Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčio pareigą apmokėti namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, priežiūros, remonto ir kitas išlaidas, kai bendraturčio butas išnuomotas trečiajam asmeniui, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-354-313/2016

Teisminio proceso Nr. 2-11-3-01600-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės daugiabučio namo savininkų bendrijos „Nauja buitis“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės daugiabučio namo savininkų bendrijos „Nauja buitis“ ieškinį atsakovei Visagino savivaldybei dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – R. Ž..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčio pareigą apmokėti namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, priežiūros, remonto ir kitas išlaidas, kai bendraturčio butas išnuomotas trečiajam asmeniui, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 929,67 Lt (269,25 Eur) skolos, 435,69 Lt (126,18 Eur) delspinigių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Ieškovė nurodė, kad atlieka daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administravimą, organizuoja jų naudojimą ir priežiūrą. Atsakovei šiame name nuosavybės teise priklauso butas Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtą butą nuomos sutarties pagrindu atsakovė perleido nuomininkei R. Ž. (trečiajam asmeniui). Trečiasis asmuo nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn. ir nuo 2011 m. liepos mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. neapmokėjo ieškovės išlaidų namui administruoti, bendrojo naudojimo objektams išlaikyti ir jais naudotis.

Šalys yra sudariusios 2010 m. lapkričio 8 d. sutartį Nr. 5-426, ji nustatė šalių teises ir pareigas įgyvendinant butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas naudojantis daugiabučio gyvenamojo namo bendrąja daline nuosavybe. Pagal šios sutarties 3 punktą, neužtikrinus mokėjimo laiku už ieškovės teikiamas paslaugas daugiabučiam namui išlaikyti ir išsaugoti, pareiga apmokėti skolą tenka buto savininkei, t. y. atsakovei.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Visagino miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės ieškovei 269,25 Eur skolos, 126,19 Eur palūkanų ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų.

Teismas, remdamasis CK 4.76 straipsniu, 4.82 straipsnio 3 dalimi, įvertinęs daugiabučio namo savininkų bendrijos 2010 m. sausio 27 d. susirinkimo protokolą Nr. 1, sprendė, kad atsakovė, kaip buto savininkė, turi pareigą padengti būtinąsias (privalomąsias) turto išlaikymo sąnaudas, mokėti už teikiamas paslaugas ir kitas ieškovės nurodytas įmokas. Teismo vertinimu, susitarimai su trečiaisiais asmenimis, taip pat ir buto nuomininke, neatleidžia turto savininkės (atsakovės) nuo pareigos, kylančios iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės, įgyvendinimo.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovė pažeidė CK 6.53 straipsnio 1 dalies, 6.63 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas, todėl, atsiradus atsakovės civilinei atsakomybei (CK 6.245 straipsnio 3 dalis), ieškovės teisės turi būti apgintos CK 1.138 straipsnio 6 punkte nustatyta tvarka priteisiant skolą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.38, 6.59, 6.200, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu panaikino Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.

Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą iš esmės tik daiktinių teisių pagrindu (CK 4.82 straipsnio 3 dalis), nepagrįstai nevertino byloje esančios šalių 2010 m. lapkričio 8 d. sudarytos sutarties, taip pat atsakovės ir trečiojo asmens 2010 m. gruodžio 29 d. sudarytos nuomos sutarties, šiomis sutartimis jų šalių nustatytų teisių ir pareigų reikšmės nagrinėjamam ginčui.

Įvertinusi šalių 2010 m. lapkričio 8 d. sudarytos sutarties nuostatas, kolegija sprendė, kad ja nustatyta galima dvejopa mokėjimų tvarka, priklausomai nuo to, ar atsakovei priklausančios patalpos perduotos tretiesiems asmenims, ar jos niekam neperduotos (laisvos): pirmu atveju moka buto nuomininkas, antru – savininkė. Taigi šalys susitarė, kad už ieškovės organizuotas paslaugas daugiabučiam namui išlaikyti ir išsaugoti, taip pat nustatytus mokesčius ir rinkliavas moka atsakovei priklausančių ir išnuomotų butų valdytojai (tretieji asmenys) (sutarties 3, 4.5, 4.7, 5.1, 5.2 punktai).

