Baudžiamoji byla Nr. 2K-232/2011
(Proceso Nr. 1-38-1-00156-2009-6)
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.1; 2.1.7.3; 2.4.2.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 4 dalį atėmimu teisės dirbti vidaus reikalų sistemoje dvejiems metams.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis, kuria nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą,
n u s t a t ė :
D. S. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, savo naudai tiesiogiai reikalavo duoti kyšį bei tiesiogiai jį priėmė už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. jis, būdamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresnysis tyrėjas, 2009 m. lapkričio 5 d. išsikvietė R. S. į darbovietės patalpas, esančias Vilniuje, Buivydiškių g. 19, ir savo naudai už R. S. priklausančio mobiliojo ryšio telefono „Nokia 7310“ sugrąžinimą (t. y. už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus) tiesiogiai iš jo pareikalavo 100 Lt kyšio. R. S. neturint pinigų, D. S. mobiliojo ryšio telefono negrąžino ir nurodė šiam atvykti susitikti 2009 m. lapkričio 9 d., apie 20.00 val., prie Žvėryno autobusų žiedo Vilniuje, Sėlių–Blindžių gatvių sankirtoje, kur savo automobilyje „Audi A6 Avant“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) iš R. S. tiesiogiai priėmė reikalautą 100 Lt kyšį ir sugrąžino šiam mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 7310“.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 30 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. nutartį. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjant bylą padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimų pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Kasatorius nurodo, kad ikiteisminis tyrimas atliktas paviršutiniškai, nukentėjusiojo ir liudytojų apklausos neišsamios, o Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdybos darbuotojų – visiškai identiškos. Ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. gruodžio 3 d. apklausta vienintelė liudytoja 6-ojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja Ž. Ch. ir nuo to laiko jokių procesinių veiksmų nebuvo atlikta. Po kasatoriaus sulaikymo, pažeidžiant BPK 207 straipsnio reikalavimus, automobilis, kaip nusikalstamos veikos priemonė, neapžiūrėtas ir jo apžiūros protokolas nesurašytas. Kasatoriaus manymu, tai svarbus procesinis veiksmas, užtikrinantis tinkamą bylos nagrinėjimą teisme. Teismo posėdžio metu kasatoriui kilo klausimų, kur ir kokio dydžio dėtuvės įrengtos automobilio salone, taip pat kur įmontuotas apšvietimas ir ar buvo techninės galimybės jam veikti.
Kasaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta ir kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kasatoriui taikant procesines prievartos priemones – tiek laikiną sulaikymą, tiek laikiną nušalinimą nuo pareigų ir periodišką registravimąsi policijos įstaigoje – buvo padaryta BPK 11 straipsnio, 44 straipsnio 1 dalies, 122 straipsnio bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 5 straipsnio 1 dalies pažeidimų, nes jos neproporcingos padarytam baudžiamajam nusižengimui. Be to, pažeidžiant BPK 7 ir 21 straipsnius, minėtos Konvencijos 6 straipsnį nebuvo leidžiama susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, taip suvaržant kasatoriaus teisę į gynybą. Prokuratūra sprendimą neleisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga motyvavo tuo, kad įtariamasis D. S. tyrimo metu pasinaudojo teise neduoti parodymų, todėl šiuo metu nežinoma jo gynybos pozicija dėl pranešime apie įtarimą nurodytų faktinių jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių. Kasatoriaus manymu, jis, kaip įtariamasis, pagal BPK 21 straipsnio 4 dalį turi teisę, bet ne pareigą duoti parodymus, todėl jo atsisakymas duoti parodymus nelaikytinas aplinkybe, trukdančia procesui. Įtariamajam, atsisakančiam duoti parodymus, negali būti sukuriama blogesnė procesinė padėtis ar kitaip suvaržomos jo teisės. Tačiau šiuo atveju jo teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo suvaržyta. Taigi prokuratūra, kaip teisėsaugos institucija, nevykdė BPK 10 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos užtikrinti galimybę įtariamajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo pareikštų įtarimų.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Šio teismo nuosprendyje išdėstytos išvados kasatoriui kelia abejonių dėl teismo nešališkumo, nes jis grįstas išimtinai ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, nepatikrinus jų patikimumo ir leistinumo. Buvo besąlygiškai patikėta nukentėjusiojo R. S. parodymais, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nebuvo nuoseklūs (teismo posėdyje nukentėjusysis nurodė daug naujų faktų, tačiau jie liko nepatikrinti, asmenys neapklausti). Kasatoriaus nuomone, R. S. parodymų vertinimas patikimų yra formalus, neatsižvelgus į bylos įrodymų visumą. Nenuoseklios pozicijos teismas laikėsi tiriant bei vertinant ir liudytojų parodymus.
