Baudžiamoji byla Nr. 2K-263/2011
(Proceso Nr. 1-67-1-00472-2008-8)
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.5.1.1.; 1.1.14.; 1.2.4.6.10.;
1.2.27.1.; 2.6.7.1. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal T. B., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, ir jo gynėjos advokatės Virginijos Pluščiauskienės kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutarties, kuria T. B. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis ambulatorinis gydymas pas rajono psichiatrą pagal gyvenamąją vietą, nustatčius, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, būdamas nepakaltinamas.
Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos civilinis ieškinys dėl 32 402,40 Lt žalos išieškojimo ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys dėl 6673,22 Lt žalos išieškojimo iš T. B. palikti nenagrinėti.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, kuria T. B., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjos advokatės V. Pluščiauskienės apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
T. B. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė už tai, kad jis 2008 m. lapkričio 30 d., apie 14.00 val., Kelmėje, Birutės gatvėje, panaudodamas fizinį smurtą – spirdamas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių būrio vyresniajam patruliui R. P., tarnybos metu bandančiam sulaikyti T. B. ir įsodinti į greitosios medicinos pagalbos automobilį, pasipriešino valstybės tarnautojui.
Be to, jis 2008 m. lapkričio 30 d., apie 14.00 val., Kelmėje, Birutės gatvėje, pasipriešindamas valstybės tarnautojui – Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių būrio vyresniajam patruliui R. P. ir įspirdamas jam į dešinę koją, taip išnarindamas dešinio kelio sąnario girnelę, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu T. B. ir jo gynėja advokatė V. Pluščiauskienė, vadovaudamiesi BPK 369 straipsniu, prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir priimti naują nutartį – nutraukti bylą ir netaikyti T. B. priverčiamosios medicinos priemonės.
Kasatorių nuomone, byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 28, 286 ir 138 straipsniai. Kasatoriai skunde nurodo, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai vadovavosi principu, jog pareigūnai visada teisūs, o psichikos ligonis yra ne žmogus, jo teisės ir laisvės gali būti suvaržomos bet kada ir bet kokiu būdu.
Kasatorių manymu, teismai netyrė pareigūnų veiksmų teisėtumo pagal konkrečių įstatymų reikalavimus dėl psichikos ligonių laisvės apribojimo, priverstinio gydymo ir kt. Nurodoma, kad tai nėra standartinė baudžiamoji byla dėl nepakaltinamo asmens padarytos baudžiamosios veikos. Teigiama, kad ši byla yra specifinė, reikalaujanti Baudžiamojo kodekso normas taikyti kartu su kitomis blanketinėmis teisės normomis, reguliuojančiomis psichikos ligonių teises, jų priverstinį hospitalizavimą, taip pat policijos pareigūnų įgalinimus atvykus pas psichikos ligonį pagal iškvietimą. Pabrėžiama, kad šioje byloje yra būtinybė nustatyti, ar policijos pareigūnų reikalavimai, skirti psichikos ligoniui, buvo teisėti, ar T. B. turėjo teisę gintis nuo pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų, ar apskritai T. B. veikoje yra BK 286 straipsnio, 138 straipsnio 2 dalies l0 punkte numatytų nusikaltimų sudėtys, ar T. B. pavojingas psichikos ligonis, kokiu pagrindu jam buvo suvaržyta laisvė ir ar teisėtai jis prievarta paguldytas į psichiatrijos ligoninę.
Skunde nurodoma, jog iš bylos medžiagos matyti, kad T. B. į Šiaulių psichiatrijos ligoninę pristatytas sesers iniciatyva 2008 m. lapkričio 30 d. Todėl kasatoriams kyla klausimas, ar pareigūnai turėjo teisę pagal T. B. sesers prašymą priverstinai T. B. įsodinti į greitosios pagalbos automobilį ir taip jam suvaržyti laisvę.
Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką laisvės apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnis numato, kad žmogaus laisvė yra neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Tą patį atkartoja Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 4 straipsnis, Konvencijos 5 straipsnis. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatos reglamentuoja, kada galima suvaržyti psichikos ligonio laisvę ir kas duoda leidimą suvaržyti tokio asmens laisvę. Šiuose teisės aktuose vienareikšmiškai konstatuotos sąlygos: a) realus psichikos sutrikimas turi būti įrodytas kompetentingų valstybės pareigūnų, remiantis objektyvia medicinos ekspertize, ir šis sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar masto, kad pateisintų izoliavimą; b) psichiškai nesveiko asmens laisvės atėmimo klausimą turi spręsti teismas.
Taigi iš viso to, kas paminėta, kasatoriams nesuprantama, kokiais įrodymais remiantis T. B. buvo priverstinai surakintas antrankiais, įsodintas į greitosios pagalbos automobilį ir pristatytas į Šiaulių psichiatrijos ligoninę. Kasatoriai kalbėdami apie nepagrįstą T. B. sulaikymą svarbiu momentu laiko tai, kad joks gydytojas psichiatras iki T. B. sulaikymo jo neapžiūrėjo ir nekonstatavo būtinybės skubiai paguldyti į stacionarą, izoliuoti nuo visuomenės ir pristatyti prievarta į Šiaulių psichiatrijos ligoninę.
Kasaciniame skunde teigiama, kad policijos pareigūnai, neteisėtai suvaržydami T. B. laisvę, sustabdydami jį einantį gatve, uždėdami atrankius, prievarta įsodindami į greitosios pagalbos automobilį, šiurkščiai pažeidė Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatas. Todėl kasatoriai daro išvadą, kad T. B. veikoje nėra BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties. Kadangi, kasatorių nuomone, T. B. turėjo teisę ginti savo laisvę nuo neteisėtų pareigūnų veiksmų (BK 28 straipsnis, BK 31 straipsnis), tai nėra pagrindo jį kaltinti ir dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytos veikos padarymo (idealioji nusikaltimų sutaptis).
Kasatorių manymu, pareigūnas nukentėjo dėl savo neatsargumo ir savo paties veiksmų, priešingų visuomenės interesams, kito žmogaus teisių pažeidimo, dėl to T. B. turėjo teisę gintis, siekdamas pašalinti jam pačiam gresiantį pavojų, nes kitomis priemonėmis gintis jam buvo atimta teisė (būti išklausytam teisme).
Kasaciniame skunde pažymėta, kad padaryti esminiai BPK 395 straipsnio l dalies 3 punkto, 401 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 403 straipsnio l dalies 4 punkto pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos T. B. teisės. Skunde nurodoma, kad teismai bylą nagrinėjo praėjus dvejiems metams po įvykio. Pabrėžiama, kad BPK 395 straipsnio l dalis 3 punktas įpareigoja teismus tirti nepakaltinamo asmens psichikos sutrikimo sunkumą ir pobūdį ne tik nusikaltimo padarymo metu, bet ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Teigiama, kad teismas iki nutarties priėmimo turėjo ištirti, ar T. B. sveikatos sutrikimas nėra laikinas psichikos sutrikimas, taip pat nurodoma, kad teismai nebandė nustatyti, ar T. B. yra pavojingas visuomenei. Prie skundo kasatoriai yra pridėję 2011 m. sausio 10 atliktos Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, kuriame nurodyta, kad T. B. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, jis šiuo metu yra geros medikamentinės stabilizacijos būklės, todėl gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.
Atsiliepime Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo T. B. ir jo gynėjos advokatės Virginijos Pluščiauskienės kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad BK 286 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Prokurorė pažymi, kad nukentėjusysis R. P., dirbdamas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių būrio vyresniuoju patruliu, buvo valstybės tarnautojas ir pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį turėjo viešojo administravimo įgaliojimus. Iš bylos duomenų matyti, kad 2008 m. lapkričio 30 d. vyresnysis patrulis R. P. vykdė tarnybines pareigas, kartu su patruliu M. T. pagal patvirtintą darbo grafiką dirbo Kelmės mieste ir apie 14 vai. iš Kelmės rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio pareigūnų gavo nurodymą vykti į Birutės g. 27 ir suteikti pagalbą medicinos darbuotojams pristatant į ligoninę psichikos liga sergantį asmenį.
