Baudžiamoji byla Nr. 2K-63/2012
Teisminio proceso Nr. 1-57-2-00149-2009-0
Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.20.13.
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,
išteisintajam V. K.,
teismo posėdyje žodinio kasacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Tatjanos Plotnikovos kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. nutarties.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžiu V. K., kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 243 straipsnį, išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. K. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 30 d. vengė atlikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę - per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą Valstybinei ligonių kasai - 2528,36 Lt, V. U. - 1000 Lt, tačiau neatlygino Valstybinei ligonių kasai 2106,96 Lt, V. U. 1000 Lt.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 3 straipsnio 2 dalimi, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, priėmė išteisinamąjį nuosprendį konstatavęs, kad V. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį, atmetė.
Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria atmestas apeliacinis skundas dėl nepagrįsto V. K. išteisinimo, naikintina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, neatsižvelgė į tai, kad BK 243 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali. Apeliacinės instancijos teismas, neatkreipdamas tinkamo dėmesio į apeliacinio skundo argumentus, neteisingai aiškindamas BK 243 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai išaiškinta, jog vengimu atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę galima pripažinti tik sąmoningą tyčinę veiką, kurios turinys rodytų, kad asmuo taip elgėsi siekdamas išvengti teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumento, kad BK 243 straipsnio dispozicijoje padariniai neaprašyti, todėl pakanka, kad kaltininkas suvokia, jog vengia atlikti baudžiamojo poveikio priemonę, ir nori taip veikti. V. K. žinojo apie jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę ir, kaip teigia kasatorė, turėdamas galimybę ją įvykdyti, nesiėmė jokių priemonių tai padaryti ir norėjo taip veikti.
Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalėjo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau, pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, to nepadarė ir dėl to skundas liko neišnagrinėtas (BPK 369 straipsnis 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad V. K. turėjo turtinę prievolę, nustatytą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu, - per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti Valstybinei ligonių kasai 2528,36 Lt ir 1000 Lt nukentėjusiajam V. U.. Tačiau, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą, kad V. K. turėjo galimybę veikti, t. y. vykdyti šią prievolę, teismas nurodė, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad jis tokią galimybę turėjo. Tačiau byloje yra duomenys, iš kurių matyti, kad V. K. veikos padarymo metu (2008-12-30 - 2009-12-30) buvo 32-34 metų amžiaus, kad byloje nėra duomenų apie V. K. draudėjus. Apklausiami tiek jis pats, tiek jo sugyventinė N. V. parodė, kad jis dirbo neoficialiai. Ikiteisminio tyrimo metu N. V. parodė, kad iki teismo posėdžio (kai jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 38 straipsnį) ir po jo V. K. oficialiai niekur nedirbo, t. y. jis dirbo tik pagalbinius darbus, kad jo pajamos per dieną siekdavo 20 Lt, kad ji pati 2009 metais beveik nedirbo, todėl pagrindinis maitintojas buvo V. K.. Pirmosios instancijos teisme N. V. parodė, kad V. K., tiek kiek jie gyvena kartu, oficialiai niekur nedirbo. Pats V. K. taip pat parodė, kad maždaug nuo 2003 m. niekur oficialiai įsidarbinęs nebuvo, darbo biržoje nesiregistravo. Byloje esantys duomenys rodo, kad V. K. dirbo neoficialiai, kad pragyveno iš atsitiktinių uždarbių. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina šių aplinkybių, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Dirbant darbą teisiškai neįforminus darbinių santykių, iš darbo užmokesčio gautos pajamos neatsispindi jokiuose dokumentuose, todėl yra slepiamos, nėra galimybės daryti išskaitymų. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad tai, jog V. K. nebuvo užsiregistravęs darbo biržoje, formaliai gal ir atitiktų reikalavimus asmeniui, turinčiam vykdyti minėtą prievolę, tačiau, žinant darbo biržos įdarbinimo galimybes, mokamų bedarbio pašalpų dydį, negali būti laikoma kaip pakankama vada šią aplinkybę pripažinti įrodymu, patvirtinančiu išteisintojo vengimą vykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Kasatoriaus nuomone, tokia išvada yra neteisinga. BK 243 straipsnyje numatyta veika pasireiškia vengimu. Asmuo, turintis pareigą, numatytą BK 243 straipsnyje, privalo imtis visų įmanomų priemonių ją įvykdyti. Tai, kad V. K. nesiregistravo darbo biržoje, rodo, kad jis nesistengė vykdyti savo įsipareigojimų. V. K. užsiregistravus darbo biržoje, jis turėtų galimybę būti oficialiai įdarbintas, būtų galimybė, pervedant iš darbo užmokesčio nors ir minimalias sumas, sistemingai mokėti V. U. ir Valstybinei ligonių kasai, o darbo biržai nepasiūlius darbo - gauti bedarbio pašalpą, kuri taip pat sudarytų sąlygas sistemingai įvykdyti prievolę. Be to, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad byloje yra duomenų, jog V. K. buvo baustas administracine tvarka už pasirodymą viešoje vietoje neblaivus, kad jis naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, šias aplinkybes įvertino taip pat kaip nepakankamas įrodyti, kad V. K., vartodamas alkoholį, naudodamasis mobiliojo ryšio telefonu, smarkiai išlaidavo, taip vengdamas atlikti prievolę. Kasatoriaus nuomone, tai, kad išlaidos buvo daromos ne būtiniausioms pragyvenimo reikmėms, rodo, kad asmuo vengia atlikti savo pareigą. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškindamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 243 straipsnyje, sudėties požymius, veikos baigtumą siedamas su prievolės išvengimu, o kaltę aiškindamas kaip psichinį santykį ne tik su pačia veika, bet ir su padariniais, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į V. K. parodymus, kad 2009 m. gruodžio 31 d. jam lūžo koja ir tai sutrukdė jo darbinei veiklai. V. K. turėjo pareigą atlyginti žalą iki 2009 m. gruodžio 30 d. Tai, kad po to, kai praėjo žalai atlyginti nustatytas laikas, V. K. susilaužė koją, veikos kvalifikacijai jokios reikšmės neturi, todėl teismas, atsižvelgdamas į tokius V. K. parodymus, esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo skundžiamas ir dėl nuosprendyje netinkamai išspręstų kitų klausimų - nuosprendyje visiškai nepasisakyta dėl V. K. atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, nenustačius, jog V. K. padarė nusikalstamą veiką, nėra pagrindo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn dėl veikos, dėl kurios jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju. Kasatoriaus nuomone, šis klausimas turėtų būti sprendžiamas tuo atveju jeigu V. K. bus pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 243 straipsnyje, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka ir dėl V. K. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 243 straipsnio ir BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 332 straipsnio 3 dalies taikymo
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti ją ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.
Pagal BK 243 straipsnį atsako tas, kas vengė atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą).
Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu V. K., nukentėjusiajam V. U. padaręs nesunkų sveikatos sutrikdymą (BK 138 straipsnio 1 dalis), nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas taikant BK 38 straipsnį. Šiuo nuosprendžiu buvo patvirtintas V. K. ir nukentėjusiojo susitarimas dėl žalos atlyginimo (juo V. K. įsipareigojo nukentėjusiajam iki 2009 m. gruodžio 2 d. atlyginti 1000 Lt turtinės ir 4000 Lt neturtinės žalos) bei V. K. susitarimas su Valstybine ligonių kasa, iki kada ir kokiomis dalimis jis atlygins šiai padarytą turtinę žalą. Be to, teismas V. K. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti turtinę žalą: Valstybinei ligonių kasai 2528,36 Lt ir V. U. 1000 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad žalos atlyginimas (ar pašalinimas) arba susitarimas dėl šios žalos atlyginimo (ar pašalinimo) yra viena iš būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 38 straipsnį sąlygų. Taikant baudžiamojo poveikio priemones, jos turėtų būti parenkamos siekiant išvengti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų ir baudžiamojo poveikio priemonės dubliavimo. Pagal BK 38 straipsnio 3 dalį, jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Byloje nustatyta, kad V. K. nukentėjusiajam padarytos turtinės ir neturtinės žalos neatlygino, Valstybinei ligonių kasai atlygino tik dalį žalos, tačiau dėl šios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos neįvykdymo į teismą dėl sprendimo atleisti V. K. nuo baudžiamosios atsakomybės panaikinimo nebuvo kreiptasi.
Pagal bylos medžiagą Vilniaus rajono apylinkės prokuratūra, gavusi iš Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos pranešimą bei atitinkamą medžiagą, 2009 m. gruodžio 29 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl V. K. vengimo atlikti baudžiamojo poveikio priemonę – atlyginti nukentėjusiajam ir Valstybinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. V. K. pagal BK 243 straipsnį buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 30 d. vengė atlikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą: Valstybinei ligonių kasai – 2528,36 Lt, V. U. – 1000 Lt. Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs visus byloje surinktus duomenis, išanalizavęs ir įvertinęs ištirtus įrodymus, priėmė išteisinamąjį nuosprendį – V. K. išteisino konstatavęs, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje nustatyta, kad V. K. Valstybinei ligonių kasai dalį padarytos turtinės žalos atlygino (421,40 Lt), o klausimas dėl likusios neatlygintos žalos atlyginimo, dar nesibaigus baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo terminui ir iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, buvo išspręstas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 20 d. įsakymu, kuriuo nutarta iš V. K. Valstybinei ligonių kasai išieškoti 2106,96 Lt žalos atlyginimo bei 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Teismo įsakymas perduotas vykdyti antstoliui.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė savo nuomonę, kad nusikalstamu vengimu atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę galima pripažinti tik sąmoningą tyčinę veiką, kurios turinys rodytų, kad asmuo taip elgėsi siekdamas išvengti teismo skirtos baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo. Išanalizavęs įrodymus teismas pripažino, kad byloje duomenų, patvirtinančių, jog V. K. vengė atlyginti žalą, nėra, kad jo veikoje nėra tyčios, kad jis baudžiamojo poveikio priemonės neįvykdė dėl objektyvių priežasčių, kad jis neturėjo realios galimybės atlyginti padarytą žalą dėl šeimoje susiklosčiusios sunkios turtinės padėties. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, V. K., jo sugyventinės N. V. (su kuria jis gyvena penkis metus ir turi šešerių metų vaiką) parodymus apie jų šeimoje buvusią itin sunkią turtinę padėtį, paties V. U. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kad turtinė žala jam neatlyginta, tačiau, jo nuomone, V. K. neturėjo galimybių jos atlyginti, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. K. neįvykdė jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės dėl objektyvių, svarbių, jos neįvykdymą pateisinančių priežasčių, o ne vengdamas jam nustatytos prievolės įvykdymo.
Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai, nurodydami, jog baudžiamuoju nusižengimu – vengimu atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemone galima pripažinti tik sąmoningą tyčinę veiką, kurios turinys rodytų, kad asmuo taip elgėsi siekdamas išvengti teismo skirtos baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą. Tokį teiginį kasatorius argumentuoja tuo, kad BK 243 straipsnyje nurodytų baudžiamųjų nusižengimų sudėtys formalios, todėl, sprendžiant kaltės klausimą nebūtina nustatinėti, kad kaltininkas siekė, jog baudžiamojo poveikio priemonė būtų neįvykdyta. Pakanka to, kad kaltininkas suvokia, jog jis vengia atlikti baudžiamojo poveikio priemonę, ir nori taip veikti.
BK 243 straipsnyje nustatytų baudžiamųjų nusižengimų sudėtys – formaliosios, todėl jie laikomi baigtais, kai atliekami patys veiksmai (neveikimas), kurie įvertinami kaip vengimas.
Pagal BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktą formaliosios sudėties nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Pirmasis požymis apibūdina intelektualųjį tiesioginės tyčios elementą, o antrasis – valinį. BK 243 straipsnyje nurodytų baudžiamųjų nusižengimų subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta jam paskirtų bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių pobūdį, jų sukeliamus suvaržymus, apribojimus, įsipareigojimus ir pan., suvokia savo pareigas, bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių atlikimo tvarką, žino, kokie padariniai kyla už nevykdymą, kartu kaltininkas supranta, kad nėra aplinkybių, trukdančių jam įgyvendinti baudžiamojo įstatymo reikalavimus, suvokia, kad juos pažeidžia ir, viską suvokdamas, nori taip elgtis – vengti atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę. Teismo paskirtų su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių arba baudžiamojo poveikio priemonių atlikimo vengimo tikslai įstatymo dispozicijoje nėra nurodyti, tačiau pagal pažeidimų esmę, jų padarymo kaltės turinį bei kitas aplinkybes galima spręsti, kad kaltininkas savo veika siekia išvengti (ar apskritai, ar kurį laiką) jų atlikimo.
Taigi, sprendžiant V. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą, teismas privalėjo aiškintis ir aiškinosi jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – turtinės žalos neatlyginimo priežastis ir, įvertinęs ištirtus įrodymus, padarė atitinkamas išvadas. BK 243 straipsnis negali būti taikomas, jeigu asmuo nevengia šios pareigos (atlyginti turtinę žalą), bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių. Vengimu atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – atlyginti turtinę žalą - paprastai pripažįstami atvejai, kai kaltininkas turimomis santaupomis, turtu ar gaunamomis pajamomis turi galimybę ją atlyginti, tačiau sąmoningai to nedaro, kai be pateisinamų priežasčių nedirba arba dirba nelegaliai sąmoningai siekdamas nuslėpti pajamas, kai be pateisinamų priežasčių nesiekia įsidarbinti, kad gautų pajamas ir galėtų įvykdyti turtinę prievolę, ir pan. Kasaciniame skunde kasatorius, teigdamas, kad V. K. turėjo galimybę įvykdyti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, tačiau nesiėmė jokių priemonių ją įvykdyti, iš esmės pakartojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Apeliacinės instancijos teismas į apeliacinio skundo argumentus atsakė motyvuotai paaiškindamas, kodėl šie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą motyvuoja ginčydamas įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą tikrina remdamasis teismų sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis, teismų posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais. Remiantis kasatoriaus argumentais konstatuoti, kad teismai, pripažindami, jog V. K. veikoje nėra jam inkriminuoto baudžiamojo nusižengimo požymių, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, apeliacinį skundą atmetė nemotyvuotai ir neatsakydamas į esminius apeliacinio skundo argumentus, atmestini, nes jie prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui ir joje išdėstytų argumentų esmei.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Be to, teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį ir į V. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos kaltinamajame akte nurodytą jos padarymo laiką bei BK 3 straipsnio 3 dalies bei BK 95 straipsnio nuostatas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Atmesti Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Tatjanos Plotnikovos kasacinį skundą.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Viktoras Aidukas
Aldona Rakauskienė
