Dėl teisės normų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto registro tvarkytojo ir notaro civilinę atsakomybę, notaro civilinės atsakomybės draudiko prievolę atlyginti žalą, kelių asmenų bendrais veiksmais padarytos žalos atlyginimo prievolės rūšį, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-7-143-684/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00655-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.1;

2.6.1.3.2; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.5.2.1;

2.6.10.5.2.17

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Andžej Maciejevski, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio, Donato Šerno ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Midas Marketing“ ir atsakovų Valstybės įmonės Registrų centro, notaro Ernesto Aleksonio, ADB „Gjensidige“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Midas Marketing“ ieškinį atsakovams Valstybės įmonei Registrų centrui, notarui Ernestui Aleksoniui, ADB „Gjensidige“ (buvęs pavadinimas – UAB DK „PZU Lietuva“) dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo P. Š.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto registro tvarkytojo ir notaro civilinę atsakomybę, notaro civilinės atsakomybės draudiko prievolę atlyginti žalą, kelių asmenų bendrais veiksmais padarytos žalos atlyginimo prievolės rūšį, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „Midas Marketing“ prašė priteisti 719 465 Eur žalos atlyginimo solidariai iš atsakovų VĮ Registrų centro, notaro E. Aleksonio, iš jų iš notaro profesinės civilinės atsakomybės draudiko UAB DK „PZU Lietuva“ (dabar – ADB „Gjensidige“) – 28 962 Eur.

3. Ieškovė UAB „Midas Marketing“ (buvęs pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė „Sinerta“) nurodė, kad:

3.1. 2006 m. balandžio 19 d. ji su trečiuoju asmeniu P. Š. sudarė žemės sklypo, esančio Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas), pirkimo–pardavimo sutartį Nr. ERN-1580, kuria iš P. Š. įsigijo žemės sklypą už 2 400 000 Lt (695 088,04 Eur);

3.2. pripažinus P. Š. kaltu padarius nusikalstamas veikas, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu iš jo ieškovei priteista visa jos sumokėta žemės sklypo kaina;

3.3. žemės sklypas iš ieškovės grąžintas buvusiai savininkei J. S., nes ji sklypą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.96 straipsnio 2 dalis);

3.4. ieškovei pavyko išieškoti tik 325 424 Lt (94 249,30 Eur).

4. Ieškovės teigimu, notaras E. Aleksonis tinkamai neįvykdė pareigos užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių (patvirtino žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį neturėdamas visų duomenų apie sutarties šalis, todėl atliko pareigas nepakankamai apdairiai ir rūpestingai), o VĮ Registrų centras neužtikrino duomenų, kaupiamų Nekilnojamojo turto registre, apsaugos (darbuotojai nepaisė J. S. prašymų be jos žinios neteikti jokių duomenų apie jai nuosavybės teise priklausantį turtą, aplaidžiai tvarkė Nekilnojamojo turto registre įregistruotų objektų bylas (neišsaugojo J. S. 2003 m. birželio 30 d. prašymo), netinkamai nustatė besikreipiančio asmens tapatybę ir jo įgaliojimus, išdavė sandoriui sudaryti būtinus dokumentus asmeniui, kurio tapatybė ir įgaliojimai nebuvo nustatyti tinkamai). Ieškovė nurodė, kad tarp šių neteisėtų veiksmų ir jos patirtų nuostolių yra priežastinis ryšys, t. y. egzistuoja visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.

5. Ieškovės prašoma priteisti suma susidaro iš tokių dalių:

5.1. 600 443,41 Eur (2 073 211 Lt) skirtumas tarp jos už sklypą sumokėtos sumos ir 326 789 Lt už trečiąjį asmenį P. Š. sumokėto ir vėliau atgauto gyventojų pajamų mokesčio;

5.2. 44 744,19 Eur palūkanų, sumokėtų AB SEB bankui už laikotarpį nuo 2006 m. gegužės 4 d. iki 2007 m. liepos 20 d.;

5.3. 66 078,26 Eur palūkanų, sumokėtų AB „Swedbank“ už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 31 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d.;

5.4. 1700,68 Eur komisinių už tarpininkavimą;

5.5. 1781,02 Eur atlyginimo notarui atsakovui E. Aleksoniui už pripažintos negaliojančia sutarties patvirtinimą;

5.6. 2085,26 Eur AB SEB banko kredito sutarties administravimo mokesčio;

5.7. 2595,36 Eur AB „Swedbank“ kredito sutarties administravimo mokesčio.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė dėl praleisto ieškinio senaties termino.

7. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 18 d. nutartimi šį Vilniaus apygardos teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, konstatavęs, kad žala, kurią ieškovė prašo priteisti iš atsakovų, yra išvestinė ir atsirado dėl nusikalstamų P. Š. veiksmų, senaties termino pradžia reikalavimams atsakovams pateikti skaičiuojama nuo tada, kai ieškovei tapo žinoma, jog priteista žala iš P. Š. nebus išsiieškota (2015 m. vasario 6 d. gavus antstolės patvarkymą dėl vykdomojo dokumento grąžinimo kartu su išieškojimo negalimumo aktu).

8. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.

9. Teismas nustatė, kad:

9.1. žemės sklypas nuosavybės teise priklausė J. S.;

9.2. 2003 m. gegužės 6 d. ir 2003 m. birželio 30 d. J. S. buvo pateikusi VĮ Registrų centrui prašymus be jos žinios neišduoti jokių dokumentų, susijusių su jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu;

9.3. 2006 m. kovo 2 d. sutartimi žemės sklypas buvo parduotas P. Š., sutartį patvirtino notaras E. Aleksonis;

9.4. 2006 m. balandžio 19 d. sutartimi trečiasis asmuo P. Š. žemės sklypą pardavė ieškovei;

9.5. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. nuosprendžiu P. Š. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, teismas priteisė iš jo ieškovei 2 400 000 Lt;

9.6. baudžiamojoje byloje nustatyta, kad P. Š. nusikalstamu būdu L. L. naudai įgijo nuosavybės teisę į didelės vertės svetimą turtą – J. S. priklausantį sklypą, 2006 m. kovo 2 d. su J. S. apsimetusiu nenustatytu asmeniu, pasinaudojusiu suklastotais dokumentais, sudarydamas sklypo pirkimo–pardavimo sutartį; UAB „Sinerta“ sumokėtus už sklypą pinigus, 2006 m. balandžio 19 d. su ja sudarydamas sklypo pirkimo–pardavimo sutartį;

9.7. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 27 d. sprendimu pripažino abu žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorius niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo dienos, taikė vienašalę restituciją, J. S. grąžinant žemės sklypą;

9.8. ieškovei vykdymo procese pavyko išsiieškoti iš P. Š. 325 425 Lt;

9.9. antstolė 2015 m. vasario 6 d. priėmė patvarkymą dėl vykdomojo dokumento grąžinimo ir išieškojimo negalimumo aktą.

10. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR) tvarkytojas nevykdė kokių nors jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų pareigų, išduodamas dokumentus, susijusius su sklypo registravimu NTR. VĮ Registrų centre nekilnojamųjų daiktų registro duomenys tvarkomi laikantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – NTRĮ) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – Nuostatai) atitinkamų redakcijų, kuriuose nenustatyta asmeniui priklausančių nekilnojamųjų daiktų jokių individualių duomenų atskiro tvarkymo ar tokių prašymų archyvavimo nekilnojamųjų daiktų archyvinėse bylose. Todėl atmestini ieškovės argumentai, kad, siekdama išvengti neteisėto savo asmens duomenų tvarkymo, J. S. turėjo teisę pakeisti teisės aktais nustatytą jai priklausančio nekilnojamojo turto tvarkymo NTR ir duomenų teikimo apie jį tvarką, pateikdama prašymus be jos žinios neišduoti jokių dokumentų, susijusių su jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu, o atsakovas privalėjo į juos ne tik atsižvelgti, bet ir jais vadovautis. Šie prašymai jokios teisinės reikšmės teisės aktų nustatytam J. S. nuosavybės teise priklausančio sklypo duomenų tvarkymui NTR neturėjo. Pati J. S. jokių pretenzijų dėl sklypo duomenų tvarkymo NTR tvarkytojui nereiškė.

11. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad VĮ Registrų centro darbuotojai netinkamai nustatė besikreipiančio asmens tapatybę. Nustatyta, kad P. B. asmens tapatybė ir įgaliojimai buvo nustatyti jo pateiktų dokumentų – Lietuvos Respublikos piliečio paso ir 2006 m. sausio 23 d. įgaliojimo – pagrindu. Pažymėtina, kad šių dokumentų suklastojimo faktas buvo konstatuotas tik atlikus ikiteisminį tyrimą, tačiau šiuos suklastotus dokumentus NTR tvarkytojui pateikusio asmens tapatybė vis tiek liko nenustatyta. Nei 2006 m., nei dabar galiojančiuose teisės aktuose nenustatyta NTR tvarkytojo pareigos tikrinti prašymus teikiančių asmenų asmens tapatybės dokumentų galiojimą Negaliojančių asmens dokumentų duomenų bazėje ar imtis kitų teisės aktais nenustatytų pateikiamų dokumentų galiojimo patikrinimo veiksmų. Ieškovės argumentas, kad VĮ Registrų centrui 2006 m. vasario 13 d. pateiktas įgaliojimas be papildomos ekspertizės leidžia nustatyti, jog yra suklastotas, vien dėl to, kad jame neįrašytas notarinio registro numeris, nėra pagrįstas, nes šis dokumentas turi visus privalomus rekvizitus, be to, jau kitą dieną, net nepradėjus vykdyti 2006 m. vasario 13 d. prašymo išduoti pažymėjimą apie sklypo ir daiktinių teisių į jį įregistravimo NTR, VĮ Registrų centrui buvo pateiktas prašymas išduoti dokumentų kopijas, kartu – 2006 m. vasario 13 d. įgaliojimas su įrašytu notarinio registro numeriu, todėl ir dėl šios aplinkybės nebuvo pagrindo įtarti, jog šis dokumentas gali būti suklastotas.

12. Jokiuose NTR tvarkytojo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenustatyta šio asmens pareigos atlikti skirtingu metu pateiktų skirtingų dokumentų, juose esančių parašų ir kitų rekvizitų palyginimą ar vertinti kitus neakivaizdžius dokumentų galimo suklastojimo požymius. NTRĮ 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įregistravimo NTR pagrindu negali būti tik tokie dokumentai, kuriuose yra ištaisytų, prirašytų, užbrauktų žodžių ir kitų dokumente neaptartų taisymų, bei pieštuku surašyti, taip pat fiziškai sugadinti dokumentai, jei dėl to negalima padaryti vienareikšmės išvados dėl jų turinio. Kadangi nagrinėjamu atveju tokių akivaizdžių, įstatyme nurodytų dokumentų negaliojimo požymių pateikti dokumentai neturėjo, VĮ Registrų centro darbuotojams nekilo jokių įtarimų dėl galimo jų suklastojimo. Be to, kadangi skirtingus užsakymus vykdė skirtingi darbuotojai, kiekvienas vertino tik jam paskirto vykdyti prašymo dokumentus, todėl palyginti su skirtingais prašymais pateikto įgaliojimo nebuvo galimybės.

13. Teismas konstatavo, kad P. B. prisistačiusiam asmeniui paveldėjimo teisės liudijimo ir sklypo plano kopijos buvo išduotos nepažeidžiant NTRĮ 42 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

14. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad, priimdami sprendimą dėl P. Š. nuosavybės teisės įregistravimo NTR notaro patvirtintos sutarties bei perdavimo–priėmimo akto pagrindu, VĮ Registrų centro darbuotojai turėjo patikrinti visus prieinamus tiek naująjį, tiek buvusį savininką identifikuojančius duomenis, įskaitant ir buvusio savininko parašo tikrumą, jei turto perleidimo sandorį sudarė jis pats. Pagal NTRĮ 34 straipsnį NTR tvarkytojas neatsako už asmenų pažeistas teises, kai asmenys pateikė registro tvarkytojui neteisingus duomenis (CK 6.253 straipsnio 1, 3 dalys).

15. Teismas konstatavo, kad VĮ Registrų centras neatliko neteisėtų veiksmų.

16. Aplinkybės, kad notaras privalėjo atkreipti dėmesį į tai, jog jam prieš notarine tvarka patvirtinant sutartį buvo pateiktas ne žemės sklypo įsigijimą patvirtinančio dokumento – paveldėjimo teisės liudijimo – originalas, bet jo kopija, patvirtinta VĮ Registrų centro, taip pat naujai parengtas pažymėjimas apie nuosavybės teisių įregistravimą į žemės sklypą, teismas nevertino kaip turėjusios sukelti abejonių dėl tvirtinamo sandorio teisėtumo.

17. Atsižvelgiant į tai, kad notarui pateikti dokumentai buvo išduoti VĮ Registrų centro su visais būtinais jų rekvizitais J. S. prašymu, nors ir veikiant jos atstovui pagal įgaliojimą, apie kurį notaras nieko nežinojo ir net negalėjo jo tikrumo įvertinti, juos notarui pateikė tariamai pati J. S. (aplinkybė, kad tai padarė J. S. apsimetusi nenustatyta moteris, paaiškėjo tik ikiteisminio tyrimo metu), ji pati dalyvavo sudarant sutartį, notarui tuo metu nebuvo jokio objektyvaus pagrindo suabejoti, jog pateikti dokumentai gali būti gauti neteisėtu būdu, o moteris, kuri prisistatė kaip J. S., veikė su nusikalstama grupuote ir net neturi šių dokumentų originalų. Notarui nebuvo jokio pagrindo reikalauti iš sutarties šalių pateikti kitų dokumentų, kad būtų galima papildomai įsitikinti parašų tapatumu. Tokios pareigos notarams nebuvo ir nėra nustatyta teisiniame reguliavime.

18. Iš baudžiamojoje byloje esančios medžiagos nustatyta, kad notaras ne tik patikrino jam fiziškai pateiktus šalių dokumentus, patvirtinančius J. S. nuosavybės teisę į parduodamą žemės sklypą, bet ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 51 straipsnio 1 dalimi, patikrino šią informaciją ir valstybės registrų centriniuose duomenų bankuose. Notaras neturėjo jokio teisinio pagrindo nei atidėti, nei atsisakyti atlikti prašomą notarinį veiksmą, nors tokią galimybę ir įtvirtino tuo metu galiojusi Notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalies redakcija.

