Civilinė byla Nr. e3K-3-472-916/2017
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11837-2016-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.1.9.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gruodžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. N. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. A., G. P., J. G., D. B., D. N., I. V. ir A. G. ieškinį atsakovui V. N. dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo, įpareigojimo pašalinti neteisėtai įrengtas vaizdo stebėjimo kameras ir žalos atlyginimo, trečiasis asmuo ieškovų pusėje viešoji įstaiga Žmogaus teisių stebėjimo institutas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens teisės į privatų gyvenimą gynimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovai prašė pripažinti, kad atsakovas pažeidė jų teisę į privataus gyvenimo gerbimą; įpareigoti atsakovą pašalinti visas vaizdo stebėjimo kameras nuo namo lauko sienų (penkias kameras) ir laiptinėje (tris kameras) ir uždrausti atsakovui be išankstinio raštiško visų namo gyventojų vienbalsio sutikimo įrengti vaizdo stebėjimo kameras ant bet kurių namo sienų ar namo viduje; įpareigoti atsakovą atlyginti ieškovų patirtą neturtinę žalą dėl jo vykdytų neteisėtų veiksmų – skaičiuojant nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki teismo sprendimo priėmimo po 1 Eur už kiekvieną dieną, kai buvo vykdomas neteisėtas vaizdo stebėjimas, kiekvienam ieškovui atskirai; priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovai nurodė, kad yra šešių gyvenamųjų patalpų savininkai ir gyventojai daugiabučiame gyvenamajame name Vilniuje. 2015 m. rugsėjo mėn. atsakovas be ieškovų sutikimo namo išorėje ir viduje įrengė aštuonias vaizdo stebėjimo kameras: penkias ant trijų namo lauko sienų ir tris namo viduje – pagrindinėje laiptinėje. Kameros įrengtos taip, jog ieškovai nefilmuojami negali patekti į savo gyvenamuosius butus. Atsakovas vykdo neteisėtą stebėjimą, su ieškovais konfliktuoja; šalys nesisveikina, tarp jų vyksta teisminiai ginčai. Atsakovas asmeniniams poreikiams tenkinti neteisėtai renka ir tvarko duomenis apie ieškovų asmeninį gyvenimą, todėl stebėjimu ieškovams daroma neturtinė žala dėl jausmo, kad jie yra nuolat sekami konfliktiško, priešiško ir kaimynus įžeidinėjančio asmens.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir pripažino, kad atsakovas pažeidė ieškovų teisę į privataus gyvenimo gerbimą; įpareigojo atsakovą pašalinti visas vaizdo stebėjimo kameras nuo namo lauko ir laiptinės sienų ir uždraudė atsakovui be išankstinio raštiško visų namo gyventojų vienbalsio sutikimo įrengti vaizdo stebėjimo kameras ant bet kurių namo išorės ar vidaus sienų; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, jog į atsakovo kameromis filmuojamą vaizdą patenka ne tik atsakovui priklausanti nuosavybės dalis, bet ir ginčo šalių bendrai naudojama laiptinė, šaligatvis, įvažiavimas į namo galinį kiemą bei įėjimas į ieškovės A. G. butą.
Teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmais pažeidžiama ne tik siauresnė ieškovų teisė į atvaizdą, bet ir platesnė, bendro pobūdžio teisė į pagarbą privačiam gyvenimui, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje. Teismo nuomone, atsakovas neišvengiamai renka ir papildomą, platesnę nei tik asmens atvaizdas informaciją apie ieškovų privatų gyvenimą. Atsakovas neįrodė, jog kamerų įrengimo tikslas (apsaugoti savo turtą nuo sugadinimo) yra proporcingas siekiui riboti ieškovų teisę į privatų gyvenimą.
Spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti patirtą neturtinę žalą, teismas padarė išvadą, jog teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ir teisės į atvaizdą pažeidimų pripažinimas bei įpareigojimas nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus yra pakankama satisfakcija ieškovams, todėl šio jų reikalavimo netenkino.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2017 m. vasario 23 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija nurodė, kad, priešingai nei teigia atsakovas, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija konstatavo, jog atsakovo įrengtomis vaizdo stebėjimo kameromis yra vykdomas vaizdo stebėjimas. Ieškovai aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė nesutikimą dėl atsakovo vykdomo filmavimo – pateikė skundą Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai ir ieškinį teismui. Atsakovas vykdo vaizdo stebėjimą tokiu būdu, kad ieškovai neturi galimybės nepatekti į stebimą teritoriją, todėl neišvengiamai yra filmuojami prieš savo valią, taip pažeidžiama jų teisė į atvaizdą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovas pažeidžia ne tik ieškovų teisę į atvaizdą, bet ir teisę į pagarbą privačiam gyvenimui, nes renka informaciją apie privatų ieškovų gyvenimą. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas neįrodė, jog kamerų įrengimo tikslas apsaugoti savo turtą yra proporcinga priemonė siekiui riboti ieškovų teisę į privatų gyvenimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovų reikalavimus atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nutartyje netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės valdymą, t. y. nepaisė, jog sprendimai dėl bendro naudojimo objektų yra priimami bendraturčių balsų dauguma. Taip teismas suabsoliutino CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendraturčių bendro sutarimo taisyklę ir ignoravo specialiąją CK 4.85 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, jog, esant bendraturčių daugetui, sprendimai yra priimami bendraturčių daugumos balsais. Teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) nuostatomis, pagal kurias vaizdo stebėjimo įrenginiai gali būti įrengiami bendraturčių daugumos sprendimu. Nutartyje suformuluota taisyklė, kad dėl bendro naudojimo objektų sprendimai gali būti priimami tik esant visų pastato gyventojų vienbalsiam sutikimui, iškreipia proporcingumo principo įgyvendinimą, nes vieno asmens siekis prieštarauti užkirstų kelią priimti sprendimus. Be to, teismas bendraturčius išskyrė pagal tai, kokio tipo patalpas jie valdo, taip diferencijuodamas šių teises. Teismas vartojo sąvoką „patalpų gyventojai“, o ne „pastato bendraturčiai“, nepagrįstai išplėsdamas pirmosios kategorijos asmenų teises.
Teismas konstatavo asmens teisės į atvaizdą pažeidimą, nenustatęs visų būtinų sąlygų. Asmens teisė į atvaizdą galėtų būti pažeista tik tuo atveju, jei ieškovų atvaizdai būtų ne tik užfiksuoti patvarioje laikmenoje, bet būtų atgaminami, parduodami, spausdinami ar demonstruojami. Sumontuotos kameros yra pakabintos viešoje vietoje, jos nėra nukreiptos į ieškovus, jų nėra pastato aukštuose, kuriuose ieškovai turi nuosavybės teise valdomas patalpas. Teismas užkirto kelią vaizdo kameras sumontuoti bei naudoti pastato bendro naudojimo patalpose ar ant jo išorės sienų. Tokiu draudimu paneigtas skirtingų interesų pusiausvyros principas.
Teismas nevertino atsakovo teiktų įrodymų dėl to, jog didžioji dalis pastato bendraturčių yra raštu išreiškę pageidavimą įrengti vaizdo stebėjimo kameras ant pastato sienų bei bendro naudojimo patalpose. Be to, teismas į bylą neįtraukė dar penkių ginčo pastato savininkų, kurie yra išreiškę pageidavimą, kad pastato prieigos bei bendro naudojimo patalpos būtų stebimos vaizdo kameromis. Teismas nusprendė dėl šių asmenų teisėtų interesų ir taip suvaržė galimybę jiems ginti savo teises, todėl egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
Teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzAtNDE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-430-415/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-430-415/2015">3K-3-430-415/2015</a>, kurioje buvo sprendžiamas ginčas tarp dviejų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto, taigi pirmiau nurodyta byla iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Daugiabučio namo laiptinė negali būti traktuojama taip pat kaip dviejų asmenų nuosavybės teise valdoma sodyba.
Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Daugumos sprendimai, kuriais pažeidžiamos ar paneigiamos mažumos teisės ir laisvės, yra negalimi. Pagal Konvencijos 17 straipsnį, jokia šios konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę vykdyti tokią veiklą ar atlikti tokį veiksmą, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šioje konvencijoje nustatytas teises ir laisves ar jas riboti daugiau, nei nustatyta joje. Atsakovas piktnaudžiauja savo padėtimi, siekdamas varžyti ir pažeisti likusių namo gyventojų teises. Be to, atsakovas nepagrįstai remiasi ADTAĮ, nes šis įstatymas netaikomas, kai fizinis asmuo tvarko asmens duomenis savo asmeniniams poreikiams tenkinti.
Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad įrengtomis vaizdo kameromis nevykdo stebėjimo, nes ši faktinė aplinkybė buvo nustatyta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų. Atsakovo nurodomas stebėjimo tikslas (saugumas) yra deklaratyvus, nes byloje nustatyti duomenys patvirtina, jog šios teritorijos nusikalstamumo lygis nėra aukštas. Atsakovas rakinamas laiptinės duris pakeitė nerakinamomis, taip pats sumažindamas gyventojų saugumą. Nėra jokio pagrindo teigti, kad saugumo tikslais būtina stebėti šaligatvį prie namo, pravažiavimą į namo galinį kiemą bei įėjimus į dvi namo laiptines, taip pat ieškovės A. G. butą. Priešingai, atsakovo surinkti duomenys gali kelti grėsmę, nes galima surinkti detalią informaciją apie tai, kada ieškovai nebūna namuose. Todėl deklaratyvus ribojimas saugumo tikslais negali būti laikomas proporcingu konstitucinės teisės ribojimu.
