Dėl santuokinio turto padalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-109/2014

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01912-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.6; 21.4.2.7; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo N. Z. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo N. Z. ieškinį atsakovei A. N. Z. dėl santuokinio turto padalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia; tretieji asmenys – Kauno 11-ojo notarų biuro notarė I. J., Danske Bank A/S, atstovaujamas Danske Bank A/S Lietuvos filialo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl sandorio – sutuoktinių sutarties dėl bendro turto padalijimo – pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 (kaip sudarytą dėl suklydimo) ir CK 1.91 (kaip sudarytą dėl apgaulės) straipsniuose įtvirtintais pagrindais.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas nuo sudarymo momento pripažinti negaliojančia 2008 m. gegužės 6 d. ieškovo ir atsakovės sudarytą bei notarės I. J. patvirtintą santuokinio turto dalybų sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovei atiteko gyvenamasis namas su žemės sklypu, esantys (duomenys neskelbtini), ieškovui – 1000 Lt; taikyti vienašalę restituciją – įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovui nekilnojamąjį turtą. Ieškovas nurodė, kad sudarė Sutartį, siekdamas susitaikyti su atsakove ir užsitikrinti, jog į būstą nebus nukreipiamas iš ieškovo priteisto žalos atlyginimo išieškojimas. Tai, kad pagal nurodytą Sutartį ieškovui paskirta tik 1000 Lt (kurie, ieškovo teigimu, jam neperduoti), patvirtina, jog šia Sutartimi šalys nesiekė realių padarinių, t. y. padalyti santuokoje įgytą turtą; ji vertintina tik kaip šalių susitaikymo ir bendro tolimesnio gyvenimo pirmiau nurodytame name užsitikrinimo sąlyga. Atsakovei pagal Sutartį atitekęs turtas yra daug didesnės vertės (333 439 Lt), nei ieškovui tekusi kompensacija (1000 Lt), todėl notarė, tvirtindama sandorį, turėjo išsiaiškinti jo sudarymo priežastis ir paaiškinti kasatoriui tokio sandorio sudarymo padarinius. Ieškovo teigimu, Sutartis sudaryta dėl atsakovės apgaulės, ieškovo suklaidinimo, todėl neatitinka tikrosios jo valios; 2008 m. gegužės 6 d. šalims nebuvo objektyvios būtinybės dalytis turtą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – nuo sudarymo momento pripažino negaliojančia 2008 m. gegužės 6 d. šalių sudarytą santuokinio turto dalybų sutartį; nustatė, kad žemės sklypas ir pastatas–gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini), priklauso šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad po Sutarties sudarymo šalys sudarė ir povedybinę sutartį, kurioje nustatė sutuoktinių turto atskirumo režimą, ją įregistravo Vedybų sutarčių registre, sprendė, jog Sutartis buvo realiai vykdoma ir nėra pagrindo daryti išvados, kad ja nebuvo siekiama jokių teisinių padarinių, todėl nepripažino Sutarties tariamuoju sandoriu.

Tačiau teismas sprendė, kad ieškovas, sudarydamas Sutartį, neišreiškė tikrosios valios, t. y. ieškovo valia sudaryti Sutartį susiformavo dėl atsakovės įtikinėjimo ir susidėjusių nepalankių aplinkybių. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis ieškovo parodymais, kad sudaryti ginčo Sutartį reikalavo atsakovė – tai buvo sąlyga sutuoktiniams susitaikyti ir šeimai bei gyvenamajam būstui išsaugoti, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu ieškovas pripažintas kaltu ir iš jo priteista 25 429,40 Lt turtinei ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti už tai, kad 2008 m. vasario 27 d. VšĮ „Ąžuolyno meškučių cirkas“, kurios vadovas yra ieškovas, teritorijoje meška, kurią saugojo ir prižiūrėjo L. S., ją užpuolė ir sužalojo, padarydama L. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas sprendė, kad, ieškovui patiriant stresą, išgyvenimus dėl L. S. sužalojimo, ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jis nebuvo pakankamai įžvalgus, budrus, todėl patikėjo sutuoktinės įtikinėjimais sudaryti Sutartį ir, atsižvelgdamas į jos pažadą susitaikyti, sudarė ją sau labai nenaudingomis sąlygomis. Teismas nesivadovavo atsakovės paaiškinimais, kad ieškovas sutiko su nustatytomis Sutarties sąlygomis, šalys konsultavosi su advokatu, nurodydamas, jog ieškovo paaiškinimus patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės: Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartis patvirtina, kad atsakovė atsiėmė ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nurodydama, jog susitaikė su atsakovu; 2008 m. vasario 27 d. įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu meška užpuolė ir sužalojo L. S.; 2008 m. gegužės 6 d. sudaryta Sutartis. Teismas nurodė, kad Sutartimi turtas padalytas neproporcingai: nekilnojamasis turtas, kurio vertė 334 439 Lt atiteko atsakovei, ieškovui – tik 1000 Lt kompensacija; rėmėsi ieškovo paaiškinimais, kad nebuvo jokių kitų aplinkybių, dėl kurių šalys būtų norėjusios 2008 m. gegužės 6 d. sudaryti Sutartį; ją sudarydamas, ieškovas neteko vienintelio nuolatinio gyvenamojo būsto.