Prokurorė nurodo, kad pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnį asmuo, sergantis sunkia psichikos liga ir atsisakantis hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik tada, jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Šio įstatymo 29 straipsnyje nurodyta, kad pacientą priverstiniam gydymui pristatyti galima paciento atstovo prašymu, gydytojo siuntimu ar teisėjo nutarimu. Pažymima, kad įvykio dieną sunerimę dėl T. B. psichinės sveikatos būklės pagalbos į medikus kreipėsi T. B. artimieji – sesuo J. D.. Nurodoma, kad atvykus greitosios medicinos pagalbos felčerei su ligoniu susitarti vykti pas medikus nepavyko, pasak felčerės, buvo akivaizdu, kad pacientui reikalinga psichiatro pagalba. Tada ligonio namiškių prašymu medikė iškvietė policiją. Taigi policijos pareigūnai R. P. ir M. T. buvo medikų iškviesti dalyvauti pristatant T. B. į psichiatrijos ligoninę, šiame procese dalyvavo greitosios medicininės pagalbos darbuotoja, buvo ligonio sesuo. Kaip nurodo prokurorė, iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad teisės aktų, reglamentuojančių policijos pareigūnų veiklą, reikalavimų R. P. nepažeidė. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio, apibrėžiančio policijos pareigūnų įgaliojimus, 1 dalyje numatyta, kad įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Atvykęs pagal iškvietimą, medicinos darbuotojo informuotas, kad psichine liga sergantis ligonis nepaklūsta medikų prašymui ir agresyviai nusiteikęs nuėjo miesto link, policijos pareigūnas turėjo teisę reikalauti, kad T. B. vyktų su medikais.
Atsiliepime pažymėta, kad medikų objektyviai užfiksuota T. B. būklė įvykio dieną patvirtina liudytojų M. T., V. K. ir P. S. parodymus apie agresyvų ir pavojingą T. B. elgesį. Todėl galima teigti, kad iškviestas medicinos darbuotojų, nukentėjusysis veikė pagal savo kompetenciją ir neviršijo įstatymo jam suteiktų įgaliojimų.
Prokurorė atsiliepime pažymi, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog T. B. turėjo teisę į BK 28 straipsnyje numatytą būtinąją gintį. Kaip nurodo prokurorė, būtinoji gintis galima tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo" 7 punkte išaiškinta, kad negali būti pripažinti pavojingu kėsinimusi įstatymo ir kitų norminių aktų apibrėžti pareigūnų ar kitų asmenų veiksmai, kuriais ribojamos žmogaus teisės ir laisvės. Atsiliepime pažymima, kad pirmiau paminėtais bylos duomenimis yra įrodyta, kad psichikos liga sergančio T. B. elgesys suteikė teisę policijos pareigūnams reikalauti, kad jis vykdytų medikų nurodymus ir vyktų į medicinos įstaigą. Prokurorė teigia, kad T. B. aktyviai pasipriešino teisėtam pareigūno reikalavimui, todėl šią bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, jog T. B., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 286 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte.
Kasacinio skundo argumentus, kad buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai, nes byla buvo nagrinėjama teisme praėjus dvejiems metams po įvykio ir teismas privalėjo įvertinti T. B. psichinės sveikatos būklę bylos nagrinėjimo teisme metu, prokurorė laiko nepagrįstais. Prokurorė nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Kelmės rajono teismas į 2010 birželio 8 d. posėdį išsikvietė ir apklausė teismo psichiatrę ekspertę N. M.. Ekspertė paaiškino (T.l, b.l. 167), kad T. B. 2008 m. lapkričio 30 d. sirgo ir šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.
Atsakydama į kasatorių teiginį, kad 2011 m. sausio 10 d. teismo psichologijos-psichiatrijos akte Nr.86TPK-03/2011 yra konstatuota apie T. B. psichinės sveikatos pokyčius, prokurorė nurodo BK 98 straipsnio 6 dalį, kur numatyta, kad teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos poveikio priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Prokurorės teigimu, šio proceso metu ir turėtų būti įvertinti T. B. sveikatos pokyčiai bei priverčiamųjų medicinos priemonių tolesnio taikymo reikalingumas.
