Civilinė byla Nr. 3K-3-111/2014
Proceso Nr. 2-55-3-01545-2011-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4;
44.5.2.17
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. R. ir F. F. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lostiras“ ieškinį atsakovams F. F. ir V. R. dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Lostiras“ ieškiniu atsakovams F. F. ir V. R. prašė pripažinti niekiniu nuo sudarymo momento (ab initio) F. F. atliktą 2010 m. kovo mėnesio 115 000 Lt įskaitymą su BUAB „Lostiras“, priteisti iš F. F. 115 000 Lt skolą ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 115 000 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti solidariai iš atsakovų F. F. ir V. R. 70 090 Lt nuostolių ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 70 090 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad atsakovė F. F., būdama UAB „Lostiras“ akcininkė ir buhalterė, įsigijo iš bendrovės automobilių už 115 000 Lt. Iš VšĮ „Emprekis“ duomenų bazės matyti, kad automobilių pardavimo dieną jų reali rinkos vertė buvo 185 090 Lt su PVM. Vadinasi, atsakovė įsigijo automobilius 70 090 Lt pigiau. F. F., būdama akcininkė ir buhalterė, negalėdama nežinoti apie įmonės blogą finansinę situaciją, turėdama pareigą kaip akcininkė būti lojali įmonei ir nedaryti žalos, žinodama tikrąją automobilių buhalterinę vertę (231 465,35 Lt ir PVM, iš viso 280 073,07 Lt), veikė savo naudai ir įgijo turtą tik už 115 000 Lt, kurių nesumokėjo įmonei, o atliko neteisėtą įskaitymą.
Atsakovo V. R., UAB „Lostiras“ vadovo, sprendimas parduoti turtą pigiau prieštarauja privataus juridinio asmens interesams gauti pelną (CK 2.34 straipsnio 3 dalis). Tokie jo veiksmai lėmė nuostolius tiek įmonei, tiek kreditoriams. Kadangi įmonė nuostolių patyrė dėl automobilių pardavimo ne rinkos verte ir tokie nuostoliai buvo padaryti atsakovų bendrais veiksmais, tai, vadovaujantis CK 6.6 straipsnio 3 dalimi, šie asmenys atsakingi ieškovui solidariai už padarytus 70 090 Lt (185 090 Lt – 115 000 Lt) nuostolius.
Kadangi atsakovė F. F. nesumokėjo įmonei 115 000 Lt, o atliko įskaitymą, tai dėl šios dalies taikytinas actio Pauliana institutas. Šalys sudarė sandorius, kurių neprivalėjo sudaryti, sandoriai pažeidė kreditorių teises ir interesus, o atsakovė turėjo žinoti, kad pažeis ir ieškovo kreditorių teises.
II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 20 d. sprendimu ieškovo BUAB „Lostiras“ ieškinį atmetė, priteisė V. R. 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų iš BUAB „Lostiras“.
Teismas konstatavo, kad automobilių pirkimo–pardavimo sutartys nėra nuginčytos ir nebuvo ginčijamos, jos nepripažintos niekinėmis, vadinasi, yra teisėtai sudarytos ir galiojančios, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad sutarčių šalys atliko neteisėtus veiksmus arba kad jų veiksmuose yra kaltė. Atitinkamai nėra ir kitų sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti, todėl reikalavimą priteisti iš atsakovų solidariai 70 090 Lt negautų pajamų teismas atmetė.