Vaizdo stebėjimo kameras įrengė ir vaizdo stebėjimą vykdo atsakovas. Tai, kad kiti patalpų savininkai vėliau pritarė tokiam sprendimui, nesukuria jiems teisės į minėtų vaizdo kamerų ar vaizdo stebėjimo gynimą ir taip pat nesuteikia statuso byloje. Teismų buvo nustatyta, kad visi gyvenamųjų butų savininkai yra ieškovai šioje byloje. Kiti sutikimus dėl vaizdo stebėjimo davę savininkai valdo administracines patalpas, todėl jų teisės į asmens privataus gyvenimo gerbimą nėra pažeidžiamos ir jie negali lemti ieškovų teisių pažeidimo.
Trečiasis asmuo VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Atsakovas nepagrįstai remiasi ADTAĮ, nes šis įstatymas netaikomas, kai asmens duomenis tvarko fizinis asmuo, tenkindamas savo asmeninius, neprofesinius poreikius. Šioje situacijoje yra netaikytina ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB.
Atsakovas, teigdamas, jog filmavimas vaizdo stebėjimo kameromis savaime, kol atvaizdas neatkuriamas ir neplatinamas, negali pažeisti ieškovų teisės į atvaizdą, klaidingai interpretuoja CK nuostatas. Pagal CK 2.22 straipsnio 1 dalį asmens atvaizdo atgaminimas ir jo fiksavimas išskiriami kaip du atskiri, savarankiški teisės į asmens atvaizdą elementai, dėl kiekvieno iš jų reikia asmens sutikimo. Ieškovai neturi jokių kitų galimybių patekti į savo namus nenufilmuoti, todėl tai laikytina agresyviu filmavimu. Aplinkybė, ar vaizdo stebėjimas vykdomas viešoje vietoje, neturi esminės reikšmės sprendžiant šį ginčą, nes CK 2.22 straipsnio 2 dalies nuostatos negalima išplėsti ir interpretuoti taip, kad ji neproporcingai ribotų teisę į atvaizdą. Ieškovai yra aiškiai išreiškę savo nesutikimą būti filmuojami. Be to, pagal CK 2.23 straipsnio 2 dalį neteisėtas asmens stebėjimas jau pats savaime laikomas privataus gyvenimo pažeidimu.
Atsakovas neteisus teigdamas, kad teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzAtNDE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-430-415/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-430-415/2015">3K-3-430-415/2015</a>. Šios bylos faktinės aplinkybės yra artimos minimos bylos aplinkybėms, nes abiem atvejais viena bylos šalis įrengė vaizdo stebėjimo kameras ir, neturėdama kitos šalies pritarimo, jas nukreipė į teritoriją, kuri bendrosios dalinės nuosavybės teise valdoma abiejų šalių, ir į kurią su filmavimu nesutinkanti šalis nuolat ir neišvengiamai patenka norėdama naudotis savo gyvenamąja erdve.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo
Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai disponavimo bendruoju turtu teisę gali įgyvendinti tik bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), o kitas savininko teisių turinį sudarančias teises – valdymo ir naudojimo – balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip (CK 4.85 straipsnio 1 dalis). CK 4.85 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas dėl valdymo ir naudojimo teisių įgyvendinimo balsų dauguma grindžiamas bendraturčių lygiateisiškumo ir solidarumo bei demokratijos principais, preziumuojant, kad daugumos valia reiškia normaliai atidžių, protingų ir tikrąją reikalų padėtį žinančių savininkų interesą. Bendraturčių priimti sprendimai galioja visiems atitinkamo daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.85 straipsnio 4 dalis). Aptariamos bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia, kad įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01MTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-515/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-515/2009">3K-7-515/2009</a>).
Atsakovas teigia, kad teismai nepagrįstai namo gyventojus prilygino bendraturčiams ir dėl to nepagrįstai nesprendė, jog sprendimas įrengti vaizdo stebėjimo kameras yra teisėtas, kadangi buvo priimtas butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma. Iš esmės keliamas klausimas, ar butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma priimami sprendimai, nors ir galimai pažeidžiantys fundamentalias kitų bendraturčių (mažesnės butų ir kitų patalpų savininkų dalies) teises, sukuria siekiamus teisinius padarinius.
