Civilinė byla Nr. 3K-3-113/2014 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-48-3-03043-2010-0
Procesinio sprendimo kategorija 50.11.4
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų I. K., V. J. K., T. K., G. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Trakų rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovams I. K., R. K., V. J. K., T. K. ir G. K., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Lietuvos apeliaciniam teismui dėl tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos tipinės sutarties nutraukimo ir iškeldinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama nutraukti tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos tipinę sutartį Nr. 2 ir iškeldinti atsakovus I. K., V. J. K., T. K. ir G. K. iš gyvenamųjų patalpų, esančių adresu: Mindaugo g. 14-15, Trakų m., Trakų r. sav. Ieškovė nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, atstovaujamas teismo pirmininko Vyto Miliaus, ir atsakovas R. K. 1997 m. sausio 30 d. sudarė tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos tipinę sutartį Nr. 2 (toliau – Nuomos sutartis), kuria atsakovui R. K. buvo išnuomotos gyvenamosios patalpos – butas, esantis adresu: Mindaugo g. 14-15, Trakų m., Trakų r. sav. Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. T-28 buvo panaikintas ginčo patalpų tarnybinis statusas. Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. T-292 valstybei nuosavybės teise priklausančias ir Lietuvos apeliacinio teismo patikėjimo teise valdomas pirmiau nurodytas patalpas pripažino nereikalingomis valstybės funkcijoms įgyvendinti. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. birželio 17 d. nutarimu patalpas nutarė perduoti Trakų rajono savivaldybės nuosavybėn savarankiškoms funkcijoms įgyvendinti. Trakų rajono savivaldybė sutiko ginčo patalpas priimti nuosavybėn, 2009 m. birželio 30 d. buvo pasirašytas perdavimo ir priėmimo aktas Nr. (1.20)-03-317. Kadangi išnyko ginčo patalpų priskirtinumas tarnybinėms gyvenamosioms patalpoms, tai nuomos sutartis pasibaigė. Atsakovai neteko teisės gyventi bute, todėl turi būti iškeldinti.
Atsakovai I. K., V. J. K., T. K. ir G. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Jie nurodė, kad CK ir Nuomos sutartyje nenustatyta, jog patalpų statuso pasikeitimas yra sąlyga, lemianti nuomos teisinių santykių pasibaigimą, todėl ieškovės pateikiamas plečiamasis CK 6.618 straipsnio 1 dalies aiškinimas iškreipia šios teisės normos prasmę ir prieštarauja kitoms teisės normoms, kurios numato nuomos teisinių santykių perimamumą ir garantijų į nuomojamą gyvenamąjį plotą išsaugojimą. Atsakovai pažymėjo, jog Nuomos sutartis buvo įregistruota viešajame registre iki ginčo patalpų perėjimo ieškovės nuosavybėn momento, todėl, vadovaujantis CK 6.585 straipsniu, yra privaloma naujajam savininkui. Atsakovų teigimu, šiuo metu tarp šalių egzistuojantys teisiniai santykiai nėra tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai, šalis sieja gyvenamosios patalpos nuomos nekomercinėmis sąlygomis santykiai. Atsižvelgiant į tai, kad nuomos teisiniai santykiai nėra nutrūkę, o ginčo patalpos yra perduotos ieškovės nuosavybėn, yra galimas Nuomos sutarties pakeitimas pagal CK 6.598 ir 6.602 straipsnių reikalavimus.