Teismas pažymėjo, kad nors notarė, tvirtinusi ginčo sandorį, nurodė, jog šalims buvo išaiškinti Sutarties sudarymo padariniai, dėl šalių valios išraiškos jai nekilo abejonių, tačiau, remdamasis pirmiau nurodytų aplinkybių visuma, sprendė, jog šie paaiškinimai nepaneigia išvados, kad, sudarydamas Sutartį, ieškovas neišreiškė tikrosios valios. Teismas, be kita ko, nustatė, kad po Sutarties sudarymo šalys liko gyventi ginčo name, kartu tvarkė bendrą ūkį. 2010 m. lapkričio 27 d., įvykus konfliktui, atsakovė pakeitė durų spyną ir neįsileido ieškovo į namus, kuriuose liko ieškovo asmeninių daiktų; ieškovas buvo priverstas gyventi VšĮ „Ąžuolyno meškučių cirkas“ patalpose. Remdamasis nustatytų aplinkybių visuma, teismas konstatavo, kad ginčo Sutartis pripažintina negaliojančia (CK 1.90, 1.91 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2013 m. birželio 11 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šalys susitarė dėl turto, priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise, padalijimo, sudarydamos notariškai patvirtintą sutartį. Pagal CK 3.116 straipsnio 2 dalį, esant sutuoktinių susitarimui dėl turto padalijimo, CK trečiosios knygos VIII skyriaus nuostatos, reglamentuojančios bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimą, netaikytinos. Sutuoktiniai savo turto dalijimo sutartyje, sudaromoje nenutraukiant santuokos, gali numatyti padalyti savo turtą tiek lygiomis, tiek nelygiomis dalimis. Tokią išvadą patvirtina ir formuojama kasacinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. U. v. O. U., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjYvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-426/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-426/2005">3K-3-426/2005</a>; 2009 m. kovo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. Ž. v. M. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04Ni8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-86/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-86/2009">3K-3-86/2009</a>). Atsižvelgdama į tai, kad sutuoktiniai turi teisę savarankiškai nuspręsti dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo, kartu ir kompensacijos vienam jų dydžio už kitam sutuoktiniui tenkančią turto dalį, teisėjų kolegija sprendė, kad aplinkybė, jog šiuo atveju turtas šalims padalytas neproporcingai, nesudaro pagrindo pripažinti Sutartį negaliojančia.

Pasisakydama, ar yra sąlygos pripažinti, kad šalių sudarytas sandoris sudarytas suklydus, teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas prieš sandorio sudarymą buvo konsultuojamas teisininko, taip pat notaro; ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo nurodytas aplinkybes, kad prieš sandorio sudarymą ieškovas patyrė įtampą, stresą ar buvo prastos sveikatos, taip pat kad dėl amžiaus, išsilavinimo ar kitų aplinkybių neteisingai suprato sandorį ar nesuvokė jo teisinių padarinių, kad susidarė situaciją, kuri turėjo įtakos ieškovo valiai formuotis; atsakovė, reikalaudama sudaryti ginčo Sutartį, aiškiai nurodė ieškovui, jog siekia ateityje neturėti su juo bendro turto; šalys ne tik pasidalijo turtą, bet po keleto dienų pasirašė povedybinę sutartį, kurioje nustatė turto atskirumo režimą. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad šalys kryptingai siekė susitarti dėl turto, priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise, padalijimo, taip pat dėl būsimo turto atskirumo. 2008 m. gegužės 28 d. ieškovas sutiko laiduoti už atsakovės prievoles Danske Bank, atsakovei nusprendus paimti papildomą 43 444,01 euro paskolą. Kredito gavėju nurodyta atsakovė, o laiduotoju – ieškovas. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad ieškovas yra viešosios įstaigos direktorius, į jo amžių, teisėjų kolegija sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovo valia sudaryti tiek ginčijamą sandorį, tiek povedybinę sutartį buvo susiformavusi dėl atsakovės įtakos. Tai, kad atsakovė susitaikė su ieškovu, rūpinosi juo po nelaimingo atsitikimo, taip pat kad ieškovas, sudarydamas ginčo sandorį, tikėjosi išsaugoti šeimą, teisėjų kolegijos nuomone, nevertintina kaip esminis suklydimas sudarant sandorį, nes šios aplinkybės nesusijusios nei su sandorio esme, nei jo dalyku, nei kitomis esminėmis sandorio sąlygomis. Motyvą, kad ginčo Sutartis, be kita ko, buvo sudaryta siekiant išvengti išieškojimo į gyvenamąjį būstą nukreipimo, priteisus iš ieškovo žalos nukentėjusiajai L. S. atlyginimą, teisėjų kolegija vertino kaip ieškovo sąmoningą siekį išvengti materialinės atsakomybės, o ne kaip klaidą, padarytą dėl atsakovės įtakos. Remdamasi nurodytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčo sandorį negaliojančiu, nepagrįstai taikė CK 1.90 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl to, ar šiuo atveju ginčo sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu (kaip sudarytas dėl apgaulės), pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, kokios konkrečiai aplinkybės patvirtina, jog ieškovas nesuprato sudaromo sandorio esmės ir jog atsakovė, tai suvokdama, tuo pasinaudojo; ieškovas tarėsi su atsakove dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo, sprendė turto atskirumo klausimus povedybine sutartimi. Šie ieškovo veiksmai patvirtina, kad jo valia dėl turto padalijimo sutarties buvo susiformavusi laisvai, jai neturėjo įtakos nesąžiningi atsakovės veiksmai. Dėl to teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad Sutartis buvo pasirašyta dėl apgaulės; pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės – kad po Sutarties sudarymo ieškovas liko toliau gyventi tame pačiame name, tvarkė bendrą ūkį – nereikšmingos sprendžiant, ar prieš ginčo sandorio sudarymą buvo ieškovo valios formavimosi trūkumų, nes šalys, sudarydamos povedybinę sutartį, susitarė dėl bendrų išlaidų.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundo ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.90, 1.91 straipsniuose nustatytus sandorių negaliojimo pagrindus, CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo šių normų aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“, 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl teismų praktikos, taikant CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalgos“:

1.1. Dėl apgaule sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti šalių sudarytą Sutartį sandoriu, sudarytu dėl apgaulės, turėjo tirti ir vertinti, ar atsakovė atliko tyčinius, nesąžiningus veiksmus, dėl kurių kasatorius buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kurio norėjo, taip pat, vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įvertinti kasatoriaus elgesį iki sandorio sudarymo, jo sudarymo metu ir po sandorio sudarymo. Atsakovė neginčija, kad ginčo sandoris sudarytas jos iniciatyva ir kad kasatorius apie sandorio teisinius padarinius buvo konsultuojamas atsakovės pasirinkto teisininko. Ginčo sandoriu šalims priklausęs nekilnojamasis turtas ne padalytas, o faktiškai perleistas atsakovės nuosavybėn, nes kasatorius negavo turto dalies ar jos vertę atitinkančios kompensacijos, taip pat ir Sutartyje nurodytų 1000 Lt. Atsakovė, siekdama sudaryti ginčo sandorį, be kita ko, pasinaudojo aplinkybe, kad kasatoriui iškelta baudžiamoji byla ir apgaule įtikino kasatorių, jog būtina perleisti atsakovei turtą, kad būtų išvengta jo arešto. Atsiėmusi skyrybų dokumentus ir įkalbėjusi pasirašyti Sutartį sau naudingomis sąlygomis, atsakovė netrukus išvarė kasatorių iš namų, pakeitė durų spynas, kreipėsi į teismą. Kasatoriaus nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad, sudarant sandorį, atsakovė veikė nesąžiningai, apgaulingai, klaidinamai, nes iš tikrųjų nesiekė išsaugoti šeimos, valdyti, naudoti ir disponuoti namų valdos kartu su kasatoriumi.

1.2. Dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu, yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu nustatomos dvi sąlygos: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas; antra, turi būti nustatyta, jog suklydimas buvo esminis, (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Tauragės rajono vartotojų kooperatyvas „Žemaitijos žiedas“ v. B. L., bylos Nr. 3K-3-107/2004; kt.). Esminiu laikomas suklydimas, kai sandorio sudarymą lemia asmeniui ypač svarbios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-531/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-531/2009">3K-3-531/2009</a>). Byloje nustatyta, kad 2007 m. pabaigoje–2008 m. pradžioje kasatoriui buvo ypač reikšmingas šeimos, santuokos išsaugojimas, siekis patenkinti sutuoktinės (atsakovės) lūkesčius, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šios aplinkybės, sprendžiant dėl tinkamo kasatoriaus valios išreiškimo sudarant ginčo sandorį, nereikšmingos. Kasatoriaus teigimu, jis daug prisidėjo prie ginčo gyvenamojo namo statybos ir įrengimo, siekdamas jame gyventi su šeima bei augintiniais, todėl, vadovaujantis logikos dėsniais, išvada, kad jis laisva valia atsisakė nuosavybės teisių į šį turtą, mažai tikėtina. Net ir sudarius ginčo sandorį, kasatorius ir toliau rūpinosi namo įrengimu, jo apdaila. Tokia situacija sudaro pagrindą spręsti, kad kasatorius suklydo dėl pasirašyto sandorio, nes galvojo, jog nepraras nuosavybės teisės į gyvenamąjį būstą, šeimos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad normaliomis aplinkybėmis kasatorius ginčo Sutarties nebūtų sudaręs.

