Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-104/2014

Teisminio proceso Nr. 2-45-3-01016-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 34.4.2; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. D. ieškinį atsakovui V. A. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu; trečiasis asmuo – Švenčionių rajono 2-ojo notarų biuro notarė V. P.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje sprendžiami klausimai dėl bendrojo sutuoktinių testamento galiojimo, rentos iki gyvos galvos ir įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė L. D. kreipėsi į teismą, prašydama: pripažinti, kad L. D. ir V. K. 2006 m. lapkričio 3 d. sudarė sutartį dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kitų statinių ir patalpų (ūkinio pastato), (duomenys neskelbtini) perleidimo L. D. nuosavybėn už išlaikymą iki gyvos galvos; pripažinti, kad 2011 m. kovo 16 d. mirus V. K. nuosavybės teisė į žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), kitus statinius ir patalpas (ūkinį pastatą), (duomenys neskelbtini), perėjo L. D.; panaikinti notarės V. P. 2011 m. liepos 1 d. V. A. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į mirusios V. K. turtą, notarinio registro Nr. 1226.

2001 m. rugpjūčio 2 d. notarė V. P. patvirtino bendrą sutuoktinių V. ir V. K. testamentą, notarinio registro Nr. 1220. Šiuo testamentu sutuoktiniai po mirties paliko savo turtą vienas kitam, o mirus pergyvenusiam sutuoktiniui – savo sūnėnui V. A. 2006 m. kovo 30 d. mirė V. K. Po jo mirties pergyvenusi sutuoktinė V. K. palikimą priėmė, jo turtą paveldėjo. 2011 m. kovo 16 d. mirė sutuoktinį pergyvenusi V. K. 2011 m. liepos 1 d. notarė V. P. V. A. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą į visą V. K. turtą.

Tačiau po V. K. mirties 2006 metų pavasarį jo sutuoktinė V. K. pasiūlė ieškovei teikti jai išlaikymą iki gyvos galvos. Ieškovė ir V. K. susitarė, kad ieškovė rūpinsis V. K., o po jos mirties žemės sklypas, gyvenamasis namas su kiemo statiniais atiteks ieškovei. Kad įteisintų šį susitarimą, jos kreipėsi į notarę V. P. Notarė, išreikšdama tikrąją ieškovės ir V. K. valią, turėjo patvirtinti sutartį dėl išlaikymo, o ne V. K. testamentą. Notarė V. P. suklaidino ir ieškovę, ir V. K., nes jų susitarimą įformino kaip testamentą – 2006 m. lapkričio 3 d. V. K. testamentu gyvenamąjį namą su ūkio pastatais ir kiemo statiniais bei žemės sklypą paliko ieškovei L. D. Nors ieškovė visiškai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus išlaikyti V. K. iki gyvos galvos, V. K. įsipareigojimas perduoti po jos mirties nekilnojamąjį turtą ieškovei negali būti įvykdytas dėl galiojančio bendro sutuoktinių V. ir V. K. testamento.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog tarp ieškovės ir V. K. susiklostė rentos teisiniai santykiai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai – V. K. sudarytas ir notarės V. P. patvirtintas testamentas, V. P. paaiškinimas, teismo vertinimu, atitiko ir pačios ieškovės poziciją, jog V. K. valia buvo testamente nurodyto turto perdavimas ieškovei tik po V. K. mirties. Ieškovė neįrodė, kad už įsipareigojimą išlaikyti V. K. ieškovei nuosavybėn realiai perdavė nekilnojamąjį turtą, todėl rentos santykiams atsirasti tarp ieškovės ir V. K. pagrindų nebuvo. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad V. K. prižiūrėjo ne tik ieškovė, bet ir kiti asmenys bei valstybinė institucija, o V. K. už pagalbą atsiskaitydavo pinigais. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad ieškovė neįgijo teisės paveldėti ginčo turtą po V. K. mirties; pripažino, kad V. K. 2006 m. lapkričio 3 d. testamentas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, yra niekinis nuo jo sudarymo momento ir negalioja (CK 5.49 straipsnio 1 dalis). Reikalavimą dėl niekinio sandorio pasekmių gali reikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Dėl to V. K., neturėdama teisės keisti bendrojo sutuoktinių testamento, negalėjo sudaryti nei vėlesnio 2006 m. lapkričio 3 d. testamento, nei rentos sutarties.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 26 d. nutartimi Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sprendė, kad iš pačios ieškovės procesinės pozicijos byloje matyti, jog jos ir V. K. susitarimas buvo lygiai toks, koks buvo įformintas notaro – turto perleidimas ieškovės nuosavybėn būtent po V. K. mirties. Procesiniuose dokumentuose nenurodyta, kad V. K. siekė turtą perleisti jai nuosavybėn jau susitarimo sudarymo momentu, t. y. nedelsiant, dar V. K. esant gyvai. Nurodyta, kad turto perleidimas už rentą ar išlaikymą yra atlygintinis sandoris, vadinasi, pačiai V. K. periodiškai turėjo būti mokama renta, t. y. ji turėjo būti ieškovės išlaikoma. Tačiau tokių faktinių duomenų apie nuosekliai, periodiškai V. K. mokėtą rentą pinigais ar kita forma, jai teiktą būtent nuolatinį išlaikymą byloje nėra. Ieškovės nurodomas elgesys (priežiūra, bendravimas) vis dėlto neatitinka asmens išlaikymo sąvokos ir negali būti tapatinamas su rentos (piniginio ekvivalento už įgytą nuosavybėn turtą) teikimu. Nėra pagrindo vertinti V. K. suklydimo, perduodant savo valią, CK 1.90 straipsnio 6 dalies aspektu, kuo taip pat buvo grindžiami ieškinio reikalavimai, nes vienašalio sandorio (testamento) kvestionavimas šiuo teisiniu pagrindu, teigiant apie buvusį suklydimą, yra galimas tik pagal paties sandorį sudariusio asmens, o ne kitų kurių nors asmenų ieškinį. Mirus testatorei, jos valia suklydimu negali būti paneigiama.

