Dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo sutarties sudarymą ne viešojo pirkimo procedūrų būdu, jos pripažinimą negaliojančia, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-149-969/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00577-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.11.4.5; 2.8.1.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Telia Lietuva“ (iki reorganizavimo – akcinė bendrovė „TEO LT“) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Telia Lietuva“ ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai Aukštadvario regioninio parko direkcijai dėl duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo sutarties pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Infostruktūra“, išvadą teikianti institucija – Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo sutarties sudarymą ne viešojo pirkimo procedūrų būdu, jos pripažinimą negaliojančia, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė AB „Telia Lietuva“ 2015 m. kovo 18 d. ieškiniu teismo prašė pripažinti, kad 2014 m. rugsėjo 17 d. atsakovės BĮ Aukštadvario regioninio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija) su trečiuoju asmeniu VĮ „Infostruktūra“ sudaryta Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo sutartis Nr. VNT10157/S (toliau – ir Sutartis) buvo sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas ir dėl to yra negaliojanti.

Pagal ieškovės ir atsakovės 2003 m. lapkričio 27 d., 2011 m. rugsėjo 6 d. sudarytas sutartis ieškovė iki 2014 m. lapkričio 1 d. teikė atsakovei duomenų perdavimo ir interneto prieigos paslaugas. Nutraukusi nurodytų paslaugų pirkimą iš AB „Telia Lietuva“, Direkcija sudarė Sutartį su VĮ „Infostruktūra“. Pagal Sutartį Direkcija iš VĮ „Infostruktūra“ perka Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo (toliau – ir SVDPT) paslaugas, kurios yra analogiškos AB „Telia Lietuva“ teikiamoms paslaugoms. „Šifruoto duomenų perdavimo kanalo“ paslauga, nurodyta Sutartyje, technologiškai ir funkciškai yra AB „Telia Lietuva“ teiktos duomenų perdavimo paslaugos atitikmuo.

Direkcija yra biudžetinė įstaiga, todėl ji turi būti laikoma perkančiąja organizacija (Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 4 straipsnis), tačiau Sutartis buvo sudaryta ne viešojo pirkimo procedūrų būdu. Todėl ieškovė teigė, kad Sutartis pripažintina negaliojančia, nes ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms.

Ieškovė taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymas Nr. 1V-167 „Dėl saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų ir saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas arba VRM Įsakymas) ta apimtimi, kiek suteikė VĮ „Infostruktūra“ išimtinę teisę teikti komercines SVDPT paslaugas, prieštarauja Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 102, 106(1) straipsnių ir (arba) 49 straipsnio ir (arba) 107, 108 straipsnių reikalavimams. Komercinis SVDPT paslaugų teikimas yra technologiškai neutralus. Įsakymas sudarė nelygiavertes konkurencijos sąlygas, nes apribota privačių subjektų galimybė teikti SVDPT paslaugas ir konkuruoti su VĮ „Infostruktūra“. Išimtinių teisių suteikimas VĮ „Infostruktūra“ niekada nebuvo derintas su Europos Komisija. Kadangi Įsakymas prieštarauja SESV nuostatoms, tai Direkcija negalėjo naudotis VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinta išimtimi, pagal kurią VPĮ reikalavimai netaikomi paslaugų pirkimams, kai juos perkančioji organizacija atlieka iš kitos perkančiosios organizacijos arba iš perkančiųjų organizacijų asociacijos, turinčių tokioms paslaugoms teikti išimtinę teisę, suteiktą teisės akto, atitinkančio Europos Sąjungos steigiamąsias sutartis.

Atsakovė su pateiktu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos finansų ministerija vykdo Valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistemos (toliau – ir VBAMS) centralizavimą ir duomenų bazės valdymo sistemos keitimą. Norint prisijungti prie VBAMS reikia naudotis SVDPT paslaugomis, kurias teikia VĮ „Infostruktūra“. SVDPT paslaugos neapima interneto prieigos paslaugų. Sutartis sudaryta atsižvelgiant į VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintą išimtį.

Trečiasis asmuo su pateiktu ieškiniu nesutiko, prašė bylą nutraukti arba ieškinį atmesti. Nurodė, kad Sutartis sudaryta laikantis VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punkto reikalavimų. SVDPT tinklas yra skirtas viešojo valdymo tikslams įgyvendinti ir nėra susijęs su dalyvavimu ūkinėje komercinėje veikloje, teikiant paslaugas ūkio subjektams. Tokia SVDPT paskirties specifika lemia jo uždarumą, paremtą visuomenės saugumo, informacijos apsaugos interesais. Esant bet kokiam kibernetiniam incidentui ar jo grėsmei tik VĮ „Infostruktūra“ gali teikti paslaugas uždaru tinklu, taip apsaugodama SVDPT vartotojus. Pagal Sutartį Direkcija įsigijo tik prieigos priežiūrą SVDP tinkle ir duomenų šifravimo įrangos priežiūrą, bet ne interneto paslaugas. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir KT) dar 2006 m. vasario 15 d. nutarime Nr. 1S-19 konstatavo, kad SVDPT teikiamos paslaugos nėra laisvojoje rinkoje esanti prekė, SVDPT skirtas specifiniams tikslams pasiekti, o ne komercinei ūkinei veiklai vykdyti. Taigi, SVDPT paslaugos dėl savo specifiškumo priskirtinos prie monopolinio pobūdžio paslaugų. Tai, kas nurodyta, konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A11-381/2007. Taigi, AB „Telia Lietuva“ keliamas ginčas jau iš esmės yra išspręstas. Tai, kad SVDPT paslaugos neapima interneto prieigos aptarta ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų tarnybos 2014 m. kovo 20 d. informaciniame pranešime. Įsakymas neįtvirtina VĮ „Infostruktūra“ jokių privilegijų veikiant už SVDPT ribų. Taigi jis nepažeidžia proporcingumo principo. SVDPT paslaugos yra susijusios su uždavinio, kuris yra viešosios valdžios prerogatyva įgyvendinimu – valstybės ir Europos Sąjungos (toliau – ES) institucijų duomenų saugumo ir slaptumo užtikrinimu. VĮ „Infostruktūra“ vykdomą veiklą pateisina SESV 106(2) straipsnis, t. y. SVDPT paslaugos yra bendros ekonominės svarbos paslaugos, kurioms konkurencijos teisės taisyklės neturėtų būti taikomos, kadangi neleistų pasiekti VĮ „Infostruktūra“ patikėtų uždavinių. VĮ „Infostruktūra“ nėra ūkio subjektas, todėl ES valstybės pagalbos taisyklės jai netaikomos (SESV 107–108 straipsniai).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad Direkcija atsisakė AB „Telia Lietuva“ paslaugų atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos finansų ministerijos vykdomą Valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistemos centralizavimą, pagal kurį Direkcija norėdama prisijungti prie VBAMS turi naudotis SVDPT paslaugomis. Šiuo tikslu sudarius Sutartį pagal ją VĮ „Infostruktūra“ įsipareigojo Direkcijai atlygintinai teikti SVDPT paslaugas, t. y. prieigos priežiūrą SVDPT tinkle per ADSL prieigą ir duomenų šifravimo įrangos priežiūrą. SVDPT paslaugas gali teikti tik VĮ „Infostruktūra“, kuri yra SVDPT tinklo operatorė, paskirta Įsakymu.

SVDPT – tai elektroninių ryšių tinklas, atskirtas ir apsaugotas nuo viešųjų elektroninių ryšių tinklų (interneto) bei neteikiamas viešai, skirtas visoms Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms bei kitiems juridiniams asmenims, kuriuo jie gali saugiai teikti duomenis, bendradarbiauti su Europos Sąjungos institucijomis, užtikrinant duomenų mainų dalyvių tapatybės nustatymą, perduodamų duomenų konfidencialumą, vientisumą ir prieinamumą (Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 2 straipsnio 13 punktas).

SVDPT skirtas užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių duomenų saugumą. Šių paslaugų teikimas Įsakymu pavestas vieninteliam asmeniui – VĮ „Infostruktūra“. Teismas sutiko su AB „Telia Lietuva“ argumentais, kad valstybė yra apribojusi konkurenciją SVDPT paslaugų teikimo srityje. LVAT 2007 m. balandžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-381/2007 pripažino, kad SVDPT paslaugų (funkcijų) atlikimas, atsižvelgiant į jų esmę ir paskirtį, yra (turi būti) monopolizuotas. Kitaip tariant, konkurencijos apribojimas tokių paslaugų teikimo srityje yra pateisinamas bendrojo intereso poreikio bei yra tinkama ir proporcinga priemonė siekiamam tikslui pasiekti.

Teismas sprendė, kad AB „Telia Lietuva“ pozicija, jog šioje byloje pakartotinai turėtų būti vertinama, ar SVDPT paslaugų teikimas gali būti monopolizuojamas, atmestina kaip teisiškai nemotyvuota. Teismas sutiko su VĮ „Infostruktūra“ 2016 m. kovo 22 d. paaiškinimais (63 punktas), kad privačių subjektų galimybių teikti konkrečias paslaugas, kurių teikimas monopolizuotas, kriterijai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) praktikoje nedviprasmiškai nesuformuluoti.

Pagal Sutartį VĮ „Infostruktūra“ Direkcijai teikia tik SVDPT paslaugas, o prieigą prie išorinių tinklų Direkcija gauna ne tiesiogiai, bet per Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (toliau – VSTT) tinklą, t. y. naudojantis VSTT trečiojo asmens teikiamomis viešojo interneto paslaugomis.