Atsakovas R. K. ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos apeliacinis teismas ginčą prašė spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.618 straipsnio 1 dalį tarnybines gyvenamąsias patalpas darbdavys skiria apgyvendinti darbuotojams (tarnautojams), atsižvelgdamas į jų darbo (tarnybos) pobūdį ar įstatymų nustatytas sąlygas, tokiam laikotarpiui, kol nepasikeičia jų darbo (tarnybos) pobūdis arba kol nenutrūksta darbo (tarnybos) santykiai su darbdaviu, arba kol neišnyksta įstatymų nustatytos sąlygos. CK 6.620 straipsnyje nustatyta, kad, pasibaigus darbo sutarčiai (tarnybai), darbuotojas, kuriam nustatyta tvarka buvo suteikta tarnybinė gyvenamoji patalpa, privalo išsikelti iš nuomojamų tarnybinių patalpų kartu su gyvenančiais šeimos nariais. Atsakovo R. K. tarnybos santykiai su Lietuvos apeliaciniu teismu tęsiasi iki šiol, nuo ginčo patalpų tarnybinio statuso panaikinimo iki to momento, kai Trakų rajono savivaldybė jas perėmė, jomis naudojosi atsakovai. Pagal CK 6.481 straipsnį, jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi turtu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai laikoma, kad sutartis tapo neterminuota. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą, padarė išvadą, jog, panaikinus ginčo patalpų tarnybinį statusą ir atsakovui R. K. atsisakius teisės patalpas privatizuoti, atsakovams toliau jomis naudojantis, nuomos teisiniai santykiai, dar prieš perduodant patalpas ieškovei, modifikavosi iš tarnybinių gyvenamosios nuomos teisinių santykių į neterminuotos gyvenamosios patalpos nuomos teisinius santykius. Pagal CK 6.585 straipsnį, gyvenamosios patalpos nuosavybės teisei perėjus iš nuomotojo kitam asmeniui, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui, jeigu gyvenamosios patalpos nuomos sutartis buvo įregistruota viešame registre įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi Nuomos sutartis viešame registre įregistruota iki ieškovės nuosavybės teisių įregistravimo, jai perėjo teisės bei pareigos pagal modifikuotą Nuomos sutartį.
Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2013 m. liepos 4 d. nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą pakeitė ir ieškinį tenkino iš dalies: iškeldino I. K., V. J. K., T. K. ir G. K. iš buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jiems kitų gyvenamųjų patalpų, kitą ieškinio dalį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nurodė, kad tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis yra specifinė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kurios išskirtiniai požymiai yra šios sutarties dalykas ir šalys. Be to, tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis išsiskiria ir tuo, jog ši sutartis, ką patvirtina pirmiau nurodytos materialiosios teisės normos analizė, visais atvejais yra terminuota, o sutarties termino pasibaigimas yra apibrėžtas atitinkamais įvykiais – darbo (tarnybos) pobūdžio pasikeitimu, darbo (tarnybos) santykių su darbdaviu pasibaigimu, įstatymų nustatytų sąlygų išnykimu. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog R. K. tarnybos santykiai su Lietuvos apeliaciniu teismu tęsiasi iki šiol, nes jis Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. sausio 24 d. dekretu Nr. 1186 buvo atleistas iš Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų pareigų, o 2001 m. sausio 24 d. dekretu Nr. 1185 paskirtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėju. CK redakcijos, galiojusios nuo 2000 m. liepos 5 d. iki 2001 m. liepos 1 d., 362 straipsnyje buvo nustatyta, kad, pasibaigus darbo sutarčiai, nutraukus darbo santykius arba praradus valstybės tarnautojo statusą, darbuotojas, kuris nurodytas šio kodekso 360 straipsnio antrojoje dalyje ir kuriam nustatyta tvarka buvo suteikta tarnybinė gyvenamoji patalpa, privalo išsikelti iš nuomojamų gyvenamųjų patalpų su kartu gyvenančiais asmenimis. Darbo santykių (plačiąja prasme), siejančių konkretų darbdavį, suteikusį atitinkamam darbuotojui (plačiąja prasme) tarnybines gyvenamąsias patalpas, ir darbuotoją, kurio laikinam valdymui ir naudojimui buvo suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos, pabaiga per se lemia tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pabaigą ir šio darbuotojo bei kartu su juo gyvenančių asmenų prievolės išsikelti iš nuomojamų tarnybinių gyvenamųjų patalpų atsiradimą. Dėl šios priežasties, byloje nustačius, kad Lietuvos apeliacinį teismą ir atsakovą R. K. sieję darbo (tarnybos) santykiai nutrūko, konstatuotina, jog 2001 m. sausio 24 d. pasibaigė Nuomos sutartis ir atsakovams atsirado prievolė išsikelti iš ginčo patalpų.