Jeigu V. K. būtų atsisakiusi sutuoktinio V. K. palikimo pagal bendrąjį testamentą ir jo turtą būtų paveldėję pagal įstatymą kiti įpėdiniai, jai pačiai priklausančia santuokinio turto – namo ir žemės sklypo – dalimi ji jau būtų galėjusi disponuoti savo nuožiūra, t. y. perleisti šį turtą pagal atlygintinį sandorį, dovanoti, palikti testamentu ir pan., be to, tik tokiu atveju ir bendruoju testamentu paskirto įpėdinio, atsakovo V. A., galimybė paveldėti visą sutuoktinių turtą pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą būtų eliminuota. Tačiau nagrinėjamu atveju V. K. palikimą pagal sutuoktinių bendrąjį testamentą priėmė, jai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas tiek į sutuoktiniui priklausiusią bendrojo turto dalį, tiek ir į asmeninį V. K. turtą. Taigi, priėmus palikimą, jokie tolimesni teisiniai veiksmai su ginčo turto, įskaitant ir su pačiai V. K. priklausiusia santuokinio turto dalimi, jau buvo negalimi.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė L. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasatorė nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Dėl bendrojo sutuoktinių testamento aiškinimo ir taikymo. Teismai nepagrįstai nurodė, kad V. K. neturėjo teisės sudaryti sandorių dėl pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą paveldėto turto. Nurodyta, kad, įpėdiniams pasidalijus palikimą sudarantį turtą ir taip turint nuosavybės teises į šio turto dalį bei atsakomybę už palikėjo skolas, palikimas, kaip paveldėjimo teisių ir pareigų visuma, baigia egzistuoti, paveldėjimo teisės reglamentuojami teisiniai santykiai pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. M. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2012). Taigi užbaigus paveldėjimo santykių procedūrą ir įpėdiniui įteisinus nuosavybės teisę į paveldėtą turtą, paveldėjimo santykiai pasibaigia. Įregistravus nuosavybės teisę įpėdinio vardu jis tampa savininku ir nevaržomai gali disponuoti savo nuosavybe. Mirus sutuoktiniui paveldėjusi pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą turtą V. K. turėjo teisę kaip savininkė laisvai disponuoti savo turtu ir sudaryti dėl šio turto visus sandorius, taip pat ir nuosavybės perleidimo. Antrinis bendrajame sutuoktinių testamente nurodytas įpėdinis (V. A.) remiantis CK 5.1 ir 5.3 straipsniu po antrojo sutuoktinio mirties paveldi ne tą turtą, kuris kaip palikimas perėjo pergyvenusio sutuoktinio žinion, bet tik tą, kuris yra palikimo atsiradimo momentu jam tapus įpėdiniu.