Teismas nustatė, kad atsakovė F. F. turėjo galiojančią 156 134 Lt reikalavimo teisę į UAB „Lostiras“, o UAB „Lostiras“ pagal automobilių pirkimo–pardavimo sutartis turėjo galiojančią 115 000 Lt reikalavimo teisę į F. F.. Reikalavimai vienarūšiai ir priešpriešiniai. Teismas nurodė, kad sandoriui sudaryti buvo pakankama ir vienos šalies, atsakovės valios, kad toks sandoris būtų sudarytas, o jos valia pasireiškė tuo, kad pagal automobilių pirkimo–pardavimo sutartis atsakovė bendrovei nemokėjo, tačiau buvo padarytas įskaitymas. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė ieškovo argumentus, kad yra pagrindas ginčyti sandorį, kurio UAB „Lostiras“ sudaryti neprivalėjo, jog sandoris pažeidė kitų kreditorių teises. Teismas nurodė, kad ginčijamas sandoris savo esme yra atsakovės ieškovui mokėtinos sumos pagal automobilių pirkimo–pardavimo sutartis įskaitymas į priešpriešinius atsakovės reikalavimus ieškovui sumokėti įnašus į bendrovės kasą, todėl negalima teigti, kad tokiu sandoriu buvo pažeisti kitų įmonės kreditorių interesai ir UAB „Lostiras“ jo sudaryti neprivalėjo.
Teismas nustatė, kad UAB „Lostiras“ automobilius buvo įsigijęs pagal lizingo sutartis. Atsakovė F. F. 2010 m. kovo 23 d. ir 2010 m. kovo 25 d. įnešė į bendrovės kasą tokią pinigų sumą, kokia buvo reikalinga sumokėti lizingo bendrovėms už lizinguojamus automobilius. 2010 m. kovo 23 d. ir 2010 m. kovo 25 d. perdavimo aktais visos ginčo transporto priemonės buvo perduotos bendrovės nuosavybėn. UAB „Lostiras“ priėmė sprendimą nuo 2010 m. balandžio 26 d. sustabdyti įmonės veiklą, atleisti darbuotojus, nes buvo išaugusios įmonės skolos. Teismas sprendė, kad bendrovė neturėjo savo lėšų, kurios galėjo būti panaudotos atsiskaityti už lizinguojamus automobilius, o, laiku nesumokėjus nustatytų įmokų, lizingo sutartys būtų buvusios nutrauktos, automobilius būtų tekę grąžinti lizingo bendrovėms, kurios būtų pateikusios finansinius reikalavimus dėl likusios skolos su delspinigiais ir palūkanomis, taip pat būtų likusi atsakovės F. F. reikalavimo teisė į įneštas į bendrovės kasą pinigines sumas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad ginčijamas įskaitymas labiau pagerino ieškovo kreditorių padėtį, negu pažeidė jų teises.
Teismas, nenustatęs actio Pauliana sąlygų, sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio dėl įskaitymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir 115 000 Lt skolos priteisimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas BUAB,,Lostiras“ ieškinys atsakovams F. F. ir V. R. dėl 70 090 Lt priteisimo, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – priteisė iš atsakovų F. F. ir V. R. ieškovo BUAB,,Lostiras“ naudai solidariai 57 586,39 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė iš BUAB „Lostiras“ atsakovo V. R. naudai 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 666,67 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, o atsakovės F. F. naudai – 806,67 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime konstatavo faktinę aplinkybę, jog atsakovė F. F. turėjo galiojančią 156 134 Lt reikalavimo teisę į UAB „Lostiras“, o UAB,,Lostiras“ pagal automobilių pirkimo–pardavimo sutartis turėjo galiojančią 115 000 Lt reikalavimo teisę į F. F., reikalavimai buvo vienarūšiai ir priešpriešiniai. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie UAB „Lostiras“ finansinę padėtį ginčijamų įskaitymo sandorių sudarymo metu, kad dėl skundžiamo įskaitymo ieškovas tapo nemokus ar kad tų sandorių sudarymo metu jis jau buvo nemokus. Teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovas neįrodė nė vienos jo ieškinyje bei CK 6.66 straipsnyje nurodytos sandorių pripažinimo negaliojančiu sąlygos buvimo, yra pagrįstos.
Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, vertindamas automobilių pirkimo–pardavimo sandorį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi CK 6.156 straipsniu. Akivaizdu, kad šalių laisvės principas gali būti taikomas tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų arba tam tikrų sąlygų, kurių reikalauja moralė, viešoji tvarka ir teisės principai. Šioje byloje yra viešasis interesas, nes nuo bylos baigties priklauso kreditorių reikalavimų tenkinimas.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai, daryti viską, jog įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai.