1.3. Dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, ekonominio spaudomo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu. Kasatoriaus nuomone, byloje nustatyta pakankamai faktinių aplinkybių, kurios sudaro pagrindą kvalifikuoti šalių sudarytą sandorį kaip sudarytą dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ir ekonominio spaudimo. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. Danijos AB Danske Bank A/S, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-258/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-258/2011">3K-3-258/2011</a>; 2013 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. Danijos AB Danske Bank A/S, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-169/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-169/2013">3K-3-169/2013</a>). Nors Sutartis sudaryta ne verslo srityje, tačiau, kasatoriaus nuomone, įvertinus sudėtingus šeimos santykius, ypatingas kasatoriaus tuometes gyvenimo aplinkybes, pripažintina, kad nurodyti pagrindai buvo.

1.3. Dėl kompensacijos. Apeliacinės instancijos teismas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1000 Lt kompensacija neproporcinga atsakovei pagal Sutartį tekusio turto daliai, motyvavo tuo, jog santuokinis turtas gali būti padalijimas tiek lygiomis, tiek nelygiomis dalimis, tačiau visiškai netyrė ir nepasisakė dėl to, kokios buvo turto pasidalijimo tokiu būdu priežastys, neatsižvelgė į byloje nustatytą aplinkybę, kad atsakovė nesumokėjo kasatoriui 1000 Lt kompensacijos, taip pat į notarės paaiškinimą, jog esminė Sutarties sudarymo priežastis – užsitikrinti, kad į šeimos turtą nebūtų nukreipiamas išieškojimas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl CK 1.91 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas, apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių kasatoriaus teiginius, jog jis buvo apgautas ar suklaidintas atsakovės, todėl sudarė sau nenaudingą sandorį. Atsakovės teigimu, ji nesiekė apgauti kasatoriaus, o tik padalyti santuokoje įgytą turtą, kad ateityje nekiltų nesutarimų, o, pasirašydama vedybų sutartį, ir kad sutuoktiniai neturėtų bendro turto ateityje. Atsakovės nuomone, sandorio inicijavimas ir jo naudingumas iniciatoriui savaime nesuponuoja išvados, kad iniciatoriaus tikslas yra apgauti kitą šalį, taip pat kad jo interesas sudaryti sandorį yra neteisėtas. Šiuo atveju buvo dalijamas santuokinis turtas, kuris iš esmės sukurtas atsakovės lėšomis: dalį lėšų (160 000 Lt) kasatorei dovanojo jos motina, pardavusi turimą butą, kitą dalį (100 000 Lt) atsakovė pasiskolino iš banko. Be to, namui įrengti atsakovė papildomai iš banko savo vardu paėmė 44 000 eurų paskolą. Dėl to, atsakovės nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, kad, padalijus santuokoje įgytą turtą nelygiomis dalimis, kasatorius buvo apgautas. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės pasirinkto teisininko konsultacijos dėl sandorio sudarymo buvo klaidinančios, taip pat kad kasatorius neturėjo galimybės pasitarti su kitu teisininku. Aplinkybė, kad kasatoriui buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje priteistas turtinės ir neturtinės žalos iš kasatoriaus atlyginimas, yra reali, tai reiškia, jog išieškojimas galėjo būti nukreiptas į šalims priklausiusį būstą. Atsakovės teigimu, tikrovę atitinkančios informacijos kasatoriui pateikimas nevertintinas kaip apgaulė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad siekti išvengti žalos atlyginimo galima tik sąmoningai.