Prokurorė atsiliepime pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo neginčijamai nustatyta, jog T. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas būdamas nepakaltinamu, sirgo psichine liga bylos nagrinėjimo teisme metu, todėl šioje byloje priimtas sprendimas taikyti priverčiamąsias medicinos priemones yra teisėtas ir pagrįstas.
T. B., kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, ir jo gynėjos kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 28 straipsnio, 138 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir 286 straipsnio taikymo
BK 286 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Byloje nustatyta, kad įvykio metu (2008 m. lapkričio 30 d.) nukentėjusysis R. P. buvo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių būrio vyresnysis patrulis, t. y. buvo valstybės tarnautojas ir pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį turėjo viešojo administravimo įgaliojimus. Įvykio metu jis ir kitas patrulis M. T. vilkėjo policijos uniformą, T. B. prieš įvykį prisistatė. Todėl šiam buvo akivaizdu, jog prieš jį yra savo tarnybines pareigas vykdantys policijos pareigūnai. Į įvykio vietą pareigūnai nuvyko pagal Operatyvaus valdymo poskyrio nurodymą vykti adresu: (duomenys neskelbtini), nes medicinos darbuotojams reikalinga pagalba į greitosios medicinos pagalbos automobilį įsodinti psichikos ligonį. Pareigūnams nuvykus į vietą, medicinos darbuotojai paaiškino, jog asmuo, kuriam reikalinga pagalba, pabėgo, parodė gatve einantį konkretų asmenį. Priėję prie T. B. pareigūnai bandė jį įkalbėti sėstis į greitosios pagalbos automobilį, tačiau, kai šis nesutiko, norėjo įsodinti jėga. Bandydami sulaikyti T. B., pareigūnai jį suėmė už rankų, tačiau šis pradėjo aktyviai judėti, muistytis, sukiotis, t. y. priešintis. Bandant T. B. uždėti antrankius, pastarasis spyrė pareigūnui R. P. į dešinės kojos kelį (atlikus medicininį tyrimą nustatyta, kad R. P. taip buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas). Uždėjus antrankius, T. B. buvo įsodintas į greitosios medicinos pagalbos automobilį ir lydimas R. P. išvežtas į Šiaulių psichiatrijos ligoninę.
Kasatoriai skunde tvirtina, kad policijos pareigūnai elgėsi neteisėtai, todėl T. B. turėjo teisę nuo jų gintis. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šis teiginys yra nepagrįstas, nes jis prieštarauja bylos medžiagai ir tiriamam įvykiui aktualių norminių aktų turiniui.
Byloje nustatyta, kad įvykio dieną sunerimusi dėl T. B. psichinės sveikatos būklės pagalbos į medikus kreipėsi jo sesuo J. D. Iš brolio pakitusio elgesio J. D. sprendė, kad jis dėl ligos gali kelti grėsmę sau ar aplinkiniams. Pagal iškvietimą atvykusi ir su ligoniu apie valandą pabendravusi greitosios medicinos pagalbos medikė nusprendė, kad T. B. reikia pristatyti į ligoninę. Bylos medžiaga (ekspertizės aktas Nr. 75U-II-3) patvirtina, kad tas sprendimas buvo pagrįstas, nes T. B. Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninėje buvo gydomas nuo 2008 m. lapkričio 30 d. iki 2009 m. sausio 30 d., jam diagnozavus ūminį polimorfinį psichozinį sutrikimą su šizofrenijos simptomais. Minėtame akte užfiksuota, kad į ligoninę T. B. pristatytas labai nerimastingas, visiems grasina. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnyje yra nurodyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta, jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei. To paties įstatymo 29 straipsnyje yra nurodyta, kad priverstinai hospitalizuojant turi dalyvauti gydytojas, o ligonius priverstiniam hospitalizavimui pristato policija. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje tirta situacija atitinka Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 ir 29 straipsnių nuostatas, todėl, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nukentėjusiojo R. P. ir jo kolegos dalyvavimas priverstiniame T. B. hospitalizavime, yra teisėtas. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 16 straipsnyje yra nurodyta, kad policijos pareigūnas turi teisę reikalauti, jog tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju – panaudoti prievartą.
