Baudžiamoji byla Nr. 2K-269-895/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01385-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.5.4.2;
2.3.4.6.2; 2.1.7.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. gynėjo advokato Jono Špelverio kasacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2 dalis, 67 straipsnio 2 dalies 8 punktą, laisvės atėmimo bausmės vykdymas J. V. atidėtas vieneriems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios J. M. ir nesiartinti prie jos arčiau kaip 100 m.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 1 d. nutartis, kuria nuteistojo J. V. gynėjo advokato Jono Špelverio apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. J. V. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 16 d. iki 2017 m. vasario 24 d., turėdamas tikslą sukelti J. M. baimę, nerimą, nesaugumo jausmą, melagingai informavo teisėsaugos ir vaiko teisių apsaugos įstaigas apie tariamus pažeidimus J. M. šeimoje, t. y.:
2016 m. liepos 16 d. telefonu melagingai informavo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnus apie tai, kad „jo buvusi žmona J. M. nuo vakar iki dabar namuose be priežiūros paliko vaiką“. Atlikus patikrinimą, pranešimas nepasitvirtino.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2016 m. lapkričio 3 d. pareiškimu melagingai informavo Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pareigūnus apie tai, kad J. M. dukters akivaizdoje vartoja alkoholinius gėrimus, rūko. Atlikus patikrinimą, informacija nepasitvirtino.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2016 m. lapkričio 6 d. telefonu melagingai informavo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnus apie tai, kad namuose (duomenys neskelbtini), be priežiūros paliktas vaikas, motina girtauja. Atlikus patikrinimą, pranešimas nepasitvirtino.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2016 m. gruodžio 10 d. apie 1.38 val. telefonu melagingai informavo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnus apie tai, kad (duomenys neskelbtini), girta motina neprižiūri savo vaiko, o tos pačios dienos 12.51 val. telefonu melagingai informavo, kad namuose (duomenys neskelbtini), paliktas vienas mažametis vaikas. Atlikus patikrinimus, pranešimai nepasitvirtino.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2017 m. sausio 6 d. pareiškimu melagingai informavo Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pareigūnus apie tai, kad J. M. elgesys yra netoleruotinas, ji šiurkščiai elgiasi su dukterimi P., jai matant vartoja alkoholį ir rūko. Atlikus patikrinimą, informacija nepasitvirtino.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2017 m. vasario 24 d. apie 22.00 val. atėjęs į butą (duomenys neskelbtini), miegamajame ant lovos paliko keturias nuotraukas, jose pavaizduotas vaisiaus augimas savaitėmis, mažas karstelis, suardytas vaiko kūnelis bei vaisius gimdoje, tai nukentėjusioji J. M. suprato kaip jos bauginimą.
Tokiais neteisėtais veiksmais, dėl kurių J. M. bute nepagrįstai lankydavosi policijos pareigūnai, J. M. nepagrįstai buvo kviečiama pasiaiškinti į Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, J. V., naudodamas psichinę prievartą, tyčia sistemingai baugino nukentėjusiąją.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo J. V. gynėjas advokatas J. Špelveris prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus, J. V. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį išteisinti ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 145 straipsnio 2 dalį, J. V. veiksmuose nenustatyta šio nusikaltimo požymių – nukentėjusiosios bauginimo naudojant psichinę prievartą ir tyčios. Nuteistasis turėjo informaciją apie netinkamą jo vaiko motinos elgesį (žalingus įpročius), todėl ir kreipėsi į teisėsaugos bei vaiko teisių apsaugos institucijas. Policijos priimtuose procesiniuose sprendimuose (nutarimuose nepradėti administracinių teisės pažeidimo bylų ar jas nutraukti), taip pat teisėsaugos institucijų atsakymuose į J. V. pareiškimus, pranešimus ir skundus nėra konstatuota, kad J. V. pateikta informacija melaginga ir ji nepasitvirtino. Byloje nenustatyta, kad nuteistasis tyčia melagingai ir be pagrindo kreipėsi į kaltinime nurodytas institucijas.
2.2. Teismų praktikoje grasinimu laikomas pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti neigiami padariniai. Nagrinėjamoje byloje svarbu ir tai, kad, pripažįstant tam tikrą elgesį psichine prievarta, o jos daugkartinį panaudojimą – sistemingu bauginimu, vertintinas tokių veiksmų pavojingumas ir grasinimų realumas. Nusikalstamomis veikomis gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta. Sprendžiant, ar kaltinime nurodyti J. V. veiksmai gali būti laikomi sistemingu bauginimu, atribojant grasinimus nuo tam tikro panašaus, tačiau baudžiamąja teisine prasme nenusikalstamo elgesio, turi būti įvertintas įvykio kontekstas, susiklostę konflikto šalių tarpusavio santykiai, išorinės įvykio aplinkybės, atskleista, kaip pasireiškė bauginimo sistemingumas, koks kaltininko tyčios ir išsakyto grasinimo turinys bei kitos grasinimo realumui ir pavojingumui nustatyti svarbios aplinkybės.