Pirmosios instancijos teismas kasatoriaus kaltę grindė išimtinai tik nukentėjusiojo R. S. parodymais, nurodydamas, kad byloje nėra jokių duomenų, jog nukentėjusysis būtų kaip nors suinteresuotas bylos baigtimi, ar turėtų tikslą apkalbėti kasatorių ir taip neobjektyviai, neteisingai apkaltinti jį nebūto nusikaltimo padarymu, o dėl kasatoriaus parodymų pasisakė, kad patikrinti kaltinamojo parodymų nuoseklumo negali, nes jis ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus ir nurodyti savo poziciją dėl pareikšto įtarimo. Tokie teismo teiginiai, kasatoriaus nuomone, negali būti pagrindas pripažinti jį kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kasatorius įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu pasinaudojimas įstatymo suteikta teise atsisakyti duoti parodymus (BPK 21 straipsnio 4 dalis) negali jam sukelti neigiamų padarinių, tačiau teismas tai įvertino jo nenaudai ir panaudojo prieš jį patį, taip suteikdamas viršenybę nukentėjusiojo parodymams. Taip teismas akivaizdžiai pasunkino kasatoriaus padėtį ir pažeidė jo teisę į nešališką bei teisingą procesą.
Kasatorius pažymi, kad jis teisminio bylos nagrinėjimo metu davė išsamius parodymus ir atsakė į visus pateiktus klausimus. Kasatorius parodė, kad 2009 m. spalio 30 d. (šeštadienį) nukentėjusįjį kvietė į policijos komisariatą 20.00 val., nes tuo metu buvo darbe pagal iš anksto sudarytą budėjimo grafiką. Todėl teismas, abejodamas dėl nukentėjusiojo kvietimo laiko ne darbo metu, galėjo išsireikalauti iš 6-ojo policijos komisariato 2009 m. spalio ir lapkričio mėnesių budėjimo grafikus ir tabelius bei patikrinti kasatoriaus nurodytas aplinkybes. Be to, teismas nebandė patikrinti, ar iš tikrųjų buvo įvykdyta telefonų vagystė A. Kulviečio vidurinėje mokykloje, ar dėl šio fakto pradėtas ikiteisminis tyrimas, ar kasatorius buvo įpareigotas jį atlikti ir kokios buvo jo pareigos bei teisės atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, taip pat, ar buvo išsiųstas paklausimas dėl mobiliojo ryšio priklausomybės nustatymo pagal IMEI.
Kasaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusysis, siekdamas atkeršyti kasatoriui dėl telefono paėmimo, išprovokavo jį atvykti į susitikimą, kurio metu, kasatoriui nieko neįtariant, paliko automobilyje akivaizdžius nusikalstamos veikos pėdsakus. Pasak kasatoriaus, nukentėjusiojo priešiškumą jam, kaip policijos pareigūnui, rodo nukentėjusiojo elgesys, kai jis buvo kviečiamas atvykti į policijos komisariatą, nes atvyko tik iš trečio karto. Kasatoriaus teigimu, nukentėjusysis buvo skatinamas taip elgtis iš pradžių savo draugo, kuris davė D. S. telefono numerį, o vėliau ir policijos pareigūnų, organizavusių kyšio perdavimą kasatoriui. Tai patvirtina nukentėjusiojo parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, užfiksuoti pastabose prie protokolo, kurias pirmosios instancijos teismas patvirtino. Tačiau teismas kurstymo aplinkybių tinkamai nepatikrino ir tai, kasatoriaus įsitikinimu, yra BPK pažeidimas, turėjęs įtakos teismų priimtiems sprendimams, kuriuose kasatoriaus kaltė grįsta neleistinais sukurstyto nukentėjusiojo parodymais.