Dėl rentos sutarties aiškinimo. Teismai nepagrįstai susiaurino CK teisės normų, reglamentuojančių rentos ir pirkimo–pardavimo santykius, aiškinimą dėl nuosavybės teisės perėjimo ir susiejo jį su faktiniu daikto perdavimo momentu. Šalys yra laisvos sutartimi nustatyti nuosavybės teisės perėjimo momentą. Nepagrįstai teigta, kad renta turi būti teikiama tik piniginiu ekvivalentu. Nors teisės normoje, CK 6.439 straipsnyje, yra nustatyta galimybė kitaip, ne pinigais, teikti išlaikymą.

Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą ir įrodymų įvertinimo taisyklių taikymo. Pirmosios instancijos teismas, nors ir paminėjo tam tikras faktines aplinkybes, savo sprendimą iš esmės motyvavo tik pasisakydamas dėl ieškovės nurodyto teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino ir nepasisakė dėl faktinių aplinkybių vertinimo, apsiribojo tik analize dėl galimybės pergyvenusiam sutuoktiniui disponuoti paveldėtu turtu. Iš aštuonių apeliacinio skundo motyvų teismas pasisakė tik dėl dviejų. Tačiau bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl esminių ieškovės argumentų, t. y. nagrinėdamas šalių ginčą teismas turi nustatyti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas įvertinti teisiškai, o ne apsiriboti ieškovo nurodytu teisiniu pagrindu ir teikti teorinius apibendrinimus. Liudytojai patvirtino vykimo pas notarą tikrąjį tikslą – rentos sutarties sudarymą, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovės pastangomis buvo atlikti esminiai ginčo namo pagerinimo darbai. Taigi teismai visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, todėl pažeidė CPK 185 straipsnį. 2006 m. lapkričio 3 d. testamente kalbama ne apie visą turtą, o tik apie ginčo žemės sklypą ir namą su priklausiniais, kitas bendras sutuoktinių turtas pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą turėjo atitekti V. A. Teismai turi pareigą teisiškai įvertinti faktinius santykius, tačiau šios pareigos nevykdė, nekvalifikavo ieškovės ir V. K. santykių. Nebuvo vertinti įrodymai, patvirtinantys šalių valią sudaryti dvišalį sandorį.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas V. A. prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo procesinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

Dėl bendrojo sutuoktinių testamento aiškinimo ir taikymo. Pergyvenusiai palikėjai V. K. priėmus palikimą pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą ir nepaisant sutuoktinio valios jį vienašališku sprendimu pakeitus, būtų pažeista mirusio sutuoktinio valia, išreikšta dvišaliame sandoryje, bendrajame sutuoktinių testamente (CK 5.46, 5.35, 5.49 straipsniai).

Dėl rentos sutarties aiškinimo. Kasatorė pripažįsta, kad joks turtas jai perduotas nebuvo, ji niekada nereikalavo jo perduoti. Remiantis CK 6.443 straipsnio 2 dalimi, rentos sutartis gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre, o nagrinėjamu atveju nebuvo to padaryta.

Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą ir įrodymų įvertinimo taisyklių taikymo. Teismai pasisakė ir nurodė motyvus bei įrodymus, kodėl padarė išvadą, kad rentos sutartis nebuvo sudaryta. Kasatorė, išskyrus savo prieštaringus paaiškinimus, nepateikė jokių įrodymų, kad žodine forma kasatorės ir V. K. buvo sudaryta rentos sutartis. Ji net negalėjo išvardyti, kokį išlaikymą neva įsipareigojo teikti. Remiantis kasatorės pateiktais paaiškinimais, notarė neva įformino tik V. K. įsipareigojimus pagal tariamą rentos sutartį, o kasatorės įsipareigojimai net nebuvo įforminti ir ji to neprašė. Notarė teisme patvirtino, kad tvirtinant testamentą jokių kalbų apie rentą nebuvo. Teismai nustatė, kad su V. K. bendravo ir jai pagalbą teikė valstybė, atsakovas ir jo sutuoktinė, kiti kaimynai, o kasatorė teikė tik mokamas paslaugas, t. y. mirties dieną iš V. K. banko sąskaitos pasisavino 5468,71 Lt, o po mirties – 23 544,31 Lt, iš viso 29 012,31 Lt.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių – iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas tik patikrina, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino įstatymą.

Dėl bendrojo sutuoktinių testamento ir faktiškai susikosčiusių teisinių santykių bei įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl to, ar bendras sutuoktinių testamentas, kuriuo yra paskirtas įpėdinis, paveldėsiantis po pergyvenusio sutuoktinio mirties, galioja vienam iš sutuoktinių mirus ir ar pergyvenusio sutuoktinio sudarytas naujas testamentas, neatitinkantis bendrajame sutuoktinių testamente išreikštos suderintos sutuoktinių valios, galioja ir sukuria teisinius padarinius.

