A. B. pagal BK 181 str., 22 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-270-693/2016 Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01185-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.28.4;

1.1.8.1.2;

2.1.7.4;

2.4.2.1;

2.3.2.2.11;

2.1.3.1;

2.1.14. (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Eligijaus Gladučio ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

nuteistajam A. B., jo gynėjai advokatei Ramutei Veronikai Šalaviejūtei, nuteistiesiems S. B., L. B. ir V. R.,

nukentėjusiajai G. T., jos atstovui advokatui Valdemarui Koltušui,

vertėjai Loretai Kireilytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. B., A. B., L. B. ir V. R. (V. R.) kasacinius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. B., L. B. ir V. R. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu:

A. B. – trejiems metams;

L. B. – dvejiems metams;

V. R. – dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas L. B. ir V. R. (kiekvienam) atidėtas vieneriems metams, įpareigojant juos neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

A. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

S. B. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš A. B., L. B., V. R. solidariai priteista nukentėjusiajai G. T. 32,30 Lt (9,35 Eur) turtinei ir 20 000 Lt (5792,40 Eur) neturtinei žalai atlyginti; taip pat priteista iš kiekvieno po 1000 Lt (289,62 Eur) už jos atstovo (advokato) darbo apmokėjimą.

Šiuo nuosprendžiu J. B. išteisinta pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 294 straipsnio 2 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 18 d. nuosprendis, kuriuo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendis pakeistas:

panaikinta jo dalis, kuria S. B. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį išteisintas ir priimtas naujas nuosprendis:

S. B. nusikalstami veiksmai perkvalifikuoti iš BK 181 straipsnio 1 dalies į 294 straipsnio 2 dalį ir jis nuteistas keturiasdešimties parų arešto bausme;

A. B., L. B. ir V. R. nusikalstami veiksmai iš BK 181 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į 294 straipsnio 2 dalį ir jiems paskirtos šios bausmės:

A. B. – vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimas;

L. B. – vienerių metų laisvės atėmimas;

V. R. – keturiasdešimties parų areštas;

20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, solidariai priteistas iš A. B., L. B., V. R., sumažintas iki 3000 Eur ir ši suma solidariai priteista iš A. B., L. B., V. R. ir S. B. nukentėjusiajai G. T..

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymas atidėtas: A. B. – dvejiems metams; L. B. – vieneriems metams. Be to abu įpareigoti per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš S. B., V. R., L. B., A. B. priteista valstybei po 94,80 Eur turėtoms nukentėjusiosios G. T. atstovavimo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, nuteistojo A. B., jo gynėjos, nuteistųjų S. ir L. B., V. R., prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiosios G. T., jos atstovo ir prokuroro, prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria S. B. buvo išteisintas, A. B., S. B., L. B. ir V. R., jų veiksmus perkvalifikavus iš BK 181 straipsnio 1 dalies į 294 straipsnio 2 dalį, nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2009 m. gegužės 17 d., apie 15 val., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos civiliniams ginčams spręsti, savavališkai vykdė nukentėjusiosios G. T. ginčijamą A. B. tikrą teisę į padarytos žalos atlyginimą ir, panaudodami prieš nukentėjusiąją fizinę ir psichinę prievartą, padarė didelės žalos G. T. teisėms ir teisėtiems interesams. Jie, privažiavę prie ganykloje buvusios G. T., atliko šiuos veiksmus: A. B., išlipęs iš automobilio, pareikalavo, kad G. T. prie jų prieitų ir atlygintų jam padarytą 22 000 Lt (t. y. 6371,64 Eur) materialinę žalą, atsiradusią dėl dviejų specialios organizacinės technikos lagaminų su juose buvusiais daiktais, priklausiusių A. B., praradimo. Nukentėjusiajai pareiškus, kad ji A. B. už minėtus lagaminus nėra skolinga, šis, panaudodamas fizinę jėgą, rankomis pastūmė G. T. į automobilio vidų, privertė ją atsisėsti į automobilio priekinę vairuotojo sėdynę. L. B., S. B. ir V. R. tuo metu dalyvavimu įvykio vietoje savo veiksmais sukūrė grėsmingą situaciją nukentėjusiajai G. T.: L. B. sėdėjo automobilio priekinėje keleivio sėdynėje šalia G. T., kai tuo metu A. B., siekdamas įgyvendinti savo subjektinę teisę, naudojo psichinę prievartą prieš G. T. – visiems girdint, žodžiu grasino nukentėjusiajai G. T., jeigu ši nepasirašys dokumentų, patvirtinančių jos turimą 22 000 Lt skolą jam, tai „penkis metus nepamatys savo kaimo ir minėtą laiką praleis rūsyje“, o S. B. tuo metu stovėjo šalia automobilio vairuotojo pusės durelių, kai nukentėjusioji sėdėjo vairuotojo vietoje. Taip A. B., L. B., S. B. ir V. R. privertė nukentėjusiąją G. T. surašyti faktiškai neegzistuojančios paskolos raštelį. V. R., sėdėdamas automobilio galinėje sėdynėje, nukentėjusiajai diktavo tekstą, L. B. perdavė V. R. G. T. surašytą paskolos raštelį. Po to V. R. garsiai perskaitė paskolos raštelyje surašytą tekstą, o A. B. privertė nukentėjusiąją G. T. pasirašyti jai pateiktame paprastajame neprotestuotiname vekselyje, nežinant jo turinio. Taip jie prievarta išgavo nukentėjusiosios G. T. parašą ant netikro vertybinio popieriaus – 2009 m. gegužės 7 d. paprastojo neprotestuotino vekselio, kuriame melagingai nurodyta, kad skolininkė G. T. besąlygiškai įsipareigojo sumokėti 22 000 Lt (t. y. 6371,64 Eur) A. B. iki 2009 m. birželio 7 d.

