Baudžiamoji byla Nr. 2K-267-697/2018
Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00133-2014-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.1.1; 1.2.19.4.1; 1.2.19.4.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Prano Kuconio ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 31 d. nutarties.
Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nuosprendžiu V. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 1 dalį 40 MGL dydžio (1506,40 Eur) bauda, BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl veikos nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2014 m. balandžio 28 d.) – 50 MGL dydžio (1883 Eur) bauda, 228 straipsnio 2 dalį (dėl veikos nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. balandžio 3 d.) – 60 MGL dydžio (2259,60 Eur) bauda, 228 straipsnio 1 dalį – 30 MGL dydžio (1129,80 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. A. paskirta 100 MGL dydžio (3766 Eur) bauda, paskiriant sumokėti teritorinei mokesčių inspekcijai per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 682 straipsniu, V. A. atimta teisė dirbti darbą valstybės tarnyboje dvejiems metams.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 31 d. nutartimi nuteistojo V. A. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. A. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, savo naudai priėmė kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y., būdamas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininkas, 2014 m. gegužės 27 d. apie 9.30 val. tarnybiniame kabinete Nr. 202, esančiame (duomenys neskelbtini), savo naudai priėmė 200 Lt (t. y. 57,92 Eur) kyšį iš (duomenys neskelbtini) centro direktoriaus A. L. už teisėtą veikimą, t. y. jo vadovaujamo policijos komisariato pareigūnų eismo saugumo užtikrinimą 2014 m. gegužės 17 d. (duomenys neskelbtini) sporto lenktynių metu.
2. Be to, jis pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos ir dėl to didelę žalą patyrė valstybė, t. y. būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininkas, siekdamas turtinės naudos, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi – pasinaudodamas savo einamomis pareigomis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija Nr. VIII-1316) 3 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, teisėtumo, atsakomybės už priimtus sprendimus principais; 3 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nustatantį, kad valstybės tarnautojas, eidamas ar atlikdamas tarnybines pareigas, privalo nesiekti naudos sau; 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nustatantį, kad valstybės tarnautojas privalo būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas; 3 straipsnio 2 dalies 6 punktą, nustatantį, kad valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus; 3 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nustatantį, kad valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas; 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nustatantį reikalavimą tinkamai atlikti savo pareigybines funkcijas; 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nustatantį reikalavimą nepiktnaudžiauti tarnyba, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2014 m. balandžio 28 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, ne mažiau kaip du kartus tiesiogiai pareikalavo iš S. L., dirbančio VĮ „K.“, pasinaudojant VĮ „K.“ priklausančia mokėjimo kortele, į jo, V. A., nuosavą automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įpilti degalų. Vykdydamas V. A. nurodymą S. L., pasinaudodamas VĮ „K.“ priklausančiomis mokėjimo kortelėmis, 2013 m. spalio 30 d. apie 7.56 val. įpylė į V. A. automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 30 litrų degalų, kurių vertė 142,20 Lt (t. y. 41,18 Eur), o 2014 m. balandžio 28 d. apie 11 val. įpylė į V. A. priklausančią talpyklą 27,19 litro degalų, kurių vertė 126,43 Lt (t. y. 36,62 Eur). Tokiais veiksmais V. A. piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, ir dėl to didelę žalą patyrė valstybė, kadangi V. A., būdamas valstybės tarnautojas ir eidamas šias pareigas, darė nusikaltimus, kurstė kitus asmenis daryti šiuos nusikaltimus, dėl to buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – (duomenys neskelbtini) policijos komisariato – funkcijos ir veiklos principai, diskredituotas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininko, kaip valstybės tarnautojo, vardas.
3. Taip pat nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, t. y. 2014 m. kovo 25 d. 17.36 val., būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininkas, siekdamas turtinės naudos ateityje, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi – pasinaudodamas savo einamomis pareigomis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija Nr. VIII-1316) pirmiau minėtus 3 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 2 dalies 3, 4, 6, 8 punktus, 15 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktus, paskambino K. P., dirbančiam kontrolieriumi (duomenys neskelbtini) techninių apžiūrų stotyje, ir paprašė išduoti techninės apžiūros rezultatų korteles, kuriose būtų nurodyta, kad V. Š. priklausančios techniškai netvarkingos transporto priemonės „Mitsubishi Pajero“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Volkswagen Sharan“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atitinka techninius reikalavimus. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, V. A. 2014 m. balandžio 3 d. apie 9.35 val. už suteiktą pagalbą gaunant minėtų transporto priemonių techninės apžiūros rezultatų korteles paprašė V. Š. neatlygintinai padaryti jo sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), medinius laiptus terasoje. Tokiais veiksmais jis piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, ir dėl to didelę žalą patyrė valstybė, kadangi, būdamas valstybės tarnautojas ir eidamas šias pareigas, darė nusikaltimus, kurstė kitus asmenis šiuos nusikaltimus daryti, dėl to buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – (duomenys neskelbtini) policijos komisariato – funkcijos ir veiklos principai, diskredituotas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininko, kaip valstybės tarnautojo, vardas.
4. V. A. taip pat pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. 2014 m. vasario 26 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininkas, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi – pasinaudodamas savo einamomis pareigomis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija Nr. VIII-1316) pirmiau minėtus 3 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nurodė savo pavaldiniui (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininkui V. L. nuvykti pas (duomenys neskelbtini) teismo teisėją S. B. ir paprašyti, kad šis jo – V. A. – pažįstamam asmeniui V. Š. už administracinį teisės pažeidimą skirtų administracinę nuobaudą neatimant teisės vairuoti transporto priemonę. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad švelnesnei administracinei nuobaudai V. Š. paskirti reikalingi papildomi duomenys, 2014 m. vasario 26 d. apie 10.57 val. V. A., naudodamasis einamomis pareigomis, paskambino (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnui V. G. ir paprašė pastarojo išduoti jo, V. A., pažįstamam asmeniui V. Š. pažymą, patvirtinančią, kad jam reikalingas vairuotojo pažymėjimas darbinėms funkcijoms atlikti – pienui į (duomenys neskelbtini) pieno supirkimo punktą pristatyti. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. vasario 26 d. apie 11.38 val. V. A. paskambino (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriui V. S. ir paprašė pastarojo išduoti jo, V. A., pažįstamam asmeniui V. Š. pažymą, patvirtinančią, kad jam reikalingas vairuotojo pažymėjimas savo vaikui iš gyvenamosios vietos į mokyklą vežioti, nes mokyklos autobusas iki jų gyvenamosios vietos nevažiuoja. Tokiais veiksmais V. A. piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ir dėl to didelę žalą patyrė valstybė, kadangi V. A., būdamas valstybės tarnautojas ir eidamas šias pareigas, darė nusikaltimus, kurstė kitus asmenis daryti šiuos nusikaltimus, dėl to buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – (duomenys neskelbtini) policijos komisariato – funkcijos ir veiklos principai, diskredituotas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininko, kaip valstybės tarnautojo, vardas.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Kasaciniu skundu nuteistasis V. A. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 31 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Klaipėdos apygardos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės pažeisdamas procesines teisės normas ir neteisingai taikydamas bei aiškindamas baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo apeliacinį skundą ir nepagrįstai paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, teismai buvo šališki. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, baudžiamojo įstatymo ir Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) nuostatų aiškinimo bei taikymo.
