E. J. pagal BK 182 str. 2 d., 182 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-214-895/2018

Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00573-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2;

2.1.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

nuteistajam E. J., jo gynėjui advokatui Eligijui Karbauskui,

nukentėjusiajam M. L., jo atstovei advokatei Raimondai Lazauskienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. bei nukentėjusiojo M. L. ir jo atstovės advokatės Raimondos Lazauskienės kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 5 d. nutarties.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu E. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, šią bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinus su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, E. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir 15 MGL (564,90 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtos bausmės laiką įskaityta iš dalies atlikta bausmė pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. teismo baudžiamąjį įsakymą. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant E. J. neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (376,66 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 5 d. nutartimi nuteistojo E. J. ir nukentėjusiojo M. L. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo ir jo atstovės atmesti, nukentėjusiojo ir jo atstovės, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo atmesti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. E. J. nuteistas už tai, kad 2010–2011 metais, tiksliai nenustatytu laiku, bute Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), melagingai įtikindamas M. L., kad jo ir jo sūnaus S. L. paveldėtos UAB „G“ (toliau – ir bendrovė), kurios direktoriumi E. J. buvo iki 2010 m. gruodžio 20 d., vykdomos kepyklos veiklai reikalingi pinigai, ir nutylėdamas apie bendrovei gresiantį bankrotą bei realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu, įtikino M. L. paskolinti jam 23 169,60 Eur (80 000 Lt). M. L., apgaule suklaidintas, paskolino E. J. 23 169,60 Eur (80 000 Lt) bendrovės veiklai, o E. J., siekdamas sudaryti patikimo ir mokaus asmens įspūdį, surašė ir perdavė rankraštinius įrašus apie tariamų prekių ir paslaugų įsigijimą kepyklos veiklai vykdyti. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, E. J., turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai daugiau M. L. turto, negrąžinęs anksčiau pasiskolintos pinigų sumos, nutylėdamas apie tai, kad 2011 m. kovo 29 d. bendrovei Klaipėdos apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla, melagingai įtikindamas M. L., kad papildomai reikia pinigų patalpoms Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), kurias bendrovė nuomojosi kepyklos veiklai, įsigyti, piktnaudžiaudamas M. L. pasitikėjimu, realiai neįvertindamas savo finansinių galimybių bei suvokdamas, kad yra finansiškai nepajėgus skolinamas pinigų sumas grąžinti, įtikino M. L. paskolinti dar 80 125,72 Eur (276 658,08 Lt). M. L., apgaule suklaidintas, 2011 m. rugsėjo 1 d. bute Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), perdavė E. J. 49 351,25 Eur (170 400 Lt) ir 30 774,47 Eur (106 258,08 Lt), o E. J., siekdamas sudaryti patikimo ir mokaus asmens įspūdį, surašė ir perdavė 3 paskolos raštelius, kurių pagrindu įsipareigojo iki 2012 m. rugsėjo 1 d. grąžinti pasiskolintus iš viso 49 351,25 Eur (170 400 Lt) ir 30 774,47 Eur (106 258,08 Lt), bei pateikė 2011 m. rugpjūčio 31 d. įgaliojimą, kuriuo įgaliojo M. L. valdyti, naudoti jam nuosavybės teise priklausantį butą Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), ir juo disponuoti, nutylėdamas apie tai, kad minėtas butas įkeistas AB „Swedbank“ bankui. Taip E. J. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės M. L. priklausantį turtą – 103 295,31 Eur (356 658,08 Lt).