Kasaciniais skundais nuteistieji prašo:

A. B. ir L. B. – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka;

S. B. – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, arba paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, areštu;

V. R. – panaikinti teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, arba jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį ir paskirti baudą arba nutraukti bylą suėjus senaties terminui, civilinį ieškinį sumažinti arba jį panaikinti arba palikti nenagrinėtą.

Visų keturių nuteistųjų kasaciniai skundai grindžiami iš esmės tapačias argumentais, dėl to aptariami kartu.

Kasatoriai skunduose nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, vadovaudamasis neišsamiai ištirtų įrodymų visuma ir tendencingu faktinių aplinkybių interpretavimu. Byloje surinktus duomenis šis teismas ištyrė neišsamiai (kaltinamųjų, liudytojų parodymus ir kitus rašytinius įrodymus), juos vertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų, analizavo atskirai vienus nuo kitų, fragmentiškai, epizodiškai ir nenuosekliai, ištyręs vienus duomenis jų nesulygino su kitais. Taip pat teismas nevisapusiškai atskleidė veikų objektyviuosius požymius ir nuteistųjų kaltės turinį, neištyrė esminių bylos aplinkybių ir nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų. Be to, visi neaiškumai nebuvo įvertinti nuteistųjų naudai. Šie pažeidimai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą. Be to, teismas nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl visapusiško, objektyvaus ir nešališko bylų išnagrinėjimo (skunduose cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai ir minimos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose).

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas kasatorius kaltais ir nuteisdamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį už savavaldžiavimą, tiksliai nesuformulavo nuosprendžio nustatomosios dalies, iš kurios būtų aišku, kokiais veiksmais kasatoriai padarė nusikalstamą veiką, t. y. nenurodė visų reikšmingų veikos kvalifikavimui ir bausmės skyrimui faktinių aplinkybių. Teismas visiškai nenagrinėjo ikiteisminio tyrimo metu padarytų procesinių pažeidimų. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Kasatoriai teigia, kad kaltinamajame akte bei teismų nuosprendžiuose pateikto kaltinimo formuluotės dėl bendrininkavimo, fizinio smurto ir psichinės prievartos panaudojimo prieš nukentėjusiąją, grėsmingos situacijos sudarymo, vekselio pasirašymo bei paskolos raštelio surašymo aplinkybių yra nepagrįstos ir prieštaringos – tai skunde argumentuojama dėstant faktines aplinkybes, aptariant surinktus įrodymus ir pateikiant savą jų vertinimą. Kasatorių manymu, teismas tinkamai neišanalizavo bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų, nepagrįstai vadovavosi vien nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais ir netiesioginiais įrodymais. Teismas nevertino, kad nukentėjusioji iš esmės pripažino neišsaugojusi jai patikėtų lagaminų su vertinga įranga ir žadėjo atlyginti žalą (tai patvirtina nuteistųjų ir liudytojų parodymai), nenagrinėjo policijos neiškvietimo į įvykio vietą aplinkybių. Teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi prieštaringais G. A. parodymais dėl įvykių ganykloje, neištyrė naujai prie bylos pridėtų įrodymų (vietovės planų, nuotraukų) ir dėl jų nepasisakė.

Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai išanalizavo didelės žalos, kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymį, neatsižvelgė į kaltinamųjų išdėstytus argumentus, kad jų veiksmai negalėjo sukelti tokių padarinių, kuriuos būtų galima įvertinti kaip didelę žalą, ir nepagrįstai priteisė nukentėjusiajai 3000 Eur (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Nukentėjusiosios pateikta neturtinės žalos argumentacija yra deklaratyvi, bendromis frazėmis apibūdinti išgyvenimai nepatvirtina tokios didelės žalos. Nukentėjusiajai nebuvo nustatytas joks sveikatos sutrikdymas, nenustatyti jokie išliekamojo pobūdžio padariniai, kurie turėtų įtakos tolesniam gyvenimui, ji nepateikė jokių jos teiginius patvirtinančių įrodymų. Advokato pateiktame išraše iš medicininių dokumentų nurodytas nukentėjusiosios regėjimo sutrikimas buvo dar iki įvykio ganykloje.