2. Dėl CK 1.90 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Atsakovės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad nei vertinant kasatoriaus patirtį, nei amžių, nei jo po sandorio sudarymo atliktus veiksmus, nėra pagrindo pripažinti jį suklydus dėl sandorio esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. Z. v. S. V., bylos Nr. 3K-3-745/2001, kuria, be kita ko, remiasi kasatorius, nurodyta, kad kai suklydimas yra suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ir jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sandorį negaliojančiu nėra teisinio pagrindo, nes dėl suklydimo kalta pati šalis, taip pat kad klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Sandorio sudarymo metu kasatorius buvo sveikas, dirbo vadovaujamą darbą, turėjo ryšio priemonių ir gavo pajamų, todėl galėjo pasinaudoti teisininkų paslaugomis, kad išsiaiškintų sudaromo sandorio esmę ir teisinius padarinius. Kasatoriui pradėtas ikiteisminis tyrimas nereiškė, kad kasatorius prarado galimybę orientuotis aplinkoje ir tinkamai išreikšti savo valią. Kasatoriaus lūkestis, kad, sudarius sandorį, bus išsaugota šeima, teisiškai nereikšmingas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmiau nurodytoje nutartyje pažymėjo, kad sandorio sudarymo motyvas nėra esminė sandorio sudarymo sąlyga, taip pat kad suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl aplinkybių, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl atsiradusių po jo sudarymo. Šiuo atveju kasatorius nurodo aplinkybes (namo įrengimą, mokesčių mokėjimą ir kt.) po sandorio sudarymo, kaip neva patvirtinančius jo suklydimą sandorio sudarymo metu. Atsakovės nuomone, kasatorius negalėjo būti vienu metu ir apgautas, ir suklaidintas, nes šiems sandorių negaliojimo pagrindams pagrįsti pateikia prieštaringus argumentus: teigia, kad suklydo, nes nesuvokė sandorio padarinių, ir kad buvo apgautas dėl būtinumo sudaryti tokį sandorį, suvokė, kokį sandorį sudaro, tačiau turėjo dėl jo savo lūkesčių. Kasatorius nenurodė aplinkybės, kad ginčo namas įkeistas pagal atsakovės sudarytą kredito sutartį, tai reiškia, jog atsakovei pagal Sutartį atiteko ne tik namas, bet ir visi skoliniai įsipareigojimai bankui. Atsakovės įsitikinimu, šioje byloje nekilo būtinybės taikyti sutarčių aiškinimo taisykles, nes nėra ginčo dėl sutarties turinio, tik dėl tinkamo valios, sudarant sandorį, išreiškimo.

3. Dėl sandorio kainos. Sutuoktiniams savanoriškai dalijantis turtą, įstatyme nenustatyta apribojimų nukrypti nuo lygių dalių principo, nes šalys atsižvelgia į joms reikšmingas aplinkybes (šalių paimtas paskolas, asmeninę nuosavybę, vaikų interesus ir t. t.). Aplinkybė, ar kasatoriui sumokėta (nesumokėta) kompensacija pagal Sutartį, neturi teisinė reikšmės, prašant pripažinti sandorį negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės ar suklydimo. Sutartimi neatimta kasatoriaus teisė reikalauti tokios kompensacijos.

4. Dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Kasatorius ieškinyje nenurodė, kad sandoris sudarytas dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Tokiu atveju kitaip išreiškiama valia — žmogus neabejotinai suvokia, kokį sandorį sudarys, jam aiškus jo turinys, tačiau jis nenori jo sudaryti, bet yra verčiamas objektyviai susidėjusių nepalankių aplinkybių. Ieškovas įrodinėjo, kad sandorį sudarė klysdamas dėl jo turinio, nes nemanė, jog praranda nuosavybės teisę, buvo apgautas, nes suprato sandorį, tačiau turėjo vilčių išsaugoti šeimą ir išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Atsakovės nuomone, toks kasatoriaus neapsisprendimas dėl savo paties valios vertintinas kaip siekis bet kokiu įmanomu būdu panaikinti ginčo sandorį. Atsakovė pažymėjo, kad šiuo metu šalių skyrybų procesas šalims atsiėmus ieškinį ir priešieškinį nutrauktas. Išsaugoti šeimą buvo pagrindinis kasatoriaus lūkestis, sudarant Sutartį, todėl nėra pagrindo pripažinti ją negaliojančia.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutuoktinių sutarties dėl bendro turto padalijimo pripažinimo negaliojančia CK 1.90, 1.91 straipsniuose nustatytais pagrindais

Šeimos teisinių santykių reglamentavimo ypatumai suteikia sutuoktiniams galimybę savarankiškai (išskyrus įstatyme imperatyviai nustatytas išimtis) nuspręsti dėl jų turtui – tiek asmeniniam, tiek bendram (įgytam santuokoje) – taikytino teisinio režimo, taip pat tokio turto padalijimo. Paprastai sutuoktiniai dalijasi turtą, nutraukdami santuoką. Jeigu santuoką siekiama nutraukti bendru sutikimu, tokiu atveju, be kitų privalomų įgyvendinti sąlygų, sutuoktiniai turi pateikti teismui sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių, kurioje tarp kitų aptariami ir turto padalijimo klausimai (CK 3.51 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau konkrečios situacijos priežastys gali lemti sutuoktinių poreikį pasidalyti bendrą turtą ir nenutraukiant santuokos. Tokiu atveju sutuoktiniai turi galimybę sudaryti sutartį dėl bendro turto padalijimo (CK 3.116 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į CK 3.59 straipsnio nuostatas, tokia sutartis turi būti tvirtinama notarine tvarka. Pažymėtina, kad kai sutuoktiniai dalijasi turtą bendru sutarimu, galioja sutarčių laisvės principas (CK 6.156 straipsnis). Tai reiškia, kad sutuoktiniai gali savo nuožiūra (išskyrus, minėta, įstatyme įtvirtintas išimtis) susitarti dėl santuokoje įgyto turto padalijimo būdo ir kiekvienam sutuoktiniui tenkančių turto dalių. Tokiu atveju netaikytina CK 3.117 straipsnio 1 dalyje nustatyta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, taip pat 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principas (CK 3.116 straipsnio 2 dalis).

