Baudžiamoji byla Nr. 2K-21/2012
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-04002-2009-5
Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.6.2; 1.2.18.11; 2.3.4.9. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
nuteistajam D. V.,
nuteistojo gynėjui Žygimantui Rutkauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžio.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. nuosprendžiu D. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: D. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimo, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
D. V. nuteistas už tai, kad, būdamas asociacijos „Panevėžio apskrities imtynių federacija“ prezidentas, nuo 2006 m. rugsėjo 21 d. iki 2008 gruodžio 31 d. aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, nesurašydamas kasos pajamų orderių ir nefiksuodamas apskaitoje gautų 10 000 Lt ir 37 650 Lt sumų, nesurašydamas kasos išlaidų orderių ir nefiksuodamas apskaitoje 40 000 Lt išdavimo pagal pirkimo–pardavimo sutartį, 82 100 Lt už remonto darbus ir 11 895,96 Lt išlaidavimo bei netvarkydamas 2008 metų kasos knygos, ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti Panevėžio apskrities imtynių federacijos 2006, 2007 ir 2008 metų veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad D. V. padarė šiuos pažeidimus, jo išteisinimą argumentavo tuo, jog dėl to nekilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Pasak teismo, D. V. veikoje yra ne nusikaltimo, o administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 1731 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, išteisintojo D. V. veikoje nustatė visus BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, panaikino išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė naują, apkaltinamąjį, nuosprendį.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, išsamiai neištyrė visų byloje surinktų faktinių duomenų ir juos nepagrįstai pripažino įrodymais, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatas. Šis teismas vadovavosi šališkos specialistės išvada, kurią, kasatoriaus manymu, ji pateikė net neatlikusi specialisto tyrimo šioje byloje, nes kilo pagrįstų abejonių tyrimą atlikusio specialisto kompetencija. Apeliacinės instancijos teismas, prokurorui apeliacinio proceso metu paprašius skirti ekonominę ekspertizę ar pakartotinį įstaigos buhalterinių duomenų tyrimą, savo iniciatyva parinkęs ir paskyręs kitą specialistę ir nesuteikęs kasatoriui galimybės dalyvauti šiame procese, buvo šališkas.
Kasatorius mano, kad jo veikoje nėra BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, o būtent veikos, t. y. aplaidaus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo, padarinių – negalimumo iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros dėl neva aplaidaus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo, priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių bei kaltės.
Kasatorius teigia, kad buvo paskirtas ne pelno siekiančios organizacijos, kuri plėtojo susijusią su jaunimo bei sporto veteranų pritraukimu sportuoti ir panašią veiklą, prezidentu. Įstaigoje nebuvo samdomų darbuotojų, jos veikla užsiėmė entuziastai, buvę sportininkai, po savo tiesioginės darbinės veiklos. Panevėžio apygardos teismas padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl negalimumo nustatyti įstaigos veiklos, turto ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Visi šie alternatyvūs nusikaltimo sudėties elementai apkaltinamajame nuosprendyje nėra atskleisti ir išdėstyti, apsiribota bendru jų konstatavimu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad įstaigos buhalterinė apskaita tokia nesudėtinga, kad jos tinkamas vedimas nebūtų buvusi jokia problema, jei tyrėjai būtų sudarę realią, protingą, kaip ir kitose buhalterinių tikrinimų atvejuose galimybę per nustatytą laiką pateikti įstaigos buhalterinius dokumentus. Šiuo atveju buvo nepagrįstai ir neteisėtai taikomos procesinės prievartos priemonės–kratos, o nepasitvirtinus duomenims apie kažkokių sunkių nusikaltimų darymą, pateikti įtarimai dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo. Teismas visiškai nevertino esminių dalykų, susijusių su kaltinimo apimtimi, kad per trejus metus ne pelno siekiančioje organizacijoje padaryti iš esmės keturi buhalterinės apskaitos pažeidimai, kuriuos visiškai galima individualizuoti tiek kitais duomenimis, tiek ir įstaigos disponuojamais buhalteriniais dokumentais. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo šioje byloje įvertinti BK 37 straipsnyje numatytą galimybę atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, nes ir pirmosios instancijos teismas įžvelgė galimybę taikyti jam tik administracinę nuobaudą.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl specialisto išvados ir paaiškinimų
Byloje ikiteisminio tyrimo metu specialistui buvo pavesta atlikti Panevėžio apskrities imtynių federacijos buhalterinės apskaitos dokumentų tyrimą. Specialistas nustatė, kad buhalterinė apskaita šioje organizacijoje tvarkoma nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų ir pateikė išvadą, kad dėl nustatytų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti Federacijos veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Pirmosios instancijos teismas iškvietė pateikusį išvadą specialistą, kuris atsakė į gynėjo ir pirmininkaujančiojo klausimus, o vėliau, proceso dalyviams nepageidaujant, kad būtų skelbiami ir apžiūrimi bylos dokumentai, juos išvardijo. Tarp išvardytų dokumentų nurodyta ir specialisto išvada. Teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus, aprašomojoje nuosprendžio dalyje, darydamas išvadą, kad nėra BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų aplaidaus apskaitos tvarkymo padarinių, iš viso nepasisakė dėl specialisto išvados ir specialisto paaiškinimų teisme.
Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą. Apklaustas tas pats specialistas paaiškino savo išvadą dėl jo nustatytų buhalterinės apskaitos trūkumų ir atsiradusių padarinių. Proceso dalyviams pareiškus priešingas nuomones dėl specialisto išvados ir paaiškinimų, teismas nutarė kviesti dar vieną specialistą, po to spręsti dėl ekspertizės skyrimo reikalingumo ir padarė teismo posėdžio pertrauką. Priešingai negu teigia kasatorius, tuo BPK nuostatos nebuvo pažeistos. Pagal BPK 284 straipsnio 3 dalį į teismo posėdį gali būti šaukiamas ir specialistas, nepateikęs išvados ikiteisminio tyrimo metu. Priešingai negu teigia kasatorius, specialistei buvo pateikta reikalinga bylos medžiaga ir iki kito teismo posėdžio padaryta daugiau kaip vieno mėnesio pertrauka, teisme specialistė pareiškė susipažinusi su Panevėžio apskrities imtynių federacijos dokumentais. Kasatoriaus tvirtinimas, esą apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva paskyręs specialistę ir nesudaręs jam galimybės dalyvauti šiame procese, buvęs jam šališkas, yra nepagrįstas. Išteisintasis D. V. turėjo gynėją. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad išteisintajam išaiškintos BPK 22 straipsnyje numatytos teisės, tarp jų ir teisė pateikti prašymus, teikti įrodymus bei dalyvauti juos tiriant, jis tas teises suprato. Taigi tiek išteisintasis, tiek ir jo gynėjas, nesutikdami su specialisto išvada, turėjo teisę ir galimybę pateikti papildomus dokumentus, pasikviesti specialistą ar prašyti teismo kviesti konkretų jų nurodytą specialistą, kad šis pateiktų atitinkamą išvadą. Teismo pakviestai specialistei jie nušalinimų nereiškė, specialistė nustatė konkrečius teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos trūkumus ir pateikė išvadą, kad dėl to negalima iš dalies nustatyti Federacijos veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, atsakė į gynėjo klausimus, proceso dalyviai prašymų papildyti įrodymų tyrimą ir skirti ekspertizę nepareiškė. Specialistės išvada įrašyta į teismo posėdžio protokolą ir jos pasirašyta (BPK 90 straipsnio 2 dalis). Abiejų specialistų išvados yra analogiškos, pateiktos BPK nustatyta tvarka, jose užfiksuoti duomenys atitinka BPK 20 straipsnio 1 dalyje įrodymams keliamus reikalavimus. Kasatoriaus argumentas, kad Federacijos veiklą, turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą galima nustatyti ne iš aplaidžiai tvarkytos buhalterinės apskaitos dokumentų, o kitų šaltinių, nesusijęs su BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos nusikalstamumu. Apie šiame straipsnyje numatytus aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padarinius sprendžiama būtent iš buhalterinės apskaitos duomenų.
Apeliacinės instancijos teismas BPK pažeidimų nepadarė, o panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, įvykdė savo paskirtį ir užtikrino, kad neįsiteisėtų neteisėtas bei nepagrįstas nuosprendis.
Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo
Pagal BK 37 straipsnį veika gali būti pripažįstama mažareikšme tada, kai ji atitinka konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nedaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kuris, atsižvelgęs į aplinkybių visumą, privalo padaryti išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nesiekia laipsnio, būtino baudžiamajai atsakomybei atsirasti.
Manydamas, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pripažinti jo veiką mažareikšme ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kasatorius akcentuoja kaltinimo apimtį – per trejus metus ne pelno siekiančioje organizacijoje padarytus keturis pažeidimus. Tai negali būti lemiama aplinkybė konstatuojant veikos mažareikšmiškumą, nes buvo pažeistos pamatinės teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos nuostatos (nesurašyti ūkinių operacijų, atliktų grynaisiais pinigais, apskaitos dokumentai, nevesti apskaitos registrai), dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti Federacijos veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. D. V. veikoje nėra ypatumų, dėl kurių ji galėtų būti pripažinta mažareikšme, nepavojinga tinkamam valstybės finansų sistemos funkcionavimui. Į jo nusikalstamos veikos apimtį atsižvelgta parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį.
Kita vertus, byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma pripažinti D. V. kaltu ir paskirti jam bausmę. Apeliacinės instancijos teisme išteisintasis ir jo gynėjas prašė atmesti prokuroro apeliacinį skundą ir jokių argumentų dėl jo veikos mažareikšmiškumo nepateikė. Teismas, nusprendęs tenkinti prokuroro apeliacinį skundą ir kartu pripažinęs veikos pavojingumą, neprivalo atskirai motyvuoti, kodėl ta veika nepripažįstama mažareikšme. Pats kasatorius, prašydamas pripažinti jo veiką mažareikšme, iš viso neigia savo veikos nusikalstamumą, laikydamas nepagrįstomis ir neteisingomis teismo išvadas dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo padarinių. Argumentai dėl faktinių bylos aplinkybių yra ne kasacinio, o apeliacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje išdėstė įrodymus, pagrindžiančius kilusius padarinius.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo D. V. kasacinį skundą.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Rimantas Baumilas
Vladislovas Ranonis