5.2. Iš bylos duomenų matyti, kad, teisėjui Z. P. sankcionavus techninių priemonių naudojimą, iki 2014 m. balandžio 30 d. bent keturis kartus nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, vėliau pateikti kaltinimai ir V. A. nuteistas dėl piktnaudžiavimo tarnyba V. Š. (2014 m. vasario 26 d.), V. Š. (2014 m. kovo 25 d., 2014 m. balandžio 3 d.), S. L. (2013 m. spalio 30 d., 2014 m. balandžio 28 d.) epizoduose. Apeliacinis teismas nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nedelsiant, nustačius padarytas veikas, tačiau tai neatitinka tikrovės, nes Imuniteto tarnybos pareigūnai neleistinai ir nepateisinamai ilgai (iki 2014 m. sausio 17 d. neteisėtai, o vėliau prokurorui ir teismui nepateikę nustatytų duomenų apie 2013 m. spalio 30 d. įvykius) vykdė kriminalinės žvalgybos veiksmus. Nustatę veiksmus, kurie, jų nuomone, turi nusikalstamų veikų požymius, pareigūnai nepradėjo ikiteisminio tyrimo, o baigiantis trijų mėnesių terminui formaliai priėmė nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir vėl kreipėsi į teismą, prašydami BPK nustatyta tvarka toliau V. A., jo artimuosius ir su juo susijusius asmenis sekti, kontroliuoti elektronines priemones, tikėtina, turėdami tikslą įdėti A. L. pinigus į V. A. kabineto stalčių, taip pasunkindami jo padėtį, nes įvykiai su S. L., V. Š., V. Š. nebuvo pakankami, kad būtų pateisintas ilgą laiko tarpą vykdytas sankcionuotas ar nesankcionuotas kriminalinės žvalgybos tyrimo procesas. Šis neleistinas sekimo ir prievartinio kontroliavimo procesas buvo vykdomas neteisėtai ir nepagrįstai ilgai, šiurkščiai pažeidžiant KŽĮ 8 straipsnio 3 dalį.
5.3. Įrodyta, kad Imuniteto tarnybos pareigūnai slėpė (norėjo paslėpti) neteisėtus kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus 2013 m., nesankcionuotus bei neteisėtus poėmius, apžiūras ir kt., dėl to buvo sugalvotas neteisėtas procesas dėl 2013 m. spalio 30 d. įrašo iš „Lukoil“ degalinės paėmimo ir kaip įrodymo pateikimo į bylą. Nuosprendyje šios aplinkybės nebuvo tirtos ir analizuotos, o apeliacinės instancijos teismas diplomatiškai pateisino ikiteisminio tyrimo ir Imuniteto tarnybos, prokurorų veiksmus, nors privalėjo principingai ir kategoriškai atmesti visus įrodymus, kurie buvo neleistinai renkami ir kuriuos panaudojant buvo grindžiamas kaltinimas, nuosprendžio ir skundžiamos nutarties išvados. Teismai nepagrįstai toleravo Imuniteto tarnybos pareigūnų neteisėtus veiksmus ir taip pažeidė teisingos pusiausvyros principus, įrodymų rinkimo leistinumą ir teisėtumą.
5.4. Kasaciniame skunde pateikta tyrimo veiksmų seka ir nurodomi dokumentai, kasatoriaus nuomone, parodantys neteisėtą, nusikalstamą veikimą prieš teisingą, sąžiningą ir objektyvų procesą, galimą įrodymų klastojimą, bei nurodyta, kad teismai šias aplinkybes ignoravo ir dėl to priėmė neteisėtus sprendimus. Apeliacinis teismas padarė išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai dėl neteisėtai vykdytų kriminalinės žvalgybos veiksmų yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, tačiau tokia išvada (palaikant kaltinimą) prieštarauja teisingumo principui ir interesų pusiausvyrai, suteikiant pareigūnams akivaizdžią teisę neteisėtai dominuoti procese. Apeliacinis teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumento, kad Klaipėdos apylinkės teismas priėmė tris nutartis, kurių pagrindu neturėjo būti taikomos specialiosios sekimo priemonės BPK nustatyta tvarka. Be to, šios nutartys neatitinka joms keliamų reikalavimų ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos nuostatoms, nes yra lakoniškos, neinformatyvios ir nepakankamai motyvuotos. Apeliacinio teismo nutartyje nepagrįstai daroma išvada, kad bylos duomenys, gauti kriminalinės žvalgybos metu ir taikant BPK procesines prievartos priemones, yra gauti teisėtai, laikantis KŽĮ ir BPK reikalavimų, nors šie duomenys negali būti laikomi įrodymais byloje (BPK 20 straipsnio 4 dalis).
5.5. Nors apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje pripažino, kad apkaltinamasis nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 301, 305 straipsnių nuostatas, kad jame išdėstytos nemotyvuotos išvados, nepakankamai argumentuota teisinė kvalifikacija, vadovautasi įrodymais, gautais pažeidžiant įrodymų gavimo, paėmimo tvarką, tačiau šio nuosprendžio nepanaikino.
5.6. Teismai nepagrįstai neįžvelgė byloje teisės į gynybą pažeidimo. Buvo klausomasi V. A. ir jo gynėjo telefoninių pokalbių, jie buvo fiksuojami, kaupiami ir jais grindžiamas kaltinimas. Susipažįstant su bylos duomenimis buvo nustatyta, kad pokalbių su advokatu išklotinė yra bylos medžiagoje. Buvo kreiptasi į tyrėją, raštu į prokurorą dėl gynybos teisių pažeidimo (BPK 154 straipsnio 7 punktas, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnis), tačiau šie prašymai nebuvo išspręsti, o minėti duomenys palikti byloje kaip įrodymai. Teismai taip pat šių aplinkybių neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, taip pažeisdami teisę į gynybą (BPK 44 straipsnis). Dėl šių priežasčių priimtas nuosprendis prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms.
5.7. V. A. pareikštas kaltinimas pagal BK 228 straipsnį buvo įrodinėjamas ikiteisminio tyrimo metu duotais S. L. parodymais. Tačiau šis asmuo buvo priverstas apkalbėti V. A., siekdamas sau palankių Imuniteto tarnybos pareigūnų ir prokuroro sprendimų, dėl to jo parodymai turėjo būti tikrinami itin atidžiai. Pats S. L. patvirtino tardymo metu jam darytą psichologinį spaudimą, protokolo neperskaitymo faktą, norėjimą greičiau pamiršti šią istoriją, tačiau teismai vis tiek vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais jo parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, pažymėjo, kad S. L. nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 straipsnį, o jam baudžiamoji byla nutraukta pagal BK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, dėl to jam netaikomi griežtesni parodymų vertinimo principai, tačiau toks BK nuostatų aiškinimas yra neteisingas. Asmuo, atleistas nuo atsakomybės arba šiuo atveju iš viso neapkaltintas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų (ar nusižengimo), yra suinteresuotas duoti sau palankius parodymus (arba priverstas meluoti), o kartu tokie asmenys gali apkalbėti kitus, todėl teismas privalo tokius parodymus vertinti griežčiau ir įdėmiau nei kitų liudininkų parodymus.