Byloje nustatyta, kad 2001 m. gegužės 9 d. buvo nutraukta atsakovų R. K. ir I. K. santuoka, o tuo metu, kai buvo panaikintas ginčo patalpų tarnybinis statusas, atsakovas R. K. jose nebegyveno, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos santykiai modifikavosi į gyvenamųjų patalpų nuomos nekomercinėmis sąlygomis santykius. Dėl šios priežasties atsakovai turi būti iškeldinami iš ginčo patalpų nesuteikiant jiems kitų gyvenamųjų patalpų.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai motyvuodamas, bet pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą nutraukti Nuomos sutartį, nes ji laikytina jau pasibaigusia.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovai I. K., V. J. K., T. K., G. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 4 d. nutartį ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pabaigos teisėjo darbo vietos teismų sistemoje pakeitimo atveju. CK 6.618 straipsnyje nustatyta, kad tarnybines gyvenamąsias patalpas darbdavys skiria darbuotojams (tarnautojams), atsižvelgdamas j jų darbo (tarnybos) pobūdį ar įstatymų nustatytas sąlygas, tokiam laikotarpiui, kol nepasikeičia jų darbo (tarnybos) pobūdis arba kol nenutrūksta darbo (tarnybos) santykiai su darbdaviu, arba kol neišnyksta įstatymų nustatytos sąlygos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gegužės 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2009, nurodė, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos santykiams būdingos dvi esminės sąlygos: specifinis sutarties dalykas (tarnybinė patalpa) ir specifinės sutarties šalys.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad R. K. darbo (tarnybos) santykiai pasibaigė 2001 m. sausio 24 d., kai jis buvo atleistas iš Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo pareigų ir paskirtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėju, nes Nuomos sutartyje nenurodyta, jog tarnybinės patalpos yra skiriamos nuomininko darbo Lietuvos apeliaciniame teisme laikotarpiui. Be to, Teismų įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai sudaro vientisą Lietuvos Respublikos teismų sistemą, t. y. pripažintina, kad Prezidento paskirtas eiti teisėjo pareigas teisėjas jas vykdo vientisai teismų sistemai priskirtame konkrečiame teisme, kuris laikytinas teisėjo darbo vieta įgaliojimų laikui. Taigi, teisėjo atleidimas iš vieno teismo ir be pertraukos paskyrimas į kitą teismą, atsižvelgiant į tai, kad teisėjas lieka atlikti darbo (tarnybos) funkcijas toje pačioje teismų sistemoje ir toliau dirba teisėju, negali būti laikomas teisėjo darbo (tarnybos) santykių pasibaigimu, nors jis ir nebedirba konkrečiame teisme (šiuo atveju – Lietuvos apeliaciniame teisme). Atsakovas R. K. iki šiol yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas, t. y. konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai siaurinamai aiškino atsakovo tarnybos pabaigos laiką, jį susiedamas tik su darbo (tarnybos) pabaiga konkrečiame teisme, dėl ko netinkamai išaiškino ir pritaikė CK 6.618 straipsnio bei Nuomos sutarties nuostatas.
Dėl šalių valios ir sutarties pakeitimo. Nuomos sutarties 7 punkte nustatyta, kad ji gali būti nutraukta nuomotojo reikalavimu, jei nuomininkas yra nutraukęs darbo santykius su įmone, įstaiga, organizacija. Net jei R. K. atleidimą iš Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo pareigų laikytume tarnybos santykių pasibaigimu, tai Lietuvos apeliacinis teismas turėjo teisę nutraukti sutartį vadovaudamasis 7 jos punktu, tačiau to nepadarė, t. y. jis netiesiogiai pripažino, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis nėra pasibaigusi, o atsakovai neturi pareigos išsikraustyti.