Teisė į privatų gyvenimą yra fundamentali tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Konvencijoje, tiek ir Chartijoje įtvirtinta asmens teisė, kuri gali būti ribojama tik išimtiniais atvejais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas byloje Nr. 14/02, 2010 m. vasario 26 d. nutarimas byloje Nr. 19/2008-25/2009, 2011 m. birželio 21 d. nutarimas byloje Nr. 10/2009, 2014 m. gegužės 9 d. nutarimas byloje Nr. KT18-N7/2014, byloje Nr. 47/2011).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), konstatavęs, kad suvaržymai susiję su „privataus gyvenimo ribojimais“ pagal Konvencijos 8 straipsnį, pirmiausia akcentavo svarbų bendrąjį principą, kad nors Konvencijos 8 straipsniu iš esmės siekiama apsaugoti individą nuo savavališko valdžios institucijų kišimosi, be šio negatyviojo įsipareigojimo, gali egzistuoti valstybės pozityviosios pareigos, neatskiriamos nuo veiksmingos privataus gyvenimo apsaugos. Šios pareigos gali apimti priemonių, skirtų užtikrinti pagarbą privačiam gyvenimui netgi individų tarpusavio santykių srityje, priėmimą (žr. sprendimus dėl peticijų nepriimtinumo bylose Köpke, Dahlberg). Priemonių (negatyviųjų ar pozityviųjų valstybės įsipareigojimų kontekste) pasirinkimas iš esmės patenka į valstybės diskreciją (vis dėlto EŽTT vertina, ar jos buvo pakankamos ir kaip jos pritaikytos konkrečioje situacijoje). Nurodytose „privačių subjektų“ vykdyto vaizdo sekimo bylose konkretaus asmens privataus gyvenimo ribojimo pateisinamumo kriterijų analizę EŽTT pradėjo nuo vaizdo fiksavimo „teisinio pagrindo“ ir su juo susijusių teisinės gynybos priemonių (teisinio reglamentavimo, teismų praktikos, pareiškėjo išnaudotos teisinės gynybos priemonės) analizės. Toliau EŽTT, svarstydamas, ar valstybė įvykdė savo pozityviąsias pareigas pagal Konvencijos 8 straipsnį, nagrinėjo, ar buvo nustatyta teisinga įvairių susikirtusių interesų – privatumo, turtinių, tinkamo teisingumo vykdymo – pusiausvyra (proporcingumo aspektas). Vertinant pastarąjį aspektą, kaip pažymėjo EŽTT, gali būti svarbios įvairios aplinkybės – filmavimo inicijavimo tikslas, šio veiksmo taikymo apimtis laiko ir vietos prasme, gautų duomenų naudotojų skaičius, šių duomenų naudojimo ir saugojimo tikslas bei laikas, konkuruojančio intereso svarbumas ir negalėjimas jo apginti mažiau privatumą ribojančiomis priemonėmis, vaizdą fiksuojančių subjektų veiksmų teisėtumas ir pan.
Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta, kad daugiabučiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), yra 17 patalpų, iš kurių septynios yra gyvenamosios, likusios – administracinės, maitinimosi ar kitos paskirties. Ieškovai yra šešių butų savininkai ir gyventojai. Sutikimą dėl vaizdo kamerų įrengimo davė vienuolikos patalpų savininkai, tarp jų ir atsakovas, kuris yra vieno buto bei dar šešių patalpų (administracinės, maitinimosi ar kitos paskirties) savininkas (ar bendraturtis). Taigi, ieškovai pagrįstai teigia, jog patalpų savininkai, kurie davė sutikimą dėl vaizdo kamerų įrengimo, nėra namo gyventojai, be to, beveik pusė šių patalpų, minėta, priklauso atsakovui.
Bylą tyrę teismai iš esmės vertino tokias bylai reikšmingas aplinkybes, atskleidžiančias teisės į privatų gyvenimą ribojimo nepagrįstumą: į kameromis filmuojamą vaizdą patenka ne tik atsakovui priklausanti nuosavybės dalis, bet ir ginčo šalių bendrai naudojama laiptinė, šaligatvis, įvažiavimas į namo galinį kiemą bei įėjimas į ieškovės A. G. butą; kameromis vykdomas vaizdo stebėjimas tokiu būdu, kad ieškovai neturi galimybės pasirinkti, ar patekti į stebimą teritoriją – vaizdo stebėjimo kameros yra nukreiptos į laiptinių bei vienos iš ieškovių buto įėjimus, taigi, ieškovai nuolat neišvengiamai filmuojami prieš savo valią, o tai gali sukurti nuolatinio stebėjimo išėjus iš namų pojūtį; ginčo šalys yra daugiabučio gyvenamojo namo savininkai (bendraturčiai) ir gyventojai, tačiau atsakovas stebėjimo kameras tiek ant namo lauko sienų, tiek namo viduje įsirengė neturėdamas ieškovų sutikimo; ieškovai aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė nesutikimą dėl atsakovo vykdomo filmavimo; 2015 metais, neatsiklausęs ieškovų, atsakovas pakeitė namo įėjimo pagrindines duris, nors senosios buvo rakinamos.
Sutiktina su atsakovo argumentu, kad, vadovaujantis CK 4.85 straipsnio 1 dalimi, sprendimai, priimti butų ir kitų patalpų savininkų, yra privalomi visiems bendraturčiams. Tačiau įvertinus tai, kad tokiais sprendimais yra galimai ribojama kitų bendraturčių teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir kad jie yra aiškiai išreiškę savo nesutikimą su tokiu sprendimu, būtina konstatuoti egzistuojant šios nutarties 15 punkte išvardytus konstitucinės teisės į privatų gyvenimą ribojimo pagrindus.