19. Aplinkybė, kad paveldėjimo teisės liudijimo kopija buvo išduota VĮ Registrų centro, o ne jį išdavusio notaro, neturėjo jokios lemiamos reikšmės sutarties sudarymo teisėtumui, nes abu subjektai turi teisę išduoti tokių dokumentų kopijas.

20. Iš baudžiamojoje byloje surinktos medžiagos nustatyta, kad nusikalstamai veikai vykdyti buvo panaudotas netikras J. S. Lietuvos Respublikos piliečio pasas, t. y. jis buvo specialiai tam pagamintas, o ne suklastotas panaudojus tikrą J. S. pasą. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo ištirtas paso neteisėto pagaminimo faktas, todėl nagrinėjamu atveju net nėra objektyvių galimybių įvertinti, ar jo netikrumas buvo toks akivaizdus, kad notarui dėl jo teisėtumo turėjo ar galėjo kilti pagrįstų abejonių. Kadangi tokių abejonių notarui nekilo, darytina išvada, kad jo netikrumo faktas nebuvo toks akivaizdus, jog notaras, kurio veikla reikalauja didesnio rūpestingumo ir atidumo, galėtų jį atskirti nuo tikro. Nei Notariato įstatyme, nei kituose teisės aktuose nebuvo nustatyta notaro pareigos reikalauti iš sandorį sudarančių asmenų pateikti ankstesnius, su nekilnojamuoju turtu susijusius, anksčiau notariškai patvirtinus ir (ar) jį lydinčius dokumentus bei nustatyti juose esančių parašų (įrašų) tikrumą, juos lyginti ir analizuoti.

21. Aplinkybė, kad parduodamas turtas J. S. priklauso asmeninės nuosavybės teise, buvo akivaizdi iš notarui pateikto paveldėjimo teisės liudijimo kopijos ir be atskiro šios aplinkybės įvardijimo sutarties tekste nuosavybės teisės įgijimo pagrindas buvo išviešintas ir Nekilnojamojo turto centrinėje duomenų bazėje esančiu įrašu, kurio išrašą notaras pats padarė ir patikrino. Aplinkybė, kad sutartyje nebuvo nurodyta, jog P. Š. perkamą turtą įgyja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės ar asmeninės nuosavybės teise, nėra ir nebuvo sudarytos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia priežastis, todėl ji nesusijusi su pareikštu ieškiniu.

22. Teismas konstatavo, kad atsakovas E. Aleksonis neatliko neteisėtų veiksmų.

23. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. liepos 13 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują – dalį ieškinio tenkino: priteisė ieškovei 35 973,25 Eur žalos atlyginimo iš VĮ Registrų centro, 7011,25 Eur – iš notaro E. Aleksonio, 28 962 Eur – iš ADB „Gjensidige“, kitą ieškinio dalį atmetė.

24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, taip pat ginčo metu galiojusių VĮ Registrų centro veiklą reglamentavusių teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi bei vadovavosi tiek ginčo šalys, tiek pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad teisės aktais nėra detalizuoti registro tvarkytojo (darbuotojų) konkretūs veiksmai, priimant ir vykdant asmenų pateiktus prašymus.

25. Palyginus VĮ Registrų centrui pateiktus įgaliojimus veikti J. S. vardu, matyti, kad 2006 m. vasario 13 d. pateiktas įgaliojimas yra be notarinio registro numerio (notarinio registro numeris patvirtina įrašą notariniame registre ir faktą, jog notarinis veiksmas buvo atliktas), o VĮ Registrų centro darbuotojų veiksmai išduodant atitinkamus dokumentus atlikti ne tik 2006 m. vasario 14 d. gauto įgaliojimo, atitinkančio visus rekvizitus, pagrindu, bet ir 2006 m. vasario 13 d. pateikto įgaliojimo pagrindu. Taigi, esant tos pačios dienos dviem skirtingų rekvizitų NTR oficialiai įregistruotiems įgaliojimams be notarinio įrašo numerio rekvizito ir be jokios notaro žymos apie galbūt klaidos taisymą tos pačios datos dokumente (įgaliojime), buvo atlikti dokumentų išdavimo veiksmai. Šiuo atveju, įvertinus tai, kad VĮ Registrų centro darbuotojai (tas pats darbuotojas) įgaliojimą be notarinio registro numerio įregistravo kaip oficialiai pateiktą dokumentą, o veiksmai buvo atliekami dar gavus ir įregistravus analogiško turinio, tik su notarinio registro numeriu įgaliojimą, darytina išvada, jog atsakovės darbuotojams, kuriems turėjo būti ir buvo žinoma, kokie reikalavimai keliami įgaliojimui, patvirtintam notaro, objektyviai vertinant, turėjo kilti abejonių dėl dokumento (įgaliojimo) teisėtumo ir buvo pakankamas pagrindas imtis papildomų priemonių akivaizdiems prieštaravimams pašalinti (pvz., pareikalauti oficialaus tiesioginio notarės raštiško ar žodinio paaiškinimo dėl susidariusios situacijos) ir įsitikinti dėl dokumentų teisėtumo, ką būtų galima vertinti kaip atidaus ir rūpestingo asmens pareigų atlikimą, tačiau tokie veiksmai nebuvo atlikti.

26. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose galioja bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.263 straipsnio 1 dalis, 6.246 straipsnis), ypač atsižvelgiant į tai, kad VĮ Registrų centras vykdo valstybės funkcijas – registruoja daiktus, daiktines teises, juridinius faktus (CK 6.253 straipsnis), o visi NTR esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (NTRĮ 4 straipsnis).

27. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl VĮ Registrų centro darbuotojų bendro pobūdžio pareigos veikti atidžiai ir rūpestingai, kaip neteisėto veikimo (neveikimo), vertino aplinkybes, susijusias su J. S. kreipimusi į VĮ Registrų centrą dėl jos vardu įregistruotų nekilnojamojo turto objektų duomenų tvarkymo. VĮ Registrų centras 2006 m. lapkričio 14 d. rašte nurodė, kad 2003 m. gegužės 26 d. prašymas (kurio kopiją pateikė) buvo saugomas nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje apie butą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis raštas leidžia daryti priešingą išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas, t. y. spręsti, kad VĮ Registrų centras tokio pobūdžio raštus registruodavo ir saugodavo. Aplinkybė, kad VĮ Registrų centras neturi duomenų apie tai, jog J. S. pateikė 2003 m. birželio 30 d. prašymą be jos žinios neišduoti jokių dokumentų, susijusių su jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu, nagrinėjamu atveju vertintina kaip patvirtinanti VĮ Registrų centro aplaidumą, baudžiamojoje byloje esant minėtam prašymui, ant kurio uždėta VĮ Registrų centro gavimo žyma. Duomenų, kad šis prašymas VĮ Registrų centro būtų išspręstas atsisakant jį priimti ar tenkinant, nėra, o toks neveikimas nagrinėjamu atveju leidžia spręsti apie netinkamą (aplaidų) pareigų vykdymą, kurį, teisėjų kolegijos vertinimu, siejo priežastinis ryšys su vėlesniais veiksmais, kai žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoriui sudaryti VĮ Registrų centras, vykdydamas teisės aktais pavestas funkcijas, asmeniui, veikusiam pagal įgaliojimą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo suklastotas, suteikė visus reikalingus dokumentus. Jei VĮ Registrų centro darbuotojai būtų tinkamai užregistravę ir (ar) kitaip išsprendę J. S. prašymus, tikėtina, kad jiems būtų kilę abejonių dėl duomenų teikimo įgaliotam asmeniui teisėtumo ir, tikėtina, būtų buvę imtasi papildomų priemonių.

28. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors nagrinėjamu atveju galiojo kita NTRĮ redakcija, nei taikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005, tačiau faktiškai teisinis reguliavimas šiuo aspektu liko nepakitęs, t. y. NTRĮ ginčui aktualioje redakcijoje taip pat nereglamentuota prašymų išduoti pažymą tvarka, o Nuostatų 82 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2006 m. balandžio 14 d.) taip pat nenurodyta, kokius dokumentus asmuo, prašantis išduoti pažymą, turi pateikti, todėl pagal analogiją taikytinos NTRĮ 23 straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Nagrinėjamu atveju P. B. apsimetęs asmuo VĮ Registrų centrui pateikė asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir suklastotą įgaliojimą, o paveldėjimo teisės liudijimo kopiją, kuri patvirtino J. S. teisę į žemės sklypą, išdavė VĮ Registrų centras. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad VĮ Registrų centras (jo darbuotojai) nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas vykdydamas įstatymo jam nustatytas pareigas, o toks jo netinkamas pareigų atlikimas vertintinas kaip turintis netiesioginį priežastinį ryšį su ieškovės patirta žala.

29. Byloje nustatyta, kad J. S. notarų biure nebuvo ir sutarties su P. Š. nesudarė. Teisėjų kolegija sutiko, kad nagrinėjamu atveju notaras turėjo (privalėjo) atsisakyti tvirtinti pirkimo–pardavimo sutartį, o to nepadaręs pažeidė įstatymo nustatytą pareigą užtikrinti, jog civilinėje apyvartoje nebūtų neteisėtų sandorių.

30. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (dokumentas, paimtas iš notaro E. Aleksonio) 3 punkte prie notarės D. Svirbutienės pastabų nurodyta, kad jis sudarytas dviem egzemplioriais, kurių vienas paliekamas saugoti Vilniaus rajono 1-ajame notarų biure, kitas išduodamas įpėdiniui. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad paveldėjimo teisės liudijimo originalas notarui nebuvo (negalėjo būti) pateiktas.

31. Notaras, nepriklausomai nuo VĮ Registrų centro darbuotojų veiksmų ar kitų aplinkybių, privalėjo vadovautis jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir atidžiai tikrinti sandorio šalių pateiktus dokumentus sandorio sudarymo metu bei savarankiškai spręsti dėl jų patikimumo ir (ar) pakankamumo teisėtam sandoriui sudaryti. Net ir tuo atveju, jei pas notarą atėjusi J. S. būtų pareiškusi, kad yra pametusi ir (ar) praradusi paveldėjimo teisės liudijimą, jos nuosavybės teisę į žemės sklypą tinkamai patvirtinančiu įrodymu laikytinas šio dokumento dublikatas. Be to, nagrinėjamu atveju iš dokumento (paveldėjimo teisės liudijimo), paimto iš notaro E. Aleksonio poėmio metu, matyti, kad pateikta kopija, neva gauta iš VĮ Registrų centro, nėra patvirtinta VĮ Registrų centro žyma. Priešingai, iš šio baudžiamojoje byloje esančio dokumento matyti, kad ant jo yra notaro E. Aleksonio 2006 m. kovo 2 d. atlikta žyma, jog nuorašas tikras, bei ranka padarytas įrašas apie sutarties sudarymą, taip pat uždėtas notaro antspaudas bei pasirašyta. Nagrinėjamu atveju atsakovo notaro E. Aleksonio elgesys, tvirtinant paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo nuorašo tikrumą neturint originalaus dokumento, tačiau į žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį įrašant, kad J. S. žemės sklypas jai asmeninės nuosavybės teise priklauso pagal paveldėjimo teisės liudijimą, vertintinas kaip nesąžiningas elgesys, sudaręs prielaidas sudaryti neteisėtą sandorį. Notaras E. Aleksonis, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, privalėjo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą (tvirtinti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį), pardavėjai J. S. (ja apsimetusiam asmeniui) nepateikus dokumento, patvirtinančio jos nuosavybės teisę į žemės sklypą (paveldėjimo teisės liudijimo), originalo ar jo dublikato. Atsižvelgiant į tai, kad notarui keliami didesni reikalavimai ir atsakomybė taikoma dėl paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimo, neatidumo ar klaidos, nagrinėjamu atveju spręstina egzistuojant ir atsakovo notaro kaltę, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygą, dėl to, kad jis nepadarė visko, ko būtų galima protingai reikalauti iš jo, t. y. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį patvirtino remdamasis pardavėjos nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento kopija.

32. VĮ Registrų centro darbuotojų veiksmai ar neveikimas nešalina notaro atsakomybės, jo pareigos veikti atidžiai ir rūpestingai, siekiant tinkamai įgyvendinti vieną iš pagrindinių notarams keliamų tikslų – užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 straipsnis).

33. Notaras E. Aleksonis pavėluotai kreipėsi į Gyventojų registro tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pažyma iš jos apie J. S. datuota 2006 m. kovo 6 d., t. y. po sandorio patvirtinimo, o tokie veiksmai (sandorio tvirtinimas neturint visų reikalingų duomenų apie sutarties šalis), atsižvelgiant ir į pirmiau nustatytas sandorio sudarymo aplinkybes, vertintini kaip atidumo ir rūpestingumo pareigos bei notaro veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo spręsti apie akivaizdų parašų, buvusių Lietuvos Respublikos pase ir sutartyje, tarpusavio neatitikimą ar kad yra kitų akivaizdžių asmens tapatybę patvirtinančio dokumento padirbimo požymių (rekvizitų nebuvimas ir pan.).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp notaro kaltų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos egzistuoja netiesioginis priežastinis ryšys, nes tuo atveju, jei notaras būtų atsisakęs atlikti notarinį veiksmą (patvirtinti 2006 m. kovo 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį), atitinkamai tikėtina, kad nebūtų buvusi sudaryta ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis su ieškove.

36. Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos tiek VĮ Registrų centro, tiek notaro E. Aleksonio civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, todėl spręstinas priteistinos žalos dydžio ir atsakovų atsakomybės rūšies taikymo klausimas.

37. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl ieškovės patirtos žalos dydžio ir fakto.

38. Ieškovė žalos patyrė dėl kelių asmenų– VĮ Registrų centro, notaro E. Aleksonio ir P. Š. (ir kitų baudžiamojoje byloje nenustatytų asmenų) – neteisėtų veiksmų.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors abu atsakovai pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes netiesiogiai prisidėjo prie žalos ieškovei atsiradimo, baudžiamojoje byloje nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės veikiant organizuota grupe, taip pat tai, kad nė vienas iš atsakovų neatliko tyčinių veiksmų ir buvo suklaidinti nusikaltimą dariusių asmenų, baudžiamojoje byloje nepavykus nustatyti visų asmenų tapatybių, taip pat bendrieji teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (CK 1.5 straipsnis) suponuoja pagrindą spręsti, kad nagrinėjamu atveju iš abiejų atsakovų ieškovei priteistina po 5 proc. prašomos priteisti žalos atlyginimo, t. y. po 35 973,25 Eur iš VĮ Registrų centro ir notaro.