Kasatoriai atkreipia dėmesį, kad prokuroras 2011 m. kovo 16 d. formaliu ir neaiškiu nutarimu, nenurodydamas jokių argumentų, nutraukė ikiteisminio tyrimo dalį A. B., L. B., S. B. bei V. R. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 294 straipsnio 2 dalį jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, tačiau tuo pačiu metu buvo pradėtas kitas ikiteisminis tyrimas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, panaudojant tą pačią baudžiamosios bylos medžiagą. Kasatorių manymu, taip buvo pažeistos BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos, draudžiančios asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką traukti baudžiamojon atsakomybėn du kartus. Jeigu byloje yra prokuroro nutarimas procesą nutraukti, laikoma, kad procesas yra užbaigtas ir antrą kartą jis negali būti pradedamas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad perkvalifikuojant įtariamųjų veiksmus buvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tačiau nepagrįstai nepripažino jų tokiais, dėl kurių baudžiamasis procesas dėl šių nusikalstamų veiksmų būtų negalimas.

Anot kasatorių, ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas laikantis BPK nuostatų, o apeliacinės instancijos teismas to neanalizavo. Kasatoriams kelia abejonių apklausos protokolų (nukentėjusiosios G. T., apklausto įtariamuoju E. A. ir kt.) teisėtumas, jų manymu, nebuvo atlikti reikiami tyrimo veiksmai (parodymų patikrinimas vietoje), atpažinimas iš nuotraukų nebuvo fiksuojamas BPK nustatyta tvarka, tačiau teismai šių pažeidimų nenagrinėjo. Taip pat buvo atimta nuteistųjų teisė paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą pateikti prašymus atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, taip pažeidžiant jų teisę į gynybą. Ikiteisminio tyrimo metu daugelis liudytojų buvo apklausti be vertėjų, tačiau buvo atmestas prašymas pirmosios instancijos teisme iškviesti ir apklausti vertėją, policijos žurnalai taip pat nebuvo išreikalauti. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo nukentėjusiosios prieštaringų parodymų akistatų metu, tinkamai nesuteikė galimybės užduoti klausimus nukentėjusiesiems ir liudytojui N. M., atmetė nuteistųjų ir jų gynėjų prašymus (grąžinti bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti), motyvuodamas užsitęsusiu bylos nagrinėjimu, taip pažeisdamas BPK 292 straipsnio nuostatas ir nuteistųjų teisę išsiaiškinti visus byloje esančius prieštaravimus. Klausimai, proceso dalyvių užduoti pirmosios instancijos teisme, netinkamai ir neišsamiai suformuoti, todėl neaiškūs, o A. B. apklausa teisme netinkamai užfiksuota. Teismas nepagrįstai atsisakė pridėti prie bylos V. R. pateiktus garso įrašus. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų nenagrinėjo ir jų neištaisė. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neatliko nukentėjusiosios surašyto raštelio ir vekselio rašysenos ekspertizės, siekiant nustatyti, kokia tuo metu buvo nukentėjusiosios psichologinė būsena.

Taigi, kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis grindžiamas išimtinai ikiteisminio bylos tyrimo surinktais duomenimis, iš esmės netikrinant jų patikimumo ir leistinumo. Teismas iš esmės vadovavosi nenuosekliais, prieštaringais nukentėjusiųjų G. T. ir G. A. parodymais, byloje surinktus įrodymus vertino pavieniui, fragmentiškai ir tik kaltinančia prasme, o didžiąją dalį faktų sukūrė samprotavimais. Teismo išvados neparemtos jokiais objektyviais duomenimis, tik prielaidomis. Teismas iš esmės apsiribojo parodymų turinio išdėstymu (nepakankamai išsamiu), netyrė prieštaravimų ir dėl jų nepasisakė, neanalizavo ir tinkami nevertino savavaldžiavimo, grėsmingos situacijos sudarymo ir didelės žalos nustatymo sudėties, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nekaltumo prezumpcijos principą ir nepaisydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos. Tai lėmė neteisingą išvadą, kad nuteistieji padarė veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Be to, A., L., S. B. skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatas ir skirti švelnesnę, negu numatyta straipsnio sankcijoje, bausmės rūšį. Teismas pažeidė BPK 242l straipsnio 1 dalį, 243 straipsnio 2 dalį, 244 straipsnio 1 dalį, nes skirdamas bausmes neatsižvelgė į ilgą bylos nagrinėjimą, nors sprendžiant civilinio ieškinio dydžio klausimą pirmosios instancijos teismas apie tai pažymėjo.

Be to S. B. kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų, nepagrįstai neaptarė BK 55 straipsnio taikymo klausimo ir nesvarstė BK 75 straipsnio taikymo galimybės.

L. B. kasaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas teisingai priėmė S. B. išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs subjektyviojo požymio – tyčios, nepagrįstai S. B. nuteisė. Nuteistasis L. B. skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pritaikė jam BK 75 straipsnio nuostatas, esant visoms būtinoms sąlygoms (minėto straipsnio nuostatas jam taikė ir pirmosios instancijos teismas), pagal lengvesnę veiką – BK 294 straipsnio 2 dalį – sumažino laisvės atėmimo bausmę šešiais mėnesiais, tačiau, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, taikė du kartus ilgesnį bausmės vykdymo atidėjimo terminą.

