A. D. pagal BK 182 str. 2 d., 183 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-280-648/2018

Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00516-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1.; 1.2.14.6.2.1.; 2.8.10.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 19 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu A. D. nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

– pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl dalies pinigų iš 711 000 Lt piniginės kompensacijos pasisavinimo) laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

– pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl dalies pinigų iš 897 000 Lt piniginės kompensacijos pasisavinimo) laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams.

Pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, A. D. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, taip pat jam paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę: šešiasdešimt valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriuos privalu atlikti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš A. D. priteista nukentėjusiajam G. P. (G. P.) 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendis pakeistas:

Nustatyta, kad A. D. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, padarė nukentėjusiajam G. P. 112 475,77 Eur dydžio turtinę žalą.

Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. atstovaudamas nukentėjusiajam G. P. pagal 2003 m. kovo 4 d. įgaliojimą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje, atkuriant nukentėjusiajam nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, Kaune, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) atkūrus G. P. nuosavybės teisę į turėtų pastatų 498,23 kv. m bendrojo ploto negyvenamąsias patalpas, esančias Kaune, (duomenys neskelbtini), 120 630,21 Eur (416 512,00 Lt) vertės, ir 117,12 kv. m bendrojo ploto gyvenamąsias patalpas, esančias Kaune (duomenys neskelbtini), 20 476,71 Eur (70 702 Lt) vertės, A. D., pagal Kauno miesto savivaldybės 2004 m. kovo 9 d. ilgalaikio materialiojo turto perdavimo ir priėmimo aktą perėmęs turtą, pateikė nukentėjusiajam tikrovės neatitinkančią informaciją, neva nėra galimybės atkurti nuosavybės natūra, ir, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, įkalbėjo nukentėjusįjį G. P. pasirašyti 2004 m. birželio 7 d. įgaliojimą Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiantį teisę atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ne tik atlikti veiksmus, susijusius su nuosavybės įteisinimu, bet ir minėtą turtą parduoti bet kuriam pirkėjui. Pasinaudodamas šiuo įgaliojimu Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintu Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje pirmojo sekretoriaus A. K., pagal 2004 m. birželio 29 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą (duomenys neskelbtini) notaro biure, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), A. D. nekilnojamąjį turtą – negyvenamąsias patalpas, esančias Kaune, (duomenys neskelbtini), 468,25 kv. m bendrojo ploto, ir gyvenamąsias patalpas, esančias Kaune, (duomenys neskelbtini), 117,12 kv. m bendrojo ploto, pardavė S. S., M. E. S., E. N., N. N., V. B., K. B.. S. S. ir M. E. S. A. D. sumokėjo 150 000 Lt (43 443 Eur), E. N. ir N. N. – 75 000 Lt (21 721,50 Eur), V. B. ir K. B. – 75 000 Lt (21 721,50 Eur), iš viso 300 000 Lt (86 886,01 Eur). Tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas palaikyti apgaulę dėl negalimumo atkurti nuosavybę natūra, A. D. 2004 metais, tiksliau nenustatytu laiku, pateikė nukentėjusiajam tikrovės neatitinkančią informaciją apie neva pradėtą mokėti kompensaciją dalimis ir į nukentėjusiojo G. P. vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (JAV doleriais) nuo 2004 m. lapkričio 16 d. iki 2006 m. gruodžio 11 d. įmokėjo grynaisiais pinigais 66 380 JAV dolerių (181 397,58 Lt, arba 52 536,37 Eur), iš jų į nukentėjusiojo sąskaitos Rusijos banke mokėjimo kortelę pervedė 12 000 JAV dolerių (32 760 Lt, arba 9487,95 Eur) bei nukentėjusiojo nurodymu pervedė į D. P. (D. P.) vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios D. P. tarptautiniu mokėjimo nurodymu 2005 m. rugpjūčio 16 d. persiuntė 12 533,54 Eur (43 275,81 Lt) ir tą pačią dieną išėmė grynaisiais 6000 JAV dolerių (16 606,80 Lt, arba 4809,66 Eur). Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, siekdamas galutinai užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį nekilnojamąjį turtą, 2008 m. rugsėjo 4 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta (duomenys neskelbtini) notaro biure, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), A. D. ir jo sutuoktinė R. D. už tuos pačius 75 000 Lt (21 721,50 Eur) iš S. S. ir M. E. S. atpirko 1/4 negyvenamųjų patalpų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), ir 1/4 gyvenamųjų patalpų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), ir šias patalpas, sužinojęs, jog nukentėjusiajam jau žinoma, kad jam nuosavybės teise buvo grąžinta natūra dalis turto, siekdamas išvengti galimo turto netekimo, 2010 m. rugsėjo 9 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta (duomenys neskelbtini) notaro biure, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), už tuos pačius 75 000 Lt (21 721,50 Eur) pardavė savo seseriai L. S., gyvenančiai Kanadoje, taip apsunkindamas nukentėjusiajam galimybę susigrąžinti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą teisminiu būdu. Tokiais neteisėtais veiksmais A. D. savo naudai įgijo nukentėjusiajam priklausantį nekilnojamąjį turtą ir padarė jam 114 275,77 Eur turtinę žalą.

1.1. A. D. taip pat nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, t. y. atstovaudamas nukentėjusiajam G. P. pagal 2004 m. birželio 7 d. įgaliojimą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje pirmojo sekretoriaus A. K., atkuriant nukentėjusiajam nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį Kaune, Lietuvos Respublikoje, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) atkūrus nuosavybės teisę į likusį turtą – išlikusią dalį pastato, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), ir Kauno miesto savivaldybės administracijai išmokėjus 711 000 Lt (205 919,83 Eur) kompensaciją už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, kuri 2006 m. gruodžio 28 d. buvo pervesta į nukentėjusiojo vardu atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, pasinaudodamas suteiktu įgaliojimu nukentėjusiojo vardu tvarkyti, valdyti lėšas sąskaitose ir jomis disponuoti, dalį kompensacijos grąžindamas nukentėjusiajam ir jo šeimos nariams – sūnaus I. P. vardu pervedė 7800 Eur, G. P. vardu pervedė 10 000 Eur, iš viso – 17 800 Eur (61 459,84 Lt), o likusius pinigus per laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2009 m. vasario 17 d. pasisavino, taip padarė nukentėjusiajam 188 119,83 Eur (649 540,14 Lt) turtinę žalą.

1.2. A. D. taip pat nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad atstovaudamas nukentėjusiajam G. P. pagal 2008 m. gruodžio 3 d. įgaliojimą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje trečiojo sekretoriaus A. Š., atkuriant nukentėjusiajam nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį Kaune, Lietuvos Respublikoje, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 26 d. įsakymu (duomenys neskelbtini) atkūrus nuosavybės teises į likusias patalpas bei negrąžintą natūra turtą ir nusprendus išmokėti 897 000 Lt (259 789,15 Eur) kompensaciją bei ją išmokėjus pervedant į nukentėjusiojo vardu atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „DnB Nord“ banke, lygiomis dalimis 2009 m. rugsėjo 22 d. ir 2009 m. gruodžio 18 d. po 448 500 Lt (129 894,57 Eur), A. D., pasinaudodamas suteiktu įgaliojimu nukentėjusiojo vardu tvarkyti, valdyti lėšas sąskaitose ir jomis disponuoti, dalį kompensacijos grąžindamas nukentėjusiajam ir jo šeimos nariams – G. P. pervedė 3000 Eur (10 358,40 Lt), D. P. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB SEB banke, palikdamas 269 852,37 Lt (78 154,65 Eur), nukentėjusiojo G. P. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB SEB banke, palikdamas 241 421,59 Lt (69 920,53 Eur), likusius pinigus per laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. rugpjūčio 16 d. pasisavino, taip padarė nukentėjusiajam 108 713,98 Eur (375 367,64 Lt) turtinę žalą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. D. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nustatė, kad byloje esantys duomenys (nukentėjusiojo G. P. banko sąskaitos išrašas ir specialisto išvada) patvirtina, kad 1000 Eur ir 800 Eur tarptautiniai pavedimai nukentėjusiojo G. P. sūnaus vardu buvo padaryti dar iki 711 000 Lt (205 919,83 Eur) dydžio kompensacijos išmokėjimo 2006 m. gruodžio 27 d. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis pakeista dėl teismo išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 3 punktas), t. y. pirmosios instancijos teismo nustatytas A. D. turtinės žalos padarymo dydis G. P. sumažintas 1800 Eur suma iki 112 475,77 Eur.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 19 d. nutartį bei baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Teismai, pripažindami nuteistąjį kaltu padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK pažeidimus.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka po to, kai kasacinės instancijos teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartimi Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg0LTY5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-184-697/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-184-697/2017">2K-184-697/2017</a> panaikino apeliacinės instancijos teismo ankstesnę (2016 m. gruodžio 22 d.) nutartį, pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. nepaisė kasacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytų nurodymų. A. D. kasaciniame skunde cituoja kasacinės instancijos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg0LTY5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-184-697/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-184-697/2017">2K-184-697/2017</a> 13–15, 17 punktus ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino kasacinės instancijos teismo išvadų, kad nuteistasis nepasisavino jam patikėto turto, G. P., jo brolio D. P. ir šio žmonos S. P. parodymai yra melagingi, be to, neatsižvelgė į kasacinės instancijos teismo nurodymus, kad turi būti ištirtas ir atskleistas tikrasis G. P. ir A. D. susitarimas, iš jo kylančios pareigos nuteistajam ir jų pažeidimas, tyčios padaryti inkriminuotas nusikalstamas veikas susiformavimo momentas, koks atlyginimas už suteiktas paslaugas atkuriant nuosavybės teises buvo suderintas, kokios galimybės atkurti pažeistas nukentėjusiojo teises civilinėmis teisės priemonėmis, taip pat turi būti įvertintos kitos konkrečiai įvardytos nagrinėjamo įvykio aplinkybės.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio reikalavimus, padarė visiškai priešingas išvadas nei kasacinės instancijos teismas dėl įgaliojimų išvertimo nukentėjusiajam G. P. ir liudytojui D. P. į jiems suprantamą rusų kalbą, tuo labiau kad neatkreipė dėmesio, jog įgaliojimų apimtį, turinį ir teisines pasekmes nukentėjusiajam faktiškai išaiškino jo brolis D. P., kuris, kaip ir jo sutuoktinė S. P., yra teisininkas. S. P. parodymų neatitiktį tikrovei, kurios nevertino apeliacinės instancijos teismas, įrodo ir tai, kad, šios liudytojos teigimu, A. D. dar 2005 m. vasarą per susitikimą Kaune atsinešė didelę pinigų sumą, nors pagal nukentėjusiojo ir kaltinimo versiją to negalėjo būti, nes kompensacija dar nebuvo išmokėta. Tokiu būdu minėtų asmenų melagingų parodymų dėl esą netinkamo įgaliojimų išvertimo pripažinimas įrodymais nulėmė visą tolesnę netinkamą apeliacinės instancijos teismo motyvaciją tiek dėl apdairaus, rūpestingo asmens standarto, tiek ir dėl esminės apgaulės kriterijaus.

3.4. Teismai konstatavo, kad A. D. neinformavo G. P. ir D. P. dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, tačiau nesiaiškino, ar pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas pablogino pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą G. P. teisinę padėtį. Be to, skundžiamuose teismų sprendimuose neįvertinta, kad, be 2004 m. birželio 7 d. ir 2008 m. gruodžio 3 d. įgaliojimų, kurie buvo išduoti A. D., tuo pačiu metu buvo išduoti mažiausiai trys įgaliojimai advokatei D. Ž., o būtent ši advokatė, kaip G. P. atstovė, 2003 m. kovo 31 d. pateikė Kauno miesto savivaldybei prašymą pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą iš piniginės kompensacijos į patalpų grąžinimą natūra. Teismų sprendimuose, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, turėjo būti tinkamai įvertinti minėti G. P. atstovės veiksmai.

3.5. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai, jog G. P. pasinaudojo galimybe kreiptis ieškiniu civilinio proceso tvarka dėl žalos atlyginimo, nepaneigia kasatoriaus baudžiamosios atsakomybės, atima jo teisę efektyviai gintis baudžiamojoje byloje. Šios instancijos teismas taip pat pernelyg anksti konstatavo, kad nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis buvo iš esmės apsunkintas. Priešingai, tuo pačiu metu dėl tų pačių faktinių aplinkybių vykstantis civilinės bylos nagrinėjimas turėjo būti vertinamas principo ultima ratio (baudžiamosios teisės kaip kraštutinės priemonės) aspektu. Nesant jokių duomenų, kad A. D. kokiu nors būdu suvaržė G. P. teisę pareikšti ieškinį, praktika, kai asmens teisės yra ginamos tiek baudžiamojo proceso, tiek civilinio proceso tvarka, yra ydinga, nes tai iš esmės patvirtina teisinių santykių civilinį pobūdį ir principo ultima ratio pažeidimą. Reikšminga ir tai, kad, skundžiamoje nutartyje nurodžius konkrečią G. P. padarytą turtinę žalą, kurios dydis, beje, nesutampa su žalos dydžiu, prašomu priteisti civilinėje byloje, padaryta neleistina įtaka būsimam pirmosios instancijos teismo sprendimui civilinėje byloje.

3.6. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. D. nuteistas dėl dalies pinigų iš 711 000 Lt piniginės kompensacijos pasisavinimo, t. y. šiame sprendime konkrečiai nenurodyta, kokio dydžio turtą nuteistasis pasisavino. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė tokios pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos, nors kasacinės instancijos teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg0LTY5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-184-697/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-184-697/2017">2K-184-697/2017</a> nurodė, kad, tik nustačius įvykdytos prievolės dalį, galima nuspręsti, ar likusi neįvykdyta prievolės dalis vertintina kaip esminės apgaulės BK 182 straipsnio prasme pasekmė. Be to, žemesnės instancijos teismai, neturėdami specialių žinių, apskaičiavo G. P. padarytos turtinės žalos dydį. Nagrinėjamu atveju G. P. ir liudytojo D. P. parodymai, specialistų išvados, esančios byloje, yra prieštaringos apskaičiuojant nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos dydį. A. D. skunde analizuoja nukentėjusiojo ir liudytojo D. P. parodymus, specialistų išvadų turinį bei jas surašiusių specialistų E. T. ir P. M. parodymus, duotus bylą nagrinėjant teisme, akcentuodamas, kad iš banko gauta informacija skaitmeninėse laikmenose buvo užkrėsta kompiuteriniu virusu. Taigi banko sąskaitų išrašai, kurių pagrindu buvo atlikti specialistų skaičiavimai, negalėjo būti pripažinti įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalys). Teismai privalėjo aiškintis, kokiu konkrečiai kompiuteriniu virusu ar virusais buvo užkrėsta pradinė iš banko gauta informacija, ar tokie virusai galėjo paveikti, o jeigu galėjo – tai kokia apimtimi ir kokiu būdu, duomenis, kurie tapo visų vėlesnių skaičiavimų pagrindu. Kita vertus, kasatoriaus ir jo gynėjo prašymai paskirti finansinę – bankininkystės atsiskaitomųjų banko sąskaitų ekspertizę buvo atmesti.

3.7. Atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas D. P. baudžiamojo proceso metu gavo kompensaciją iš AB SEB banko pagal pateiktą pretenziją. Tai yra reikšminga aplinkybė byloje, nes sumokėta kompensacija yra tiesiogiai susijusi su baudžiamosios (taip pat civilinės) bylos objektu, t. y. kasatoriui išduotais įgaliojimais. Be to, pačiam nukentėjusiajam nebuvo uždrausta kreiptis į banką pasinaudoti tokia pačia galimybe gauti kompensaciją.

3.8. Bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose, A. D. ir jo gynėjas pateikė prašymus dėl įrodymų tyrimo, dokumentų išreikalavimo, liudytojų apklausos, tačiau tik dalis prašymų buvo patenkinta, o kiti prašymai nepagrįstai atmesti. Visa tai lėmė neteisėtų ir nepagrįstų skundžiamų teismų sprendimų priėmimą.

3.9. A. D. surašytas kaltinamasis aktas neatitinka šio procesinio dokumento turiniui keliamų reikalavimų, nurodytų BPK 219 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs kaltinamojo akto trūkumus dėl pasisavinto turto dydžio, 2012 m. lapkričio 20 d. nutartimi perdavė bylą su kaltinamuoju aktu prokurorui, tačiau vėliau byla buvo perduota nagrinėti tos pačios instancijos teismui neištaisius minėtoje nutartyje išdėstytų kaltinamojo akto trūkumų. Teismai, remdamiesi ydingu kaltinamuoju aktu, pripažino, kad A. D. padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tai patvirtina, kad kasatorius iki šiol nežino, už ką konkrečiai jis yra nuteistas. Atkreipiamas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas, nepripažindamas kaltinamojo akto trūkumų esminiais, nors juos ir įvardijo (dėl neteisingai apskaičiuotos padarytos turtinės žalos dydžio ir kt.), padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą. Teismai, be kita ko, neištaisė kaltinamojo akto trūkumo dėl A. D. tyčios susiformavimo momento, t. y. ar jo veiksmus reikia vertinti kaip tęstinę nusikalstamą veiką, ar kaip tris skirtingas baigtas nusikalstamas veikas. Atsižvelgiant į tai, kasatorius negalėjo būti nuteistas pagal pareikštą kaltinimą.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras G. Gudžiūnas atsiliepimu į nuteistojo A. D. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas paneigė kasacinės instancijos teismo teiginį, jog nuteistasis nepasisavino nukentėjusiojo patikėto turto. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir nustatė, kad A. D., veikdamas išduotų įgaliojimų pagrindu, disponavo G. ir D. P. banko sąskaitomis Lietuvoje ir į nukentėjusiojo banko sąskaitą per du kartus gavo kompensacijas už atkurtas teises į nekilnojamąjį turtą. Po to kasatorius išgrynino didžiąją lėšų dalį, kitą jų dalį pervedė į savo asmeninę ir žento M. S. banko sąskaitas, taip šias lėšas užvaldė, o ne perdavė nukentėjusiajam ar jo broliui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenustatė aplinkybių, o tik hipotetiškai pasisakė dėl kompensacijų dalies, kuri nebuvo išmokėta G. P., nustatymo. Taigi pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatuota, kad aptariama kompensacijų dalis buvo pasisavinta.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas aiškinosi, koks buvo tikrasis G. P. bei A. D. susitarimas ir nuteistojo pareigos dėl išduotų įgaliojimų. Kasatoriui įgaliojimai buvo išduoti tam, kad, Kauno miesto savivaldybei išmokėjus kompensacijas, jis iš nukentėjusiojo banko sąskaitos pervestų pinigus D. ir G. P.. A. D., atlikęs keletą tarptautinių pavedimų įgaliojimų pagrindu, su kitomis lėšomis elgėsi savo nuožiūra, todėl nukentėjusysis patyrė turtinės žalos. Skundžiamoje nutartyje skirtas tinkamas dėmesys kasatoriui išduotų įgaliojimų teisiniam vertinimui ir G. P. elgesiui apdairumo ir rūpestingumo aspektu. Nors nukentėjusysis galėjo būti atidesnis, tačiau jo elgesys nebuvo pripažintas kaip itin nerūpestingas ir sudarytų pagrindą ginti nuosavybės teisių netekimą tik civilinio proceso tvarka. Apklausus G. P. ir nuteistąjį, apeliacinės instancijos teismui nepavyko nustatyti, kokia konkreti pinigų suma buvo sutarta už kasatoriaus paslaugas. Šios instancijos teismas taip pat išanalizavo esminius objektyviuosius sukčiavimo požymius, sudarančius pagrindą nusikalstamą veiką atriboti nuo civilinio delikto, aptarė tyčios susiformavimo momentą.

4.3. Priešingai, nei teigia A. D. skunde, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė kasacinės instancijos teismo išaiškinimų dėl A. D. išduotų įgaliojimų išvertimo nukentėjusiajam į suprantamą rusų kalbą. Nors bylos duomenys paneigė G. P. ir liudytojo D. P. parodymus, kad įgaliojimai nebuvo verčiami į rusų kalbą, vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo minėtų asmenų kitus parodymus, kurie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, vertinti kaip nepatikimus. Tai, kad D. P. ir jo sutuoktinė S. P. yra teisininkai, neleidžia netikėti jų nurodytomis aplinkybėmis, tuo labiau kad jie sužinojo apie įgaliojimų išvertimą į rusų kalbą tik iš paties nukentėjusiojo.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino įgaliojimų, išduotų advokatei D. Ž., reikšmę. Pastaroji iš esmės dalyvavo tik civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo, o dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo įgaliotas A. D.. Todėl sureikšminti minėtos advokatės dalyvavimą nuosavybės teisių atkūrimo procese nėra pagrindo.

4.5. Negalima sutikti su nuteistojo kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi iš dalies išsprendė civilinėje byloje sprendžiamus klausimus. Šios instancijos teismas, vykdydamas kasacinės instancijos teismo nurodymą, privalėjo nustatyti tikslią apgaule užvaldyto turto vertę ir pasisavintų kompensacinių lėšų sumą. Tikslus nusikalstamo dalyko vertės nustatymas reikšmingas tiek sprendžiant nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimą, tiek žalos atlyginimui. Vien tai, kad tuo pačiu metu vyksta civilinis procesas, savaime nereiškia, kad tarp A. D. ir nukentėjusiojo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Apeliacinės instancijos teismas priešingą nuteistojo išvadą motyvuotai atmetė. Be to, D. P. teisminio proceso metu gauta piniginė kompensacija iš AB SEB banko nėra susijusi su šioje byloje A. D. pareikštu kaltinimu, todėl D. P. veiksmai neturi įtakos vertinant nukentėjusiojo elgesį ir jo santykius su nuteistuoju.

4.6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, taip pat specialistų išvadas, pagrįstai patikslino kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes dėl pinigų sumų ir padarytos turtinės žalos dydžių, atitinkamai šiuos dydžius sumažindamas. Tokiems veiksmams atlikti nereikia specialių matematikos žinių. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atliktus skaičiavimus ir nežymiai juos patikslino. Darytina išvada, kad teismai, atlikę tokio pobūdžio skaičiavimus, neperžengė kompetencijos ribų.

4.7. Dėl kasatoriaus teiginių, kad pradinė informacija buvo užkrėsta kompiuteriniu virusu, todėl tai turi įtakos duomenų patikimumui, atkreiptinas dėmesys, kad kompiuterinis virusas trikdė tik atidaryti atitinkamus failus, tačiau tai neturėjo jokios įtakos informacijos turiniui, apskaičiuojant pinigų sumų ir padarytos turtinės žalos dydžius. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino šias aplinkybes.

4.8. A. D. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Nagrinėjamu atveju kaltinamojo akto trūkumų, kurie trukdytų bylą nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, nėra. Šiame procesiniame dokumente aprašytos visos svarbios faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą kasatoriaus nusikalstamas veikas kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį.

4.9. Procesai abiejų instancijų teismuose vyko nepažeidžiant esminių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, o teismų priimti sprendimai atitinka BPK 304–307 straipsniuose nustatytus reikalavimus, todėl juos keisti ar naikinti A. D. kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

5. Nukentėjusiojo G. P. atstovė advokatė D. Ž. atsiliepimu į nuteistojo A. D. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo atstovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo apeliacine tvarka išnagrinėjęs kasacinės instancijos teismo perduotą bylą, nepažeidė BPK 286 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, į bylą buvo pateikti nauji rašytiniai įrodymai (pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybės raštas, kiti dokumentai), patvirtinantys G. P. nurodytų aplinkybių teisingumą ir A. D. apgaulę prašant naujų įgaliojimų, atsiunčiant kasatoriaus jau surašytus dokumentų tekstus ir nurodant melagingus duomenis nukentėjusiajam. Administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, siųsti G. P., jam nebuvo įteikti. Visus šiuos dokumentus iš Kauno miesto savivaldybės asmeniškai pasiimdavo A. D., pateikdamas įgaliojimą. Skundžiamoje nutartyje išsamiai išanalizuoti G. P. išduoti įgaliojimai A. D., aptarti tikrieji nukentėjusiojo ir kasatoriaus susitarimai dėl atlygio sumokėjimo už atstovavimą. Pažymima, kad kasacinės instancijos teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg0LTY5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-184-697/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-184-697/2017">2K-184-697/2017</a> ne konstatavo, kad tarp G. P. ir A. D. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, o nurodė apeliacinės instancijos teismui įvertinti dėl civilinės teisinės atsakomybės taikymo galimybės nuteistajam už inkriminuotų nusikalstamų veiksmų padarymą. Skundžiamoje nutartyje šis aspektas išsamiai išanalizuotas atribojant civilinės ir baudžiamosios teisės taikymą. Kadangi apeliacinės instancijos teismas tinkamai vadovavosi kasacinės instancijos teismo nurodymais, teigti, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nėra pagrindo.

5.2. Abiejų instancijų teismai teisingai įvertino visas aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu G. P. vardu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad tiek nukentėjusysis, tiek jo brolis liudytojas D. P. gyveno užsienio valstybėje ir nemokėjo lietuvių kalbos. Nors abu asmenys turi aukštąjį išsilavinimą, tačiau Lietuvos Respublikoje galiojantys nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai ir šio proceso ypatumai jiems nebuvo žinomi. Taigi G. ir D. P. negalėjo nei savarankiškai inicijuoti nuosavybės teisių atkūrimo proceso, nei aktyviai juo domėtis. A. D., kaip G. P. atstovas, nuslėpė nuo nukentėjusiojo ir jo brolio D. P. patalpų grąžinimo faktą teigdamas, kad natūra grąžinti patalpų neįmanoma. Kasatorius, pasinaudodamas susidariusia situacija, perleido šias patalpas trims šeimoms, tačiau gauti pinigai už sudarytus sandorius nebuvo pervesti į G. P. banko sąskaitą. Be to, Kauno miesto savivaldybei 2009 m. kovo 26 d. priėmus įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl G. P. 897 000 Lt (259 789,15 Eur) kompensacijos išmokėjimo ir į jo banko sąskaitą lygiomis dalimis pervedus pinigus, nukentėjusiajam buvo padarytas tik vienas 3000 Eur tarptautinis pavedimas. Todėl kasatoriaus teiginys, kad jis nepasisavino jam patikėto turto, yra nepagrįstas.

5.3. G. P. atstovė atsiliepime į kasacinį skundą detaliai analizuoja A. D., nukentėjusiojo ir liudytojo D. P. parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus ir daro išvadą, kad nuteistojo ketinimas pasisavinti svetimą turtą susiformavo dar iki apgaulės panaudojimo. Nuteistojo panaudota apgaulė buvo esminė, nes turėjo lemiamą įtaką nukentėjusiajam išduodant įgaliojimus, kurių pagrindu nuteistasis ir inicijavo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą.

5.4. Atsiliepime į kasacinį skundą taip pat analizuojamas 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. birželio 10 d., 2005 m. rugpjūčio 18 d. ir 2008 m. gruodžio 3 d. įgaliojimų, išduotų A. D., turinys, jų sudarymo ir kitos reikšmingos aplinkybės, kurios, pasak G. P. atstovės, patvirtina, kad nukentėjusiajam nebuvo tinkamai išverstas įgaliojimų turinys, todėl buvo pažeistos Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 15 straipsnio, Konsulinių pareigūnų atliekamų veiksmų atlikimo metodinių taisyklių reikalavimų 16 punkto nuostatos. Reikšminga ir tai, kad advokatė D. Ž., kaip G. P. atstovė, dalyvavo tik Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o nuosavybės teisių atkūrimo procese G. P. atstovavo A. D..

5.5. Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi iš dalies išsprendė civilinėje byloje, kuri šiuo metu nagrinėjama Kauno apygardos teisme, keliamus klausimus, yra nepagrįstas. Civilinėje byloje reikalaujama pripažinti sudarytus sandorius neteisėtais, siekiama susigrąžinti patalpas, į kurias buvo atkurtos nuosavybės teisės, o baudžiamojoje byloje šie klausimai nebuvo sprendžiami.

5.6. Teismai, vadovaudamiesi specialistų išvadomis, bankų pateiktais rašytiniais įrodymais, konkrečiai apskaičiavo, kiek pinigų pasisavino A. D. iš išmokėtų kompensacijų. Kasatorius pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad byloje esančios dvi specialisto išvados yra prieštaringos. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netenkino gynybos prašymo paskirti ekspertizę, kad būtų išaiškinta, ar banko pateikta informacija nėra užkrėsta kompiuteriniu virusu, nes nenustatė, kad šį proceso veiksmą būtų tikslinga atlikti byloje. Tai, kad AB SEB bankas išmokėjo tam tikrą pinigų sumą D. P., neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl A. D. kaltės padarius nusikalstamas veikas, tuo labiau kad civiline tvarka nagrinėjama byla pagal minėto banko ieškinį dėl išmokėtos pinigų sumos priteisimo iš A. D..

5.7. Nuteistojo kasacinio skundo argumentas, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, yra nepagrįstas. Pabrėžiama, kad visi apygardos teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nutartyje nurodyti kaltinamojo akto trūkumai buvo pašalinti, surašytas naujas kaltinamasis aktas ir jis kartu su byla perduotas į teismą. Vadovaudamiesi nauju kaltinamuoju aktu, dėl kurio nenustatyta BPK 219 straipsnio pažeidimų, teismai priėmė skundžiamus sprendimus. Juose taip pat nurodytos konkrečios pinigų sumos, kurias pasisavino A. D.. Apeliacinės instancijos teismas, ištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą, sumažino G. P. padarytos turtinės žalos dydį 1800 Eur, t. y. susiaurino kaltinimo apimtį nuteistojo naudai. Taigi teismai, išnagrinėję bylą, nepadarė esminių BPK pažeidimų.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo A. D. kasacinis skundas atmetamas.

Dėl BPK 20 straipsnio ir su juo susijusių kitų BPK straipsnių reikalavimų laikymosi nagrinėjant baudžiamąją bylą

7. Nuteistasis A. D. kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios ir antrosios instancijos teismai nepagrįstai pripažino dalį byloje surinktų duomenų įrodymais (pavyzdžiui, banko pateiktą informaciją), taip pat neišsamiai įvertino įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

8. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>).

9. Taigi A. D. kasacinio skundo teiginių, kuriais išreiškiamas nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikiant savą įrodymų (pavyzdžiui, nukentėjusiojo G. P., liudytojų D. P. ir S. P. parodymų, specialistų išvadų ir kitų įrodymų) vertinimo interpretavimą, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tokie kasacinio skundo teiginiai nagrinėtini pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.

10. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).

11. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nuteisė A. D. dėl kaltinimo apgaule savo naudai įgijus didelės vertės svetimą turtą (BK 182 straipsnio 2 dalis) ir pasisavinus jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą (BK 183 straipsnio 2 dalis, dvi nusikalstamos veikos). Tokias išvadas teismas padarė ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus: nuteistojo A. D., nukentėjusiojo G. P., liudytojų D. P., S. P., E. N., N. N., K. K., A. K. parodymus, 2013 m. vasario 4 d. ir 2013 m. birželio 20 d. specialistų išvadas Nr. 5-2/19 ir 5-2/116, rašytinius įrodymus. Apkaltinamajame nuosprendyje visi byloje surinkti įrodymai įvertinti tiek atskirai, tiek lyginant tarpusavyje, susiejant į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Šios instancijos teismo baigiamajame akte, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo A. D. kaltę, taip pat aptarta nuteistojo gynybos versija, kad jis atliko visus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, su G. P. žinia ir sutikimu, bei ji motyvuotai atmesta. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino kasatoriaus akcentuojamą aplinkybę, kad byloje esantys įrodymai paneigia nukentėjusiojo G. P. ir liudytojo D. P. parodymus, jog, tvirtinant G. P. įgaliojimus A. D., šių dokumentų tekstai nebuvo verčiami į nukentėjusiajam suprantamą rusų kalbą, ir padarė išvadą, kad vien šis nustatytas prieštaravimas nesudaro pagrindo visiškai atmesti G. ir D. P. parodymus kaip nepatikimus, jei kita jų parodymų dalis atitinka byloje surinktais įrodymais nustatytas aplinkybes.

12. Kasacinės instancijos teismui perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, papildomai apklausė nuteistąjį A. D., nukentėjusįjį G. P., liudytojus D. P. ir S. P., patikrino priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išsamiai išanalizavo abiejų instancijos teismų ištirtus įrodymus. Skundžiamoje nutartyje pritarta pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nukentėjusiojo G. P. ir liudytojo D. P. parodymų patikimumo ir vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs esminių proceso pažeidimų, konstatavo, kad apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos (išskyrus dėl sukčiavimu nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos dydžio, kuris sumažintas), o A. D. padarytos nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį.

13. A. D. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad banko pateikta informacija, kurios pagrindu buvo surašyta 2013 m. birželio 20 d. specialisto išvada Nr. 5-2/116, negalėjo būti pripažinta įrodymu, nes ji buvo užkrėsta kompiuteriniu virusu. Teismų praktikoje išaiškinta, kad įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkwLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-590/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-590/2007">2K-590/2007</a>, 2K-439/2011, 2K-67-699/2018). Apeliacinės instancijos teismas išsamiai įvertino, kokią įtaką banko pateiktos informacijos patikimumui turėjo kompiuterinis virusas. Skundžiamoje nutartyje nustatyta, kad kompiuterinis virusas, buvęs banko pateiktose laikmenose, neiškraipė jose esančios informacijos, o tik trukdė vienu metu atspausdinti visus duomenis. Be to, banko pateikta informacija buvo palyginta su kitais byloje surinktais įrodymais (su dokumentais dėl tarptautinių mokėjimų, grynųjų pinigų įnešimo ir išmokėjimo, terminuotųjų indėlių ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų abejoti banko pateiktos informacijos patikimumu ir dėl kurių ja nebūtų galima remtis atliekant specialių žinių reikalaujančio tyrimo. Todėl teigti, kad teismai, pripažindami banko pateiktą informaciją ir jos pagrindu surašytą 2013 m. birželio 20 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/116 įrodymais bei remdamiesi jais nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nėra pagrindo.

14. Kasatorius skunde deklaratyviai, nepateikdamas jokių išsamesnių motyvų, nurodo, kad bylos nagrinėjimo abiejų instancijų teismuose metu tik dalies gynybos prašymų, susijusių su įrodymų tyrimu, patenkinimas lėmė neteisėtų ir nepagrįstų skundžiamų teismų sprendimų priėmimą.

15. Pagal BPK 270 straipsnio nuostatas teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus dėl naujų liudytojų, ekspertų šaukimo ar kitų įrodymų išreikalavimo, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-499/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-499/2010">2K-499/2010</a>, 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014). BPK 324 straipsnio, reglamentuojančio bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, 2 ir 6 dalys taip pat neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo tenkinti kiekvieno proceso dalyvio pateikto prašymo ir atlikti įrodymų tyrimą tokia apimtimi, kurios prašo proceso dalyvis. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>, 2K-524/2014, 2K-76-942/2017, 2K-208-976/2017). Be to, teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015).

16. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, ištyrė visus reikšmingus byloje surinktus įrodymus, taip pat įvertino gynybos pateiktus prašymus ir motyvuotai juos tenkino (pavyzdžiui, išreikalavo iš notaro V. L. vaizdo ir garso įrašą, 2005 m. rugpjūčio 18 d. darytą atliekant notarinį veiksmą, kuriame dalyvavo G. ir D. P. (18 t., b. l. 180–181)) ar atmetė. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, šios instancijos teismas nustatė įrodymų tyrimo ribas, t. y. apklausė nukentėjusįjį G. P., liudytojus D. P. ir S. P., atsižvelgdamas į proceso šalių, tarp jų ir į gynybos, prašymus (20 t., b. l. 118–123), be to, atmetė A. D. gynėjo prašymus atlikti įrodymų tyrimą, kad būtų išsiaiškinta, kokią prievolės dalį nuteistasis neįvykdė BK 182 straipsnio prasme, taip pat paskirti ekspertizę dėl banko pateiktos informacijos laikmenose, užkrėstose virusu, patikimumo. Pastarąjį savo sprendimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad buvo išnagrinėti prie bylos pridėti dokumentai, apklausti asmenys, todėl tolesni įrodymų tyrimo veiksmai nėra būtini ir laikytini pertekliniais (21 t., b. l. 77–89). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad abiejų instancijų teismai neišsprendė kokių nors A. D. ir jo gynėjo prašymų, susijusių su įrodymų tyrimu, nemotyvuotai juos atmetė. Taigi daryti išvadą, kad bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo visapusiškai ištirtos ir įvertinos, nėra pagrindo, o vien kasatoriaus nesutikimas su abiejų instancijų teismų sprendimu dėl įrodymų tyrimo apimties neleidžia teigti, kad byloje buvo padaryta esminių BPK pažeidimų.

Dėl BPK 386 straipsnio 2 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

17. Didžioji dalis A. D. kasacinio skundo teiginių yra susiję su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo apeliacine tvarka išnagrinėjęs kasacinės instancijos teismo perduotą bylą, nesilaikė kasacinės instancijos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg0LTY5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-184-697/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-184-697/2017">2K-184-697/2017</a> išdėstytų privalomų nurodymų, kartu nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

18. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016).

19. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė, t. y. teisminio nagrinėjimo procesinių pakopų, sistema, jos pagrindai. Šios sistemos paskirtis – šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, užkirsti kelią neteisingumui. Tai yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamu bylą nagrinėjančios bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema būtinoji sąlyga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai).

20. Minėtų konstitucinių nuostatų įgyvendinimo garantijos įtvirtintos ir baudžiamojo proceso įstatyme, kuriame nustatyta, kad jei kasacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka. Kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi (BPK 386 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi žemesnės instancijos teismai, iš naujo nagrinėdami kasacinės instancijos teismo perduotą bylą, privalo atsižvelgti, kokius esminius BPK pažeidimus nustatė kasacinės instancijos teismas, juos ištaisyti ir pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes priimti naują nuosprendį (nutartį). Kita vertus, BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta ir nuostata, apribojanti kasacinės instancijos teismo kompetenciją spręsti su bylos baigtimi susijusius klausimus, kai byla perduodama žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, t. y. kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Toks reglamentavimas sietinas su teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, nepriklausomumu – vienu iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų. Pažymėtina, kad vienas iš teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo aspektų yra teisėjo procesinis nepriklausomumas, apimantis taip pat ir teismo savarankiškumą sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus, – tik pats teismas sprendžia, kaip jam reikėtų nagrinėti bylą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimas). Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pabrėžęs kasacinės instancijos teismo išvadų darymo negalimumą BPK 386 straipsnio 2 dalies prasme, kaip teismų nepriklausomumo garantijos užtikrinimą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU2LTY5My8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-156-693/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-156-693/2017">2K-156-693/2017</a>, 2K-18-719/2018). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors žemesnės instancijos teismai, iš naujo nagrinėdami kasacinės instancijos teismo perduotą bylą, ir privalo atsižvelgti į kasacinės instancijos teismo suformuluotus nurodymus, tačiau yra nepriklausomi daryti savarankiškas išvadas dėl bylos baigties.

21. Nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartimi Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg0LTY5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-184-697/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-184-697/2017">2K-184-697/2017</a> panaikino apeliacinės instancijos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad ne visi bylos duomenys, kurie yra reikšmingi bylai teisingai išnagrinėti, buvo išsamiai bei visapusiškai išnagrinėti ir įvertinti. Šioje nutartyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino įgaliojimų, išduotų A. D., surašymo aplinkybių visumos, tokių dokumentų išvertimo G. P. į suprantamą kalbą aplinkybių, nukentėjusiojo bei liudytojo D. P. šios dalies parodymų patikimumo; neatsižvelgė į nukentėjusiojo atstovės advokatės D. Ž. dalyvavimą nuosavybės teisių atkūrimo procese ir kt. aplinkybes. Kasacinės instancijos teismas taip pat akcentavo, kad byloje nesiaiškintas G. P. ir A. D. susitarimo dėl atstovavimo nuosavybės teisių atkūrimo procese turinys, nuteistojo veiksmų, padarytų pagal byloje nustatytas aplinkybes, atitiktis nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, sudėčių požymiams.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinės instancijos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg0LTY5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-184-697/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-184-697/2017">2K-184-697/2017</a> ir skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo apeliacine tvarka išnagrinėjęs kasacinės instancijos teismo perduotą bylą, nepažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Kaip minėta, siekiant įvykdyti kasacinės instancijos teismo nurodymus, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo atliktas įrodymų tyrimas. Šios instancijos teismas, atsižvelgęs į anksčiau aptartas kasacinės instancijos teismo bylos perdavimo iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka priežastis, įvertino surinktus naujus duomenis, palygino juos su byloje esančiais kitais įrodymais ir pateikė išsamius motyvus dėl byloje nustatytų aplinkybių ir A. D. veiksmų teisinio vertinimo pagal baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius, siekdamas pagrįsti BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimą ir kartu jo nepagrįstą nuteisimą pagal atitinkamus BK straipsnius, skunde cituoja atskirus kasacinės instancijos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg0LTY5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-184-697/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-184-697/2017">2K-184-697/2017</a> teiginius ir savaip juos interpretuoja, pavyzdžiui, kad nuteistasis nepasisavino jam patikėto turto, G. P., jo brolio D. P. ir šio žmonos S. P. parodymai yra melagingi ir kt. Pažymėtina, kad BPK 382 straipsnis nustato, kokio pobūdžio nutartis kasacinės instancijos teismas turi teisę priimti išnagrinėjęs bylą. Viena iš kasacinės instancijos teismo teisių yra panaikinti nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir nutraukti bylą (BPK 382 straipsnio 2 punktas). Toks kasacinės instancijos teismo sprendimas priimamas tuo atveju, kai nustatoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, esant baudžiamojo proceso įstatyme nurodytiems išteisinimo ar bylos nutraukimo pagrindams. Nagrinėjamu atveju kasacinės instancijos teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartimi Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg0LTY5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-184-697/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-184-697/2017">2K-184-697/2017</a> ne nutraukė bylą, o priėmė kitokį sprendimą – perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kad būtų visapusiškai įvertintos visos bylai reikšmingos aplinkybės ir jų pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarytų išvadas dėl kasatoriaus veiksmų teisinio vertinimo. Priešingu atveju kasacinės instancijos teismas, nustatęs, kad yra pagrindas nutraukti kasatoriaus bylą, 2017 m. liepos 5 d. nutartimi Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg0LTY5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-184-697/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-184-697/2017">2K-184-697/2017</a> būtų priėmęs tokį sprendimą. Todėl teigti, kad kasacinės instancijos teismas padarė kategoriškas išvadas, patvirtinančias A. D. nekaltumą (byloje surinktų įrodymų, pagrindžiančių nuteistojo kaltę, nepakankamumą ar nepatikimumą), nėra pagrindo, tuo labiau kad, kaip minėta, tą draudžia daryti BPK 386 straipsnio 2 dalis. Be to, vien kasatoriaus subjektyvaus manymo, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą, nesilaikė kasacinės instancijos nurodymų, nepakanka esminiam minėto baudžiamojo proceso įstatymo straipsnio pažeidimui konstatuoti.

23. Skundžiamoje nutartyje į esminius A. D. apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo grindžiant nuteistojo kaltę, faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir padarytų išvadų pagrįstumo, taip pat jo padarytų veiksmų kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą yra atsakyta. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta ir laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Nuteistasis kasaciniame skunde esminį šio baudžiamojo proceso įstatymo straipsnio pažeidimą iš esmės sieja su kitokiu, nei padarė apeliacinės instancijos teismas, byloje surinktų įrodymų ir jais nustatytų aplinkybių vertinimu, t. y. iš esmės kelia fakto klausimus, o tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad A. D. kasacinio skundo turinys yra prieštaringas, nes, viena vertus, jame nurodomi esminiai procesiniai pažeidimai, padaryti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, kita vertus, prašoma panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir nutraukti bylą.

24. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nebuvo pažeistos BPK 386 straipsnio 2 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Dėl A. D. kasacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu

25. A. D. kasaciniame skunde nesutikimą su jo nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį motyvuoja tuo, kad tarp nuteistojo ir G. P. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie nepagrįstai buvo kriminalizuoti, be to, teismai nenustatė nuteistojo pasisavinto turto dydžio dalies.

26. Kasacinės instancijos teismas pažymi, kad, siekiant atriboti civilinius teisinius santykius nuo sukčiavimo išvengiant turtinės prievolės, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama tai, jog kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens; sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio; kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-81/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-81/2011">2K-81/2011</a>, 2K-117/2013, 2K-526/2014, 2K-150/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-304-976/2016). Kasacinės instancijos teismas turto pasisavinimo bylose yra išaiškinęs, kad nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimas nėra esminis kriterijus sprendžiant dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis). Sprendžiant dėl BK 183 straipsnio taikymo į šį kriterijų gali būti atsižvelgiama, tačiau jis negali paneigti būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų turto pasisavinimo požymių. Turto pasisavinimo esmė yra tai, kad kaltininkas veikdamas tiesiogine tyčia jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui (kasacinės bylos baudžiamosiose bylose Nr. 2K-378-895/2016, 2K-150-628/2018).

27. Skundžiamoje nutartyje išsamiai argumentuota, kodėl A. D. padaryti veiksmai peržengia civilinių teisinių santykių ribas ir patenka į baudžiamųjų teisinių santykių reguliavimo sritį. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A. D. panaudota apgaulė prieš G. P. buvo esminė. Nuteistasis, veikdamas pagal jam G. P. 2003 m. kovo 4 d. išduotą įgaliojimą, pateikė nukentėjusiajam melagingą informaciją, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą natūra. Nuteistasis, įkalbėjęs G. P. išduoti dar vieną įgaliojimą, apgaule įgijo teisę parduoti nekilnojamąjį turtą, į kurį nukentėjusiajam nuosavybės teisės buvo atkurtos. A. D., pardavęs nukentėjusiajam priklausantį nekilnojamąjį turtą, neperdavė visų už jį gautų pinigų G. P. ar jo artimiesiems, o melagingai nurodė nukentėjusiajam ir jo broliui, kad tariamai pradėta dalimis mokėti kompensacija už turtą. Nors vėliau nuteistasis perdavė nukentėjusiajam dalį pinigų, kurie buvo įnešti į nukentėjusiojo ir jo brolio sąskaitas banke, tačiau ir toliau elgėsi su pinigais savo nuožiūra ir, manipuliuodamas banko sąskaitose buvusiais pinigais, neteisėtai užvaldė juos.

28. Be to, pagal teismų nustatytas aplinkybes A. D., kaip G. P. įgaliotinis, atstovaudamas nukentėjusiajam nuosavybės teisių atkūrimo procese, pasiekė, kad už brolių G. ir D. P. seneliams priklausantį turtą, išskyrus grąžintą natūra, būtų išmokėtos piniginės kompensacijos. Savivaldybei skirtingu laiku pervedus kelias skirtingo dydžio pinigines kompensacijas į nukentėjusiojo vardu atidarytą banko sąskaitą, A. D. atliko kelis tarptautinius pavedimus G. P. ir jo sūnaus I. P. vardu, taip pat paliko tam tikrą dalį lėšų nukentėjusiojo banko sąskaitoje ar pervedė jas į jo brolio D. P. banko sąskaitą, tačiau su kitomis G. P. išmokėtomis lėšomis kasatorius ėmė elgtis savo nuožiūra – atliko įvairias finansines operacijas, įskaitant pinigų išgryninimą, lėšų pervedimą į savo asmeninę ar trečiųjų asmenų banko sąskaitas, taip pasisavino jam patikėtą svetimą didelės vertės turtą.

29. Konstatuojant, kad A. D. padaryti veiksmai su G. P. priklausančiu turtu patenka į baudžiamųjų teisinių santykių sritį, skundžiamoje nutartyje taip pat akcentuota, kad A. D. nepripažįsta padaręs G. P. turtinės žalos ir neatlygino nė dalies jos, nuteistasis tiek pradėjus baudžiamąjį ir civilinį procesą, tiek iki šiol banko sąskaitose neturi lėšų. Taip pat įvertintas ir A. D. elgesys su jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu po to, kai nukentėjusysis pradėjo aiškintis susidariusią situaciją. Visos šios aplinkybės leido apeliacinės instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą, kad G. P. pažeistų teisių gynimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš esmės yra apsunkintas. Tokios išvados nepaneigia ta aplinkybė, kad nukentėjusysis pasinaudojo teise pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka, nes tai savaime nereiškia, kad G. P. šiuo būdu bus užtikrintas efektyvus jo pažeistų teisių gynimas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad BPK 112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. G. P., siekdamas apginti savo galimai pažeistus turtinius interesus, pasinaudojo BPK 112 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise ir pareiškė ieškinį ne baudžiamajame, o civiliniame procese. Toks nukentėjusiojo elgesys, priešingai, nei teigiama A. D. kasaciniame skunde, neatėmė ir neapribojo nuteistojo teisės į tinkamą gynybą baudžiamojoje byloje. Kasatoriaus padarytų veiksmų teisiniam vertinimui neturi reikšmės ta aplinkybė, kad liudytojas D. P. (nukentėjusiojo brolis) baudžiamojo proceso metu gavo kompensaciją iš AB SEB banko pagal pateiktą pretenziją, nes tai nepatvirtina, kad nukentėjusiojo pažeistos teisės gali būti apgintos tik civiline tvarka.

30. A. D. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokio dydžio pinigų sumą iš savivaldybės pervestos 711 000 Lt (205 919,83 Eur) sumos nuteistasis pasisavino. Apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kad kasatorius iš šios sumos pervedė į G. P. ir jo sūnaus I. P. banko sąskaitas iš viso 17 800 Eur (61 459,84 Lt), o likusią pinigų sumą – 188 119,83 Eur (649 540,14 Lt) – nuteistasis laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2009 m. vasario 17 d. pasisavino. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pritarė tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai. Teismai taip pat nustatė, kad A. D. laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. rugpjūčio 16 d. pasisavino savivaldybės pervestos kitos kompensacijos dalį – 108 713,98 Eur (375 367,64 Lt). Skundžiamuose teismų sprendimuose, pagrindžiant, kad kasatorius padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, konstatuota, kad nuteistasis, panaudodamas apgaulę, savo naudai įgijo nukentėjusiajam priklausantį nekilnojamąjį turtą ir padarė jam 112 475,77 Eur turtinę žalą (apeliacinės instancijos teismas sumažino pirmosios instancijos teismo nustatytą pradinę turtinę žalą 1800 Eur suma). Svarbus įrodymas, kuriuo teismai rėmėsi nustatydami A. D. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis padarytų nusikalstamų padarinių dydžius, yra 2013 m. birželio 20 d. specialisto išvada Nr. 5-2/116. Joje pateikta G. P. ir D. P. vardu atidarytose banko sąskaitose buvusių lėšų analizė. Skundžiamoje nutartyje išsamiai įvertinta šios specialisto išvados įrodomoji reikšmė, jos turinys palygintas su kitos 2013 m. vasario 4 d. specialisto išvados Nr. 5-2/19, kurioje aprašytas siauresnės apimties atliktas tyrimas, ir padaryta išvada, kad esminių prieštaravimų tarp abiejų specialių žinių reikalaujančių tyrimų nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto išvada BPK 20 straipsnio prasme priskirtina prie įrodymų, kuriais gali būti nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės (BPK 90 straipsnis). Kita vertus, teismas, išnagrinėjęs bylą ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, daro galutines išvadas dėl nustatytų bylai reikšmingų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi byloje surinktų įrodymų visuma, o ne tik specialistų išvadomis, išsamiai motyvavo išvadas dėl A. D. nusikalstamomis veikomis padarytų nusikalstamų padarinių dydžių ir atliktų aritmetinių skaičiavimų pagrindu sumažino šiuos dydžius, nei buvo inkriminuoti kaltinamajame akte. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, atliekant aritmetinius skaičiavimus, specialių žinių poreikis nekyla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg2LTQ4OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-286-489/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-286-489/2017">2K-286-489/2017</a>). Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, apskaičiuodami A. D. nusikalstamomis veikomis padarytų turtinių žalų dydžius, neperžengė kompetencijos ribų.

31. Nuteistasis kasaciniame skunde neteisus tvirtindamas, kad dviejų – baudžiamojo ir civilinio – procesų pradėjimas dėl įvykių, susijusių su G. P. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimu, nagrinėjamu atveju laikytinas baudžiamosios teisės kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio) principo taikymo pažeidimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse yra pasisakęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzk2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-396/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-396/2009">2K-396/2009</a>, 2K-262/2011, 2K-466-489/2016). Šioje baudžiamojoje byloje A. D. padaryti veiksmai vertinami baudžiamojo įstatymo prasme (ar nuteistojo veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, ar jis kaltas dėl nusikalstamų veikų padarymo ir kt.). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjami kitokio pobūdžio klausimai, t. y. susiję su neteisėtai pasisavinto turto grąžinimu, sudarytų sandorių pripažinimu negaliojančiais ir padarytų nuostolių atlyginimu. Taigi pripažinti, kad baudžiamojo ir civilinio procesų nagrinėjamo dalykai yra tapatūs, o visi civilinėje byloje nagrinėjami klausimai galėtų būti išspręsti baudžiamojoje byloje, nėra pagrindo. Be to, atsižvelgiant į skirtingus civilinio ir baudžiamojo procesų tikslus, juose įtvirtintas nevienodas įrodinėtinas aplinkybes ir įrodinėjimo tvarką, vien ta aplinkybė, kad teismai baudžiamojoje byloje nustatė G. P. padarytą turtinę žalą, t. y. vieną iš nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių, nesudaro pagrindo teigti, jog taip buvo padaryta neleistina įtaka būsimam pirmosios instancijos teismo sprendimui civilinėje byloje.

32. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, pagal byloje nustatytas aplinkybes kvalifikuodami A. D. nusikalstamas veikas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams

33. A. D. kasaciniame skunde kaltinamojo akto neatitiktį BPK 219 straipsnio reikalavimams motyvuoja tuo, kad byloje nebuvo pašalinti kaltinamojo akto trūkumai dėl nuteistojo pasisavinto turto dydžio, taip pat dėl jo tyčios susiformavimo momento.

34. BPK 219 straipsnio 3 punkte reglamentuota, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Šie reikalavimai skirti kaltinamojo teisei žinoti, kuo jis yra kaltinamas, užtikrinti ir bylos nagrinėjimo teisme riboms apibrėžti. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161-511/2016, 2K-183-693/2016, 2K-297-222/2016). Taigi esminis BPK 219 straipsnio pažeidimas gali būti konstatuotas tik esant sąlygų visumai: 1) nustatomi esminiai kaltinamojo akto turinio trūkumai; 2) tokių procesinio dokumento, kuris surašomas pabaigus ikiteisminį tyrimą, trūkumų nėra galimybės ištaisyti bylą nagrinėjant teisme.

35. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai įvertino nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su kaltinamojo akto turinio neatitiktimi BPK 219 straipsnio reikalavimams, ir motyvuotai juos atmetė. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 20 d. nutartimi perdavė bylą prokurorui dėl nustatytų esminių kaltinamojo akto turinio trūkumų (12 t., b. l. 9–13). Byloje atlikus papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, prokuroras surašė naują 2013 m. gruodžio 19 d. kaltinamąjį aktą, kuriuo pirmosios instancijos teismo nurodyti ankstesni procesinio dokumento trūkumai pašalinti (18 t., b. l. 56–70). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, A. D. ir jo gynėjas kelis kartus prašė dar kartą perduoti bylą prokurorui dėl neįvykdytų pirmosios instancijos teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nutarties reikalavimų, tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė tokius gynybos prašymus motyvuodamas tuo, kad visi kaltinamojo akto turinio trūkumai buvo pašalinti ir pagal šį kaltinamąjį aktą bylą galima nagrinėti teisme (18 t., b. l. 117–125, 134–138). Iš bylos medžiagos matyti, kad gynyba baudžiamojo proceso metu aktyviai naudojosi teise ginčyti A. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, teikė savo versijas dėl byloje surinktų įrodymų ir jais nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo, todėl teigti, kad nuteistasis nežinojo, kuo jis yra kaltinamas byloje, nėra pagrindo. Tokios išvados nepaneigia tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog naujas kaltinamasis aktas turi tam tikrų turinio trūkumų, tačiau pripažino, jog jie nėra esminiai ir netrukdo bylą nagrinėti teisme. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ištaisė kaltinamajame akte padarytus netikslumus ir pripažino A. D. kaltu padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, pagal byloje nustatytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs kaltinamojo akto turinį, pagrįstai konstatavo, kad šis procesinis dokumentas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, nes jame nėra esminių kaltinamojo akto turinio trūkumų. Be to, teisėjų kolegija pabrėžia, kad konkrečias bylos nagrinėjimo ribas teisme nustato prokuroro kaltinamasis aktas ir teisėjo nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kita vertus, tai nereiškia, kad teismas, nustatęs, jog kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės neatitinka bylos faktinių aplinkybių, kiekvieną kartą privalo grąžinti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto turinio neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams. Sprendimą, ar kaltinamasis aktas atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, teismas priima kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes.

36. A. D. kasaciniame skunde taip pat teigia, kad teismai neištaisė kaltinamojo akto trūkumo dėl jo tyčios susiformavimo momento, t. y. ar jo veiksmus reikia vertinti kaip tęstinę nusikalstamą veiką, ar kaip tris skirtingas baigtas nusikalstamas veikas.

37. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami bendros tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-412/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-412/2007">2K-P-412/2007</a>, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010 ir kt.). Bendrai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad pats kaltininkas šiuos savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgxLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-181/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-181/2007">2K-181/2007</a>, 2K-605/2007, 2K-717/2007, 2K-7-96/2012 ir kt.). Pabrėžtina, kad reali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo savarankiškomis veikomis, paprastai esant tarp jų laiko tarpui, realizuoja dviejų ar daugiau nusikalstamų veikų sudėčių požymius, numatytus skirtinguose ar tuose pačiuose BK straipsniuose ar jų dalyse (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-536/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-536/2010">2K-536/2010</a>, 2K-267/2010, 2K-16/2014, 2K-43/2014, 2K-138-976/2015).

38. Teismai skundžiamuose sprendimuose nustatė, kad A. D. padarė kelias nusikalstamas veikas – kvalifikuojančių požymių turinčius sukčiavimą ir turto pasisavinimą (BK 182 straipsnio 2 dalis ir 183 straipsnio 2 dalis), kurių padarymo mechanizmas nėra vienodas, be to, kasatorius nusikalstamai veikė skirtingais laikotarpiais (2004, 2006 ir 2009 metais). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nors abiejų nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, atveju A. D. pinigus savinosi analogišku būdu ir iš to paties šaltinio, tačiau nesant duomenų apie išankstinį nuteistojo sumanymą pasisavinti iš G. P. apibrėžto dydžio pinigų sumą, kaip ir savintis pinigus iš visų kompensacijų, kurias Kauno miesto savivaldybė išmokės nukentėjusiajam, nėra pagrindo šiuos jo nusikalstamus veiksmus vertinti kaip vieną tęstinę veiką. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte yra nustatytas preliminarus kaltinamajam inkriminuotų nusikalstamų veikų teisinis vertinimas. Galutinę išvadą dėl kaltininko padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą padaro teismas, priimdamas nuosprendį. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia teismui perkvalifikuoti kaltininkui inkriminuotas kelias nusikalstamas veikas į vieną tęstinę nusikalstamą veiką, jei nustatomas teisinis pagrindas tai padaryti. Nagrinėjamu atveju teismai nenustatė, kad A. D. nusikalstamai veikė turėdamas bendrą tyčią, todėl, sutikdami su kaltinamajame akte nurodytu teisiniu vertinimu, pagrįstai kvalifikavo jo padarytas nusikalstamas veikas kaip atskiras.

39. Įvertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismams nebuvo pagrindo konstatuoti esminio BPK 219 straipsnio pažeidimo padarymo byloje.

40. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, A. D. kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Dėl nukentėjusiojo atstovės prašymo atlyginti turėtas išlaidas kasacinės instancijos teisme

41. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį iš kaltinamojo, pripažinto kaltu, teismas turi teisę nuspręsti išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios pagrindinės proceso išlaidų ir jų atlyginimą baudžiamajame procese reglamentuojančios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau atsižvelgiant ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla, koks skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-410/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-410/2008">2K-410/2008</a>, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-20/2011). Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį atsižvelgtina ne tik į nukentėjusiojo (ar civilinio ieškovo) faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į jų dydžio realumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusysis ar civilinis ieškovas turi pateikti įrodymus, kurie neabejotinai pagrįstų, kokio dydžio atstovavimo išlaidos buvo patirtos ir kad šios išlaidos iš tiesų buvo patirtos.

42. G. P. atstovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti iš kasatoriaus nukentėjusiojo turėtas išlaidas kasacinės instancijos teisme, konkrečiai nenurodydama, už kokias suteiktas paslaugas ir kokio dydžio išlaidas patyrė nukentėjusysis. Pabrėžtina, kad tokio pobūdžio prašymo suformulavimas yra ydingas. Prašyme turi būti aiškiai nurodyta, kiek siekiama priteisti išlaidų iš kitos proceso šalies. Priešingu atveju gali būti pažeisti kitos šalies interesai. Prie atsiliepimo į kasacinį skundą pridėtas banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad G. P. atliko kelis banko pavedimus jo atstovei nurodydamas mokėjimo paskirtį „for the services of lawyer of appeal court“ (už teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme), tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismų sistemoje nėra laikomas apeliacinės instancijos teismu, be to, nėra aišku, ar abu banko pavedimai yra susiję su atsiliepimo į kasacinį skundą surašymu, ar tik vienas iš jų. G. P. atstovė nepateikė kitų aiškių įrodymų (pavyzdžiui, sąskaitos faktūros už atliktas teisinio pobūdžio paslaugas ar kitokio pobūdžio dokumentų), patvirtinančių konkrečias G. P. patirtas išlaidas kasacinės instancijos teisme. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti nukentėjusiojo atstovės prašymo priteisti iš kasatoriaus nukentėjusiojo turėtas išlaidas kasacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. D. kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo G. P. atstovės advokatės D. Ž. prašymą priteisti iš nuteistojo A. D. nukentėjusiojo patirtas išlaidas kasacinės instancijos teisme atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Audronė Kartanienė

Artūras Pažarskis