40. Notaro atsakomybė buvo apdrausta 28 962 Eur (100 000 Lt), todėl, nustačius notaro E. Aleksonio civilinės atsakomybės sąlygas, ši suma priteistina ieškovei iš draudikės.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors draudikė pirmosios instancijos teisme teigė, kad reikalavimas neatitinka draudžiamojo įvykio apibrėžimo ir sąlygų (Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 8.3 punkto – termino reikalavimui pateikti praleidimas), tačiau senaties klausimas šioje byloje išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, kuria nustatyta, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino notarui dėl žalos atlyginimo pateikti.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

42. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Midas Marketing“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies; dėl tos dalies priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti: ieškovei solidariai iš atsakovų VĮ Registrų centro ir E. Aleksonio priteisti 719 465 Eur žalos atlyginimo, taip pat iš ADB „Gjensidige“ priteisti 28 962 Eur notaro civilinės atsakomybės draudimo išmoką; iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimą: iš atsakovų VĮ Registrų centro ir E. Aleksonio – po 12 318,04 Eur, iš atsakovės ADB „Gjensidige“ – 1033,18 Eur; žyminį mokestį kasaciniame teisme: iš atsakovų VĮ Registrų centro ir E. Aleksonio – po 2798,37 Eur, iš atsakovės ADB „Gjensidige“ – 234,71 Eur; kitų bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

42.1. Nors žala padaryta skirtingais atsakovų VĮ Registrų centro ir notaro E. Aleksonio veiksmais, tačiau būtent abiejų atsakovų veiksmai buvo būtina sąlyga žalai atsirasti, nes bet kuris iš atsakovų, jeigu būtų tinkamai vykdęs savo pareigas, būtų galėjęs užkirsti kelią žalai atsirasti, tačiau to nepadarė. Dėl to šiems atsakovams turėjo būti taikoma solidarioji civilinė atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas nedetalizavo, kodėl nustato būtent tokį kiekvieno atsakovo civilinės atsakomybės dydį, t. y. po 5 proc., tačiau jo sprendimo motyvai patvirtina ne dalinės, bet solidariosios civilinės atsakomybės sąlygas. Atsakovų VĮ Registrų centro ir notaro E. Aleksonio veiksmai civilinės atsakomybės kontekste sprendime neišgryninti ir patvirtina ne jų konkrečią civilinės atsakomybės dalį, bet tai, kad kiekvienas iš šių veiksmų buvo būtina sąlyga žalai atsirasti. Tai atitinka solidariosios civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). Solidariosios civilinės atsakomybės taikymas šiems atsakovams atitiktų ir formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01OS8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-59/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-59/2008">3K-7-59/2008</a>; 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015; kt.). Apeliacinės instancijos teismas, atsakovų VĮ Registrų centro ir notaro civilinę atsakomybę kvalifikuodamas kaip dalinę, vadovavosi minėta nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01OS8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-59/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-59/2008">3K-7-59/2008</a>, tačiau vėlesnė kasacinio teismo praktika keitėsi ta kryptimi, jog prioritetas teikiamas nukentėjusio asmens interesams, įtvirtinant visų atsakovų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio prezumpciją, t. y. prioritetas tokiu atveju teikiamas atsakovų solidariajai civilinei atsakomybei, kuri labiau nei dalinė civilinė atsakomybė atitinka nukentėjusiojo interesus. Ieškovė nebūtų patyrusi žalos, jeigu atsakovė VĮ Registrų centras nebūtų išdavusi žemės sklypo pardavimui reikalingų dokumentų asmeniui, pateikusiam negaliojantį pasą ir suklastotus įgaliojimus, ir jeigu atsakovas notaras E. Aleksonis nebūtų patvirtinęs žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, kurią sudarė suklastotą pasą pateikęs ir J. S. prisistatęs asmuo. Pagal kasacinio teismo praktiką skolininkas gali solidarumo prezumpciją paneigti vadovaudamasis CK 6.279 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir įrodydamas, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jis atsakingas, rezultatas. Šiuo atveju atsakovai solidarumo prezumpcijos nepaneigė. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo naujausios kasacinio teismo praktikos.

42.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl žalos dydžio neatitinka konstitucinio visiško žalos atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principo. Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas priteistiną žalos atlyginimą iki 10 proc., rėmėsi CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kur nustatyta, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Tačiau būtent toks sprendimas neatitinka šių principų, nes ieškovei būtų atlyginta tik nedidelė patirtos žalos dalis. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovų VĮ Registrų centro ir notaro E. Aleksonio statusą. Jie neteisėtų veiksmų (neveikimo) metu buvo atitinkamos srities profesionalai, vykdantys tam tikras valstybės paskirtas funkcijas, todėl jiems taikomi aukštesni nei kitiems asmenims atidumo, atsargumo ir rūpestingumo standartai. Tais atvejais, kai konstatuojama atitinkamos srities profesionalo kaltė, jis ir privalo atsakyti už ieškovo patirtus ir įrodytus nuostolius, vadovaujantis visiško žalos atlyginimo principu, o teismai neturi pagrindo svarstyti ir taikyti nuostolių atlyginimo mažinimo klausimo. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kad priteistinas žalos atlyginimas turėtų (galėtų) būti mažinamas dėl ieškovės veiksmų, t. y. dėl kreditoriaus kaltės. Restitutio in integrum principas turi būti taikomas nepriklausomai nuo to, ar taikoma solidarioji ar dalinė civilinė atsakomybė. Susiklostė ydinga teisinė situacija, kai ieškovė, įgyvendinusi konstitucinę teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, negali visa apimtimi įgyvendinti kitos konstitucinės teisės į jai padarytos turtinės žalos atlyginimą.

43. Atsakovė VĮ Registrų centras atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

43.1. Ieškovė, įrodinėdama atsakovų solidariosios atsakomybės sąlygas, sąmoningai ignoruoja tą prejudicinį faktą, kad kaltu dėl 695 088 Eur dalies iš reikalaujamos priteisti 719 465 Eur turtinės žalos padarymo yra pripažintas P. Š., iš kurio buvo priteista visa civilinio ieškinio suma. Apeliacinės instancijos teisme paaiškėjusi faktinė aplinkybė, kad nusikalstamoms veikoms padaryti buvo panaudota ne VĮ Registrų centro išduota paveldėjimo teisės liudijimo kopija, o šio dokumento klastotė, papildomai paneigia ieškovės įrodinėjamą priežastinį ryšį tarp VĮ Registrų centro veiksmų, išduotų dokumentų ir jai atsiradusios žalos.

43.2. NTR tvarkytojo, kaip viešojo administravimo subjekto, galimybės nustatyti suklastotų dokumentų pateikimo faktus yra apribotos NTRĮ 23 straipsnio 4 dalyje nurodytais akivaizdžiais dokumentų klastojimo požymiais – ištaisyti, prirašyti, užbraukti žodžiai, kiti neaptarti taisymai, pieštuku surašyti ir fiziškai sugadinti dokumentai.

43.3. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01OS8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-59/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-59/2008">3K-7-59/2008</a> ir pagrįstai nenustatė nė vienos iš sąlygų VĮ Registrų centro solidariajai civilinei atsakomybei atsirasti. Be to, VĮ Registrų centro nuomone, jai buvo nepagrįstai pritaikyta ir dalinė civilinė atsakomybė.

43.4. Ieškovės argumentas, kad kasacinio teismo praktika keitėsi, atmestinas kaip nepagrįstas, nes ieškovės minimos civilinės bylos Nr. 3K-3-50-695/2016 ir nagrinėjamos bylos dalykas visiškai skirtingas.

43.5. Ieškovei dar kartą priteisti tos pačios ir dar didesnės žalos atlyginimą iš atsakovės VĮ Registrų centro tariamos solidariosios atsakomybės pagrindu būtų ne tik nepagrįsta, neteisėta, bet ir nesąžininga, neprotinga ir neteisinga. Patenkinus visą ieškinį, jai iš viso būtų priteista 1 414 553 Eur (iš P. Š. priteista 695 088 Eur plius šioje byloje reiškiamo reikalavimo suma). Net teismų sprendimais priteisto žalos atlyginimo faktas nėra garantas, kad ši žala bus faktiškai išieškota iš atsakingų asmenų, tačiau ši aplinkybė neturi būti pripažinta savarankišku teisiniu pagrindu paneigti įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais jau nustatytus juridinius faktus ir tenkinti reikalavimą dėl jau priteistos, tačiau neišieškotos žalos, antrą kartą priteisiant tą patį ir dar didesnį žalos atlyginimą iš kito asmens.

44. Atsakovas E. Aleksonis atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

44.1. Notaras neatliko jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), dėl kurių ieškovas galėjo patirti realios žalos. Vis dėlto jeigu kasacinis teismas atsakovo kasacinį skundą atmes, tai jo prievolė atlyginti ieškovės patirtą žalą kartu su bendraskoliais P. Š. ir VĮ Registrų centru gali būti laikoma tik daline.

44.2. Apeliacinės instancijos teismas sprendime detaliai išdėstė motyvus ne tik dėl to, kodėl atsakovų ir P. Š. prievolė atlyginti ieškovo patirtą žalą yra dalinė, bet ir dėl to, kodėl kiekvienam iš atsakovų tenkanti dalis sudaro po 5 proc. bendros reikalautos priteisti žalos sumos.

44.3. Atsakovo vertinimu, ieškovė padarė nepagrįstą išvadą, kad kasacinio teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01OS8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-59/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-59/2008">3K-7-59/2008</a> suformuota (tiksliau, atkartota) teisės aiškinimo ir taikymo praktika vėliau to paties teismo buvo pakeista (pakoreguota). Dėl to atmestina ir ieškovės išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas atsakovams taikytiną civilinės atsakomybės rūšį kaip dalinę, nukrypo nuo kasacinio teismo aktualiausios teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Atsakovo vertinimu, aplinkybė, kad kasacinis teismas 2008 m. byloje vadovavosi būtent tuo išaiškinimu, jog kai atsakovų veiksmus ir žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis yra skirtingas, tai atsakovų atsakomybė yra dalinė, yra visiškai racionali, logiškai paaiškinama ir atitinka bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis). Asmenys, kurie prie žalos atsiradimo prisidėjo tik netiesiogiai ir tai padarė tik dėl apgaulės, neturėtų atsakyti solidariai (visa apimtimi) su asmenimis, kurių neteisėti (nusikalstami) tyčiniai veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis. 2016 m. kasacinio teismo byloje, priešingai nei 2008 m. byloje, nebuvo tokios faktinės situacijos, kai, esant skolininkų daugetui, jų neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir ieškovo patirtą žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis būtų skirtingas (tiesioginis ir netiesioginis), tad joje nebuvo objektyvaus pagrindo svarstyti, ar šiuo atveju neturėtų būti vadovaujamasi dar 2008 m. byloje kasacinio teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika. Vien konstatavimas, kad tarp P. Š. ir atsakovų yra bendrininkavimas objektyviąja prasme, nėra pakankamas, norint padaryti išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju taikytina solidarioji bendraskolių deliktinė civilinė atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. 2016 m. nutartyje nėra jokių užuominų į tai, kad ja yra keičiama (koreguojama) 2008 m. byloje suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika.

44.4. Atsakovo vertinimu, restitutio in integrum principas dar iki prasidedant šios civilinės bylos nagrinėjimui jau buvo visiškai įgyvendintas, tai, jog visos iš P. Š. priteistos sumos iki šios dienos nėra pavykę iki galo išieškoti, negali būti aiškinama ir suprantama kaip restitutio in integrum principo pažeidimas. Šis principas garantuoja asmens grąžinimo į ankstesnę (iki delikto (nusikaltimo)) buvusią teisinę padėtį. Tai, ar asmuo, grąžinamas į ankstesnę teisinę padėtį, kartu 100 proc. sugrįš ir į faktinę buvusią padėtį, priklauso nuo daugelio veiksnių, kurių atskirais atvejais neįmanoma kontroliuoti ir kuriems neįmanoma daryti įtakos. Dalinės atsakomybės pritaikymas nagrinėjamu atveju, atsiribojant nuo to fakto, kad notarui iš viso negalėjo būti taikoma deliktinė civilinė atsakomybė, taip pat negali būti laikytinas visiško nuostolių atlyginimo principo pažeidimu.

44.5. Ieškovės teiginys dėl asmenims – savo srities profesionalams – taikytinos dalinės deliktinės civilinės atsakomybės apimties atmestinas kaip nepagrįstas ne tik dėl to, kad yra visiškai subjektyvaus pobūdžio teisinis vertinimas, neparemtas nei galiojančių teisės aktų nuostatomis, nei kasacinio teismo praktika, bet ir dėl to, kad yra nelogiškas. Vien tai, kad notarui pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, savaime nereiškia, kad, esant skolininkų daugetui, tai savaime lemia dalinės prievolės atlyginti žalą tarp bendraskolių paskirstymo proporcijas, t. y. kad notaras turi atsakyti už visą žalą ar jam turi tekti didesnė atsakomybės dalis. Jeigu tiek vienas, tiek kitas asmuo atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą) (su kuo atsakovas nesutinka), tai, kad vienas iš jų yra savo srities profesionalas, o kitas ne, per se (savaime) nereiškia, jog jų bendros prievolės atlyginti žalą dalys dėl to turi būti kaip nors diferencijuojamos. Subjektas, dėl kurio neteisėtų veiksmų atsirado žalos, neturi jokios reikšmės, o yra taikomi objektyvūs vertinimo kriterijai, tokie kaip atliktų veiksmų pobūdis, sukeltos pasekmės, kaltės laipsnis ir kt. individualios situacijos aplinkybės. Priešingu atveju vertinimas ne tik nebūtų objektyvus, bet ir prilygtų asmenų diskriminacijai.

45. Atsakovė ADB „Gjensidige“ atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

45.1. Solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Tai reiškia, kad kiekvienu nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl kelių asmenų solidariosios prievolės, turi nustatyti, ar yra konkreti įstatymo norma ir (ar) šalių susitarimas, nustatantys, jog prievolė solidarioji. Taip pat teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų; lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2006 ir kt.). Kasacinis teismas taip pat yra suformavęs praktiką, kuria vadovavosi ir apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime, kad tais atvejais, kai atsakovų veiksmus ir žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis yra skirtingas, atsakovų atsakomybė yra dalinė. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad jeigu teismo taikoma solidarioji atsakomybė, tai teismas turi argumentuoti, kodėl netaikoma dalinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01OS8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-59/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-59/2008">3K-7-59/2008</a>). Teismas, nustatęs, kad nė vienas iš atsakovų neatliko tyčinių veiksmų ir buvo suklaidinti nusikaltimą dariusių asmenų ir kad šių abiejų atsakovų veiksmai buvo netiesioginė ieškovės nuostolių atsiradimo priežastis, pagrįstai civilinę atsakomybę kvalifikavo kaip dalinę.