Kasatoriaus teigimu, už valstybės sukurstytą veiką negali būti baudžiama todėl, kad tokia veika dėl valstybės kontroliavimo bei jos indėlio ją darant negali būti laikoma tiek pavojinga, jog pateisintų baudžiamųjų sankcijų taikymą. Tokia veika BK 11 ir 12 straipsnių prasme negali būti laikoma nusikalstama ir dėl tokios veikos pradėtas baudžiamasis procesas negali baigtis asmens nubaudimu. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Pagal šio straipsnio prasmę baudžiamojo proceso veiksmai negalimi, norint tokius požymius dirbtinai sukonstruoti.
Kasatorius teigia, kad policijos pareigūnų, atlikusių ikiteisminį tyrimą ar dalyvavusių atliekant konkrečius ikiteisminio tyrimo veiksmus, šališkumą bei šių veiksmų neteisėtumą netiesiogiai patvirtino vyriausiasis tyrėjas D. S. Apie, tikėtina, nusikalstamus pareigūno D. S. veiksmus šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė sužinojęs tik 2009 m. lapkričio 9 d. (pirmadienį) iš R. S. protokolo ar ikiteisminio tyrimo medžiagos, tačiau tai prieštarauja nukentėjusiojo R. S. parodymams, iš kurių matyti, kad D. S. apie šias aplinkybes sužinojo 2009 m. lapkričio 7 d. (šeštadienį), kai pats iš asmeninio telefono (Nr. 8 670 20155) paskambino nukentėjusiajam. Tai, kad skambino ne nukentėjusysis pareigūnui, o atvirkščiai (lapkričio 7-9 d. laikotarpiu skambinta trylika kartų), patvirtina telefoninių skambučių išklotinės. Taigi akivaizdu, kad nukentėjusiajam buvo daromas poveikis. Iš šių aplinkybių matyti, kad D. S. nevykdė savo tiesioginės BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos pareigos, gavus pranešimą apie nusikalstamą veiką, pradėti ikiteisminį tyrimą. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismo posėdžio metu D. S. dėl pinigų (100 Lt) nukentėjusiajam perdavimo aplinkybių nurodė, jog jis nematė kaip buvo perduodami pinigai, 2009 m. lapkričio 9 d. surašant pinigų (100 Lt) apžiūros protokolą jis nedalyvavo, vyresniosios tyrėjos E. V. darbo kabinete tuo metu nebuvo, ir nežino, kam šie pinigai priklausė, tuo tarpu minėtame protokole be tyrėjos E. V. ir nukentėjusiojo parašų yra ir liudytojo D. S., kaip dalyvavusio atliekant šį procesinį veiksmą, parašas. Tačiau teismas šių akivaizdžių prieštaravimų (D. S. parodymų neatitikimo byloje esantiems duomenims) nenagrinėjo ir jų nepašalino, sukeldamas abejonių, ar pinigai, kuriuos gavo nukentėjusysis, priklausė Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdybai, ar asmeniškai E. V. ar D. S. (protokole nenurodyta, iš kur ir kokiu pagrindu paimti pinigai, to nėra ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje). Kasatoriaus įsitikinimu, šios aplinkybės taip pat buvo pagrindas R. S. ir D. S. parodymus bei tyrimo veiksmus, atliktus dalyvaujant D. S., pripažinti niekiniais.
Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas vertindamas liudytojų parodymų patikimumą, nes kasatorių kaltinantys liudytojų Ž. Ch. ir D. S. parodymai įvertinti kaip patikimi, nors pastarasis (kaip ir nukentėjusysis R. S.) dėl telefoninių pokalbių su nukentėjusiuoju prieš pradedant ikiteisminį tyrimą sakė akivaizdžią netiesą (teigė, kad telefonu kalbėjo tik du kartus, nors tai paneigia telefoninių pokalbių išklotinės). Teismas šių prieštaravimų nepašalino.
