Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditorių reikalavimų tvirtinimą ir jų tenkinimą fizinio asmens bankroto byloje, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-512-915/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39866-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.2.3.1; 3.4.2.3.4.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų G. C. ir G. C. pareiškimą iškelti bankroto bylą fiziniams asmenims, suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, akcinė bendrovė SEB bankas, akcinė bendrovė „Teo LT“, uždaroji akcinė bendrovė „Sergel“, uždaroji akcinė bendrovė „IPF Digital Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „General Financing“, akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“, akcinė bendrovė „Swedbank“, Valstybinis studijų fondas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“, uždaroji akcinė bendrovė „Magnolija“, uždaroji akcinė bendrovė „Verkių būstas“, antstoliai – Darius Stakeliūnas, Robertas Vasiliauskas, Brigita Palavinskienė ir Dainius Šidlauskas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditorių reikalavimų tvirtinimą ir jų tenkinimą fizinio asmens bankroto byloje, aiškinimo ir taikymo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi pareiškėjams G. C. ir G. C. iškelta bankroto byla. Minėta nutartis įsiteisėjo 2016 m. gruodžio 13 d. Bankroto administratorė UAB „Vakarų Lietuvos bankrotų biuras“ pateikė prašymą patvirtinti kreditorių, pateikusių prašymus, reikalavimus.

Per teismo nustatytą terminą į bankroto administratorę kreipėsi vienas pirmosios eilės kreditorius (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, toliau – VMI) dėl 208,65 Eur reikalavimo ir antrosios eilės kreditoriai, kurių reikalavimų suma iš viso sudaro 83 331,63 Eur. Bankroto administratorė, išanalizavusi pateiktų kreditorių reikalavimų pagrįstumą, pripažino pateiktus reikalavimus pagrįstais ir teisėtais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 6 d. nutartimi patvirtino pareiškėjų G. C. ir G. C. kreditorius ir jų 83 540,28 Eur reikalavimus. Teismas konstatavo, kad pirmosios eilės kreditorė yra VMI (208,65 Eur finansinio reikalavimo suma), o antrosios eilės kreditoriai yra Valstybinis studijų fondas, UAB „Būsto paskolų draudimas“, AB SEB bankas, AB „Swedbank“, UAB „General Financing“, UAB „Magnolija“, UAB „Vilniaus energija“, UAB „Sergel“ ir UAB „Verkių būstas“. Teismas nustatė, kad bankroto administratoriui kartu su kreditorių prašymais buvo pateikti kreditorių reikalavimus pagrindžiantys dokumentai.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal suinteresuoto asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą, 2017 m. kovo 30 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad prie atsiliepimo į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo VMI pateikė naują rašytinį įrodymą – 2017 m. kovo 22 d. mokesčių mokėtojo balansą. Atsižvelgdamas į tai, kad šie įrodymai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, taip pat į bankroto bylose vyraujantį viešąjį interesą, apeliacinės instancijos teismas priėmė suinteresuoto asmens pateiktus įrodymus ir vertino juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo VMI prašyme dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo nurodė, jog G. C. skolą sudaro 208,65 Eur, prievolės tipas – privalomojo sveikatos draudimo įmokos, 182,42 Eur – mokestis, 26,23 Eur – delspinigiai. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 29 straipsnio 3 dalimi, kuri nustato, kad pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais (įskaitant gyventojų pajamų mokestį, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas), ir Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.), kuris įtvirtino, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumokėjimą administruoja VMI.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartį pakeisti ir patvirtinti kreditorės VMI 208,65 Eur reikalavimą antrąja eile. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Palikus galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartį bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartį valstybės interesai būtų laikomi prioritetiniais bei nukentėtų kitų kreditorių interesai. Valstybinės institucijos nėra prioritetiniai kreditoriai fizinių asmenų bankroto bylose. VMI reikalavimas turėtų būti tenkinamas antrąja eile kartu su kitų kreditorių reikalavimais.

FABĮ 29 straipsnio 3 dalis yra imperatyvi, joje nustatytas baigtinis konkretus atvejų, kuriems esant kreditorių reikalavimai yra tenkinami pirmąja eile, sąrašas. Įstatymo leidėjas, nurodydamas, kad pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais (įskaitant gyventojų pajamų mokestį, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas), įtvirtino teisės normą, kuri reglamentuoja, jog pirmąja eile tenkinami ne visi su mokestinėmis prievolėmis susiję kreditorių reikalavimai apskritai, bet būtent bankrutuojančio fizinio asmens samdomų darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais. Pirmąja eile būtų galima tenkinti VMI reikalavimą tik tuo atveju, jeigu G. C. būtų vykdęs individualią veiklą ir (ar) būtų turėjęs ūkininko ūkį, kuriame būtų dirbę jo samdomi darbuotojai ir jei jis nebūtų sumokėjęs privalomojo sveikatos draudimo įmokų už savo samdomus darbuotojus. Byloje nėra duomenų, kad G. C. būtų vykdęs nurodytas veiklas, samdęs darbuotojus ir nesumokėjęs privalomojo sveikatos draudimo įmokų, todėl ir VMI reikalavimas turi būti tenkinamas kartu su kitais antrosios eilės kreditorių reikalavimais.