45.2. Teismo prerogatyva yra nustatyti civilinės atsakomybės dalis, todėl šiuo atveju nustačius atsakovų atsakomybę kaip dalinę, visiškas nuostolių atlyginimas nėra galimas.

46. Kasaciniu skundu atsakovė VĮ Registrų centras prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą arba pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą, panaikinant sprendimo dalį dėl 35 973,25 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės VĮ Registrų centro, ir šią ieškinio dalį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

46.1. Ieškovė prašė teismo taikyti deliktinę solidariąją atsakovų VĮ Registrų centro ir E. Aleksonio atsakomybę. Bylos dalykas nebuvo dalinės atsakomybės sąlygų buvimas ar jų atsakomybės dalių nustatymas, ką peržengdamas tiek ieškinio, tiek apeliacinio skundo ribas skundžiamu sprendimu konstatavo apeliacinės instancijos teismas. Tokiu atveju atsakovė VĮ Registrų centras neturėjo galimybės pasisakyti dėl apeliacinės instancijos teismo taikytos visiškai kitos, negu ieškovės buvo įrodinėjama, atsakomybės sąlygų, jos dydžio ir kitų įrodinėtinų aplinkybių, buvo pažeisti civilinio proceso dispozityvumo, rungimosi ir betarpiškumo principai.

46.2. Nepagrįstai nustatydamas dalinę atsakovų atsakomybę apeliacinės instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kas yra atsakingas už likusios 90 proc. žalos padarymą, nevertino tos faktinės aplinkybės, kad 695 088 Eur žalos atlyginimas priteistas iš kaltu pripažinto P. Š. Ta aplinkybė, kad antstolio vykdyto išieškojimo iš P. Š. turto metu P. Š. buvo nemokus, nepaneigia prejudicinio fakto, kad jo civilinė atsakomybė už tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusią, nusikalstamais veiksmais ieškovei padarytą žalą nustatyta pagrįstai ir teisėtai. Tokiu atveju tos pačios ir ieškovės padidintos iki 719 465 Eur žalos (jos dalies) atlyginimo priteisimas iš atsakovų, kurių veiksmai susiję netiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusia žala, būtų visiškas tiesiogiai žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės panaikinimas, galimai turintis įtakos ir šiam asmeniui taikytos baudžiamosios atsakomybės peržiūrėjimui, taip pat akivaizdus civilinių teisinių santykių principų pažeidimas.

46.3. VĮ Registrų centro nuomone, tarp jo atliktų veiksmų ir įrodinėjamos žalos nėra ir netiesioginio priežastinio ryšio arba jis pernelyg nutolęs nuo atsiradusios žalos, dėl ko šio asmens atsakomybė negalima.

46.4. VĮ Registrų centro nuomone, bylos dalis dėl 695 088 Eur turtinės žalos atlyginimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 punktu, turėjo būti nutraukta arba ši ieškinio dalis turėjo būti atmesta kaip nepagrįsta.

46.5. Apeliacinės instancijos teismas savo išvados, kad vien ta aplinkybė, jog VĮ Registrų centrui buvo pateikti iš esmės analogiški sklypo savininkės įgaliojimo egzemplioriai be notarinio registro numerio ir su juo, ir tai buvo pakankamas pagrindas pareikalauti oficialaus tiesioginio notarės raštiško ar žodinio paaiškinimo, nepagrindė jokiomis VĮ Registrų centro, kaip viešojo administravimo subjekto, kuris savo veikloje privalo vadovautis teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principais, veiklą reglamentuojančiomis teisės normomis. VĮ Registrų centro darbuotojai privalo įsitikinti, ar nėra būtent NTRĮ 23 straipsnio 4 dalyje nurodytų pateikiamų dokumentų trūkumų. Nagrinėjamą aplinkybę apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti ir atsižvelgdamas į NTRĮ 34 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, kad NTR tvarkytojas neatsako už asmenų patirtą žalą, kai jam pateikiami neteisingi duomenys. VĮ Registrų centras negali būti atsakinga už nusikalstamas veikas atliekančių asmenų veiksmus tuo atveju, kai panaudojami neakivaizdžiai suklastoti dokumentai, apgaulingai prisistatant kitu asmeniu ir vėliau apgaulingai panaudojant tikrajam savininkui priklausančio nekilnojamojo turto dokumentus ir duomenis. Apeliacinės instancijos teismas šių atsakovės atsikirtimų ir argumentų nevertino, taip pat nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu VĮ Registrų centro darbuotojų veiksmus nagrinėjamų aplinkybių kontekste laiko nerūpestingais ir neatidžiais.

46.6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino nagrinėjamos bylos aplinkybes, susijusias su J. S. prašymu neišduoti dokumentų, susijusių su jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu, kaip patvirtinančias šios atsakovės aplaidumą. Prašymų pateikimo metu galiojusio NTRĮ 39 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad NTR bylose saugomi tik konkrečiai nustatyti dokumentai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad VĮ Registrų centras tokio pobūdžio raštus registruodavo ir saugodavo.

46.7. Vadovaujantis NTRĮ 34 straipsnio 2 dalimi, NTR tvarkytojo atsakomybė negalima, kai NTR tvarkytojui pateikiami neteisingi duomenys. Apeliacinės instancijos teismo tikimybinė išvada, kad tinkamai užregistravus ir išsprendus J. S. prašymus VĮ Registrų centro darbuotojams būtų kilę abejonių dėl duomenų teikimo įgaliotam asmeniui teisėtumo ir, tikėtina, būtų buvę imtasi papildomų priemonių, yra nepagrįsta ir prieštaraujanti NTRĮ 39 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 4 dalies ir 34 straipsnio 2 dalies teisės normų nustatytai NTR tvarkytojo kompetencijai.

46.8. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005 pateiktais išaiškinimais, nes nurodytoje civilinėje byloje buvo aiškinama iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusi NTRĮ 2 straipsnio norma. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusi NTRĮ redakcija NTR tvarkytojo atsakomybę už visų savininkų teisių į nekilnojamąjį turtą valstybinės apsaugos užtikrinimą panaikino.

46.9. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad sutarties notaras negalėjo patvirtinti nepriklausomai nuo VĮ Registrų centro darbuotojų veiksmų ar kitų aplinkybių, pats patvirtina, kad priežastinis ryšys tarp VĮ Registrų centro veiksmų ir ieškovės patirtos žalos yra pernelyg nutolęs, t. y. nėra teisinio priežastinio ryšio, tačiau nepagrįstai nustatė vienodą dalinę VĮ Registrų centro ir notaro atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas turėjo padaryti išvadą, kad tik notaro neatidūs ir nerūpestingi veiksmai yra susiję netiesioginiu priežastiniu ryšiu su ieškovės patirta žala (jos dalimi), o VĮ Registrų centro veiksmai ginčo atveju yra teisėti. Tiesioginę atsakomybę už tai, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, įstatymai priskiria būtent notarui, kuriam taikomi žymiai didesni profesinio pasirengimo vykdyti tokią veiklą, aukščiausi atidumo ir rūpestingumo, privalomo civilinės atsakomybės draudimo reikalavimai. Notaro atsakomybė užtikrinant, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, o kartu ir kad nebūtų padaryta žala sandorių šalims, lyginant su VĮ Registrų centro, kaip viešojo administravimo subjekto, yra žymiai platesnė ir didesnė.

47. Atsakovas E. Aleksonis atsiliepimu į atsakovės VĮ Registrų centro kasacinį skundą prašo tenkinti atsakovės VĮ Registrų centro kasacinio skundo reikalavimą panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą; netekinus šio reikalavimo, dėl alternatyvaus reikalavimo – pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimo dalį – spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

47.1. Teismai privalėjo spręsti klausimą dėl visų įtrauktų asmenų atsakomybės ir jos dydžio, tą nagrinėjamu atveju ir padarė, nors ir ne visai teisingai. Vis dėlto tinkamas atsakomybės dydžio klausimo išsprendimas prieš tai nenustačius, kokia yra prievolės rūšis esant skolininkų daugetui, iš viso nėra įmanomas. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, nepriklausomai nuo to, kokią skolininkų daugeto prievolės rūšį (teisinį ieškinio pagrindą) savo ieškinyje yra nurodęs ir prašo taikyti ieškovas, kiekvienas teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi spręsti šį klausimą individualiai. VĮ Registrų centras, kuri buvo atstovaujama profesionalaus teisininko viso teisminio proceso metu, turėjo galimybę ne vieną kartą pasisakyti ne tik dėl to, jog nėra jos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir dėl to, kokia turėtų būti skolininkų daugeto prievolės rūšis tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, jog yra ir VĮ Registrų centro deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos.

47.2. Vien ta aplinkybė, kad VĮ Registrų centre išduodant dokumentus pagal 2006 m. vasario 13 d. prašymą jau buvo kitas įgaliojimas su notarinio registro numeriu, neįrodžius, jog tuos pačius prašymus vykdė tas pats specialistas, arba neįrodžius, jog, esant skirtingiems specialistams, 2006 m. vasario 13 d. prašymą įvykdęs asmuo matė ir kartu su 2006 m. vasario 14 d. prašymu pateikto įgaliojimo kopiją, nėra pagrindo konstatuoti, jog viskas buvo atlikta tinkamai. Net jei VĮ Registrų centro veiklą bei jos darbuotojų teises ir pareigas reglamentuojantys teisės aktai nenustatė, kokių konkrečių veiksmų tokiu atveju buvo privalu imtis, tai neatleidžia VĮ Registrų centro nuo bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad savo veiksmais (ar neveikimu) nesukeltų žalos kitiems asmenims (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad VĮ Registrų centro darbuotojams laiku sureagavus, nebūtų buvę tenkinti abu prašymai, o ginčo sandoris nebūtų buvęs patvirtintas.

47.3. E. Aleksonio vertinimu, nepriklausomai nuo to, kad keitėsi teisinis reguliavimas, tai nereiškia, jog panaikinama (paneigiama) asmenų teisė kreiptis į teismą ir reikalauti žalos atlyginimo iš VĮ Registrų centro, jeigu dėl šio subjekto neteisėtų veiksmų (neveikimo) buvo patirta realios žalos.

47.4. Išvada, jog atsakovės VĮ Registrų centro neteisėti veiksmai ar neveikimas yra pernelyg nutolę savo priežastiniu ryšiu nuo ieškovės patirtos žalos, galėtų būti padaryta nebent tuo atveju, jei šie neteisėti veiksmai nebūtų turėję jokios įtakos ginčo sandorio notariniam patvirtinimui.

47.5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-764/2003 bei 2005 m. kovo 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005 buvo laikomasi pozicijos, kad atsakomybė tais atvejais, kai suklastotų dokumentų pagrindu yra išduodami sandorių sudarymui reikalingi asmenų nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, yra taikytina ir NTR tvarkytojui. Kasacinio teismo praktika dėl NTR tvarkytojo atsakomybės yra suformuota ir nėra jokio faktinio ir (ar) teisinio pagrindo ją tikslinti ar pildyti.

48. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės VĮ Registrų centro kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

48.1. Apeliacinės instancijos teismas už apeliacinio skundo ribų neišėjo. Solidariosios ar dalinės atsakomybės taikymas yra ne faktinių aplinkybių nustatymas, o jų teisinis kvalifikavimas. Apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas sudaro ne tik apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), bet ir atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinis ir teisinis pagrindas. Klausimas dėl solidariosios ar dalinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovės VĮ Registrų centro atsiliepimo į apeliacinį skundą kontekste pateko į apeliacijos ribas.

48.2. Dauguma NTR kaupiamų duomenų yra konfidencialūs ir itin reikšmingi. Šie duomenys gali būti atskleisti ne bet kam, ne bet kokiu būdu ir ne bet kokia tvarka, o viena iš pagrindinių VĮ Registrų centro funkcijų buvo ir yra kaupiamų duomenų apsauga. Todėl šiai atsakovei ir jos darbuotojams, dirbantiems su NTR kaupiamais duomenimis, taikomi aukščiausi atidumo, apdairumo ir rūpestingumo standartai, tokie asmenys privalo imtis visų įmanomų saugumo priemonių, kad NTR duomenys nepatektų pas asmenis, neturinčius teisės jais disponuoti. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, NTR tvarkytojo civilinės atsakomybės ribos vėlesnėmis teisės normomis nebuvo reikšmingai sumažintos, todėl nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiais, kad po 2001 m. liepos 1 d. VĮ Registrų centro civilinė atsakomybė buvo panaikinta ar iš esmės apribota.

48.3. Nors VĮ Registrų centras nurodo, esą jokie veiksmai pagal 2006 m. vasario 13 d. nenustatyto asmens pateiktą įgaliojimą be notaro registro numerio nebuvo atlikti ir nesukėlė neigiamų pasekmių, tokie teiginiai nepagrįsti ir prieštarauja atsakovės anksčiau pateiktiems dokumentams. Įgaliojimai išduodami vienu egzemplioriumi, todėl įgaliojimų egzempliorių variantiškumas a priori (nuo pradžių) neįmanomas,

48.4. Ne kiekvienas veiksmas, atliktinas vykdant NTR registro tvarkytojo funkcijas, turi būti expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtintas įstatyme ar kitame norminiame teisės akte, nes NTR tvarkytojas bet kuriuo atveju turi dėti maksimalias pastangas ir panaudoti visas priemones, neprieštaraujančias įstatymui, kad šios funkcijos būtų atliktos tinkamai.

48.5. Nors žala ieškovei padaryta skirtingais atsakovų VĮ Registrų centro ir E. Aleksonio neteisėtais veiksmais (neveikimu), tačiau būtent abiejų atsakovų veiksmai buvo būtina sąlyga žalai atsirasti, nes jei bet kuris iš atsakovų būtų tinkamai vykdęs savo pareigas, tai būtų galėjęs užkirsti kelią žalai atsirasti, tačiau jie to nepadarė. Todėl jiems turi būti taikoma solidarioji civilinė atsakomybė.

48.6. Baudžiamojoje byloje jokie klausimai, susiję su atsakovų VĮ Registrų centro ir E. Aleksonio civiline atsakomybe, nebuvo sprendžiami, todėl CPK 293 straipsnio 3 punktui taikyti nėra jokio pagrindo.