Atsižvelgdama į nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybes ir jų įvertinimą pagal pirmiau nurodytus kriterijus, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje vaizdo kamerų sistemų įsirengimo ir jų naudojimo ribojimo teisinius pagrindus nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnis, taip pat Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 16, 19 straipsniai.
CK 2.23 straipsnio, reglamentuojančio teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas; 2 dalyje nurodyta, kad privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas ir pan.; 4 dalyje nurodyta, kad asmens privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymą bei kiti neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad į kamerų stebėjimo zoną patenka ir ieškovams priklausanti aplinka. Stebėjimo kamerų įrengimo teisėtumas svarstytinas atsižvelgiant tiek į ieškovų teisės į privataus gyvenimo gerbimą ribojimo proporcingumo principą, tiek į teisingos abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyros vertinimą pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad dalies bendraturčių sprendimu įrengtos stebėjimo sistemos paskirtis – turto apsaugos funkcija, kurios, kaip teigiama, poreikis atsirado po to, kai buvo įvykdyta vagystė. Taigi ieškovų privataus gyvenimo gerbimo ribojimas turi teisėtą tikslą, susijusį su reikšmingu Konvencijoje įtvirtintu atsakovo ginamu interesu apsaugoti savo turtą (Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis (nuosavybės apsauga). Pripažinus, kad ieškovų privataus gyvenimo gerbimo ribojimas turi teisėtą tikslą, vertintinas ieškovų privataus gyvenimo ribojimo proporcingumas. Minėta, kad byloje teismai nustatė, kad į įrengtomis kameromis filmuojamą vaizdą patenka ne tik atsakovui ir kitiems už sprendimą įrengti kameras balsavusiems bendraturčiams priklausanti namų valdos dalis, bet ir dalis su ieškovais bendrai naudojamo turto (laiptinė, šaligatvis, įvažiavimas į galinį kiemą), taip pat visi asmenys, gyvenantys name, bei į namą ateinantys pašaliniai asmenys. Be to, nuolatiniu filmavimu, nors ir atviru, kurį būtų galima pripažinti mažesne apimtimi ribojančiu asmens privatumą, sudaromas pagrįstas nuolatinio stebėjimo išėjus iš namų pojūtis. Taigi būtina įvertinti, ar to paties teisėto tikslo (atsakovo ir kitų už sprendimą įrengti kameras balsavusių bendraturčių turto apsaugos) nebūtų galima pasiekti mažiau ieškovų privataus gyvenimo gerbimą ribojančiomis priemonėmis. Byloje nepateikta įrodymų, kad nėra galimybių kamerų sumontuoti taip, kad jos fiksuotų tik už sprendimą įrengti kameras balsavusiems bendraturčiams priklausančius ir jų saugomus objektus, taigi darytina išvada, kad, nesant tokią galimybę paneigiančių įrodymų, bendraturčiai turi galimybę maksimaliai susiaurinti kameromis stebimos teritorijos lauką pasiekdami tą patį teisėtą tikslą, taip išvengiant ieškovų privataus gyvenimo gerbimą ribojančių priemonių arba, jei tai objektyviai neįmanoma, jas padarant proporcingas siekiamam tikslui. Minėta, jog teismų byloje nustatyta, kad atsakovas rakinamas namo laiptinės duris pakeitė nerakinamomis, o toks veiksmas teismų pagrįstai buvo vertintas kaip priešingas deklaruojamam tikslui apsaugoti bendraturčių turtą.
Remdamasi ankstesniais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog atsakovas neįrodė teisės į privataus gyvenimo gerbimą ribojimo pagrindų egzistavimo, inter alia (be kita ko), neįrodė, kad siekiamas tikslas apsaugoti dalies bendraturčių turtą yra proporcingas ieškovų siekiui įgyvendinti savo teisę į privatų gyvenimą ir jo saugumą. Taip pat atsakovas neįrodė, kad vaizdo stebėjimas būtų vykdomas ne didesnėje patalpos ar teritorijos dalyje, negu tai yra būtina, ir kad būtų buvę renkama ne daugiau vaizdo duomenų, negu tai yra būtina (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Nenustatęs byloje pagrindo riboti ieškovų privataus gyvenimo gerbimą, atsižvelgiant į tai, kad ginčo šalių butai, patalpos ir kiemas nėra vieša vieta, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas, negavęs ieškovų sutikimo ir namų valdoje įrengęs stebėjimo kameras, nepagrįstai apribojo ieškovų teisę į privataus gyvenimo gerbimą, stebėjimo kamerų įrengimas neatitiko teisingos ginčo šalių interesų pusiausvyros principo, nebuvo užtikrinta Konvencijoje įtvirtinta asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra teisinis pagrindas ex officio (savo iniciatyva) konstatuoti, kad nors sprendimas dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo ir buvo priimtas butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, kadangi juo yra pažeidžiamos kitų bendraturčių fundamentalios konstitucinės teisės, yra niekinis ir negaliojantis ab initio (nuo sudarymo momento) (CK 1.80 straipsnis), todėl nesukūrė siekiamų teisinių padarinių.