5.8. Be to, spręsdami didelės žalos pagal BK 228 straipsnį klausimą, teismai turėjo įvertinti tarp V. A. ir S. L. nuo seno susiklosčiusius asmeninius draugiškus santykius, o ne akcentuoti santykius tarp pareigūno ir įmonės vadovo. V. A. nediskreditavo statutinio valstybės tarnautojo vardo, nepiktnaudžiavo tarnyba ir nesiekė sau naudos, nes S. L. jam įpylė degalų už tai, kad kažkada išnaudojo jo degalus, o ne dėl to, kad jis buvo policijos komisariato viršininkas. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir neišdėstė argumentų, kodėl V. A. veiksmus kvalifikavo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, kodėl kaltino kitų asmenų kurstymu daryti nusikalstamas veikas, kai tokių konkrečių kaltinimų nebuvo kaltinamajame akte. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad dėl nuosprendžio netikslumų nuosprendžio naikinti nėra pagrindo, nes jis apkaltintas tikrai didelės neturtinės žalos padarymu ir tai yra nusikaltimas, nors tokie patys aukštas pareigas einančio policijos pareigūno liudytojo V. L. veiksmai (degalų įsipylimas) buvo įvertinti kaip drausminis nusižengimas. Klaipėdos apygardos teismas didelės žalos požymio kriterijų neanalizavo, nedetalizavo ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį. V. A. veiksmai niekam asmeninės žalos nepadarė, nesukėlė neigiamų padarinių visuomenei ir valstybei, o įrodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas, surinkti ir gauti neteisėtai, arba įrodymai, kuriais grindžiama kaltė, šios kaltės neįrodo. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies konstatuodamas apkaltinamojo nuosprendžio trūkumus, neteisingai įvertino V. A. veiksmus ir santykius su V. Š., V. Š., S. L. kaip nusikalstamus, neteisingai grindė savo išvadas dėl didelės žalos, nepagrįstai, subjektyviai ir skubotai vertino nuteistojo veiksmų tariamą prieštaravimą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintoms teisėms bei laisvėms.
5.9. Apeliacinis teismas padarė faktiniais duomenimis nepagrįstą išvadą apie V. Š. automobilių techninę apžiūrą nurodydamas, kad šiame epizode V. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje. Nors apeliacinis teismas ir daro išvadas, kad kaltinimas neteisingas, kad automobilių techninė apžiūra buvo atlikta pagal įstatymų reikalavimus, nutartyje vis tiek teigia, kad kasatorius nusikalto, nes piktnaudžiavo tarnyba, padarė didžiulę žalą. Dėl V. Š. epizodo teismai taip pat nepagrįstai jį pripažino padarius nusikalstamą veiką, nesant tai neabejotinai patvirtinančių įrodymų.
5.10. Apeliacinės instancijos teismas priėmė prieštaringą, prielaidomis pagrįstą nutartį, neišsprendė arba nesprendė svarbių klausimų, susijusių su aplinkybėmis, rodančiomis, kad A. L. jau prieš atnešdamas pinigus į V. A. kabinetą bendravo su Imuniteto tarnybos pareigūnais ir prokuroru, – tai patvirtina 2014 m. gegužės 26 d. prokuroro paruoštas teismui prašymas jį apklausti ikiteisminio tyrimo metu teisme, net nurodant A. L. asmenines savybes, kurias prokuroras nustatė su juo bendraudamas, arba prokurorui šias aplinkybes nurodė iš anksto su A. L. bendravę Imuniteto skyriaus pareigūnai. Tikėtina, specialiųjų tarnybų pareigūnai neteisėtai inicijavo papirkimo situaciją ir ją neteisėtai realizavo per A. L..
5.11. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nes vadovavosi tik kaltinamojo pobūdžio, neteisėtai surinktais įrodymais, todėl teismai buvo neobjektyvūs, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
5.12. V. A. policijoje išdirbo 23 metus, buvo skatintas ir sąžiningai vykdė jam pavestas pareigas, stengėsi būti principingas, bet kartu ir teisėtai padėti prašantiems asmenims, nepriklausomai nuo to, ar tai artimas bičiulis, ar paprastas interesantas (tai patvirtino V. V., Š., V. Š.). Dabar jis visiškai sugniuždytas bei pažemintas, apkaltintas nusikaltimais, kurių nepadarė, jis nesitarė paimti ir nepaėmė kyšio, nepadarė tyčinių veiksmų, kurie žemintų pareigūno vardą, niekam nepadarė didelės žalos. Jis neteisingai apkaltintas piktnaudžiavimu tarnyba, siekiant naudos sau, padarius didelę neturtinę žalą. Jis ne tik neteko darbo, bet ir yra visuomenei parodytas kaip praradęs pasitikėjimą gerą vardą turėjęs pareigūnas. Neteisėtai klausantis telefoninių pokalbių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir prieš jo sutuoktinę, sūnų bei marčią. Nors tyrimas prieš sutuoktinę nutrauktas dėl mažareikšmiškumo, dabar Švedijoje gyvenantys ir dirbantys artimieji sunkiai išgyveno šio kaltinimo pateikimą.
6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:
6.1. Kasatoriaus teiginiai, jog vertinant įrodymus buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių reikalavimai, prieštarauja priimtų skundžiamų sprendimų turiniui. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ne visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, nebuvo motyvuotai atsakyta į visus esminius klausimus, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai išdėstė įrodymų vertinimo ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvus, nuodugniai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas, įrodymų tyrimo metu dar kartą išsamiai išanalizavęs jau surinktus įrodymus, taip pat gautus ir teismo posėdyje papildomai išnagrinėtus, kriminalinės žvalgybos subjekto pateiktą kriminalinės žvalgybos informaciją, gautą 2013 m. spalio mėn., papildomai išslaptintus dokumentus, papildomai apklausęs (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (toliau – ir VPK) Imuniteto skyriaus vyriausiąjį tyrėją P. K. ir (duomenys neskelbtini) policijos (duomenys neskelbtini) viršininką V. N., pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl V. A. dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas, jo kaltės ir tų nusikalstamų veikų kvalifikavimo yra teisingos ir pagrįstos išnagrinėtais įrodymais. Byloje pripažinti įrodymais duomenys įvertinti ir atskirai, ir kaip visuma, visų liudytojų parodymai išanalizuoti taip pat ir liečiamumo aspektu, palyginti su kita bylos medžiaga. Tai, kad teismai įvertino įrodymus ne taip, kaip norėjo kasatorius, nereiškia jokio įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.