Sutartis dėl bendro turto padalijimo gali būti pripažįstama negaliojančia tiek dėl jos neatitikties tokiai sutarčiai keliamiems reikalavimams (pvz., sudaryta ne sutuoktinių, nepatvirtinta notaro), tiek remiantis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 1.80–1.93 straipsniai). Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl kasatoriaus ir atsakovės (sutuoktinių) 2008 m. gegužės 6 d. sudarytos bei notaro patvirtintos sutarties dėl bendro turto padalijimo, pagal kurią atsakovei atiteko gyvenamasis namas su žemės sklypu, esantys (duomenys neskelbtini), ieškovui – 1000 Lt kompensacija, teisėtumo. Remiantis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje priimtų sprendimų turiniu, darytina išvada, kad šios sutarties teisėtumas kasatoriaus buvo ginčijamas CK 1.90, 1.91 straipsniuose įtvirtintais pagrindais, t. y. kad kasatorius, sudarydamas sutartį, suklydo ir buvo atsakovės apgautas. Šie sandorių negaliojimo pagrindai buvo iš esmės grindžiami dviem aplinkybėmis: 1) sutarties sudarymas buvo sąlyga šeimai išsaugoti, t. y. kasatorius sutiko sudaryti sutartį, kad atsakovė nenutrauktų jų santuokos; 2) dėl kasatoriui iškeltos baudžiamosios bylos kilo grėsmė, jog į bendrą turtą – namą – bus nukreipiamas išieškojimas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti sutartį negaliojančia CK 1.90, 1.91 straipsniuose nustatytais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutiko, nurodydamas, kad aplinkybės, kuriomis remiasi kasatorius, nesudaro pagrindo pripažinti šalių sudarytą sutartį negaliojančia. Teisėjų kolegija, siekdama įvertinti bylą nagrinėjusių teismų išvadų teisėtumą, atsižvelgdama į kasaciniame skunde pateiktus argumentus, pasisako dėl CK 1.90, 1.91 straipsniuose įtvirtintų teisės normų aiškinimo ir taikymo.

CK 1.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį, 2 dalyje – kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Kasacinis teismas, formuodamas šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog, pirma, buvo suklysta, antra, suklydimas buvo esminis ir, trečia, buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. A. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-213/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-213/2013">3K-3-213/2013</a>). Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas jis sandorio nebūtų sudaręs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-531/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-531/2009">3K-3-531/2009</a>; 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. R. v. L. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-518/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-518/2012">3K-3-518/2012</a>). Sandorio sudarymo motyvas nėra esminė sandorio sudarymo sąlyga, todėl suklydimas dėl sandorio motyvų negali būti pripažintas esminiu suklydimu, išskyrus atvejus, kai sandorio sudarymo motyvai buvo inkorporuoti į sandorį, kaip esminės jo sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNzgvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-378/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-378/2005">3K-7-378/2005</a>). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus. Šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, nerūpestingumo, neatidumo. Be to, sprendžiant, ar asmuo suklydo, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes. Tik įvertinus nurodytų aplinkybių visumą, galima spręsti, ar yra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu dėl suklydimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-531/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-531/2009">3K-3-531/2009</a>; 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. R. v. L. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-518/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-518/2012">3K-3-518/2012</a>).

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, kurioje inter alia nustatyta, kad sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu, jeigu jis sudarytas dėl apgaulės, nedetalizuojama apgaulės sampratos ir sandorio pripažinimo negaliojančiu šiuo pagrindu sąlygų, tačiau šios normos aiškinimo ir taikymo klausimais plačiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Apgaulė CK 1.91 straipsnio prasme – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. T. v. V. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-264/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-264/2013">3K-3-264/2013</a>; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. K. v. K. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-429/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-429/2013">3K-3-429/2013</a>; kt.).