Kasacinio teismo yra konstatuota, kad panašaus pobūdžio bylose būtina atkreipti dėmesį į dar vieną byloje svarbų aspektą – gautų duomenų naudojimą, saugojimą, ištrynimą, nes ieškovė neturi praktinių galimybių tai kontroliuoti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad egzistuoja svari vaizdo stebėjimo sistemos valdytojo pareiga gerbti savo kaimynų ir kitų asmenų (patenkančių į stebimo atskiro įėjimo, laiptinės, automobilių stovėjimo aikštelės ir pan. sritį) teises. ES šalyse šios asmenų teisės ir interesai yra gerbiami nepriklausomai nuo duomenų apsaugos principų pagal bendrąsias civilinės teisės nuostatas, susijusias su asmeninių teisių, atvaizdo, šeimos gyvenimo ir privatumo sferos apsauga. Nurodytame kontekste ypatingas dėmesys skiriamas vaizdo įrangai nustatyti, pranešimams ir informacijai pateikti bei laiku ištrinti vaizdą (per kelias valandas), jei nėra įvykdyta įsilaužimo ar kitų nusikaltimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzAtNDE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-430-415/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-430-415/2015">3K-3-430-415/2015</a>).
Dėl Asmens duomenų apsaugos įstatymo taikymo šioje byloje
Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnyje yra nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas. Chartijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą. Asmens duomenys turi būti tinkamai tvarkomi ir naudojami tik konkretiems tikslams ir tik atitinkamam asmeniui sutikus ar kitais įstatymo nustatytais teisėtais pagrindais. Kiekvienas turi teisę susipažinti su surinktais jo asmens duomenimis ir teisę į tai, kad jie būtų ištaisomi (Chartijos 8 straipsnio 2 ir 3 dalys).
1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – Direktyva 95/46), kurią įgyvendinant priimtas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, 10, 12 ir 14–16 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad asmens duomenų tvarkymą reglamentuojančių nacionalinių įstatymų tikslas – apsaugoti pagrindines teises ir laisves, ypač privatumo teisę, kuri pripažįstama tiek Konvencijos 8 straipsnyje, tiek ES teisės aktų bendruosiuose principuose, todėl suvienodinant tokius įstatymus negali būti sumažinta juose nustatyta apsauga, o priešingai – turi būti siekiama aukšto apsaugos lygio visoje ES. Direktyvos 95/46 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ja valstybės narės saugo fizinių asmenų pagrindines teises ir laisves, o ypač jų privatumo teisę tvarkant duomenis. Atsižvelgiant į Direktyvos 95/46 nuostatas ir ja siekiamus tikslus aiškintinas ir ją įgyvendinantis nacionalinis teisės aktas – Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (toliau – ir Įstatymas), kurio aktualios nuostatos yra taikytinos šioje byloje dėl toliau nurodomų argumentų.
Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kokiems subjektams, tvarkantiems asmens duomenis, jis yra taikomas. Įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas, jeigu asmens duomenis tvarko fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Minėta Įstatymo nuostata yra įgyvendinama Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antrojoje įtraukoje, kurioje įtvirtinta Direktyvos 95/46 taikymo išimtis tais atvejais, kai asmens duomenis tvarko fizinis asmuo, užsiimdamas tik asmenine ar namų ūkio veikla, todėl aiškinant šią Įstatymo nuostatą svarbu atsižvelgti į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) pateiktus atitinkamos Direktyvos 95/46 nuostatos išaiškinimus.