6.2. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo V. A. apeliaciniame skunde, ir į esminius apelianto argumentus priimtoje nutartyje atsakyta bei motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.
6.3. Nuteistasis V. A. kasaciniame skunde akcentuoja, kad žemesniųjų instancijų teismai neturėjo pagrindo savo išvadų grįsti Kriminalinės žvalgybos įstatymo ir teismo nutarčių pagrindu gautais įrodymais, nes šie įrodymai surinkti bei vertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio ir KŽĮ nuostatas. Taip pat kasatorius kelia savo gynybos versiją dėl provokavimo padaryti nusikalstamas veikas. Tokie kasatoriaus argumentai nepagrįsti ir atmestini. Išties ikiteisminis tyrimas šioje byloje nebuvo pradėtas nustačius pirmąjį V. A. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi faktą (2013 m. spalio 30 d.), iki 2014 m. sausio 17 d. buvo tikrinama informacija KŽĮ leidžiamais kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdais bei priemonėmis, kai pagal jų naudojimo pobūdį ir (ar) trukmę nereikalinga prokuroro ar teismo sankcija. Po to patikrinus šią informaciją 2014 m. sausio 17 d. buvo pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas, o ikiteisminis tyrimas pradėtas tik 2014 m. balandžio 30 d. Tačiau byloje nustatytas delsimas, įvertinus V. A. nustatyto piktnaudžiavimo tarnyba tęstinį pobūdį, jo padarytų veikų dirbtinio teisinio pasunkinimo, provokacijos požymių nebuvimą, pateisinamas. Nustačius, kad neteisėti V. A. veiksmai kartojasi, teisėtai prasidėjusių teisėsaugos pareigūnų neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų, kuriais siekta atskleisti su besitęsiančiu piktnaudžiavimu susijusias naujas, teisiškai reikšmingas aplinkybes, tęsimas nelaikytinas neteisėtu. Neviešo pobūdžio veiksmų atlikimo metu V. A. nebuvo lenkiamas ar kurstomas daryti naujas nusikalstamas veikas. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes šis asmuo pats pasirinkdavo neteisėtą elgesį. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas išsamiai išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir konstatavo, kad šioje byloje kriminalinės žvalgybos duomenys buvo gauti nepažeidžiant KŽĮ ir jokių kitų įstatymų reikalavimų. Teismas nustatė, kad buvo teisinis ir faktinis pagrindas kriminalinės žvalgybos subjektui atlikti pirminės informacijos patikrinimą, pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą ir atlikti vėlesnius teismo sankcionuotus kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus, ir tie veiksmai atlikti nepažeidžiant KŽĮ nustatytos tvarkos. Šie veiksmai ir jų trukmė buvo proporcingi tyrimo apimčiai ir galimai rengiamų, daromų ar padarytų nusikalstamų veikų išaiškinimo galimybėms. Priešingai, nei teigia nuteistasis V. A., apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai būtų tęsiami tol, kol jis padarys naujas nusikalstamas veikas. Teismas sankcionavo tų veiksmų atlikimą įstatyme numatytam trijų mėnesių terminui, jis nebuvo tęsiamas, o paaiškėjus V. A. galimai padarytų nusikalstamų veikų požymiams nedelsiant, t. y. 2014 m. balandžio 30 d., buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
6.4. Nepagrįsti ir nuteistojo V. A. argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas didelės žalos, kaip piktnaudžiavimo kriterijaus, neanalizavo, nedetalizavo, o apeliacinės instancijos teismas taip pat neteisingai grindė savo išvadas dėl didelės žalos, nepagrįstai, subjektyviai ir skubotai vertino jo veiksmų tariamą prieštaravimą Konstitucijoje įtvirtintoms teisėms ir laisvėms. Teismai išsamiai pasisakė dėl didelės žalos požymio nuteistojo veiksmuose, nesutikti su teismų argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir pagal šioje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju V. A., eidamas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininko pareigas, padarė didelę žalą BK 228 straipsnio 1 dalies prasme.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistojo V. A. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo metu atliktų veiksmų
8. Skunde iš esmės kartojami apeliacinio skundo teiginiai dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo metu šioje byloje padarytų pažeidimų, delsiant pradėti ikiteisminį tyrimą, sekimo ir prievartinio kontroliavimo procesą vykdant neteisėtai ir nepagrįstai ilgai.
8.1. Dėl šių teiginių apeliacinės instancijos teismas atliko išsamų bylos aplinkybių nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, tenkinant nuteistojo V. A. ir jo gynėjo prašymus, kaip liudytojai taip pat buvo apklausti (duomenys neskelbtini) tyrėjas P. K. ir (duomenys neskelbtini) policijos (duomenys neskelbtini) viršininkas V. N.; dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų išdėstė motyvuotas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pažymėta, jog šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2014 m. balandžio 30 d. Tyrėjos tarnybiniame pranešime apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą nurodoma, kad jis pradedamas gavus (duomenys neskelbtini) tyrėjo tarnybinį pranešimą apie duomenis, kad (duomenys neskelbtini) PK viršininkas V. A. užsiima neteisėta veika, susijusia su piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, ir nustatyti nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1, 2 dalyse, požymiai. Byloje taip pat nustatyta, kad duomenys, pagal kuriuos dėl V. A. galimo piktnaudžiavimo tarnyba buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, buvo gauti atlikus kriminalinės žvalgybos veiksmus panaudojant technines priemones specialia tvarka, slapto patekimo į tarnybines patalpas, sekimo veiksmus, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, asmenų pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolę ir fiksavimą. Kriminalinės žvalgybos priemonės buvo taikomos nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. Prie bylos pridėtas ir 2014 m. liepos 11 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų, atliktų pagal jau nurodytą teismo nutartį, atlikimo protokolas su priedais: V. A. telefoninių pokalbių kompiuterinėmis laikmenomis ir tų pokalbių suvestinėmis. Neteisingi kasacinio skundo teiginiai, kad šioje byloje kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo pradėti anksčiau, nes apeliacinės instancijos teismas, papildydamas pirmosios instancijos teismo motyvus, pagrįstai nurodė, jog 2013 metais atlikti veiksmai buvo susiję ne su kriminalinės žvalgybos priemonių taikymu, o su informacijos, kad V. A. galimai piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, patikrinimu. Informacijos tikrinimo metu buvo paimti įrašai iš degalinės „Lukoil“. Tikrinant informaciją dar nebuvo žinoma, kad kažkas iš tikrųjų piktnaudžiauja. Todėl patikrinus įrašus ir nustačius, kad į V. A. automobilį tikrai pilami degalai, buvo pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas, siekiant įsitikinti, ar tikrai taip yra. Tie įrašai paimti iš degalinės, filmavimo ir fotografavimo veiksmai nebuvo atliekami. Tyrimas pradėtas tik po to, kai įrašai buvo paimti iš degalinės. Prieš tai informacija buvo tikrinama ir turėjo būti patikrinta. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė pagrįstą išvadą, jog Imuniteto tarnybos pareigūnų veiksmų, tikrinant duomenis apie 2013 m. spalio 30 d. įvykius iki 2014 m. sausio 17 d., nebuvo pagrindo pripažinti neteisėtais ir pažeidžiančiais asmens teises.