Pirmosios instancijos teismas patvirtino VMI reikalavimą pirmąja eile, nors iš teismui pateikto rašto nėra aišku, kad VMI teikia kreditoriaus reikalavimą, susijusį su bankrutuojančio asmens G. C. samdomų darbuotojų reikalavimais, susijusiais su darbo santykiais. Tam, kad reikalavimas būtų tenkinamas pirmąja eile, VMI rašte turėjo būti tiksliai nurodyta, kad jos reikalavimas patenka į FABĮ 29 straipsnio 3 dalį, ir prie rašto turėjo būti pateikti šią aplinkybę pagrindžiantys įrodymai, tačiau tai nebuvo padaryta.

Suinteresuotas asmuo VMI atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas VMI reikalavimą savo iniciatyva patvirtino pirmąja eile. VMI pažymi, kad toks prašymas nėra būtinas, kadangi teismas priimdamas nutartis vadovaujasi įstatymais, šiuo atveju – FABĮ 29 straipsnio 3 dalimi, kuri įtvirtina, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokos yra tenkinamos pirmąja eile. Vien tai, kad kreditorė nepateikė prašymo, teismo neriboja priimti nutartį, kurioje būtų aiškiai nurodytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės.

VMI reikalavimas susideda iš G. C. nesumokėtų 208,65 Eur dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Atsižvelgiant į tai, kad FABĮ 29 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog pirmąja eile yra tenkinamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, VMI pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo pagrįstai įtraukta į Gintauto ir G. C. bankroto bylą kaip pirmosios eilės kreditorė.

Kiekviena valstybė nustato, kurioms socialiai pažeidžiamoms ar reikšmingoms grupėms suteikti pirmenybę, tenkinant reikalavimus iš bankrutuojančio subjekto turto. Tai yra normali bankroto teisėje vyraujanti praktika, kuri remiasi tuo, jog kreditorių lygiateisiškumas neturėtų būti tapatinamas su faktine kreditorių lygybe. Tokia pozicija dera ir su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pateiktu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio išaiškinimu, kad lygiateisiškumo principas nepaneigia to, jog įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas dėl tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse. Ne kartą Konstitucinio Teismo nutarimuose buvo pažymėta, kad VMI gina viešąjį interesą, o gaunamos lėšos yra nukreipiamos į valstybės biudžetą.

VMI kaip aukštesnės eilės kreditorė bankroto procese yra įtvirtinta Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 35 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų.

Suinteresuoti asmenys G. C. ir G. C. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

FABĮ 29 straipsnio 3 dalies nuostata „pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais (įskaitant gyventojų pajamų mokestį, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas)“ nėra iki galo aiški. Byloje iš esmės keliami du šio straipsnio turinio aspektai, pirma, ar gyventojų pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos savaime yra prioritetiniai ir patenka į pirmosios eilės kreditorių sąrašą (kaip reikalavimai, susiję su darbo santykiais), ar, antra, minėtos įmokos gali patekti į pirmosios eilės kreditorių sąrašą tik tada, jei bankrutuojantis asmuo atlieka darbdavio funkcijas ir turi samdomų darbuotojų, už kuriuos yra nesumokėjęs mokesčių.

Atkreiptinas dėmesys, kad ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalyje pažymėta, jog pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, o 3 dalyje nustatyta, jog antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Sistemiškai aiškinant minėtas normas, įmokos į valstybės biudžetą priskiriamos prie antrosios eilės kreditorių reikalavimų. Kita vertus, ĮBĮ reguliuoja santykius, susijusius su įmonių bankrotu, o ne su fizinių asmenų bankrotu, taigi teisinių santykių pobūdis iš esmės gali skirtis.

Suinteresuotas asmuo UAB „Vakarų Lietuvos bankrotų biuras“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

VMI reikalavimą sudaro privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Struktūriškai jos patenka į FABĮ 29 straipsnio 3 dalį, tačiau įstatymų leidėjas nepakankamai aiškiai atskleidė šios normos turinį, kadangi kyla klausimas, ar privalomojo sveikatos draudimo įmokos tenkinamos pirmąja eile tik sudarydamos darbo užmokesčio dalį, ar jos tenkinamos pirmąja eile visais atvejais, suteikiant valstybės institucijai prioritetinį civilinių teisinių santykių dalyvio statusą.