Lietuvos paveldėjimo teisės doktrinoje vyrauja požiūris, kad sutuoktiniai, sutarę dėl savo turto priklausymo vienam iš jų mirus, sudaro bendrąjį testamentą, kuriuo įtvirtina pasiektą susitarimą. Bendrasis sutuoktinių testamentas – tai dvišalis sandoris (sutartis), kuris išreiškia bendrą sutuoktinių valią, kad kiekvienas po savo mirties palieka kitam pergyvenusiam sutuoktiniui visą savo turtą, įskaitant ir savo bendrosios nuosavybės dalį (A. Vileita. Paveldėjimo teisė. 2011). Pagal CK penktosios knygos 5 skyriaus nuostatas bendruoju sutuoktinių testamentu abu sutuoktiniai vienas kitą paskiria savo įpėdiniu ir vienam sutuoktiniui mirus visą jo turtą (iš jo ir bendrosios sutuoktinių nuosavybės dalį) paveldi pergyvenęs sutuoktinis (CK 5.43 straipsnis). Bendruoju sutuoktinių testamentu gali būti paskirtas įpėdinis, kuris paveldės turtą mirus pergyvenusiam sutuoktiniui (CK 5.45 straipsnio 2 dalis). Taigi bendrojo sutuoktinių testamento institutu siekiama ne tik užtikrinti kiekvienam sutuoktiniui teisę po sutuoktinio mirties paveldėti visą santuokinį turtą, bet ir sudaryti galimybę abiem sutuoktiniams esant gyviems nuspręsti dėl bendrai santuokoje įgyto turto paveldėjimo (įpėdinio paskyrimo) po abiejų sutuoktinių mirties. Remiantis CK 5.46 straipsnio 2 dalies nuostata sutuoktinio sudaryti testamentai, neatšaukus bendrojo sutuoktinių testamento, negalioja. Mirus vienam sutuoktiniui, kitas sutuoktinis neturi teisės pakeisti bendrojo testamento. Jis turi teisę atsisakyti priimti palikimą. Tokiu atveju mirusiojo sutuoktinio turtą paveldi jo įpėdiniai pagal įstatymą, o pergyvenęs sutuoktinis įgyja teisę savo nuožiūra sudaryti naują testamentą. Pergyvenusiam sutuoktiniui atsisakius priimti palikimą, bendruoju testamentu paskirtas įpėdinis, kuris turėjo paveldėti po pergyvenusio sutuoktinio mirties, netenka teisės paveldėti pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą (CK 5.49 straipsnio 1, 3 dalys). Sutuoktinis, atsisakęs palikimo, netenka teisės į mirusiojo sutuoktinio turtą, įskaitant ir dalį, įeinančią į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, tačiau įgyja teisę spręsti, kaip po jo paties mirties turėtų būti paskirstytas jam priklausantis turtas. Pergyvenusio sutuoktinio, nepasinaudojusio teise atsisakyti mirusio sutuoktinio turto po šio mirties, sudaryti nauji testamentai, kaip jau minėta, neturi galios. Taigi pergyvenusiam sutuoktiniui, kuris priėmė palikimą pagal bendrąjį testamentą, mirusio sutuoktinio valia dėl tolesnio paveldėjimo, išreikšta bendrajame testamente, yra privaloma ir pergyvenęs sutuoktinis bendrajame testamente išreikštos abiejų valios keisti neturi teisės.