8.2. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kad vėliau vykęs sekimo ir prievartinio kontroliavimo procesas pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatas šioje byloje nebuvo neteisėtas ir nepagrįstai ilgas. Kriminalinės žvalgybos įstatyme slaptas asmenų pokalbių klausymasis nėra apibrėžtas griežtais terminais. Nors ir įtvirtinta, kad slapto asmenų pokalbių klausymosi bendras laikotarpis negali būti ilgesnis negu 12 mėnesių, kartu numatyti ir atvejai, kai šis laikotarpis gali būti neribotai pratęstas. Tačiau toks teisinis reguliavimas neatleidžia operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) subjektų, prokurorų, teikiančių prašymus (teikimus) dėl šios operatyvinės (kriminalinės žvalgybos) priemonės taikymo, teisėjų, priimančių sprendimus sankcionuoti tokių priemonių skyrimą (pratęsti jų taikymą), nuo pareigos įvertinti jos taikymo trukmės pagrįstumą ir proporcingumą. Šios įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos. Apeliacinis teismas pagrįstai nurodė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nedelsiant po to, kai kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu buvo nustatyti padarytų veikų esminiai požymiai. V. A. buvo nuteistas už piknaudžiavimą tarnyba S. L. (2013 m. spalio 30 d., V. Š. (2014 m. vasario 26 d.), V. Š. (2014 m. kovo 25 d., 2014 m. balandžio 3 d., 2014 m. balandžio 28 d.) epizoduose. Šių veikų periodas apima beveik pusės metų laikotarpį, tačiau šios aplinkybės negalima laikyti delsimu pradėti ikiteisminį tyrimą ir nesiėmimu priemonių kitoms veikoms užkardyti, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, kriminalinės žvalgybos veiksmai vyko nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. ir jų atlikimo metu periodiškai, praktiškai kas mėnesį, buvo nustatomos naujos nusikalstamos veikos aplinkybės. Dėl šito pažymėtina, kad tyrimo institucijos nesiėmė jokios veiklos inicijuojant nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimą ar kitų priemonių taikymą, kurias būtų pagrindas pripažinti skatinimu V. A. toliau veikti nusikalstamai.
8.3. Kasaciniame skunde teigiama, kad atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus ir taikant BPK numatytas procesines prievartos priemones buvo pažeistos įstatymo nuostatos, tačiau nekonkretizuojama, kaip buvo pažeistos tos nuostatos ir koks yra pagrindas jas pripažinti esminiais BPK pažeidimais. Skunde hipotetiškai keliama gynybinė versija, kad procesinės prievartos priemonės buvo taikomos ketinant sekti su V. A. susijusius asmenis, kontroliuoti elektronines priemones, tikėtina, turint tikslą įdėti A. L. pinigus į V. A. kabineto stalčių, taip pasunkinant jo padėtį, nes įvykiai su S. L., V. Š., V. Š. nebuvo pakankami pateisinti ilgą laiko tarpą vykdytą sankcionuotą ar nesankcionuotą kriminalinės žvalgybos tyrimo procesą. Kasaciniame skunde keliamos nepagrįstos abejonės, kad apeliacinis teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumento, jog Klaipėdos apylinkės teismas priėmė tris nutartis, kurių pagrindu neturėjo būti taikomos specialiosios sekimo priemonės BPK nustatyta tvarka. Be to, šios nutartys neatitinka joms keliamų reikalavimų ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos nuostatoms, nes yra lakoniškos, neinformatyvios ir nepakankamai motyvuotos. Skunde nepagrindžiama, kuo nutarčių lakoniškumas ar jų nepakankamas motyvavimas, kaip teigiama skunde, turėjo įtakos atliekamų veiksmų teisėtumui.
8.4. Apeliacinės instancijos teismo dėmesį aiškinantis minėtų veiksmų atlikimo teisėtumą ir pagrįstumą rodo tai, kad bylos apeliacinio proceso metu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2017 m. birželio 9 d. nutartimi kreipėsi į kriminalinės žvalgybos subjektą – (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos (duomenų) apie V. A. galimai padarytas nusikalstamas veikas išslaptinimo. Nutarta prašyti išslaptinti tokią informaciją (duomenis): 1) jau iš dalies išslaptintus dokumentus, išvardytus (duomenys neskelbtini) VPK 2014 m. liepos 7 d. įslaptintų dokumentų išslaptinimo akte Nr. 30-A-15: (duomenys neskelbtini) Imuniteto skyriaus 2014 m. sausio 29 d. prašymą Nr. 30-21(IDS)-27-RN; (duomenys neskelbtini) Imuniteto skyriaus 2014 m. sausio 30 d. nutarimą Nr. 30-21(IDS)-30 RN; 2) iš dalies išslaptintą (duomenys neskelbtini) teismo teisėjo Z. P. priimtą 2014 m. sausio 29 d. nutartį Nr. S1-71RN; 3) duomenis, patvirtinančius kriminalinės žvalgybos veiksmų prieš V. A. faktinį pagrindą. Išslaptinti duomenis, dėl kurių buvo pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas, informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą, apie tą nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį, taip pat duomenis, kurie buvo pateikti Klaipėdos apygardos teismui, priėmusiam 2014 m. sausio 29 d. nutartį Nr. S1-71RN dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų prieš V. A. sankcionavimo; 4) duomenis apie (duomenys neskelbtini) viršininko A. M. 2016 m. vasario 19 d. rašte Nr. 30-S-15478(31.2) nurodytą 2013 m., 2014 m. laikotarpiu (duomenys neskelbtini) VPK Imuniteto skyriuje atliktą kriminalinės žvalgybos tyrimą dėl V. A. bei kitų asmenų galimai daromų, padarytų ir rengiamų korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų. Išslaptinti faktinius duomenis, dėl kurių buvo pradėtas šis kriminalinės žvalgybos tyrimas, kokie atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmai prieš V. A. ir gauta informacija apie jo rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas. Taip pat buvo išnagrinėti ir kiti bylos dokumentai, kuriuose užfiksuoti duomenys apie Kriminalinės žvalgybos įstatyme ir BPK numatytų procesinių prievartos priemonių pagrindu atliktus veiksmus, ir apklausti su jų atlikimu susiję asmenys. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai konstatuota, kad buvo teisinis ir faktinis pagrindas kriminalinės žvalgybos subjektui atlikti pirminės informacijos patikrinimą, pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą ir vėlesnius teismo sankcionuotus kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus, ir tie veiksmai atlikti nepažeidžiant KŽĮ nustatytos tvarkos. Šie veiksmai ir jų trukmė buvo proporcingi tyrimo apimčiai ir galimai rengiamų, daromų ar padarytų nusikalstamų veikų išaiškinimo galimybėms. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai būtų tęsiami tol, kol V. A. padarys naujas nusikalstamas veikas. Teismas sankcionavo tų veiksmų atlikimą įstatyme numatytam 3 mėn. terminui, jis nebuvo tęsiamas, o paaiškėjus V. A. galimai padarytų nusikalstamų veikų požymiams, nedelsiant, t. y. 2014 m. balandžio 30 d., buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
8.5. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė abejones dėl vaizdo įrašų, gautų iš degalinės, kuriuose užfiksuoti atvejai, kai S. L. pila degalus į V. A. priklausantį automobilį, atitikties įstatymo reikalavimams, nurodydamas, kad prie bylos pridėto kompaktinio disko (CD) su 2013 m. spalio 30 d. įvykių „Lukoil“ degalinėje vaizdo įrašais gavimo būdas ir aplinkybės nėra pakankamai aiškios ir dėl to kyla kai kurių abejonių. Be to, byloje nėra jokių dokumentų, kurie leistų spręsti apie tų vaizdo įrašų gavimo teisėtumą. Byloje nėra surašyto ne tik kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo, bet net ir jokio rašto, kurio pagrindu būtų prašoma, kad degalinė pateiktų pareigūnams vaizdo įrašus. Nėra ir jokių dokumentų, patvirtinančių, kad degalinės administracija ar kiti darbuotojai pareigūnams tuos vaizdo įrašus pateikė. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas šiuos duomenis pašalino iš įrodymų, kuriais grindžiamas šios veikos padarymo epizodas, visumos. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teisingai pažymėjo, jog tokiais atvejais, kai kriminalinės žvalgybos metu gauti duomenys ar dalis duomenų nepripažįstami įrodymais, turi būti sprendžiama, ar konstatuoti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, pakanka kitų įrodymų.