Kolegijos vertinimu, nors Visagino savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymu patvirtintas Visagino savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydžio nustatymo ir apskaičiavimo tvarkos aprašas aktualus mokėjimams, atliekamiems po šio aprašo patvirtinimo, tačiau ir iki jo priėmimo santykius dėl šių mokėjimų analogiškai reguliavo ir minėta šalių sutartis, t. y. kad ieškovės prašomas priteisti išlaidas privalo mokėti nuomininkai. Be to, atsakovės ir trečiojo asmens 2010 m. gruodžio 29 d. nuomos sutartimi būtent nuomininkė (trečiasis asmuo) įsipareigojo sumokėti mokesčius, susijusius su nuomojamo būsto bendrosios nuosavybės administravimu (administravimo mokestis) ir nuolatine technine priežiūra (eksploatacijos mokestis) (sutarties 8, 8.1, 8.2, 8.2.1, 8.2.2 punktai). Kolegija pažymėjo, kad ši nuomos sutartis buvo įregistruota viešame registre, nuomos faktas išviešintas, todėl negalima gintis jos sąlygų nežinojimu.

Kolegija sutiko su ieškove, kad 2012 m. rugpjūčio 30 d. ieškovės ir trečiojo asmens sudarytas susitarimas-pretenzija tiesiogiai neįtvirtina šį susitarimą pasirašiusių šalių tarpusavio įsipareigojimų, tačiau jis patvirtina, jog ieškovei buvo žinoma 2010 m. lapkričio 8 d. sutartimi nustatyta mokėjimo už paslaugas tvarka, ji jos laikėsi, nes buvo aptarta, kad buto nuomininkės (trečiojo asmens), o ne savininkės (atsakovės) pareiga yra sumokėti už suteiktas paslaugas.

Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis bendrijos įgaliotų asmenų susirinkimo 2010 m. sausio 27 d. protokolu patvirtinta atsiskaitymo tvarka, nes ginčui aktualiu laikotarpiu galioję bendrijos įstatai bendrijos įgaliotų asmenų susirinkimo, kaip vieno iš bendrijos valdymo organų, nebuvo įtvirtinę ir atitinkamai nustatę jam įgaliojimų ribų, o ginčo mokėjimų reglamentavimas buvo suteiktas bendrijos narių susirinkimui (įstatų 35, 40.8 punktai). Dėl to šio neįgalioto susitarimo nutarimai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir yra niekiniai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia, kad įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo. Savininko pareiga proporcingai savo daliai, kuri yra bendroji dalinė nuosavybė, apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti bei padengti kitas išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, kildinama iš įstatymų: CK 4.82 straipsnio 3 dalies, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 2 punkto. Šių teisės aktų normos yra imperatyviosios ir nenustato jokių išlygų, išskyrus išimtis, įtvirtintas CK 4.83 straipsnio 4 dalyje – išlaidas galima atsisakyti mokėti tik kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir kai butų ir kitų patalpų savininkai nėra davę sutikimo dėl šių išlaidų (nesusijusių su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais). Nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė jokių duomenų, kuriais vadovaujantis įmanomas išimčių iš bendrosios taisyklės taikymas. Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio 1 dalis neįtvirtina galimybės butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų teises ir pareigas keisti šalių susitarimu.

Teismas, spręsdamas dėl to, kad nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo, o ne atsakovė privalo apmokėti ginčo išlaidas, nepagrįstai rėmėsi šalių 2010 m. lapkričio 8 d. sutartimi Nr. 5-426, atsakovės su trečiuoju asmeniu sudaryta 2010 m. gruodžio 29 d. nuomos sutartimi, taip pat 2012 m. rugpjūčio 30 d. susitarimu-pretenzija. Šias sutartis ir jų nuostatas teismas vertino pažeisdamas CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–185 straipsniai):

remiantis 2010 m. lapkričio 8 d. sutarties Nr. 5-426 3 punktu, atsakovė, kaip buto savininkė, bet kokiu atveju prisiima galutinę atsakomybę už atsiskaitymą su ieškove, nepriklausomai nuo to, ar patalpos išnuomotos. Be to, šios sutarties nuostatos, eliminuojančios ieškovės teisę išreikalauti iš atsakovės sumokėti už namo administravimą ir bendrojo naudojimo objektų išlaikymą, prieštarauja pirmiau nurodytoms imperatyviosioms teisės normoms, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti, dėl to jos yra niekinės ir jomis negali būti vadovaujamasi;