Tarnybinių patalpų statuso pasikeitimas yra pagrindas pripažinti, kad nebeliko vienos iš būtinųjų sąlygų tarnybinės gyvenamosios patalpos teisiniams santykiams, tačiau aplinkybė, jog keičiant patalpų statusą nuomotojas neišreiškė jokių reikalavimų dėl nuomos teisinių santykių nutraukimo, o nuomininkai liko gyventi bute, leidžia teigti, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis dar prieš perduodant ginčo patalpas ieškovės nuosavybėn modifikavosi į gyvenamosios patalpos nuomos sutartį nekomercinėmis sąlygomis. Tai patvirtina Teismų tarybos patvirtinta ataskaita, kuria buvo suvienodinta teismų butų fondo tolimesnio tvarkymo praktika ir kurioje nurodoma, kad priėmus sprendimą dėl tarnybinio buto statuso panaikinimo, toliau tęsiasi nuomotojo ir nuomininko sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis nekomercinėmis sąlygomis.
Kadangi Nuomos sutartis nebuvo pasibaigusi, tai atsakovo R. K. faktinis negyvenimas ginčo bute nuo santuokos nutraukimo automatiškai jos nenutraukė, nes to nenustatyta įstatymų. Pagal Nuomos sutarties 6 punktą nuomininko šeimos nariai naudojasi tomis pačiomis teisėmis, kaip ir nuomininkas, o CK 6.589 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fiziniai asmenys, nustoję būti nuomininko šeimos nariais, bet toliau gyvenantys nuomojamoje patalpoje, turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir nuomininkas bei jo šeimos nariai. Taigi, santuokos nutraukimo faktas nuomininko šeimos narių teisių ir pareigų apimties nepakeitė.
CK 6.481 straipsnyje nustatyta, kad jei pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi daiktu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai laikoma, kad sutartis tapo neterminuota. CK 6.585 straipsnyje nustatyta, kad, gyvenamosios patalpos nuosavybės teisei perėjus iš nuomotojo kitam asmeniui, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui, jeigu gyvenamosios patalpos nuomos sutartis buvo įregistruota viešame registre. Toks teisinių santykių modifikavimas įvyko dar iki ginčo buto perdavimo ieškovei. Kadangi jos nuosavybės teisė į ginčo patalpas atsirado po Nuomos sutarties įregistravimo viešame registre, tai pripažintina, kad tokia ji lieka galioti naujam savininkui ir, nesant pažeidimų, negali būti nutraukta vadovaujantis specialiosiomis įstatymų nuostatomis, reglamentuojančiomis tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomą.
Atsakovas R. K. ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos apeliacinis teismas ginčą prašo spręsti teismo nuožiūra.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl tarnybinio buto nuomininko šeimos narių teisinės padėties ir jų iškeldinimo
CK 6.618 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybines gyvenamąsias patalpas darbdavys skiria apgyvendinti darbuotojams (tarnautojams), atsižvelgdamas į jų darbo (tarnybos) pobūdį ar įstatymų nustatytas sąlygas, tokiam laikotarpiui, kol nepasikeičia jų darbo (tarnybos) pobūdis arba kol nenutrūksta darbo (tarnybos) santykiai su darbdaviu, arba kol neišnyksta įstatymų nustatytos sąlygos; pasibaigus darbo sutarčiai (tarnybai), darbuotojas, kuriam nustatyta tvarka buvo suteikta tarnybinė gyvenamoji patalpa, privalo išsikelti iš nuomojamų tarnybinių patalpų kartu su gyvenančiais šeimos nariais (CK 6.620 straipsnis); tarnybinėmis patalpomis naudojamasi laikantis CK 6.581 – 6.587, 6.590 straipsnio 1 dalyje, 6.605 ir 6.606 straipsniuose nustatytų gyvenamosios patalpos nuomos sutarties taisyklių (CK 6.619 straipsnio 3 dalis). Taigi tarnybinių gyvenamųjų patalpų (tarnybinio buto) nuomos teisiniams santykiams taikomos gyvenamųjų patalpų nuomos teisinius santykius reglamentuojančios CK normos, tačiau tik tos, kurios nurodytos CK 6.619 straipsnio 3 dalyje. CK normos, reglamentuojančios gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos narių teises į nuomojamas patalpas (CK 6.589, 6.599 ir kiti straipsniai), CK 6.619 straipsnio 3 dalyje nenurodytos. Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į tarnybinės gyvenamosios patalpos suteikimo ir nuomos sutarties galiojimo ypatumus, tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariams normos, reglamentuojančios gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos narių tokias pačias kaip pagrindinio nuomininko teises į nuomojamą gyvenamąją patalpą, netaikomos.
Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.618 straipsnio 1 dalį, yra nurodęs, kad šioje įstatymo normoje nustatytas specifinis tarnybinių gyvenamųjų patalpų teisinis statusas, tarnybinės gyvenamosios patalpos suteikimas, teisė gyventi joje yra susijusi su atitinkamu darbu (tarnyba), todėl teisės tapti nuomininku negali įgyti kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v LR vidaus reikalų ministerija, bylos Nr. 3K-3-574/2007). Taigi pagal tarnybinių gyvenamųjų patalpų teisinį reglamentavimą, t. y. suteikimo (suteikiamos dėl darbo (tarnybos) pobūdžio) ir nuomos sutarties pasibaigimo (sutartis pasibaigia, kai išnyksta įstatymo nustatytos sąlygos į tarnybines gyvenamąsias patalpas) teisinius ypatumus, nuomininko, kuriam dėl darbo (tarnybos) buvo suteikta tarnybinė gyvenamoji patalpa, šeimos nariai savarankiškų teisių į tarnybinę gyvenamąją patalpą neįgyja ir, įstatymo nustatyta tvarka pasibaigus tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarčiai, nuomininko sutuoktinis, kiti šeimos nariai negali reikalauti perkelti jiems nuomininko teisių į tarnybinę gyvenamąją patalpą.
Byloje nustatyta, kad atsakovui R. K. dėl darbo Lietuvos apeliaciniame teisme 1997 m. sausio 30 d. buvo išnuomotas tarnybinis butas; R. K. ir Lietuvos apeliacinio teismas, kuris valstybei nuosavybės teise priklausiusį butą valdė patikėjimo teise, sudarė tipinę tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Atsakovas R. K. ir atsakovė I. K. 2001 m gegužės 9 d. nutraukė santuoką ir R. K. iš tarnybinio buto išsikėlė (R. K. išsikėlimo iš buto laikas byloje nenustatytas, tačiau atsakovai šios faktinės aplinkybės neginčija). Taigi R. K. išsikėlimo iš tarnybinio buto faktas reiškia, kad jam nuo išsikėlimo dienos išnyko poreikis naudotis tarnybiniu butu, kas reiškia, kad, nepriklausomai nuo to, kuriame teisme tuo metu R. K. dirbo, išnyko (pasibaigė) įstatymo nustatytos teisės į tarnybinį butą sąlygos ir nuo jo išsikėlimo teismas įgijo teisę reikalauti nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti likusius tarnybiniame bute gyventi asmenis. Pagal aptartą tarnybinių gyvenamųjų patalpų teisinį reglamentavimą R. K. šeimos nariai neturėjo ir, šiam išsikėlus iš tarnybinio buto, neįgijo savarankiškų teisių į butą, todėl jiems dėl ginčo gyvenamųjų patalpų negalėjo susiformuoti teisėti lūkesčiai.