Byloje nustatyta, kad V. K. su V. K. įstatymo nustatyta tvarka 2001 m. rugpjūčio 2 d. sudarė bendrąjį sutuoktinių testamentą, kuriame sutarė, kad po mirties palieka savo turtą vienas kitam, o mirus pergyvenusiam sutuoktiniui – savo sūnėnui V. A. Byloje nustatyta, kad 2006 m. kovo 30 d. mirus V. K. pergyvenusi sutuoktinė V. K. palikimą pagal sutuoktinių bendrąjį testamentą priėmė, jo turtą paveldėjo. 2006 m. lapkričio 3 d. V. K. sudarė naują testamentą, kuriuo gyvenamąjį namą su ūkio pastatais ir kiemo statiniais bei žemės sklypą paliko ieškovei. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai konstatuota, kad V. K. sudarytas asmeninis testamentas neturi teisinės galios ir yra niekinis dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, t. y. CK 5.49 straipsnio 1 daliai, kurioje, kaip pirmiau minėta, nustatyta, kad pergyvenęs sutuoktinis įgyja teisę sudaryti asmeninį testamentą tik tokiu atveju, jei atsisako priimti palikimą pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą. Nustačius, kad V. K. priėmė palikimą po savo sutuoktinio mirties, konstatuotina, jog jos 2006 m. lapkričio 3 d. sudarytas asmeninis testamentas yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.80 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka su kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, jog mirus sutuoktiniui V. K., priėmusi palikimą, neturėjo teisės laisvai disponuoti paveldėtu mirusio sutuoktinio turtu, tačiau konstatuoja, kad jos teisė sudaryti naują asmeninį testamentą buvo apribota jos pačios valia sudarius bendrąjį sutuoktinių testamentą ir neatsisakius priimti palikimą po sutuoktinio mirties. Priešingu atveju galbūt būtų pakeista bendrajame sutuoktinių testamente išreikšta suderinta dviejų asmenų valia po abiejų sutuoktinių mirties visą likusį turtą palikti V. A., t. y. testamentu paskirtam įpėdiniui, paveldėsiančiam mirus pergyvenusiam sutuoktiniui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad V. K. turėjo teisę sudaryti su ieškove išlaikymo iki gyvos galvos sutartį ir kad bendrojo sutuoktinių testamento sudarymas ir jo galiojimas to nedraudė. Tokia teisėjų kolegijos išvada atitinka materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimo teisinius santykius, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. M. v. M. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2012). Tačiau nors pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė šį materialiosios teisės normų pažeidimą, kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tai neturėjo įtakos procesiniuose sprendimuose prieitoms galutinėms išvadoms.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Bylą nagrinėję teismai, laikydamiesi civilinio proceso įrodymų vertinimo taisyklių, pagrįstai konstatavo, kad, įvertinus įrodymus ir byloje esančias reikšmingas aplinkybes, nėra pakankamo pagrindo spręsti, jog V. K. siekė sudaryti būtent tokią dvišalę sutartį su ieškove, t. y. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, o sudarė vienašalį sandorį – asmeninį testamentą. Tai, kad tarp ieškovės ir atsakovės faktiškai susiklostė santykiai, panašūs į išlaikymo iki gyvos galvos sutartinius santykius, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad faktiškai V. K. ir ieškovė vykdė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Kaip konstatuota bylą nagrinėjusių teismų, nebuvo paneigtas ir atsakovo argumentas, kad V. K. galbūt atsiskaitydavo už ieškovės teikiamas paslaugas lėšomis, buvusiomis ieškovės ir V. K. banko sąskaitoje, į kurią lėšų ieškovė neįnešdavo, o tik išimdavo grynuosius pinigus, o toks (galbūt atlygintinų) santykių pobūdis neatitinka išlaikymo iki gyvos galvos sutartinių teisinių santykių.

Kasacinis teismas, kaip buvo minėta, netiria faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl to, ar nebuvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nesirėmė byloje surinktų įrodymų visetu, nevertino ieškovės ir V. K. sutartinių santykių objektyviai pagal faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertino liudytojų parodymus, faktines aplinkybes, susijusias su kitų asmenų teiktomis paslaugomis V. K., taip pat įrodymus, susijusius su disponavimu lėšomis, buvusiomis ieškovės ir V. K. bendroje banko sąskaitoje, kartu su byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei analizavo šių įrodymų tarpusavio sąsajumą. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pritarė atliktam įrodymų vertinimui, kaip nepažeidžiančiam proceso teisės normų, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK normas. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus, konstatuoja, kad buvo tinkamai laikomasi įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Tai, kad teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, įrodymų vertinimo taisykles, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nagrinėjamu teisės klausimu, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti, kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasaciniame teisme patirta 51,37 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. sausio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis). Atsakovas nepateikė duomenų apie turėtas išlaidas advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme, todėl šių išlaidų atlyginimas nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. liepos 23 d. nutartimi kasatorei atidėtas žyminio mokesčio už paduodamą kasacinį skundą (778 Lt) sumokėjimas iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Kasacinio skundo netenkinant, šis 778 Lt žyminis mokestis (bylinėjimosi išlaidos) valstybės naudai priteistinas iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš L. D. (duomenys neskelbtini) 829,37 Lt (aštuonis šimtus dvidešimt devynis litus 37 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteistina suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752), biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Juozas Šerkšnas

Dalia Vasarienė