2.3. 2016 m. liepos 16 d. J. V. pagrįstai telefonu informavo policiją apie be priežiūros paliktą vaiką, jis šią informaciją gavo iš kaimynų. Kadangi nuvykus policijos pareigūnams vaiko motina namo sugrįžo, J. V. pretenzijų nebeturėjo. Pranešimo metu vaikas iš tikrųjų buvo paliktas namuose vienas ir visiškai suprantamas vaiko tėvo noras žinoti, ar jo vaikas tinkamai prižiūrimas, o sužinojęs, kad duktė palikta viena be priežiūros, jis tinkamai reagavo.
2.4. 2016 m. lapkričio 3 d. J. V. pateikė pareiškimą vaiko teisių apsaugos institucijai, o vėliau ir kitai institucijai, paskatintas 2016 m. spalio 31 d. įvykio, kai policijos pareigūnai, nuvažiavę į namus, rado J. M. ir jos draugę neblaivias. Jo veiksmai buvo teisėti, jo tikslas buvo tik informuoti tarnybas apie pareiškime nurodytas aplinkybes.
2.5. 2016 m. lapkričio 6 d. J. V. telefonu policijai pateikta informacija, kad vaikas paliktas vienas namuose, taip pat pasitvirtino, pranešimas nebuvo melagingas. Dėl šio įvykio pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 181 straipsnį iškeltoje administracinio teisės pažeidimo byloje (kuri vėliau buvo nutraukta) nėra jokių duomenų, kad policijos pareigūnai apie tai informavo Vaiko teisių apsaugos tarnybą, policijos pareigūnai neturi kompetencijos spręsti, ar devynerių metų vaikas gali būti paliktas vienas namuose be priežiūros. Dėl šio pranešimo policija neturėjo pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą.
2.6. 2016 m. gruodžio 10 d. 1.38 val. ir 12.51 val. J. V. pranešimai policijai pasitvirtino, nes pirmuoju atveju J. M. buvo nustatytas girtumas (0,38 prom.), kitu atveju vaikas rastas vienas namuose. Tačiau dėl šių pranešimų pirmosios instancijos teismas padarė priešingą, faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą. Toks konstatavimas rodo teismo šališkumą, visos bylos aplinkybės buvo vertinamos tik nukentėjusiosios naudai. J. M. nepatinka jos vaiko tėvo nuolatinė kontrolė, todėl, norėdama užkirsti kelią tokiems J. V. veiksmams, ji tai įvardijo kaip jos bauginimą, reikalavo pradėti ikiteisminį tyrimą ir paskirti kardomąją priemonę. Pateisindamas nukentėjusiosios elgesį, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad nustatytas girtumas neviršijo 0,4 prom. normos, kuriai esant vairuotojas gali vairuoti automobilį. Šioje situacijoje visiškai nesvarbu, kokio girtumo buvo nukentėjusioji, svarbu tai, kad ji buvo neblaivi, todėl J. V. informacija policijai dėl netinkamos vaiko priežiūros ir motinos elgesio vartojant alkoholį buvo teisinga.
2.7. 2017 m. sausio 6 d. pareiškime Vaiko teisių apsaugos tarnybai J. V. nepateikė melagingos informacijos, jame tik išdėstė pasitvirtinusias aplinkybes, nurodytas pirmiau policijai ir vaiko teisių apsaugos institucijoms pateiktuose pranešimuose ir pareiškimuose (t. y. tai, kad vaikas nuolat buvo randamas vienas, vienu atveju J. M. atsisakė tikrintis girtumą, kitu atveju jai girtumas buvo nustatytas). Vertinant įvykių kontekstą turi būti atkreiptas dėmesys į tai, kad ši konfliktinė situacija tarp J. V. ir J. M. susiklostė bylinėjantis dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko lankymo, tėvo reikalavimo matytis su dukterimi tvarkos nustatymo. Tokiomis aplinkybėmis J. V. atlikti veiksmai turi būti itin kruopščiai įvertinti. Be to, didelę neigiamą įtaką jiems susiformuoti turėjo ir labai griežtos kardomosios priemonės paskyrimas, nes tėvui uždrausta bendrauti ir ieškoti ryšių su vaiko motina bei lankytis vaiko gyvenamojoje vietoje. Taip elgdamasis jis siekė, kad nukentėjusioji tinkamai prižiūrėtų dukterį, ją auklėtų, nepaliktų jos vienos, kad nukentėjusioji laiku grįžtų į namus, nevartotų alkoholinių gėrimų ir neatliktų kitų netinkamų veiksmų, kurie atsilieptų jo dukters auklėjimui. Dėl to jis ir kreipėsi į valstybines institucijas, kurios turėjo įvertinti šias aplinkybes ir prižiūrėti. Jo kontrolės veiksmai buvo teisėti, atlikti neturint tyčios įbauginti nukentėjusiąją ir sukelti jai baimės ir nesaugumo jausmą. Turėjo būti išsiaiškinta, ar J. V. suvokė, jog jis įgyvendina grasinamojo pobūdžio veiką, pavojingai psichiškai veikia nukentėjusiąją, keldamas jai baimės jausmą arba jį palaikydamas, ir nori taip elgtis. Nors nuteistojo pranešimai ir pareiškimai savo turiniu galėjo sukelti nukentėjusiajai neigiamas, nemalonias emocijas, tačiau jo veiksmai, padaryti siekiant teisingumo ir skundžiamų aplinkybių išsiaiškinimo, sietini su hiperbolizuotai perteikiama susiklosčiusia situacija, kurioje nukentėjusioji siekia parodyti save kaip teisią. Tokie J. V. veiksmai priimtini ir teisėti, nes jis kaip tėvas turi teisę dukters motinos elgesį stebėti ir kontroliuoti.