ieškovė nėra 2010 m. gruodžio 29 d. nuomos sutarties šalis, todėl ši sutartis ieškovei nesukuria jokių teisių ir pareigų. Be to, pagal šios sutarties 4 punktą trečiasis asmuo privalėjo sudaryti sutartis su įmonėmis dėl paslaugų, tarp jų ir komunalinių, teikimo ir atsiskaitymo. Tačiau ši sutarties sąlyga nebuvo įvykdyta, trečiasis asmuo R. Ž. nebuvo sudariusi sutarties su ieškove, todėl nei ieškovė trečiajam asmeniui, nei trečiasis asmuo ieškovei jokių teisių ir pareigų neįgijo. O nuomos sutarties sąlygų pažeidimas (CK 6.205 straipsnis) teisinius padarinius sukelia tik sutarties šalims. Šios sutarties įregistravimas viešame registre nelemia atsakomybės subjekto, t. y. atsakovės prievolė neperkeliama patalpų nuomininkei (CK 6.115, 6.116 straipsniai);

ieškovės ir trečiojo asmens pasirašytu 2012 m. rugpjūčio 30 d. susitarimu-pretenzija tik konstatuojamas skolos dydis ir kad nuomininkė įsipareigoja sumokėti mokesčius už komunalines paslaugas per 4 mėnesius. Ieškovė šiuo raštu jokių įsipareigojimų neprisiėmė, šis susitarimas jai jokių pareigų nesukelia, o teismo argumentas, jog jis patvirtino, kad ieškovei buvo žinoma 2010 m. lapkričio 8 d. sutartimi nustatyta mokėjimo už paslaugas tvarka, teisiškai nereikšmingas, nes ieškovė neginčija, jog buvo susipažinusi su sutarties sąlygomis. Šis susitarimas negali riboti ieškovės teisės kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, CK 5 straipsnio 2 dalis).

Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės klausimais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2003; 2003 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01MTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-515/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-515/2009">3K-7-515/2009</a>).

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime pažymima, kad teismas nepadarė kasaciniame skunde nurodomų teisės normų pažeidimo. Remiantis 2010 m. lapkričio 8 d. sutarties Nr. 5-426 4.5 ir 4.7 punktais, ieškovė prisiėmė įsipareigojimus teikti sąskaitas patalpų nuomininkams ir savarankiškai spręsti ginčus dėl paslaugų apmokėjimo su nuomininkais, jei atsakovei priklausančios gyvenamosios patalpos yra perduotos naudotis (išnuomotos) tretiesiems asmeninis. Sudarant ir vykdant šią sutartį iki pat kasacinio skundo pateikimo ieškovė nereiškė jokių prieštaravimų dėl šios sutarties ir jos nuostatų aiškumo, teisėtumo, ginčo tarp šalių dėl sutarties galiojimo niekada nebuvo. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad sutarties nuostatos dėl mokesčių už paslaugas surinkimo tiesiogiai iš paslaugų gavėjo – patalpų nuomininko, neva eliminuojančios ieškovės teisę išreikalauti iš savininkės sumokėti už namo administravimą ir bendrojo naudojimo objektų išlaikymą, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, todėl yra niekinės. Remiantis Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 472, išlaidos, susijusios su namo, kuriame yra nuomojamos patalpos, bendrojo naudojimo objektų administravimu ir nuolatine technine priežiūra (eksploatavimu), gali būti neįtraukiamos į nuomos mokesčio dydį, jeigu patalpų nuomos sutartyje nustatyta, kad šias išlaidas nuomininkas apmoka tiesiogiai namo bendrojo naudojimo objektu valdytojui. Nagrinėjamu atveju būtent taip ir buvo susitarta atsakovės ir trečiojo asmens nuomos sutartimi.

Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės ir pareigos proporcingai apmokėti su bendru turtu susijusias išlaidas (CK 4.82 straipsnio 1, 3 dalys)

Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė gali būti asmeninė arba bendroji. Viena bendrosios nuosavybės teisės rūšių yra bendroji dalinė nuosavybės teisė (CK 4.73 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu (CK 4.82 straipsnio 5 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01MTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-515/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-515/2009">3K-7-515/2009</a>).

CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) pareiga bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai savo daliai prisidėti prie išlaidų namui, tarp jų – bendrojo naudojimo objektams, išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, būtiniems pagerinimams atlikti. Taigi įstatymu pareiga apmokėti šias išlaidas priskirta butų ir kitų patalpų savininkui. Šios įstatymo nuostatos nedraudžia savininkui, taip pat savivaldybei, kuri tokiais atvejais, esant civiliniams teisiniams santykiams, veikia kaip butų ir kitų patalpų savininkė, susitarti su buto ar kitų patalpų nuomininku dėl to, kad jis apmokės šias išlaidas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomotojai turi teisę nuomos sutartyje sulygti, jog šias išlaidas bendrosios nuosavybės administratoriui apmoka nuomininkai, tačiau konkrečiu buto ar kitos patalpos nuomojimo atveju turi būti įrodyta, kad šia teise buvo pasinaudota. Be faktų, kad buto kaip gyvenamosios patalpos nuomos sutartis buvo sudaryta ir nėra pasibaigusi, turi būti įrodyta, kad šia sutartimi yra nustatyta išlaidų, susijusių su namo bendrojo naudojimo objektų (bendrosios dalinės nuosavybės) administravimu ir nuolatine technine priežiūra (eksploatavimu), apmokėjimo tvarka, o pagal ją nuomininkas įsipareigojo apmokėti išlaidas, kurias pagal įstatymą tenka apmokėti savivaldybei kaip butų ir kitų patalpų savininkei, remiantis CK 4.84 straipsnio 4 dalimi ir 4.82 straipsnio 3 dalimi. Tuo atveju, kai savivaldybė, siekdama įgyvendinti savo kaip butų ir kitų patalpų savininkės teises, nesudaro rašytinės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, kurioje būtų aptarta šių išlaidų apmokėjimo tvarka, tai jai, kaip butų ir kitų patalpų savininkei, tenka tokios sutarties nesudarymo teisiniai padariniai – CK 4.84 straipsnio 4 dalyje ir 4.82 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga apmokėti šias išlaidas. Vien buto išnuomojimo fakto nepakanka, dar turi būti įrodyta buto nuomos sutarties sąlyga, kad nuomininkas įsipareigojo mokėti administratoriui bendrojo naudojimo patalpų administravimo ir bendrosios inžinerinės įrangos nuolatinės priežiūros (eksploatavimo) išlaidas už savivaldybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-131/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-131/2013">3K-3-131/2013</a>).

Taigi nagrinėjamoje byloje yra aktuali atsakovės su buto nuomininke (trečiuoju asmeniu) sudaryta nuomos sutartis, jos sąlygų aiškinimas ir iš to kylanti buto savininkės (savivaldybės) pareiga mokėti išlaidas, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų (bendrosios dalinės nuosavybės) administravimu ir nuolatine technine priežiūra (eksploatavimu).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes, kad atsakovės su buvusia buto nuomininke buvo susitarta (raštu sudaryta buto nuomos sutartimi), jog buto nuomininkė prisiima pareigą apmokėti išlaidas, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų (bendrosios dalinės nuosavybės) administravimu ir nuolatine technine priežiūra (eksploatavimu) (sutarties 8.2, 8.2.2 punktai). Teismas sprendė, kad šį susitarimą papildomai patvirtino nuomininkės su daugiabučio namo savininkų bendrijos „Nauja buitis“ pirmininke pasirašytas susitarimas-pretenzija, kuria būtent nuomininkė įsipareigojo sumokėti minėtas išlaidas bendrijai.

Kasacinis teismas naujų aplinkybių nenustato, o yra saistomas teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuomininkė prisiėmė pareigą už savivaldybę mokėti ieškiniu prašomas priteisti išlaidas. Kasatorės nurodoma aplinkybė, kad jos nesaisto atsakovės su trečiuoju asmeniu sudaryta nuomos sutartis ir kad dėl to savininko pareiga mokėti išlaidas turtui išlaikyti ir eksploatuoti negali būti perkelta trečiajam asmeniui, nesuponuoja pagrindo spręsti, kad, net ir susitarus bendrąsias išlaidas mokėti buto nuomininkui, savininkui vis tiek išlieka įstatyme įtvirtinta pareiga pačiam apmokėti tokias išlaidas. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde kasatorė pripažįsta ir neginčija, jog jai buvo žinomas atsakovės ir trečiojo asmens sudarytos nuomos sutarties sudarymo faktas ir jos sąlygos (žr. šios nutarties 13.2.3 punktą), o išlaidas bendrajai dalinei nuosavybei išlaikyti ir eksploatuoti (iki susidariusios skolos) kasatorei apmokėdavo būtent trečiasis asmuo, t. y. nuomininkė, ir kasatorė tam neprieštaravo. Be to, nors kasatorės pirmininkės ir trečiojo asmens pasirašytas susitarimas-pretenzija kasatorei jokių įpareigojimų nenustatė, tačiau šis dokumentas patvirtina, kad kasatorė sutiko, jog susidariusią skolą padengtų buto nuomininkė (trečiasis asmuo), o ne savininkė (atsakovė).