Pasak kasatoriaus, teismas nepagrįstai nesirėmė jį teisinančiais liudytojo G. U. parodymais, pagal kuriuos šis 2009 m. lapkričio 9 d. buvo pasiskolinęs D. S. automobilį statybinėms medžiagoms vežti į statomą namą, o vakare, jį grąžindamas, lentynėlėje tarp priekinių sėdynių paliko pinigų už sunaudotus degalus. Taip pat nepagrįstai neatsižvelgta į liudytojos I. R., dirbusios 6-ajame policijos komisariate, parodymus apie tai, kad lapkričio 6 d. D. S. konsultavosi su ja dėl, tikėtina, vogto mobiliojo ryšio telefono iš A. Kulviečio vidurinės mokyklos. Kadangi I. R. buvo susidūrusi su analogišku atveju, kai perkant telefoną buvo supainioti IMEI numeriai, ji patarė grąžinti telefoną piliečiui. Šis pokalbis kasatoriui turėjo esminės reikšmės priimant sprendimą nedelsiant grąžinti telefoną R. S.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendį teismas surašė performuluodamas kaltinamojo akto turinį ir jame pateiktus faktus, o kai kurias dalis tiesiog nukopijavo iš kaltinamojo akto.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinį skundą nuteistasis D. S. padavė, nepažeisdamas BPK 313 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino, tačiau byla apeliacinės instancijos teismui buvo išsiųsta ne per trijų dienų laikotarpį (BPK 319 straipsnio 1 dalis), bet po 46 dienų – 2010 m. birželio 30 d. Pirmosios instancijos teismas paliko kasatoriui kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir procesinę prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų iki įsiteisės apkaltinamasis nuosprendis. Tačiau apskundus nuosprendį apeliacine tvarka, kardomoji priemonė ir laikinas nušalinimas nuo pareigų nebuvo panaikinti ir tęsėsi iki 2010 m. lapkričio 16 d. Kasatoriaus įsitikinimu, abiejų instancijų teismai privalėjo panaikinti šiuos procesinius suvaržymus kaip nebereikalingus (BPK 139 straipsnio 1 dalis, 157 straipsnio 2, 5 dalys), tačiau to nepadarė; taip teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 straipsnio nuostatas, nes suvaržė jo teisę, esant sunkmečiui, bedarbystei ir sunkiai šeimos finansinei padėčiai, išvykti į užsienį užsidirbti.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas jo paduoto apeliacinio skundo išsamiai neišnagrinėjo, pirmosios instancijos padarytų klaidų neištaisė, byloje esančių prieštaravimų nepašalino. Taigi šios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, savo išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nors to buvo prašoma teismo posėdyje. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo apeliacinį skundą, apsiribodamas formaliomis frazėmis, savo išvadų nepagrindė konkrečiais D. S. kaltę patvirtinančiais įrodymais.
Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas liudytojo D. S. parodymus turėjo vertinti kritiškai, pripažinti niekiniais ir spręsti jo atsakomybės klausimą už melagingų parodymų davimą teisme. Šios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo apeliacinio skundo argumento apie D. S. bendravimą telefonu su nukentėjusiuoju iki ikiteisminio tyrimo pradžios.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad nepagrįsti nuteistojo D. S. kasacinio skundo argumentai dėl bylos faktinių aplinkybių netinkamo išnagrinėjimo. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Kitoks teismo ištirtų įrodymų vertinimas, negu norėtų nuteistasis, savaime nėra laikomas esminiu BPK pažeidimu, turinčiu įtakos teisingo ir pagrįsto nuosprendžio priėmimui. Prokuroro manymu, nuteistojo D. S. kaltę pirmosios instancijos teismas pagrindė ne vieno nukentėjusiojo R. S. duotais parodymais, bet ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Nukentėjusiojo parodymai iš esmės yra nuoseklūs viso proceso metu ir, sugretinus juos su kitais byloje ištirtais duomenimis (liudytojų D. S. ir Ž. Ch. parodymais, asmens kratos ir apžiūrų protokolais), esminėmis detalėmis sutampa, vieni kitus atitinka ir papildo. Visiškai pagrįstos teismų išvados, kad iniciatyva priimti kyšį buvo iš nuteistojo D. S., nes šis byloje dėl mobiliojo ryšio telefonų vagysčių darė tyrimą, tačiau su tyrėja Ž. Ch. savo veiksmų nederino ir pats neatliko BPK ar Policijos veiklos įstatyme numatytų veiksmų, kuriuos būtina atlikti priimant daiktus iš asmenų (R. S. mobiliojo ryšio telefono „Nokia 7310“ paėmimas). D. S. paaiškinimai dėl savo veiksmų prieštarauja šioms abiejų instancijų teismų nustatytoms aplinkybėms. Iš nukentėjusiojo R. S. parodymų matyti, kad, 2009 m. lapkričio 6 d. susitikimo metu pateikus D. S. mobiliojo ryšio telefono įsigijimo dokumentus, šis pareikalavo 100 Lt už telefono sugrąžinimą, todėl visiškai pagrįstai toks nuteistojo elgesys sukėlė įtarimą dėl jo teisėtumo nukentėjusiajam ir dėl to jis kreipėsi į kitas teisėsaugos institucijas. Prokuroro įsitikinimu, įstatymų požiūriu toks nukentėjusiojo elgesys – pranešimas teisėsaugos institucijoms apie daromą pareigūno neteisėtą veiką ir tolesnis jo paties (R. S.) dalyvavimas užkardant neteisėtą veiką – pagrįstas bei teisėtas ir negali būti vertinamas kaip pareigūno (D. S.) apkalbėjimas iš keršto.
Prokuroro manymu, abejoti teismo išvadomis nėra teisinio pagrindo, nes, priešingai negu teigia kasatorius, teismas nesuteikė pranašumo nukentėjusiojo R. S. ar liudytojo D. S. parodymams prieš nuteistojo D. S. ar liudytojo G. U. parodymus. Iš tiesų pirmosios instancijos teismas kasatoriaus parodymus vertino kritiškai tiek, kiek jie prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau ne todėl, kad jis ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus. Kasatoriaus argumentai, kad nebuvo tirti vieni ar kiti duomenys, atmestini. Laikyti, kad teismai, vertindami bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su nuteistojo veika, buvo šališki ar nesilaikė šių BPK reikalavimų, nėra pagrindo. Iš teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad kaltinamasis D. S. pastabų ir prašymų dėl pirmosios instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo apimties neturėjo.
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą laikydamasis BPK 320 straipsnio nuostatų ir nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl paduoto apeliacinio skundo. Nutartyje aiškiai pasisakyta, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu. Nuteistojo D. S. ir jo gynėjo prašymas atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti apeliacinės instancijos teisme liudytoją G. U. buvo išspręstas laikantis BPK 324 straipsnio 2 dalyje nustatytos prašymų išsprendimo tvarkos. Prokuroras pažymi, kad atlikti įrodymų tyrimą yra apeliacinės instancijos teismo teisė, bet ne pareiga.
Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą, atsakė į esminius jo argumentus. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo nesusipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir sprendimą atmesti jo skundą priėmė būdamas šališkas – deklaratyvūs, neparemti objektyviais duomenimis. Kiti kasacinio skundo argumentai dėl procesinių prievartos priemonių (laikino nušalinimo nuo einamų pareigų ir kardomųjų priemonių) skyrimo ir taikymo pagrįstumo nėra nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Prokuroras pažymi tik tai, kad D. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos – pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos visiškai pagrįstai, nepažeidžiant BPK 139 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl skundo argumentų, kurie nenagrinėtini kasacine tvarka
Nuteistojo kasaciniame skunde didelė dalis argumentų yra dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų taikant procesines prievartos priemones, teigiant, kad buvo pažeistas BPK 11 straipsnis, kuriame nustatyta pareiga laikytis proporcingumo principo taikant procesines prievartos priemones. Taip pat išdėstyti teiginiai, jog ikiteisminio tyrimo metu uždraudžiant susipažinti su ikiteisminio bylos tyrimo medžiagos dalimi buvo pažeistos įtariamojo D. S. teisės bei rungimosi principas, įtvirtintas BPK 7 straipsnyje. Šie argumentai nenagrinėtini kasacine tvarka, nes BPK numato atskirą ikiteisminio tyrimo skiriamų procesinių prievartos priemonių taikymo pagrįstumo bei teisėtumo klausimų apskundimo ir nagrinėjimo tvarką, pagal kurią šie procesiniai veiksmai skundžiami aukštesniajam prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 63 straipsnio 1 dalis). Nuteistasis bylos ikiteisminio tyrimo metu šia tvarka pasinaudojo. D. S. pritaikytos procesinės prievartos priemonės neturėjo įtakos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų proceso baigiamųjų sprendimų pagrįstumui ir teisėtumui. Taip pat nenagrinėtini kasacinio skundo teiginiai dėl rungimosi principo pažeidimo, nes pagal BPK 7 straipsnio 1 dalį reikalavimas laikytis rungimosi principo taikomas nagrinėjant bylą teisme, o ne bylos ikiteisminio tyrimo metu. Kasaciniame skunde nebuvo išdėstyti argumentai, kad nagrinėjant bylą teisme buvo pažeistas šalių rungimosi principas teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus bei pareikšti nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Skunde išdėstyti teiginiai dėl automobilio, kuriame rasti pažymėti pinigai, salono įrangos išsidėstymo bei apšvietimo, tačiau nėra argumentų, kokią tai turi reikšmę bylos įrodymams ir kaltinimui. Nenagrinėtini ir kasacinio skundo teiginiai dėl konkrečių bylos aplinkybių tyrimo bei vertinimo, nes tai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Šių aplinkybių D. S. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme neakcentavo, su bylos ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažino, pastabų ir prašymų nepareiškė, todėl laikytina, kad abejonės dėl ikiteisminio tyrimo paviršutiniškumo skunde keliamos dirbtinai.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Byla pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų, numatytų nagrinėjant bylas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Bylos proceso metu gauti duomenys įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio nuostatų.
Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų baigiamieji procesiniai dokumentai yra grindžiami išimtinai ikiteisminio bylos tyrimo duomenimis, iš esmės netikrinant jų remiantis patikimumo ir leistinumo kriterijais. Teismai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo R. S. parodymais, nes jų turinys yra nuoseklus ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme. Skunde išdėstyti teiginiai, kad nukentėjusysis inicijavo baudžiamąjį procesą prieš D. S. skatinamas keršto bei poveikio iš šalies ir pašalinių asmenų įtaigos, neparemti bylos duomenimis, o tik nuteistojo vaizduote bei interpretaciniais samprotavimais. Baudžiamasis procesas nenumato reikalavimų aiškintis, dėl kokių vidinių nuostatų – teisingumo įvykdymo tikslo, keršto, nuoskaudos ar kitų motyvų yra duodami parodymai. Esminė aplinkybė yra tai, kad jie būtų teisingi ir atitiktų įstatymo reikalavimus. Kasacinio skundo argumentai dėl pareigūnų veiksmų sukurstant nukentėjusįjį perduoti pinigus grindžiami iš konteksto ištrauktais parodymų fragmentais, be to, argumentuojant, jog nukentėjusysis ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas D. S. dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo aktyviai tarpusavyje bendravo telefonu, tačiau, kokiu pagrindu ši aplinkybė sietina su nuteistojo kurstymu padaryti nusikaltimą, skunde nenurodyta. Tuo tarpu bylos duomenys neabejotinai patvirtina, jog