2.8. Pagal byloje nustatytas aplinkybes galima konstatuoti, kad susiklosčiusioje situacijoje nuteistojo pranešimai institucijoms pagal savo išraiškos formą galėjo sukelti neigiamas emocijas, tačiau jo veiksmai neatitinka sistemingo bauginimo požymio. Teismų praktikoje nėra atvejų, kad pranešimai policijai ar kitoms institucijoms, siekiant nustatyti ir užfiksuoti galimus nukentėjusiojo padarytus teisės pažeidimus, būtų pripažinti kito asmens bauginimo priemone ar elgesiu. Nuteistojo veiksmuose psichinės prievartos nebuvo. Bauginimo naudojant psichinę prievartą sistemingumo neleidžia nustatyti ir kitos bylos aplinkybės. Pagal kasacinio teismo praktiką, sistemingas bauginimas turi būti nukreiptas į konkretų asmenį, siekiant sukelti jam psichologinį diskomfortą. M. M. surastos keturios nuotraukos miegamajame ant lovos taip pat nelaikytinas sistemingo bauginimo epizodu. Byloje nėra duomenų, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje šias nuotraukas paliko būtent nuteistasis, taip pat nėra duomenų, kad nukentėjusioji yra nėščia, o nuteistasis siekia šį jos nėštumą nutraukti ar kitaip sunaikinti jos būsimą vaisių nėštumo metu. Ši kaltinimo dalis neįrodyta, todėl turi būti pašalinta.
2.9. Nukentėjusiosios aiškinimai, kad J. V. tyčia siekia ją bauginti, yra nelogiški, nes nuteistasis jai šių nuotraukų nedemonstravo ar kitokiu būdu jai neperdavė, todėl šiame kaltinime nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos faktinėmis aplinkybėmis. Nukentėjusiosios dukters M. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nėra pagrindo vadovautis, nes ji neapklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teisiamajame posėdyje, be to, ji yra suinteresuotas byloje asmuo ir ši aplinkybė daro jos parodymus nepatikimus. Taip pat nėra nustatyta, kokiu tikslu šios nuotraukos paliktos ir kokį tai turi ryšį su nukentėjusiosios bauginimu ir jai daroma psichine prievarta. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nuteistojo siekio tiesiogine tyčia sukelti nukentėjusiajai šoką, stresą, nerimą, įtampą, nemalonius skaudžius prisiminimus dėl praeityje pasidarytų abortų ir baimės jausmo dėl tolesnių nuteistojo veiksmų sukėlimo yra nesuprantamos. Neaišku, kodėl J. V. tapo atsakingas už nukentėjusiosios praeitį, nes jis ne medikas ir tokių veiksmų neatliko bei neskatino nukentėjusiosios juos atlikti ateityje. Nukentėjusiosios prisiminimai dėl pasidarytų abortų negali būti pripažinti psichologiniu smurtu ir jos bauginimu, nes, tikėtina, šiuos veiksmus nukentėjusioji atliko savo noru ir niekieno neverčiama ir tai yra jos pačios sąžinės ir vidinės atsakomybės klausimas.
2.10. Nukentėjusioji visus pirmiau aptartus kaltinime nurodytus J. V. veiksmus vertina kaip jos žeminimą, jo siekį parodyti, kad ji netinkamai auklėja ir nesugeba tinkamai prižiūrėti savo nepilnametės dukters, bet pagrįsti, kad tai buvo sistemingi bauginimai naudojant psichinę prievartą, nesugebėjo. Šiuo atveju aktualu ir tai, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konfliktinę situaciją bandyta spręsti ir kitomis, ne baudžiamosiomis, teisinėmis priemonėmis, t. y. tame pačiame teisme nagrinėtose civilinėse bylose. Be to, byloje tiriami penki J. V. pranešimai, padaryti per ilgą aštuonių mėnesių laikotarpį, nėra dažni ir negali būti pripažinti sistemingais.