Teismo vertinimu, AB „Telia Lietuva“ iš esmės neatskleidė, kokį ekonominį pranašumą VĮ „Infostruktūra“, AB „Telia Lietuva“ ar kitų ūkio subjektų, veikiančių viešojo interneto ir duomenų teikimo paslaugų rinkoje, atžvilgiu suteikia SVDPT paslaugų teikimo monopolis, kai šių paslaugų kainodara yra specifinė ir pagrįsta išimtiniu kainos susiejimu su SVDPT palaikymo ir plėtros kaštais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintos Ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir apskričių viršininkų įsteigtų ir jiems priskirtų valstybės įmonių bei viešųjų įstaigų teikiamų monopolinio pobūdžio prekių ir paslaugų kainų bei tarifų nustatymo bendrosios tvarkos 9 punktas). Dėl to kaip nepagrįsti atmestini ir AB „Telia Lietuva“ svarstymai, kad valstybė teikia VĮ „Infostruktūra“ konkurencijos laisvės požiūriu neteisėtą pagalbą. Tai, kad AB „Telia Lietuva“ neturi galimybės teikti paslaugų SVDPT srityje, yra paaiškinama šių paslaugų specifika ir valstybės pasirinkimu jas laikyti bendros ekonominės svarbos paslaugomis.

Netenkinusi ieškovės AB „Telia Lietuva“ apeliacinio skundo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal Įsakymu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų 2.2 punktą Saugus valstybinis duomenų perdavimo tinklas – telematinis elektroninių ryšių tinklas visoms Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms bei kitiems juridiniams asmenims, vykdantiems priskirtas valstybės funkcijas, atliekantis vietinio domeno funkciją Lietuvos Respublikoje ir turintis vartus į Europos domeną. Saugus valstybinis duomenų perdavimo tinklas yra atskirtas ir apsaugotas nuo viešojo interneto ir neteikiamas viešai.

2014 m. lapkričio 3 d. VĮ „Infostruktūra“ ir Valstybės saugomų teritorijų tarnyba (toliau – ir VSTT) sudarė SVDPT paslaugų teikimo sutartį Nr. VNT10148/S, pagal kurią, be kitų paslaugų, VSTT taip pat gauna izoliuotą duomenų perdavimo kanalą SVDP tinkle ryšiui su viešaisiais resursais. Atsakovės ir VĮ „Infostruktūra“ teigimu, minėtos sutarties pagrindu gaunamą prieigą prie viešojo interneto tinklo VSTT teikia Direkcijai. Teismas pažymėjo, kad 2014 m. lapkričio 3 d. sutarties 2 priedo 2 dalyje nustatytas VSTT tinklo sujungimas su jos padaliniais, tarp kurių yra ir Direkcija, bei galimybė padaliniams prisijungti prie VSTT viešųjų ryšių tinklo. Šias nuostatas įpareigota įgyvendinti VĮ „Infostruktūra“. Šie byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybę, kad prieigą prie viešojo interneto Direkcija gauna ne ieškiniu ginčijamos Sutarties, bet 2014 m. lapkričio 3 d. VSTT ir VĮ „Infostruktūra“ sudarytos sutarties pagrindu.

Vien tai, kad Direkcijos sutartys su AB „Telia Lietuva“ nutrauktos nuo 2014 m. rugsėjo 30 d., o Sutartis pasirašyta 2014 m. rugsėjo 17 d., dar nereiškia, kad Sutartimi Direkcijai teikiamos interneto prieigos paslaugos. Direkcijai užsitikrinus interneto prieigos paslaugos teikimą iš VSTT, išnyko būtinybė gauti šią paslaugą iš AB „Telia Lietuva“, o VSTT interneto prieigos paslaugą gauna iš VĮ „Infostruktūra“. Teismas darė išvadą, kad Sutarties pagrindu Direkcijai teikiamos SVDPT paslaugos – prieigos priežiūra SVDP tinkle per ADSL prieigą ir duomenų šifravimo įrangos priežiūra – neapima interneto prieigos paslaugų.

2008 m. spalio 27 d. Valstybės kontrolės ataskaitoje konstatuota, kad kai kurioms institucijoms, nesilaikant Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo reikalavimų, pagal SVDPT paslaugų sutartis VĮ „Infostruktūra“ teikia ir viešojo interneto paslaugas. Tačiau ataskaita, teismo vertinimu, nepatvirtina, kad ir šiuo metu interneto paslaugos yra teikiamos netinkamai.

Dėl VRM Įsakymo suderinamumo su nacionalinės ir (ar) Europos Sąjungos teisės reikalavimais teismas nurodė, kad ieškiniu ginčijamas ne Įsakymas, o Sutartis. Įsakymas yra galiojantis ir taikytinas, o jo teisėtumo klausimas iš esmės buvo išspręstas LVAT 2007 m. balandžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xNDMtMzgxLTA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-143-381-07')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-143-381-07">A-143-381-07</a>. Įsakymo galimo prieštaravimo ES teisei nepatvirtina ir byloje pateikta Konkurencijos tarybos išvada.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė AB „Telia Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Taikydamas VRM Įsakymą apeliacinės instancijos teismas pažeidė Teisingumo Teismo praktikoje bei Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnyje įtvirtintą Europos Sąjungos teisės viršenybės principą. VRM Įsakymu VĮ „Infostruktūra“ suteikta išimtinė teisė teikti SVDPT paslaugas negalėjo būti pateisinama VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punktu, nes prieštaravo įtvirtintiems SESV 49 straipsnyje draudimui riboti įsisteigimo laisvę, 106(1) ir 102 straipsniuose draudimui privilegijuoti valstybės kontroliuojamus subjektus, 107, 108 straipsniuose draudimui teikti valstybės pagalbą atskiriems ūkio subjektams.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad VRM Įsakymo atitikties Europos Sąjungos teisės normoms klausimas jau buvo išspręstas 2007 m. LVAT nutartimi. Taip teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktą, kad prejudiciniais faktais laikytinos tik kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės. 2007 m. LVAT nutartyje klausimas dėl VRM Įsakymu suteiktos išimtinės teisės atitikties Europos Sąjungos teisės normoms apskritai nebuvo svarstomas ir teismas dėl to nepasisakė. Teismas negalėjo suteikti įsiteisėjusio teismo sprendimo galios (lot. res judicata) 2007 m. LVAT nutarčiai vien dėl to, kad atsakovė (kurios veiksmų teisėtumo klausimas nagrinėjamas šioje byloje) jokiu procesiniu statusu nedalyvavo priimant 2007 m. LVAT nutartį.

2007 m. LVAT nutartyje padarė išvadą, kad SVDPT paslaugų teikimas nacionalinės teisės požiūriu nėra laikomas ūkine veikla. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino kelių aplinkybių, kurios neleidžia pagrįstai atmesti ieškovės nurodytų ES teisės normų pažeidimo, atsižvelgiant į 2007 m. LVAT nutartyje padarytas išvadas: 2007 m. LVAT nutartyje padarytos išvados dėl SVDPT paslaugų pobūdžio nacionalinės teisės požiūriu nesudaro prejudicinio fakto sprendžiant dėl tokių paslaugų ekonominio pobūdžio ES teisės požiūriu; 2007 m. LVAT nutartyje išvados dėl SVDPT paslaugų ekonominio pobūdžio nacionalinės teisės požiūriu yra daromos nenurodant teisinių kriterijų, kurių pagrindu toks vertinimas buvo atliktas.

Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad SESV 106(1) ir 102 straipsnių pažeidimas, pasireiškiantis VRM veikimu interesų konflikto situacijoje ir vidinio VĮ „Infostruktūra“ interesų konflikto sukūrimu, nėra niekaip priklausomas nuo to, ar SVDPT paslaugų teikimas būtų laikomas ūkio subjekto veikla. Dėl šios priežasties bylą nagrinėję teismai negalėjo atmesti ieškovės argumentų dėl VRM Įsakymo prieštaravimo SESV 106(1) ir 102 straipsniams netgi tuo atveju, jeigu res judicata teisinė galia 2007 m. LVAT nutarčiai buvo suteikta teisėtai.

Vertindami VRM Įsakymu suteiktas išimtines teises bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintą įpareigojimą saugoti sąžiningą konkurenciją ir draudimą monopolizuoti rinkas. VRM Įsakymas monopolizavo SVDPT paslaugų rinką. Apeliacinės instancijos teismas pernelyg suabsoliutino savo diskreciją spręsti, ar kreiptis į LVAT prašant ištirti įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Teismas neįvertino, kad diskrecija kreiptis su prašymu ištirti teisės akto teisėtumą neatleidžia teismo nuo pareigos tiesiogiai taikyti Konstitucijos 46 straipsnį sprendžiant nagrinėjamą bylą, atsisakyti taikyti Konstitucijai prieštaraujančias teisės normas ir motyvuotai paaiškinti, ar VRM Įsakymas pažeidžia Konstitucijos 46 straipsnį. VRM priimtas įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas vien pagal savo teisinę formą iš principo negali sankcionuoti konstitucinių teisių ribojimo. 2007 m. LVAT nutartyje nebuvo nustatytos jokios aplinkybės, susijusios su Konstitucijos 46 straipsnio taikymu, be to, šioje byloje sprendžiamas atsakovės veiksmų teisėtumo klausimas, kuris nespręstas 2007 m. LVAT nutartyje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 9 d. nutarime konstatavo, kad nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

Vertindami VRM Įsakymu suteiktas išimtines teises bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą teikti privilegijas atskiriems ūkio subjektams. Apeliacinės instancijos teismas pernelyg suabsoliutino savo diskreciją spręsti, ar kreiptis į LVAT prašant ištirti įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų atitiktį įstatymams. Teismas neįvertino, kad diskrecija kreiptis su prašymu ištirti teisės akto teisėtumą neatleidžia teismo nuo CPK 3 straipsnio 4 dalyje nurodytos pareigos atsisakyti taikyti įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas, kurios prieštarauja įstatymo lygmens teisės aktams.