Iš bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir byloje pateiktų duomenų matyti, kad atsakovė 2007 m. spalio 4 d. kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti šalių santuoką dėl kasatoriaus kaltės; 2008 m. vasario mėn. (dar iki šalims sudarant sutartį dėl bendro turto padalijimo) ieškinį atsiėmė, teismui nurodydama, kad su kasatoriumi susitaikė; 2008 m. vasario 27 d. įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu VšĮ „Ąžuolyno meškučių cirkas“, kurios vadovas yra kasatorius, priklausanti meška užpuolė ir sužalojo L. S.; 2008 m. gegužės 6 d. šalys sudarė ginčo sutartį; 2010 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu ieškovas pripažintas kaltu ir iš jo priteista 25 429,40 Lt turtinei ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2010 m. gruodį atsakovė vėl kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti šalių santuoką dėl kasatoriaus kaltės; remiantis atsiliepimo į kasacinį skundą ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, atsakovė atsiėmė ieškinį, o kasatorius – priešieškinį, šalims susitaikius (Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. nutartis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šios byloje teismų nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad šalių santykiai yra konfliktiški, šeimos gyvenimas nedarnus, atsakovė net keletą kartų kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti šalių santuoką dėl kasatoriaus kaltės. Atsižvelgiant į tai, kasatoriaus nurodytas motyvas, kad jis siekė sudaryti sutartį dėl bendro turto padalijimo, tikėdamas, jog taip išsaugos šeimą, atsakovė liks kartu su juo gyventi, vertintinas kaip atitinkantis aptartą faktinę situaciją byloje. Tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju kasatoriaus tikėjimas, jog, šalims sudarius sutartį dėl bendro turto padalijimo, atsakovė bus įpareigota kartu gyventi ir taip bus išsaugota santuoka bei šeima, neatitinka pirmiau aptartų protingo ir atidaus žmogaus elgesio standartų, kuriais remiantis spręstina apie asmens suklydimą ar jo apgaulę, sudarant sandorius. Asmuo, elgdamasis vidutiniškai protingai ir atidžiai, turėtų suvokti, kad pažadas išsaugoti santuoką yra tik moralinis įsipareigojimas, kuris, priešingai nei sutarties sudarymas, negali sukelti jokių teisinių padarinių. Kilus abejonių dėl sudaromo sandorio esmės, pagrindinių sąlygų, kitos šalies įsipareigojimų ir pan., asmuo turi imtis priemonių šioms abejonėms pašalinti: kreiptis į teisininkus, kitus konkrečios srities specialistus, be to, gali atsisakyti sudaryti sutartį, kuri jam yra akivaizdžiai nenaudinga. Kasatorius yra suaugęs, sveikas, išsilavinęs asmuo, vadovauja įstaigai, todėl nėra pagrindo spręsti, kad dėl savo amžiaus, sveikatos ar kitų savybių galėjo suklysti dėl sudaromo sandorio esmės ar buvo atsakovės apgautas. Nors ginčo sutartis sudaryta praėjus keliems mėnesiams po nelaimingo atsitikimo, įvykusio kasatoriui priklausančio cirko teritorijoje, dėl kurio kasatoriui buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad dėl to kasatoriaus emocinė būklė buvo tokia, jog jis negalėjo adekvačiai vertinti savo atliekamų veiksmų, suvokti jų esmės ir prasmės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutartis dėl bendro turto padalijimo patvirtinta notarės, kuriai kasatoriaus psichinė būklė ir gebėjimas suvokti savo veiksmus bei jų padarinius nekėlė abejonių. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu kasatorius neginčijo sutarties turinio, t. y. neįrodinėjo, kad šalys buvo susitarusios kitaip, nei yra įtvirtinta sutartyje, bei kad jis nesiekė perleisti kasatorei bendro nekilnojamojo turto. Tai, kad kasatorius suvokė, kokią sutartį sudaro, koks yra jos turinys ir siekė ja sukurti realių padarinių, patvirtina paties kasatoriaus paaiškinimai, t. y. perleisdamas atsakovei nekilnojamąjį turtą, tikėjosi išsaugoti šeimą. Nors aplinkybės, kurios buvo pagrindas kasatoriui sudaryti sutartį, nepasitvirtino (kilus konfliktui, atsakovė neįsileido kasatoriaus į namus, neleido juose kasatoriui gyventi, pasiimti asmeninių daiktų, kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti santuoką dėl kasatoriaus kaltės, ir kt.), nėra pagrindo spręsti, jog kasatorius, sudarydamas ginčo sutartį, iš esmės suklydo ar buvo suklaidintas (apgautas). Šiuo atveju sutarties sudarymo motyvas nebuvo įtrauktas ir, atsižvelgiant į santuokos savanoriškumo principą (CK 3.13 straipsnis), negalėjo būti įtrauktas į sutartį kaip esminė jos sudarymo sąlyga, todėl suklydimas dėl sutarties motyvų negali būti pripažintas esminiu. Byloje teismų nustatyta, kad šalys buvo konsultuojamos teisininko, ir nors kasatorius nurodo, kad jį pasirinko atsakovė, byloje nėra duomenų, jog kasatoriui apie sudaromą sutartį, jos turinį, esmines sąlygas buvo pateikta klaidinga informacija.