2.11. Nuteistojo atlikti veiksmai be pagrindo buvo kriminalizuoti ir už juos, pažeidžiant BK 41 ir 67 straipsnių nuostatas, paskirta bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė. Baudžiamasis procesas, procesinio poveikio priemonės neturėtų būti pasitelkiamos tarp šalių susiklosčiusiems civilinės prigimties teisiniams ginčams spręsti, taip pat turėtų būti vengiama jomis sukurti tokias prielaidas, kurios galėtų lemti ar padaryti įtakos vienai iš šalių palankesniems sprendimams civiliniuose santykiuose tarp vaiko tėvų, kurie nagrinėjami ar išnagrinėti civilinėse bylose. Kad tokie nukentėjusiosios tikslai, matyti ir iš to, kad ji ir toliau siekia pradėti naujus baudžiamuosius persekiojimus J. V. atžvilgiu. Šiuo metu dėl J. V. yra atliekamas kitas ikiteisminis tyrimas (Nr. 01-1-64629-17) dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymo.
3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo nuteistojo gynėjo advokato kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime prokurorė nurodo:
3.1. J. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už sistemingą J. M. bauginimą, naudojant psichinę prievartą. Teismų praktikoje bauginimu yra pripažįstami įvairaus pobūdžio veiksmai, kaip antai įžeidinėjimai, grasinimai; kai kurie chuliganiški veiksmai: gąsdinantys telefono skambučiai, triukšmo kėlimas, siekiant sukelti baimę, nerimą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-341/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-341/2010">2K-341/2010</a>, 2K-300/2013, 2K-347/2014). J. V. veiksmai – nepagrįstų pranešimų apie tariamai netinkamą J. M. elgesį teikimas kompetentingoms institucijoms, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismo buvo tinkamai įvertinti kaip sisteminga psichologinė prievarta. Psichine prievarta teismų praktikoje pripažįstama ne tik grasinimas atlikti konkrečias pavojingas veikas, kurios uždraustos baudžiamajame įstatyme, tačiau ir kiti baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliantys veiksmai (pavyzdžiui, besikartojantys įžeidinėjimai, grasinimai kaip nors pakenkti, priekabiavimas, atviras sekimas, gąsdinantys naktiniai skambučiai, amoralaus pobūdžio SMS žinutės ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-341/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-341/2010">2K-341/2010</a>, 2K-542/2011, 2K-198/2013, 2K-347/2014).
3.2. J. V. tyčia sistemingai teikdavo pranešimus kompetentingoms institucijoms apie tariamai netinkamą J. M. elgesį neprižiūrint mažametę dukterį, dėl to nukentėjusiosios bute nepagrįstai lankydavosi policijos pareigūnai ir J. M. buvo kviečiama aiškintis į Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių dėl vaiko priežiūros. Dėl šių nuteistojo veiksmų nukentėjusioji patyrė didelį stresą, įtampą ir nerimą. Šias aplinkybes patvirtino kaip liudytoja teisme apklausta Tauragės moters užimtumo ir informacijos centro direktorė M. N. M. Ši liudytoja parodė, kad centre J. M. teikiama psichologinė ir teisinė pagalba. Ji skundėsi J. V. elgesiu dėl to, kad šis ją persekioja, žemina, įžeidinėja. J. M. būklė yra tokia, kad ji yra viena iš trijų asmenų, kuriems yra leista skambinti į centrą bet kada.
3.3. Aplinkybė, kad nuteistasis nebuvo patrauktas atsakomybėn už melagingus pranešimus, nepaneigia jo kaltės dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo. Bylos duomenimis, mažametę P. V. iš tiesų trumpam palikdavo namuose vieną, o 2016 m. gruodžio 10 d. 1.38 val. policijos pareigūnai, gavę J. V. pranešimą telefonu apie tai, kad namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), girta motina neprižiūri savo vaiko, nuvykę nurodytu adresu nustatė J. M. 0,36 prom. girtumą. Tačiau policijos pareigūnai 2016 m. gruodžio 10 d. konstatavo, kad J. M. elgėsi adekvačiai, namai tvarkingi, o vaikas miegojo. Klaipėdos apygardos teismo nutartyje pagrįstai nurodyta, kad galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, nuo kada, kuriam laikui ir kokio amžiaus vaikus galima palikti vienus namuose, o vertinant, ar mažametis, paliktas namuose be suaugusiųjų priežiūros, buvo saugus, svarbu vadovautis bendrais protingumo principais – vaikas turi sugebėti savarankiškai pasirūpinti savimi (pavyzdžiui, paliekami vaikai patys gali pavalgyti, moka naudotis būtiniausiais prietaisais, atrakinti ir užrakinti duris, suvokia, kad namų durys turi būti visada užrakintos, negalima įsileisti svetimų žmonių, moka ir gali paskambinti telefonu tėvams ar kitiems suaugusiesiems, kuriais pasitikima, ir kt.). Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios duktė buvo devynerių metų, ji turėjo telefoną ir sugebėjo juo paskambinti motinai, ji visada žinojo, kur yra jos motina, o nuteistajam J. V. iškvietus policiją J. M. būdavo namuose arba netrukus grįždavo. Taigi vaiko teisių apsaugos specialistai pretenzijų J. M. dėl netinkamos vaiko priežiūros neturėdavo. Šios aplinkybės leido bylą nagrinėjusiems teismams daryti išvadą, kad J. V. pranešimai institucijoms nepasitvirtino.