Papildomai kasatorius V. R. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą buvo objektyviai šališkas (BPK 44 straipsnio 5 dalis), nes nesigilino į nagrinėjamos bylos aplinkybes, palaikė vien nukentėjusiųjų poziciją ir visiškai nevertino nuteistųjų paaiškinimų. Kasatorius teigia pareiškęs nušalinimą, tačiau teismas nenusišalino. Abu žemesnės instancijos teismai nesiėmė jokių priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės ir dėl to priimti nuosprendžiai neaiškūs, teisiškai nepagrįsti bei neįtikinami (BPK 305 straipsnio l dalies 3 punktas ir 332 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis prie kasacinio skundo prideda savą įvykio versijos (kuri, anot kasatoriaus, nebuvo paneigta objektyviais duomenimis) aprašymą ir pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas dėl jos nepasisakė. Taip pat V. R. nurodo, kad teismas, pažeisdamas BPK 21 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 3 dalį, 44 straipsnio 7 dalį, 255 straipsnį, suvaržė jo teises. Jam buvo pareikšti kaltinimai ir jis buvo nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme jam nebuvo paaiškinta, kuo jis įtariamas, kokia to kaltinimo esmė (kokia jo padaryta veika atitinka turto prievartavimo požymius, kuo pasireiškė sudaryta bauginanti situacija). Be to, apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 181 straipsnio 1 dalies į 294 straipsnio 2 dalį iš anksto apie tai nepranešęs, nors šių dvejų nusikaltimų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi – taip buvo pažeista teisė į gynybą, nuteistiesiems užkirstas kelias pasiruošti teismui. Teismo sprendimas perkvalifikuoti nusikaltimą neteisėtas ir dėl to, kad pagal BPK 256 straipsnio 2 dalies nuostatas teisme nebuvo gautas prokuroro, nukentėjusiojo ar privataus kaltintojo prašymas tai padaryti. Taip pat nuteistasis pažymi, jog kaltinime nurodytas bendrininkavimo požymis, tačiau kaltinamajame akte nematyti, kad būtų pritaikytas BK 24 ar 25 straipsnis, V. R. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių kaltinamajame akte taip pat nebuvo nurodyta. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad šio nuteistojo atsakomybę sunkina tai, jog jis nusikalto veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), neteisėtai praplėtė kaltinimą ir taip pažeidė BPK 255 straipsnio l dalį. Anot šio kasatoriaus, jis nebuvo kaltinamas pagal BK 24 ar 25 straipsnį, negrasino, bauginančios situacijos nesukūrė, todėl jo veika kvalifikuotina pagal BK 294 straipsnio 1 dalį ir skirtina bauda.

Nuteistųjų A. ir L. B. kasaciniai skundai atmestini, nuteistojo V. R. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nuteistojo S. B. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 294 straipsnio 2 dalies taikymo

Už savavaldžiavimą numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnyje savavaldžiavimas apibrėžtas kaip savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamas kito asmens, nepadaręs esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms. Šioje įstatymo normoje pateikta savavaldžiavimo samprata.

BK 294 straipsnis nustato dvi savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtis: pirmoje dalyje pateikta savavaldžiavimo sudėtis, kai padaroma didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams; antroje dalyje – kai savavaldžiavimas padaromas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.

Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – pavojinga veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, yra būtinos visos įstatymų leidėjo BK 294 straipsnyje nustatytos sąlygos.

Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 ir 1.137 straipsniuose.

Pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (numatytą CK 1.136 straipsnyje), kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.

BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. Fizinė ir psichinė prievarta savavaldžiaujant naudojama kaip priemonė priversti nukentėjusįjį įvykdyti tikrą ar tariamą prievolę (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNy0yLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-7-2/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-7-2/2010">2A-7-2/2010</a>, 2K-P-183/2012, 2K-127/2014, 2K-177/2014, 2K-351/2014).