Be kita ko, VMI pateiktame finansiniame reikalavime nėra aiškiai detalizuota, su kokiais teisiniais santykiais – darbuotojo ir darbdavio ar mokesčių mokėtojo ir valstybės – yra susijusios nesumokėtos 208,65 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokos.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie suinteresuoto asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ kasacinio skundo suinteresuotas asmuo UAB „General Financing“ prašo kasacinį skundą tenkinti, remdamasi skunde nurodytais pagrindais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ir jų tenkinimo eilės fizinio asmens bankroto byloje, kai reikalavimai yra susiję su nesumokėtomis privalomojo sveikatos draudimo įmokomis

Pagal FABĮ 23 straipsnio 1–2 dalis, teisme iškėlus fizinio asmens bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos. Kreditoriai, pareikšdami bankroto administratoriui savo reikalavimus, kartu pateikia juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodo, kaip fizinis asmuo yra užtikrinęs šių reikalavimų įvykdymą. Bankroto administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal fizinio asmens pateiktus dokumentus, sudaro kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus.

FABĮ 29 straipsnio 3–4 dalys įtvirtina, kad pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais (įskaitant gyventojų pajamų mokestį, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas); reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, ar mirties, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe ir piniginės lėšos vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentai); iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos skirtų lėšų tenkinami žemės ūkio veiklos subjektų reikalavimai sumokėti už parduotus žemės ūkio produktus. Antrąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai.

Kreditorių reikalavimai tenkinami dviem etapais (išskyrus įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintus kreditorių reikalavimus). Pirmuoju etapu pagal FABĮ 29 straipsnyje nustatytą eiliškumą tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, antruoju etapu ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos) (FABĮ 29 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors FABĮ nuostatose tiesiogiai neįtvirtinta, kreditorius, pareikšdamas savo reikalavimą, gali nurodyti ir pageidaujamą savo reikalavimo tenkinimo eilę. Šis kreditoriaus nurodymas nesaisto bankroto administratoriaus, kuris savarankiškai priskiria kreditoriaus reikalavimą vienai iš FABĮ 29 straipsnio 3–4 dalyse įtvirtintų eilių, o nesutikdamas su kreditoriaus nurodymu ir teikdamas reikalavimą tvirtinti teismui, motyvuotai nurodo kitą siūlomą kreditoriaus reikalavimo tenkinimo eilę. FABĮ 23 straipsnio 2 dalies formuluotė, jog bankroto administratorius teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus, reiškia ne vien tai, kad administratorius motyvuotai ginčija reikalavimus, kurie apskritai negali būti tenkinami pagal taikytinas materialiosios teisės normas, bet ir tai, kad administratorius motyvuotai gali ginčyti kreditoriaus pageidaujamą reikalavimo tenkinimo eilę. Klausimą dėl kreditoriaus reikalavimų tenkinimo eiliškumo galutinai išsprendžia teismas, priimdamas nutartį dėl kreditorių reikalavimo tvirtinimo.

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 30 d. nutartyje nustatė, kad G. C. skola suinteresuotam asmeniui VMI yra 208,65 Eur, o ją sudaro 182,42 Eur privalomojo sveikatos draudimo mokestis ir 26,23 Eur delspinigiai. Šis teismas konstatavo, kad bylą nagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai VMI reikalavimą patvirtino pirmąja eile. Suinteresuotas asmuo kasaciniame skunde nurodė, kad pirmąja eile VMI reikalavimą būtų galima tenkinti tik tuo atveju, jeigu G. C. būtų vykdęs individualią veiklą ir (ar) turėtų ūkininko ūkį, kuriame dirbtų jo samdomi darbuotojai, ir jei jis nebūtų sumokėjęs privalomojo sveikatos draudimo įmokų už savo samdomus darbuotojus. Todėl nagrinėjamu atveju aktualu išsiaiškinti, ar pareiškėjo skola suinteresuotam asmeniui VMI už nesumokėtą privalomąjį sveikatos draudimą turi būti tenkinama pirmąja eile, visais atvejais suteikiant valstybės institucijai prioritetinį nemokumo teisinių santykių dalyvio statusą, ar ji turi būti tenkinama tik tada, kai sudaro darbo užmokesčio dalį, mokamą už samdomus darbuotojus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas, kuris nemokumo teisėje (taip pat ir taikant FABĮ) pasireiškia kaip kreditorių lygiateisiškumo principas. Jo esmę sudaro galimybė visiems kreditoriams vienodomis sąlygomis įstatymų nustatyta tvarka dalyvauti priimant sprendimus, varžytis dėl skolininko turto ir įstatymų nustatyta tvarka gauti savo reikalavimo patenkinimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad asmenų lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Mokesčiai yra valstybės finansų sistemos esminė dalis; jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį; nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti; nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku valstybės (savivaldybės) biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės (savivaldybės) galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas. Taigi šiuo aspektu tarp valstybės ir kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių yra konstituciškai reikšmingų skirtumų (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija pripažįsta esminę mokesčių, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų reikšmę viešiesiems poreikiams tenkinti. Šiuo požiūriu nekiltų konstitucinių abejonių, jei tokio pobūdžio reikalavimams fizinių asmenų bankroto bylose įstatymu būtų suteiktas prioritetas kitų reikalavimų atžvilgiu. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad prioritetinių kreditorių reikalavimo eilių nustatymas išreiškia išimtį iš bendrojo asmenų lygybės įstatymui principu ir specialaus kreditorių lygiateisiškumo principo, todėl išimtį nustatanti nuostata negali būti aiškinama plačiai bei tokiu būdu, kad peržengtų įstatymų leidėjo ketinimus, buvusius nustatant tą išimtį. FABĮ rengimo medžiaga nepatvirtina, kad rengiant šį įstatymą būtų siekta suteikti prioritetą bet kuriems iš mokesčių, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo santykių kylantiems reikalavimams likusių kreditorių atžvilgiu. Tokių reikalavimų prioriteto atsisakyta ir Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatyme (13 straipsnio 3–4 dalys), kuris pagal savo esmę labiau panašus į FABĮ nei Įmonių bankroto įstatyme nustatytas reguliavimas, kuriame šių reikalavimų prioritetas išlieka.