LVAT 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS05MjMtODU4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-923-858/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-923-858/2015">A-923-858/2015</a> konstatuota, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyto draudimo teikti privilegijas atskiriems ūkio subjektams pažeidimas gali būti konstatuotas esant šių elementų sudėčiai: valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymo. Šias sąlygas tenkina VRM Įsakymas, o konkurencijos ribojimo nepateisina joks įstatymo lygmens teisės aktas.

ES konkurencijos teisė pripažįsta, kad veiklos priskyrimas ūkio subjekto sąvokai yra dinamiškas procesas. Priklausomai nuo teisinio ir ekonominio konteksto, veikla, anksčiau laikyta valstybės funkcijomis, gali tapti ūkine veikla ir priešingai (žr. 2016 m. liepos 19 d. Europos Komisijos pranešimo dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos 13, 201, 202 par., Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2000 m. gruodžio 12 d. sprendimo byloje Aeroports de Paris prieš Komisiją, T-128/98, 125 punktą; pastarasis sprendimas patvirtintas apeliacine tvarka Teisingumo Teismo 2002 m. spalio 24 d. sprendimu byloje Aeroports de Paris prieš Komisiją, C-82/01). Tai reiškia, kad veiklos ekonominis pobūdis iš principo negali įgyti res judicata galios nagrinėjant skirtingais laikotarpiais egzistuojančias situacijas, nes tai įtvirtintų „statišką“ ekonominės veiklos pobūdžio vertinimą, kurio nepripažįsta ES konkurencijos teisė. Šios išvados galioja ir SVDPT paslaugų pobūdžio vertinimui, atliekamam pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį.

Per 10 metų VRM Įsakymo 18 punkte pateiktas SVDPT paslaugų sąrašas buvo visiškai pakeistas. 2007 m. LVAT nutartyje atliktas SVDPT paslaugų (kurios buvo nustatytos 2004 m. įsakymo redakcijoje) ekonominio pobūdžio vertinimas absoliučiai nieko nepasako apie paslaugų sąrašą, kuris įtvirtintas 2014 m. galiojančioje VRM Įsakymo redakcijoje. 2007 m. LVAT nutartyje vertintos konkrečios SVDPT paslaugos yra apibrėžtos VRM patvirtintame monopolinių paslaugų kainoraštyje (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymas Nr. 1V-392 „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 1V-359 „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ teikiamų monopolinio pobūdžio paslaugų kainų“ pakeitimo“). Šiame kainoraštyje pateiktų paslaugų sąrašas nuo 2004 m. buvo koreguotas 11 kartų, o paslaugų padaugėjo nuo 28 iki 68 paslaugų. Kadangi yra atliekamas kiekvienos paslaugos ekonominio pobūdžio vertinimas, tokie pasikeitimai reiškia, kad 2007 m. LVAT nutarime buvo nagrinėtos iš principo kitokios aplinkybes nei nagrinėjamame ginče.

Priimant 2007 m. LVAT nutartį buvo vertinamas SVDPT paslaugų teorinis pobūdis (tokios paslaugos realiai dar nebuvo teikiamos). Šioje byloje yra gausybė įrodymų, leidžiančių suprasti, kokias konkrečiai paslaugas praktikoje apima SVDPT paslaugos, ir praktinių įrodymų, patvirtinančių, kad šias paslaugas yra suinteresuoti ir gali teikti privatūs subjektai. ESTT teisės požiūriu veiklos ekonominis pobūdis turi būti nustatomas atsakant į klausimą, ar konkrečią veiklą norėtų ir galėtų teikti privatūs subjektai siekdami pelno (2016 m. liepos 19 d. Europos Komisijos pranešimo dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos (2016/C 262/01) 14 paragrafas: „tai, kad valdžios institucija nusprendė neleisti trečiosioms šalims teikti tam tikros paslaugos (pavyzdžiui, dėl to, kad nori paslaugą teikti pati), nereiškia, kad ekonominė veikla nevykdoma. Nepaisant tokio rinkos uždarymo, ekonominė veikla galėtų būti vykdoma, jei kiti ūkio subjektai norėtų ir galėtų paslaugą teikti atitinkamoje rinkoje. Apskritai tai, kad institucija konkrečią paslaugą teikia pati, neturi įtakos ekonominiam veiklos pobūdžiui).“

2016 m. Konkurencijos taryba įgyvendino viešojo pirkimo konkursą SVDPT paslaugoms įsigyti (analogiškos toms, kurias pirko atsakovė Sutarties pagrindu), o pirkimą laimėjo ieškovė AB „Telia Lietuva“. Ši aplinkybė akivaizdžiai parodo, kad privatūs subjektai norėtų ir galėtų teikti SVDPT paslaugas, kurias įsigijo atsakovė, jeigu tokios galimybės neribotų VRM Įsakymo pagrindu sukurtas teisinis monopolis.

Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį ir CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti teismų sprendimus. Nors VRM Įsakymo prieštaravimas Konstitucijos 46 straipsniui sudarė savarankišką pagrindą pripažinti atsakovės sudarytą Sutartį neteisėta, bylą nagrinėję teismai savo sprendimuose neįvertino bylos faktinių ir teisinių aspektų, susijusių su Konstitucijos 46 straipsnio taikymu. Lygiai taip pat teismai netyrė Įsakymo prieštaravimo įtvirtintiems SESV 49 straipsnyje draudimui riboti įsisteigimo laisvę, 106(1) ir 102 straipsniuose draudimui privilegijuoti valstybės kontroliuojamus subjektus, 107, 108 straipsniuose draudimui teikti valstybės pagalbą atskiriems ūkio subjektams.

VRM Įsakymu suteikta išimtinė teisė prieštarauja aukštesnės teisinės galios teisės aktams. Atitinkamai tokia išimtinė teisė yra neteisėta ir negali sudaryti teisinio pagrindo taikyti VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytą išimtį.

Atsakovė BĮ Aukštadvario regioninio parko direkcija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje (nutarties p. 7–11) konstatavo, kad ieškiniu ginčijamos SVDPT sutarties pagrindu atsakovei teikiamos SVDPT paslaugos – prieigos priežiūra Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinkle per ADSL prieigą ir duomenų šifravimo įrangos priežiūra – neapima interneto prieigos paslaugų. Faktinė aplinkybė, kad SVDPT sutarties pagrindu nebuvo įsigytos viešojo interneto paslaugos, yra nustatyta pagal bylos įrodymus ir patvirtinta apeliacinės instancijos teismo nutarties 37 punkte.

Ieškovė reikalavimą grindė VPĮ 951 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsniu bei 1.78 straipsnio 5 dalimi. Pažymėtina, kad šiomis teisės aktų nuostatomis gali remtis tik suinteresuoti asmenys. Direkcijai teikiamos SVDPT paslaugos neapima interneto prieigos paslaugų (paslaugos nėra analogiškos, tapačios ar pakeičiamos), kurias prieš tai teikė AB „Telia Lietuva“, ji nėra ir negali būti asmuo, suinteresuotas sudaryti viešojo pirkimo sutartį. Net ir tuo atveju, jei kasacinis skundas būtų tenkinamas, AB „Telia Lietuva“ neturėtų galimybės Direkcijai teikti tų paslaugų, kurios šiuo metu teikiamos pagal SVDPT sutartį. SVDPT paslaugas Lietuvos Respublikoje teikia tik VĮ „Infostruktūra“.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įvertino ieškovės argumentus dėl Įsakymo prieštaravimo Europos Sąjungos teisės viršenybės principui ir sprendė, kad Įsakymas neprieštarauja SESV nuostatoms ir nepažeidžia Europos Sąjungos teisės viršenybės principo. Pirmosios instancijos teismas sprendime (sprendimo p. 4–5) nurodė, kad Įsakymas neprieštarauja SESV nuostatoms, tokiai išvadai iš esmės pritarė apeliacinės instancijos teismas nutartyje (nutarties p. 9). Įsakymo teisėtumo klausimas jau buvo išspręstas LVAT 2007 m. balandžio 5 d. nutartimi. LVAT sprendė, ar tuo pačiu Įsakymu išimtinės teisės teikti SVDPT paslaugas suteikimas VĮ „Infostruktūra“ pažeidžia konkurencijos teisės nuostatas. Vien ta aplinkybė, kad Direkcija nedalyvavo LVAT nagrinėjant šią administracinę bylą, neturi būti laikoma teisiniu pagrindu atmesti LVAT nutartyje nustatytas aplinkybes.

SESV nuostatos taikomos tik ūkio subjektams. SVDPT paslaugų teikimas negali būti laikoma įprasta ekonomine veikla, o VĮ „Infostruktūra“ – ūkio subjektu. Tai lemia kelios priežastys, pirmiausia – SVDPT paskirtis, nustatyta Valstybės informacinių išteklių įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje. Kitos priežastys yra susijusiosios su ribotu ir aiškiu SVDPT paslaugų klientų ratu – valstybės institucijomis, aiškiai nustatomomis ir kontroliuojamomis SVDPT paslaugų kainomis, nekomerciniu SVDPT paslaugų pobūdžiu, t. y. tuo atveju, jeigu VĮ „Infostruktūra“, teikdama SVDPT paslaugas, būtų priversta normaliomis sąlygomis konkuruoti su kitais ūkio subjektais mažesnėmis paslaugų kainomis, galėtų būti pakenkta pačiam SVDPT steigimo tikslui – saugiam duomenų perdavimui tarp valstybės ir ES institucijų. Todėl SESV įtvirtintos konkurencijos teisės nuostatos negali būti taikomos.

VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad perkant paslaugas šio įstatymo reikalavimai netaikomi paslaugų pirkimams, kai juos perkančioji organizacija atlieka iš kitos perkančiosios organizacijos arba iš perkančiųjų organizacijų asociacijos, turinčių tokioms paslaugoms teikti išimtinę teisę, suteiktą teisės akto, atitinkančio Europos Sąjungos steigiamąsias sutartis. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas byloje kilo būtent dėl šios išimties taikymo, sudarant SVDPT sutartį be viešųjų pirkimų procedūros, akivaizdu, kad šioje byloje gali būti vertinama tik įsakymo atitiktis Europos Sąjungos steigiamosioms sutartims, o ne nacionaliniams teisės aktams.

