejėgiškos būklės, M. K. nuspyrė (kojos spyriu nustūmė) jį į upę. Teismai konstatavo, kad tai darydamas kasatorius neabejotinai suvokė, jog esant tokioms aplinkybėms nukentėjusysis nuskęs ir tokių pasekmių atitinkamai elgdamasis siekė. Nustatyta, kad nukentėjusysis iš karto nugrimzdo į dugną, o kasatorius tuo tarpu pasišalino iš įvykio vietos. Kitiems asmenims (įvykio liudytojams) ėmusis šaukti pagalbos ir atbėgus netoliese buvusiems dviem vyrams, šiems po keleto minučių nardymo pavyko aptikti upės dugne kelių metrų gylyje nugrimzdusį nukentėjusįjį ir ištraukti jį iš vandens. Po to nedelsiant nukentėjusiajam suteikė pagalbą atvykę medikai. Tik gelbėtojų ir medicinos darbuotojų pastangomis pavyko išgelbėti nukentėjusiojo gyvybę; nukentėjusiajam dėl skendimo konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas, jis buvo gydomas ligoninėje. Taigi kasatoriaus aktyvūs smurtiniai veiksmai, nukreipti į gyvybės atėmimą nukentėjusiajam, ir jo elgesys po šio nustūmimo į upę nustatytomis aplinkybėmis (be kita ko, esant tamsiam paros metui – apie 00.55 val., naktį) atskleidžia jo tyčią, kokią ir nustatė teismai. Tai, kad M. Š. nebuvo atimta gyvybė, t. y. nekilo BK 129 straipsnyje numatyti padariniai, lėmė nuo kasatoriaus valios nepriklausančios aplinkybės. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal nurodytas faktines aplinkybes kasatoriaus veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, t. y. nustačius, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, pasikėsino nužudyti bejėgiškos būklės žmogų.
Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) nustatymo
Kasatorius teigia, kad jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepagrįstai nepripažinta tai, jog padarytai veikai įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys.
Byloje nustatyta, kad M. K. pasikėsino nužudyti nukentėjusįjį dėl chuliganiškų paskatų, tuo tarpu nukentėjusysis M. Š. nesielgė netinkamai ar kaip nors provokuojančiai. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo skundą, argumentuotai pasisakė dėl šios kaltinamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nebuvimo. Pagal byloje nustatytus faktus kasacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo daryti kitokių išvadų.
Dėl bausmės (pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus)
Kasatorius nurodo, kad jam paskirta penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra akivaizdžiai per griežta, neatitinka BK 41, 54, 61 straipsnių nuostatų.
Pagal byloje nustatytas ir skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normomis, reglamentuojančiomis bausmės skyrimą, kasatoriaus prašymas sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmės dydį yra pagrįstas.
Už pasikėsinimą dėl chuliganiškų paskatų nužudyti bejėgiškos būklės nukentėjusįjį kasatoriui, kurio atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, paskirta penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Baudžiamajame įstatyme (BK 129 straipsnio 2 dalis) už šią nusikalstamą veiką numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Taigi paskirtoji terminuota laisvės atėmimo bausmė yra didesnė (vieneriais metais) negu įstatyme numatytas šios bausmės vidurkis.
BK 41 straipsnyje, apibrėžiančiame bausmę ir jos paskirtį, nustatyta, kad bausmė, kaip valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, reglamentuojantys, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos šios aplinkybės turi teisinę reikšmę skiriant bausmę. Be to, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių buvimą ar nebuvimą, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat įvertinus kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes skirtinos bausmės dydis skaičiuojamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).
BK 54 straipsnyje kaip viena iš aplinkybių, į kurias teismas turi atsižvelgti skirdamas bausmę, numatyta nusikalstamos veikos stadija (BK 54 straipsnio 2 dalies 4 punktas). BK 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta.
Pagal teismų praktiką nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose, vertindami kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, teismai atsižvelgia į jo pasiryžimą bei atkaklumą įgyvendinti sumanymą nužudyti (smurto naudojimo intensyvumą prieš nukentėjusįjį, šiuo tikslu naudotus įrankius bei priemones ir kt.), taip pat įvertina dėl pasikėsinimo nužudyti atsiradusius padarinius – nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo laipsnį, neigiamų pasekmių sveikatai ilgalaikiškumą ir kt.
Nors teismų sprendimuose motyvuojant bausmės paskyrimą nurodytos aplinkybės, turinčios reikšmės šio klausimo išsprendimui, tačiau teismai, formaliai vertindami padaryto nusikaltimo pavojingumą, nusikalstamos veikos stadiją, neatsižvelgė į tai, kad pagal nustatytas aplinkybes nukentėjusiojo M. Š. sveikatai nebuvo sukelta itin sunkių padarinių – nepataisoma žala sveikatai. Be to, pagal byloje nustatytas aplinkybes M. K. veikė spontaniškai, iš anksto neapgalvojęs, neplanavęs nužudyti. Kitų aplinkybių, rodančių didesnį M. K. padaryto nusikaltimo ar jo paties pavojingumą (teisiamas pirmą kartą), dėl kurių jam turėtų būti skiriama didesnė, negu įstatyme numatytas bausmės vidurkis, laisvės atėmimo bausmė, juo labiau – už nebaigtą nusikaltimą, nenustatyta.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai netinkamai taikė Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio, 57 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tai lėmė neteisingos – per griežtos savo dydžiu – laisvės atėmimo bausmės skyrimą, dėl to ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis keistina (BPK 369 straipsnio 2 dalis).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Kasatoriaus M. K. prašymas sumažinti iš jo priteistos neturtinės žalos dydį nepagrįstas.
Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Civilinis ieškinys (dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo) baudžiamojoje byloje įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Pagal Civilinį kodeksą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikaltimu sukeltus padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys, 6.282 straipsnio 3 dalis). Nustatant neturtinės žalos dydį pinigine išraiška, turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) žalos padarinius.
Priešingai negu teigia kasatorius, teismai, nustatydami ir priteisdami nukentėjusiajam M. Š. 50 000 Lt dydžio neturtinę žalą, vertino visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tarp jų – ir nurodytas kasaciniame skunde. Pažymėtina, kad nuteistasis savo apeliaciniame skunde buvo išdėstęs iš esmės analogiškus argumentus, kaip ir kasaciniame skunde, kuriais ginčijo priteistos atlyginti neturtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas visus juos išnagrinėjo ir, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, motyvuotai atmetė kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad nustatytas nukentėjusiojo patirtas neturtinės žalos dydis prieštarauja sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principams ir neatitinka teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos įvertinimo ir jos dydžio nustatymo kriterijus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 22 d. nutarties dalį dėl bausmės paskyrimo.
Nuteistajam M. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki vienuolikos metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę subendrinus apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, galutinę bausmę nustatyti laisvės atėmimą vienuolikai metų.
Kitas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 22 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Gintaras Goda
Rimantas Baumilas
Dalia Bajerčiūtė