3.4. Nepagrįstas ir kasacinio skundo argumentas, kad nuteistasis neturėjo tikslo bauginti nukentėjusiosios, tik rūpinosi dukters gerove ir siekė, kad J. M. tinkamai ja rūpintųsi. Apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamius ir argumentuotus motyvus, kodėl daro išvadą, kad J. V. deklaratyviai teigia besirūpinantis išimtinai dukters interesais, o ne siekė sistemingai bauginti nukentėjusiąją ir kelti jai psichologinę įtampą. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios jau ilgą laiką tęsėsi konfliktiški santykiai, vyko civilinis procesas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Taigi priešiškai nusiteikęs J. V. siekė ne apginti vaiko interesus, o tyčiniais, sistemingais, neteisingais pranešimais psichologiškai gniuždyti nukentėjusiąją, sukelti jai stresą ir nerimą, kad ji yra nuolat stebima bei persekiojama. J. V., teikdamas pranešimus policijai ir Vaiko teisių apsaugos tarnybai, sukurdavo tokią situaciją, kad nukentėjusioji buvo priversta be pagrindo bendrauti su iškviestais policijos pareigūnais ir vaiko teisių apsaugos specialistais, rašyti atitinkamus paaiškinimus apie savo elgesį, santykius su kaltinamuoju ir vaiku. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad J. V. pranešimai teisėsaugos institucijoms prasidėjo nuo 2016 m. liepos mėn., t. y. kai jau buvo priimtas jo ieškinys teisme dėl išlaikymo vaikui priteisimo ir J. M. priešieškinis dėl dukters gyvenamosios vietos pakeitimo, nors byloje nėra nustatyta, kad anksčiau, iki nuteistojo pranešimų pradžios, būtų nustatyti netinkami nukentėjusiosios veiksmai dukters atžvilgiu, ir matyti, kad kaltinamasis apie tai žinojo. Priešingai, byloje surinkti duomenys iš P. V. lankomų ugdymo įstaigų patvirtina, kad mergaitės motina pareiginga, tinkamai rūpinasi dukterimi, domisi vaiko mokymosi pasiekimais, dalyvauja tėvų susirinkimuose, reguliariai su dukterimi lankosi gydymo įstaigoje, mergaitė tvarkinga, prižiūrėta, turi visas reikiamas ugdymo priemones. Nuteistojo teiginius, kad pranešimus institucijoms teikė tik rūpindamasis dukters gerove, paneigia byloje nustatytos aplinkybės, iš kurių akivaizdu, jog dėl J. V. veiksmų, dėl kurių šeimoje lankydavosi policija, vaiko akivaizdoje vykdavo konfliktai, toks elgesys kėlė stresą ne tik nukentėjusiajai, bet ir mažametei P. V.. Tačiau, matydamas ir suprasdamas, kad konfliktai, policijos atvykimas traumuoja mažametę dukterį, kelia jai neigiamas emocijas, mažametė verkia, J. V. savo veiksmų nenutraukdavo. Kad nuteistojo elgesys neigiamai veikė dukterį, matyti iš P. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šios byloje nustatytos aplinkybės leidžia kritiškai vertinti J. V. teiginius, kad jo sistemingi pranešimai kompetentingoms institucijoms, kurie nepasitvirtindavo, buvo teikiami išimtinai siekiant apsaugoti mažametės dukters interesus.