Nustatę reikšmingas bylos aplinkybes teismai nepažeidė CPK 185 straipsnio įrodymų vertinimo taisyklių, nes neturėjo pareigos detaliai pasisakyti dėl kiekvieno ieškovės argumento.

Trečiasis asmuo VĮ „Infostruktūra“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

AB „Telia Lietuva“ atsakovei teiktos ir VĮ „Infostruktūra“ šiuo metu atsakovei pagal SVDPT sutartį teikiamos paslaugos nėra analogiškos. Sutarties pagrindu Direkcijai teikiamos SVDPT paslaugos – prieigos priežiūra SVDP tinkle per ADSL prieigą ir duomenų šifravimo įrangos priežiūra – neapima interneto prieigos paslaugų. SVDPT paslaugos savo esme nėra tapačios AB „Telia Lietuva“ teikiamoms viešojo interneto paslaugoms. Net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad SVDPT sutartis buvo sudaryta neteisėtai nevykdant viešųjų pirkimų procedūrų (su tuo VĮ „Infostruktūra“ nesutinka), AB „Telia Lietuva“ negalėtų būti pripažinta turinti teisinį suinteresuotumą sudaryti viešojo pirkimo sutartį dėl SVDPT paslaugų teikimo.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismai, nepaisydami subjekto teisinės ir faktinės padėties viešojo pirkimo procedūrose (pavyzdžiui, tiekėjas iš viešojo pirkimo konkurso pašalintas dėl neatitikties kokybinės atrankos kriterijams), privalo visada įvertinti, ar toks subjektas yra suinteresuotas skundžiamos viešojo pirkimo sutarties sudarymu, įskaitant ir tuos atvejus, kai, pripažinus skundžiamą sutartį negaliojančia, jis pagrįstai galėtų tikėtis, kad iš naujo vykdomos viešojo pirkimo procedūros leis jam konkuruoti su kitais tiekėjais dėl naujos viešojo pirkimo sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-25/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-25/2009">3K-3-25/2009</a>). AB „Telia Lietuva“ negalėtų pagrįstai tikėtis, kad atsakovės organizuojamas viešojo pirkimo konkursas dėl SVDPT paslaugų teikimo leistų jai konkuruoti su VĮ „Infostruktūra“ dėl naujos viešojo pirkimo sutarties sudarymo, nes SVDPT paslaugas teikia ir gali teikti vienintelė VĮ „Infostruktūra“.

LVAT 2007 m. balandžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11–381/2007 sprendė, ar išimtinės teisės teikti SVDPT paslaugas suteikimas vienam ūkio subjektui – VĮ „Infostruktūra“ – pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą ir ar VRM Įsakymas (šiuo Įsakymu nustatyta kompetencija dėl išimtinės teisės teikti SVDPT paslaugas suteikimo VĮ „Infostruktūra“) atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Taigi VRM Įsakymo teisėtumo klausimas jau buvo spręstas LVAT nutartyje.

Pirmesnėje civilinėje (administracinėje) byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-203/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-203/2007">3K-3-203/2007</a>; 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNy8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-37/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-37/2008">3K-3-37/2008</a>; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-306/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-306/2010">3K-3-306/2010</a>; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-282/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-282/2012">3K-3-282/2012</a>). LVAT nutartyje vertino išimtinės teisės teikti SVDPT paslaugas suteikimo VĮ „Infostruktūra“ suderinamumą su sąžiningos konkurencijos principu. Šioje civilinėje byloje AB „Telia Lietuva“ iš naujo kelia VRM Įsakymo teisėtumo klausimą, kvestionuodama jo suderinamumą su sąžiningos konkurencijos užtikrinimu ir papildomai nurodydama, kad VRM Įsakymas tariamai pažeidžia SESV 106(1) ir 102, 107, 108 ir 49 straipsnius, Konstitucijos 46 straipsnį bei Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Ieškovės nurodyti papildomi teisiniai reikalavimo pagrindai nepaneigia ir nepanaikina LVAT nutartyje pagal nagrinėtas aplinkybes nustatytų faktų teisėtumo ir rėmimosi LVAT nutartimi galimybės šioje civilinėje byloje (CPK 182 straipsnis).

CPK 182 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas neturi prejudicinės galios asmenims, kurie nedalyvavo bylos nagrinėjimo procese, nustatyta kaip asmens teisės į teisingą teismą garantija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-258/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-258/2012">3K-3-258/2012</a>). AB „Telia Lietuva“ dalyvavo, LVAT nagrinėjant administracinę bylą, tai neleidžia jai neigti jos atžvilgiu priimtos LVAT nutarties privalomumo ir ginčyti LVAT nustatytų faktų, susijusių su VRM Įsakymo teisėtumu. Vertinant VRM Įsakymo teisėtumą reikšmės neturi tai, tarp kokių šalių kilo ginčas dėl šio įsakymo teisėtumo, t. y. teisiškai nereikšminga, kokiam subjektui SVDPT paslaugas, naudodamasi jai tenkančia išimtine teise, teikia VĮ „Infostruktūra“, nes subjektas, kuriam teikiamos SVDPT paslaugos, neturi jokios įtakos vertinant VRM Įsakymo, suteikiančio VĮ „Infostruktūra“ išimtinę teisę teikti SVDPT paslaugas, teisėtumą.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę išimtinį SVDPT paslaugų pobūdį, jų atsiejimą nuo viešojo interneto paslaugų, ribotą SVDPT paslaugų gavėjų ratą, VĮ „Infostruktūra“ negalėjimą savarankiškai nustatyti SVDPT paslaugų teikimo kainos bei poreikį užtikrinti bendrąjį interesą, pateisinantį konkurencijos apribojimą SVDPT paslaugų teikimo srityje, sprendė, kad VRM Įsakymas neprieštarauja SESV nuostatoms, ir nenustatė jo neatitikties nacionalinės teisės nuostatoms. Teismai, nenustatę, kad yra pagrindas manyti, jog VRM Įsakymas prieštarauja teisės aktų reikalavimams, neturėjo pareigos kreiptis nei į Konstitucinį Teismą, nei į LVAT dėl VRM Įsakymo teisėtumo įvertinimo.

SESV 106(1), 102, 107, 108 straipsnių nuostatos taikomos tik ūkio subjektams. Ūkio subjektas suprantamas kaip bet kokio juridinio statuso ir bet kokiu būdu finansuojamas subjektas, vykdantis ekonominę veiklą (Teisingumo Teismo 2000 m. rugsėjo 12 d. sprendimas sujungtose bylose Pavlov ir kt., C-180/98-C-184/98, 74 punktas; 2006 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Cassa di Risparmio di Firenze SpA ir kiti, C-222/04, 107 punktas). Atitinkamai funkcijoms, kurios nėra laikomos ekonomine (ūkine) veikla, minėtos SESV nuostatos nėra taikomos. AB „Telia Lietuva“ ir VĮ „Infostruktūra“ tarpusavyje neginčija, kad nustačius, jog SVDPT paslaugos nėra ekonominio pobūdžio, jas teikianti VĮ „Infostruktūra“ negalėtų būti laikoma ūkio subjektu ES ir Lietuvos konkurencijos teisės prasme. Dėl tos pačios priežasties VRM Įsakymui, kuriuo išimtinė teisė teikti SVDPT paslaugas yra suteikta VĮ „Infostruktūra“, SESV įtvirtintos konkurencijos teisės nuostatos negalėtų būti taikomos. Konstatavus, kad SVDPT paslaugų teikimas nėra ekonominė veikla, iš esmės visi AB „Telia Lietuva“ argumentai (įskaitant dėl VRM Įsakymo tariamo prieštaravimo SESV nuostatoms) turėtų būti detaliau nevertinami ir atmesti.

Europos Komisijos 2016 m. liepos 19 d. pranešime nurodomi ekonominės veiklos nustatymo kriterijai: subjektas, vykdantis tiek ekonominę, tiek neekonominę veiklą, turi būti laikomas ūkio subjektu tik ekonominės veiklos atžvilgiu; vertinimas, ar tam tikros paslaugos turi rinką, gali priklausyti nuo to, kaip atitinkamoje valstybėje narėje organizuojamas tų paslaugų teikimas; ekonominės ir neekonominės veiklos atskyrimas tam tikru mastu priklauso nuo konkrečios valstybės narės politinių sprendimų ir ekonominių pokyčių (10, 13, 15 paragrafai).

VĮ „Infostruktūra“ ūkio subjektu gali būti laikoma tik papildomos ūkinės (komercinės) veiklos, bet ne SVDPT paslaugų teikimo atžvilgiu. Išimtinė SVDPT paslaugų teikimo teisė suteikta VĮ „Infostruktūra“. Tokį sprendimą lėmė specifinis SVDPT paslaugų pobūdis, susijęs su valdžios prerogatyvų įgyvendinimu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. patvirtintame Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strateginiame plane buvo įtvirtinusi siekį, integruojant valstybinius ryšio ir duomenų perdavimo tinklus, nustatant integruoto tinklo valdymą, sukurti alternatyvų, patikimą ir efektyvų telekomunikacijų tinklą, apimantį valstybės institucijas, švietimo, mokslo, medicinos bei kitas įstaigas ir teikiantį telekomunikacijų paslaugas pigiau už dominuojantį operatorių. 2001 m. Vyriausybė patvirtino Informacijos technologijų saugos valstybinę strategiją ir jos įgyvendinimo planą, kuriame buvo nurodyta iki 2004 m. IV ketvirčio sukurti SVDPT, o už SVDPT kūrimą bei plėtojimą atsakinga buvo paskirta Vidaus reikalų ministerija. Pastaroji jai priskirtas funkcijas dėl SVDPT kūrimo ir plėtojimo perleido būtent VĮ „Infostruktūra“. Nurodytos aplinkybės patvirtina VĮ „Infostruktūra“ SVDPT paslaugų teikimo neekonominės veiklos pobūdį.

Vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, suformuota byloje Eurocontrol (Teisingumo Teismo 1994 m. sausio 19 d. sprendimas byloje SAT Fluggesellschaft mbH v Eurocontrol, C-364/92, 23 punktas) ir byloje Porto di Genova (Teisingumo Teismo 1997 m. kovo 18 d. sprendimas byloje Diego Cali & Figli Srl v. Servizi ecologici porto di Genova SpA (SEPG), C-343/95, 24 punktas), savarankiškos kainodaros nebuvimo faktas bei tai, kad už konkrečią paslaugą imamas mokestis yra nustatomas ne jos teikėjo, o valstybinio subjekto, laikytini svarbiais kriterijais, pripažįstant veiklą neekonomine. Pažymėtina, kad SVDPT paslaugų kainos teisės aktų nustatyta tvarka buvo ir yra nustatomos Vidaus reikalų ministerijos bei privalo būti suderintos su Konkurencijos taryba.

Pagal Teisingumo Teismo formuojamą praktiką, siekiant įsitikinti, kad VĮ „Infostruktūra“ teikiamos SVDPT paslaugos nėra laikytinos ekonomine veikla, ES teisės požiūriu yra svarbu įvertinti, ar tokios paslaugos yra teikiamos siekiant komercinių tikslų (Teisingumo Teismo 1995 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje Fédération fran?aise des sociétés d'assurance ir kt., C-244/94, 21 punktas; 1999 m. rugsėjo 21 d. sprendimas byloje Albany, C-67/96, 85 punktas; 2006 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Enirisorse, C-237/04, 31 punktas). Nustatant SVDPT paslaugų tarifus, pagal teisės aktus turi būti laikomasi nuostatos, kad šie tarifai turi padengti ekonomiškai pagrįstas gamybos sąnaudas ir užtikrinti pelną, lemiantį plėtrą ir infrastruktūros gerinimą. VĮ „Infostruktūra“ SVDPT paslaugas teikia už aiškiai reglamentuotą kainą, nesiekdama komercinių tikslų, o į SVDPT paslaugų kainą įskaičiuojama pelno dedamoji skiriama išimtinai SVDPT infrastruktūros plėtrai ir jos gerinimui.

Vertinant, ar konkrečių paslaugų teikimas laikytinas ekonominės veiklos vykdymu, teisiškai svarbi aplinkybė yra ir tai, ar paslaugos gali būti teikiamos tik riboto subjektų rato prašymu (Teisingumo Teismo 1994 m. sausio 19 d. sprendimas byloje SAT Fluggesellschaft mbH v Eurocontrol, C-364/92, 24 punktas). Vadovaujantis VRM Įsakymu patvirtintomis Taisyklėmis SVDPT teikiamomis paslaugomis gali naudotis tik Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės bei kiti asmenys, vykdantys valstybės priskirtas funkcijas (Taisyklių 2 punktas).

Visose AB „Telia Lietuva“ ankstesniuose procesiniuose dokumentuose nurodomose Teisingumo Teismo bylose (Hofner, Aeroports de Paris prieš EC Commission ir Ambulanz Glockner) buvo atsižvelgta ne į teorinę galimybę monopolines paslaugas teikti, bet į tai, kad tokios paslaugos de facto (faktiškai) yra ar buvo teikiamos privačių subjektų. Be to, sutinkant su AB „Telia Lietuva“ pozicija, kad pakanka vien teorinės privataus subjekto galimybės vykdyti monopolizuotą paslaugą jos ekonominiam pobūdžiui įrodyti, iš esmės bet kuri veikla, kuri yra vykdoma valstybės funkcijoms užtikrinti, būtų pripažįstama ekonomine (komercine) veikla. AB „Telia Lietuva“ teiginys, kad SVDPT paslaugos yra tokios, kurias kiti ūkio subjektai norėtų ir galėtų teikti atitinkamoje rinkoje (t. y. tokių paslaugų teikimas yra ūkinė veikla), nėra pagrįstas jokiais tinkamais įrodymais.

Pagal Europos Komisijos 2016 m. liepos 19 d. pranešimo 13 paragrafą, tam tikros veiklos pobūdžio pasikeitimą gali nulemti tik esminiai teisinių, politinių ar ekonominių aplinkybių pokyčiai. Sprendžiant, ar nuo 2006 m. Konkurencijos tarybos ir 2007 m. LVAT patvirtintų išvadų dėl SVDPT paslaugų pobūdžio iš esmės pasikeitė teisinės, ekonominės ar politinės aplinkybės taip, kad SVDPT paslaugų teikimas nuo šiol galėtų būti vertinamas kaip ekonominė veikla, pažymėtina, kad teisinis reguliavimas ir faktinės aplinkybės, galiojusios 2006 m. KT nutarimo priėmimo metu, iš esmės nepasikeitė, kad būtų pagrindas iš naujo detaliai vertinti SVDPT paslaugų pobūdį. SVDPT paslaugų sąrašas yra atnaujinamas ir keičiamas, SVDPT paslaugų poreikis natūraliai kinta dėl technologinių pokyčių bei grėsmių, su kuriomis susiduria institucijos, keisdamosi duomenimis. Taigi, nepaisant to, kad nuo 2006 m. KT nutarimo priėmimo iki ginčo kilimo momento SVDPT paslaugų sąrašas prasiplėtė, tiek 2006 m. KT nutarimo priėmimo metu, tiek šiuo metu SVDPT pagal savo funkcijas nėra laikomas viešuoju elektroninių ryšių tinklu. Kibernetinio saugumo aspektu vienintelė galimybė užtikrinti valstybės informacinius išteklius yra per kibernetinės saugos platformą.

Konkurencijos tarybos 2016 m. vasario 1 d. išvadoje nurodoma, kad SESV 106(1) straipsnis gali būti taikomas tik kartu su kitais SESV straipsniais, pvz., SESV 102 straipsniu, o jame įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi skirtas tik ūkio subjektams. Kadangi VĮ „Infostruktūra“ nėra ūkio subjektas SVDPT paslaugų teikimo požiūriu, SESV 106(1) straipsnis ir iš esmės analogiškas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis šiuo atveju nėra taikomi.

Dėl VRM Įsakymu sukurto SVDPT paslaugų monopolio suderinamumo su SESV 106(1) ir 102 straipsnių nuostatomis atsižvelgtina į Teisingumo Teismo išaiškinimus, kad dominuojančios padėties sukūrimas, suteikiant išskirtinę teisę SESV 106(1) straipsnio prasme, savaime nėra nesuderinamas su SESV 102 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis (Teisingumo Teismo 1985 m. spalio 3 d. sprendimas byloje CBEM prieš CLT/IPB, 311/84).

SVDPT paslaugų, kurias galima įsigyti ne VPĮ nustatyta tvarka, sudėties ir kainodaros kontrolę atlieka VRM ir Konkurencijos taryba. VĮ „Infostruktūra“ vykdomos veiklos atitiktį teisės aktams ir tokią veiklą teisinio reglamentavimo pakankamumo požiūriu vertina ir Valstybės kontrolė. Viešųjų pirkimų reglamentavimas nustato aiškią SVDPT paslaugų bei viešojo interneto paslaugų įsigijimo būdų skirtį: SVDPT paslaugos gali būti įsigyjamos nesilaikant VPĮ reikalavimų, o viešojo interneto paslaugos – VPĮ nustatyta tvarka. Faktinė aplinkybė, kad SVDPT sutarties pagrindu nebuvo įsigytos viešojo interneto paslaugos, yra įrodyta šioje civilinėje byloje esančiais įrodymais ir patvirtinta apeliacinės instancijos teismo nutarties 37 punkte.

Tam, kad būtų tenkinamos SESV 106(2) straipsnio taikymo sąlygos, reikia įrodyti, kad: a) valdžios pavedimu yra teikiamos bendros ekonominės svarbos paslaugos; b) tokioms paslaugoms teikti konkurencijos taisyklės neturėtų būti taikomos, kadangi jų taikymas neleistų pasiekti VĮ „Infostruktūra“ patikėtų uždavinių.

Teisingumo Teismo praktikoje pripažįstama, kad valstybės narės turi plačią diskreciją įvardyti, ką jos laiko bendros ekonominės svarbos paslaugomis (Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje BUPA, T-289/03 (toliau – byla BUPA), 178 punktas). Teisingumo Teismas byloje BUPA taip pat nurodė šiuos bendros ekonominės svarbos paslaugos elementus: „bendra paslauga“ – šis terminas nereiškia, kad vertinama paslauga privalo tenkinti visos visuomenės bendrą poreikį; paslaugos privalomumas reiškia, kad „<..> ūkio subjektai, kuriems yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas valstybės aktu, turi teikti paslaugas laikydamiesi šioms paslaugoms teikti taikomų reikalavimų“ (bylos BUPA 186 paragrafas).

VĮ „Infostruktūra“, užtikrindama SVDPT infrastruktūros palaikymą bei plėtrą ir teikdama SVDPT paslaugas ribotam subjektų ratui – viešiesiems subjektams, teikia viešąjį interesą tenkinančias paslaugas, atitinkančias bendros paslaugos kriterijų. SVDPT paslaugas VĮ „Infostruktūra“ privalo suteikti visiems SVDPT paslaugų teikimo taisyklėse nustatytus reikalavimus atitinkantiems viešojo sektoriaus subjektams.