49. Kasaciniu skundu atsakovas E. Aleksonis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimo dalį dėl 7011,25 Eur priteisimo iš jo ir dėl tos dalies priimti naują sprendimą, t. y. ieškinį atsakovui E. Aleksoniui atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą; priteisti jam iš ieškovės kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

49.1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad J. S. nedalyvavo sudarant žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, todėl neva akivaizdu, jog paveldėjimo teisės liudijimo originalas notarui nebuvo (negalėjo būti) pateiktas. Aplinkybė, kad notarui nusikaltimą organizavusių ir vykdžiusių asmenų galėjo būti pateiktas suklastotas paveldėjimo teisės liudijimo originalas, negalėjo likti neaptarta ir neįvertinta. Apeliacinės instancijos teismas pats nustatė visas tokios aplinkybės tyrimo ir vertinimo prielaidas. Apeliacinės instancijos teismui nustačius (atkreipus dėmesį, nors bylos nagrinėjimo metu šios aplinkybės apskritai nebuvo tirtos), kad notarui, tikėtina, buvo pateikta ne VĮ Registrų centro išduota paveldėjimo teisės liudijimo kopija (nes ant jos nebuvo jokių VĮ Registrų centro žymų), labiausiai tikėtina, jog jam buvo pateikta šio dokumento originalo klastotė, kurios nuorašą, nenustačius akivaizdaus klastojimo fakto, notaras ir pasitvirtino prie ginčo sandorį lydinčių dokumentų. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismo buvo laikomasi pozicijos, kad neva notaras neturėjo paveldėjimo teisės liudijimo originalo, o paveldėjimo teisės liudijimo nuorašą patvirtino vadovaudamasis neaiškios kilmės paveldėjimo teisės liudijimo kopija, nepatvirtinta nei VĮ Registrų centro žymomis, nei paveldėjimo teisės liudijimą išdavusios notarės, nei kitų asmenų, nors tai šiuo atveju yra mažai tikėtina.

49.2. 2017 m. spalio 10 d. buvo gautas VĮ Registrų centro rašytinis atsakymas, kuriame nurodyta, kad notaro pateiktas dokumentas (paveldėjimo teisės liudijimo nuorašas iš ginčo sandorio) nebuvo ir nėra dokumentas, kuris saugomas VĮ Registrų centro Vilniaus filiale. Archyvinėje byloje yra saugomas ne paveldėjimo teisės liudijimo originalas, o jo nuorašas, patvirtintas pačios šį liudijimą išdavusios notarės D. Svirbutienės. E. Aleksonio patvirtintas paveldėjimo teisės liudijimo nuorašas, kuris yra prie ginčo sandorį lydinčių dokumentų, yra darytas kaip nuo paveldėjimo teisės liudijimo originalo, nes ant jo nėra jokių ankstesnio kopijavimo ar nuorašų tvirtinimo, įskaitant notarės D. Svirbutienės ir (ar) VĮ Registrų centro, žymų. Notarui palyginus paveldėjimo teisės liudijimo nuorašą, kuris yra saugomas VĮ Registrų centre, su tuo paveldėjimo teisės liudijimo nuorašu, kuris yra prie ginčo sandorį lydinčių dokumentų, matyti akivaizdūs paveldėjimo teisės liudijimų neatitikimai, kurių objektyviai neturėtų būti, jeigu būtų buvę daromi to paties dokumento nuorašai.

49.3. Iš šių aplinkybių matyti, kad VĮ Registrų centras 2006 m. vasario 14 d. prašymo pagrindu išdavė paveldėjimo teisės liudijimo kopiją, kurioje buvo VĮ Registrų centro žyma, jog ši kopija yra tikra, tačiau nusikaltimą organizavę ir vykdę asmenys galimai pagamino naują (suklastojo tikrą) paveldėjimo teisės liudijimą, kad jis atrodytų kaip originalus. Šios aplinkybės nebuvo tirtos ir vertintos nei ikiteisminiame tyrime, nei baudžiamosiose bylose, nei šios civilinės bylos nagrinėjimo metu, todėl ši aplinkybė iki šiol nėra nustatyta ir patvirtinta. Dėl to faktinė aplinkybė dėl paveldėjimo teisės liudijimo originalo buvimo pas notarą prieš ginčo sandorio patvirtinimą apeliacinės instancijos teismo negalėjo būti vertinama vienareikšmiškai, tačiau nuo šios aplinkybės tinkamo nustatymo ir įvertinimo tiesiogiai priklausė ir apeliacinės instancijos teismo išvados dėl notaro neteisėtų veiksmų ir kaltės teisingumas. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad notaras ginčo sandorį patvirtino neturėdamas paveldėjimo teisės liudijimo originalo (tikro ar suklastoto), o ginčo sandoris buvo patvirtintas remiantis neva neaiškios kilmės šio dokumento kopija, prieštarauja byloje surinktų rašytinių įrodymų visumai ir paties apeliacinės instancijos teismo konstatuotoms bylai reikšmę turinčioms aplinkybėms ir yra mažiausiai tikėtina. Buvo daugiau nei pakankamai įrodymų, kad notarui prieš ginčo sandorio patvirtinimą galimai buvo pateiktas būtent paveldėjimo teisės liudijimo originalas (tikras ar suklastotas), tačiau ne šio dokumento neaiškios kilmės kopija (beje, šis teismo teiginys yra niekuo pagrįstas). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 178 straipsnio 1 dalyje ir 185 straipsnyje nustatytas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.

49.4. Jeigu paveldėjimo teisės liudijimo suklastojimo faktas neišaiškėjo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, nei šios civilinės bylos nagrinėjimo metu, belieka daryti išvadą, kad jis buvo toks užslėptas ir neakivaizdus, jog šios aplinkybės išaiškėjimui prireikė daugiau nei 10 metų. Tai reiškia, kad ir notaro galimybės nustatyti šio dokumento galimo klastojimo faktą buvo ypač ribotos, o tiksliau – jų nebuvo.

49.5. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas Notariato įstatymo nuostatas, padarė nepagrįstą išvadą, kad sutarties dėl žemės sklypo perleidimo sudarymas buvo galimas tik notarui pateikus nekilnojamojo daikto perleidėjo nuosavybės teisės įgijimo pagrindą patvirtinančio dokumento originalą ar jo dublikatą. Notariato įstatymas nenustatė, taip pat ir šiuo metu nenustato, kokius konkrečius veiksmus notaras privalo atlikti siekdamas nustatyti, ar perleidžiamas daiktas nuosavybės teise iš tiesų priklauso jo teisių perleidėjui. Vienintelis veiksmas, kurį kiekvienas notaras, prieš notarine tvarka patvirtindamas nekilnojamojo daikto perleidimo sandorį, tikrai privalo atlikti, tai patikrinti VĮ Registrų centro NTR kaupiamus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia, jog nekilnojamasis daiktas nuosavybės teise priklauso būtent jo teisių perleidėjui. Notaro reikalavimas pateikti paveldėjimo teisės liudijimo originalą ar teisės aktų nustatyta tvarka išduotą kopiją buvo tik papildoma priemonė.

49.6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus bei aiškino ir taikė Notariato įstatymo 26 straipsnio 4 dalies nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad notaras nagrinėjamu atveju neva atliko notarinį veiksmą – liudijo paveldėjimo teisės liudijimo nuorašo tikrumą, neturėdamas jo originalo. Dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumo liudijimas yra savarankiškas notarinis veiksmas, o dokumentų nuorašų (šviesokopijų) pasitvirtinimas prieš notarine tvarka patvirtinant sandorį yra tik kitam notariniam veiksmui atlikti reikalingas vienas iš sudėtinių tarpinių paruošiamųjų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai notaro atliktą techninį paruošiamąjį veiksmą vertino kaip savarankišką notarinį veiksmą ir jo teisėtumui (neteisėtumui) nepagrįstai taikė notarinio veiksmo atlikimui keliamus reikalavimus.

49.7. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes bei netinkamai aiškino ir taikė Notariato įstatymo 46, 51 straipsnių nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad notaras patvirtino sutartį, neturėdamas visų reikalingų duomenų apie šio sandorio šalis. Atsižvelgiant į tai, kad notarui dar iki pažymos gavimo buvo pateikti duomenys iš NTR, iš kurių aišku, jog nekilnojamasis daiktas J. S. priklauso asmeninės nuosavybės teise, tolesnis pažymos laukimas ir notarinio veiksmo nukėlimas vėlesnei datai tapo nebeaktualūs ir nebereikalingi.

50. Atsakovė ADB „Gjensidige“ prisideda prie atsakovo E. Aleksonio kasacinio skundo.

51. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo E. Aleksonio kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

51.1. Sprendžiant dėl notaro civilinės atsakomybės neapsiribotina generalinio delikto principu, nes jo pareiga užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, expressis verbis nustatyta Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje ir kitose specialiosiose teisės normose. Notaras turėjo padaryti viską, kad vėliau pripažinti negaliojančiais sandoriai nebūtų sudaryti, tačiau to nepadarė, dėl to jam taikytina civilinė atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad notaras savo pareigos – užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, – neįvykdė, taip pat nevykdė ir kitų Notariato įstatyme labiau detalizuotų pareigų.

51.2. Nėra ginčo dėl to, kad J. S. notaro biure 2006 m. kovo 2 d. nebuvo, todėl nėra ir negali būti ginčo ir dėl to, jog notaras nevykdė Notariato įstatymo 31 straipsnio reikalavimų ir tinkamai nenustatė asmens, kuris buvo atvykęs į jo biurą, tapatybės.

51.3. Atsakovas E. Aleksonis iškraipo teismų procesinių sprendimų turinį. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip, nei tikėjosi atsakovas, per se nereiškia, kad buvo pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės. Atsakovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nesirėmė aplinkybe, kad esą jam buvo pateiktas paveldėjimo teisės liudijimo „suklastotas originalas“.

51.4. Aplinkybė, kad atsakovas reikalavo pateikti paveldėjimo teisės liudijimą ar jo kopiją, darė pateikto dokumento kopiją ir kt., patvirtina ne tik tai, kad perleidėjo nuosavybės teisės įgijimo pagrindą patvirtinantys dokumentai yra būtini, bet ir tai, kad tokiais dokumentais nelaikomi atsakovės VĮ Registrų centro išduodami pažymėjimai apie daiktinių teisių registraciją NTR, pažymos ir pan. dokumentai.

51.5. Notariato įstatymo 26 straipsnio 4 punkte nurodytas notarinis veiksmas – dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumo liudijimas, tokio notarinio veiksmo, kaip „kito notarinio veiksmo atlikimui reikalingas vienas iš sudėtinių tarpinių paruošiamųjų veiksmų“, teisės normose nenurodyta.

51.6. Atsakovas jokių duomenų nei apie pardavėjo, nei apie pirkėjo šeiminę padėtį neturėjo, nors, pvz., trečiasis asmuo P. Š. sudarant sutartį dar nebuvo įregistravęs ištuokos, o sutartyje nenurodyta, kad sklypas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė. Apeliacinės instancijos teismas išvadą apie notaro civilinę atsakomybę padarė ne vien iš šio pažeidimo, bet iš įrodymų bei aplinkybių visumos, o faktinę aplinkybę, kad notaras sandorį patvirtino neturėdamas visų reikalingų duomenų apie sutarties šalis, vertino kaip pažeidimų viseto dalį, implikuojančią išvadą, kad notaras pažeidė atidumo ir rūpestingumo pareigą ir notaro veiklą reglamentuojančius teisės aktus.

51.7. Atsakovas E. Aleksonis siekia, kad ieškinys jam būtų atmestas visiškai, t. y. ir reikalavimas priteisti 1781,02 Eur (6149,50 Lt), kuriuos ieškovė sumokėjo jam už pripažintos negaliojančia sutarties patvirtinimą. Ši aplinkybė vertintina tik kaip atsakovą charakterizuojanti aplinkybė.

52. Atsakovė VĮ Registrų centras atsiliepimu į atsakovo E. Aleksonio kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

52.1. E. Aleksoniui, tikėtina, buvo pateikta paveldėjimo teisės liudijimo klastotė, kuri nėra nei originalas, nei VĮ Registrų centro patvirtinta kopija. Atsakovo E. Aleksonio procesinis elgesys, kai jis viso iki šiol vykusio teisminio proceso metu nuosekliai argumentavo, jog sutartį patvirtino būtent VĮ Registrų centro patvirtintos paveldėjimo teisės liudijimo kopijos pagrindu, o apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad šis dokumentas nėra patvirtintas VĮ Registrų centro kopijos tikrumo žyma, kasaciniame skunde teigia, kad šis dokumentas, tikėtina, buvo originalaus dokumento klastotė, yra nesąžiningas. Ši aplinkybė, paaiškėjusi tik bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, papildomai patvirtina, kad ne VĮ Registrų centro atliktus žemės sklypo dokumentų kopijų parengimo veiksmus siejo teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys su ieškovei atsiradusia žala, o grupės asmenų, vykdžiusių organizuotas nusikalstamas veikas, bei nepakankamas tuometinio notaro E. Aleksonio atidumas ir rūpestingumas.

52.2. Tvirtindamas sandorį notaras atsako už tinkamą sandorio šalių asmens tapatybės nustatymą net ir tuo atveju, kai yra pateikiamas NTR tvarkytojo pažymėjimas, išduotas sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-645/2002). Notaras neišnaudojo visų jam įstatymo suteiktų teisių ir galimybių pakankamai įsitikinti tvirtinamo sandorio teisėtumu, pasitikėdamas tik VĮ Registro centro jam pateiktais duomenimis ir dokumentais, objektyviai ir visapusiškai neįvertino NTR duomenų teisinės reikšmės ir paskirties. Notaras turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kad nuosavybės teisė kyla iš įstatymų nustatytų sandorių (juridinių faktų), o ne NTR duomenų, ir imtis visų įmanomų priemonių šiems pirminiams NTR duomenų atžvilgiu juridiniams faktams patikrinti, o NTR duomenimis vadovautis tik kaip pagalbiniais (papildomais), nes būtent notaras atsako už tvirtinamų sandorių ir dokumentų teisėtumą, kurie vėliau ir tampa NTR duomenų įrašymo teisiniu pagrindu.