8.6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmetė nuteistojo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, netinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus ir dėl to nepagrįstai pripažino jį kaltu ir nuteisė. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. A. dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas, jo kaltės ir tų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, kolegijos nuomone, yra teisingos ir pagrįstos išnagrinėtais įrodymais. Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl kitų asmenų teisių pažeidimų atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus nėra siejami su šios bylos nagrinėjimo pagrindu, todėl neaptariami.
Dėl įrodymų, kuriais grindžiamas V. A. nuteisimas pagal BK 225 straipsnio 1 dalį ir BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalį, jų atitikties įstatymo reikalavimams bei vertinimo
9. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Pagal BK 228 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių.
9.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama V. A. apeliacinio skundo teiginius dėl nuteisimo už piktnaudžiavimą tarnyba pilantis degalus į nuosavą automobilį, pasinaudojant VĮ „K.“ priklausančia mokėjimo kortele, išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis ir atsakė į skundą, pateikdama išsamius argumentus dėl esminių skundo teiginių.
9.2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išdėstė pagrįstus motyvus, kodėl remiasi liudytojo S. L. parodymais, kuriuos jis davė pirmosios instancijos teisme ir kurie V. A. parodymus apie degalų pylimą už skolą paneigia. Kolegija nurodė, kad remiasi šiais S. L. parodymais ne tik todėl, kad jie daug labiau atitinka jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, bet ir dėl to, kad šiuos parodymus patvirtina kiti įrodymai, kurių objektyvumu abejoti nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija rėmėsi teisme apklausto VĮ „K.“ vadovo P. K. parodymais, kad jam S. L. pasakojo, kad pylė V. A. degalus, nes šis to jo prašė, smulkesnių įvykio detalių liudytojas nežino, tačiau kitokių priežasčių, dėl kurių S. L. pylė kurą nuteistajam už įmonės lėšas, pats S. L. jam nenurodė. Liudytojas E. P. parodė, kad pats dirbo (duomenys neskelbtini) kelių tarnyboje vairuotoju-darbininku, sutaupydavo tarnybinių degalų. Neturėdamas kur jų dėti, yra savo degalų kortelę atidavęs ir S. L.. Šis jam sakė, kad tuos degalus atiduos policijai, jis pats (E. P.) irgi sakydavo: „Atiduokit policijai.“
9.3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog V. A. versiją ir jo parodymus paneigia ir kriminalinės žvalgybos metu teisėtai gauti bylos duomenys. Iš nuosprendyje nurodomų telefoninių pokalbių matosi, kad skambindamas S. L., kalbėdamas su juo apie degalų „padarymą“ ir nurodydamas, iš kur reikia pasiimti jo automobilį, V. A. iš tikrųjų ne prašo, o labiau reikalauja, kad S. L. piltų jam degalus. Pokalbių metu apie jokias skolas ir jų grąžinimus net neužsimenama. Remdamasi šiais duomenimis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė pagrįstą išvadą, kad išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, jog V. A. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos ir dėl to didelę žalą patyrė valstybė.
9.4. Nagrinėjamoje byloje V. A. veiksmus, kurie buvo pripažinti piktnaudžiavimu, atliko būdamas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininkas. Pagal pareigybės aprašymą jis buvo statutinis valstybės tarnautojas, todėl atitiko nusikalstamos veikos (piktnaudžiavimo) subjektui būtinus ne tik bendruosius, bet ir specialiuosius požymius (BK 230 straipsnis). Byloje išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad nusikalstamą veiką V. A. padarė (reikalavo iš S. L., kad šis piltų degalus į jo nuosavą automobilį) pažeisdamas kaltinime nurodytus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo reikalavimus ir savo pareigas bei įgaliojimus panaudodamas priešingai tarnybos interesams. S. L. pylė degalus V. A. todėl, kad šis buvo policijos komisariato (toliau – PK) viršininkas.
9.5. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad V. A. suprato, jog S. L. už degalus jo automobiliui moka ne savo, o valstybinės įmonės, kurioje dirbo, lėšomis. Tai reiškia, kad nuteistasis suprato, kad už kurą S. L. mokėjo neteisėtai. Ikiteisminis tyrimas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl svetimo turto pasisavinimo buvo nutrauktas tik dėl to, kad pasisavinto turto vertė buvo mažesnė negu 1 MGL dydžio. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog V. A. piktnaudžiavimo padariniais buvo padaryta didelė žala valstybei. Padarydamas šią išvadą teismas įvertino tuometines V. A. pareigas ir jo turėtus įgaliojimus. Būdamas (duomenys neskelbtini) PK viršininkas, V. A. vadovavo šio miesto ir rajono policijai, planavo, organizavo, kontroliavo visą PK veiklą ir buvo už ją atsakingas. Atsižvelgiant ir į tai, kad (duomenys neskelbtini) palyginti nedidelis miestas, V. A. turėjo pažinoti dauguma miesto ir rajono gyventojų, jie suprato V. A. įgaliojimus ir netgi, kaip nustatyta šioje byloje (būtent S. L. atveju), siekė su juo turėti draugiškus santykius, tikėdamiesi ateityje paties V. A. palankumo. Todėl teisinga išvada, kad eidamas tokias pareigas, būdamas atsakingas už PK veiklą, tačiau kartu pats elgdamasis neteisėtai ir, be to, dėl savanaudiškų paskatų padarydamas piktnaudžiavimo tęstinę nusikalstamą veiką, V. A. diskreditavo policijos komisariato viršininko vardą, pakirto pasitikėjimą rajono ir apskrities policijos veikla, ir dėl to valstybei tikrai buvo padaryta didelė neturtinė žala. Remdamasis šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog dėl šių aplinkybių V. A. veika negali būti vertinama kaip drausminis nusižengimas, nes toje veikoje yra visi būtini nusikalstamos veikos (piktnaudžiavimo) sudėties požymiai.