Aptartos aplinkybės patvirtina, kad policijos pareigūnai sulaikydami T. B. elgėsi teisėtai, todėl T. B. neturėjo teisės į būtinąją gintį. Pagal BK 28 straipsnio nuostatas būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, t. y. nuo veiksmų, kurie atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ar pan. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr.4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 7 punkte išaiškinta, kad negali būti pripažinti pavojingu kėsinimusi įstatymų ir kitų norminių aktų apibrėžti pareigūnų ar kitų asmenų veiksmai, kuriais ribojamos žmogaus teisės ar laisvės.
Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad psichine liga sergančio T. B. elgesys suteikė teisę policijos pareigūnams reikalauti, kad jis vykdytų medikų nurodymus ir vyktų į ligoninę. T. B. aktyviai pasipriešino teisėtam pareigūnų reikalavimui, padarydamas nukentėjusiajam R. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą būtent dėl to reikalavimo, t. y. dėl nukentėjusiojo tarnybos pareigų vykdymo. Todėl teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarydamas išvadą, jog T. B., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 286 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte.
Dėl BK 98 straipsnio taikymo
Kaip matyti iš bylos dokumentų, gavus duomenis, kad T. B. nuo 2008 m. lapkričio 30 d. iki 2009 sausio 30 d. dėl ūminio polimorfinio psichozinio sutrikimo su šizofrenijos simptomais gydėsi Šaulių apskrities psichiatrijos ligoninės paros stacionare ūmių būsenų vyrų skyriuje, šioje byloje buvo paskirtos dvi ekspertizės: ambulatorinė ir stacionarinė kompleksinės teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės. Stacionarinės kompleksinės teismo psichiatrinės- psichologinės ekspertizės, atliktos laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 11 d. iki 2010 m. vasario 19 d., metu nustatyta, kad T. B. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. T. B. įtariamos veikos padarymo metu taip pat sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu - paranoidine šizofrenija, dėl kurios jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. T. B. dėl psichikos sveikatos būklės negali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, teismo posėdyje. Jam reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, jam rekomenduojamas priverstinis ambulatorinis gydymas pas rajono psichiatrą pagal gyvenamąją vietą. Taigi, priešingai kasatorių skundo argumentui, ekspertų komisijos nustatyta, kad T. B. susirgimas yra ne laikinas, o lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija. Bylos medžiaga patvirtina, kad duomenys apie T. B. ligą buvo patikrinti ir teismo posėdžio metu. Į 2010 m. birželio 8 d. teismo posėdį buvo iškviesta psichiatrė ekspertė N. M., kuri patvirtino, kad T. B. tiek 2008 m. lapkričio 30 d., tiek teismo posėdžio metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl kurios jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.
Kasatoriai skunde teigia, kad nėra jokio pagrindo T. B. skirti ambulatorinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, tą argumentuoja pridėdami prie kasacinio skundo ambulatorinės teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės, atliktos 2011 m. sausio 10 d. civilinėje byloje dėl pripažinimo neveiksniu aktą, pagal kurį T. B. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, jis šiuo metu yra geros stabilizacijos būklės; T. B. šiuo metu gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, gali ginti savo interesus, jį galima kviesti dalyvauti teismo posėdyje, jam galima įteikti procesinius dokumentus. Pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. BK 98 straipsnyje yra nurodyta, kad jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Jeigu priverčiamąsias medicinos priemones taikyti asmeniui nebūtina, taip pat jeigu teismas panaikina šių priemonių taikymą, asmuo gali būti teismo perduodamas giminaičių ar kitų asmenų globai ar rūpybai ir kartu jam gali būti nustatomas medicininis stebėjimas. Todėl teisėjų kolegija pažymi, kad, jei ligonio būklė iš tikrųjų pagerės, pirmosios instancijos teismas, remdamasis gydytojų komisijos išvada galės priimti sprendimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo panaikinimo BPK 405 straipsnyje nustatyta tvarka. Šio klausimo sprendimas kasacinės instancijos teismo jurisdikcijai nepriskiriamas.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
T. B., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, ir jo gynėjos advokatės Virginijos Pluščiauskienės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Greičius
Antanas Klimavičius
Valerijus Čiučiulka