Byloje taip pat nustatyta, kad, R. K. išsikėlus iš buto tarnybinės gyvenamosios patalpos, nuomos sutartis nebuvo nutraukta; butas 2008 m. birželio 11 d. buvo išbrauktas iš tarnybinių butų apskaitos ir Vyriausybės 2009 m. birželio 17 d. nutarimu perduotas ieškovo (Trakų rajono savivaldybės) nuosavybėn savarankiškoms savivaldybių funkcijoms įgyvendinti. Kasatorių manymu, išbraukus jų užimamą butą iš tarnybinių butų apskaitos, tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis (dar prieš perduodant ginčo patalpas ieškovės nuosavybėn) modifikavosi į gyvenamosios patalpos nuomos sutartį nekomercinėmis sąlygomis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybei priklausančio buto išbraukimas iš tarnybinių butų apskaitos (panaikinus tarnybinio buto statusą) savaime nesukuria teisės jame gyvenantiems asmenims nuomotis butą nekomercinėmis sąlygomis; tam turi būti teisinis pagrindas. Jau buvo minėta, kad išbrauktas iš tarnybinių butų apskaitos ginčo butas buvo perduotas ieškovui savarankiškoms savivaldybių funkcijoms įgyvendinti. Savivaldybėms nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos sudaro jų socialinio būsto fondą ir yra nuomojamos įgyvendinant socialinę valstybės ir savivaldybių funkciją. Jos suteikiamos valstybės piliečiams, kuriems reikalinga valstybės parama ir kurie atitinka specialiajame Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu; patalpos nuomojamos nekomerciniu pagrindu ir nuomos mokestis už jas mokamas pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką. Taigi tam, kad gyvenamosios patalpos būtų nuomojamos nekomercinėmis sąlygomis, yra reikalinga teisės aktuose nustatytų sąlygų ir juridinių faktų visuma. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija laiko nepagrįstais kasatorių argumentus, kad tarnybinio buto nuomos sutartis po buto išbraukimo iš tarnybinių butų sąrašo savaime modifikavosi į buto nuomos sutartį nekomercinėmis sąlygomis, tačiau atkreipia dėmesį į tai, jog apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą iškeldinti atsakovus iš buto, nesiaiškino, ar jie pagal pirmiau nurodyto Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatas neturi teisės į socialinį būstą (įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis, bute gyvena keturi asmenys, vienas jų – nepilnametis (G. K., gimusi 2009 m.), todėl yra reikšminga, ar keldinamieji asmenys valstybės teritorijoje turi kitą gyvenamąjį plotą, jeigu turi, tai kokio dydžio; taip pat kokį kitą turtą valdo nuosavybės teise, kokios jų pajamos, turtinė padėtis. Iš faktinių aplinkybių spręstina, ar jie galėtų pretenduoti nuomotis socialinį būstą, ar turi teisę į socialinį būstą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant ginčą, be kita ko, turėtų būti atsižvelgta į Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktiką aiškinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį. EŽTT yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet yra ir faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių griežčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Teismas taip pat yra nurodęs, kad bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Apribojimas gali būti laikomas būtinu demokratinėje visuomenėje teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitinka primygtinį socialinį poreikį ir yra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. S. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-267/2011, ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką). Taigi, sprendžiant klausimus dėl iškeldinimo, yra svarbu, kad teismas į nagrinėjamą teisinę situaciją pažvelgtų iš esmės. Teismai kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinumui asmens nenaudai priimti griežčiausią teisinę priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų kitų nesuteikiant. Siekiant įvertinti taikomos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti svarbūs įvairūs aspektai: iškeldinamųjų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai), tvarkingo nuomos mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, kito svaraus intereso į būstą nebuvimas, subjekto, suinteresuoto iškeldinimu, pozicija ir (ar) pan. (žr., pvz., Bjedov v. Croatia, no. 421050/09, 29 May 2012, Stankova v. Slovakia, no. 7205/02, 9 October 2007, Pinnock and Walker v. United Kingdom no. 31673/11, 24 September 2013 ir kt.). Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konvencijos 8 straipsnyje nėra aiškiai įtvirtintos teisės būti aprūpintam būstu (namais). EŽTT yra pažymėjęs, kad, nors akivaizdžiai pageidautina, kad kiekvienas asmuo turėtų vietą, kurioje jis galėtų oriai gyventi ir vadinti šią vietą „namais“, deja, valstybėse – Konvencijos dalyvėse yra daug asmenų, neturinčių namų (žr., pvz., Chapman v. United Kingdom, no. 27238/95, 18 January 2001, par. 99; J. S. v. United Kingdom, no. 25154/94, 18 January 2001, par. 106).
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, iškeldindamas atsakovus iš gyvenamųjų patalpų, neišaiškino aptartų bylai reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių, todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Apeliacinio teismo nutartis naikintina, byla grąžintina tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, nes konstatuotas pažeidimas gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teismo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 37,41 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Antanas Simniškis
Vincas Verseckas