visą laiką iniciatyvą rodė nuteistasis, kuris pateikė reikalavimą R. S. dėl telefono grąžinimo, nurodė sumą, ne kartą skambimo, derino laiką, nurodė susitikimo vietą ir paėmė pinigus. Todėl nėra jokių prielaidų išvadai, kad D. S. buvo nukentėjusiojo ar bylą tyrusių pareigūnų provokuojamas ar kokiu nors kitu būdu aktyviai skatinamas padaryti nusikalstamą veiką. Pakvitavimas byloje patvirtina, kad iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdybos tyrėjos R. S. gavo 100 Lt, kurie teismo nuosprendžiu buvo grąžinti Lietuvos kriminalinės policijos biurui, todėl šių pinigų gavimo šaltinis yra aiškus, o kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai šiuo klausimu dirbtinai komplikuojami. Be to, kasaciniame skunde be pagrindo teigiama, kad teismai pažeidė įstatymą pripažindami, jog nuteistojo atsisakymas duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu menkina jų vertę. Teismai, analizuodami nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymus, nekvestionavo D. S. teisės duoti ar atsisakyti duoti parodymus ir juos įvertino lygindami su visais bylos proceso metu gautais duomenimis. Nagrinėjant bylą teisme nebuvo suteiktas pranašumas ar pirmenybė apkaltinantiems įrodymams, tačiau teismai visiškai pagrįstai pažymėjo, jog turi mažesnes galimybes įvertinti D. S. parodymų patikimumą nuoseklumo aspektu, nes jis atsisakė duoti parodymus bylos ikiteisminio tyrimo metu. Nagrinėjant bylą teisme D. S. užėmė aktyvią gynybinę poziciją renkant įrodymus, nagrinėjant bylos aplinkybes. Jo pageidavimu buvo apklausti papildomi liudytojai, įvertinant gynybinę poziciją teisiamojo posėdžio metu tiriami ir kiti bylos duomenys. Šios aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi rungimosi principo reikalavimų nagrinėjant bylą teisme, todėl kasacinio skundo argumentai dėl šališko pirmosios instancijos teismo yra nepagrįsti.
Kasacinio skundo argumentai dėl BPK 319 straipsnio 1 dalies, 157 straipsnio 2, 5 dalių, ir 139 straipsnio 1 dalies pažeidimų nėra bylos kasacinio nagrinėjimo pagrindas, nes argumentai dėl šių nuostatų pažeidimų nėra susiję su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu ar baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimais, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. D. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos – pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos visiškai pagrįstai, nepažeidžiant BPK 139 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus teisiškai reikšmingus apeliacinio skundo argumentus dėl veikos kvalifikavimo bei esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Bylos apeliacinio nagrinėjimo metu D. S. gynėja pareiškė prašymą papildomai apklausti teismo posėdyje liudytoją G. U. Toks prašymas pagrįstai atmestas, nes šis liudytojas išsamiai buvo apklaustas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, be to, nuteistasis pateikė pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo, kuriose detalizavo ir pabrėžė kai kuriuos G. U. parodymų aspektus, teismas šias pastabas pripažino teisiamojo posėdžio protokolo dalimi. Kaip matyti iš G. U. parodymų, jam nieko nežinoma apie nusikaltimo aplinkybes, liečiančias nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, G. U. tik patvirtino tai, kad buvo palikęs 100 Lt D. S. automobilyje, tačiau tai neturi jokio ryšio su pinigais, kurie buvo perduoti nukentėjusiojo nuteistajam D. S. Pareikšdami prašymą apklausti minėtą liudytoją apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis ir jo gynėja naujų aplinkybių, kurias galėtų paliudyti šis liudytojas, nenurodė, todėl prašymo apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netenkino. D. S. versija dėl pinigų gavimo per klaidą palaikant juos gautais iš G. U. teismų sprendimuose motyvuotai atmesta. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas šią versiją išnagrinėjo išsamiai ir pagrįstai atmetė išdėstydamas argumentus, pagrįstus baudžiamosios bylos proceso metu gautais įrodymais. Be to, ši versija prieštarauja ir kasacinio skundo teiginiams, kad nusikaltimas buvo padarytas sukursčius ir išprovokavus ikiteisminio tyrimo institucijos pareigūnams, kurie kontroliavo šių įvykių eigą. Konkrečiais argumentais nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Nuteistasis, įžvelgdamas subjektyvųjį ar objektyvųjį teismo pozicijos šališkumą, galėjo pareikšti motyvuotą nušalinimą, tačiau tokia teise nepasinaudojo. Tai, kad dėl jo buvo priimtas nepalankus sprendimas, nėra pagrindas teigti, jog apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai kvalifikavo D. S. veiksmus pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, todėl kasacinis skundas nepagrįstas.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Vytautas Piesliakas
Alvydas Pikelis