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Suprantama, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinė ar psichinė žala. Savavaldžiavimo padariniai, tokie kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir kt. Atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, pažymėtina, jog didele žala laikytina ne tai, kad nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl kaltininko veiksmų, bet, pavyzdžiui, tai, kad jis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Vadinasi, nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys yra neteisėtas, agresyvus, baustinas ir pan. Suprantama, kad turi būti motyvuotai pagrindžiamas ir kitų savavaldžiavimo sudėties požymių, tarp jų ir subjektyviųjų, buvimas kaltininko elgesyje.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. ir L. B. bei V. R. buvo nuteisti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, o S. B. dėl šio kaltinimo buvo išteisintas, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismas, pagal prokuroro, nukentėjusiosios ir nuteistųjų skundus patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, jį pakeitė: panaikino jo dalį, kuria S. B. buvo išteisintas; A., S., L. B. ir V. R. veiksmus perkvalifikavo iš BK 181 straipsnio 1 dalies į 294 straipsnio 2 dalį ir juos nuteisė už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, savavaldžiavo: įvykio metu, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos civiliniams ginčams spręsti, savavališkai vykdė nukentėjusiosios G. T. ginčijamą A. B. tikrą teisę į padarytos žalos – 22 000 Lt (t. y. 6371,64 Eur) atlyginimą ir, panaudodami prieš nukentėjusiąją fizinę ir psichinę prievartą, privertė ją pasirašyti minėtos sumos vekselį – tokiais veiksmais padarė didelės žalos G. T. teisėms ir teisėtiems interesams. Šis teismas nuosprendžiu nustatė šias faktines aplinkybes: J. B. perdavė kaimynei G. T. pasaugoti du sūnaus A. B. lagaminus, kuriuose buvo įvairi orgtechnika, o šiuos daiktus išpardavė G. T. sugyventinis G. A.; tai paaiškėjus J. B. su N. D. atvyko pas G. T. aiškintis dėl pradangintų daiktų, o N. D., matant G. T., G. A. sumušė; įvykio metu A., S., L. B. ir V. R., automobiliu, kurį vairavo S. B., atvyko į ganyklą, kur buvo G. T., aiškintis dėl dingusių daiktų; S. B. išlipo iš automobilio, o A. B. pakvietė G. T., reikalavo atlyginti žalą, ją įsodino į automobilį (jame sėdėjo L. B. ir V. R.), kuriame A. B., pagrasinęs G. T., jei ši nepasirašys skolos dokumentų, tai,,penkis metus nematys savo kaimo ir šį laiką praleis rūsyje”, taip privertė ją surašyti paskolos raštą, kurio turinį diktavo V. R., šiam raštą perdavė L. B., o V. R. jį perskaitė; be to, A. B. pateikė G. T. pasirašyti paprastą neprotestuotiną vekselį, kuriuo ji įsipareigojo A. B. sumokėti 22 000 Lt iki 2009 m. birželio 7 d.

Taigi apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad savavaldžiavimo veiksmai, priverčiant G. T. pasirašyti skolos dokumentus, vyko automobilyje, kuriame, be G. T., sėdėjo A., L. B. ir V. R., kiekvienas iš jų girdėjo vykusius pokalbius, matė vienas kito veiksmus ir kiekvienas iš jų minėtais veiksmais įgyvendino dalį savavaldžiavimo objektyviųjų požymių, t. y. bendrininkavo vienas kitam ir buvo savavaldžiavimo bendravykdytojai, kiekvienas iš jų tiek bendrus veiksmus, tiek padarinius suvokė ir pritarė jiems – tyčia padarė šį nusikaltimą. Šis teismas nuosprendyje nurodė išsamius argumentus, kad minėtais A. ir L. B. bei V. R. veiksmais G. T. teisėms ar teisėtiems interesams padaryta didelė žala (esminis argumentas, kad ji prarado saugumo jausmą, nes buvo sukurta bauginančio pobūdžio tęstinė situacija). Teisėjų kolegija jiems pritaria, todėl jų nekartoja.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. ir L. B. bei V. R. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, taigi baudžiamasis įstatymas jiems pritaikytas tinkamai. Atkreiptinas kasatoriaus V. R. dėmesys, kad pagal susiformavusią teismų praktiką bendravykdytojų veiksmai papildomai pagal BK 24 straipsnio 3 dalį nekvalifikuojami.

Nustatyta, kad nuteistieji atvyko pas G. T. aiškintis dėl A. B. priklausančių daiktų pradanginimo, o ne iš anksto susitarę bendrai savavaldžiauti. Taigi atvykimas aiškintis nėra nusikalstama veika. Nustatyta ir tai, kad S. B. išlipo iš automobilio ir jis visą laiką buvo lauke, kai tuo tarpu G. T. buvo įsodinta į automobilį, kuriame aiškinimasis dėl skolos peraugo į savavaldžiavimą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad S. B. nei žodžiu, nei veiksmu nereiškė jokio reikalavimo G. T., tačiau, anot šio teismo, jis būdamas kartu girdėjo kokius reikalavimus išsako A. B., matė, kad nukentėjusioji nesutinka su reikalavimais, kad prieš ją naudojama prievarta, suprato, kad jai grasinama, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad nutrauktų kitų bendrininkų veiksmus.

Teisėjų kolegija nesutinka su minėtomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, nes jos yra deklaratyvios, paremtos prielaidomis, kadangi nepagrįstos išnagrinėtų įrodymų analize (S. B. nuosekliai neigė savo kaltę, jis buvo lauke, todėl išvada, kad matė ir girdėjo, kas vyksta automobilio viduje, yra tik prielaida). Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad S. B. veikoje nenustatyta objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių. Taigi baudžiamasis įstatymas S. B. pritaikytas netinkamai, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina, paliekant dėl jo galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio dalį be pakeitimų.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos paprastai taikomos, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms.

Teismų praktikoje galimybė skirti švelnesnę bausmę siejama su nepagrįsta pernelyg ilga proceso trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Tokį sprendimą teismas gali priimti tik įvertinęs Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą; baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį; institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą; proceso reikšmę persekiojamam asmeniui – taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumą bei trukmę. Be to, nors bausmės sumažinimas pripažįstamas viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl šio pažeidimo priemonių, tačiau šios priemonės taikymas negali prieštarauti teisingumo principui ir bausmės tikslams, nustatytiems BK 41 straipsnyje. Išvada dėl galimybės švelninti bausmę atsižvelgiant į pernelyg ilgą procesą konkrečioje baudžiamojoje byloje daroma įvertinus bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes kartu su įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTAzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-503/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-503/2010">2K-503/2010</a>, 2K-7-109/2013).

Kasatoriai A. ir L. B. prašo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas ir skirti švelnesnę, negu numatyta straipsnio sankcijoje, bausmės rūšį, motyvuodami tuo, kad teismas, skirdamas bausmes, neatsižvelgė į ilgą bylos nagrinėjimą.

Teisėjų kolegija atkreipia šių kasatorių dėmesį, kad jų skunduose nenurodyti teisiniai argumentai, kaip to reikalauja BPK 368 straipsnio 2 dalis, dėl BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų taikymo, todėl išsamiau šiuo klausimu nepasisakoma. Norint taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas turi būti nustatyta jame numatytų sąlygų visuma, tokių sąlygų visumos nenustatyta, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti šios normos nuostatų.

Kasatoriai skunduose pagrįstai nurodo, kad šios bylos nagrinėjimas užsitęsė nepagrįstai ilgai, nes vienos nusikalstamos veikos tyrimas ir nagrinėjimas truko septynerius metus. A. ir L. B. apeliacinės instancijos teismas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį paskyrė sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę žymiai mažesnę – atitinkamai pusantrų ir vienerius metus – nei šios sankcijos vidurkis (dveji metai 7 mėnesiai 15 dienų) ir, vadovaudamasis BK 75 straipsniu, abiem paskirtų bausmių vykdymą atidėjo. Taigi teismas, skirdamas minėtiems nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė į ilgą bylos nagrinėjimą ir paskyrė tinkamas bausmes, kurios netrukdo išlaikyti ir prižiūrėti neįgalius asmenis. Apeliacinės instancijos teismas nuteistajam L. B. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį paskyrė vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą, pritaikęs BK 75 straipsnio nuostatas, atidėjo vieneriems metams, t. y. tam pačiam laikui kaip ir pirmosios instancijos teismas, todėl šio kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas taikė du kartus ilgesnį bausmės vykdymo atidėjimo terminą, nepagrįstas.

Kasatoriui V. R. apeliacinės instancijos teismas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį paskyrė 40 parų arešto bausmę kurios jis dar nėra atlikęs (nuosprendžio vykdymas sustabdytas iki byla bus išnagrinėta kasacinės instancijos teisme). Taigi jis realiai turi atlikti paskirtą arešto bausmę. Nuteistasis V. R. dirba, charakterizuojamas teigiamai, nebuvo šio nusikaltimo iniciatorius, todėl šios bausmės atlikimas praėjus nuo nusikaltimo padarymo septyneriems metams nevisiškai atitiktų bausmės paskirtį. Minėta, kad pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos paprastai taikomos, kai yra išimtinių aplinkybių, o, teisėjų kolegijos vertinimu, išimtinę aplinkybę šioje byloje sudaro pernelyg ilga proceso trukmė, todėl V. R. taikytina BK 54 straipsnio 3 dalies nuostata ir jam skirtina švelnesnė bausmės rūšis – bauda.

Dėl skunduose nurodytų esminių procesinių pažeidimų

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad kaltinamieji A., L. B. ir V. R. padarė BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu, veikos kvalifikavimu ir nukentėjusiajai priteistu neturtinės žalos dydžiu, nuteistieji nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas atliko įrodymų tyrimą, sprendė apeliantų pareikštus prašymus (dalį jų tenkino, o dalį motyvuotai atmetė ir tokie teismo veiksmai atitinka BPK reikalavimus – visi nagrinėjant bylą kylantys klausimai išsprendžiami motyvuotomis rašytinėmis arba protokolinėmis nutartimis; teismas neturi įpareigojimo besąlygiškai tenkinti visus pateikiamus proceso dalyvių prašymus), apklausė nukentėjusiąją G. T., nuteistąjį A. B., apžiūrėjo daiktus, perskaitė nuteistųjų pageidaujamą rašytinę bylos medžiagą. Apeliantai ir jų gynėjai uždavė nukentėjusiajai klausimus ir aiškinosi jiems svarbias aplinkybes. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis. Atkreiptinas kasatorių dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad šis teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus, todėl neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kartu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi šis teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir joms taikytinas baudžiamasis įstatymas jau aptartas.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliantų dalis prašymų buvo patenkinti, o kiti motyvuotai, kaip ir numato BPK 238 straipsnio 1 dalis, atmesti. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtame nuosprendyje į esminius apeliantų A., L. B. ir V. R. argumentus – dėl procesinių pažeidimų, įrodymų vertinimo, padarytų išvadų, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, jų kaltės, teismo šališkumo, nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydžio – yra atsakyta. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Dėl BPK 255, 256 straipsnių taikymo

Kasatorius V. R. abejoja kaltinimo pakeitimo teisme teisėtumu ir nurodo, kad apeliacines instancijos teismas nuteistųjų nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 181 straipsnio 1 dalies į 294 straipsnio 2 dalį iš anksto apie tai nepranešęs, nors šių nusikaltimų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi – taip buvo pažeista teisė į gynybą, nes jis negalėjo nuo tokio kaltinimo gintis. Be to, anot kasatoriaus, toks teismo sprendimas neteisėtas ir dėl to, kad nėra prokuroro, nukentėjusiojo ar privataus kaltintojo prašymo dėl veikų perkvalifikavimo (BPK 256 straipsnio 2 dalis). Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

Inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose, išdėstytuose šio kodekso XIX skyriuje, apibrėžiančiame bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas. Šios nuostatos pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgus į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje. Taigi kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (2015 m. birželio 23 d. įstatymo red.).

Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-94/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-94/2014">2K-94/2014</a>, 2K-102/2014). Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme.

Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą „faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, pažymėtina, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai nagrinėjant bylą teisme nustatoma, jog nusikalstama veika padaryta kitu laiku, kitoje vietoje, kitokiu būdu, ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse aiškinama, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą; tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-233/2008, 2K-381/2011, 2K-651/2012, 2K-282/2013, 2K-262/2014, 2K-526/2014, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Pirmiausia pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo A. B. veikos perkvalifikavimo iš BK 181 straipsnio 1 dalies į 294 straipsnio 2 dalį klausimą sprendė atsakydamas į jo apeliacinio skundo argumentus, jog jo nusikalstami veiksmai sudaro būtent BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nuteistuosius A. ir L. B., V. R. pripažino kaltais pagal BK 181 straipsnio 1 dalį konstatavęs, kad jie atvirai, neturėdami teisinio pagrindo, grasindami, prievartavo G. T. turtą – 22 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kaltinime nurodytus veiksmus nuteistieji atliko ne prievartaudami G. T. turtą, o savavaldžiaudami, ir jų nusikalstamus veiksmus perkvalifikavo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime konstatuota, kad BPK 256 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos) tiek, kiek joje nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Vykdydamas minėtą nutarimą įstatymų leidėjas 2015 m. birželio 23 d. įstatymu BPK 256 straipsnį pakeitė ir išdėstė taip:

1. Prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Jeigu yra gautas prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymas kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės.

2. Prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Jeigu yra gautas prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymas pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, šio prašymo nuorašai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką.

Nagrinėjant bylą taikomos tuo metu galiojančios BPK normos. Iš tiesų prokuroras ar nukentėjusysis šioje byloje neprašė pakeisti nuteistųjų veikos faktinių aplinkybių ar jų veikos kvalifikavimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva posėdyje įspėjo išteisintuosius, nuteistuosius, kad gali svarstyti klausimą dėl jų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnį, svarstant, ar buvo šio straipsnio 2 dalies požymių, t. y. ar buvo panaudota psichinė ar fizinė prievarta, išaiškino teisę pasiruošti gynybai ir paklausė proceso dalyvių, ar reikalinga pertrauka. Išteisintiesiems ir nuteistiesiems pareiškus, kad tokia pertrauka reikalinga, teismas padarė bylos nagrinėjime pertrauką, suteikdamas teisę proceso dalyviams pasiruošti gynybai (T. 9, b. l. 149), ir tik tuomet tęsė bylos nagrinėjimą. Taigi teismas tiksliai laikėsi BPK 255 ir 256 straipsnio nuostatų, todėl nuteistųjų teisės į gynybą, numatytos BPK 44 straipsnio 7 dalyje, nepažeidė.

Dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo ir ikiteisminio tyrimo dalies nutraukimo

Kasatoriai skunduose pagrįstai atkreipia dėmesį, kad Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. kovo 16 d. prokuroro nutarimu A., L., S. B. ikiteisminio tyrimo dalis pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 294 straipsnio 2 dalį nutraukta jiems nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, tačiau tas pats ikiteisminis tyrimas toliau buvo tęsiamas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų minėtas prokuroro nutarimas yra prieštaringas. Prokuroro nutarimo turinys patvirtina, kad, anot prokuroro vertinimo, brolių B. veikoje dėl 2009 m. gegužės 17 d. įvykio, kurio metu iš G. T. buvo neteisėtai reikalauta 22 000 Lt turtinei žalai atlyginti, nėra nusikaltimo, numatyto BK 25 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje, požymių, o jų veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Tačiau prokuroro nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodyta A., L., S. B. ikiteisminio tyrimo dalį pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 294 straipsnio 2 dalį nutraukti jiems nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Prokuroras priimdamas šį nutarimą rėmėsi BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame numatyta,,,jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“. Ši formuluotė reiškia, kad nutraukti baudžiamąjį procesą pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą galima tik tuo atveju, kai asmens veikoje apskritai nėra jokio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau, kai asmens veikoje yra kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamojo proceso pagal pirminį įtarimą nereikia nutraukti, nes keičiasi tik įtarimo turinys, o tyrėjas prieš apklausą asmeniui privalo įteikti naują pranešimą apie įtarimą (BPK 187 straipsnio 2 dalis). Taigi iš prokuroro nutarimo motyvuojamosios bei rezoliucinės dalių išplaukia, kad ikiteisminis tyrimas nėra apskritai nutraukiamas (tik dalyje) nesant asmenų veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nes jų veikoje yra kito nusikaltimo požymių. Toks prokuroro nutarimas iš tiesų klaidina proceso dalyvius, tačiau minėti pažeidimai nelaikytini esminiais BPK pažeidimais, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės (BPK 369 straipsnio 3 dalis) ir negalimas tolesnis baudžiamasis procesas.