3.5. Būtinasis BK 145 straipsnio 2 dalies požymis – sistemingas bauginimas naudojant psichinę prievartą J. V. veiksmuose nustatytas. Teismų praktikoje sistemingumas apibūdinamas kaip pavojingas nevienkartinis psichinis poveikis, siekiant sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikri neigiami padariniai. Tokie veiksmai visada turi būti nukreipti į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-542/2011, 2K-121-677/20I5). Sistemingumas reikalauja bent trijų bauginančio pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą, nelabai ilgą laiko tarpą ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą. Nusikaltimo, nurodyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, požiūriu sistemingumas reikalauja bendro sumanymo įbauginti asmenį. Bauginimo priežastis ir motyvas padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-341/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-341/2010">2K-341/2010</a>, 2K-121-677/2015, 2K-327-326/2016). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. V. nuo 2016 m. liepos 16 d. iki 2017 m. vasario 24 d. tris kartus kreipėsi į policiją ir du kartus į Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių su nepasitvirtinusiais pranešimais apie tariamai netinkamą J. M. elgesį su mažamete dukterimi P. V., be to, J. M. bute paliko nuotraukas, kuriose užfiksuoti šokiruojantys vaizdai. Šie veiksmai buvo kryptingai nukreipti prieš nukentėjusiąją, o jų pobūdis ir byloje nustatytos aplinkybės apie susiklosčiusius priešiškus santykius tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios leidžia daryti išvadą, kad J. V. siekė tokio pobūdžio psichine prievarta bauginti J. M., sukelti jai nuolatinę įtampą, nerimą ir nesaugumo jausmą. Nors kasatorius teigia, kad aštuonių mėnesių laikotarpis yra per ilgas, kad būtų galima tvirtinti bauginimą buvus sistemingą, tačiau šis argumentas vertintinas kritiškai ir atmestinas. Periodiški J. V. veiksmai, priešingai, negu nurodoma kasaciniame skunde, išsidėstę neilgame periode. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji nurodė ir daugiau aplinkybių, kurios leidžia pagrįsti J. V. veiksmų sistemiškumą ir kryptingumą. J. M. teigė jautusi, kad J. V. yra nuolat sekama, jos elgesys ir veiksmai stebimi, fiksuojami ir vertinami. Byloje nustatytų aplinkybių visuma leido teismams padaryti išvadą, kad periodiškai pasikartojantys J. V. veiksmai yra sistemingi ir siejami bendro tikslo – psichologiškai paveikti J. M. ir ją bauginti.
3.6. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, J. V. kaltė, padarius 2017 m. vasario 24 d. veiką, įrodyta ir pagrįsta bylos duomenimis: nukentėjusiosios, liudytojų V. P., M. M. parodymais ir kita bylos medžiaga. Nukentėjusioji J. M. parodė, kad yra nutraukusi du nėštumus, dėl to labai išgyveno ir J. V. šios aplinkybės buvo žinomos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji ir jos duktė M. M. buvo šokiruotos dėl nuotraukų turinio. Nuotraukos yra pridėtos prie bylos nukentėjusiosios iniciatyva ir galima tvirtinti, kad jos sukelia itin neigiamas emocijas. Neabejotina, kad šiomis nuotraukomis J. V. siekė sukelti nukentėjusiajai itin skaudžius prisiminimus, pažemino ją ir teismas pagrįstai šiuos veiksmus įvertino kaip psichinės prievartos naudojimą, sistemingo bauginimo sudedamąją dalį. Teismas neturėjo pagrindo netikėti nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiosios bei liudytojos M. M. parodymais, kad įvykio vakarą J. V. lankėsi bute, buvo užėjęs į kambarį, o kitą dieną, apsilankęs vėl, nuėjo į kambarį, kilnojo antklodę, po kuria dieną prieš tai buvo padėtos nuotraukos. Nurodyta ir byloje nustatyta aplinkybė, kad konfliktų metu J. V. vadindavo J. M. vaikžude ir šis nuteistojo išsakytas kaltinimas tiesiogiai siejasi su kambaryje paliktose nuotraukose užfiksuotais vaizdais.
3.7. Priešingai negu nurodo kasatorius, M. M. parodymais teismas galėjo remtis. BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-l10-719/2018, 2K-174-699/2018). Pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka balsu perskaitė liudytojos M. M. parodymus, nustatė, kad jie sutampa su nukentėjusiosios ir liudytojos V. P. tiesiogiai teismo posėdyje ištirtais parodymais. Taigi liudytojos M. M. parodymai apkaltinamajame nuosprendyje ištirti ir įvertinti nepažeidžiant BPK reikalavimų.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo J. V. gynėjo advokato J. Špelverio kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. tikrina, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas.
6. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasaciniame skunde ginčijamos ir teismų nustatytos faktinės aplinkybės, nesutinkama ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu. Antai kasaciniame skunde bandoma paneigti teismų nustatytą aplinkybę, kad nuteistasis paliko kambaryje ant lovos naujagimio sudarkyto kūnelio nuotraukas, primenančias nukentėjusiajai jos praeitį dėl padarytų abortų. Taip pat kasaciniame skunde nesutinkama su teismų padaryta išvada, kad J. V. tyčia nepagrįstai pranešdavo policijos pareigūnams, Vaiko teisių apsaugos skyriui apie tariamai netinkamą jo ir nukentėjusiosios vaiko priežiūrą. Šie ir kiti kasacinio skundo argumentai, kurie iš esmės reiškia prašymą kasacinės instancijos teismui nustatyti kitokias faktines aplinkybes, negu nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko, todėl paliekami nenagrinėti.
Dėl BK 145 straipsnio 2 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo
7. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, pripažindami J. V. kaltu dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pasak kasatoriaus, atsižvelgiant į byloje ištirtas aplinkybes, galima padaryti išvadą, kad J. V. veiksmuose, kurie nurodyti jam pateiktame kaltinamajame akte, nenustatyti BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą požymiai.
8. Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Taigi BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kelios nusikaltimo sudėtys: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką; 2) žmogaus terorizavimas sistemingai jį bauginant, naudojant psichinę prievartą. Šios veikos pripažįstamos alternatyviomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjI3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-627/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-627/2012">2K-627/2012</a>, 2K-116/2014), todėl bet kurios iš jų padarymas leidžia teigti apie baigtą žmogaus terorizavimo veiką.
9. Sprendžiant, ar šio straipsnio prasme yra žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, taikomas ir tokių grasinimų realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAzLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-403/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-403/2006">2K-403/2006</a>, 2K-142/2007, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-341/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-341/2010">2K-341/2010</a> ir kt.). Taigi, vertinant grasinimo realumą, svarbu įvertinti ir tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ir grasinančiojo siekius bei ketinimus, tačiau nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų įgyvendinti grasinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26/2010">2K-26/2010</a>, 2K-542/2011, 2K-94/2013 ir kt.).
10. Kaip minėta, BK 145 straipsnio 2 dalies prasme žmogaus terorizavimas gali pasireikšti ne tik grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, bet ir kitokiu sistemingu žmogaus bauginimu, naudojant psichinę prievartą. Tai gali būti įvairūs veiksmai, nukentėjusiajam keliantys baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą (pavyzdžiui, besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tokiais veiksmais gali būti pripažinti ir nepagrįsti besikartojantys pranešimai atitinkamoms institucijoms apie nukentėjusiojo neteisėtus poelgius, nepagrįsti pareigūnų iškvietimai. Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas irgi konstatuojamas nustačius jos realumą, t. y. kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-341/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-341/2010">2K-341/2010</a>, 2K-542/2011, 2K-198/2013). Ir šiuo atveju nustatant grasinimo realumą būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas kaip siekis terorizuoti nukentėjusįjį.
11. Kaltininko veiką kvalifikuojant pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kaip žmogaus terorizavimą, pasireiškusį žmogaus bauginimu naudojant psichinę prievartą, reikia nustatyti ir sistemingumo požymį. Teismų praktikoje sistemingumas BK 145 straipsnio 2 dalies sudėtyje apibūdinamas kaip pavojingas nevienkartinis psichinis poveikis, siekiant sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikri neigiami padariniai. Tokie veiksmai visada turi būti nukreipti į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-542/2011, 2K-121-677/20I5). Sistemingumas reikalauja bent trijų bauginančio pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą nelabai ilgą laiko tarpą ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą. Nusikaltimo, nurodyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, požiūriu sistemingumas reikalauja bendro sumanymo įbauginti asmenį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-121-677/2015, 2K-327-326/2016).
12. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad: 1) nuteistasis J. V. nuo 2016 m. liepos 16 d. iki 2017 m. sausio 6 d. šešis kartus melagingai informavo policijos (keturi kartai), vaiko teisių apsaugos (du kartai) įstaigas apie neva netinkamą jo ir J. M. dukters P. V. priežiūrą; dėl tokių J. V. veiksmų J. M. bute nepagrįstai lankydavosi policijos pareigūnai, J. M. nepagrįstai buvo kviečiama pasiaiškinti į Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių; 2) J. V. 2017 m. vasario 24 d., žinodamas, kad nukentėjusioji du kartus yra pasidariusi abortą, paliko kambaryje ant lovos naujagimio sudarkyto kūnelio nuotraukas (jose pavaizduotas vaisiaus augimas savaitėmis, mažas karstelis, suardytas vaiko kūnelis bei vaisius gimdoje).
13. Teismai nustatė, kad dėl visų J. V. pranešimų policijai, rašytų raštų Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl neva neprižiūrimos dukters ir jos neva netinkamo elgesio nukentėjusioji J. M. nuolat buvo priversta be pagrindo bendrauti su policijos pareigūnais, Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistais. Taigi nėra pagrindo nesutikti su teismų išvadomis, kad po tiek daug įvairių jos elgesio su vaiku patikrinimų, apklausų jai atsirado nerimas, nesaugumo jausmas ir baimė, kad vėl be pagrindo jai reikės aiškintis dėl nepagrįstų J. V. pranešimų. Nukentėjusioji J. M. negalėjo jaustis saugi net savo namuose, kadangi negalėjo žinoti, kada J. V. ir vėl iškvies policijos pareigūnus net ir nakties metu ir taip prižadins bei išgąsdins ne tik ją, bet ir jos mažametę dukterį, kuri bijojo, kai tėvas iškviesdavo policiją net dienos metu. Vadinasi, tokiais nuteistojo veiksmais nukentėjusioji sąmoningai buvo verčiama nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą, o tai kartu ir patvirtina J. V. naudotos psichinės prievartos realumą. Darytina išvada, kad tokie J. V. veiksmai laikytini nukentėjusiosios J. M. bauginimu naudojant psichinę prievartą.