Kitas kasatoriaus nurodomas argumentas – kad ginčo sutartis sudaryta, be kita ko, dėl to, jog būtų išvengta galimo išieškojimo į turtą (namą) nukreipimo, taip pat šiuo atveju nevertintinas kaip pakankamas pagrindas ginčo sutarčiai kaip sudarytai dėl suklydimo ar apgaulės pripažinti. Minėta, kad ginčo sutartis sudaryta praėjus keliems mėnesiams po to, kai įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu sužalota L. S. ir dėl kurio kasatoriui iškelta baudžiamoji byla. Tai reiškia, kad kasatorius galėjo pagrįstai manyti, jog tuo atveju, jeigu jis bus pripažintas kaltu, iš jo bus priteistas žalos atlyginimas, kuris bus išieškomas iš kasatoriaus turto. Taigi, galima daryti išvadą, kad kasatorius, sudarydamas ginčo sutartį, suvokė arba, atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, turėjo suvokti, jog taip siekia išvengti ateityje galbūt atsirasiančios prievolės vykdymo. Toks kasatoriaus elgesys nepripažintinas suklydimu, juolab esminiu, dėl kurio ginčo sutartis galėtų būti pripažinta negaliojančia kaip sudaryta dėl suklydimo arba kad kasatorius buvo atsakovės apgautas, t. y. suklaidintas atsakovės dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių. Nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad, sudarydamas ginčo sutartį, kasatorius, be kitų motyvų, sąmoningai siekė išsaugoti nekilnojamąjį turtą (šeimos gyvenamąjį namą), perleisdamas jį už kasatoriaus padarytą žalą neatsakingam šeimos nariui, taip užtikrindamas, jog į turtą nebus nukreipiamas išieškojimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus ir aptartą faktinę situaciją byloje, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kasatoriaus reikalavimą panaikinti sutartį dėl bendro turto padalijimo, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.90, 1.91 straipsnių normas, nukrypo nuo šių normų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasatorius, be kita ko, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“, 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl teismų praktikos, taikant CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalgos“ nuostatas. Viena vertus, kasacinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad teismai, taikydami teisę, turi atsižvelgti į teisės išaiškinimus, esančius kasacine tvarka priimtose nutartyse (CPK 4 straipsnis), o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai ir jais patvirtintos apžvalgos yra metodinė medžiaga, o ne suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. S. v. I. B., bylos Nr. 3K-3-374/2008; 2009 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. M. ir kt. v. UAB „Ekstra žinios“, bylos Nr. 3K-3-26/2009; kt.), todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pareigos ja vadovautis. Kita vertus, kasatorius cituoja nurodytuose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimuose pateiktus bendro pobūdžio išaiškinimus, tačiau nepagrindžia, kaip konkrečiai apeliacinės instancijos teismas jų nesilaikė ir kaip dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į byloje nustatytą aplinkybę, kad sutartimi dėl bendro turto padalijimo turtas sutuoktiniams padalytas neproporcingai – atsakovės nuosavybėn priskirta turto už daugiau kaip 300 000 Lt, o kasatoriui – tik 1000 Lt kompensacija.

Teisėjų kolegija, atmesdama šį kasacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, remiantis CK 3.116 straipsnio 2 dalimi, esant sutuoktinių susitarimui dėl turto padalijimo, CK trečiosios knygos VIII skyriaus nuostatos, reglamentuojančios bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimą, netaikytinos. Minėta, kad sutuoktiniai, sudarydami bendro turto padalijimo sutartį, turi teisę susitarti, koks turtas ir kokiomis dalimis kiekvienam jų tenka; vienas sutuoktinis (pvz., atsižvelgdamas į tai, kad su kitu sutuoktiniu lieka gyventi nepilnamečiai vaikai) gali atsisakyti savo turto dalies ir perleisti ją kito sutuoktinio nuosavybėn arba turtas gali būti padalijamas lygiomis dalimis ir kt. Tokį susitarimą, minėta, riboja tik imperatyviosios įstatymo nuostatos (pvz., sutuoktiniai sutartimi negali pakeisti šeimos turto teisinio režimo ar sudėties (CK 3.85 straipsnio 4 dalis). Dėl to kasatoriaus argumentas, kad jo ir atsakovės sudarytos sutarties dėl bendro turto padalijimo pagrindu jam tenkanti kompensacija neproporcinga atsakovės nuosavybėn priskirto turto vertei, šiuo atveju, sprendžiant dėl sutarties galiojimo (negaliojimo), teisiškai nereikšmingas. Be to, pažymėtina tai, kad atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė pateikė argumentų, jog ginčo namas įsigytas jos motinos ir iš banko pasiskolintomis lėšomis, pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad atsakovės vardu paimtas kreditas namui įrengti, tačiau kasatorius šių aplinkybių nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose neginčijo ir joms paneigti jokių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Kasatoriaus argumentai, kuriais jis įrodinėja, kad ginčo sutartis pripažintina negaliojančia, inter alia tuo pagrindu, jog sudaryta dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ir ekonominio atsakovės spaudimo (CK 1.91 straipsnis), nepateikti ir nenagrinėti, nustatant reikšmingas faktines aplinkybes, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė byloje taikytinas sandorių pripažinimą negaliojančiais reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamai nutarčiai panaikinti ar pakeisti (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas turėjo 82,58 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo N. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 82,58 Lt (aštuoniasdešimt du litus 58 ct) su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme susijusių išlaidų atlyginimo. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Sigita Rudėnaitė