2014 m. gruodžio 11 d. sprendime Ryneš (C-212/13, ECLI:EU:C:2014:2428) (toliau – Sprendimas) ESTT nagrinėjo klausimą, ar į Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antrojoje įtraukoje nustatytą išimtį patenka situacija, kai vaizdo stebėjimo sistema, kurią fizinis asmuo įrengė ant savo šeimos namo, siekdamas apsaugoti namo savininkų šeimos turtą, sveikatą ir gyvybę, daromi įrašai nuolatinio įrašymo įrenginyje, o šia sistema stebima ir viešoji erdvė. ESTT nurodė, kad tokios vaizdo sistemos naudojimas, ja taip pat stebint viešąją erdvę, nėra asmens duomenų tvarkymas, atliekamas užsiimant tik asmenine ar namų ūkio veikla, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antrąją įtrauką, taigi tokiai veiklai taikytinos Direktyvos 95/46 nuostatos. ESTT Sprendime pažymėjo, kad kamera užfiksuotas asmens atvaizdas, kiek jis leidžia identifikuoti duomenų subjektą, laikytinas asmens duomenimis Direktyvos 95/46 prasme; vaizdo stebėjimas iš principo patenka į Direktyvos 95/46 taikymo sritį kaip automatinis duomenų tvarkymas; o stebėjimas darant asmenų vaizdo įrašą, saugomą nuolatinio įrašymo įrenginyje, yra automatinis asmens duomenų tvarkymas (Direktyvos 95/46 15–16 konstatuojamosios dalys, Sprendimo 22, 24–25 punktai). Nagrinėdamas klausimą, ar toks duomenų tvarkymas, koks buvo susiklostęs pagrindinėje byloje, galėtų būti laikomas vykdomu „užsiimant tik asmenine ar namų ūkio veikla“, ESTT pažymėjo, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta pagrindinės teisės į privataus gyvenimo gerbimą apsauga reikalauja, jog nukrypimai nuo asmens duomenų apsaugos ir jos apribojimai neviršytų to, kas yra griežtai būtina (Sprendimo 28 punktas ir jame nurodyta ankstesnė ESTT praktika). ESTT nurodė, kad Direktyvos 95/46 nuostatas, kiek jomis, reglamentuojant asmens duomenų tvarkymą, gali būti keliamas pavojus pagrindinėms laisvėms, visų pirma teisei į privatų gyvenimą, būtina aiškinti atsižvelgiant į pagrindines teises, kurios yra įtrauktos į Chartiją (o Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antrojoje įtraukoje įtvirtinta nukrypstanti nuostata turi būti aiškinama griežtai (Sprendimo 29 punktas ir jame nurodyta ankstesnė ESTT praktika). Griežtą išimties aiškinimą, ESTT vertinimu, pagrindė ir pati Direktyvos 95/46 nuostatos formuluotė, pagal kurią iš Direktyvos 95/46 taikymo srities pašalintas duomenų tvarkymas, atliekamas užsiimant ne paprastai asmenine ar namų ūkio veikla, bet „tik“ asmenine ir namų ūkio veikla, todėl asmens duomenų tvarkymas patenka į nurodytą išimtį, tik jei jį duomenų tvarkytojas atlieka išimtinai asmeninėje ar namų ūkio sferoje, o kiek vaizdo stebėjimas apima viešąją erdvę ir todėl yra nukreiptas į duomenis tvarkančio asmens privačios sferos išorę, jis negali būti laikomas išimtinai „asmenine ar namų ūkio veikla“ (Sprendimo 30–31, 33 punktai). ESTT sprendime taip pat pažymėjo, kad Direktyvos 95/46 nuostatomis (7 straipsnio f punktu, 11 straipsnio 2 dalimi ir 13 straipsnio 1 dalies d ir g punktais) leidžiama atsižvelgti į duomenų valdytojo teisėtus interesus, kuriuos visų pirma sudaro asmens duomenų valdytojo ir jo šeimos turto, sveikatos ir gyvybės apsauga (Sprendimo 34 punktas). Taigi, šiame sprendime ESTT nurodė, kad vaizdo stebėjimo sistemų, darant asmenų vaizdo įrašus, saugomus nuolatinio įrašymo įrenginyje, naudojimas yra laikomas asmens duomenų tvarkymu pagal Direktyvos 95/46 nuostatas ir, kai šia sistema bent iš dalies stebima viešoji erdvė, jis nepatenka į Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antrojoje įtraukoje numatytą išimtį, tačiau pagal Direktyvos 95/46 nuostatas gali būti atsižvelgiama į teisėtus duomenų valdytojo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzAtNDE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-430-415/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-430-415/2015">3K-3-430-415/2015</a>).
Įvertinusi pirmiau nurodytus ESTT išaiškinimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apibendrinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje yra pagrindas taikyti Direktyvos 95/46 nuostatas įgyvendinantį Įstatymą, jo 16 ir 19 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, aktualų nagrinėjamam ginčui. Įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmenų teises ir laisves, tačiau tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankami ir (arba) netinkami siekiant išvardytų tikslų ir jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Vaizdo stebėjimo priemonės turi būti įrengiamos taip, kad atsižvelgiant į nustatytą vaizdo stebėjimo tikslą: 1) vaizdo stebėjimas būtų vykdomas ne didesnėje patalpos ar teritorijos dalyje, negu tai yra būtina; 2) būtų renkama ne daugiau vaizdo duomenų, negu tai yra būtina (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis).