Dėl piktnaudžiavimo tarnyba nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. balandžio 3 d., susitariant dėl transporto priemonės techninės apžiūros atlikimo
10. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, pažymėjo, kad įvertinus šioje byloje išnagrinėtų įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą daroma išvada, jog nors V. A., skambindamas K. P., dirbančiam techninių apžiūrų stotyje, tiesiogiai nepasakė, kad prašo išduoti techninės apžiūros rezultatų korteles būtent techniškai netvarkingiems automobiliams, tačiau panašus, tik labiau neapibrėžtas prašymas buvo užmaskuotas kitais žodžiais. Telefoninio pokalbio metu V. A. K. P., kuris vadovavo techninių apžiūrų atlikimui, nurodė, kad dėl apžiūros su savo automobiliais atvyks V. Š., prašo K. P. pasakyti „kad ten nuo manęs“, taip pat prašo paties K. P. „pašefuoti vaikį“. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tokiomis aplinkybėmis ir tokiais žodžiais pasakytą prašymą vertino kaip pageidavimą sudaryti V. Š. jo automobilių techninėms apžiūroms atlikti lengvesnes sąlygas, nei numatyta teisės aktuose, reglamentuojančiuose techninių apžiūrų atlikimą. Apeliacinės instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad pokalbiai ir paslaugos derinimas vyko iš dalies užmaskuotomis frazėmis, telefoninio pokalbio su V. A. metu V. Š. jam sako, kad jis „su tokiu klausimu kaip visą laiką apie „apvažiavimą“. V. A. aiškina, kad „suprato“, mano, kad „viskas bus tvarkoje“, ir pataria V. Š. „pasiimti kokią bonkelę atsidėkot žmogui“. Šias aplinkybes, kad V. Š. siekė lengvatinių sąlygų, patvirtina tai, jog V. Š. dėl V. A. kurstymo piktnaudžiaujant tarnyba Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. baudžiamuoju įsakymu V. Š. buvo pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus apie tai, kad V. Š. netrukus po automobilių techninių apžiūrų telefonu klausė V. A., kiek jam yra skolingas, ir V. A. pasakymą, kad jam reikalingi mediniai laiptai terasai, susiejo su piktnaudžiavimo tarnyba požymiais. Šie keturių pakopų laiptai, pritvirtinti prie terasos, ikiteisminio tyrimo metu rasti V. A. sodyboje. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad medinių laiptų pagaminimas buvo V. Š. atlyginimas nuteistajam už jo atliktus piktnaudžiavimo tarnyba veiksmus, taip pat išvadą, kad V. A. piktnaudžiavo tarnyba siekdamas turtinės naudos ateityje. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuose nurodyti argumentai, kuriais remiantis atmetama V. A. versija dėl atsilyginimo už laiptus.
11. Prie argumentų, pagrindžiančių V. A. kaip piktnaudžiavimo tarnyba subjekto požymius, aprašydamas jo tuometinių pareigų ir įgaliojimų svarbą bei savanaudiškus motyvus, kurie išdėstyti prieš tai tekste, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pridūrė, kad būtina atsižvelgti ir į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punktą vienu iš pagrindinių policijos uždavinių yra ir saugaus eismo priežiūra. Tuo tarpu V. A., vadovaudamas (duomenys neskelbtini) PK, pats piktnaudžiavo tarnyba prašydamas techninių apžiūrų stoties darbuotojų daryti neteisėtas išlygas konkretiems automobiliams. Todėl kolegija pagrįstai nurodė, kad tokios aplinkybės patvirtina teismo išvadą, jog V. A. diskreditavo policijos komisariato veiklą bei PK viršininko vardą ir taip valstybei buvo padaryta didelė neturtinė žala, todėl teismai teisingai kvalifikavo šią veiką pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.
Dėl piktnaudžiavimo tarnyba 2014 m. vasario 26 d. (siekiant išvengti administracinės nuobaudos – vairavimo teisių atėmimo – V. Š. paskyrimo)
12. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo nuteistojo V. A., liudytojų V. L., V. Š., S. B., V. S. parodymus, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo 2014 m. vasario 26–27 d. ir 2014 m. kovo 9 d. įrašų duomenis bei šalindamas prieštaravimus juos palygino tarpusavyje. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas savo išvadas dėl šios veikos padarymo, rėmėsi duomenimis, kuriuose yra pašalinti esminiai prieštaravimai ir kurie sudaro nuoseklų įrodomąjį pagrindą dėl nusikalstamos veikos padarymo. Atmesdamas apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pagrindė tai, kad esminių prieštaravimų S. B. ir V. L. parodymuose teisėjų kolegija nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad šių liudytojų parodymais byloje neabejotinai nustatyta, jog V. L. atėjo pas V. Š. administracinę bylą nagrinėsiantį teisėją, ne tiesiogiai, o užuominomis, tačiau pakankamai aiškiai pasakė, kad „mes“, t. y. (duomenys neskelbtini) PK, neprieštaraus, jei teisėjas S. B. V. Š. paskirs nuobaudą neatimdamas vairavimo teisės. Liudytojai abu parodė, kad vienas kitą suprato, t. y. V. L. suprato, kad pakankamai aiškiai perdavė teisėjui pageidavimą visos PK vadovybės vardu, o S. B. suprato, kad PK vadovybė neoficialiu būdu padarė jam užuominą, kokio teismo sprendimo pageidautų V. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad iš abiejų šių liudytojų parodymų galima spręsti, jog V. L. teisėjui S. B. pateikė užuominą, t. y., teiraudamasis apie Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 301 straipsnio taikymo galimybę, netgi pasiūlė teisėjui teismo sprendimo V. Š. byloje variantą. Tai, jog V. A. rūpinosi, kad būtų pateiktas toks prašymas teisėjui, patvirtina jau pirmiau minėti bylos duomenys.