14. J. V. veiksmai atitinka ir BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sistemingumo požymį. Kaip minėta, nuteistasis per aštuonis mėnesius atliko septynis bauginančio pobūdžio veiksmus, turėdamas bendrą sumanymą priversti nukentėjusiąją nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą. Tai laikytina nevienkartiniu psichiniu poveikiu, siekiant sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikri neigiami padariniai. Tokie veiksmai visada turi būti nukreipti į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą. Tokie nevienkartiniai nuteistojo veiksmai (atsižvelgiant į jų skaičių, periodiškumą) BK 145 straipsnio 2 dalies prasme vertintini kaip padaryti per nelabai ilgą laiko tarpą, kartu rodantys jo elgesio kryptingumą siekiant įbauginti nukentėjusiąją, ir todėl laikytini sistemingu nukentėjusiosios bauginimu, naudojant psichinę prievartą.
15. Nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentais, kad nuteistasis neturėjo tikslo bauginti nukentėjusiosios, tik rūpinosi dukters gerove ir siekė, kad J. M. tinkamai ja rūpintųsi. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistajam J. V. nuo pat pradžių buvo aišku, kad vaikas yra tokio amžiaus, jog gali būti nukentėjusiosios darbo metu namuose vienas, jis ir pats žinojo, kada J. M. dirba, kad jokių duomenų apie vaiko netinkamą auklėjimą nebuvo nustatyta, tačiau jis vis tiek toliau sistemingai pranešdavo policijos pareigūnams apie vieną namuose paliktą vaiką bei rašydavo raštus Vaiko teisių apsaugos skyriui. Tokius kasacinio skundo argumentus paneigia ir kitos teismų nustatytos ir įvertintos bylos aplinkybės. Pavyzdžiui, tai, kad 2016 m. gruodžio 10 d. J. V. pats paskambino mergaitės motinai J. M., ji jam paaiškino, kad yra darbe ir grįš po darbo. J. V. žinojo, kad J. M. dirba kirpėja grožio salone, tačiau jam buvo svarbu, kad policijos pareigūnai tiesiog užfiksuotų faktą, jog P. V. palikta namuose viena.
16. Vien tai, kad J. V. nebuvo pripažintas kaltu dėl melagingo pranešimo apie nusikaltimą, taip pat nepaneigia jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.
17. Iš visų šių aplinkybių matyti, kad tokiais sistemingais veiksmais J. V. siekė sąmoningai sudaryti J. M. baimės ir nerimo atmosferą, sunkiai pakenčiamas gyvenimo sąlygas. Toks nuteistojo elgesys netraktuotinas vien tik kaip šių asmenų nesutarimai ir konfliktai, kurie reiškė civilinės prigimties teisinius ginčus. Minėti J. V. veiksmai pasižymi nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.
18. Taigi darytina išvada, kad teismai, pripažindami J. V. kaltu dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymo, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
19. Nėra pagrindo teigti, kad teismai, nuteisdami J. V. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, pažeidė BPK įtvirtintas įrodinėjimo taisykles.
20. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
21. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad J. V. kaltė padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, buvo grindžiama nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais (pavyzdžiui, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštais, garso įrašais). Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nuteistojo ir liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių.
22. Nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentais, kad teismai negalėjo remtis nukentėjusiosios dukters M. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes ji neapklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teisiamajame posėdyje, be to, ji, pasak kasatoriaus, yra suinteresuotas byloje asmuo ir ši aplinkybė daro jos parodymus nepatikimus.
23. BPK numatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (BPK 242 straipsnis). Tiesioginio įrodymų ištyrimo taisyklė glaudžiai susijusi su BPK 301 straipsniu, reikalaujančiu, kad teismas nuosprendį pagrįstų tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODMtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-83-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-83-699/2015">2K-83-699/2015</a>).
24. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą yra pažymėta, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys). Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui.
25. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismo posėdyje, pripažinus, kad liudytojos M. M. neatvykimo į teismą priežastis yra svarbi, BPK nustatyta tvarka buvo balsu perskaityti ikiteisminio tyrimo metu jos duoti parodymai. Pirmosios instancijos teismas šiuos parodymus tyrė ir vertino juos gretindamas su kitais byloje esančiais ir tiesiogiai teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Taigi liudytojos M. M. parodymai buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje nepažeidžiant iš BPK kylančių reikalavimų. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad proceso dalyviai pirmosios instancijos teismo posėdyje neprieštaravo, jog byla būtų nagrinėjama nedalyvaujant šiai liudytojai.
26. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybės, nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismai, pripažindami J. V. kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos neteisingai vertintų ir padarytų bylos medžiagos neatitinkančias išvadas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo J. V. gynėjo advokato Jono Špelverio kasacinį skundą.
Teisėjai Pranas Kuconis
Vytautas Masiokas
Armanas Abramavičius