Valstybės kontrolė 2008 m. audito ataskaitoje konstatavo, kad tuo atveju, jei SVDPT operatorius turėtų konkuruoti su kitais elektroninių ryšių operatoriais, tai „<...> saugaus tinklo sukūrimas prarastų prasmę, o valstybės biudžeto lėšos, skirtos šio tinklo kūrimui ir plėtrai, būtų panaudotos neracionaliai, netaupiai ir nerezultatyviai“.

Tiek SESV nuostatos (52 straipsnio 1 dalis), tiek ir Teisingumo Teismo nuosekliai formuojama praktika išsaugo valstybių narių teisę nustatyti tam tikrus ribojimus, kuriais remiantis pateisinamai gali būti suvaržoma, apribojama įsisteigimo laisvė (SESV 49 straipsnis). Analizuojant įmonių įsisteigimo laisvę, ribojimus galima pateisinti tiesiogiai SESV 52 straipsnyje įtvirtintais pagrindais – viešąja tvarka, visuomenės saugumu bei visuomenės sveikata. Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotos išimtys – būtinieji imperatyvūs reikalavimai – taikomos, jeigu yra tenkinamos 4 kumuliatyvios sąlygos: 1) nacionalinė priemonė taikoma nediskriminuojančiu būdu; 2) yra pagrįsta būtinaisiais bendrojo intereso poreikiais; 3) yra tinkama siekiamam tikslui pasiekti; 4) neperžengia būtinumo ribų – yra proporcinga siekiamam tikslui. Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. vasario 2 d. rašte Nr. SD-28 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo projekto atitikties Europos Sąjungos teisei“ nurodė, kad „<...> valstybė galėtų paskirti saugių duomenų perdavimo paslaugų teikėją, neatsižvelgdama į teisės aktuose nurodytus reikalavimus, jeigu būtų įrodyta, kad specialios saugumo priemonės yra taikomos saugiam duomenų perdavimo paslaugų teikimui bei kad tokios priemonės yra būtinos ir proporcingos užtikrinant valstybės ir (ar) visuomenės saugumą“.

Teismai pagrįstai nevertino VRM Įsakymo atitikties Konstitucijos 46 straipsniui, nes tam nebuvo jokio pagrindo. Ieškovė neprašė bylą nagrinėjusių teismų kreiptis į Konstitucinį Teismą ar LVAT su prašymu įvertinti VRM Įsakymo teisėtumą. Todėl civilinę bylą nagrinėję teismai, nenustatę pagrindo suabejoti VRM Įsakymo atitiktimi aukštesnės galios teisės aktams, neturėjo pareigos kreiptis į Konstitucinį Teismą ar LVAT dėl VRM Įsakymo teisėtumo Konstitucijos 46 straipsnio atžvilgiu įvertinimo.

SVDPT paslaugų teikimas nėra ekonominė veikla, todėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis šiuo atveju netaikytinas. Konkurencijos taryba 2006 m. įvertino galimą VRM Įsakymo atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui (jos išvadas patvirtino LVAT), o nuo to laiko jokios reikšmingos aplinkybės iš esmės nepasikeitė. Konkurencijos taryba nėra pradėjusi jokio naujo tyrimo, susijusio su VRM Įsakymo atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui vertinimu.

Teismai, įvertinę civilinės bylos medžiagą, t. y. šalių argumentus, įrodymus, priėmė iš esmės teisingus (teisėtus) sprendimus, t. y. konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo SVDPT sutartį pripažinti sudaryta nesilaikant imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų (neįvykdžius viešųjų pirkimų procedūrų) ir dėl to negaliojančia.

IV. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo esmė ir šalių rašytiniai paaiškinimai

Šioje byloje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 31 d. nutartimi buvo sustabdytas bylos nagrinėjimas ir kreiptasi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 1V-167 „Dėl saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų ir saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo“ 2 punktas, šio įsakymo 1.1 punktu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų 13 punktas, šio įsakymo 1.2 punktu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių 7 ir 15 punktai bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1V-392 „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1V-359 „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ teikiamų monopolinio pobūdžio paslaugų kainų“ pakeitimo“ 1 punktu patvirtinto Duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio „Mėnesinio mokesčio“ lentelės 1.43 skiltis (VRM 2010 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 1V-74 redakcija) ir 11 skiltis – neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui (2012 m. kovo 22 d. įstatymo Nr. XI-1937 redakcija) ir VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punktui.

Išnagrinėjusi nurodytą prašymą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/SS0xMi01MDIvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'I-12-502/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="I-12-502/2017">I-12-502/2017</a> pripažino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 1V-167 (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. birželio 4 d.) „Dėl saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų ir saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo“ 2 punktas, šio įsakymo 1.1 punktu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų 13 punktas, šio įsakymo 1.2 punktu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių 7 ir 15 punktai bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1V-392 „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1V-359 (redakcija nuo 2010 m. vasario 11 d.) „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ teikiamų monopolinio pobūdžio paslaugų kainų“ pakeitimo“ 1 punktu patvirtinto Duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio „Mėnesinio mokesčio“ lentelės 1.43 skiltis ir 11 skiltis ta apimtimi, kuria išimtinai valstybės įmonei „Infostruktūra“ pavesta vykdyti Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo operatoriaus funkcijas, teikiant prieigos priežiūros saugiame valstybiniame duomenų perdavimo tinkle per ADSL prieigos, kurios pralaidumas 4096/1024 Kb/s, ir duomenų šifravimo įrangos priežiūros paslaugas, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi atnaujintas civilinės bylos nagrinėjimas ir pasiūlyta dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti rašytinius paaiškinimus dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimo įtakos kasaciniame skunde keliamiems klausimams, be kita ko, dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 118 straipsnio 1 dalies, pagal kurią norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

2017 m. spalio 6 d. rašytiniuose paaiškinimuose VĮ „Infostruktūra“ prašo atmesti ieškovės AB „Telia Lietuva“ kasacinį skundą ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį nepakeistą. Rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas sprendimą, VRM įsakymo 2 punkto, Nuostatų 13 punkto, Taisyklių 7, 15 punktų ir Kainoraščio „Mėnesio mokesčio“ lentelės 1.43 skilties ir 11 skilties teisėtumą vertino išimtinai pagal dviejų paslaugų apimtį, t. y. pagal prieigos priežiūros saugiame valstybiniame duomenų perdavimo tinkle per ADSL prieigą, kurios pralaidumas 4096/1024 Kb/s, ir pagal duomenų šifravimo įrangos priežiūros paslaugų apimtį. Tiek Įsakymo, tiek Nuostatų, tiek Taisyklių, tiek Kainoraščio atitinkamų punktų neteisėtumas pripažintas tik ta apimtimi, kuria Infostruktūrai pavesta vykdyti SVDPT operatoriaus funkcijas, teikiant prieigos priežiūros saugiame valstybiniame duomenų perdavimo tinkle per ADSL prieigą, kurios pralaidumas 4096/1024 Kb/s, ir duomenų šifravimo įrangos priežiūros paslaugas. Tuo tarpu kitų SVDPT paslaugų atžvilgiu nei Įsakymo, nei Nuostatų, nei Taisyklių, nei Kainoraščio neteisėtumas nėra konstatuotas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinto teisinio reguliavimo (Įsakymo, Nuostatų, Taisyklių, Kainoraščio) priėmimo metu aukštesnės galios teisės aktais vidaus reikalų ministrui tiesiogiai nebuvo suteiktas įgaliojimas savo nuožiūra skirti ir SVDPT tvarkytoją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nevertino ir netyrė Įsakymo, Nuostatų, Taisyklių, Kainoraščio atitikties nei Konkurencijos įstatymo reikalavimams, nei VPĮ reikalavimams, bet rėmėsi tuo, jog Įsakymas (kartu ir Nuostatai, Taisyklės, Kainoraštis) buvo priimtas viršijant vidaus reikalų ministro kompetenciją. Nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tirto teisinio reguliavimo priėmimo metu aukštesnės galios teisės aktais vidaus reikalų ministrui tiesiogiai nebuvo suteiktas įgaliojimas savo nuožiūra skirti SVDPT tvarkytoją, toks įgaliojimas buvo suteiktas Susisiekimo ministerijai 2016 m. spalio 11 d. priimtu ir 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo Nr. XI-1807 5, 6, 27 ir 43 straipsnių pakeitimo įstatymu, kuriuo pakeistas Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 5 straipsnis, jame nustatant, kad Susisiekimo ministerija formuoja valstybės informacinių išteklių plėtros politiką ir pagal kompetenciją, be kita ko, valdo saugų valstybinį duomenų perdavimo tinklą ir skiria jo tvarkytoją (Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 6 punktas). VĮ „Infostruktūra“ pažymi, kad Infostruktūrai suteikta išimtinė teisė teikti SVDPT paslaugas nuo 2017 m. sausio 1 d. neprieštarauja nei Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, nei VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punktui, nei Europos Sąjungos teisei. CPK 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad norminis administracinis aktas ar jo dalis laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl tokio norminio akto ar jo dalies pripažinimo neteisėtu. Analogiška nuostata įtvirtinta ABTĮ 118 straipsnio 1 dalyje, nurodant, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Taigi VRM įsakymo 2 punktas, Nuostatų 13 punktas, Taisyklių 7 ir 15 punktai bei Kainoraščio „Mėnesinio mokesčio“ lentelės 1.43 skiltis ir 11 skiltis ta apimtimi, kuria išimtinai VĮ „Infostruktūra“ pavesta vykdyti SVDPT operatoriaus funkcijas, teikiant prieigos priežiūros saugiame valstybiniame duomenų perdavimo tinkle per ADSL prieigą, kurios pralaidumas 4096/1024 Kb/s, ir duomenų šifravimo įrangos priežiūros paslaugas, netaikytini nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo, t. y. nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. Todėl tuo metu, kai buvo sudaryta sutartis, Direkcija teisėtai ir pagrįstai rėmėsi galiojančiu ir teisėtu, t. y. taikytinu VRM įsakymu, teisėtai ir pagrįstai SVDPT paslaugas (prieigos priežiūros saugiame valstybiniame duomenų perdavimo tinkle per ADSL prieigą, kurios pralaidumas 4096/1024 Kb/s, ir duomenų šifravimo įrangos priežiūros paslaugas) įsigijo tiesiogiai iš VĮ „Infostruktūra“, o ne viešųjų pirkimų būdu, kadangi tokia išimtis nustatyta VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Dėl šios priežasties ieškinio reikalavimas (pripažinti, kad 2014 m. rugsėjo 17 d. su VĮ „Infostruktūra“ atsakovės sudaryta Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo sutartis Nr. VNT10157/S buvo sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias normas ir dėl to yra negaliojanti) negali būti tenkinamas. CK 1.95 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl momento, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu. Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) tai konstatuojamas faktas, kad šalių nesiejo prievoliniai santykiai, o kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ex nunc (nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo), konstatuojama, kad iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šalis siejo teisinis santykis su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Sutartis yra tęstinio pobūdžio paslaugų teikimo sutartis, kurios atveju restitucija natūra negalima, o šią dieną SVDPT paslaugų teikimo pavedimas išimtinai VĮ „Infostruktūra“ kyla iš Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 6 punkto, todėl pripažinti Sutarties negaliojančia nei ab initio, kaip to reikalauja ieškovė, nei ex nunc nėra teisinio pagrindo.