Galimybės susitarti su nuomininke dėl administravimo ir nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) išlaidų apmokėjimo nepaneigia ir kasatorės nurodoma šalių 2010 m. lapkričio 8 d. sutartis, kurios 3 punkte nustatyta savininkės (savivaldybės, atsakovės) pareiga užtikrinti mokėjimą už teikiamas ar bendrijos įstatų ir visuotinio susirinkimo nustatyta tvarka organizuotas paslaugas daugiabučiam gyvenamajam namui išlaikyti ir išsaugoti bei bendrijos nustatytus mokesčius ir rinkliavas. Ši sutarties nuostata atitinka CK 4.82 straipsnio 3 dalies bendrąją nuostatą, įpareigojančią butų ir kitų patalpų savininkus proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Tačiau, kaip minėta ir kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, tokia pareiga buto ar namo bendraturčiui (nagrinėjamu atveju savivaldybei) išlieka tuomet, kai su buto nuomininku nėra susitarta kitaip.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasatorė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šalių 2010 m. lapkričio 8 d. sudarytą sutartį, trečiojo asmens ir atsakovės 2010 m. gruodžio 29 d. nuomos sutartį bei 2012 m. rugpjūčio 30 d. susitarimą-pretenziją ir šių dokumentų sąlygas, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

Kasacinis teismas įrodymų netiria ir faktų nenustato, tik patikrina, ar nustatydami faktines aplinkybes teismai nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzgtOTY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-338-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-338-969/2016">3K-3-338-969/2016</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK normas, visapusiškai išnagrinėjo aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, ir detaliai motyvavo, kodėl, jo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiga atsiskaityti su kasatore tenka trečiajam asmeniui (nuomininkei), o ne atsakovei (savininkei). Vien ta aplinkybė, kad byloje priimtas kasatorei nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, jog tai padaryta neįvertinus įrodymų visumos. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 176–185 straipsniai) pažeidimo priimant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus kasacinio skundo argumentus dėl CPK 176–185 straipsnių nuostatų pažeidimo, pažymi, kad nors kasaciniame skunde tiesiogiai ir nenurodoma, tačiau argumentai dėl šios nutarties 24 punkte nurodytų dokumentų netinkamo vertinimo (šios nutarties 13.2 punktas) taip pat yra grindžiami apeliacinės instancijos teismo padarytu sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimu.

Pagal kasacinio teismo suformuluotas sutarčių aiškinimo taisykles sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius jos dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Be to, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir bendraisiais teisės principais. Teismas turi kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjQtNjg2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-364-686/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-364-686/2016">3K-3-364-686/2016</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas tiek šalių sudarytą sutartį, tiek atsakovės ir trečiojo asmens sudarytą nuomos sutartį, tiek susitarimą-pretenziją ir jų sąlygas aiškino tinkamai, nustatęs ir įvertinęs tiek šių sutarčių sudarymo tikslą (kasatorės – užtikrinti namo administravimo ir eksploatavimo išlaidų tinkamą atlyginimą; atsakovės – prisiimti pareigą atlyginti šias išlaidas, kai jai nuosavybės teise priklausantis butas nėra išnuomotas, ir perkelti šią pareigą buto nuomininkui, kai toks butas yra išnuomotas), tiek šalių elgesį po sutarčių sudarymo (kasatorė nurodytų išlaidų apmokėjimą priimdavo tiesiogiai iš buto nuomininkės, ji susitarimu-pretenzija sutiko, kad susidariusią skolą apmokėtų buto nuomininkė).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo naikinti teisėtą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 3,61 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės daugiabučio namo savininkų bendrijos „Nauja buitis“ (j. a. k. 302467532) valstybei 3,61 Eur (tris Eur 61 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas