S. Z. pagal BK 182 str. 2 d., 24 str. 4 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-272-895/2018

Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00207-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1; 1.1.12.1; 2.4.5.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Z. (S. Z.) ir jo gynėjos advokatės Daivos Dereškevičienės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo J. L. atžvilgiu) laisvės atėmimu trejiems metams, 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo E. L. atžvilgiu) laisvės atėmimu trejiems metams, 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo S. M. atžvilgiu) laisvės atėmimu trejiems metams, 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo Z. R. atžvilgiu) laisvės atėmimu trejiems metams, 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo J. Š. atžvilgiu) laisvės atėmimu trejiems metams, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo sukčiauti A. S. atžvilgiu) laisvės atėmimu dvejiems metams, 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo V. D. atžvilgiu) laisvės atėmimu trejiems metams, 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo V. A. atžvilgiu) laisvės atėmimu trejiems metams, 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinus jas apimant ir iš dalies sudedant, paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams.

S. Z. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (dėl veikos prieš J. L.), 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl veikos prieš S. M.), 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl veikos prieš Z. R.), 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl veikos prieš V. D.), pripažinus, kad nepadaryta veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Priteista iš S. Z. nukentėjusiesiems E. L. 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 579,24 Eur proceso išlaidų, S. M. 11 998,38 Eur turtinei žalai atlyginti, Z. R. 38 229,84 Eur turtinei žalai atlyginti, V. D. 11 568,34 Eur turtinei žalai atlyginti, J. Š. 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiųjų J. L. ir E. L. civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti, o J. Š. ir V. A. paveldėtojos N. K. palikti nenagrinėti.

S. Z. paliktas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į jo turtą, iki bus atlyginta žala pagal tenkintus civilinius ieškinius.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 13 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo S. Z. apeliacinis skundas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti O. Z. ir V. L., o M. Š. (M. Š.) baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. S. Z. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuris yra miręs, savo ir kito asmens naudai apgaule įgijo didelė vertės svetimą turtą, t. y., turėdamas tikslą savo ir sutuoktinės O. Z. naudai įgyti J. L. priklausantį 40 900 Lt vertės (vidutinė rinkos vertė) butą (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas J. L. teisiniu neišprusimu, piktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu, kartu su asmeniu, kuris miręs, melagingai pažadėjo, jog padės J. L. sutvarkyti buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo dokumentus ir jį parduoti, o už gautus pinigus nupirkti jai kitą, tvarkingesnį, butą, nors iš tikrųjų neketino pirkti jai kito buto ir atiduoti pinigų už parduotą butą. Nuslėpus nuo J. L. tikruosius ketinimus ir taip tyčia ją suklaidinus, J. L. 2005 m. balandžio 26 d. pasirašė su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujamiesčio seniūnija sutartį Nr. A79-2 dėl minėto buto privatizavimo, o asmens, kuris miręs, įtikinta, kad butas bus perleistas S. Z. kaip garantas, kad ji niekam kitam neparduos ir neperleis šio buto, kol jai nebus surastas kitas tinkamas butas, 2006 m. sausio 5 d. Vilniaus m. 6-ajame notarų biure pasirašė su O. Z. buto, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2-79, kuri notarei melagingai pareiškė, jog sutarties pasirašymo ir patvirtinimo dieną už perkamą butą J. L. yra sumokėta 40 000 Lt, taip suklaidinusi notarę, suklastojo tikrą dokumentą – pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2-79. Po to S. Z., melagingai žadėdamas J. L., kad jos surastas butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį ji norėjo įsigyti, bus nupirktas jos vardu, 2007 m. liepos 27 d. Vilniaus m. 2-ajame notarų biure pasirašė su S. G. ir J. Z. šio buto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria nuosavybės teisę į minėtą butą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo S. Z. ir O. Z. J. L. persikėlus gyventi į butą (duomenys neskelbtini), S. Z. įtikino ją, kad šis butas nuo 2007 m. lapkričio 7 d. bus jai perleistas, ir, žinodamas, kad dėl lietuvių kalbos nemokėjimo pasirašomų dokumentų turinys J. L. nėra suprantamas, 2007 m. liepos 28 d. (duomenys neskelbtini), pasirašė su ja preliminariąją sutartį dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kurioje buvo įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys, kad S. Z. iki 2007 m. lapkričio 7 d. įsipareigoja parduoti J. L. butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 165 000 Lt, kuriuos gavo iš J. L. iki sandorio pasirašymo momento. S. Z., nutylėdamas, kad 2007 m. liepos 28 d. sudarė šio buto preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, 2007 m. rugpjūčio 9 d. sudarė paskolos sutartį su S. P., pagal ją O. Z. ir S. Z. pasiskolino iš S. P. 95 000 Lt ir įsipareigojo juos grąžinti iki 2007 m. spalio 9 d., o paskolos grąžinimui užtikrinti įkeitė jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini). Toliau klaidindamas J. L. ir įtikindamas, kad perleis jai butą (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad pagal 2007 m. rugpjūčio 9 d. paskolos sutartį pinigų S. P. negrąžino ir kad šis butas atiteks S. P. paskolai grąžinti, 2009 m. sausio 22 d. kartu su O. Z. sudarė su J. L. panaudos sutartį, pagal kurią jie, kaip panaudos davėjai, perdavė J. L., kaip panaudos gavėjai, laikinai naudotis ir valdyti butą (duomenys neskelbtini), taip tyčia savo įsipareigojimų neįvykdė, buto (duomenys neskelbtini), jai neperleido ir pinigų už butą (duomenys neskelbtini), negrąžino.

2. Be to, S. Z. nuteistas už tai, kad savo naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y., turėdamas tikslą savo naudai įgyti E. L. priklausantį turtą – 100 000 Lt, pasinaudodamas E. L. teisiniu neišprusimu, piktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu, melagingai pažadėjo padalyti jai priklausančius žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), į mažesnius, o po to juos parduoti ir klaidingai nurodė, kad sklypams padalyti bei jiems įforminti reikia 100 000 Lt, nuslėpdamas, kad iš tikrųjų neketina dalyti žemės sklypų ir grąžinti iš E. L. gautus pinigus. Paveikta melagingų pažadų, E. L. 2007 m. sausio 9 d. Vilniaus m. 23-iajame notarų biure pasirašė su L. I. paskolos sutartį, pagal kurią ji iš L. I. pasiskolino 115 000 Lt, kuriuos sutartyje numatytomis dalimis privalėjo grąžinti iki 2007 m. sausio 9 d., o paskolos grąžinimui užtikrinti įkeitė jai asmeninės nuosavybės teise priklausančius 326 Lt ir 13 928 Lt vertės (vidutinė rinkos vertė) žemės sklypus ir juose esančius pastatus (30 937 Lt vertės (vidutinė rinkos vertė) gyvenamąjį namą kartu su priklausiniais), po to E. L. 40 000 Lt, kuriuos L. I. sumokėjo grynaisiais, perdavė S. Z., o 60 000 Lt, 2007 m. sausio 9 d. L. I. banko pavedimu pervestus į E. L. sąskaitą, esančią AB banke „Hansabankas“ (dabartinis pavadinimas – „Swedbank“), tą pačią dieną pervedė į S. Z. sąskaitą, esančią „Nordea Bank Finland Plc“. Disponuodamas šiais pinigais, S. Z. sutartų įsipareigojimų dėl žemės sklypų padalijimo ir dokumentų sutvarkymo E. L. vardu tyčia neįvykdė, nes ir neketino to daryti, ir pinigų E. L. negrąžino.

3. Be to, S. Z. nuteistas už tai, kad su asmeniu, dėl kurio tyrimas išskirtas, savo ir kito asmens naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y., turėdamas tikslą savo ir M. Š. naudai įgyti S. M. priklausantį 41 428 Lt vertės (vidutinė rinkos vertė) žemės sklypą su pastatu, esantį (duomenys neskelbtini), su asmeniu, dėl kurio tyrimas išskirtas, įtikinę S. M., kad sudarius žemės sklypo su pastatu pirkimo–pardavimo sutartį ir perleidus juos S. Z. vadovaujamai įmonei bus panaikinti S. M. ir jo dukters E. M. tariami 130 000 Lt įsipareigojimai V. L. bei išvengta turto išieškojimo jo naudai, pažadėjo vėliau šį turtą parduoti ir dalį pinigų – 80 000 Lt – atiduoti S. M.. S. M., būdamas suklaidintas, kad taip bus išvengta turto išieškojimo, 2008 m. balandžio 16 d. Vilniaus m. 21-ajame notarų biure pasirašė žemės sklypo su pastatu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. VŠ-894, su M. Š., kuris prisistatęs pirkėju savo parašu patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis, kad už perkamą žemės sklypą su pastatu pinigai – 300 000 Lt – S. M. yra sumokėti iki sandorio pasirašymo momento, taip suklaidinęs notarą suklastojo tikrą dokumentą – pirkimo–pardavimo sutartį, registro Nr. VŠ-894, nes iš tikrųjų sutartyje nurodytų 300 000 Lt S. M. negavo, o M. Š., vykdydamas susitarimą su S. Z., kaip atlygį už jam perleistą žemės sklypą su pastatu sumažino pastarojo įsiskolinimą 40 000 Lt suma.

4. Be to, S. Z. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y., turėdamas tikslą įgyti Z. R. priklausantį 132 000 Lt vertės (vidutinė rinkos vertė) butą (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas Z. R. teisiniu neišprusimu, melagingai pažadėjo Z. R. parduoti jam priklausantį butą (duomenys neskelbtini), ir nupirkti kitas patalpas, tinkamas kūrybai ir gyvenimui, pasiliekant sau dalį pinigų už paslaugas, o likusią pinigų dalį jam grąžinti, taip įgijo Z. R. pasitikėjimą ir juo piktnaudžiavo, nes iš tikrųjų neketino pirkti jam kito buto ir atiduoti pinigų už parduotą butą. Būdamas įsitikinęs, kad pardavus šį butą jo vardu bus nupirktos kitos patalpos, tinkamos gyvenimui ir kūrybai, t. y. būdamas suklaidintas, 2008 m. balandžio 30 d. Vilniaus m. 6-ajame notarų biure Z. R. pasirašė buto pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2-2504, su M. Š., kuris prisistatė kaip pirkėjas ir savo parašu patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis, kad už perkamą butą pinigai – 210 000 Lt – yra sumokėti Z. R. sandorio pasirašymo ir patvirtinimo dieną, taip suklaidinęs notarą suklastojo tikrą dokumentą – pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2-02504, nes iš tikrųjų sutartyje nurodytų 210 000 Lt Z. R. negavo, o M. Š. 2008 m. gegužės 8 d. sudarė su S. B. paskolos sutartį, pagal kurią M. Š. iš S. B. pasiskolino 132 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2008 m. rugpjūčio 8 d., o paskolos grąžinimui užtikrinti įkeitė savo vardu nupirktą butą (duomenys neskelbtini), tačiau, gavęs pinigus už įkeistą butą, pinigų už parduotą butą Z. R. nesumokėjo, o ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje perdavė juos S. Z..

5. Be to, S. Z. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuris miręs, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. turėdamas tikslą įgyti J. Š. priklausantį 175 000 Lt vertės (vidutinė rinkos vertė) butą (duomenys neskelbtini), S. Z., užmezgęs su J. Š. draugiškus santykius ir taip įgijęs jos pasitikėjimą, kartu su asmeniu, kuris miręs, pasinaudodami J. Š. teisiniu neišprusimu, įkalbėjo šią parduoti jai priklausantį butą, melagingai žadėdami, kad ji ir toliau gyvens tame pačiame bute, o vėliau jos vardu nupirks kitą butą Vilniuje, nors iš tikrųjų neketino pirkti jai kito buto bei atiduoti pinigų už parduotą butą. Būdama suklaidinta šių melagingų pažadų, 2009 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus m. 21-ajame notarų biure J. Š. pasirašė su J. V. buto (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad J. Š. perleido šį butą J. V. už 140 000 Lt. S. Z., gavęs iš J. V. sūnaus A. M. už parduotą butą 140 000 Lt, šių pinigų J. Š. neatidavė, laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 18 d. iki 2010 m. spalio 19 d. kartu su asmeniu, kuris miręs, melagingai jai žadėjo, kad butas (duomenys neskelbtini), bus nupirktas jos vardu, nuslėpdamas, kad pagal 2010 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį šis butas nuosavybės teise priklauso UAB „F“ ir ieškoma šio buto pirkėjų, perkėlė J. Š. gyventi į butą (duomenys neskelbtini), kaip į butą, kuris bus jai nupirktas, tačiau pagal 2010 m. rugsėjo 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį šis butas buvo parduotas M. B.

6. Be to, S. Z. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su V. L. ir asmeniu, kuris miręs, pasikėsino apgaule V. L. naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą, t. y. turėdami tikslą įgyti A. S. priklausantį turtą – 65 000 Lt, pasinaudodami A. S. teisiniu neišprusimu, įgiję jo pasitikėjimą, nenustatytam asmeniui nenustatytu laiku ir vietoje, tačiau ne vėliau kaip iki 2010 m. sausio 21 d., pagaminus netikrą dokumentą – neprotestuotiną paprastąjį vekselį, kuriame nurodyti žinomai melagingi duomenys, kad A. S. skolingas V. L. 65 000 Lt ir įsipareigoja iki 2010 m. sausio 18 d. grąžinti pinigus, A. S., S. Z. ir asmens, kuris miręs, įtikintas, kad su šiuo dokumentu S. Z. jį įdarbins, dėl teisinio neišprusimo, prasto regėjimo ir suklydimo paprastajame vekselyje ties tekstu „Asmens vardas, pavardė ir parašas“ įrašė savo vardą, pavardę ir pasirašė. V. L. šį pagamintą netikrą dokumentą laikė ir 2010 m. sausio 21 d. pateikė Vilniaus m. 44-ojo notarų biuro notarei I. D. vykdomajam įrašui gauti, o gavęs 2010 m. vasario 3 d. pateikė jį antstolės I. K. kontorai, prašydamas išieškojimą nukreipti į A. S. turtą, dėl to antstolė 2010 m. vasario 4 d. areštavo A. S. priklausantį turtą – 1/3 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini).

7. Be to, S. Z. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuris miręs, apgaule savo, R. G. Š., D. M. ir S. M. naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y., turėdamas tikslą įgyti V. D. priklausantį 72 800 Lt vertės (vidutinė rinkos vertė) butą (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas V. D. teisiniu neišprusimu, piktnaudžiaudamas jo pasitikėjimu, pasiūlė jam parduoti ½ dalį buto R. G. Š., melagingai žadėdamas už tai sumokėti jam 40 000 Lt. V. D., paveiktas melagingų pažadų, būdamas suklaidintas, kad jam priklausanti buto dalis bus parduota R. G. Š., 2010 m. gegužės 6 d. Vilniaus m. 21-ajame notarų biure pasirašė ½ dalies buto (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. VŠ-878, su J. B., kuri prisistatė pirkėja ir savo parašu patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis, kad prieš pasirašant sutartį už perkamą buto dalį yra sumokėta 40 000 Lt, taip suklaidinusi notarą suklastojo tikrą dokumentą – pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. VŠ-878. 2010 m. gegužės 6 d. Vilniaus m. 21-ajame notarų biure J. B. pasirašė įgaliojimą, kuriuo įgaliojo I. L. savo nuožiūra naudotis, disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiu visu nekilnojamuoju turtu ir jį valdyti, po to 2010 m. gegužės 10 d. tame pačiame notarų biure su šia nusikalstama veika nesusijęs I. L. įgaliojimo pagrindu, veikdamas S. Z. nurodymu, sudarė nekilnojamojo turto mainų sutartį su R. G. Š., pagal kurią I. L., atstovaudamas J. B., ½ dalį buto (duomenys neskelbtini), išmainė į R. G. Š. priklausančią 1/3 dalį buto (duomenys neskelbtini). Tęsdamas savo veiką, S. Z. kartu su asmeniu, kuris miręs, užmezgęs su V. D. draugiškus santykius ir įgijęs jo pasitikėjimą, pasinaudodamas jo teisiniu neišprusimu, įkalbėjo jį 2010 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus m. 44-ajame notarų biure pasirašyti įgaliojimą, kuriuo V. D., to nesuprasdamas, būdamas įsitikinęs, kad šio įgaliojimo pagrindu jam kiekvieną mėnesį bus pervedama po 1000 Lt, įgaliojo S. Z. naudotis, disponuoti V. D. nuosavybės teise priklausančiu visu nekilnojamuoju turtu ir jį valdyti. Po to S. Z. kartu su asmeniu, kuris miręs, įtikino R. G. Š. 2010 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus m. 44-ajame notarų biure pasirašyti pareiškimą, kuriuo ji atsisakė pirmumo teise pirkti V. D. nuosavybės teise priklausančią ½ dalį buto (duomenys neskelbtini), o 2010 m. spalio 12 d. Vilniaus m. 44-ajame notarų biure S. Z. pirmiau nurodyto V. D. įgaliojimo pagrindu be V. D. žinios ir prieš jo valią pasirašė ½ buto dalies (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią S. Z., atstovaudamas V. D., V. D. priklausančią buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį už 40 000 Lt pardavė D. M. ir S. M.. Taip S. Z. sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė, gautų pinigų V. D. neperdavė ir apie nurodyto buto dalies pardavimą jam nepranešė.

8. Be to, S. Z. nuteistas už tai, kad apgaule savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. žinodamas, jog V. A. po motinos Z. I. mirties atiteks 140 000 Lt vertės (vidutinė rinkos vertė) butas su rūsiu (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą savo naudai įgyti šį turtą, pasinaudodamas V. A. teisiniu neišprusimu, piktnaudžiaudamas jo pasitikėjimu, pasiūlė apmokėti V. A. mirusios motinos laidojimo išlaidas ir melagingai pažadėjo parduoti V. A. priklausantį butą, o jam nupirkti kitą – pigesnį butą ir grąžinti po sandorių liksiančią pinigų sumą, pasilikdamas sau atlygį, nors iš tikrųjų neketino pirkti V. A. kito buto ir atiduoti pinigų už parduotą butą. Taip, įgijęs pasitikėjimą, organizavo šio buto pirkimą–pardavimą ir apgaule įtikino V. A. išduoti įgaliojimą naudotis, disponuoti butu su rūsiu (duomenys neskelbtini), ir jį valdyti kaip S. Z. apmokėtų V. A. motinos laidotuvių išlaidų atlyginimo garantą. V. A., šių melagingų pažadų paveiktas, būdamas suklaidintas, 2010 m. birželio 10 d. Vilniaus m. 21-ajame notarų biure pasirašė įgaliojimą, kuriuo įgaliojo su šia nusikalstama veika nesusijusį I. L. savo nuožiūra pasirinktu būdu V. A. vardu priimti palikimą ir vesti paveldėjimo bylą po V. A. motinos mirties, savo nuožiūra naudotis, disponuoti V. A. nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu ir jį valdyti. I. L., veikdamas S. Z. nurodymu, šio įgaliojimo pagrindu, nežinant V. A., 2010 m. rugpjūčio 16 d. Vilniaus m. 14-ajame notarų biure sudarė su R. B. preliminariąją sutartį dėl buto su rūsiu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Po to, 2010 m. rugsėjo 7 d., Vilniaus m. 44-ajame notarų biure gavęs paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, I. L. 2010 m. rugsėjo 13 d., veikdamas S. Z. nurodymu, be V. A. žinios ir prieš jo valią tame pačiame notarų biure pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią V. A. priklausantis butas su rūsiu (duomenys neskelbtini), buvo parduotas už 140 000 Lt R. B. Dalį pinigų – 50 000 Lt, kuriuos pirkėja R. B. sumokėjo I. L. grynaisiais (20 000 Lt pagal preliminariąją sutartį ir 30 000 Lt pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo metu), I. L. S. Z. nurodymu perdavė pastarajam, o 70 000 Lt, kuriuos R. B. 2010 m. rugsėjo 14 d. banko pavedimu pervedė į I. L. asmeninę sąskaitą, esančią „Nordea Bank Finland Plc“, I. L. S. Z. nurodymu 2010 m. rugsėjo 14 d. paėmė grynaisiais ir tą pačią dieną nenustatytoje vietoje perdavė pastarajam. S. Z. sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė, nes ir neketino to daryti, pinigų buto savininkui V. A. neperdavė, apie šio buto pardavimą jam nepranešė ir kito buto nenupirko.

9. Be to, S. Z. nuteistas už tai, kad pagrobė didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2010 m. lapkričio mėn., tiksliau nenustatytą dieną ir nenustatytu laiku, būdamas bute (duomenys neskelbtini), pagrobė J. F. bendros 11 193 Lt (3241,72 Eur) vertės turtą: 873 Lt vertės vyrišką auksinį žiedą, 561 Lt vertės vestuvinį auksinį žiedą, puoštą balto aukso ornamentu, 412 Lt vertės graviruotą vestuvinį auksinį žiedą, 370 Lt vertės auksinį žiedą su baltos spalvos akmenimis, 517 Lt vertės auksinį pakabutį – kryželį, 6354 Lt vertės auksinę grandinėlę, 297 Lt vertės auksinį auskarą su akmenimis, 322 Lt vertės auksinį pakabutį, 283 Lt vertės auksinį pakabutį (su rožės žiedu), 816 Lt vertės auksinę grandinėlę (sukta), 388 Lt vertės auksinį pakabutį.

10. S. Z. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (dėl veikos prieš J. L.), 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl veikos prieš S. M.), 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl veikos prieš Z. R.), 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl veikos prieš V. D.) išteisintas, ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Kasaciniu skundu nuteistasis S. Z. ir jo gynėja advokatė D. Dereškevičienė prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį pakeisti – bylos dalį dėl J. F. turto grobimo S. Z. nutraukti, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, atsižvelgiant į tai iš naujo išspręsti bausmės skyrimo klausimą, taip pat dėl šios dalies panaikinti ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį; panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas apeliacinis skundas dėl pripažinimo S. Z. kaltu dėl aštuonių sukčiavimo nusikaltimų, ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasatoriai skunde nurodo:

11.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 95 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus, savo išvadas padarė, neištyręs bylos įrodymų visumos, netinkamai įvertinęs nuteistojo parodymus, neišnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentų dėl dokumentų įrodomosios reikšmės, taip pat netinkamai taikė BK 54 straipsnio nuostatas.

11.2. Ši baudžiamoji byla teismui perduota, be kita ko, kaltinant S. Z. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl 2009 m. padarytos nusikalstamos veikos. Ši veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Po šio nusikaltimo padarymo jis daugiau nenusikalto ir nuo ikiteisminio tyrimo nesislapstė. Pagal veikos padarymo metu galiojusio BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakciją, asmeniui, padariusiam nesunkų nusikaltimą, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai.

11.3. Pirmosios instancijos teismas už šį nusikaltimą S. Z. paskyrė laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams, ją bendrindamas su kitomis bausmėmis už kitas nusikalstamas veikas, taikė ne tik bausmių apėmimo, bet ir dalinio bausmių sudėjimo būdą. Kadangi S. Z. bylos dalis pagal BK 178 straipsnio 1 dalį turėjo būti nutraukta dėl senaties, nepagrįstai galutinės subendrintos bausmės trukmę sudaro ir pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės dalis. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.

11.4. Nuteistasis pateiktu apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį bei 178 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimti išteisinamąjį nuosprendį, tačiau apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėdamas bylą apeliacine tvarka, tik imitavo apeliacijos funkciją, pirmuose septyniuose priimtos nutarties lapuose perrašė inkriminuotų veikų aprašomąsias dalis, todėl ši nutarties dalis niekaip nesusijusi su apeliacinio skundo nagrinėjimo ir jo atmetimo motyvų pagrįstumu.

11.5. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pasirinko ne objektyvų ir apeliacijos paskirtimi grįstą, bet greitąjį apeliacinės instancijos teismo funkcijos imitavimo kelią. Šis teismas deklaratyviai pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo, visų bylos aplinkybių įvertinimo, įrodymų pakankamumo ir tinkamo jų įvertinimo, nes jokių konkrečių įrodymų analizės neatliko, tik išvardijo teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustus asmenis ir visiškai nesigilino į jų parodymų turinį. Šis teismas nepateikė motyvuoto bylos įrodymų vertinimo ir padarė klaidingą išvadą, kad šių asmenų parodymai patvirtina S. Z. kaltę padarius aštuonias nusikalstamas veikas, nes iš byloje surinktų įrodymų negalima daryti patikimų išvadų, kad S. Z., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuris mirė, apgaule savo naudai užvaldė svetimą turtą.

11.6. Kasaciniame skunde pateikiama teismų praktika dėl BK 182 straipsnio taikymo, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-387/2008, 2K-620/2010, 2K-329/2011, 2K-7-255/2012, 2K-507/2012, 2K-161/2013, 2K-285/2013. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kiek kasatoriui inkriminuoti veiksmai (asmens tyčia neatsiskaityti už įgyjamą turtą ir pan.) atitinka BK 182 straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymius, apkaltinamajame nuosprendyje apsiribojo prielaidų ir spėjimų darymu, tą patį pakartojo ir apeliacinės instancijos teismas. Jei tyčia nevykdyti sandorio, negrąžinti paskolos kilo po kurio laiko paėmus paskolą ar net grąžinus dalį paskolos, tai negali būti pripažįstama sukčiavimu. Jei sumanymas nevykdyti sutarties, negrąžinti paskolos kilo dėl iškilusių sunkumų vykdant sutartį ar kitų po sutarties sudarymo atsiradusių aplinkybių ir kaltininkas dėl to padarė apgaulės veiksmus ar kitus veiksmus, pasunkinančius prievolės vykdymą, atsakomybė gali kilti pagal BK 186 straipsnį už turtinės žalos padarymą apgaule. Juolab kad pagal inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusius įstatymus, parduodant didelės vertės turtą ir forminant sandorį pas notarą, pakakdavo notarui tik žodžiu patvirtinti pinigų perdavimo parduodamo turto savininkui faktą. Todėl nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad esant sukčiavimui tyčia gali kilti ir po sandorio sudarymo. Tai prieštarauja susiklosčiusiai teismų praktikai, kad apgaulė sukčiaujant turi būti esminė. Jeigu teisėtai sudaryto sandorio sąlygos neįgyvendinamos ar teisėtai gauta paskola negrąžinama dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklausiusių nuo skolininko valios, neturėjus išankstinio tikslo paskolos negrąžinti, tokia naudos gavėjo ar paskolos gavėjo veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

11.7. Sudarant sutartis dėl materialių vertybių tarp piliečių ar juridinių asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sutarties vykdymui, dėl to susidaro situacija, kai žalos atlyginimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis tampa problemiškas ar net neįmanomas. Tačiau tai privaloma įrodyti, o ne apsiriboti deklaratyviais teiginiais. Būtent apgaulė, įtraukiant asmenį į sandorį, turint tyčią nevykdyti savo prievolės, yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Sprendžiant, ar kaltininkas elgėsi neteisėtai, svarbiomis aplinkybėmis gali būti sutartyje nurodytų įpareigojimų (įgaliojimų) vykdymo ar nevykdymo aplinkybės. Taigi, atribojant civilinę ir baudžiamąją atsakomybę šioje srityje, būtina vadovautis tuo, kad baudžiamoji atsakomybė turėtų atsirasti tik tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo negali apginti savo pažeistų teisių civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

11.8. Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visada tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu ir taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Baudžiamosios teisės priemonės yra kraštutinės priemonės (ultima ratio), todėl kiekvieną kartą svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Juolab kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinių ieškinių tenkinimo klausimą, nusprendė, kad dalis ieškinių reikalavimų nagrinėtini civilinio proceso tvarka. Sprendžiant civilinius ginčus negali būti taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, nevertintinas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Vykstant civilinei apyvartai ir esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, asmenys privalo patys rūpintis savo teisėmis bei interesais, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo padarinius. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių pasekmių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo to veiksmo atlikimo. Jei asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai ir taip veikdamas pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEzLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-413/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-413/2006">2K-413/2006</a>). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar nukentėjusiaisiais pripažinti J. L., E. L., S. M., Z. R., J. Š., V. D., V. A. patys elgėsi itin nerūpestingai, kai siekdami, kad būtų pagerintos jų gyvenimo sąlygos, sutiko rizikuoti ir, būdami veiksnūs bei turėdami pakankamai gyvenimiškos patirties, tvirtino pas notarus, jog prieš sandorius jau yra perdavę dideles grynųjų pinigų sumas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino, ar nagrinėjamu atveju buvo pasunkinta ar atimta iš nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų galimybė ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka. Šiuo atveju teismas privalėjo motyvuotai pasisakyti, ar dėl nurodytų aplinkybių buvo teisinis pagrindas pradėti baudžiamąjį procesą, ar byloje yra objektyvių duomenų, paneigiančių nusikalstamos veikos požymių buvimą, ar tarp šalių kilę civiliniai ginčai galėjo būti sprendžiami civilinio proceso tvarka, tačiau to nepadarė ir priėmė formalią, šališką ir neteisingą nutartį.

12. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas prašo nuteistojo ir jo gynėjos kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

12.1. Abiejų instancijų teismų sprendimai teisėti ir pagrįsti, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, esminių BPK pažeidimų nepadaryta. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. Z. 2010 m. lapkričio mėn. padarė BK 178 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką. Pagal BK 11 straipsnio 3 dalį ši nusikalstama veika priskiriama nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (veikos padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija) nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai taikoma aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Apkaltinamasis nuosprendis S. Z. dėl 2010 m. lapkričio mėn. padarytos veikos priimtas 2017 m. gegužės 29 d., taigi nesuėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai.

12.2. Abiejų instancijų teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir įvertino jas nepažeisdami baudžiamojo proceso reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, pateikdamas tinkamai motyvuotas išvadas dėl ginčijamų bylos įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino išsamiai ir teisingai nustatė tas pačias faktines aplinkybes, kurias konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Teismas patikrino visų įrodymų dėl aštuonių nusikalstamų veikų patikimumą, jų gavimo ir užfiksavimo teisėtumą ir išsamiai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas dėl S. Z. kaltės. Buvo įvertinti nukentėjusiųjų, liudytojų, nuteistųjų parodymai, rašytiniai bylos dokumentai, t. y. tiek S. Z. kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai. Teismai pagrįstai pripažino, kad nuteistasis veikė iš anksto susiformavusia tiesiogine tyčia, tai patvirtina vienas po kito vykę apgaulės veiksmai. Iš bylos duomenų matyti, kad S. Z. visai neketino vykdyti susitarimų, nors nukentėjusiuosius įtikinėjo priešingai ir darė veiksmus, imituojančius susitarimų vykdymą, ar kitus panašaus pobūdžio veiksmus. Toks savo tikrų ketinimų nutylėjimas, veiksmai, imituojantys susitarimo vykdymą, yra kitos sutarties šalies apgaulė. Nuteistasis nukentėjusiųjų turtą užvaldė panaudodamas apgaulę, kuri pasireiškė tikrovės neatitinkančių ir paties išgalvotų aplinkybių nukentėjusiesiems pateikimu, taip pat ir įgijus nukentėjusiųjų pasitikėjimą. Iš nuteistojo neteisėtų veiksmų chronologijos matyti, kad tai buvo ne atsitiktiniai veiksmai, o iš anksto suplanuotos, gerai apgalvotos nusikalstamos veikos. Visais atvejais buvo veikiama iš esmės pagal analogišką schemą. Pastebėtina ir tai, kad nukentėję asmenys buvo senyvo amžiaus, dalis jų piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, neturėjo teisinių žinių, dėl to buvo lengviau suklaidinami, lengviau įgyjamas jų pasitikėjimas, atitinkamai jie klaidingai suprato sudaromų sandorių esmę. Tokia prieš nukentėjusiuosius panaudota apgaulė buvo esminė, nulėmusi nukentėjusiųjų apsisprendimą perleisti nuteistajam savo turtą. Tokie nesąžiningi nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip civiliniai teisiniai santykiai, nes viena iš šalių buvo suklaidinta dėl kitos šalies tikrųjų ketinimų, panaudojant apgaulę. Pagrįstai pripažinta, kad pagal S. Z. panaudotą sukčiavimo schemą nukentėjusiųjų turtinių teisių gynimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis buvo esmingai pasunkintas, todėl teismai pagrįstai kriminalizavo S. Z. veiksmus ir kvalifikavo kaip sukčiavimą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Nuteistojo S. Z. ir jo gynėjos advokatės D. Dereškevičienės kasacinis skundas atmestinas.

4. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Kasacinės instancijos teismas tikrina, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK pažeidimų

5. Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų padarymo grindė prielaidomis ir spėjimais, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatas ir priėmė formalią bei šališką nutartį.

6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, kad kaltinamo asmens veiksmai turi visus konkrečius jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali bylos nagrinėjimo metu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokie proceso dalyvių pasiūlymai teismams nėra privalomi ir jų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismų sprendimai pakankamai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

7. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė. Teismas aiškinosi nusikalstamų veikų (sukčiavimo ir pasikėsinimo sukčiauti prieš aštuonis asmenis, taip pat svetimo turto pagrobimo) padarymo aplinkybes, apklausė nuteistąjį S. Z., kitą nuteistąjį šioje byloje V. L., M. Š., kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai. Taip pat buvo apklausti nukentėjusieji J. L., E. L., S. M., Z. R., J. Š., V. D., kiti liudytojai. Teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatomis, nuodugniai ištyrė ikiteisminio tyrimo metu duotus mirusių nukentėjusiųjų V. A. ir A. S. parodymus, taip pat nuteistosios O. Z. parodymus, nes ši teisme atsisakė juos duoti, o vadovaudamasis BPK 290 straipsnio nuostatomis, ištyrė bylos dokumentus, juos perskaitydamas. Patikrinęs bylos įrodymus teisiamajame posėdyje ir nešališkai įvertinęs jų visumą, teismas konstatavo, kad S. Z. apgaule užvaldė didelės vertės nukentėjusiųjų J. L., E. L., S. M., Z. R., J. Š., V. D., V. A. turtą (BK 182 straipsnio 2 dalis), pasikėsino apgaule užvaldyti A. S. turtą (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 182 straipsnio 2 dalis) ir pagrobė J. F. turtą (BK 178 straipsnio 1 dalis). Apkaltinamajame nuosprendyje grįsdamas savo išvadas dėl S. Z. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, teismas išdėstė įrodymus ir nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo S. Z. ir kito nuteistojo šioje byloje V. L. parodymus, taip pat pateikė aiškius veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Taigi pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis grįstas ne spėjimais ir prielaidomis, kaip teigiama kasaciniame skunde, o išsamiai ištirtų ir visapusiškai įvertintų bylos įrodymų visuma, jis surašytas nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimų.

8. Nebuvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, nepažeisdamas bylų apeliacinį nagrinėjimą reglamentuojančių bendrųjų nuostatų, įtvirtintų BPK 320 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir pripažino, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, kad visuma įrodymų duoda pakankamą pagrindą konstatuoti, jog S. Z. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

9. Apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistojo gynėjo prašymą atlikti įrodymų tyrimą. Atmesdamas šį prašymą, BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų apeliacinės instancijos teismas nepažeidė. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įrodymų tyrimas gali būti atliekamas, tačiau BPK nenumatyta, jog, proceso dalyviams abejojant pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu, tirti įrodymus apeliacinės instancijos teisme būtų privaloma. Apeliacinės instancijos teismas turi pareigą pagal gautą apeliacinį skundą patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Ši pareiga gali būti įvykdoma tiek atliekant apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimą, tiek ir tokio tyrimo neatliekant. Sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti, įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad bylai teisingai išspręsti svarbūs įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje įmanomų ištirti įrodymų tyrimą. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. Ir priešingai, tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas. Proceso dalyvių prašymų dėl įrodymų tyrimo atlikimo atmetimas tokioje situacijoje nereiškia, kad proceso dalyvių teisės yra neleistinai suvaržomos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-507/2017).

10. Apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka jos turiniui keliamus reikalavimus, nustatytus BPK 332 straipsnio 5 dalyje: atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, teismas nutartyje nurodė aiškius ir išsamius motyvus, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisėtu. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakyta į visus esminius apeliacinio skundo argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies taikymo

11. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra nustatyta, ar S. Z. turėjo tyčią apgaule užvaldyti nukentėjusiųjų turtą, teigiama, jog tarp S. Z. ir nukentėjusiųjų susiklostę civiliniai teisiniai santykiai nepagrįstai kriminalizuoti, apeliacinės instancijos teismas, taikydamas baudžiamąjį įstatymą, nevertino, ar nagrinėjamais atvejais pačių nukentėjusiųjų elgesys buvo apdairus, atidus ir rūpestingas, taip pat ar nukentėjusiesiems buvo pasunkinta galimybė apginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka.

12. Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-7-47-895/2016).

13. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. BK 182 straipsnio dispozicija nenumato, dėl kokių aplinkybių ar faktų asmuo sukčiavimo atveju turi būti suklaidintas. Tai gali būti nukentėjusiojo suklaidinimas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-7-322/2013, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-47-895/2016, 2K-7-41-511/2017, 2K-7-136-489/2017). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama. Esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo.

14. Be to, tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-410/2014, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017, 2K-7-136-489/2017). Tačiau kai bylose nustatoma, kad įtrauktas į civilinį teisinį sandorį nukentėjusysis dėl savo amžiaus, gyvenimiškos patirties, gyvenimo būdo, fizinių ar psichinių savybių, priklausomybių, kitų aplinkybių yra silpnoji (pažeidžiama) šalis, t. y. toks asmuo, kurio patiklumu galima itin lengvai manipuliuoti, jam civilinių santykių dalyvio atidaus bei rūpestingo elgesio kriterijus (lot. bonus pater familias) visa apimtimi netaikytinas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-136-489/2017).

15. Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą, turtinę teisę. Be to, apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-7-255/2012). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-47-895/2016).

16. Teismų praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad tais atvejais, kai nukentėjusysis yra įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį, baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį gali patvirtinti ir tai, jog sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio. Be to, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagrindinis sukčiavimo (BK 182 straipsnis) požymis, skiriantis jį nuo civilinio teisės pažeidimo, yra apgaulės, kuri turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui perduoti turtą, panaudojimas. Pažeistų teisių gynimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimo kriterijus dažniausiai yra reikšmingas tuo atveju, kai ketinimas pasisavinti svetimą turtą susiformuoja jau po apgaulės panaudojimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-185-895/2015, 2K-7-47-895/2016).

17. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013). Be to, sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2012, 2K-134-693/2015).

18. Atsakant į kasatorių pateiktus argumentus labai svarbu detaliai atskleisti S. Z. inkriminuotų nusikalstamų veikų, užvaldant ir pasikėsinant užvaldyti svetimą turtą panaudojant apgaulę, aplinkybes.

28.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nukentėjusioji J. L. tarėsi su S. Z., kad šis pakeis jos butą, esantį Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvėje, į jos pačios pasirinktą kitą butą Vilniuje, Konduktorių gatvėje. Kadangi S. Z. padėjo J. L. sutvarkyti buto J. Basanavičiaus gatvėje privatizavimo dokumentus, ji sutiko šį butą parduoti be pinigų, t. y. perleisti butą S. Z. kaip garantiją, jog šis nebus parduotas ir perleistas niekam kitam, kol S. Z. jai nenupirks kito buto. J. L. pasirašė su O. Z. buto J. Basanavičiaus gatvėje pirkimo–pardavimo sutartį, O. Z. notarei pareiškė, kad už perkamą butą yra sumokėta 40 000 Lt, nors pinigų už butą J. L. negavo. Savo ruožtu S. Z., nors ir žadėjo J. L. nupirkti butą Konduktorių gatvėje jos vardu, šį butą nupirko pats ir kartu su sutuoktine O. Z. tapo jo savininkais. J. L. persikėlus gyventi į butą Konduktorių gatvėje, jos ankstesnis butas J. Basanavičiaus gatvėje O. Z. buvo išnuomotas, o J. L. toliau buvo S. Z. įtikinėjama, kad butas Konduktorių gatvėje nuo 2007 m. lapkričio 7 d. bus perleistas jai. Pasinaudojęs tuo, jog nukentėjusioji nemoka lietuvių kalbos ir nesupranta pasirašomų dokumentų turinio, S. Z. davė jai pasirašyti preliminariąją sutartį dėl buto Konduktorių gatvėje pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Nepaisant minėtos sutarties, nutylėdamas šį faktą, S. Z. kartu su sutuoktine pagal paskolos sutartį pasiskolino iš S. P. 95 000 Lt ir paskolos grąžinimui užtikrinti įkeitė jiems nuosavybės teise priklausantį butą Konduktorių gatvėje, kurį žadėjo perleisti J. L., tačiau paskola nebuvo grąžinta ir butas atiteko S. P..

28.2. Taip pat nustatyta, kad nukentėjusioji E. L. kreipėsi į S. Z. ir išreiškė norą parduoti savo žemę su namu, šis pažadėjo pelningai ją parduoti, bet patarė prieš tai ją padalyti į mažesnius sklypus ir nurodė, kad tam reikia 100 000 Lt. E. L. pasitikėjo S. Z., nes šis prieš tai buvo paskolinęs jai pinigų operacijai, dėl to sutiko paimti paskolą iš L. I., įkeičiant žemės sklypus su statiniais, ir sumokėjo jam 100 000 Lt. Tačiau, disponuodamas šiais pinigais, S. Z. sutartų įsipareigojimų dėl žemės sklypų padalijimo ir dokumentų sutvarkymo E. L. vardu neįvykdė, pinigų nukentėjusiajai negrąžino. E. L. negrąžinus L. I. paskolos, įkeistas turtas buvo areštuotas.

28.3. Taip pat nustatyta, kad S. Z. su asmeniu, dėl kurio tyrimas išskirtas, įtikino S. M. sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį ir perleisti žemės sklypą su pastatu jo vadovaujamai įmonei, aiškindamas, kad taip bus panaikinti S. M. ir jo dukters E. M. tariami 130 000 Lt įsipareigojimai V. L. ir išvengta turto išieškojimo jo naudai, taip pat pažadėjo vėliau šį turtą parduoti ir dalį pinigų – 80 000 Lt – atiduoti S. M.. S. M., pasitikėdamas S. Z., nes jį rekomendavo dukters sugyventinis, pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį su M. Š., kuris notarui nurodė, kad pinigai (300 000 Lt) už perkamą turtą S. M. yra sumokėti, nors iš tikrųjų jis jų negavo. Žemės sklypą su pastatu M. Š. perleido S. Z., o šis M. Š. sumažino įsiskolinimą 40 000 Lt suma.

28.4. Taip pat nustatyta, kad S. Z. pažadėjo Z. R. parduoti jam priklausantį butą ir nupirkti jam kitą būstą, dėl to įkalbėjo Z. R. pasirašyti buto pirkimo–pardavimo sutartį su M. Š.. Sudarant pirkimo–pardavimo sutartį M. Š. notarei nurodė, kad pinigai (210 000 Lt) už perkamą butą Z. R. sumokėti, nors iš tikrųjų jis jų negavo. Po to M. Š. paėmė iš S. B. 132 000 Lt paskolą ir įkeitė iš Z. R. nupirktą butą, o gautus pinigus perdavė ne Z. R., bet S. Z.. Ši paskola liko negrąžinta ir butas atiteko kreditoriui.

28.5. Taip pat nustatyta, kad S. Z., užmezgęs su J. Š. draugiškus santykius ir taip įgijęs jos pasitikėjimą, kartu su asmeniu, kuris miręs, įkalbėjo šią parduoti jai priklausantį butą, kurį prieš tai padėjo atgauti iš kito savininko, melagingai žadėdami, kad ji ir toliau gyvens tame pačiame bute, o vėliau jos vardu nupirks kitą butą. Įtikinta šių pažadų J. Š. pardavė butą J. V., gauti pinigai (140 000 Lt) buvo perduoti S. Z., tačiau kitas butas jai nebuvo nupirktas ir pinigai negrąžinti. J. Š. S. Z. perkėlė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), žadėdamas jį nupirkti jos vardu, tačiau nutylėjo, kad butas nuosavybes teise priklauso UAB „F“ ir ieškoma šio buto pirkėjų. Vėliau minėtas butas buvo parduotas M. B..

28.6. Taip pat nustatyta, kad S. Z., veikdamas bendrininkų grupe su V. L. ir asmeniu, kuris miręs, įgiję A. S. pasitikėjimą, nenustatytam asmeniui pagaminus netikrą dokumentą – neprotestuotiną paprastąjį vekselį, kuriame melagingai nurodyta, kad A. S. skolingas V. L. 65 000 Lt ir įsipareigoja šią sumą grąžinti iki 2010 m. sausio 18 d. A. S., S. Z. ir asmenis, kuris miręs, įtikintas, kad su šiuo dokumentu S. Z. jį įdarbins, šiame vekselyje įrašė savo vardą, pavardę ir pasirašė. Vėliau V. L. šį netikrą dokumentą pateikė notarei vykdomajam įrašui gauti, o gavęs pateikė jį antstoliui vykdyti, tuo pagrindu A. S. priklausantis turtas buvo areštuotas. V. L. atsisakė reikalavimo teisės pagal minėtą vekselį tik tada, kai A. S., padedant advokatei, nusamdytai giminaičių, pradėjo civilinį ginčą ir jo metu A. S., kaip ieškovas, ir V. L., kaip atsakovas, sudarė taikos sutartį. Taigi nusikalstamo sumanymo V. L. naudai ateityje įgyti A. S. turtą nepavyko įgyvendinti dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo jų valios.

28.7. Taip pat nustatyta, kad S. Z. pasiūlė V. D. parduoti pusę buto R. G. Š. ir už tai žadėjo sumokėti jam 40 000 Lt. Jis sutiko tai padaryti, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta ne su R. G. Š., o su J. B., kuri notarei pareiškė, kad už perkamą buto dalį yra sumokėta 40 000 Lt, nors iš tikrųjų V. D. pinigų negavo. Po to J. B. notariškai įgaliojo I. L. savo nuožiūra naudotis, disponuoti jos nusipirktu nekilnojamuoju turtu bei jį valdyti, ir šis įgaliojimo pagrindu, veikdamas S. Z. nurodymu, sudarė nekilnojamojo turto mainų sutartį su R. G. Š., pagal kurią J. B. priklausančią pusę buto išmainė į R. G. Š. priklausančią 1/3 dalį buto kitu adresu; ši buto dalis buvo parduota UAB „F“, atstovaujamai S. Z. pažįstamo S. B.. Savo ruožtu S. Z. kartu su asmeniu, kuris miręs, užmezgęs su V. D. draugiškus santykius ir įgijęs jo pasitikėjimą, įkalbėjo jį pasirašyti įgaliojimą, kuriuo įgaliojo S. Z. naudotis, disponuoti V. D. nuosavybės teise priklausančiu visu nekilnojamuoju turtu ir jį valdyti. Įgaliojimą V. D. pasirašė, nesuprasdamas jo tikrojo turinio, būdamas įsitikinęs, kad šio įgaliojimo pagrindu jam kiekvieną mėnesį bus pervedama po 1000 Lt, kol bus išmokėta visa 40 000 Lt suma už pusę parduoto buto. Vėliau R. G. Š. buvo įtikinta atsisakyti pirmumo teisės pirkti V. D. nuosavybės teise priklausančią likusią buto dalį ir S. Z., veikdamas pagal V. D. įgaliojimą, be V. D. žinios ir prieš jo valią už 40 000 Lt pardavė šią buto dalį D. ir S. M..

28.8. Taip pat nustatyta, kad S. Z. pasiūlė V. A. apmokėti jo mirusios motinos laidojimo išlaidas ir pažadėjo parduoti V. A. priklausantį butą, o jam nupirkti kitą – pigesnį butą ir grąžinti po sandorių liksiančią pinigų sumą, pasilikdamas sau atlygį. Įgijęs V. A. pasitikėjimą, S. Z. įtikino jį išduoti jam įgaliojimą, kaip S. Z. apmokėtų V. A. motinos laidotuvių išlaidų atlyginimo garantą, naudotis, disponuoti butu su rūsiu, (duomenys neskelbtini), ir jį valdyti. V. A., patikėjęs S. Z. pažadais, pasirašė įgaliojimą, kuriuo įgaliojo I. L. savo nuožiūra pasirinktu būdu V. A. vardu priimti palikimą ir vesti paveldėjimo bylą po V. A. motinos mirties, savo nuožiūra naudotis, disponuoti V. A. nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu ir jį valdyti. V. A., pasirašydamas šį įgaliojimą, suprato, kad šiuo dokumentu S. Z. jam paskolins pinigų už įkeistą butą; po trijų mėnesių, gavęs motinos palikimą, jis iš jos sąskaitos paėmė pinigų ir grąžino S. Z. 2000 Lt skolą už motinos palaidojimą. Savo ruožtu I. L., veikdamas S. Z. nurodymu, V. A. išrašyto įgaliojimo pagrindu, nežinant V. A., su R. B. sudarė preliminariąją sutartį dėl V. A. buto su rūsiu pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Po to, gavęs paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, I. L. S. Z. nurodymu, be V. A. žinios ir prieš jo valią pardavė jam priklausantį butą už 140 000 Lt R. B.. Gautų pinigų už parduotą butą S. Z. V. A. neperdavė, apie šio buto pardavimą jam nepranešė ir kito buto nenupirko. Gauti pinigai per I. L. buvo perduoti S. Z., taip pat buvo susitarta dėl S. Z. įsiskolinimų dengimo UAB „E“ ir įskaitymų vykdant įsipareigojimus tarp S. Z. ir UAB „K“, kurios direktorė buvo V. A. butą nupirkusi R. B.

29. Teismai tokius S. Z. neteisėtus veiksmus darant septynias nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir vieną – pagal 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.

30. Iš pirmiau nurodytų teismo nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad S. Z. neteisėti veiksmai atitinka jam inkriminuotų nusikaltimų sudėtis. S. Z. sukčiavimas objektyviai reiškėsi pažadais: J. L., Z. R., J. Š., V. A. atvejais pagelbėti jiems parduoti turimus butus ir nupirkti kitus, E. L. atveju – padėti padalyti žemės sklypus, sutvarkyti žemės dokumentus ir sklypus pelningai parduoti, S. M. atveju – panaikinti S. M. ir jo dukters tariamus finansinius įsipareigojimus V. L., taip išvengiant turto išieškojimo, A. S. atveju – įdarbinti, V. D. atveju – parduoti turimo buto dalį norimam žmogui, kurių neketino tesėti. Prieš darydamas nusikalstamas veikas, S. Z. įgijo nukentėjusiųjų pasitikėjimą, suteikdamas tam tikrą pagalbą, pavyzdžiui, J. L. sutvarkė buto privatizavimo dokumentus, E. L. paskolino pinigų operacijai, Z. R. padengė įsiskolinimus, J. Š. padėjo atgauti butą, sutvarkyti palikimą, A. S. tariamai padėjo sutvarkyti įdarbinimo dokumentus, V. A. – palaidoti motiną. S. M. pasitikėjo S. Z., nes jį rekomendavo dukters sugyventinis, V. D. pažinojo S. Z. kaip asmenį, R. G. Š. padedantį parduoti savąjį butą ir surasti kitą. Bylos duomenimis, nukentėjusieji jautė dėkingumą S. Z. dėl pirmiau nurodytų priežasčių, o kai kurie dar ir dėl duodamų smulkių pinigų sumų, maisto, alkoholio, cigarečių. Visais atvejais S. Z. nutylėjo tikruosius savo ketinimus nevykdyti duotų pažadų ir apgaule savo ir (ar) kitų asmenų naudai užvaldyti nukentėjusiesiems priklausantį turtą, įtikinėjo nukentėjusiuosius, kad susitarimai bus įgyvendinti. Nežinodami tikrųjų S. Z. ketinimų, pasitikėdami juo, nukentėjusieji J. L., Z. R., J. Š. patys perleido savo butus kitiems asmenims, su jais pasirašydami pirkimo–pardavimo sutartis ir nereikalaudami užmokesčio, nes buvo įsitikinę, kad už gautus pardavus butus pinigus S. Z. nupirks jiems kitus butus. S. M. žemės sklypą su statiniais perleido S. Z. nurodytam asmeniui, tikėdamasis už parduotą turtą dalies pinigų, o V. D., pardavęs pusę buto S. Z. parinktam asmeniui, tiesiog tikėjosi gauti pinigų. Tikėdamasi pelno už parduotus padalytus žemės sklypus, paskatinta S. Z., E. L. pasiskolino pinigų, įkeisdama savo nekilnojamąjį turtą, ir juos perdavė S. Z.. Pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes nė vienu atveju nukentėjusiesiems kiti butai nebuvo nupirkti, pinigai už parduotus butus, žemės sklypą su statiniais nebuvo grąžinti. Nebuvo grąžinti pinigai ir nukentėjusiajai E. L., nors jokių realių veiksmų, kad būtų įvykdytas susitarimas, S. Z. neatliko. Be to, S. Z., nutylėdamas tikruosius ketinimus, įkalbėjo A. S. pasirašyti vekselį, tvirtindamas, kad jis pasirašo įdarbinimo dokumentus, šis vekselis vėliau buvo panaudotas kaip priemonė nukreipti išieškojimą į A. S. turtą. Apgaulę S. Z. naudojo prieš nukentėjusiuosius ir įtikindamas juos pasirašyti įgaliojimus. Pavyzdžiui, V. D. pasirašė įgaliojimą, kuriuo įgaliojo S. Z. naudotis, disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu visu nekilnojamuoju turtu ir jį valdyti, būdamas įsitikinęs, kad šio įgaliojimo pagrindu jam kiekvieną mėnesį bus pervedama po 1000 Lt, kol bus išmokėta visa 40 000 Lt suma už pusę parduoto buto. Iš esmės analogiškai S. Z. pasielgė ir su nukentėjusiuoju V. A., tik šiuo atveju pasitelkdamas kitą asmenį, – V. A., patikėjęs S. Z. pažadais, pasirašė įgaliojimą, kuriuo įgaliojo kitą asmenį savo nuožiūra V. A. vardu priimti palikimą ir vesti paveldėjimo bylą po V. A. motinos mirties, taip pat naudotis, disponuoti V. A. turtu ir jį valdyti, būdamas įsitikinęs, kad šiuo dokumentu S. Z. jam paskolins pinigų už įkeistą butą. S. Z., pasinaudodamas šiais įgaliojimais, nežinant V. D., prieš jo valią pardavė jam priklausančią kitą dalį buto, o V. A. atveju – visą jam priklausantį butą. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad visi nukentėjusieji savanoriškai perleido savo turtą S. Z. ar kitiems asmenims, pasirašė juridinę reikšmę turinčius dokumentus (pirkimo–pardavimo sutartis, įgaliojimus, vekselį) dėl S. Z. panaudotos apgaulės, gerai apgalvotų manipuliacijų, pasitelkiant kitus asmenis. Visi pirmiau aprašyti S. Z. veiksmai rodo jo ketinimą apgaule, piktnaudžiaujant pasitikėjimu, savo ir (ar) kitų asmenų naudai užvaldyti nukentėjusiesiems priklausantį turtą, kuris neabejotinai susiformavo dar iki turto įgijimo momento. Teismai, įvertinę S. Z. nusikalstamų veiksmų pobūdį, pastangas pasiekti norimą tikslą, padarė pagrįstą išvadą, kad jis, darydamas šias nusikalstamas veikas, veikė tiesiogine tyčia. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad S. Z. suvokė turtinės naudos gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir norėjo panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti.

31. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tarp nuteistojo S. Z. ir nukentėjusiųjų susiklostę santykiai negali būti pripažįstami civiliniais teisiniais santykiais, nes S. Z., turėdamas išankstinę tyčią nevykdyti susitarimų, klaidino nukentėjusiuosius dėl tikrųjų savo ketinimų, buvo nesąžiningas, naudojo apgaulę, kuri buvo esminė nukentėjusiesiems apsisprendžiant sudaryti jiems nenaudingus sandorius pagal S. Z. sumanytą schemą. Nagrinėjamais atvejais sudarytų sandorių negalima pripažinti teisėtais civiliniais sandoriais ir dėl to, kad nė vienas nukentėjusysis juos sudarydamas neišreiškė valios prarasti turtą kaltinime nustatytomis aplinkybėmis. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad S. Z. aukos buvo senyvo amžiaus su sveikatos problemomis, neturėjo teisinių žinių, dalis jų piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, todėl buvo lengviau suklaidinami. Tuo S. Z. ir pasinaudojo. Dėl šių priežasčių nukentėjusieji laikytini silpnąja šalimi ir jiems civilinių santykių dalyvio atidaus bei rūpestingo elgesio kriterijus negali būti taikomas. Bylos duomenys patvirtina, kad dėl S. Z. neteisėtų veiksmų – apgaulės, atliekant įvairias manipuliacijas, pasitelkiant kitus asmenis, prarasto turto nukentėjusiųjų pažeistų turtinių teisių gynimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis buvo iš esmės pasunkintas. Taigi konstatuotina, kad minėti S. Z. veiksmai atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius sukčiavimo sudėties požymius. Todėl darytina išvada, kad S. Z. padarytoms nusikalstamoms veikoms baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 1 dalis ir 182 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.

Dėl BK 95 straipsnio taikymo

32. Kasaciniame skunde klaidingai teigiama, kad S. Z. BK 178 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė 2009 metais, todėl pagal veikos padarymo metu galiojusią BK 95 straipsnio redakciją yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad S. Z. pagrobė J. F. turtą 2010 m. lapkričio mėn., taigi šios nusikalstamos veikos padarymo metu jau galiojo BK 95 straipsnio 2010 m. birželio 13 d. įstatymo redakcija. Nusikalstama veika, nurodyta BK 178 straipsnio 1 dalyje, priskiriama nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), todėl pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį asmeniui, padariusiam tokią nusikalstamą veiką, nustatytas aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Iš bylos duomenų matyti, kad dėl 2010 m. lapkričio mėn. padaryto svetimo turto pagrobimo S. Z. priimtas apkaltinamasis nuosprendis 2017 m. gegužės 29 d., t. y. nesuėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo S. Z. ir jo gynėjos advokatės Daivos Dereškevičienės kasacinį skundą.

Teisėjai Pranas Kuconis

Vytautas Masiokas

Armanas Abramavičius