2017 m. spalio 17 d. rašytiniuose paaiškinimuose AB „Telia Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, t. y. pripažinti, kad VĮ „Infostruktūra“ ir atsakovės Direkcijos 2014 m. rugsėjo 17 d. SVDPT sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas ir dėl to yra negaliojanti. Rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta, kad atsakovė pateisino savo sprendimą sudaryti Sutartį be konkurso, motyvuodama jį VRM Įsakymo ir Kainoraščio suteiktomis išimtinėmis teisėmis (VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Tačiau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus teisės aktų (monopolinės teisės) prieštaravimą aukštesnės teisinės galios teisės aktams, tapo akivaizdu, kad sudaryti Sutarties be konkurso VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu nebuvo galima. Teismų praktikoje nurodoma, kad ABTĮ 118 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „teisės aktas paprastai negali būti taikomas“ reiškia, kad iš šios bendro pobūdžio taisyklės yra galimos ir išimtys, pvz., tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (pvz., vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5°2-1020/2013; 2013 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-778/2013; 2013 m. balandžio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-1199/2013; 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-379/2013; 2013 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-103/2013; 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-334/2014; kt.). Ieškovės ir atsakovės ginčas vyksta, teisiniai santykiai nėra galutinai nusistovėję, todėl ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas sudaro pagrindą pripažinti Sutartį neteisėta. Sutarties sudarymas, viešųjų pirkimų procedūrų nevykdymas ir teisinio pagrindo, pateisinančio tokį nevykdymą, nebuvimas suponuoja, kad sudarydama Sutartį su VĮ „Infostruktūra“ atsakovė pažeidė VPĮ 2(32) bei 3 straipsnių reikalavimus, kurie įpareigoja atsakovę vykdyti paslaugų pirkimus pagal VPĮ reglamentuojamas procedūras. Toks viešųjų pirkimų procedūrų nevykdymas reiškia, kad sudarydama Sutartį su VĮ „Infostruktūra“ atsakovė pažeidė imperatyviąsias teisės normas. Savo ruožtu, toks pažeidimas pagal CK 1.80 straipsnį ir 1.78 straipsnio 5 dalį reikalauja pripažinti Sutartį niekine, negaliojančia ab initio ir negalinčia sukelti jokių teisinių pasekmių. Teismo pareigą pripažinti Sutartį niekine šiuo teisiniu pagrindu (t. y. dėl to kad nebuvo vykdytos pirkimo procedūros) pripažįsta ir tuo metu galiojusios VPĮ 951 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad teismas pripažįsta pirkimo sutartį negaliojančia, kai, be kita ko, perkančioji organizacija sudarė pirkimo sutartį nepaskelbusi apie tarptautinės vertės pirkimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba nepaskelbusi apie supaprastintą pirkimą, kai tai nėra leidžiama pagal šio įstatymo reikalavimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 8 d. nutartimi nutarta įpareigoti atsakovę BĮ Aukštadvario regioninio parko direkciją ir trečiąjį asmenį VĮ „Infostruktūra“ pateikti informaciją apie tai, ar 2014 m. rugsėjo 17 d. atsakovės BĮ Aukštadvario regioninio parko direkcijos su trečiuoju asmeniu VĮ „Infostruktūra“ sudaryta Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo sutartis Nr. VNT10157/S šiuo metu tebegalioja, taip pat jeigu ši Sutartis buvo pakeista ar papildyta – pateikti teismui šios Sutarties pakeitimus (papildymus); nustatytas terminas nurodytą informaciją teismui pateikti iki 2017 m. lapkričio 17 d.

2017 m. lapkričio 15 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose trečiasis asmuo VĮ „Infostruktūra“ nurodė, kad Sutartis formaliai nėra nutraukta, tačiau de facto paslaugos pagal Sutartį neteikiamos nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio. Sutarties 5.1 punkte nustatyta, kad Sutartis įsigalioja nuo momento, kai šalys ją pasirašo, ir galioja 36 (trisdešimt šešis) mėnesius. Pasibaigus šiam (pagrindiniam) Sutarties galiojimo laikotarpiui, Sutartis galioja tol, kol jos nenutraukia bet kuri šalis, pranešusi apie tai raštu kitai šaliai ne vėliau, kaip prieš 30 (trisdešimt) dienų iki Sutarties nutraukimo. Sutartis buvo pasirašyta ir įsigaliojo 2014 m. rugsėjo 17 d. Remiantis Sutarties 5.1 punkte nurodytu jos galiojimo terminu (36 (trisdešimt šeši) mėnesiai), Sutartis galiojo iki 2017 m. rugsėjo 17 d. Tačiau, suėjus pagrindiniam Sutarties galiojimo terminui, t. y. 2017 m. rugsėjo 17 d., nei viena iš šalių nesikreipė į kitą šalį dėl Sutarties nutraukimo, tai, remiantis Sutarties 5.1 punkto nuostatomis, jos galiojimas prasitęsė ir šiuo momentu Sutartis formaliai yra galiojanti. Nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio, t. y. suėjus pagrindiniam 36 mėnesių galiojimo terminui (Sutarties 5.1 punktas), Sutarties objektu esančios paslaugos de facto neteikiamos, taip pat nevykdomos jokios kitos iš Sutarties kylančios šalių teisės ir pareigos. Kitaip tariant, šalių sutartiniai teisiniai santykiai, kylantys iš Sutarties, faktiškai yra nutrūkę. VĮ „Infostruktūra“ paskutinę PVM sąskaitą faktūrą už suteiktas paslaugas Direkcijai pateikė 2017 m. rugpjūčio 31 d., o paskutinis Direkcijos mokėjimas už VĮ „Infostruktūra“ suteiktas paslaugas buvo gautas 2017 m. rugsėjo 14 d. Sutartis jos galiojimo metu nebuvo pakeista ar papildyta.

2017 m. lapkričio 16 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė BĮ Aukštadvario regioninio parko direkcija informavo teismą, kad paslaugos pagal Sutartį nebeteikiamos. Atsakovė 2017 m. rugsėjo 14 d. atliko paskutinį mokėjimą pagal sutartį už suteiktas paslaugas. Atsakovė nėra nei siuntusi, nei iš VĮ „Infostruktūra“ gavusi pranešimo apie Sutarties nutraukimą. Sutartis nebuvo pakeista ar papildyta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 13 d. nutartimi kreiptasi į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministeriją su prašymu pateikti informaciją, kada Susisiekimo ministerija numato imtis priemonių (veiksmų) įgyvendindama jai Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme pavestą funkciją skirti Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo operatorių (tvarkytoją), ir ar jau ėmėsi su tuo susijusių priemonių (veiksmų); nustatytas terminas nurodytą informaciją teismui pateikti iki 2017 m. lapkričio 22 d.

2017 m. lapkričio 22 d. raštu Susisiekimo ministerija nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 406 „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ savininko teisių ir pareigų įgyvendinimo“ Susisiekimo ministerija buvo įgaliota įgyvendinti VĮ „Infostruktūra“ savininko teises ir pareigas. Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo Nr. XI-1807 5, 6, 27 ir 43 straipsnių pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., Susisiekimo ministerijai pavesta valdyti Saugų valstybinį duomenų perdavimo tinklą ir skirti jo tvarkytoją. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 406 „Dėl VĮ „Infostruktūra“ savininko teisių ir pareigų įgyvendinimo“ įgaliojo Krašto apsaugos ministeriją įgyvendinti VĮ „Infostruktūra“ savininko teises ir pareigas. Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 535 Lietuvos Respublikos Seimui pateiktas Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo Nr. XI-1807 5,6,43 ir 43(1) straipsnių pakeitimo įstatymo projekte (projekto Nr. XIIIP-971(2) numatoma nustatyti, kad Krašto apsaugos ministerija valdo Saugų valstybinį duomenų perdavimo tinklą, krašto apsaugos ministras tvirtina Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatus ir, vadovaudamasis Vyriausybės patvirtintais kriterijais, atlyginimo už naudojimąsi Saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu dydį. Taip pat būtų nustatyta, kad krašto apsaugos ministro įgaliota institucija tvarko Saugų valstybinį duomenų perdavimo tinklą. Atitinkamai įstatymo projektu būtų panaikinama Susisiekimo ministerijos funkcija valdyti Saugų valstybinį duomenų perdavimo tinklą ir skirti jo tvarkytoją. Įstatymo projekto numatyta įsigaliojimo data yra 2018 m. sausio 1 d, o Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir krašto apsaugos ministrui iki 2017 m. gruodžio 31 d. būtų pavesta priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Šis įstatymo projektas priimtas 2017 m. lapkričio 21 d. Seime. Atsižvelgdama į tai, Susisiekimo ministerija pažymėjo, kad iki numatomo Įstatymo projekto įsigaliojimo dienos (2018 m. sausio 1 d.) Susisiekimo ministerijai netikslinga paskirti Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo tvarkytoją.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punkto išlygos pagrindu sudarytos paslaugų pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Vadovaujantis VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punktu (2013 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. XII-569 redakcija, galiojusi sudarant 2014 m. rugsėjo 17 d. ginčijamą Sutartį) perkant paslaugas šio įstatymo reikalavimai netaikomi paslaugų pirkimams, kai juos perkančioji organizacija atlieka iš kitos perkančiosios organizacijos arba iš perkančiųjų organizacijų asociacijos, turinčių tokioms paslaugoms teikti išimtinę teisę, suteiktą teisės akto, atitinkančio Europos Sąjungos steigiamąsias sutartis.