II. Kasacinių skundų argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis E. J. prašo panaikinti nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 182 straipsnio 1 dalį, neatskleidė būtinojo sukčiavimo objektyviojo požymio – apgaulės, kuri, teismų vertinimu, pasireiškė piktnaudžiavimu pasitikėjimu, ir nepagrįstai konstatavo E. J. turėjus tyčią išvengti prievolės nukentėjusiajam M. L.. Kasatorius, nesutikdamas su teismų išvadomis dėl faktinių aplinkybių nustatymo ir skunde iš esmės dėstydamas savą įvykių versiją, nurodo, kad jis iš M. L. jokių lėšų negavo ir apgaulės prieš jį nepanaudojo, pinigus skolinosi iš jo sutuoktinės J. L., o šiai mirus, išrašė nukentėjusiajam skolos raštelius, taip patvirtindamas savo prievolę mirusiosios teisių paveldėtojui, t. y. įvyko novacija. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis skolos raštelių išrašymo nukentėjusiajam momentu pastarąjį suklaidino tiek dėl savo, tiek dėl UAB „G“ buvusios finansinės padėties ar kad ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdamas išvengti prievolės nukentėjusiajam įvykdymo. Priešingai, nuteistojo finansinė padėtis pablogėjo dėl pasaulinės finansų krizės, todėl, neturėdamas galimybės grąžinti nukentėjusiajam skolą, elgėsi sąžiningai ir išdavė M. L. įgaliojimą, suteikiantį teisę naudotis nuteistojo butu. Be to, pats nukentėjusysis E. J. mokumu bei bendrovės veikla nesidomėjo, nebuvo apdairus, atidus ir rūpestingas, todėl nepagrįsta teismų išvada, kad E. J. prieš nukentėjusįjį panaudojo esminę apgaulę.

2.2. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes neįvertino visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, rėmėsi duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais, vertindami įrodymus padarė esmines klaidas dėl jų turinio. Teismų išvados dėl faktinių aplinkybių padarytos neatskleidus bylos esmės, nustačius tikrovės neatitinkančius faktus, remiantis prielaidomis ir nukentėjusiojo M. L. subjektyviais, nelogiškais, melagingais parodymais, kuriuos paneigia kiti įrodymai (nuteistojo, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai).

2.3. Bylą nagrinėję teismai nesivadovavo kasacinės instancijos teismo praktika dėl civilinių ir baudžiamųjų teisinių santykių atribojimo ir nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius. Byloje nėra duomenų, kad E. J. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus ir sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų atkurti savo pažeistų teisių civilinėmis teisinėmis priemonėmis, kad nuteistasis iš anksto, prieš sandorių sudarymą, turėjo tikslą neįvykdyti prievolės grąžinti skolą. Priešingai, nukentėjusiojo teisės buvo įgyvendintos ir teisėti interesai buvo apginti civilinio proceso tvarka, įsiteisėjusiu teismo sprendimu nukentėjusiajam iš nuteistojo priteisus skolą, o nukentėjusiojo kreditoriaus reikalavimas patvirtintas nuteistojo asmens bankroto byloje.

3. Kasaciniu skundu nukentėjusysis M. L. ir jo atstovė advokatė R. Lazauskienė prašo pakeisti nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį – panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsniu, nuteistajam E. J. atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai taikė BK 41, 54, 75 straipsnių nuostatas, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos, dėl to nepagrįstai sprendė, kad yra visos BK 75 straipsnyje įtvirtintos sąlygos atidėti nuteistajam E. J. bausmės vykdymą. Teismai sprendimą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam grindė pavieniais nuteistojo E. J. asmenybę teigiamai charakterizuojančiais duomenimis ir visiškai neatsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, jo santykį su padaryta nusikalstama veika, polinkį pažeisti įstatymus, aplinkybes, kad kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepripažino, nusikalstamų veiksmų kritiškai nevertino, su ikiteisminio tyrimo pareigūnais nebendradarbiavo, bylos nagrinėjamo metu klaidino teismą savo pateikta gynybine versija, kuri buvo paneigta objektyviais bylos duomenimis, nukentėjusiojo neatsiprašė, nusikalstama veika padarytos žalos neatlygino ir tyčia išsikėlė sau fizinio asmens bankroto bylą. Šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad atidėjus bausmės vykdymą nuteistajam nebus pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje. Be to, nors teismų praktikoje nepritariama atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo yra daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą, teismai, taikydami E. J. BK 75 straipsnį, visiškai nevertino aplinkybės, kad E. J. turi neišnykusį teistumą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo E. J. bei nukentėjusiojo M. L. ir jo atstovės advokatės R. Lazauskienės kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo (BK 20 straipsnio 5 dalis)

5. Nuteistasis E. J. kasaciniame skunde teigia, kad teismai bylos duomenis pripažino įrodymais ir juos vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimus, savo išvadas dėl faktinių aplinkybių grindė prielaidomis, neteisingai nustatė jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius ir nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius.

6. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

7. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo. Nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai ištyrė ir išanalizavo surinktus duomenis – kaltinamojo E. J., nukentėjusiojo M. L., liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus – kiekvieną atskirai ir kaip visų surinktų įrodymų visumą, ir, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, argumentuotai nurodė, kodėl atmeta kaltinamojo versiją, kad prieš nukentėjusįjį apgaulės nenaudojo, jo neklaidino, kad pinigus skolinosi iš jo sutuoktinės J. L., ir išvadą dėl jo kaltės grindžia kitais įrodymais – nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, kuriems prieštarauja kaltinamojo parodymai.

8. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus įrodymus ir patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, jas patvirtinančių įrodymų patikimumo, liečiamumo ir pakankamumo. Šis teismas argumentuotai nurodė, kodėl pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis E. J. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, nes jo veikoje nustatyti visi šios nusikalstamos veikos požymiai.

9. Kasatorius nesutinka su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teigdamas, kad pinigus skolinosi ne iš nukentėjusiojo, o iš J. L., kad jai mirus tik išrašė nukentėjusiajam skolos raštelius, patvirtinančius savo prievolę, kad nukentėjusysis žinojo apie bendrovės finansinę padėtį ir pinigų jos veiklai neskolino. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalį). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Šioje byloje išsamiai ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad pinigus, kurie turėjo būti skirti bendrovės (kepyklos) veiklai, nuteistajam E. J. skolino M. L., kad dėl bendrovės ir nuteistojo finansinės padėties bei galimybių grąžinti skolą nukentėjusysis buvo suklaidintas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje byloje teismų nustatytų faktinių aplinkybių nekvestionuoja ir pagrindo nesutikti su teismų išvadomis dėl bylos faktinių aplinkybių neturi.

10. Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-255/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-255/2012">2K-7-255/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00Ny04OTUvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-47-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-47-895/2016">2K-7-47-895/2016</a>).

11. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-322/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-322/2013">2K-7-322/2013</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00Ny04OTUvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-47-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-47-895/2016">2K-7-47-895/2016</a>).

12. Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Apgaulė tokiu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-255/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-255/2012">2K-7-255/2012</a>). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00Ny04OTUvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-47-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-47-895/2016">2K-7-47-895/2016</a>).

13. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Paprastai, jei susitarimo ar sutarties sąlygos nevykdomos, sutarties šalis turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Norint veiką, pasireiškusią susitarimo ar sutarties sąlygų nevykdymu, pripažinti nusikaltimu, nepakanka vien tik pinigų nesumokėjimo fakto, taip pat tik paties ketinimo nemokėti, jei ketinimas nelydimas apgaulės, esmingai pasunkinančios pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Dėl to svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens; sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio; kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE3LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-117/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-117/2013">2K-117/2013</a>, 2K-150/2014, 2K-526/2014, 2K-385-942/2017 ir kt.).

14. Svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais (bonus pater familias principas). Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-507/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-507/2012">2K-507/2012</a>, 2A-7-9/2013, 2K-152/2015).

15. Šioje byloje E. J. nuteistas už tai, kad apgaule, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo M. L. pasitikėjimu, savo naudai įgijo didelės vertės nukentėjusiojo turtą – 103 295,31 Eur. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad E. J., būdamas UAB „G“, kurios vienintelė akcininkė buvo nukentėjusiojo sutuoktinė J. L., direktorius, po jos mirties nutylėdamas apie bendrovei gresiantį bankrotą bei savo finansinę padėtį, įtikino M. L., kaip bendrovės paveldėtoją, paskolinti 23 169,60 Eur (80 000 Lt) bendrovės vykdomai veiklai ir, nutylėdamas apie bendrovei iškeltą bankroto bylą, įtikino M. L. paskolinti dar 80 125,72 Eur (276 658,08 Lt) bendrovės patalpoms įsigyti. Nustatyta ir tai, kad tarp E. J. ir M. L. buvo susiklostę draugiški santykiai, nuteistasis buvo J. L. brolio draugas, bendravo su nukentėjusiojo šeima, dalyvaudavo susitikimuose, lankydavo juos kelionių metu, po J. L. mirties rūpinosi bendrove. Be to, nuteistasis turėjo nekilnojamojo turto, verslo plėtrai skolindavosi iš J. L. pinigus ir juos visada grąžindavo, taigi sudarė pasiturinčio verslininko bei patikimo asmens įvaizdį. Teismai, įvertinę nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad E. J. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėtį. Teismai sprendė, kad nuteistasis buvo pelnęs M. L. pasitikėjimą ir juo apgaule naudojosi, įtikindamas nukentėjusįjį paskolinti minėtas pinigų sumas.

16. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvados dėl E. J. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, yra pagrįstos ir atitinkančios bylos įrodymus.

17. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėjo, kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Kai nukentėjusysis apgaule yra įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti ir kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo, ar jį sudarius. Būtent tai, taip pat ir atsižvelgiant į sandorio rūšį, gali lemti tokių asmens veiksmų pripažinimą arba civiliniu deliktu, arba nusikaltimu, numatytu BK 182 straipsnyje. Taigi kiekvienu atveju būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys, jam sudarant atitinkamus sandorius. Apie asmens kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes. Tokios praktikos laikosi ir kasacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311-677/2016, 2K-433-507/2016 ir kt.).

18. Šioje byloje teismai pagrįstai konstatavo, kad E. J., skolindamasis pinigus iš M. L., apgaudinėjo nukentėjusįjį, jam nurodydamas klaidingą paskolų suteikimo tikslą, pateikdamas neteisingą informaciją apie tariamą pasiskolintų pinigų panaudojimą bendrovės veiklai bei nutylėdamas esmines aplinkybes apie savo ir bendrovės finansinę padėtį. Teismai pagrįstai pripažino, kad E. J. panaudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti lėšas nuteistajam, nes M. L., turėdamas duomenų apie tikrąją E. J. ir bendrovės finansinę padėtį bei jo tikruosius ketinimus, pinigų jam nebūtų skolinęs. E. J. sudarė nukentėjusiajam patikimo asmens įvaizdį, taigi akivaizdu, kad prieš tai įgytas pasitikėjimas ir skolinimosi metu prieš M. L. panaudota esminė apgaulė nulėmė nukentėjusiojo apsisprendimą paskolinti pinigus. Apgaulės prieš nukentėjusįjį M. L. panaudojimą teismai pagrįstai motyvavo ir tuo, kad E. J., siekdamas suklaidinti nukentėjusįjį dėl pasiskolintų pinigų panaudojimo, pateikė nukentėjusiajam rankraštinius įrašus apie bendrovės (kepyklos) veiklai vykdyti tariamai įsigytas prekes ir paslaugas, pasirašė tris paskolos raštelius, nutylėdamas apie savo finansines galimybes grąžinti pasiskolinamus pinigus, taip pat kaip prievolės įvykdymo garantą pateikė įgaliojimą valdyti, naudoti jam priklausantį butą, kuris iš tikrųjų buvo įkeistas bankui, ir juo disponuoti.

19. Teismai taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad E. J. turėjo išankstinę tyčią sukčiauti. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis, turėdamas tikslą įgyti didelės vertės M. L. turtą, suvokė, kad, nutylėdamas apie bendrovei gresiantį bankrotą ir vėliau apie iškeltą bankroto bylą, taip pat realias finansines galimybes grąžinti pasiskolintus pinigus sutartu terminu, apgaudinėja turto savininką, ir numatė, kad taip veikiant nukentėjusysis bus suklaidintas. Taip pat jis suvokė, kad neketina pasiskolintų pinigų panaudoti bendrovės veiklai ir jų grąžinti nukentėjusiajam, kad nukentėjusysis, žinodamas melagingai nurodytas paskolos tikslo aplinkybes, pinigų nebūtų skolinęs. Teismai, remdamiesi byloje nustatytų aplinkybių visuma, tinkamai nustatė E. J. tyčios turinį, t. y. apgaulės prieš nukentėjusįjį panaudojimą ir nuteistojo jau skolinimosi metu susiformavusį ketinimą negrąžinti pasiskolintų pinigų. Šiuo atveju esant nustatytam apgaulės požymiui ir nuteistojo tyčios turiniui, priešingai nei teigia kasatorius, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra visiškai pagrįstas.

20. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju aplinkybė, jog nukentėjusysis pasinaudojo galimybe kreiptis į teismą ir prisiteisti skolintas pinigų sumas civilinio proceso tvarka, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad E. J. veiksmai yra kylantys iš civilinių teisinių santykių ar kad nebuvo pasunkintas nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų nustatyta, jog E. J. neturi jokio turto, po pinigų skolinimosi sandorių jam inicijuotas fizinio asmens bankrotas. Be to, dėl byloje nustatytų ir teismų sprendimuose nurodytų aplinkybių nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusysis, skolindamas pinigus, veikė neapdairiai, nerūpestingai, nes pagal byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusysis iš tiesų turėjo objektyvų pagrindą nuteistuoju pasitikėti ir skolinti pinigus.

21. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas aplinkybes E. J. veikai baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

22. Nukentėjusysis M. L. ir jo atstovė advokatė R. Lazauskienė kasaciniame skunde teigia, kad teismai neįvertino visų nuteistojo E. J. asmenybę apibūdinančių aplinkybių, dėl to netinkamai taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai atidėjo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

23. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 23 d. įstatymo redakcija) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, teismas, spręsdamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, ne tik privalo atsižvelgti į šiame straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, bet turi įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste.

24. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTMyLTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-132-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-132-942/2016">2K-132-942/2016</a>, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.).

25. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė atidėti E. J. paskirtos bausmės vykdymą, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, t. y. kad jis padarė sunkų tyčinį nusikaltimą nuosavybei, padarytos žalos neatlygino, teisiamas antrą kartą, neišnykus ankstesniam teistumui, nes paskirtos baudos nesumokėjo, nuo šio nusikaltimo padarymo naujų nusikaltimų nepadarė, baustas administracine tvarka, nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jis dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą įvertino padaryto nusikaltimo pobūdį ir E. J. asmenybę apibūdinančius duomenis ir pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad E. J. yra tinkamai integravęsis į visuomenę ir bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti jam atidėjus paskirtos bausmės vykdymą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai teisingai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su E. J. asmenybe, ir išsamiai bei tinkamai motyvavo savo sprendimą taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl nepakankamo nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių įvertinimo yra nepagrįsti ir teismų išvadų nepaneigia.

26. Nukentėjusysis ir jo atstovė skunde nepagrįstai teigia, kad teismai, priimdami sprendimą dėl BK 75 straipsnio nuostatų E. J. taikymo, neįvertino aplinkybės, kad jis turi neišnykusį teistumą. Pirma, minėta, kad teismai, spręsdami dėl BK 75 straipsnio nuostatų E. J. taikymo, į šią aplinkybę taip pat atsižvelgė. Antra, nors kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad kasacinio teismo praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, jog asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTMyLTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-132-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-132-942/2016">2K-132-942/2016</a>, 2K-396-746/2016), tačiau šioje byloje nenustatyta, kad E. J. nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo metu būtų turėjęs neišnykusį teistumą. Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad E. J. praeityje buvo teisiamas iš viso du kartus. Šioje byloje jis pripažintas kaltu dėl sukčiavimo, kurį įvykdė 2010–2011 metais. Tuo tarpu priimant šioje byloje nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį E. J. turėjo neišnykusį teistumą pagal vėliau, t. y. 2013 m. gruodžio 30 d., priimtą Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį. Taigi, įvykdydamas sukčiavimą 2010–2011 metais, jis neturėjo neišnykusio teistumo.

27. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad teismai, nusprendę atidėti E. J. paskirtos bausmės vykdymą, BK 75 straipsnio taikymo klaidos nepadarė.

28. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasaciniai skundai negali būti tenkinami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. J. bei nukentėjusiojo M. L. ir jo atstovės advokatės Raimondos Lazauskienės kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Aurelijus Gutauskas

Armanas Abramavičius