Pirmiau aptartos byloje nustatytos aplinkybės, kad į kameromis filmuojamą vaizdą patenka ir ieškovams priklausantis turtas (butai, kiemas, įėjimo durys, laiptinė), asmenys, gyvenantys name, bei į namą ateinantys pašaliniai asmenys, taip pat tai, kad bendraturčiams priklausantis pastatas ir jo kiemas nėra vieša vieta, o byloje nebuvo įrodyta, jog kamerų įrengimo tikslas (apsaugoti savo turtą nuo sugadinimo) yra proporcingas siekiui riboti ieškovų privatų gyvenimą, darytina išvada, kad vykdomas vaizdo stebėjimas nors ir teisėtu tikslu, tačiau neatitinka Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatų tiek stebimos teritorijos, tiek renkamų vaizdo duomenų apimčių prasme, todėl ieškovų pažeistos asmens duomenų apsaugos teisės gintinos įpareigojant atsakovą pašalinti visas stebėjimo kameras nuo gyvenamojo namo ir iš jo vidaus. Tačiau taip pat kolegija pažymi, kad tai nepaneigia bendraturčių teisės naudoti vaizdo stebėjimo priemonių teisėtam tikslui ir sąlygomis, atitinkančiomis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimus.
Pažymėtina, kad nurodytų teisinių argumentų visuma yra aktuali ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK 2.23) straipsniui aiškinti bei taikyti. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas asmens stebėjimas. Minėta, kad asmens duomenų rinkimo teisėtumą galima konstatuoti esant ne tik teisėtam tikslui, bet ir taikomų asmens duomenų apsaugos ribojimo priemonių proporcingumui. Taigi šios bylos kontekste konstatuotas teisėtas tikslas, taip pat nustatytas neproporcingas asmens duomenų apsaugos ribojimo priemonių taikymas, todėl pripažintinas CK 2.23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ieškovų privataus gyvenimo pažeidimas.
Dėl kitų kasacinio skundo motyvų
Atsakovas teigia, kad teismai nepagrįstai savo procesiniuose sprendimuose rėmėsi kasacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzAtNDE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-430-415/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-430-415/2015">3K-3-430-415/2015</a>, kadangi ji savo esme skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime (bylos Nr. 33/03) išaiškino, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Bendrosios kompetencijos teismų susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose, inter alia, anksčiau sprendžiant analogiškas bylas.
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismai spręsdami bylas turi vadovautis analogiškose bylose, t. y. kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamo ginčo, taip pat kuriose turi būti taikoma ta pati teisė, kaip ir nagrinėjamoje byloje, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009, 2017 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjItNzAxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-362-701/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-362-701/2017">3K-3-362-701/2017</a>... punktą).
Įvertinus tai, kad nagrinėjamos civilinės bylos ir civilinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzAtNDE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-430-415/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-430-415/2015">3K-3-430-415/2015</a> faktinės aplinkybės yra labai panašios ir kad abiejose bylose taikoma ta pati teisė, konstatuotina, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamoje byloje turėjo teisinį pagrindą ir pareigą remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzAtNDE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-430-415/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-430-415/2015">3K-3-430-415/2015</a> pateiktais išaiškinimais.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai konstatavo asmens teisės į atvaizdą pažeidimą, nenustatę visų būtinųjų sąlygų. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo argumentu. Nagrinėjamos bylos dalykas yra susijęs su teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir jo slaptumą pažeidimu, ieškovai įrodinėjo aplinkybes, susijusias būtent su CK 2.23 straipsnyje reglamentuojamais teisiniais santykiais ir šią teisę pažeidžiančių veiksmų atlikimu. Šia apimtimi teismai ir nagrinėjo bylą vertindami, ar atsakovas pažeidė ieškovų teisę į privatų gyvenimą. Teismų motyvuose esantis teiginys, jog atsakovas pažeidė ir ieškovų teisę į atvaizdą, yra nepagrįstas, kadangi aplinkybės, susijusios su šiuo teisės pažeidimu, iš esmės byloje nebuvo nagrinėtos ir vertintos. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad yra teisinis pagrindas išbraukti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo ir skundžiamo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 23 d. nutarties 28 punkto teiginį „atsakovo veiksmais pažeidžiama ne tik siauresnė ieškovų teisė į atvaizdą“.
Dėl šioje nutartyje analizuotų klausimų ir pateiktų išaiškinimų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, o kasacinio teismo argumentai nesudaro pagrindo juos naikinti ar keisti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinį skundą atmetus, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Ieškovai prašo priteisti iš ieškovo 750 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pateikti į bylą dokumentai patvirtina šias ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, netenkinus kasacinio skundo, ji priteistina iš atsakovo ieškovės J. G., sumokėjusios už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą išlaidas, naudai.
Kasacinis teismas patyrė 3,21 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, iš jo priteistina 3,21 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. N. (duomenys neskelbtini) ieškovės J. G. (duomenys neskelbtini) naudai 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimo.
Priteisti iš atsakovo V. N. (duomenys neskelbtini) 3,21 Eur (tris Eur 21 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Donatas Šernas
Dalia Vasarienė