Tai reiškia, kad vertinant subjekto, kuris atitinka VPĮ 4 straipsnyje įtvirtintą perkančiosios organizacijos sąvoką, paslaugų sutarčių, sudarytų be viešojo pirkimo procedūrų, teisėtumą, pirma, turi būti patikrintas sprendimo sudaryti ginčo sutartį teisinis pagrindas – t. y. ar egzistuoja teisės aktas, suteikiantis išimtinę teisę perkančiajai organizacijai atlikti konkrečių paslaugų pirkimus iš kitos perkančiosios organizacijos arba iš perkančiųjų organizacijų asociacijos, turinčių tokioms paslaugoms teikti išimtinę teisę; antra, nustačius tokį teisės aktą – įvertinti, ar jis atitinka Europos Sąjungos steigiamąsias sutartis.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovės sprendimas sudaryti ginčo sutartį su VĮ „Infostruktūra“ be viešojo pirkimo procedūrų grindžiamas: pirma, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 1V-167 „Dėl saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų ir saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo“ 2 punktu, šio įsakymo 1.1 punktu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų 13 punktu, šio įsakymo 1.2 punktu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių 7 ir 15 punktais; ir, antra, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 1V-392 „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1V-359 „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ teikiamų monopolinio pobūdžio paslaugų kainų“ pakeitimo“ 1 punktu patvirtinto Duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio „Mėnesinio mokesčio“ lentelės 1.43 skiltimi (vidaus reikalų ministro 2010 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 1V-74 redakcija) ir 11 skiltimi.

Kaip nurodyta šios nutarties 24 punkte, kasaciniame teisme nagrinėjant bylą teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl nurodytų teisės normų atitikties Konkurencijos įstatymui ir VPĮ, dėl to buvo kreiptasi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti nurodytų teisės aktų teisėtumą.

Išnagrinėjusi nurodytą prašymą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/SS0xMi01MDIvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'I-12-502/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="I-12-502/2017">I-12-502/2017</a> pripažino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 1V-167 (redakcija nuo 2014 m. birželio 4 d.) „Dėl saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų ir saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo“ 2 punktas, šio įsakymo 1.1 punktu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų 13 punktas, šio įsakymo 1.2 punktu patvirtintų Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių 7 ir 15 punktai bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 1V-392 „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1V-359 (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. vasario 11 d.) „Dėl valstybės įmonės „Infostruktūra“ teikiamų monopolinio pobūdžio paslaugų kainų“ pakeitimo“ 1 punktu patvirtinto Duomenų perdavimo saugiu valstybiniu duomenų perdavimo tinklu ir trečio lygio interneto adresų srities su galūne gov.lt suteikimo monopolinių paslaugų kainoraščio „Mėnesinio mokesčio“ lentelės 1.43 skiltis ir 11 skiltis ta apimtimi, kuria išimtinai valstybės įmonei „Infostruktūra“ pavesta vykdyti Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo operatoriaus funkcijas, teikiant prieigos priežiūros saugiame valstybiniame duomenų perdavimo tinkle per ADSL prieigos, kurios pralaidumas 4096/1024 Kb/s, ir duomenų šifravimo įrangos priežiūros paslaugas (toliau – ginčo teisinis reguliavimas), prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

CPK 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad norminis administracinis aktas ar jo dalis laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl tokio norminio akto ar jo dalies pripažinimo neteisėtu. ABTĮ 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Aiškinant šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yODgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-288/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-288/2012">3K-7-288/2012</a> nurodyta, kad šioje teisės normoje vartojama sąvoka „paprastai negali būti taikomas...“ nėra imperatyvaus pobūdžio, todėl galima daryti išvadą, jog yra galimos šios bendro pobūdžio taisyklės išimtys. Pagal administracinių teismų praktiką, atsižvelgiant į ABTĮ 111 ir 112 straipsnius, numatyta galimybė individualioje byloje revizuoti konkretaus norminio akto, kuris turi būti taikomas toje byloje, teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A8-1690-05). Taigi, remiantis ABTĮ 118 straipsnio 1 dalyje ir CPK 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisykle, kad galimos jos išimtys, kai nurodyta bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma, darytina išvada, jog kiekvienu atveju tai susiję su norminio teisės akto teisėtumo revizavimu teisme nagrinėjant individualią bylą.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytu teisės aiškinimu, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti CPK 3 straipsnio 4 dalyje ir ABTĮ 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės išimtį ir pripažinti, jog ginčo teisinis reguliavimas laikomas panaikintu ir netaikytinas nuo jo priėmimo momento. Priešingu atveju jo teisėtumo revizavimas netektų prasmės, nes atitinkamų teisės normų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai neturėtų jokių teisinių padarinių teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai, o tai neužtikrintų ieškovo pažeistų teisių efektyvios gynybos principo.

Atsižvelgiant į tai, sprendžiant dėl atsakovės sprendimo sudaryti ginčo sutartį su VĮ „Infostruktūra“ be viešojo pirkimo procedūrų teisėtumo, nėra pagrindo vadovautis šios nutarties 33 punkte nurodytomis teisės aktų normomis, kurios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pripažintos prieštaravusiomis konstituciniam teisinės valstybės principui. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad ginčo sutarties sudarymo metu nebuvo galiojančio konstituciškai pagrįsto teisinio reguliavimo, pagal VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 8 punktą suteikiančio išimtinę teisę atsakovei įsigyti prieigos priežiūros saugiame valstybiniame duomenų perdavimo tinkle per ADSL prieigos, kurios pralaidumas 4096/1024 Kb/s, ir duomenų šifravimo įrangos priežiūros paslaugas netaikant VPĮ reikalavimų. Tai sudaro pagrindą kartu konstatuoti, kad ginčo sutartis buvo sudaryta neteisėtai, papildomai netiriant, ar Konstitucijai prieštaravęs ginčo teisinis reguliavimas atitinka Europos Sąjungos steigiamąsias sutartis.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vadovavosi pirmiau nurodytu ginčo teisiniu reguliavimu, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pripažintas prieštaravusiu konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo sutartis buvo sudaryta teisėtai. Šioje nutartyje kasacinio teismo teisėjų kolegijai nusprendus priešingai – t. y. konstatavus, kad sutartis sudaryta neteisėtai, spręstina dėl ieškinio reikalavimo pripažinti ją negaliojančia.

Ginčo sutartis sudaryta 2014 m. rugsėjo 17 d. Sutarties 5.1 punkte nustatyta, kad sutartis įsigalioja nuo momento, kai šalys ją pasirašo, ir galioja 36 mėnesius. Pasibaigus šiam sutarties galiojimo laikotarpiui, sutartis galioja tol, kol jos nenutraukia bet kuri šalis, pranešusi apie tai raštu kitai šaliai ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki sutarties nutraukimo. Atsakydami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 8 d. paklausimą dėl sutarties galiojimo, atsakovė ir trečiasis asmuo nurodė, kad ginčo sutartis iki šiol nenutraukta, tačiau paslaugos pagal sutartį realiai nebeteikiamos nuo 2017 m. rugsėjo mėn. Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus šios nutarties 33 punkte nurodytas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti VPĮ 106 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, kad sutarties pripažinimas negaliojančia turėtų neproporcingų pasekmių, ir kad dėl būtinybės išsaugoti sutarties pasekmes egzistuoja pagrindas vietoje sutarties pripažinimo negaliojančia taikyti alternatyvias sankcijas.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl materialiosios teisės normų netinkamo taikymo yra pagrindas panaikinti skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti – pripažinti Sutartį negaliojančia (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Kadangi teismo nutartimi ieškinio reikalavimas tenkinamas, ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovės. Byloje pateiktų mokėjimo dokumentų duomenimis, ieškovė už ieškinį sumokėjo 216,75 Eur žyminio mokesčio (elektroninės bylos 1 t., p. 29), už apeliacinį ir kasacinį skundus sumokėjo po 217 Eur žyminio mokesčio (elektroninės bylos 7 t., p. 47, 8 t., p. 153), t. y. iš viso 650,75 Eur. Todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 650,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti – pripažinti atsakovės biudžetinės įstaigos Aukštadvario regioninio parko direkcijos ir trečiojo asmens valstybės įmonės „Infostruktūra“ sudarytą 2014 m. rugsėjo 17 d. Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo sutartį Nr. VNT10157/S negaliojančia.

Priteisti iš atsakovės biudžetinės įstaigos Aukštadvario regioninio parko direkcijos (j. a. k. 188738210) ieškovei akcinei bendrovei „Telia Lietuva“ (j. a. k. 121215434) 650,75 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt Eur 75 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas

Gediminas Sagatys