Kaip minėta, FABĮ 29 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais (įskaitant gyventojų pajamų mokestį, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas). Šios įstatymo normos negalima aiškinti plečiamai, t. y. negalima teigti, kad pirmąja eile tenkinami visi kreditorių reikalavimai, susiję su gyventojų pajamų mokesčiu, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokomis, kadangi, aiškinant lingvistiškai, žodis „įskaitant“ sieja sakinio dalį, esančią skliausteliuose, su pirmąja sakinio dalimi. Be kita ko, FABĮ 29 straipsnio 3 dalies skliausteliuose nurodyti mokesčiai ir įmokos yra ne tik susiję su pajamomis, gaunamomis iš darbo santykių, – skliausteliuose esančios formuluotės detalizuoja mokesčių ir įmokų paketą, kurį darbdavys privalo mokėti kartu mokėdamas darbuotojui darbo užmokestį. Taigi į pirmąją kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę įtraukiami socialiai pažeidžiamų asmenų (darbuotojų) reikalavimai, o tenkinant šiuos reikalavimus, pirmąja eile taip pat turi būti sumokamas gyventojų pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos.

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio teismo paskirtis yra spręsti teisės aiškinimo ir taikymo klausimus. Šios funkcijos atlikimas sudaro sąlygas užtikrinti visoje valstybės teritorijoje vienodą teisės aiškinimą ir taikymą. Taigi kasacinis teismas fakto klausimo nenagrinėja, ir, spręsdamas bylą, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis; kitaip nei bylą nagrinėję teismai, vertinti įrodymų ir nustatyti kitokių, nei nustatė teismai, faktinių aplinkybių kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo.

Kaip minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi pareiškėjams G. C. ir G. C. buvo iškelta bankroto byla. Šioje teismo nutartyje teismas nustatė, kad G. C. dirba įmonėje vadovu; pažymėjo, kad jis sieks įsigyti verslo liudijimą. Taigi teismas nenustatė, kad pareiškėjas verstųsi individualia veikla, tačiau akcentavo, kad to sieks ateityje. Šios teisiškai reikšmingos aplinkybės nenustatė nei Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 6 d. nutartyje, tvirtindamas pareiškėjų kreditorių eilę ir jų reikalavimus, nei Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 30 d. nutartyje, nagrinėdamas suinteresuoto asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2017 m. vasario 6 d. nutarties. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjas nebuvo įdarbinęs darbuotojų, už kuriuos privalėtų valstybei mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino FABĮ 29 straipsnio 3–4 dalis ir dėl to priėjo prie nepagrįstos išvados pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis naikintina, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. nutarties dalis, kuria suinteresuotas asmuo VMI patvirtintas kaip pirmosios eilės kreditorius, naikintina.

Teisėjų kolegija pažymi, kad VMI pareikštą reikalavimą sudaro ne tik reikalavimas dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų, bet ir dėl delspinigių patvirtinimo. Teismai dėl delspinigių nepasisakė ir jų, kaip antruoju etapu tenkintino reikalavimo, neišskyrė. Kadangi kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimas perduotinas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

26. Pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepateikė. Kasacinis teismas turėjo 28,42 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis panaikinti ir grąžinti pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos reikalavimų patvirtinimo klausimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Rimvydas Norkus

Algirdas Taminskas

Vincas Verseckas