Remiantis išdėstytais argumentais kolegijų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą ir spręsdamas A. ir L. B. bei V. R. kaltumo klausimą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl išlaidų valstybės garantuojamai antrinei teisinei pagalbai apmokėti

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2016 m. birželio 23 d. raštu Nr. (2.16) NTP-7-7220 prašo iš nuteistojo A. B. priteisti valstybei 71,56 Eur už advokatės R. V. Šalaviejūtės suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą kasacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama, koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-410/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-410/2008">2K-410/2008</a>, 2K-267/2009, 2K-174/2014, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-322/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-322/2014">2K-322/2014</a>, 2K-84-699/2015, 2K-84-699/2015).

Nagrinėjamoje byloje buvo paduotas ir nuteistojo A. B. kasacinis skundas. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka A. B. paprašė jam paskirti gynėją. Nors šioje byloje pagal 294 straipsnio 2 dalį A. B. paskirtos vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas dvejiems metams, tačiau jis yra suimtas kitoje baudžiamojoje byloje. Vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu, gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kurios koordinatoriaus sprendimu parinkta advokatė dalyvavo bylos nagrinėjime. Byloje duomenų apie suimtojo A. B. turtinę padėtį nėra, kasacinės instancijos teismas tokių tyrimų neatlieka ir jokių naujų duomenų nerenka, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas atmestinas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba taip pat pateikė prašymą priteisti 220,69 Eur valstybei už advokato V. Koltušo suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą kasacinės instancijos teisme nukentėjusiajai G. T. (2016 m. birželio 17 d. pažyma Nr. (2.16) NTP-7-7024).

Ši byla buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų S. B., A. B., L. B. ir V. R. kasacinius skundus, kuriuose buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiosios interesais byloje, todėl ji kreipėsi į Valstybės garantuojamą teisinės pagalbos tarnybą dėl atstovavimo jai teismo posėdyje. Šios tarnybos sprendimu nukentėjusiosios interesams ir teisėms atstovauti buvo paskirtas advokatas, kurio paslaugas sudaro minėtoje pažymoje nurodyta suma. Nuteistųjų A., L. B. bei V. R. skundus pripažinus nepagrįstais, prašymas priteisti atstovavimo išlaidas tenkintinas ir jos (220,69 Eur) priteistinos atlyginti iš šių nuteistųjų – iš kiekvieno po 73,56 Eur.

Dėl skunduose nurodytų kitų argumentų

Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį į tai, kad skunduose yra daug argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, priteistos neturtinės žalos dydis, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Klausimas, ar teisingai įvertinti įrodymai ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-33/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-33/2014">2K-33/2014</a>, 2K-525-648/2015). Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis žemesnės instancijos teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Beje, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų skundus, du kartus sumažino priteistos neturtinės žalos dydį. Taigi kasatorių teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo, neturtinės žalos dydžio paliktini nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 4, 6 punktais, 106 straipsniu,

n u t a r i a :

Antano ir L. B. kasacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 18 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti jo dalį, kuria S. B. pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, ir palikti galioti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio dalį dėl S. B. išteisinimo be pakeitimų;

panaikinti jo dalį, kuria iš S. B. solidariai su kitais bendrininkais G. T. priteista 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir laikyti, kad ši žala solidariai priteista iš A. ir L. B. bei V. R.;

panaikinti jo dalį, kuria iš S. B. valstybei priteista 94,80 Eur G. T. turėtų atstovavimo išlaidų apeliacinėje instancijoje, o iš A. ir L. B. bei V. R. priteistas šias išlaidas valstybei iš kiekvieno nuo 94,80 Eur padidinti iki 126,42 Eur;

V. R., pripažintam kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti 60 MGL (2259 Eur) baudą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš A. B. atmesti.

Iš nuteistųjų A. B., L. B. ir V. R. priteisti valstybei iš kiekvieno po 73,56 Eur turėtų atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme (antrinė teisinė pagalba suteikta G. T.).

Kitas žemesnės instancijos teismų nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Eligijus Gladutis

Vytautas Masiokas