Sutartį UAB,,Lostiras“ vardu pasirašė bendrovės vadovas V. R., kuris buvo vienintelis asmuo, turintis teisę bendrovės vardu sudaryti sandorius. Automobilių pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo bei priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo įvykdymo metu jis 2010 m. kovo 23 d. įgaliojo bendrovės darbuotoją F. F. (nuo 1996 m. gegužės 6 d. iki 2010 m. birželio 23 d. ji dirbo buhaltere, turėjo 69,7 proc. įmonės akcijų) atlikti visus veiksmus, susijusius su ginčijamų automobilių registravimu, išregistravimu bei pardavimu. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad atsakovė automobilius įsigijo pigiau negu tuo metu buvo rinkos kaina, konstatavo, kad atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas dėl parduotų automobilių kainų disproporcijos (CK 6.67 straipsnio 4 punktas), šiais veiksmais sumažinant kreditorių atgautinas sumas. Sprendimą įvykdyti automobilių pardavimą ne rinkos verte direktorius V. R. priėmė savarankiškai, toks sprendimas prieštarauja privataus juridinio asmens interesams gauti iš savo veiklos atitinkamą pelną. Atsakovų veiksmai yra bendri, todėl už žalą įmonei jie atsakingi solidariai (CK 6.6 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija sprendė, kad BUAB,,Lostiras“ bankroto administratoriaus pateikti duomenys, skaičiuojant automobilių buhalterinę vertę, kad sandorių sudarymo dieną atsakovės įsigytų automobilių vertė buvo 172 586,39 Lt, nurodo tikrąją UAB,,Lostiras“ padarytą žalą – 57 586,39 Lt, nes kitokių įrodymų apie parduotų automobilių rinkos vertę ieškovas nepateikė.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas V. R. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl civilinę atsakomybę reglamentuojančių materialiosios teisės normų. Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas nenustatė vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė kreditoriams bendrųjų civilinę atsakomybę nustatančių normų pagrindu nėra ir neturi būti taikoma. Tai, ar bendrovės vadovas konkrečiu atveju pareigą elgtis protingai ir sąžiningai įvykdė tinkamai, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (bonus pater familia). Tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika grindžiama siekiu suderinti verslo riziką, siekiant pelno (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-19/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-19/2012">3K-3-19/2012</a>). Be to, bendrovės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl pažeidimų, atsiradusių dėl jo, kaip bendrovės vadovo, didelės kaltės, t. y. tyčios, siekiant pažeisti kreditorių interesus, ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu atliekant savo pareigas. Dėl to paprastas bendrovės vadovo neatsargumas, susijęs su bendrovės ūkinės–komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas atsirasti bendrovės vadovo civilinei atsakomybei.
Atsakovo teigimu, jis, sudarydamas automobilių pirkimo–pardavimo sandorius bei priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, jokių neteisėtų veiksmų neatliko, neturėjo jokio asmeninio suinteresuotumo šiais sandoriais, nesiekė ir nepasipelnė ieškovo ir (ar) ieškovo kreditorių sąskaita, negavo ir nesiekė gauti jokios kitokios tiesioginės ar netiesioginės naudos sau ar su atsakovu artimai susijusiems kitiems asmenims. Priešingai, sudarydamas transporto priemonių sandorius, atsakovas buvo lojalus bendrovei, veikė sąžiningai, protingai, išimtinai bendrovės interesais bei neviršydamas normalios gamybinės ūkinės rizikos.
2. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai ieškovo atstovo paaiškinimams bei jo pateiktiems įrodymams suteikė didesnę įrodomąją vertę nei atsakovo paaiškinimams ir dėl šios priežasties padarė nepagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos dydžio, vadovavosi išimtinai automobilių buhalterine verte. Tačiau, atsakovo vertinimu, buhalterinėje apskaitoje nurodyta automobilių vertė negali būti tapatinama su rinkos verte, nes pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnį rinkos vertė – tai apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių jį pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Taigi buhalterinės apskaitos duomenys vertintini kaip formulinis pagal apskaitos standartus nustatytas teorinis skaičiavimo būdas (skirtas tik buhalterinei apskaitai) ir yra neadekvatus rinkos dėsniams. Akivaizdu, kad buhalterinės apskaitos duomenys nelaikyti objektyviais įrodymais nustatant tikrąją automobilių vertę, juolab kad teismas, nustatydamas automobilių vertę, nesiaiškino transporto priemonių faktinės būklės sandorio sudarymo metu (ridos, eksploatavimo sąlygų ir kt.).
3. Dėl CK 6.67 straipsnio 4 punkto nuostatų. Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šalių nesąžiningumą konstatavo remdamasis tariama parduotų automobilių kainų disproporcija (CK 6.67 straipsnio 4 punktas). Nenustačius, kad reali parduotų automobilių rinkos vertė buvo daug didesnė, negu šalių nustatyta automobilių pardavimo kaina, nėra ir pagrindo teigti, kad įvykdymo, kurį pagal pardavimo sandorius turėjo atlikti skolininkas, vertė daug viršija kitos pardavimo sandorių šalies pateiktą įvykdymą.
Kasaciniu skundu atsakovė F. F. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl proceso teisės normų (CPK 178 straipsnio) pažeidimo. Atsakovės teigimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų nesąžiningumo prezumpcijų taikymas galimas tik įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas sąlygas. Tačiau ginčo byloje ieškovas neįrodė CK 6.67 straipsnio 4 punkto sąlygų egzistavimo ir to teismai nekonstatavo sprendimuose, todėl pagrindo taikyti CK 6.67 straipsnio 4 punkte įtvirtintą atsakovų nesąžiningumo prezumpciją apeliacinės instancijos teismas neturėjo. Atsakovės teigimu, ieškovas turėjo įrodyti, kad įvykdymo, kurį pagal transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandorius turėjo atlikti atsakovė F. F., vertė daug viršija ieškovo pateiktą įvykdymą. Dėl to ieškovas turėjo įrodyti savo pateiktą įvykdymą. Atsakovės vertinimu, įvykdymų skirtumas (disproporcija) yra įrodinėjimo dalykas, o šios aplinkybės įrodymo pareiga, remiantis CPK 178 straipsniu, tenka ieškovui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tinkamai įrodytomis CK 6.67 straipsnio 4 punkto sąlygomis gali būti laikoma įrodyta aplinkybė dėl turto pardavimo už mažesnę nei rinkos kainą. Kasatorės nuomone, ieškovas byloje neįrodė CK 6.67 straipsnio 4 punkto sąlygų egzistavimo. Tik įvykdymo disproporcija, sąlygota skirtumo tarp ieškovo gauto įvykdymo ir parduotų transporto priemonių rinkos vertės, yra aplinkybė, turinti įtaką įrodinėjimo naštos perkėlimui. Ginčo atveju apeliacinės instancijos teismas, nustatęs ieškovo įrodytą aplinkybę dėl transporto priemonių buhalterinės vertės, neturėjo pagrindo laikyti, kad ieškovas įrodė CK 6.67 straipsnio 4 punkto sąlygų egzistavimą, nes transporto priemonių rinkos vertė taip ir liko nenustatyta.
2. Dėl materialiosios teisės normos (CK 6.67 straipsnio 4 punkto) pažeidimo. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismo sprendimu buvo pažeistas CK 6.67 straipsnio 4 punktas, nes nesąžiningumo prezumpcija buvo konstatuota dėl nustatyto skirtumo tarp gauto įvykdymo ir turto buhalterinės vertės, tačiau ne dėl nustatyto skirtumo tarp gauto įvykdymo ir turto rinkos vertės. Nenustatęs, kad transporto priemonės buvo parduotos už mažesnę nei jų rinkos kaina, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo sudarytų transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandorių laikyti akivaizdžiai nenaudingais. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad transporto priemonės buvo parduotos už mažesnę nei rinkos kainą, tačiau, atsakovės teigimu, tai nepagrįstai ir be teisinių motyvų vartojama kaip buhalterinės transporto priemonių vertės sąvokos sinonimas, taip ignoruojant esminius šių sąvokų skirtumus.
3. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos CK 6.67 straipsnio 4 punkto teisės normos taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasatorė nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atskleidžiant CK 6.67 straipsnio 4 punkto taikymą ir ją aiškinant, yra vienoda (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NC8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-84/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-84/2013">3K-3-84/2013</a>, 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04Ni8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-86/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-86/2012">3K-3-86/2012</a>, 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-511/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-511/2011">3K-3-511/2011</a>) ir atitinka aiškinimą, pateiktą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalgoje. Vienareikšmiškai pripažįstant, kad akivaizdžiai nenaudingo sandorio požymių gali turėti sandoriai, kurie sudaryti mažesne nei rinkos kaina, teismų praktikoje neformuojama buhalterinės vertės, kaip sandorių įvykdymo mato, doktrina. Buhalterinės vertės skaičiavimo reguliavimas yra mokesčių teisės reguliavimo sričiai būdingas specifinis reguliavimas.
Atsiliepimu į kasacinius skundus ieškovas prašo kasacinių skundų netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl atsakovui, kaip vadovui, taikytinos civilinės atsakomybės. Atsakovo kasaciniame skunde nurodomi motyvai yra fakto klausimai. Ieškovo teigimu, byloje neįrodyta, kad būtent toks pardavimas, perleidžiant automobilius akcininkei F. F. už kainą, žemesnę nei buhalterinė vertė, yra normali ūkinė rizika, t. y. automobilių negalima buvo parduoti niekam brangiau. Šias aplinkybes turėjo įrodyti V. R., tačiau į bylą nėra pateikta įrodymų apie jo pastangas parduoti automobilius tretiesiems asmenims (skelbimai, pridavimas į realizavimo vietas ir pan.). Nesant šių įrodymų, nepagrįsta teigti, kad V. R. tinkamai atliko savo fiduciarines pareigas, nedėdamas jokių pastangų realizuoti turtą brangiau.
2. Dėl automobilių buhalterinės ir rinkos vertės nustatymo. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismui atsisakius skirti automobilių rinkos vertės ekspertizę, nes toks atlikimas buvo neįmanomas (automobiliai perleisti tretiesiems asmenims, neaišku, kokios būklės jie buvo perleidimo momentu), kasatoriai apeliacinės instancijos teisme ekspertizės neprašė.
Ieškovo vertinimu, rinkos vertė nėra ir negali būti vienintelis kriterijus, kuriuo vadovaujantis nustatomas žalos dydis. Nesant rinkos vertės kriterijaus, tiek ieškovas, įrodinėdamas žalą, tiek teismas, vertindamas įrodymus, turėjo teisę ir pareigą vadovautis buhalterinės vertės kriterijumi, juolab kad šio kriterijaus reikšmė artima ir VšĮ „Emprekis“ duomenų bazės vertei.
Ieškovo teigimu, buhalterinės vertės kriterijus teismų praktikoje taikomas žalai nustatyti. Kasatoriai, neigdami buhalterinę vertę, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius faktą, kad buhalterinė vertė yra netinkama. Apeliacinės instancijos teismo nustatyta buhalterinė vertė yra fakto klausimas, paremtas skaičiavimais, todėl buhalterinės kainos dydis nėra kasacijos dalykas.
3. Dėl nesąžiningumo prezumpcijos taikymo. Ieškovo teigimu, (ne)sąžiningumas šioje byloje nesusijęs su ginčo dalyku, nes teismas nustatė, kad žala padaryta, o (ne)sąžiningumas neturi jokios reikšmės žalos atlyginimo faktui. Kasatoriai nepagrindžia, kaip nesąžiningumo prezumpcijos tariamas taikymo pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, priteisiant nuostolius.
k o n s t a t u o j a:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme specifika yra ta, kad kasacinis teismas apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir (ar) nutartis patikrina teisės taikymo aspektu. Taigi, vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas vadovaujasi bylą išnagrinėjusių žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir pats nenustatinėja bylos faktinių aplinkybių. Bylos faktinės aplinkybės yra materialiosios teisės normų taikymo pagrindas, todėl kasacinis teismas, aiškindamasis, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, gali analizuoti fakto klausimus įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo aspektu.
Abu atsakovai, įgyvendindami CPK 342 straipsnyje įtvirtintą kasacinio proceso iniciatyvos teisę, padavė pagal atitinkamą struktūrą surašytus kasacinius skundus. Tačiau teisėjų kolegija, pateikdama savo argumentus dėl kasacinių skundų, nėra suvaržyta jų struktūros, todėl apibendrintus argumentus dėl abiejų kasacinių skundų nutartyje pateikia priklausomai nuo jų svarbos bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui.
Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo ir akcininko atsakomybę, kylančią dėl įmonei padarytos žalos, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Dėl juridinio asmens vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės už juridiniam asmeniui padarytą žalą
Nagrinėjamoje byloje ieškovo reikalavimas atsakovams atlyginti įmonei padarytą žalą grindžiamas tuo, kad atsakovas, kaip įmonės direktorius, parduodamas atsakovei, kaip įmonės akcininkei, automobilius pigiau nei tuo metu buvusi rinkos kaina, padarė įmonei žalos.
Sprendžiant privataus pelno siekiančio juridinio asmens valdymo organų civilinės atsakomybės klausimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog toks juridinis asmuo yra steigiamas, siekiant įgyvendinti pasirinktą verslo modelį ir gauti ekonominę naudą. Atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą, siekti šio tikslo yra pagrindinė juridinio asmens valdymo organų užduotis. Tai reiškia, kad visą juridinio asmens veiklos laikotarpį juridinio asmens valdymo organai, atlikdami tiek konkrečias įstatyme nustatytas, tiek fiduciarines pareigas, turi veikti taip, kad juridinis asmuo gautų kuo didesnę ekonominę naudą iš verslo veiklos ir kad jam nebūtų padaryta žalos. Atsižvelgiant į tai, valdymo organai įpareigojami ne tik laikytis formalių konkrečių veiksmų atlikimo procedūrų, tačiau veikti maksimaliai protingai, rūpestingai ir atidžiai.
Įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės pagrindai yra susiję, tačiau jie nėra tapatūs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais (atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-244/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-244/2009">3K-3-244/2009</a>).
CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos juridinio asmens valdymo organo nario pareigos, tarp jų 1 ir 3 dalyse nustatyta, kad valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Tai, ar bendrovės valdymo organo narys elgiasi sąžiningai ir protingai sudarydamas tam tikrus sandorius bendrovės vardu, vertinama pagal tai, ar nėra tokio nario ir bendrovės interesų konflikto, ar nėra painiojamas nario asmeninis ir bendrovei priklausantis turtas, ar sandoriu nepadaroma aiškios žalos bendrovei. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valdymo organo nario lojalumo bendrovei pareiga, kuri kartu reiškia ir tai, kad narys neturėtų veikti priešingai bendrovės, kaip pelno siekiančio asmens, veiklos tikslams. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatos dėl bendrovės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, pareigos visiškai atlyginti padarytą žalą, teikia pagrindą konstatuoti, kad bendrovės vadovo veiksmai sudarant ir vykdant sandorius turi užtikrinti, kad bendrovei nebūtų padaryta žalos (nuostolių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-444/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-444/2009">3K-7-444/2009</a>).