13. Apeliacinės instancijos teismas, išsireikalaudamas dokumentus apie V. L. padarytus teisės pažeidimus ir ištirdamas liudytojų parodymus, išsamiai išnagrinėjo V. A. versiją apie tai, kad V. L. jį apkalba veikiamas kriminalinę žvalgybą atliekančių pareigūnų, ir pagrįstai ją atmetė. Kolegijos nuomone, nurodytos aplinkybės neturi jokio ryšio su šia byla, yra susijusios su senais įvykiais ir nėra aktualūs šiai bylai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog išnaudoti visas gynybos priemones, taip pat ir kaltinti liudytojus neteisingų parodymų davimu suinteresuotas pats baudžiamosios atsakomybės bandantis išvengti V. A..
14. Apeliacinėje nutartyje pagrįstai konstatuota, jog išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad V. A., piktnaudžiaudamas savo, (duomenys neskelbtini) PK viršininko, tarnybine padėtimi, ne tik skambino seniūnui ir gimnazijos direktoriui prašydamas išduoti jo pažįstamam V. Š. atitinkamas pažymas, tačiau ir nurodė savo pavaldiniui V. L. nuvykti pas (duomenys neskelbtini) teismo teisėją ir paprašyti, kad šis V. Š. skirtų švelnesnę administracinę nuobaudą, t. y. neatimtų jam vairavimo teisės. Vykdydamas šį nurodymą V. L. tą prašymą aptakesne ir ne tokia tiesiogine forma perdavė V. Š. bylą nagrinėsiančiam teisėjui S. B.. Šiais veiksmais buvo diskredituotas (duomenys neskelbtini) PK viršininko vardas, todėl šiuo piktnaudžiavimu irgi buvo padaryta didelė neturtinė žala valstybei. Šiuo atveju nenustatyti piktnaudžiavimą kvalifikuojantys požymiai, todėl V. A. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.
Dėl kyšio priėmimo iš A. L.
15. Kasacinis skundas dėl nuteisimo pagal BK 225 straipsnio 1 dalį grindžiamas iš esmės tokios pačios rūšies argumentais kaip ir dėl nuteisimo už kitas veikas – neigiant nusikaltimo padarymą, teigiant apie neteisėtą kriminalinės žvalgybos įtaką bylos procesui ir įrodymams.
15.1. Visi šie klausimai buvo išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tai, kad A. L. davė V. A. kyšį, o šis jį priėmė, patvirtina ne tik kratos ir apžiūrų protokolai, bet ir įvykių tarnybiniame kabinete garso ir vaizdo įrašas. Jis buvo peržiūrėtas pirmosios instancijos teisme, o vėliau, dalyvaujant proceso dalyviams, dar kartą peržiūrėtas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad vaizdo ir garso įrašas patvirtina, jog kabinete viskas vyko taip, kaip apie tai parodė liudytojas A. L.. Neįrašytas tik pats pinigų įdėjimo į stalčių momentas, nes ši vieta nepateko į vaizdo kameros akiratį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, vaizdo įraše matosi visi A. L. veiksmai iki pat pinigų įdėjimo į stalčių, o pinigų įdėjimą neabejotinai patvirtina tų pinigų radimas stalčiuje kratos metu. Kad stalčiuje pinigai buvo rasti, pripažįsta pats V. A., jis tik aiškina, kad to nematė ir apie tai nežinojo. Tačiau tai paneigia tas pats vaizdo įrašas. Tokio V. A. elgesio priežastys ir motyvai gali būti įvairūs, tačiau jau aptarti įrodymai patvirtina, kad jis matė A. L. į stalčių padėtus pinigus ir kyšį tikrai priėmė.
15.2. Apeliaciniame ir kasaciniame skunde nuteistasis dėsto įtarimus, kad A. L. dar iki 2014 m. gegužės 27 d. bendradarbiavo su specialiosiomis tarnybomis ir kyšio davimas buvo provokacija. Šį teiginį grindžia tuo, kad prokuroras dar 2014 m. gegužės 26 d. paruošė teismui prašymą, kuriame prašė A. L. apklausti teismo posėdyje esant pagrindo manyti, kad įtariamasis (V. A.) darys jam poveikį. Kitą dieną A. L. buvo apklaustas teisme dėl kyšio V. A. davimo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas dėl šios nuteistojo versijos atliko bylos duomenų tyrimą ir pagrįstai nurodė, kad tokie nepasitvirtino. Apie tai, kad A. L. – tuometinis (duomenys neskelbtini) centro direktorius – bendradarbiavo su kriminalinės žvalgybos subjektais ir netgi dalyvavo imituojant kažkokią nusikalstamą veiką, byloje nėra jokių duomenų. Tai paneigia ne tik paties A. L. parodymai, bet ir faktas, kad pačiam A. L. dėl V. A. papirkimo buvo pranešta apie įtarimą pagal BK 227 straipsnio 1 dalį. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo motyvais, kad išankstinį pasiruošimą A. L. apklausai pas ikiteisminio tyrimo teisėją paaiškina tai, jog, pagal teismo nutartis teisėtai kontroliuodami V. A. telefoninius pokalbius ir fiksuodami jo veiksmus tarnybiniame kabinete, pareigūnai dar iki 2014 m. gegužės 27 d. turėjo duomenų, kad A. L. kyšį V. A. pasiūlė 2014 m. gegužės 15 d. Tai, kad A. L. nebendradarbiavo su policijos pareigūnais iki kyšio davimo dienos, patvirtina ir tas faktas, kad pačiam A. L. dėl V. A. papirkimo buvo pranešta apie įtarimą pagal BK 227 straipsnio 1 dalį. Ikiteisminis tyrimas A. L. pagal šį įtarimą buvo nutrauktas pagal laidavimą tik 2014 m. lapkričio 17 d. Visi šie duomenys rodo, kad jokių teisėsaugos institucijų provokacinių veiksmų nebuvo, o A. L. ir V. A. bendravimas ir kyšio priėmimas 2014 m. gegužės 27 d. buvo nustatyti ir užfiksuoti nepažeidžiant įstatymų reikalavimų.
15.3. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė argumentus ir dėl skunde keliamų abejonių dėl vaizdo bei garso įrašo autentiškumo, versijos, kad jo pasakyti žodžiai „mesk, dėkou“ tariamai galėjo būti iškirpti iš visai kito jo pokalbio su kunigu M. Š., kuris 2014 m. gegužės mėn. irgi lankėsi jo tarnybiniame kabinete, ir pagrįstai šią versiją atmetė. Apeliacinės instancijos teismo argumentai yra išsamūs, atitinkantys kitų byloje išnagrinėtų įrodymų faktinius duomenis, todėl pripažintini nuosekliai atitinkančiais išnagrinėtų bylos duomenų visumą ir esminius baudžiamojo proceso reikalavimus.
15.4. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, jog V. A. priėmė kyšį teismo nustatytomis aplinkybėmis. Nuteistojo veikoje yra visi objektyvieji ir subjektyvieji kyšininkavimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Bylos proceso metu įrodyta, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis V. A. priėmė kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, kyšio vertė viršijo 1 MGL dydį, todėl teismai V. A. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 225 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. A. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Pranas Kuconis
Alvydas Pikelis