52.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2007 konstatuota, kad notaras, nustatydamas turto pardavėjo asmens tapatybę ir jo parašo tikrumą, turi įsitikinti, ar asmens dokumentai priklauso juos pateikusiam asmeniui, ir ne tik atidžiai apžiūrėti parašus, esančius asmens dokumente, bet ir juos palyginti su parašais, esančiais kituose dokumentuose. Siekiant tinkamai vykdyti nustatytas pareigas, nepakanka vien imtis įstatyme imperatyviai nurodytų priemonių. Nebūtina, kad kiekvienas veiksmas, atliktinas vykdant notaro funkcijas, būtų įtvirtintas įstatyme ar kitame norminiame akte. Būtina dėti maksimalias pastangas ir pasitelkti visas priemones, neprieštaraujančias įstatymui, kad šios funkcijos būtų atliktos tinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-764/2003). Šie išaiškinimai panašiose bylose paneigia, kad atsakovas E. Aleksonis paneigė jam taikomą kaltės prezumpciją.

53. Kasaciniu skundu atsakovė ADB „Gjensidige“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą arba pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą, panaikinant jo dalį, kuria iš ADB „Gjensidige“ buvo priteista 28 962 Eur suma, ir šią ieškinio dalį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

53.1. Draudiko atsakomybė yra sutartinė, o ne deliktinė. Draudimo sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir pati draudimo sutartis nustato, kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas (CK 6.254 straipsnio 1 dalis, 6.1018 straipsnis). Draudikas prisiėmė tik tokią riziką, kuri yra nustatyta (apribota) Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse (toliau – Taisyklės) bei sudarytoje draudimo sutartyje. Pažymėtina, kad Taisyklės buvo patvirtintos Vyriausybės nutarimu. Tam, kad reikalavimo atlyginti žalą pateikimas apdraustajam galėtų būti pripažintas draudžiamuoju įvykiu: 1) draudimo sutarties galiojimo metu turi būti atlikti notaro, jo atstovo, padėjėjo ar notaro darbuotojo neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), kurie yra pagrindas atsirasti žalai bei apdraustojo civilinei atsakomybei (Taisyklių 6 punktas); 2) apdraustajam pateiktas reikalavimas turi atitikti visas Taisyklių 8.1–8.5 punktuose nustatytas sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas formaliai, net neįsigilinęs į draudimo apsaugos apimtį ir draudimo sutarties sąlygas, sąlygą dėl reikalavimo pagal draudimo sutartį pareiškimo laikotarpio (datos) prilygino ieškinio senaties institutui. Draudimo sutartyse nustatyti pretenziniai terminai yra itin reikšmingi, kadangi nuo jų tiesiogiai priklauso draudiko prisiimamos rizikos apimtis. Taisyklių 8.3 punkte imperatyviai nurodyta, kad reikalavimas turi būti pareikštas draudimo sutarties galiojimo metu arba per šalių nustatytą laikotarpį, ne trumpesnį kaip vieneri metai nuo draudimo sutarties pabaigos (šiuo atveju sutartyje buvo nustatytas 3 metų terminas). Taigi šio termino skaičiavimas siejamas su draudimo sutarties galiojimo termino pabaiga, t. y. jis skaičiuojamas nuo 2006 m. birželio 30 d. ir turi būti pareiškiamas iki 2009 m. birželio 30 d. Jei ši sąlyga nėra tenkinama, įvykis nėra pripažįstamas draudžiamuoju.

53.2. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartyje pateiktą išaiškinimą faktinė žala ieškovei atsirado 2015 m. vasario 6 d., t. y. nuo antstolės išieškojimo negalimumo akto priėmimo bei patvarkymo apie vykdomosios bylos užbaigimą priėmimo. Nuo šios datos teismas taip pat skaičiuoja ir 3 m. ieškinio senaties terminą, šio ieškovė nepraleido. Taigi nuo draudimo sutarties pabaigos iki žalos atsiradimo praėjo beveik 9 metai. Dėl šios esminės draudimo sutarties sąlygos pažeidimo teismas netinkamai įvykį laikė draudžiamuoju.

54. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės ADB „Gjensidige“ kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

54.1. ADB „Gjensidige“ nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nesirėmė aplinkybe, kad įvykis nėra draudžiamasis dėl to, kad reikalavimas atlyginti žalą nebuvo pareikštas per trejus metus nuo draudimo sutarties pabaigos. Tai reiškia, kad šios kasacinio skundo pagrindu nurodytos aplinkybės negali būti kasacijos dalyku (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

54.2. Žala ieškovei buvo padaryta draudimo sutarties galiojimo metu, įvykis buvo draudžiamasis.

54.3. ADB „Gjensidige“ teiginiai, esą įvykis nėra draudžiamasis, neatitinka Taisyklių 10 punkto, kuriame nebuvo nustatyta, kad įvykis laikytinas nedraudžiamuoju, jeigu reikalavimas atlyginti žalą nebuvo pareikštas per trejus metus nuo draudimo sutarties pabaigos.

54.4. Draudimo sutartinai teisiniai santykiai siejo draudikę ADB „Gjensidige“ ir atsakovą E. Aleksonį. Ieškovę su atsakovu E. Aleksoniu sieja iš delikto kylantys teisiniai santykiai. ADB „Gjensidige“ nepagrįstai atsakovo E. Aleksonio teises ir pareigas perkelia ieškovei, nes apie padarytą žalą bei draudžiamąjį įvykį ADB „Gjensidige“ galėjo ir turėjo pranešti ne ieškovė, bet draudimo sutarties šalis – draudėjas atsakovas E. Aleksonis,

55. Atsakovė VĮ Registrų centras atsiliepimu į atsakovės ADB „Gjensidige“ kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Atsakovė ADB „Gjensidige“ pripažįsta, kad ieškovė apie žalą ir jos dydį, galimai padarytą dėl buvusio notaro E. Aleksonio, sužinojo tik 2015 m. vasario 6 d. Tokiu atveju laikytina, kad ši data yra ir ieškovės sužinojimo apie draudžiamąjį įvykį, įvykusį tuo metu galiojusios draudimo apsaugos metu, data, todėl įvykis laikytinas draudžiamuoju, tačiau tik tuo atveju, jeigu įsiteisėjusiu teismo sprendimu būtų įrodyti neteisėti buvusio notaro E. Aleksonio veiksmai.

56. Atsakovas E. Aleksonis atsiliepimu į atsakovės ADB „Gjensidige“ kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

56.1. Notaras sutinka su draudiko teiginiu, kad nėra Taisyklių 8 punkte nurodyto draudžiamojo įvykio sudėties, tačiau ne dėl to, jog pateiktas reikalavimas neatitinka Taisyklių 8.1–8.5 punktų nustatytų sąlygų, o todėl, kad notaras draudimo sutarties galiojimo metu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovei galėjo atsirasti žala.

56.2. Atsakovo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, konstatavus faktą, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas, buvo galima padaryti ir išvadą, jog nėra praleistas ir Taisyklių 8.3 punkte nustatytas terminas pareikšti reikalavimą draudikui.

56.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDMtMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-143-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-143-313/2016">3K-3-143-313/2016</a> konstatuota, kad „aplinkybės (kad įvykis įvyko galiojant Draudimo sutarčiai, o ieškovė pranešė apie jį atsakovei daugiau kaip po penkerių metų) negali būti vertinamos kaip paneigiančios draudžiamojo įvykio egzistavimo faktą.“ Taigi, esant draudžiamajam įvykiui, vien rašytinės pretenzijos nepateikimas per nustatytą pranešimų pateikimo terminą nepaneigia nukentėjusio asmens teisės reikalauti draudimo išmokos.

56.4. Byloje nebuvo ginčo dėl to, jog atsakovo tariamai atlikti neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo atlikti draudimo sutarties galiojimo metu. Aplinkybė, kada ieškovei atsirado teisė reikalauti žalos atlyginimo, neturi būti painiojama su faktiniu jos atsiradimo momentu. Dėl tokios žalos, faktiškai atsiradusios dar draudimo sutarties galiojimo metu, tačiau kurios atlyginimo teisė atsirado (buvo pripažinta) jau gerokai po draudimo sutarties pasibaigimo, neatimama iš nukentėjusio asmens galimybė reikalauti žalos atlyginimo (draudimo išmokos) iš atsakingo asmens draudiko, kuris tokios žalos atsiradimo riziką prisiėmė sudarydamas draudimo sutartį ir gaudamas už tai sutartą atlyginimą (draudimo įmokas).

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsakovės VĮ Registrų centro civilinės atsakomybės sąlygų

57. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovės VĮ Registrų centro aplaidumą ir netinkamą pareigų vykdymą suteikiant pagal suklastotą įgaliojimą veikusiam asmeniui visus reikalingus dokumentus sandoriui dėl žemės sklypo sudaryti patvirtina aplinkybės, jog nebuvo išspręsti J. S. šiai atsakovei teikti prašymai (vienas jų net neišsaugotas), be to, jos darbuotojams turėjo kilti abejonių dėl jiems pateikto įgaliojimo teisėtumo.

58. Atsakovė VĮ Registrų centras kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl jos veiksmų neteisėtumo prieštarauja NTRĮ 23 straipsnio 4 dalyje, 34 straipsnio 2 dalyje ir 39 straipsnio 2 dalyje nustatytai NTR tvarkytojo kompetencijai, be to, tarp jos atliktų veiksmų ir įrodinėjamos žalos nėra ir netiesioginio priežastinio ryšio arba jis pernelyg nutolęs nuo atsiradusios žalos, dėl to šio asmens atsakomybė negalima.

59. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad veiksmų neteisėtumas gali būti suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir kaip bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal kasacinio teismo praktiką neteisėtais deliktinės atsakomybės aspektu gali būti pripažinti veiksmai, kurie nors ir nepažeidžia imperatyviųjų normų ir yra formaliai teisėti, tačiau pažeidžia bendrąją rūpestingumo pareigą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo. Taigi, taikant generalinio delikto taisyklę, iš esmės yra tik trys civilinės atsakomybės sąlygos: asmens kaltė, kuri apima ir neteisėtus veiksmus, taip pat žala bei neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtOTktNzAxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-99-701/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-99-701/2017">e3K-3-99-701/2017</a>, 28, 29 punktai).

60. Byloje nustatyta, kad atsakovei VĮ Registrų centrui buvo pateikti ir šios atsakovės priimti du J. S. prašymai. 2003 m. gegužės 26 d. prašyme J. S. nurodė, kad yra buto savininkė; pastaruoju metu dėl neapsižiūrėjimo yra pasirašiusi keletą dokumentų, kurių prasmės ir esmės nesuprato ir bijo, kad jie nebūtų panaudoti prieš jos valdomą turtą; vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, prašė be jos žinios neišduoti jokių dokumentų, susijusių su jai nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu; pabrėžė, kad niekam nedavė įgaliojimų tvarkyti jos turtinius reikalus nei Nekilnojamojo turto centriniame registre, nei kitose valstybinėse ar privačiose įstaigose, įmonėse, organizacijose. 2003 m. birželio 30 d. J. S. pateikė iš esmės analogiško turinio prašymą, kuriame papildomai nurodė, kad pastaruoju metu jai atkurta nuosavybės teisė į keletą žemės sklypų Vilniaus rajone po jos tėvo ir motinos mirties, taip pat ji paveldi gyvenamąjį namą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone; atkuriant nuosavybę ir paveldint turtą jai reikia pasirašyti daugybę dokumentų ir ji, būdama vieniša ir nemokėdama lietuvių kalbos, bijo, kad jos parašai nebūtų panaudoti prieš jos interesus. Taigi antrajame J. S. prašyme, apie kurį informacijos VĮ Registrų centras net neišsaugojo, tiesiogiai nurodytas žemės sklypas, dėl kurio pardavimo ir kilo nagrinėjamoje byloje prašoma priteisti žala. Netrukus po prašymo VĮ Registrų centrui pateikimo J. S. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į nurodytą sklypą (2003 m. liepos 4 d.), 2003 m. rugpjūčio 1 d. šis faktas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

61. Nors nurodytu laikotarpiu Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiklą reglamentavusiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta pareigos atskirai tvarkyti asmeniui priklausančių nekilnojamųjų daiktų individualių duomenų ar tokio pobūdžio prašymų nagrinėjimo ar vykdymo tvarkos, tačiau prašymų nagrinėjimą reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1491 patvirtinta Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinė tvarka. Šios tvarkos 37 punkte nustatyta, kad apie prašymo ar skundo išnagrinėjimą ir priimtą sprendimą pareiškėjui turi būti pranešta registruotu arba paprastu laišku institucijos vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimu, arba atitinkamas dokumentas pareiškėjui įteikiamas asmeniškai.

62. Byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad minėti prašymai buvo VĮ Registrų centro priimti, tačiau nenustatyta, kad J. S. būtų buvusi informuota apie jos pateiktų prašymų nevykdymą ar negalimumą vykdyti. Taip prašymus pateikusiam asmeniui J. S. buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad jie bus vykdomi ir be jos žinios niekam nebus išduoti dokumentai, susiję su jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Tačiau byloje nustatyta ir atsakovė VĮ Registrų centras neginčija, kad į J. S. prašymus atsižvelgta nebuvo. Tai leidžia daryti išvadą, kad tokiu neveikimu VĮ Registrų centras pažeidė rūpestingumo pareigą, ypač atsižvelgiant į vėlesnius šios atsakovės veiksmus.

63. 2006 m. vasario 13 ir 14 d. kartu su prašymais išduoti žemės sklypo pažymėjimą ir paveldėjimo teisės liudijimą VĮ Registrų centrui pateikti du tos pačios dienos įgaliojimai – pirmas be notarinio registro numerio, antras – su juo. VĮ Registrų centre įgaliojimas be privalomo rekvizito – notarinio registro numerio – įregistruotas kaip oficialiai pateiktas dokumentas, kartu su juo pateiktas prašymas buvo įvykdytas – jį pateikusiam asmeniui išduotas pažymėjimas apie žemės sklypo ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, nors, minėta, VĮ Registrų centras buvo priėmęs J. S. prašymus be jos žinios neišduoti jokių dokumentų, susijusių su jai nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Nekilnojamojo turto registro nuostatų, galiojusių 2006 m., 37 punkte buvo nustatyta, kad tada, kai priimamas sprendimas įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktinę teisę, prašymą pateikusiam asmeniui išduodamas registro centrinio duomenų banko duomenų pagrindu parengtas išrašas, patvirtinantis daikto ar daiktinės teisės įregistravimą, – pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą registre. Nuostatų 45 punkte nurodyta, kad pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą registre dublikatas gali būti parengtas atskiru asmens, pageidavusio pakeisti įrašą registre, prašymu. Toks reglamentavimas suponuoja išvadą, kad pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą registre bylai aktualiu laikotarpiu būdavo išduodamas vienu egzemplioriumi, taigi toks pažymėjimas buvo reikšmingas dokumentas, patvirtinantis savininko teises. Be to, jame nurodyti duomenys atspindi nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių į jį, šių teisių suvaržymų ir įstatymų nustatytų juridinių faktų kadastro ir registro duomenų būklę jų įregistravimo registre momentu, taigi nagrinėjamos bylos atveju suteikė nusikalstamą veiką vykdantiems asmenims visą jų nusikalstamam sumanymui vykdyti reikalingą informaciją. Šiuo atveju išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad VĮ Registrų centro darbuotojams turėjo kilti abejonių dėl dokumento (įgaliojimo) teisėtumo ir buvo pakankamas pagrindas imtis papildomų priemonių, jog akivaizdūs prieštaravimai esant tos pačios dienos dviem skirtingų rekvizitų Nekilnojamojo turto registre oficialiai įregistruotiems įgaliojimams būtų pašalinti, tačiau to nebuvo padaryta.

64. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė ir kitą VĮ Registrų centro civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Taigi padaryta žala turi būti asmens kaltų veiksmų rezultatas, tačiau įstatyme nereikalaujama, kad atsakingo asmens elgesys būtų vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Teismas, vertindamas aplinkybių ir priežasčių visumą, turi nustatyti pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį, t. y. nustatyti, kad pažeidėjo elgesys buvo pakankama priežastis žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012). Nagrinėjamos bylos atveju atsakovės VĮ Registrų centro neveikimas (J. S. prašymų priėmimas ir nevykdymas, prieštaravimų dėl skirtingo turinio įgaliojimų nepašalinimas) lėmė reikalingų J. S. priklausančio žemės sklypo perleidimo sandoriui dokumentų išdavimą nusikalstamą veiką vykdantiems asmenims ir taip sudarė sąlygas nusikalstamu būdu įgyti J. S. priklausantį turtą, o vėliau jį parduoti ieškovei, kuri pagal sudarytą sandorį visiškai atsiskaitė, tačiau nekilnojamojo turto neįgijo. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame sprendime tinkamai nustatytos atsakovės VĮ Registrų centro civilinės atsakomybės sąlygos.

Dėl atsakovo notaro civilinės atsakomybės sąlygų

65. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju notaras turėjo (privalėjo) atsisakyti tvirtinti pirkimo–pardavimo sutartį, o to nepadaręs pažeidė įstatymo nustatytą pareigą užtikrinti, jog civilinėje apyvartoje nebūtų neteisėtų sandorių. Teismas pažymėjo, kad atsakovas notaras patvirtino paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo nuorašo tikrumą neturėdamas originalaus dokumento, be to, pavėluotai kreipėsi į Gyventojų registro tarnybą, tokie veiksmai vertintini kaip atidumo ir rūpestingumo pareigos bei notaro veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas.

66. Atsakovas E. Aleksonis kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismui nurodžius, jog notarui, tikėtina, buvo pateikta ne VĮ Registrų centro išduota paveldėjimo teisės liudijimo kopija (nes ant jos nebuvo jokių VĮ Registrų centro žymų), labiausiai tikėtina, kad jam buvo pateikta šio dokumento originalo klastotė, kurios nuorašą, nenustačius akivaizdaus klastojimo fakto, notaras ir patvirtino prie ginčo sandorį lydinčių dokumentų. Paveldėjimo teisės liudijimo nuorašas tvirtinant sandorį yra darytas kaip nuo paveldėjimo teisės liudijimo originalo, nes ant jo nėra jokių ankstesnio kopijavimo ar nuorašų tvirtinimo žymų.

67. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsakovo E. Aleksonio argumentai dėl paveldėjimo teisės liudijimo originalo klastotės, o ne kopijos panaudojimo jam tvirtinant žemės sklypo pardavimo sandorį nebuvo pateikti anksčiau ir nebuvo teismų nagrinėti, pats notaras bylos nagrinėjimo metu palaikė poziciją, kad jam buvo pateikta iš VĮ Registrų centro gauta paveldėjimo teisės liudijimo kopija, todėl, vadovaujantis pirmiau nurodytomis CPK nuostatomis, šie argumentai nenagrinėtini kasaciniame teisme.

68. Notariato įstatymo (tiek redakcijos, galiojusios tvirtinant 2006 m. kovo 2 d. sandorį, tiek šiuo metu galiojančios redakcijos) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Pagal Notariato įstatymo 16 straipsnį, notaras atsako Civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą. Notariato įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notaras, atlikdamas notarinius veiksmus, nustato fizinių asmenų, jų atstovų arba juridinių asmenų atstovų asmens tapatybę. Remiantis minėto straipsnio 3 dalimi, tvirtinant sandorius ir atliekant kai kuriuos kitus notarinius veiksmus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais patikrinamas sandorių dalyvių ir kitų asmenų, kurie prašo atlikti notarinius veiksmus, parašų tikrumas. Pagal Notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų.

69. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje bylose dėl notarų profesinės civilinės atsakomybės, išaiškinta, kad konkretaus notaro užduotis yra atliekamais notariniais veiksmais patikrinti tvirtinamo sandorio atitiktį įstatymams, nes notarui valstybė yra suteikusi svarbius įgaliojimus jam vykdant viešąją funkciją – apsaugoti teisėtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose, o tai suponuoja ir notaro profesinės atsakomybės ypatumus. Prieš tvirtindamas sandorius notaras privalo būti maksimaliai atidus, kad ne tik būtų išvengta neteisėtų sandorių sudarymo, bet ir būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga. Notarui atliekant savo profesines pareigas atsiranda juridiniai faktai, kurie keičia civilinius santykius. Taigi notaras yra ir civilinių santykių teisėtumo ir stabilumo garantas. Tokia socialinė teisinė padėtis įpareigoja notarą būti ypač atidžiu ir rūpestingu aukštos kvalifikacijos teisininku. Profesinė veikla yra specifinė veikla, kuri reikalauja išsamių atitinkamos srities žinių bei įgūdžių. Profesinių veiksmų atlikimas ar profesinių paslaugų siūlymas sukuria pagrindą tikėti šių paslaugų atlikimo kokybe. Šių veiksmų ar paslaugų kokybė preziumuojama, nes tai atlieka ne paprastas asmuo, o profesionalas. Asmuo, vykdydamas profesinę veiklą, įsipareigoja veikti pagal jo kvalifikacijai keliamų reikalavimų standartus. Dėl to specialistai, be bendro pobūdžio atsargumo pareigos, turi specifines profesines pareigas, t. y. jiems taikomi griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

70. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog notaro veiksmų teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į tai, kad notarui taikomi didesni atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, taip pat pagal tai, ar jis nepažeidė jo veiklą reglamentuojančių įstatymų, kitų teisės normų. Notarui, kaip ir kiekvienam asmeniui, nustatyta pareiga elgtis taip, kad nebūtų padaroma žala (CK 6.263 straipsnis), o vykdant profesinę veiklą, minėta, jam tenka pareiga užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga (Notariato įstatymo 1, 2 straipsniai). Atsižvelgiant į šias nuostatas turi būti vertinama, ar notaro veiksmai yra teisėti. Tretiesiems asmenims padaryta žala turėtų būti atlyginama visiškai ir tais atvejais, kai notaras dėl suklydimo ar kitų asmenų neteisėtų veiksmų (pvz., apgaulės) atlikdamas savo profesinėje veikloje jam priskirtas funkcijas padaro formalaus pobūdžio pažeidimą, kuriuo prisidedama prie žalos atsiradimo. Tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių, notaras privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus. Jeigu teismas panaikina ar pripažįsta negaliojančiu notaro patvirtintą sandorį, tai yra prielaida svarstyti, kad notaras atliko ne viską, kas įstatymų iš jo reikalaujama, nes objektyviai įstatymo pažeidimas yra konstatuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-645/2002; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2008; 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2011; 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2013). Kasacinio teismo išaiškinta, kad notarui atsakomybė tenka dėl paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimo, neatidumo ar net klaidos. Kol egzistuoja bent viena prielaida, kad notaras buvo neatidus ir nepakankamai rūpestingas, tol kaltės prezumpcija negali būti paneigta. Bonus pater familias (gero šeimos tėvo, apdairaus, rūpestingo ir atidaus asmens) etalono taikymas notarui reiškia ne tik tai, kad jis turi būti toks geras teisininkas, kad nebūtų sandorių, turiniu ar forma neatitinkančių įstatymų, bet ir toks atidus teisininkas, kad atkreiptų dėmesį į visas sandorio sudarymo aplinkybes, o kilus menkiausiai abejonei, darytų viską, kad sandoris būtų įformintas tinkamai, arba atsisakytų atlikti notarinį veiksmą (Notariato įstatymo 40 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-645/2002; 2003 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-127/2003; 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2013).

71. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 68 punkte nurodytomis teisės normomis bei vadovaudamasi 69, 70 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktika, taip pat atsižvelgdama į notarui, kaip profesionalui, keliamus aukštesnius atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisiškai pagrįstą išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju atsakovas E. Aleksonis, tvirtindamas 2006 m. kovo 2 d. sandorį, padarė ne viską, ką privalėjo padaryti pagal teisės aktų reikalavimus. Atsakovas, netinkamai įvykdydamas Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų – patvirtindamas žemės sklypo perleidimo sandorį, sandorio šaliai pateikus tik dokumento, patvirtinančio jos nuosavybės teisės į žemės sklypą (paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo), kopiją, neįsitikindamas, ar šalis turi šio dokumento originalą ar jo dublikatą, ir patvirtindamas neoriginalaus dokumento nuorašo tikrumą, nesulaukęs Gyventojų registro tarnybos pažymos apie J. S., – atsižvelgiant į šio sandorio sudarymo aplinkybes bei baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, elgėsi skubotai, nepakankamai gilindamasis į tvirtinamo sandorio detales, nesilaikė jam keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, t. y. atliko neteisėtus veiksmus, dėl to ieškovei atsirado žala (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.249 straipsnio 1 dalis).

72. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad atsakovo E. Aleksonio 2006 m. kovo 2 d. patvirtintas sandoris sudarė sąlygas J. S. priklausantį turtą įteisinti P. Š. vardu, o vėliau 2006 m. balandžio 19 d. šį turtą parduoti ieškovei, kuri pagal sandorį visiškai atsiskaitė, tačiau nekilnojamojo turto neįgijo. Taigi, kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, atsakovo kalti neteisėti veiksmai sukėlė ieškovei žalingus padarinius (sukūrė sąlygas tokiems padariniams atsirasti). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame sprendime tinkamai nustatytos atsakovo E. Aleksonio civilinės atsakomybės sąlygos.

Dėl kelių asmenų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo prievolės rūšies

73. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žalą ieškovei padarė keli asmenys savo neteisėtais veiksmais, dėl to kyla klausimas dėl jų prievolės nukentėjusiam asmeniui (ieškovei) rūšies.

74. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovai VĮ Registrų centras ir notaras E. Aleksonis netiesiogiai prisidėjo prie žalos ieškovei atsiradimo, neatliko tyčinių veiksmų ir buvo suklaidinti nusikaltimą dariusių asmenų, dėl to sprendė, jog iš šių atsakovų ieškovei priteistina po 5 proc. prašomos priteisti žalos atlyginimo, t. y. nustatė, kad atsakovų prievolė atlyginti žalą ieškovei yra dalinė. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad šiems atsakovams turėjo būti taikoma solidarioji civilinė atsakomybė.

75. Solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis), bet deliktinės atsakomybės atveju nustatytos išimtys: CK 6.6 straipsnio 3 dalis bei CK 6.279 straipsnio 1 dalis įtvirtina solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Toks reguliavimas užtikrina nukentėjusio asmens intereso veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą apsaugą. Atlyginęs kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš bendraskolių reikalauti žalos atlyginimo dalies, proporcingos kiekvieno jų kaltei, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato ką kita (CK 6.279 straipsnio 2 dalis).

76. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime ir byloje dalyvaujantys asmenys savo procesiniuose sprendimuose remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01OS8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-59/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-59/2008">3K-7-59/2008</a>, kurioje, be kita ko, išaiškinta, kad teismai, taikydami solidariąją atsakomybę, turi įvertinti atsakomybės apimtį, neteisėtus veiksmus atlikusių asmenų atskirų veiksmų ir juos su žala siejančio priežastinio ryšio pobūdį, kaltės formą, t. y. tai, ar nėra pagrindo taikyti dalinę, bet ne solidariąją atsakomybę.

77. Pažymėtina, kad vėlesnė kasacinio teismo praktika dėl kelių asmenų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo prievolės rūšies nustatymo yra nuosekli ir išplėtota. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai atsižvelgiant į šią priklausomybę galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, 24 punktas).

78. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nei atsakovės VĮ Registrų centro, nei notaro E. Aleksonio neteisėti veiksmai nebuvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis ir jų neteisėti veiksmai padaryti skirtingu laiku bei nežinant apie trečiųjų nusikalstamą veiką vykdžiusių asmenų tikslus ir ketinimus. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad šie atsakovai ir nusikalstamą veiką vykdę asmenys veikė bendrai, turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą, t. y. konstatuoti subjektyvųjį bendrininkavimą. Tačiau nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti objektyvųjį bendrininkavimą, nes žala atsirado nors ir dėl kelių atskirų, tačiau viena nuo kitos priklausomų priežasčių. Be atsakovės VĮ Registrų centro kaltų neteisėtų veiksmų nebūtų buvę galimybės nusikalstamą veiką vykdantiems asmenims kreiptis į atsakovą E. Aleksonį dėl žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo (nes neturėtų tam reikalingų duomenų), o be šio atsakovo kaltų neteisėtų veiksmų nebūtų buvę galimybės šio žemės sklypo įteisinti trečiojo asmens P. Š. vardu. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme, nes kiekvienas iš pažeidėjų – atsakovai VĮ Registrų centras, notaras E. Aleksonis ir nusikalstamą veiką įvykdę asmenys – prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės, nes be jų žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Todėl nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti CK 6.279 straipsnio 1 dalį ir konstatuoti solidariąją atsakovų VĮ Registrų centro, notaro E. Aleksonio ir trečiojo asmens P. Š. žalos atlyginimo prievolę bei ieškovės reikalavimus atsakovams VĮ Registrų centrui ir E. Aleksoniui tenkinti visiškai.