Kasacinio teismo praktikoje juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės klausimai buvo ne kartą analizuoti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. J. v. J. B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNjYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-266/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-266/2006">3K-7-266/2006</a>). Teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė kreditoriams bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Tokia praktika pagrįsta siekiu suderinti verslo riziką siekiant pelno. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas. Jos yra neteisėti įmonės vadovo veiksmai, dėl jų atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė. Nustačius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją ir remtis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas.
CK 2.50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta ribotos atsakomybės juridinių asmenų ir jų dalyvių atsakomybės atskyrimo taisyklės išimtis ir nustatyta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Ši teisės norma užtikrina, kad juridinio asmens dalyviai negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe tais atvejais, kai jų nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievolės kreditoriams.
Pagal bendrąją taisyklę civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik teismui nustačius neteisėtus veiksmus. Siekiant nustatyti, ar asmuo elgėsi teisėtai, būtina konstatuoti, kam ir kokias pareigas šis asmuo turėjo, t. y. atsakomybės subjektas yra asmuo, padaręs žalą dėl tam tikrų pareigų pažeidimo. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal sąžiningumo reikalavimus. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo pripažįstamas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. UAB „Vakarų prekyba“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-44/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-44/2011">3K-3-44/2011</a>). Būtent juridinio asmens dalyviui atsakomybė pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsiranda dėl nesąžiningų jo veiksmų. Nesąžiningų veiksmų konstatavimas ir reiškia juridinio asmens dalyvio kaltę. Taigi nustačius, kad atsakovas, kaip juridinio asmens dalyvis, atliko nesąžiningus veiksmus ieškovo (kreditoriaus) atžvilgiu, laikytina, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo.
Byloje nustatyta, kad bendrovė, atstovaujama direktoriaus – kasatoriaus V. R., sudarė nenaudingas automobilių pirkimo–pardavimo sutartis, nes atsakovė automobilius iš įmonės įsigijo pigiau negu tuo metu buvo rinkos kaina. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiuo kasacinio skundo argumentu, pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismas neanalizavo atskirai kiekvienos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau, skundžiamame sprendime konstatavęs, kad sprendimą įvykdyti automobilių pardavimą tokia verte direktorius V. R. priėmė savarankiškai ir toks sprendimas prieštarauja privataus juridinio asmens interesams gauti iš savo veiklos atitinkamą pelną, pagrįstai sprendė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Be to, byloje įrodymų, paneigiančių bendrovės vadovo kaltės prezumpciją, nepateikta. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrovės vadovo pareiga pasidomėti ir įvertinti sudaromų sandorių ekonominį pagrįstumą bei tikslingumą, be kita ko, kyla iš pirmiau įvardytų vadovui pagal kompetenciją priskirtų pareigų, įtvirtintų CK 2.87 straipsnyje, kurių nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia vadovo atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Aplinkybė, kad pirkimo–pardavimo sutartys sudaromos bendrovei aiškiai nenaudingomis sąlygomis ir yra nuostolingos, turėjo būti žinoma sandorio šalims (juolab kad sandorius, įmonės vardu, sudarė direktorius su įmonės akcininke) jo sudarymo metu ir tokio sandorio sudarymo negalima pateisinti bendrovės normalia ūkinės–komercinės veiklos rizika. Nors civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms. Kai turtas parduodamas už daug mažesnę kainą nei nustatyta jų rinkos vertė, taikytinas CK 6.67 straipsnio 4 punktas, pagal kurį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovė automobilius įsigijo pigiau negu tuo metu buvo rinkos kaina, konstatavo, kad atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas dėl parduotų automobilių kainų disproporcijos (CK 6.67 straipsnio 4 punktas), šiais veiksmais sumažinant kreditorių atgautinas sumas. Kasatoriai nepaneigė apeliacinės instancijos teismo išvados dėl jų nesąžiningumo ir neteisėtų veiksmų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra pakankamos padaryti išvadą, jog kasatoriaus, kaip įmonės direktoriaus, ir kasatorės, kaip bendrovės akcininkės, elgesys neatitiko sąžiningumo kriterijų. Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens dalyvio ir vadovo atsakomybę dėl žalos, kasacinio skundo argumentai šio teismo išvadų nepaneigia. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, patvirtinančios visas įstatyme ir teismų praktikoje nustatytas ir išaiškintas bendrovės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygas tai bendrovei už sudarytus nuostolingus sandorius.
CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jei prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Kadangi atsakovų veiksmai dėl ieškovui padarytos žalos yra bendri, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai žalos atlyginimą iš atsakovų priteisė solidariai (CK 6.6 straipsnio 3 dalis).
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai ieškovo atstovo paaiškinimams bei jo pateiktiems įrodymams suteikė didesnę įrodomąją vertę nei atsakovo paaiškinimams. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys neteikia pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad teismas atsižvelgė tik į ieškovo pateiktus paaiškinimus. Proceso normų nereikalaujama sprendime perteikti įrodymų turinio, o tik juos įvertinti, jų pagrindu nustatant tam tikras aplinkybes, t. y. teismas glausta forma motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti nustatytas aplinkybes, pateikti įrodymų vertinimą, argumentus, dėl kurių atmeta kai kuriuos įrodymus (CPK 270 straipsnio 3 dalies 1–3 punktai).
Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-177/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-177/2006">3K-3-177/2006</a>; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTgvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-398/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-398/2006">3K-3-398/2006</a>; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-416/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-416/2007">3K-3-416/2007</a>; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-427/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-427/2008">3K-3-427/2008</a>; kt.). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-156/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-156/2009">3K-3-156/2009</a>). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad byloje pateikti atsakovo paaiškinimai tiesiogiai neaptarti skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, savaime neteikia pagrindo išvadai, kad teismas nevertino atsakovo pateiktų teisinių argumentų.
Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos dydžio, nepagrįstai vadovavosi automobilių buhalterine, o ne rinkos verte.
Teisėjų kolegija pažymi, kad žalos dydis – fakto klausimas, susijęs su bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu (CPK 178 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis). Žalos dydžio klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas tik tikrinant, ar teismai, spręsdami šį klausimą, teisingai taikė įstatymą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, automobiliai atsakovei buvo parduoti už 115 000 Lt su PVM, tačiau automobilių pardavimo dieną reali jų rinkos vertė pagal UAB „Emprekis“ duomenų bazę buvo 185 090 Lt su PVM. Pagal ieškovo BUAB,,Lostiras“ bankroto administratoriaus pateiktus duomenis, skaičiuojant automobilių buhalterinę vertę, sandorių sudarymo dieną atsakovės įsigytų automobilių vertė buvo 172 586,39 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad UAB „Emprekis“ duomenų bazėje nurodytos kainos yra orientacinės, sprendė, kad būtent buhalteriniai duomenys ir nurodo tikrąją UAB,,Lostiras“ padarytą žalą – 57 586,39 Lt, nes kitokių įrodymų apie parduotų automobilių rinkos vertę ieškovas nepateikė.
Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) ir CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir šalių pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad įmonei padaryta 57 586,39 Lt žala.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra CPK 346 straipsnyje išvardytų pagrindų skundžiamam apeliacinės instancijos teismo sprendimui panaikinti, todėl jis paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 48,99 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinius skundus, jos lygiomis dalimis priteistinos iš kasatorių.
Byloje pateikti įrodymai, kad už atsiliepimo į kasacinius skundus surašymą advokatui ieškovas sumokėjo 3630 Lt. Atsakovo prašomos priteisti išlaidos už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, vadovaudamasi Rekomendacijų 11 punktu, konstatuoja, kad už atsiliepimo surašymą priteistina 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 24,50 Lt (dvidešimt keturis litus 50 ct), iš F. F. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 24,49 Lt (dvidešimt keturis litus 49 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).
Priteisti ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Lostiras“ (j. a. k. 123583118) iš atsakovų V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir F. F. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Antanas Simniškis
Vincas Verseckas