79. Žala būtų dali ir dalinė atsakomybė bendrininkams būtų taikoma, jei dėl asmens veiksmų ar neveikimo jau padaryta žala tik padidėtų ir tas padidėjimas galėtų būti atribotas nuo pirminės žalos. Tokiu atveju būtų galima konkrečią žalos dalį priskirti konkrečiam pažeidėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018, 36 punktas). Tačiau nagrinėjamos bylos atveju, nors atsakovų veiksmus su ieškovei atsiradusia žala siejo netiesioginis priežastinis ryšys, atsakovų kalti neteisėti veiksmai, kuriais padaryta žala, susiję apskritai su visos žalos, o ne tik su tam tikros jos dalies, atsiradimu.

Dėl draudiko prievolės mokėti draudimo išmoką

80. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė ieškovei 28 962 Eur draudimo išmoką, nurodęs, kad, nors draudikas pirmosios instancijos teisme teigė, jog reikalavimas neatitinka draudžiamojo įvykio apibrėžimo ir sąlygų (Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 8.3 punkto – termino reikalavimui pateikti praleidimas), tačiau senaties klausimas šioje byloje išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, kuria nustatyta, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino notarui dėl žalos atlyginimo pateikti.

81. Atsakovė ADB „Gjensidige“ kasaciniu skundu prašo šią skundžiamo sprendimo dalį panaikinti ir šią ieškinio dalį atmesti, nes įvykis, dėl kurio nagrinėjamoje byloje priteista draudimo išmoka, nepripažintinas draudžiamuoju, o apeliacinės instancijos teismas sąlygą dėl reikalavimo pagal draudimo sutartį pareiškimo laikotarpio (datos) prilygino ieškinio senaties institutui. Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su šiais draudikės kasacinio skundo argumentais.

82. Atsakovė ADB „Gjensidige“ nagrinėjamoje byloje konstatuotų notaro E. Aleksonio neteisėtų veiksmų atlikimo metu buvo jo profesinės civilinės atsakomybės draudikė. Nagrinėjamoje byloje draudikė savo pareigą mokėti draudimo išmoką ginčija remdamasi ne ieškinio senaties termino, o draudimo laikotarpio pasibaigimu ir šį argumentą, priešingai nei teigiama ieškovės atsiliepime į draudikės kasacinį skundą, teikė jau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (atsiliepime į ieškinį, triplike), tačiau šie argumentai bylą nagrinėjusių teismų nebuvo tinkamai įvertinti.

83. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 91 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d.) civilinės atsakomybės draudimo draudžiamasis įvykis apibrėžtas kaip draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų (veikimo ar neveikimo), atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, pasekmes, net jei šios pasekmės atsirado pasibaigus draudimo sutarčiai, jei civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nenustatyta kitaip.

84. Draudimo teisės teorijoje pripažįstama, kad draudžiamasis įvykis civilinės atsakomybės draudimo sutartyse gali būti apibrėžtas keletu pagrindinių kriterijų: atlikto veiksmo, atsiradusios žalos, pareikšto reikalavimo. Be to, taikant pareikšto reikalavimo kriterijų, draudimo sutartyse gali būti numatytas tiek retroaktyvus draudimo laikotarpis, tiek išplėstinis pranešimo laikotarpis, kurie paprastai yra riboti (Kontautas, Tomas. Draudimo sutarčių teisė. Vilnius: Justitia, 2007, p. 190–191). Draudimo sutartyse šie kriterijai dažnai derinami.

85. Notarų profesinės civilinės atsakomybės draudimas yra privalomas. Jo taisyklės patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 580. Šių taisyklių 8 punkte apibrėžtas draudžiamasis įvykis – draudimo sutarties galiojimo metu atlikti neteisėti notaro, jo atstovo ar notaro biuro darbuotojo veiksmai (veikimas, neveikimas), dėl kurių atsirado žala, ir reikalavimo atlyginti šią žalą pateikimas apdraustajam, jeigu reikalavimas atitinka visas šias sąlygas: 1) pareikštas dėl trečiajam asmeniui padarytos žalos; 2) pareikštas kaip rašytinė pretenzija (rašytinės pretenzijos pareiškimu laikomas ir ieškinio pateikimas teismui dėl žalos, padarytos neteisėtais notaro, jo atstovo ar notaro biuro darbuotojo veiksmais, atlyginimo); 3) pareikštas draudimo sutarties galiojimo metu arba per šalių nustatytą laikotarpį, ne trumpesnį kaip vieneri metai nuo draudimo sutarties pabaigos; 4) pareikštas dėl žalos, kuri atsirado draudimo sutarties galiojimo metu arba per šalių nustatytą laikotarpį, ne trumpesnį kaip vieneri metai nuo draudimo sutarties pabaigos, dėl neteisėtų notaro, jo atstovo ar notaro biuro darbuotojo veiksmų vykdant notaro profesinę veiklą; 5) pareikštas dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje atliktų neteisėtų notaro, jo atstovo ar notaro biuro darbuotojo veiksmų vykdant notaro profesinę veiklą.

86. Taigi taisyklėse apibrėžiant draudžiamąjį įvykį derinami atlikto veiksmo, atsiradusios žalos, pareikšto reikalavimo kriterijai, be to, nustatytas išplėstinis (ne trumpesnis nei vieneri metai nuo draudimo sutarties pabaigos) tiek žalos atsiradimo, tiek reikalavimo pareiškimo laikotarpis.

87. Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar įvykis pripažintinas draudžiamuoju, aktualu nustatyti draudimo laikotarpio ribas. Draudimo laikotarpis yra laiko tarpas nuo draudimo apsaugos pradžios iki pabaigos, jis nebūtinai sutampa su draudimo sutarties terminu (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 21 punktas).

88. Šioje byloje taikytinoje Notarų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje, galiojusioje nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d., draudimo objektas apibrėžtas kaip apdraustojo (notaro) civilinė atsakomybė už tretiesiems asmenims padarytą žalą, kuri atsirado šios sutarties galiojimo termino metu ir trejus metus nuo šios sutarties galiojimo termino pabaigos dėl šios draudimo sutarties galiojimo metu padarytų neteisėtų notaro, jo atstovo ar notaro biuro darbuotojo veiksmų, susijusių su notaro profesine veikla. Ši nuostata aiškintina kaip išplečianti Taisyklių tiek 8.3, tiek 8.4 punktuose nustatytus laikotarpius.

89. Taigi nagrinėjamu atveju draudimo laikotarpis buvo nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. Tačiau tiek žala ieškovei atsirado, tiek, savaime aišku, reikalavimas dėl jos buvo pareikštas praėjus keleriems metams po šio laikotarpio pabaigos (žala atsirado 2012 m. balandžio 27 d., įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo sklypas buvo grąžintas J. S., o ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas 2015 m. kovo 27 d.). Akivaizdu, kad, vadovaujantis nurodytų Vyriausybės patvirtintų Taisyklių nuostatomis, įvykis, dėl kurio ieškovė prašo atlyginti žalą iš atsakovų, nėra draudžiamasis, nes neatitinka visų kumuliatyviųjų kriterijų – nors neteisėti notaro veiksmai buvo atlikti draudimo laikotarpiu, tačiau dėl atsiradusios žalos kreiptasi praleidus nurodytose Vyriausybės patvirtintose standartinėse Taisyklėse ir sutartyje nustatytą trejų metų terminą po sutarties pabaigos. Dėl to konstatuotina, kad reikalavimas priteisti draudimo išmoką nagrinėjamoje byloje atmestinas.

90. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo notaro atsiliepime į draudikės kasacinį skundą cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDMtMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-143-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-143-313/2016">3K-3-143-313/2016</a>, kurioje, sprendžiant panašų teisinį klausimą dėl profesinės civilinės atsakomybės draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką, konstatuota, jog teismų nustatytos aplinkybės (kad įvykis įvyko galiojant draudimo sutarčiai, o ieškovė pranešė apie jį atsakovei daugiau kaip po penkerių metų) negali būti vertinamos kaip paneigiančios draudžiamojo įvykio egzistavimo faktą, negali būti vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje, nes nurodytos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Nurodytoje kasacinio teismo byloje buvo sprendžiama dėl sveikatos priežiūros įstaigos civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomojo draudimo, kurio taisyklių, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2005 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-6, 11 punkte draudžiamasis įvykis apibrėžtas kaip draudimo sutarties galiojimo metu atlikti draudėjos ir draudėjos darbuotojų neteisėti veiksmai, susiję su asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, dėl kurių atsirado žala, jeigu reikalavimas atlyginti žalą atitinka visas šias sąlygas: 1) pareikštas dėl nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytos žalos; 2) pareikštas dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje draudėjo atliekamos asmens sveikatos priežiūros veiklos; 3) pareikštas kaip rašytinė pretenzija ar ieškinys; 4) draudėjas pagal galiojančius teisės aktus atsako už žalą; 5) pareikštas dėl žalos, atsiradusios draudimo sutarties galiojimo metu ir ne vėliau kaip per vienerius metus nuo draudimo sutarties galiojimo pabaigos datos. Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje konstatuota, kad Taisyklių 11.5 punktas nustato ne draudėjos kreipimosi į draudiką dėl žalos atlyginimo terminą, bet žalos, atlygintinos pagal draudimo sutartį trečiajam asmeniui, atsiradimo laikotarpį. Taigi Sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse, skirtingai nei Notarų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse, draudžiamasis įvykis apibrėžtas, remiantis žalos atsiradimo, bet ne pareikšto reikalavimo kriterijumi.

Dėl procesinės bylos baigties

91. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus išaiškinimus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė solidariąją deliktinę atsakomybę bei notaro profesinės civilinės atsakomybės draudimo laikotarpį reglamentuojančias teisės normas, tai sudaro pagrindą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atsakovams VĮ Registrų centrui ir E. Aleksoniui tenkintas iš dalies, o ADB „Gjensidige“ – visiškai, pakeisti – ieškinį atsakovams VĮ Registrų centrui ir E. Aleksoniui tenkinti visiškai, o ADB „Gjensidige“ – atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

92. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas keistinas, atitinkamai iš naujo turėtų būti paskirstytos šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Taip pat paskirstytinos ir bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidos.

93. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Kasaciniam teismui priėmus sprendimą tenkinti ieškinio reikalavimus atsakovams VĮ Registrų centrui ir notarui E. Aleksoniui bei atmesti reikalavimą atsakovei ADB „Gjensidige“, ieškovei priteistinas jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas lygiomis dalimis iš VĮ Registrų centro ir notaro E. Aleksonio, o šiems atsakovams bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, todėl panaikintinas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 24 d. papildomas sprendimas, kuriuo atsakovui E. Aleksoniui iš ieškovės priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

94. Ieškovė yra sumokėjusi po 6265 Eur žyminio mokesčio už ieškinį ir du apeliacinius skundus, 5831,39 Eur už kasacinį skundą (iš viso 24 626,39 Eur žyminio mokesčio).

95. Ieškovė taip pat į bylą pateikė dokumentus, patvirtinančius jos išlaidas advokato pagalbai. Pažymėtina, kad, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos).

96. Ieškovė už procesinių dokumentų (ieškinio ir dubliko) parengimą pirmosios instancijos teisme advokatui K. Jungelevičiui 2015 m. kovo 10 d. sumokėjo 2941,51 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2, 8.3 punktais, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimai atsakovei ADB „Gjensidige“ atmestini, ši suma sumažintina iki 1425 Eur. Ieškovė advokatui V. B. už suteiktas teisines paslaugas (susipažinimą su civiline byla, atstovavimą teismo posėdžiuose) 2016 m. sausio 11 d. sumokėjo 1149,5 Eur. Iš teismo posėdžių protokolų matyti, kad posėdžiai pirmosios instancijos teisme truko 4,5 val., todėl, vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 punktu, ši suma mažintina iki 367,55 Eur. Ieškovė advokatui V. B. už pirmojo apeliacinio skundo parengimą 2016 m. balandžio 15 d. sumokėjo 1028,5 Eur (neviršija Rekomendacijose nurodyto dydžio), už atstovavimą posėdyje 2017 m. vasario 8 d. – 544,5 Eur. Posėdis truko 2 val., todėl, vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 punktu, ši suma mažintina iki 158,66 Eur. Ieškovė advokatui V. B. už antrojo apeliacinio skundo surašymą 2017 m. balandžio 19 d. sumokėjo 1210 Eur, už kasacinio skundo surašymą 2017 m. rugsėjo 25 d. – 1361,25 Eur, 2017 m. lapkričio 23 d. už atsiliepimus į kasacinius skundus – 605 Eur (į atsakovės VĮ Registrų centro skundą), 393,25 Eur (į atsakovo E. Aleksonio skundą) ir 272,25 Eur (į atsakovės ADB „Gjensidige“ skundą). Šios prašomos priteisti sumos neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių, tačiau bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į atsakovės ADB „Gjensidige“ kasacinį skundą, atlyginimas nepriteistinas, nes šios atsakovės kasacinis skundas tenkintinas.

97. Taigi iš viso ieškovei priteistina 31 175,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Ši suma priteistina lygiomis dalimis iš atsakovų VĮ Registrų centro ir notaro E. Aleksonio.

98. Kasaciniame teisme patirta 13,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovų VĮ Registrų centro ir E. Aleksonio kasacinių skundų, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos lygiomis dalimis iš šių proceso dalyvių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti solidariai iš VĮ Registrų centro (j. a. k. 124110246) ir Ernesto Aleksonio (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Midas Marketing“ (j. a. k. 123962997) 719 465 (septynis šimtus devyniolika tūkstančių keturis šimtus šešiasdešimt penkis) Eur žalos atlyginimo. Pripažinti, kad ši VĮ Registrų centro ir Ernesto Aleksonio prievolė yra solidari su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. nuosprendžiu nustatyta P. Š. (duomenys neskelbtini) prievole ieškovei.

Kitą ieškovės ieškinio dalį atmesti.“

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 24 d. papildomą sprendimą.

Priteisti iš VĮ Registrų centro (j. a. k. 124110246) ieškovei UAB „Midas Marketing“ (j. a. k. 123962997) 15 587,80 Eur (penkiolika tūkstančių penkis šimtus aštuoniasdešimt septynis Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš Ernesto Aleksonio (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Midas Marketing“ (j. a. k. 123962997) 15 587,80 Eur (penkiolika tūkstančių penkis šimtus aštuoniasdešimt septynis Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš VĮ Registrų centro (j. a. k. 124110246) 6,58 Eur (šešis Eur 58 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš Ernesto Aleksonio (duomenys neskelbtini) 6,58 Eur (šešis Eur 58 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Virgilijus Grabinskas

Andžej Maciejevski

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis

Donatas Šernas

Vincas Verseckas